Byla e2-1166-433/2018
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „DK investicijos“

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas, sekretoriaujant Anai Usačiovai, dalyvaujant ieškovo atstovei I. S., atsakovo atstovei advokatei I. K.,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei J. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „DK investicijos“

Nustatė

3Ieškovo ieškinyje nurodoma, kad 2015 m. gruodžio 15 d., ( - ), prekybos centro „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė J. B., vairavo automobilį Fiat 500, valstybinis Nr. ( - ) buvo neatidi, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, kliudė pakeliamą užtvarą ir jį apgadino. Apie eismo įvykį nepranešė policijai ir iš eismo įvykio pasišalino. Transporto priemonės Fiat 500, valstybinis Nr. ( - ) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ERGO Insurance SE, draudimo sutarties Nr. 02-2841549. Ieškovui 2015-12-16 apie padarytą žalą automobilių stovėjimo aikštelės automatiniam pakeliamam užtvarui pranešė ir pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalą patyrusio asmens UAB „DK Investicijos“ atstovas. Ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (Valstybės žinios, 2007 Nr. 61-2340, priimtas 2007 m. gegužės 17 d.) bei Taisyklėmis, patvirtintomis 2008 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 122, atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdamas 225,00 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą atgręžtinio reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas – pasišalino iš eismo įvykio vietos), kreipėsi į atsakovę J. B., reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką – 225,00 Eur, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo. TPVCAPDĮ 22 straipsnio pirmojoje bei antrojoje dalyse išvardinti savarankiški pagrindai, kuriems atsiradus draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Vienas iš šių pagrindų – atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, bene svarbiausia su juo susijusio vairuotojo (eismo dalyvio) pareiga pagal Kelių eismo taisykles tampa nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, pranešti policijai apie įvykį, bei imtis kitų veiksmų, išvardintų TPVCAPDĮ 12 straipsnyje. Šie reikalavimai yra svarbūs tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 59 p., kurios taip pat, įtvirtina draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, šiuo atsakingu asmeniu įvardindamas patį transporto priemonę vairavusį asmenį arba kitą teisės aktų nustatyta tvarka atsakingą už žalos padarymą asmenį, jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos (Taisyklių 59.4 p.) . Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2007 m. spalio 26 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007 yra nurodęs, kad viena iš pagrindinių vairuotojo pareigų yra tai, kad įvykus eismo įvykiui su ja susijęs transporto priemonės vairuotojas privalo nedelsdamas pranešti policijai ir nepasišalinti iš eismo įvykio vietos. Pareiga pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie eismo įvykį pranešti policijai yra įtvirtinta viešosios teisės aktuose: Kelių eismo taisyklių 30 skyrius bei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnio 1, 2 punktai, TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Minėtų pareigų nevykdymas byloja apie teisės pažeidimą padariusio asmens siekį nuslėpti tam tikrus teisiškai reikšmingus faktus, kad būtų išvengta atsakomybės arba būtų taikoma švelnesnė atsakomybė, taip pat, kad būtų išvengta tam tikrų neigiamų materialinių pasekmių. Teismų praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas nubrėžia griežtą skirtį tarp civilinės ir administracinės atsakomybės. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas. Administracinio teisės pažeidimo byloje pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalį (pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs) būtent institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, turi pareigą įrodyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę dėl pasitraukimo iš įvykio vietos. Pats atsakomybėn patrauktas asmuo neturi pareigos teikti savo nekaltumo įrodymų. Asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje turi būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė, o administracinės teisenos bylose nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)182 straipsnis). Civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai. Pažymi, jog, kad nėra atsakovo kaltės dėl pasišalinimo, įrodinėjimo pareiga tenka skolininkui. Visus įrodymus, susijusius su skolininko kalte, teismas vertina iš naujo. Administracinėje byloje priimtas nutarimas prejudicinės reikšmės šiai bylai neturi ir atsakovo civilinės atsakomybės savaime nepaneigia. Taikant civilinę atsakomybę skolininko kaltė preziumuojama. Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos kaip administracinis teisės pažeidimas ATPK 130 straipsnio 1 dalies prasme negali būti tapatinamas su pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, sudarančiu pagrindą susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Dėl to ir kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sprendžiant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, reikia aiškinti ir vertinti taip, kaip ji suprantama bei aiškinama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnį, bet ne taip, kaip ji suprantama ir aiškinama administracinių teismų praktikoje taikant ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Kadangi byloje nagrinėjamas civilinės, o ne administracinės atsakomybės klausimas, teismai nurodo: kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Pagal savo turinį civilinėje atsakomybėje nėra reikšmingas skolininko psichinis santykis su pasekmėmis (objektyvioji kaltė). Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė 2014 m. sausio 2 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014: „Teismas pagrįstai, pažymėjęs, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys), vertino kasatoriaus veiksmus per atidaus, rūpestingo žmogaus elgesio matą <...> Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. <...> aplinkybė – KET taisyklių nepažeidimas tyčia, neturi teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ieškovui priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą, 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (redakcija, aktuali nuo 2008 m. balandžio 11 d.) 59.4 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos. Šiose Įstatymo ir Taisyklių nuostatose, kuriomis remiasi ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, nenustatyta, kad KET taisyklių pažeidimas ar pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti tyčinis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar jam buvo taikyta administracinė atsakomybė. Vienu veiksmu gali būti padaroma žala skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė. Taigi tas pats veiksmas, gali būti kvalifikuojamas ir kaip nusikaitimas, ir kaip deliktas, ir kaip drausmės pažeidimas. Atitinkamai asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys.“. Taip pat būtina pažymėti, jog vertinant atsakingo padidinto pavojaus šaltinio valdytojo elgseną, jam turi būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui. Kadangi transporto priemonė potencialiai gali sukelti žalą aplinkiniams, transporto priemonės vairuotojas turi būti itin atidus ir rūpestingas, juo labiau, atlikdamas bet kokį manevrą kelių eisme, pvz. pradėdamas judėti, įvažiuodamas / išvažiuodamas į automatiniu užtvaru reguliuojamą teritoriją, todėl jam atsakomybė gali kilti ir esant dideliam neatsargumui (nors ir nenori pasekmių, bet turėjo ir galėjo suprasti, kad veikia rizikingai, numatyti pasekmes ir jų išvengti), nes civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčinei kaltės formai. Taip pat teismų praktikoje pasisakyta, kad vertinant asmens kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, būtina įvertinti padarytos žalos mąstą bei kontakto pobūdį. Vertinant tai kas buvo išdėstyta, ieškovas mano, kad atsakovė turėjo ne tik pareigą, bet ir realią galimybę suprasti, kad dalyvavo eismo įvykyje ir turėjo pareigą įvykdyti Kelių eismo taisyklių reikalavimus bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą – apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai KET numatytais atvejais bei TPVCAPDĮ 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte – nepasišalinti iš įvykio vietos, o kadangi šios pareigos neįvykdė, pagrįstai turi būti taikoma aukščiau paminėtame įstatyme numatyta sankcija. Prašo priteisti iš atsakovės 225,00 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Atsakovė J. B. atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su juo nesutinka bei prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pažymi, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata (2007 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija) draudžianti draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu. Taigi draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos, nesant tam teisinio pagrindo. Tokios ex gratia išmokos atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius. Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai. Kad asmeniui kiltų civilinė atsakomybė ir iš jo būtų galima reikalauti nuostolių atlyginimo šio asmens veiksmuose nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, žala (CK 6.246-6.249 straipsniai). Atsakovė atkreipia dėmesį, kad 2016 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.6-8560-1016/2016 visapusiškai, pilnutiniai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, išanalizavo kelio ženklinimą esantį ( - ), įvažiuojant į „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelę, jas įvertino ir vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, priėmė nutarimą, kuriuo nutarė J. B. administracinės bylos dalį dėl aukščiau minėto administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje bei ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nutraukti, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Teismas taip pat nurodė, kad J. B. nepažeidė KET 222 punkto reikalavimų. Dėl pasišalinimo iš įvykio vietos. Ieškovas teigia, kadangi atsakovė neįvykdė pareigos nepasišalinti iš įvykio vietos, pagrįstai turi būti laikoma, kad jai turi būti taikoma įstatyme nustatyta sankcija. Todėl ieškovas, remdamasis ieškinyje pateikta praktika ir įstatymo suteikta reikalavimo teise, prašo priteisti 250,00 Eur išmokėtą draudimo išmoką. J. B. neturėjo priežasčių tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos. ( - ), įvažiuojant į „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelę įvykio metu nebuvo kelio ženklo įpareigojančio vairuotojus sustoti ir / ar informacinio pranešimo, kad vairuotojas privalo sustoti bei sulaukti kol kelio užtvaras nusileis ir vėl pakils. Pagal tuo metu buvusius kelio ženklinimus nebuvo jokios informacijos, kad užtvaras automatiškai nusileidžia po 4 sekundžių nepaisant to, ar paskui pirmąjį automobilį važiuoja antrasis automobilis nuo jo nutolęs daugiau nei 3 metrus. Tuo metu, kai Audi automobilis pradėjo važiuoti, o Fiat automobilis dar srovėjo, tarp automobilių susidarė didesnis nei 1,5 automobilio korpuso tarpas, t. y. didesnis nei 3 metrai. Tada J. B. vairuojamas Fiat automobilis, nutolęs nuo Audi automobilio didesniu nei 3 metrai atstumu, važiavo pro pakeltą kelio užtvarą. Iš teismui pateikiamų nuotraukų aiškiai matyti, kad J. B. laikėsi visų prašomų instrukcijų, įsitikindama, kad važiuoti pro atitvarą yra saugu, važiavo lėtai ir atsargiai, nežinodama per kiek laiko turi nusileisti kelio užtvaras, ar per kiek laiko pakilti. Kuomet užtvaras pradėjo leistis ir kliudė automobilį, ji sustabdė transporto priemonę, po to pavažiavo atgal. Užtvaras veikė, nes vėl pakilo, todėl atsakovė nestipriai kliudydama nesuprato, jog apgadino kelio užtvarą ir tuo sukėlė eismo įvykį, juo labiau, kad kelio užtvaras nenulūžo, nenulinko ir nenukrito ant žemės. Važiuodama pro kelio užtvarą, ji pamatė, kad jos automobilio numeriai yra užfiksuoti, todėl ši neturėjo priežasčių tyčia pasišalinti iš įvykio vietos nepastebėta. Jos automobilis buvo techniškai tvarkingas, apdraustas, J. B. buvo blaivi ir jos automobilis buvo apdraustas valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė aikštelėje būtų manevravusi neatsargiai, skubėdama, greitai išvykusi iš aikštelės – priešingai, ji išlipo įsitikinti, ar nesukėlė eismo įvykio. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė negalėjo iškviesti policijos, nes, kaip nustatyta administracinio pažeidimo byloje, nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, tačiau jos elgesys pripažintinas pakankamai atidžiu ir rūpestingu bei nesudarančiu pagrindu konstatuoti pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto nei tyčia, nei dėl neatsargumo. Taip pat nenustatyta jokių kitų priežasčių, kurios leistų manyti, kad jis turėjo tikslą pasišalinti iš avarijos vietos nepranešusi policijai. Atsakovės išvykimo iš aikštelės negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme net ir dėl neatsargumo, nes atsakovė nesuvokė ir net neturėjo ir negalėjo suvokti, kad buvo apgadintas kito asmens turtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, išaiškino, kad sprendžiant eismo įvykio kaltininko atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą – pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas nėra pakankamas pagrindas pareikšti regresinį reikalavimą. Šiuo atveju, administracinėje byloje J. B. buvo traukiama administracinėn atsakomybėn dėl teisės pageidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnyje, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas nutraukė bylą, nesant šių pažeidimų sudėties. Dėl priežastinio ryšio. Ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie liudytų, kad būtų įvykęs eismo įvykis, ir pasišalinimo iš įvykio vietos faktas, todėl šiuo atveju priežastinio ryšio nenustatyta. Tuo tarpu teismas administracinėje byloje ne tik sprendė, kad atsakovės veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, bet ir konstatavo, kad tarp atsakovės veikos ir kilusių pasekmių, t. y. atsiradusios žalos, sugadinto kelio užtvaro, nėra priežastinio ryšio. Teismas nurodė, kad atitvaras ir tokau veikė, praleidinėjo automobilius, o pažeidimą ir pranešimą apie pažeidimą skiria nemažas laiko tarpas, per kurį nėra žinoma kas įvyko. Dėl kaltės nustatymo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, tuomet, kai eismo įvykio kaltininkas buvo pripažintas nepažeidusiu ATPK 127 straipsnio 2 dalies bei ATPK 130 straipsnio 1 dalies, KET 222 punkto reikalavimų. Nagrinėjamu atveju atsakovės kaltė dėl eismo įvykio nėra konstatuota. Šalys pripažįsta ir ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad tyrimas dėl eismo įvykio yra nutrauktas nenustačius atsakovo kaltės, todėl nesant duomenų apie tai, kad eismo įvykį sukėlė atsakovė, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė pasišalino iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymi, kad atsakovė raštu atsakė į visus ieškovo 2016-09-06 ir 2016-09-08 reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo. J. B. ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išaiškino įstatymo nuostatomis paremtą poziciją dėl žalos atlyginimo nepagrįstumo. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bylos teisena nutraukta, nesant atsakovės veikoje pažeidimo įvykio ir sudėties. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog atsakovė nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis. Ieškovas duomenų, paneigiančių šias nustatytas aplinkybes, teismui nepateikė. Be to, vertinant atsakovės elgesį pagal atidaus ir rūpestingo žmogaus standartus, darytina išvada, jog atsakovės elgesys šiuos standartus atitiko. Kaip teisingai pažymėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.6-8560-1016/2016, byloje nėra duomenų, kad J. B. aikštelėje būtų veikusi neatsargiai. Ieškovo teiginys, jog atsakovė pažeidė Kelių eismo taisyklių 234 straipsnį ir neiškvietė policijos, o tai suponuoja atsakomybę pripažinus paprastąjį neatsargumą, atmestinas kaip nepagrįstas. Akivaizdu, jog atsakovė negalėjo ir net neturėjo iškviesti policijos, nes, kaip nustatyta, nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, tačiau jos elgesys pripažintinas pakankamai atidžiu ir rūpestingu bei nesudarančiu pagrindu konstatuoti pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto nei tyčia, nei dėl neatsargumo. Todėl, šiuo atveju J. B. pati yra nukentėjusioji, kuri dėl netinkamo atitvaro įrengimo ir funkcionavimo, patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, todėl taip pat CK nustatyta tvarka, turi teisę į žalos, patirtos eismo įvykio metu, atlyginimą. Taigi, nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka yra atmestinas. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų atsakovės J. B. atžvilgiu. Atsižvelgdama į išdėstytą, teismo prašo ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo ieškovui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui iš atsakovės J. B. netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.

5Trečiasis asmuo UAB „DK investicijos“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė. 2018 m. vasario 1 d. prašymu informavo teismą, kad šaukimą gavo, tačiau bylą prašo nagrinėti jam nedalyvaujant.

6Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais.

7Atsakovės atstovė advokatė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pakartojo atsiliepime išdėstytus motyvus.

8Ieškinys tenkintinas.

9Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 15 d., ( - ), prekybos centro „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė J. B., vairuodama automobilį Fiat 500, valstybinis Nr. ( - ) kliudė pakeliamą užtvarą ir jį apgadino. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apie šį eismo įvykį atsakovė nepranešė policijai ir iš eismo įvykio pasišalino. Transporto priemonės Fiat 500, valstybinis Nr. ( - ) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ERGO Insurance SE, draudimo sutarties Nr. 02-2841549. Ieškovui 2015 m. gruodžio 16 d. apie padarytą žalą automobilių stovėjimo aikštelės automatiniam pakeliamam užtvarui pranešė ir pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalą patyrusio asmens UAB „DK Investicijos“ atstovas. Ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ bei Taisyklėmis, patvirtintomis 2008 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 122, atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui – UAB „DK Investicijos“, nuostolius, išmokėdamas 225,00 Eur dydžio draudimo išmoką bei, įgyvendindamas įstatymo suteiktą atgręžtinio reikalavimo teisę, kreipėsi į atsakovę J. B., reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką – 225,00 Eur, tačiau ši reikalaujamą sumą atsisakė sumokėti.

10Remiantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d., išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio pareigūnės administracinio teisės pažeidimo protokolą ROIK: 15054090681, kurioje J. B., a. k. ( - ) dirbanti UAB „Plieno paukštis“ įmonės vadove, gyv. K. K. g. 11B-21, Vilniuje, traukiama administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį, priėmė nutarimą, kuriuo nustatė, kad „J. B. 2015 m. gruodžio 15 d., apie 09.51 val. pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9, 101, 222 punktų reikalavimus ( - ), vairuodama automobilį Fiat 500, valstybinis Nr. ( - ) buvo neatidi, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, pavažiavo į priekį, kliudė pakeliamą užtvarą ir jį apgadino. Apie eismo įvykį nepranešė policijai ir iš eismo įvykio pasišalino, tuo ji savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.“ bei nutarė administracinės bylos dalį dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, nutraukti, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties bei administracinės bylos dalį dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Tačiau pažymėtina, kad teismas, aukščiau paminėtu nutarimu, taip pat konstatavo, jog „Faktinė aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko – įrodyta filmuota medžiaga, kurioje matyti, kaip Fiat automobilis valstybinis Nr. ( - ) važiuodamas užkabino ir palenkė kelio užtvarą, bei liudytojo A. R. parodymais. Šią faktinę aplinkybę iš dalies pripažįsta ir J. B., parodydama, kad po įvykio išlipo iš automobilio, apžiūrėjo automobilį, pamatė, kad automobilis nebuvo apgadintas. J. B. teismo posėdyje teigė, kad nesuprato, jog apgadino kelio užtvarą, ji sakė, kad kuomet užtvaras pradėjo leistis, ji sustabdė automobilį, to po pavažiavo atgal, užtvaras vėl pakilo ir ji ramiai įvažiavo į stovėjimo aikštelę. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pastebi, kad J. B. važiavo Fiat automobiliu, kai užtvaras pradėjo leistis ir Fiat automobilis nestipriai jį stumtelėjo į priekį, užtvaras nestipriai palinko, tačiau jis nesulūžo, nenukrito ant žemės ir toliau veikė. Teismas daro išvadą, kad J. B., važiuodama pro pakeltą kelio užtvarą ir jam staiga nusileidus, jį nestipriai kliudydama bei nežymiai nulenkdama galėjo ir nesuprasti, jog kelio užtvarą apgadino ir tuo sukėlė eismo įvykį, apie kurį privalėjo pranešti policijai; galėjo nesuvokti, kad ji pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teismas, daro išvadą, kad J. B., nepažeidė KET 222 punkto reikalavimų.“.

11Taigi, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl asmens, atsakingo už eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą.

12Ieškovo teigimu, atsakovė turėjo ne tik pareigą, bet ir realią galimybę suprasti, kad dalyvavo eismo įvykyje ir turėjo pareigą įvykdyti Kelių eismo taisyklių reikalavimus bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą – apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai KET numatytais atvejais bei TPVCAPDĮ 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte – nepasišalinti iš įvykio vietos, o kadangi šios pareigos neįvykdė – ji yra atsakinga už eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą ir todėl ieškovas teisėtai ir pagrįstai regreso tvarka reikalauja atlyginti iš atsakovės (draudėjo) ieškovo (draudiko) išmokėtą draudimo išmoką (CK 6.1015 straipsnis).

13Tuo tarpu atsakovė teigia, kad ji neturėjo priežasčių tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos; kad jos automobilis buvo techniškai tvarkingas, ji buvo blaivi, automobilis buvo apdraustas valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; kad ji žinojo, jog automobilio numeriai yra užfiksuoti, todėl negali būti traktuojama, kad tokiu būdu ji pasišalino iš įvykio vietos ir todėl, atsižvelgiant į paminėtą bei į tas aplinkybes, kad ieškovas neįrodė jos civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų: neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, žalos (CK 6.246-6.249 straipsniai), – ji nėra atsakinga už eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą.

14Prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, teismas atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose kaip ši egzistuoja aiški atskirtis tarp civilinės ir administracinės atsakomybės. Todėl sutiktina su ieškovo nurodyta teismų praktika šiuo klausimu bei su tuo, kad vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuomet institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, turi pareigą įrodyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę dėl pasitraukimo iš įvykio vietos. Tuo tarpu asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė. Pažymėtina, kad administracinės teisenos bylose nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje, tačiau gali būti vertinami kaip įrodymai, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

15Taigi, šioje vietoje pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kaip jau paminėta, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis), o faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Teismų praktika šios kategorijos bylose įrodo, jog žalos padarymo faktas paprastai yra įrodinėjamas remiantis įvykio vietos apžiūros protokolais, nuotraukomis, padarytomis įvykio vietoje, liudytojų parodymais ir kt. Teismo vertinimu, šioje teisės normoje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, visų pirma galima daryti neginčijamą išvadą, jog atsakovės su ieškovu sudaryta įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 02-2841549 atsakovės nebuvo vykdoma tinkamai; antra – atsakovės veiksmai (ir tuo pačiu neveikimas) iš karto po įvykio (nepranešimas policijai bei pasišalinimas iš įvykio vietos), nagrinėjamu atveju, suponuoja teismo įsitikinimą, jog šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgijo teisės reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (šiuo atveju – atsakovės) (CK 6.1015 straipsnis).

16Šioje byloje taip pat aktualu paminėti, kad formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).

17Dar kartą pažymėtina, kad CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia (tarp kitko, be kita ko) pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančio vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad automobilis Fiat 500, valstybinis Nr. ( - ) 2015 m. gruodžio 15 d., ( - ), prekybos centro „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelėje važiuodamas pro pakeliamą kelio užtvarą, jį kliudė, apgadino ir nuvažiavo. Kaip minėta, aukščiau paminėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat nustatyta, kad šį automobilį vairavo atsakovė J. B., kuri buvo neatidi, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, pavažiavo į priekį, kliudė pakeliamą užtvarą ir jį apgadino, apie eismo įvykį policijai nepranešė ir iš eismo įvykio pasišalino. Ir, nors, atsakovė teigia, kad ji neturėjo priežasčių tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir jos veiksmai iš karto po įvykio negali būti traktuojami, kaip pasišalinimas iš įvykio vietos, ir, kad ieškovas neįrodė jos civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, todėl ji nėra atsakinga už eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, šioje vietoje dar kartą pabrėžtina, kad – civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamo ginčo atveju patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai) privalo įrodyti ieškovas (CPK 199 straipsnis). Kadangi skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tai ją paneigti privalo atsakovas, nes pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tai reiškia, kad teisę į žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo įgyja tik tuo atveju, kai žalą patiria dėl neteisėtos kito asmens veikos (veikimo ar neveikimo).

18Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – kliudė pakeliamą užtvarą, jį apgadino, apie eismo įvykį policijai nepranešė ir iš eismo įvykio pasišalino; taigi ieškovas, išmokėjęs trečiajam asmeniui UAB „DK investicijos“ draudimo išmoką už šiuo eismo įvykiu sugadinto užtvaro pakeitimą, pats patyrė 225,00 Eur žalą. Todėl, priešingai nei teigia atsakovė, yra jos veiksmų ir draudiko patirtos žalos priežastinis ryšys, ir todėl teismas konstatuoja, kad byloje yra nustatytos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti ir ji yra atsakinga už savo veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Na, o remiantis CK 6.1015 straipsniu, ieškovas išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (šiuo atveju – atsakovės). Primintina, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 ir 2 dalis, draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Kaip žinia, vienas iš šių pagrindų – atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

19Taigi, teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visetą, tame tarpe ir tai, kad atsakovė pati pripažino ir neginčijo fakto, jog ji 2015 m. gruodžio 15 d., ( - ), prekybos centro „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelėje važiavo pro pakeliamą kelio užtvarą, jį kliudė, apgadino, policijai nepranešė ir nuvažiavo; taip pat į tai, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta bei šioje byloje konstatuota sąlyga ieškovui (draudikui) reikalauti žalos atlyginimo, pripažintina, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės eismo įvykio metu padarytą žalą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas ir iš atsakovės ieškovui priteistina 225,00 Eur nuostolių atlyginimo.

20Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.261 straipsniu iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 57,21 Eur kompensuojamųjų palūkanų.

21CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (225,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

22Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas šioje byloje patyrė 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

23Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

24Kiti tiek ieškovo atstovės, tiek atsakovės atstovės paaiškinimai bei procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

25Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

Nutarė

26ieškinį patenkinti visiškai.

27Priteisti iš atsakovės J. B., asmens kodas ( - ) ieškovo ERGO Insurance SE, juridinio asmens kodas 10017013, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, naudai: 225,00 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus) žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą (225,00 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

28Sprendimas per trisdešimt dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas... 2. viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo ERGO... 3. Ieškovo ieškinyje nurodoma, kad 2015 m. gruodžio 15 d., ( - ), prekybos... 4. Atsakovė J. B. atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su juo nesutinka bei... 5. Trečiasis asmuo UAB „DK investicijos“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.... 6. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė ieškinio reikalavimus palaikė,... 7. Atsakovės atstovė advokatė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti... 8. Ieškinys tenkintinas.... 9. Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m.... 10. Remiantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančiais... 11. Taigi, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl asmens, atsakingo už eismo... 12. Ieškovo teigimu, atsakovė turėjo ne tik pareigą, bet ir realią galimybę... 13. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad ji neturėjo priežasčių tyčia pasišalinti... 14. Prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, teismas atkreipia dėmesį, kad... 15. Taigi, šioje vietoje pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo... 16. Šioje byloje taip pat aktualu paminėti, kad formuodamas teismų praktiką... 17. Dar kartą pažymėtina, kad CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio... 18. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – kliudė... 19. Taigi, teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visetą, tame tarpe ir... 20. Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės... 21. CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas... 22. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas... 23. Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl iš šalių... 24. Kiti tiek ieškovo atstovės, tiek atsakovės atstovės paaiškinimai bei... 25. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu,... 26. ieškinį patenkinti visiškai.... 27. Priteisti iš atsakovės J. B., asmens kodas ( - ) ieškovo ERGO Insurance SE,... 28. Sprendimas per trisdešimt dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas...