Byla 3K-3-205-415/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Nordea Bank“, veikiančiai Lietuvoje per Lietuvos skyrių (ankstesnis pavadinimas – „Nordea Bank Finland Plc (AB)“, dalyvaujant tretiesiems asmenims R. B., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Kamintro investicija“, dėl prievolės pripažinimo asmenine ieškovės sutuoktinio prievole.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų vertinimą, aiškinimo bei taikymo.
  2. Ieškovė L. B. kreipėsi į teismą prašydama: pripažinti prievolę, kylančią iš 2006 m. lapkričio 7 d. Laidavimo sutarties Nr. LKS 06/11/04/, 2007 m. spalio 25 d. papildomo susitarimo prie Laidavimo sutarties Nr. LKSP 07/10/19, asmenine R. B. prievole arba pripažinti, kad ieškovė atsako su sutuoktiniu tik subsidiariai ir tik bendrosios jungtinės nuosavybės turtu.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu civilinę bylą dėl ieškinio reikalavimų, kurių atsisakė ieškovė, nutraukė, o kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovė ir BUAB „Kamintro investicija“ 2006 m. lapkričio 7 d. sudarė ilgalaikio kredito sutartį Nr. KS 06/11/02, ji vėliau buvo pakeista ir papildyta 2007 m. sausio 16 d. papildomu susitarimu Nr. KSP 07/01/04, 2007 m. gegužės 2 d. papildomu susitarimu Nr. KSP 07/05/01, 2007 m. birželio 7 d. papildomu susitarimu Nr. KSP 07/06-02, 2007 m. spalio 25 d. papildomu susitarimu Nr. KSP 07/10/10 (toliau – Kredito sutartis). Atsakovė ir BUAB „Kamintras“ 2006 m. lapkričio 7 d. sudarė Laidavimo sutartį Nr. LKS 06/11/04, o 2007 m. balandžio 6 d. sudarė Laidavimo sutartį Nr. LKS 07/04/03, kuriomis įsipareigojo atsakyti atsakovei kaip solidarioji su UAB „Kamintras investicija“ skolininkė, jeigu UAB „Kamintro investicija“ tinkamai nevykdys Kredito sutarties. Atsakovė ir trečiasis asmuo R. B. 2006 m. lapkričio 7 d. sudarė Laidavimo sutartį Nr. LKS 06/11/05. Trečiojo asmens R. B. sutuoktinė – ieškovė L. B. – išreiškė sutikimą dėl sutuoktinio R. B. sudaromos Laidavimo sutarties.
  3. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą tarp tų pačių šalių, 2011 m. spalio 21 d. sprendimu ieškovui „Nordea Bank Finland Plc (AB)“ solidariai iš atsakovų R. B., L. B. ir BUAB „Kamintras“ priteisė 1 127 418,55 Lt (326 522,98 Eur) skolos, nukreipiant 1 127 418,55 Lt (326 522,98 Eur) skolos išieškojimą, be kito turto, į negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, duomenys neskelbtini, ir 2/6 dalis negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, duomenys neskelbtini; priteisė solidariai iš atsakovų R. B. ir L. B. ieškovui 34 951 712,83 Lt (10 122 715,71 Eur) skolos, nukreipiant išieškojimą į atsakovų turtą, įskaitant ir į pirminiame ieškinio reikalavime nurodytą turtą. Tuo pačiu sprendimu iš R. B. ir L. B. ieškovui „Nordea Bank Finland Plc (AB)“ buvo priteistos metinės palūkanos už priteistą sumą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 9 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria 1 127 418,55 Lt (326 522,98 Eur) skolos priteista iš BUAB „Kamintros“, ir šią bylos dalį nutraukė, kitą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  4. Nagrinėjamoje byloje teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, jis gali vadovautis civilinėje byloje Nr. 2-2413-656/2011 nustatytomis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), kurių iš naujo įrodinėti nereikia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas).
  5. Teismas sutiko su atsakovo nurodyta aplinkybe, kad solidarioji prievolė gali kilti ne tik įstatymo ar sutarties, bet ir teismo sprendimo pagrindu. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendime yra konstatuota, kad laiduotojai UAB „Kamintras“ bei R. B. ir L. B., kaip susiję asmenys, aiškiai suprato, už kokią prievolę ir kokia apimtimi laidavo. Tai patvirtina vėliau šalių pasirašyti dokumentai. 2007 m. spalio 25 d. R. B. ir L. B. pasirašė 2006 m. lapkričio 7 d. R. B. laidavimo sutarties pakeitimą, kuriame patvirtino, kad žino apie visus Kredito sutarties pakeitimus, taip pat ir 2007 m. spalio 25 d. pakeitimą, kad Kredito sutartis su visais pakeitimais lieka galioti, nes Laidavimo sutartimi UAB „Kamintras“, R. B. ir L. B. davė sutikimą keisti Kredito sutartį be jų sutikimo. Laidavimo sutarčių 2.6 punkte nustatyta, kad laiduotojas sutinka ir neprieštarauja, jog Kredito sutartis būtų pakeista ir papildyta be laiduotojo sutikimo ir informavimo, net ir tuo atveju, jeigu dėl tokio pakeitimo ir papildymo prievolė iš esmės pasikeistų ir dėl to padidėtų laiduotojo atsakomybė ar atsirastų kitokių laiduotojui nepalankių pasekmių, ši laidavimo sutartis nepasibaigs ir galios toliau (išskyrus kredito sumos padidinimą ir (arba) kredito laikotarpio pailginimą pagal Kredito sutartį, kada turi būti gautas rašytinis laiduotojo sutikimas). Sutikimas padidinti kreditą bei pailginti laikotarpį buvo suteiktas UAB „Kamintras“ raštu bei R. B. ir L. B. 2007 m. spalio 25 d. pasirašius 2006 m. lapkričio 7 d. laidavimo sutarties pakeitimą. Atsakovė L. B., pasirašydama Laidavimo sutartį, patvirtino, kad yra susipažinusi su Laidavimo sutarties sąlygomis, joms neprieštarauja ir sutinka su laidavimo sutartimi. Laidavimo sutarties 1, 2.6, 2.8 punktai nelaikytini siurprizinėmis sąlygomis, nes atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normų nuostatas.
  6. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad R. B. ir atsakovo (banko) pasirašyta Laidavimo sutartis bei Papildomas susitarimas prie Laidavimo sutarties sukūrė teisinius santykius tik tarp jos šalių, t. y. atsakovo (banko) ir R. B., nes, teismo vertinimu, tai prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams bei aplinkybėms, nustatytoms įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
  7. Teismas konstatavo, kad bankrutuojančios ieškovės L. B. administratorius pateikė ieškinį teismui, siekdamas, kad faktiškai būtų peržiūrėtas jau įsiteisėjęs teismo sprendimas.
  8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 27 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį paliko nepakeistą.
  9. Kolegija sprendė, kad ieškovės bankroto byla, kaip ir nagrinėjama byla, buvo iškelta ir nagrinėjama Vilniaus apylinkės teisme, tačiau faktas, kad tame pačiame teisme kitas teisėjas atskiroje byloje išnagrinėjo ieškovės ieškinį, nesudaro pagrindo spręsti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
  10. Kolegija nurodė, kad ieškovė nekvestionuoja įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl skolos priteisimo, tačiau, jos nuomone, kitoje byloje išspręstas ginčas neapėmė faktinių aplinkybių ištyrimo ta apimtimi, dėl kurios ji kelia ieškinį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, užtikrindamas ieškovės teisę į teisminę gynybą, nekonstatavo, jog abi bylos yra tapačios, priešingai, išnagrinėjo šią bylą neperžengdamas pareikšto ieškinio ribų. Kolegija sprendė, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kitoje byloje nustatytas prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes ir, lakoniškai jas įvertindamas, pripažino ieškinį nepagrįstu, nereiškia, jog teismas neatskleidė šios bylos esmės, neištyrė šioje byloje nurodytų faktinių aplinkybių. O tai, kad ieškovė nesutinka su teismo išvadomis, t. y. iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, nereiškia, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas arba neatskleista bylos esmė.
  11. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad kitoje byloje nustatyti faktai (žr. šios nutarties 7 punktą) yra reikšmingi šioje byloje ir patvirtina ieškovės reikalavimų nepagrįstumą. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl skolos priteisimo solidariai iš sutuoktinių, atsakovė L. B. nereiškė jokių atsikirtimų dėl jai tenkančios prievolės solidarumo, kas papildomai patvirtina, jog ieškovė pripažino savo laisva valia prisiėmusi solidariąją prievolę su sutuoktiniu. L. B. sutikimai yra galiojantys ir nenuginčyti. Byloje dėl skolos priteisimo konstatuotos aplinkybės apie L. B. prievolės solidarumą laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Todėl kolegija darė išvadą, kad prievolė ir jos rūšis, nustatyta L. B. įsiteisėjusiu teismo sprendimu kaip solidari, negali būti paneigta arba vertinama kaip subsidiari.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė L. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Sistemiškai taikant kasacinio teismo išaiškinimus panašaus pobūdžio bylose yra akivaizdu, kad vieno sutuoktinio duodamas sutikimas kitam sutuoktiniui sudaryti asmeninio laidavimo sandorį dar nereiškia abiejų sutuoktinių solidariosios prievolės atsiradimo. Ieškovės atveju nėra pagrindo nei pagal įstatymą, nei remiantis sutartimi konstatuoti solidariosios prievolės su sutuoktiniu buvimą, nes sutuoktinio vadovaujama (valdoma) įmonė nebuvo nei šeimos bendras verslas, nei ieškovė jos veikloje kokia nors forma dalyvavo. Ieškovės byloje yra faktiškai nuspręsta vykdyti sutuoktinio prievolę iš jos asmeninio turto, nors pagal prigimtį ir CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą ieškovės prievolė dėl duoto sutikimo yra tik subsidiari, tik dalinė ir vykdytina tik iš bendro sutuoktinių turto.
    2. Teismų praktika nagrinėjamu klausimu dėl savo naujumo ir specialaus reglamentavimo pozityviojoje teisėje nebuvimo nuo pat pradžių buvo prieštaringa, chaotiška, neprognozuojama, o kai bent kiek nusistovėjo, vienintelės ieškovės byloje vis tiek buvo priimtas (paliktas galioti) priešingas visai likusiai teismų praktikai sprendimas, taip inter alia (be kita ko), pažeidžiant nacionalines precedentų taikymo taisykles ir Europos Žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio garantuojamą teisę į teisingą teismą bei teisinio tikrumo principą.
    3. Ieškovės byloje Lietuvos apeliacinis teismas nepasinaudojo pozityviosios teisės suteikiamais procesiniais mechanizmais teismui veikti aktyviai, peržengti apeliacinio skundo ribas, kai yra akivaizdi grėsmė, kad nebus priimtas teisingas teismo sprendimas. Ieškovei įvertinus šiuos argumentus ir kreipusis su nauju ieškiniu dėl neišnagrinėtų reikalavimų, teismai į keliamus naujus klausimus apskritai atsisakė atsakyti, atsisakė pritaikyti galiojančios materialiosios teisės nuostatas dėl ginčo esmės.
    4. Byloje yra aiškinamos vienašališkai „Nordea“ banko parengtos standartinės, neapibrėžtam asmenų ratui skirtos asmeninio laidavimo sutartys, taip pat „Nordea“ banko veiksmai (ne)sąžiningos verslo praktikos prieš vartotojus, jų šeimos narius aspektu. Tačiau ieškovės vienintelis byloje keliamas klausimas – ar laiduotojo sutuoktinė gali ir turi atsakyti sutuoktinio kreditoriui solidariai – taip ir nebuvo atsakytas.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovės bendros prievolės pagal Laidavimo sutartį solidarumas, be kita ko, grindžiamas ir tuo, kad įsipareigojimai pagal Laidavimo sutartį buvo prisiimti bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 straipsnio 2–3 dalys). Šeimos interesų samprata gali skirtis priklausomai nuo to, kaip vertinami savi ekonominiai interesai ir koks yra tokių interesų santykis su šeimos gyvenimu. Šiuo atveju dvi įmonės, t. y. UAB „Kamintras“ ir UAB „Kamintro investicija“, buvo bendras šeimos verslas – bendrovės buvo valdomos per akcijas, kurios buvo bendroji jungtinė nuosavybė, šiame versle abu sutuoktiniai ir kiti šeimos nariai, tiesiogiai ar netiesiogiai, dalyvavo dalyvio teisėmis arba kaip potencialūs dalyviai, taip pat prisidėjo savo darbu. Kasaciniame skunde nepateikiama visiškai jokių prieštaravimų dėl to, kad Laidavimo sutartis nebuvo sudaryta šeimos poreikiams tenkinti. Be to, aplinkybė, ar Laidavimo sutartis buvo sudaryta šeimos poreikiams tenkinti, yra išskirtinai fakto klausimas, kurį visiškai tinkamai nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau esant patvirtintam ieškovės prievolės solidarumui, jo ieškovė jau nebegali ginčyti (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).
    2. Lietuvos teismų praktika vienareikšmiškai patvirtina, kad sutuoktinis, davęs sutikimą kitam sutuoktiniui sudaryti sutartį pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nėra ir negali būti laikomas atsakingu tik subsidiariai ir tik bendrosios jungtinės nuosavybės turtu. Vien tai, kad ieškovė nebuvo Laidavimo sutarties šalis, nepaneigia jos prievolės pagrindo, įtvirtinto įstatymu. Ieškovės sutikimas sudaryti Laidavimo sutartį buvo gautas, kas reiškia, jog prievolė yra bendra sutuoktinių prievolė remiantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Laidavimo sutartyje pati ieškovė aiškiai patvirtino, kad su šios sutarties sąlygomis yra susipažinusi ir joms neprieštarauja, taip pat patvirtino, jog ši sutartis neprieštarauja šeimos interesams.
    3. Jeigu skolos byloje teismas būtų sprendęs, kad prievolės pagal Laidavimo sutartį nėra bendros sutuoktinių prievolės ir negali būti išieškomos solidariai iš L. ir R. B., jis apskritai nebūtų priteisęs skolos iš ieškovės. Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodyta aplinkybė egzistavo, ji byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniu faktu, kurio kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nebereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Be to, ieškovė skolos byloje turėjo visas galimybes ginčyti savo ir sutuoktinio prievolių pagal Laidavimo sutartį bendrumą ir solidarumą, tačiau niekada to nedarė.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl prejudicinių faktų vertinimo

  1. Tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. pvz., 2006 m. sausio 12 d. sprendimą byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61).
  2. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
  3. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).
  4. Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimo institutui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).
  5. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad civilinėje byloje dėl skolos priteisimo (įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimas, civilinės bylos Nr. 2-2413-656/2011) buvo sprendžiama dėl laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, pažymint, kad skolą bankui solidariai turi grąžinti R. B. (laidavimo sutartį sudaręs sutuoktinis) ir sutikimą sutuoktiniui laiduoti R. B. davusi ieškovė.
  6. Teismo sprendimui dėl prievolių vykdymo įgijus res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, sandorio ginčijimas tampa komplikuotas, mat tektų kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir tai galėtų kelti grėsmę teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui. Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015).
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors iš laidavimo sutarties kylančių prievolių pobūdis vertinant ieškovės sutikimo turinį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nebuvo analizuojamas ir nepateikta argumentų, kodėl tokios prievolės nekvalifikuotinos kaip asmeninės laiduotojo prievolės, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai argumentavo padarytas išvadas dėl sutuoktinių prievolės, kylančios iš laidavimo sutarčių, solidarumo. Byloje nenustatyta, kad ieškovė neturėjo visų procesinių galimybių pirmosios instancijos teisme įrodinėti iš laidavimo sutarčių kylančių prievolių asmeninį (laiduotojo prievolių) pobūdį reikšdama priešieškinį nagrinėjamoje byloje arba atsiliepdama į ieškinį. Savo teisėmis proceso šalis turi naudotis sąžiningai, operatyviai, laikydamasi kooperavimosi (bendradarbiavimo) principo (CPK 8 straipsnis). Procesinis neveikimas, kai, turėdama procesines sąlygas įrodinėti prievolių, kylančių iš laidavimo sutarčių, asmeninį (tik laiduotojo) pobūdį, ieškovė to nedarė CPK nustatyta tvarka, nėra pagrindas pripažinti proceso šalies teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises ribojimą, todėl tokia situacija negali būti vertinama kaip išimties, minimos nutarties 21 punkte, taikymo pagrindas.
  8. Dėl nurodytų argumentų kasacinis teismas prieina prie išvados, kad civilinėje byloje Nr. 2-2413-656/2011 konstatavus, jog ieškovė savo laisva valia prisiėmė solidariąją prievolę su sutuoktiniu, šie faktai byloje dalyvavusiems asmenims tapo prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nebereikia, jie negali būti ginčo objektas kitoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti, o kasacinis skundas atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  9. Dėl kitų kasacinio teismo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nėra reikšmingi šios bylos baigčiai.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Kasacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Atsakovė nurodo, kad jai buvo suteiktos teisinės paslaugos kasaciniame teisme už 3937,04 Eur. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kadangi patirtos išlaidos viršija Rekomendacijų 7, 8.14 punktuose nustatytus dydžius, jos yra mažintinos iki 1381,76 Eur ir priteistinos iš ieškovės atsakovės naudai.
  3. Kasacinis teismas patyrė 8,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Priteisti atsakovei „Nordea Bank AB“, veikiančiai per „Nordea Bank AB“ Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632) iš ieškovės L. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 1381,76 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt vieną Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo.

17Priteisti iš ieškovės L. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 8,20 Eur (aštuonis Eur 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai