Byla 2A-132-516/2016
Dėl nepagrįsto praturtėjimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Adranas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-589-173/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Adranas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „JMJ Baltic“ (trečiasis asmuo – akcinė bendrovė Šiaulių bankas) dėl nepagrįsto praturtėjimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl nepagrįsto praturėjimo, įrodymų ir jų vertinimo institutų aiškinimo ir taikymo.

5Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Adranas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „JMJ Baltic“ 70 406, 62 Eur (243 100 Lt), iš jų 54 158,94 Eur (187 000 Lt) avanso ir 16 218,72 Eur (56 000 Lt) palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovė nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. į atsakovės sąskaitą pervedė 187 000 Lt. Atsakovė keletą kartų buvo raginama grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas, tačiau iki šiol, t. y. praėjus daugiau nei šešeriems metams, to nepadarė. Ieškovės teigimu, atsakovė nepagrįstai praturtėjo, todėl iš jos priteistina 187 000 Lt skola. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad kadangi atsakovė pažeidė piniginę prievolę grąžinti lėšas, atsakovė privalo už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas.

7Atsakovė UAB „JMJ Baltic“, prašydama atmesti ieškinį, nurodė, kad ji ir UAB „RVK“, kuri 2009 m. birželio 17 d. bankrutavo, 2005 m. spalio 17 d. sudarė rangos sutartį, pagal kurią rangovė UAB „RVK“ įsipareigojo atlikti gamyklos rekonstrukciją. Rangovei buvo sumokėtas 20 proc. avansas. Atsakovė paaiškino, kad ji avansą ir kitus su rangos sutartimi susijusius mokėjimus rangovei pervesdavo į pastarosios nurodytą sąskaitą AB Šiaulių banke. Rangovei bankrutavus, ji už 2006 m. atsakovei UAB „JMJ Baltic“ liko skolinga 187 902,32 Lt. AB Šiaulių bankas 2007 m. vasario 28 d. raštu įsipareigojo atsakovei UAB „JMJ Baltic“ iki 2007 m. balandžio 30 d. padengti už 2006 m. susikaupusį 187 902,32 Lt dydžio rangovės įsiskolinimą. Atsakovės teigimu, jai žinoma, kad vėliau AB Šiaulių bankas su ieškove sudarė susitarimą, pagal kurį ieškovė įsipareigojo pervesti 187 000 Lt sumą į UAB „JMJ Baltic“ sąskaitą, kaip AB Šiaulių bankas prievolės įvykdymą atsakovei. Atsakovė pervestus pinigus įskaitė kaip UAB „RVK“ ir AB Šiaulių bankas solidariosios prievolės atsakovei įvykdymą.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas, įvertinęs liudytojų (ieškovės direktoriaus G. B. ir AB Šiaulių banko Kauno filialo buvusio vadovo V. R.) parodymus ir bylos rašytinę medžiagą, inter alia Šiaulių banko Kauno filialo raštą UAB „JMJ Baltic“ direktoriui, kad bankas įsipareigoja iki 2007 m. balandžio 30 d. padengti už 2006 m. susikaupusį 187 902,32 Lt UAB „RVK“ įsiskolinimą tuo atveju, jeigu minėtas įsiskolinimas nebus padengtas anksčiau, priėjo išvadą, kad ieškovė atsakovei pinigus pervedė išimtinai savo interesais ir savo rizika. Teismo vertinimu, ieškovė patyrė nuostolių dėl savo kaltės, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.242 straipsnį, nes ieškovė buvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką. Teismas nurodė, kad pinigai pervesti ieškovės vadovo G. B. ir AB Šiaulių bankas Kauno filialo buvusio vadovo V. R. susitarimu.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12Ieškovė UAB „Adranas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti, o esant įstatymuose nustatytiems pagrindams – grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Teismas priėmė sprendimą dėl neįtraukto į bylą asmens – UAB „RVK“ – teisių ir pareigų, o tai absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas sprendime, pažeisdamas ĮBĮ ir CPK 18 straipsnį, konstatavo, kad BUAB „RVK“ skola atsakovei UAB „JMJ Baltic“ pagal jų pasirašytą rangos sutartį yra 187 902,32 Lt. Šis teismo nustatytas faktas lėmė teismo išvadą, kad ieškovė 187 000 Lt sumokėjo atsakovei pagrįstai, nes dėl UAB „RVK“ skolos sumokėjimo su ieškove buvo sutaręs AB Šiaulių bankas. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų dėl UAB „RVK“ ir atsakovę saisčiusių prievolinių įsipareigojimų pagal rangos sutartį ir (arba) UAB „RVK“ skolos dydžio ir fakto. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė UAB „RVK“ bankroto byloje pateikė reikalavimą dėl 187 902,32 Lt. Būtent bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl kreditoriaus reikalavimo bankrutuojančiai įmonei pagrįstumo ir išsprendžia šio skolininko atsakomybės klausimą iš esmės. Manytina, kad bankroto bylą nagrinėjęs teismas dėl atsakovės kreditorinio reikalavimo bankrutuojančiai įmonei jau yra pasisakęs. Situacija, kai faktai, kurie jau nustatyti galutiniu sprendimu bankroto byloje, teismo yra nepaisomi šioje byloje, kai teismas kvestionuoja įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus, prilyginama teisinio tikrumo principo pažeidimui.
  2. Mokėjimas, pagal kurį ginčo suma pervesta į atsakovės sąskaitą, buvo atliktas 2007 m. rugpjūčio 3 d., t. y. po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti UAB „RVK“ bankroto bylą, o pagal ĮBĮ normas, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, be to, CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia įskaityti teisme ginčijamą reikalavimą. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė teisėtai iš ieškovės gavo pinigus ir atliko UAB „RVK“ skolos įskaitymą.
  3. Teismas bylą išnagrinėjo šališkai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas atsakovės atžvilgiu buvo šališkas ir atlaidus, nes priėmė į bylą dokumentus, kurie neatitinka įrodinėjimo priemonėms keliamų reikalavimų ir juose fiksuotais duomenimis grindė sprendimo išvadas, tačiau ignoravo ieškovės prašymus įpareigoti atsakovę pateikti AB Šiaulių banko garantinio rašto, atsakovės akto originalus. Be to, teismas priėmė nutartį kviesti ir apklausti ieškovės atstovą (direktorių) liudytoju, dėl ko posėdžio metu neleido direktoriui dalyvauti nagrinėjant bylą, draudė pasisakyti dėl ginčo esmės, naudotis kitomis šalies teisėmis. Atsakovės vadovės teisė dalyvauti bylos nagrinėjime, teikti paaiškinimus ir pan. nebuvo apribota. Dalies ieškovės pateiktų įrodymų teismas sprendime apskritai nevertino ir nenurodė, kodėl juos atmetė. Taigi pažeisti kertiniai lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, teisės į teisingą ir objektyvų procesą principai.
  4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė prievolės atsiradimą bei nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias normas. Byloje nėra jokių tarp ieškovės ir atsakovės bei trečiojo asmens sudarytų rašytinių susitarimų, nors pagal įstatymo normas tokia sutartis turėjo būti sudaryta raštu bei apskaityta įmonės balansuose. Byloje nėra įrodymų, kurie atsakovės balanse atspindėtų UAB „RVK“ skolos įskaitymo (padengimo) apskaitymą. Jeigu į apskaitos registrus, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, įtraukiami duomenys nepagrįsti apskaitos dokumentais, tai tokie apskaitos registrų duomenys negali būti laikomi pakankamu įrodymu apie įvykusią ūkinę operaciją ar įvykį.
  5. Neaišku, kuo remiantis teismas spendimą grindžia baudžiamosios bylos Nr. 1-103-317/11 medžiaga, kai nurodyta byla nebuvo prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos. Byloje yra tik neidentifikuotos, nepatvirtintos ir įstatymo reikalavimų neatitinkančios dokumentų šviesokopijos.
  6. Byloje nustatytos ir įrodytos visos sąlygos pripažinti atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, o teismo išvados yra prieštaringos. Teismas konstatavo, kad 187 000 Lt ieškovė atsakovei sumokėjo kaip savo prievolės AB Šiaulių bankas, kuris buvo skolingas atsakovei, įvykdymą, o tai, teismo nuomone, sudaro teisinį pagrindą atsakovei gauti ginčo sumą. Tačiau tame pat sprendime teismas nurodė, kad joks įstatymas ar sandoris neįpareigojo ieškovės pervesti atsakovei 187 000 Lt. CK 6.242 straipsnio taikymo esmė yra aplinkybė, kad asmuo be teisinio pagrindo, nesąžiningai sutaupo ar gauna kitokios tiesioginės turtinės naudos. Jokie prievoliniai teisiniai santykiai ieškovės ir atsakovės nesaistė, todėl CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytos nepagrįstai. Mokėjimo pavedime nurodyta paskirtis – avansas pagal sutartį, reiškia, kad nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas (pinigų gavėjas) netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigas ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovei kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas.
  7. Teismas nepasisakė dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už ieškovės atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. bei liepos 9 d nutarčių. Apeliacinės instancijos teismas minėtas nutartis panaikino. Be to, teismas nepagrįstai priteisė atsakovei 2 500 Eur išlaidų. Išlaidos, patirtos atsakovės baudžiamoje byloje yra nesusijusios su šios civilinės bylos nagrinėjimu ir pašymas dėl jų paskirstymo turėjo būti atmestas. Į bylą taip pat buvo pateikti įrodymai dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už byloje nedalyvavusio advokato Ž. S. suteiktas paslaugas, toks prašymas atmestinas. Be to, į bylą pateikti įrodymai dėl atsakovės patirtų išlaidų už advokato M. Š. suteiktas paslaugas neidentifikuoja teisinių paslaugų pobūdžio, apimties, jų sąsajos su nagrinėjama byla, o mokėjimo nurodyme nenurodyta paskirtis, už kokio pobūdžio teisines paslaugas, kokioje byloje jos buvo teiktos.

13Atsakovė UAB „JMJ Baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Teismo priimtas sprendimas sukūrė teises ir pareigas tik šioje civilinėje byloje dalyvavusioms šalims, ieškinio atmetimas niekaip negalėjo paveikti BUAB „RVK“ teisinės padėties ar sukelti šiam juridiniam asmeniui teisinių padarinių. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymas negalimas. Be to, teismas pagrįstai konstatavo atsakovės ir UAB „RVK“ praeityje susiklosčiusius santykius ir faktą, kad minėta įmonė buvo skolinga atsakovei 187 902,32 Lt. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė pakankamai argumentų ir pateikė įrodymų, kurių pakako tokioms teismo išvadoms padaryti. Priešingai nei teigia ieškovė, teismas nekvestionavo jokių faktų (aplinkybių), konstatuotų BUAB „RVK“ bankroto byloje. Teiginys, kad atsakovė buvo pateikusi kreditorinį reikalavimą UAB „RVK“ bankroto byloje neatitinka tikrovės. Atsakovė reiškė reikalavimą restruktūrizavimo byloje, o bankroto byloje reikalavimas nebuvo reikštas (nes sumą sumokėjo ieškovė ir nebeliko pagrindo įstoti į bankroto bylą) ir dėl jo teismas nepasisakė. Be to, ieškovė aiškiai nenurodo, kokias būtent aplinkybes, konstatuotas bankroto byloje, teismas kvestionavo skundžiamame sprendime. Ieškovės nekonkretumas laikytinas įrodinėjimo pareigos nevykdymu.
  2. Skunde ieškovė nepagrįstai vadovaujasi ĮBĮ normomis. Jomis nesivadovauta ieškinyje, jos niekaip nesusijusios su ieškinio dalyku. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
  3. Į byla atsakovė pateikė banko garantinio rašto kopiją ir nurodė visas aplinkybes, pagrindžiančias priežastis, dėl kurių bankas pateikė šį raštą atsakovei. Būtinybės pateikti rašto originalo nebuvo, tuo labiau, kad tokio rašto pateikimo faktą pripažino buvęs banko Kauno filialo direktorius V. R.. Ieškovės direktorius G. B. buvo apklausiamas kaip liudytojas, todėl ir turėjo pareigą apleisti teismo posėdžių salę. Jis buvo apklausiamas griežtai laikantis CPK 192 straipsnyje nurodytos tvarkos. Atsakovės vadovė dalyvavo, kaip įmonės atstovė, o ne liudytoja, todėl teismas jos neturėjo išprašyti iš salės.
  4. Teismas įvykdė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą, nes priėmė sprendimą vadovaudamasis byloje esančių įrodymų, turinčių esminės reikšmės teisingo ir teisėto sprendimo priėmimui, visuma. Teiginys, kad teismo sprendimas grįstas tik prielaidomis neatitinka tikrovės. Ieškovės direktorius ir banko Kauno filialo buvęs vadovas teismo posėdyje pagrindė atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją.
  5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė turėjo aiškų teisinį pagrindą į 54 420,27 Eur dydžio sumą. Šią sumą atsakovei garantiniu raštu įsipareigojo grąžinti AB Šiaulių banko Kauno filialas, kurio buvęs vadovas V. R. su ieškovės direktoriumi susitarė, kad ieškovė perves ginčo sumą atsakovei už AB Šiaulių bankas Kauno filialą, t. y. įvykdys banko turimą prievolę. Šiuo atveju nebuvo reikalavimo, kad prievolę įvykdytų asmeniškai skolininkas, todėl ieškovės sumokėjimas atsakovei laikomas tinkamu. Vertinant faktines aplinkybes CK 6.242 straipsnio 3 dalies kontekste, darytina išvada, kad ginčo sumą ieškovė atsakovei pervedė tikslingai, niekieno neverčiama, veikdama susitarimo su V. R. pagrindu. Ieškovės pervesta suma negali būti laikoma nepagrįstu praturtėjimu, nes neatitinka pačios ieškovės nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškintų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Be to, iš ieškovės direktoriaus parodymų matyti, kad V. R. ieškovei jau grąžino 180 000 Lt ir liko skolingas 120 000 Lt, tačiau ieškovė elgiasi nesąžiningai, iš atsakovės reikalaudama didesnės sumos, t. y. 187 000 Lt avanso ir 56 100 Lt palūkanų.
  6. Atsakovė yra pateikusi 2015 m. vasario 12 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame konkretizuotos visos atsakovei suteiktos teisinės paslaugos, pridėtos PVM sąskaitos faktūros, taip pat atliktus pavedimus patvirtinantys dokumentai. Į prašymą nėra įtrauktos paslaugos, kurios suteiktos baudžiamojoje byloje. Teisines paslaugas atsakovei teikė advokatų kontoros Stašaitis & Partners advokatai Ž. S. ir M. Š.. Atsakovė sumokėjo būtent už šių advokatų suteiktas paslaugas.

14Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. AB Šiaulių bankas susitarimuose tarp ieškovės, atsakovės, V. R. ir UAB „RVK“ nedalyvavo ir faktinės aplinkybės bankui nėra žinomos.
  2. Apeliantė aiškiai nenurodo, dėl kokių BUAB „RVK“ teisių ir pareigų teismas nusprendė. Vertinant apeliantės argumentus, nėra aišku, kaip teismo pasisakymas, kad BUAB „RVK“ turėjo atsakovei skolą, padarė įtaką BUAB „RVK“ teisėms ar pareigoms, jeigu pati apeliantė nurodo, jog ši aplinkybė yra nustatyta bankroto byloje. Tokiu atveju tai, kad apeliantė po bankroto bylos UAB „RVK“ iškėlimo padengė šios įsiskolinimą atsakovei, gali reikšti tik tai, jog apeliantė perėmė atsakovės teises bankroto byloje (CK 6.50 straipsnio 3 dalis), o tai pagal ĮBĮ normas nedraudžiama.
  3. Nors ieškovė nurodo proceso, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pažeidimus, tačiau neargumentuoja kaip šie pažeidimai galėjo nulemti ar nulėmė skundžiamo spendimo neteisėtumą.
  4. Susitarimas, pagal kurį apeliantė pervedė ginčo sumą atsakovei, buvo sudarytas ieškovės ir V. R. kaip fizinio asmens, o ne AB Šiaulių banko. Teismas pagrįstai sprendė, kad nors V. R. ir ieškovės susitarimas nebuvo įformintas raštu, tačiau yra visos prielaidos spręsti, jog susitarimas faktiškai egzistavo ir jis buvo įvykdytas. Tai patvirtina ir pačios ieškovės direktoriaus parodymai. Ieškovė atsakovei lėšas pervedė neatsitiktinai, nes, nors kaip nurodo, jokių santykių su atsakove neturėjo, tačiau žinojo jos atsiskaitomąją sąskaitą ir pervedė atsakovei būtent tokią sumą, kokią atsakovei buvo skolinga UAB „RVK“. Aplinkybės, kad galbūt ieškovė nežinojo, kodėl būtent atsakovei perveda 187 000 Lt, nepaneigia fakto, jog mokėjimą apeliantė įvykdė savo noru ir vykdydama susitarimą su V. R.. Taigi jei apeliantė dėl savo vadovo sprendimų patyrė nuostolių, tai negali būti pagrindas reikalauti atsakovės atsakomybės remiantis nepagrįsto praturtėjimo nuostatomis.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

18Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – UAB „RVK“ – teisių ir pareigų, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

19CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tuo atveju, kai konstatuojamas bent vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau ne kartą buvo išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ar pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2016). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2016).

21Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, nevertindamas aplinkybių dėl UAB „RVK“ skolos atsakovei pagal rangos sutartį susidarymo bei, priešingai nei interpretuoja apeliantė, nekonstatuodamas UAB „RVK“ skolos fakto bei dydžio atsakovei pagrįstumo, tačiau išanalizavęs AB Šiaulių banko Kauno filialo buvusio vadovo V. R. ir atsakovės, o taip pat ieškovės (jos vadovo G. B.) ir jau minėto V. R. susitarimus, priėjo išvadą, kad ieškovė savo rizika, susitarimo su AB Šiaulių banko Kauno filialo buvusiu vadovu V. R. pagrindu, pervedė ginčo sumą (187 000 Lt) atsakovei, kurią atsakovė, remdamasi susitarimu su tuo pačiu V. R., laikė banko įsipareigojimo padengti skolą už UAB „RVK“ įvykdymu. Taigi, priešingai nei interpretuoja ieškovė, šiuo atveju teismo sprendimu nebuvo nustatytos, pakeistos ar panaikintos jokios UAB „RVK“ teisės ir pareigos, o ta aplinkybė, kad UAB „RVK“ šioje byloje buvo paminėtas kaip tam tikro bylos šalių nurodomo santykio subjektas, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo konstatuoti absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą ir naikinti sprendimą, todėl šis apeliantės argumentas atmestinas.

22Pažymėtina, kad ieškovė taip pat visiškai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovė jau yra pateikusi reikalavimą UAB „RVK“ bankroto byloje dėl 187 903,32 Lt sumos. Nei byloje esanti medžiaga, nei Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys nepagrindžia šių ieškovės teiginių (CPK 178 straipsnis). Kaip teisingai akcentavo atsakovė, ji buvo pateikusi finansinį reikalavimą UAB „RVK“ restruktūrizavimo byloje (2 t., 3 b. l.), tačiau gavusi ginčo mokėjimą iš ieškovės, jokių reikalavimų UAB „RVK“ bankroto byloje nebereiškė. Atsižvelgiant į tai, ieškovė visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas skundžiamu sprendimu pažeidė CPK 18 straipsnio ir ĮBĮ normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentai dėl neva UAB „RVK“ bankroto bylą nagrinėjančio teismo sprendimų (nutarčių) ir jais konstatuotų faktų nepaisymo šioje byloje yra nekonkretizuoti, deklaratyvūs ir todėl nesudarantys pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti kaip neteisėtą.

23Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto netaikymo

24Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė neteisingą sprendimą.

25Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015). Nesant bent vienos iš šių sąlygų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas nėra galimas.

26Savo ruožtu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, iš ieškovės direktoriaus G. B. ir ginčo lėšų pervedimo metu AB Šiaulių banko Kauno filialo vadovu buvusiu V. R. paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad ieškovė, atstovaujama jos vadovo G. B., gaudama iš AB Šiaulių banko 300 000 Lt paskolą, banko Kauno filialo tuometinio vadovo V. R. prašymu, sąmoningai ir tikslingai pervedė dalį gautos paskolos (konkrečiai 187 000 Lt) atsakovei, kuri minėtą sumą laikė banko Kauno filialo vardu V. R. prisiimto įsipareigojimo grąžinti atsakovės UAB „JMJ Baltic“ įmonei „RVK“ pervestą avansą (187 902,32 Lt) įvykdymu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojų duotus paaiškinimus, t. y. susiklosčiusią 2007 metais faktinę situaciją, atitinka ir patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kaip antai 2007 m. vasario 28 d. AB Šiaulių banko Kauno filialo raštas, adresuotas UAB „JMJ Baltic“ direktoriui, pasirašytas banko Kauno filialo direktoriaus V. R., kuriuo įsipareigota padengti už 2006 m. susikaupusį 187 902,32 Lt UAB „RVK“ įsiskolinimą atsakovei UAB „JMJ Baltic“ (1 t., 56 b. l.), taip pat išrašas iš ieškovės banko sąskaitos, iš kurio matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. pervedė į atsakovės sąskaitą 187 000 Lt (1 t., 8 b. l.), mokėjimo paskirtyje aiškiai nurodydama, jog tai yra avansas pagal sutartį. Kaip visiškai pagrįstai pastebėjo AB Šiaulių bankas savo procesiniuose dokumentuose, ieškovės atlikto veiksmo (mokėjimo) neatsitiktinumą ir susitarimo su V. R. buvimą bei sąmoningą vykdymą netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovė pervedė atsakovei iš esmės būtent tokią sumą, kurią minėtu 2007 m. vasario 28 d. banko raštu, pasirašytu V. R., atsakovei buvo pažadėta atlyginti, be to, kaip matyti iš bylos duomenų, reikalauti grąžinti pinigus ieškovė iš atsakovės pradėjo tik 2009 m. liepos mėnesį (t. y. praėjus 2 metams po lėšų atsakovei neva nepagrįsto pervedimo). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iki pat 2013 metų ieškovė reikalavimo grąžinti lėšas negrindė nepagrįsto praturtėjimo institutu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė 2009 m. liepos 31 d. ir vėlesniuose 2009 – 2010 metų raštuose pervestą atsakovei 187 000 Lt sumą traktavo, kaip trumpalaikę paskolą (1 t., 47, 49–50, 52–54 b. l.). Savo ruožtu atsakovės pozicija dėl nurodytos sumos, skirtingai nuo ieškovės, buvo aiški ir nuosekli visą laiką iki pat teisminio nagrinėjimo ir jo metu (1 t., 48, 51, 55 b. l.).

27Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nurodytos ir pirmiau šioje nutartyje akcentuotos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju CK 6.242 straipsnio taikymas yra negalimas, nes ieškovės pinigai atsakovei buvo pervesti pačios ieškovės rizika pagal ieškovės ir AB Šiaulių banko Kauno filialo vadovo V. R. susitarimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, žinodama, kad jos ir atsakovės nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai ir ji neturi jokio nei sandorio, nei įstatymo pagrindu kylančio įsipareigojimo atsakovei, tačiau pagal susitarimą su V. R. sąmoningai pervesdama ginčo sumą UAB „JMJ Baltic“, veikė savo rizika ir interesais bei tokiu būdu prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Šiuo atveju negalima teigti, kad atsakovė pinigus gavo nesąžiningai, nesant jokio tam teisėto pagrindo, todėl, ieškinys, nesant visų nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtinų sąlygų ir ieškovei neįrodinėjant jokių kitų aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstai netenkintas.

28CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

29Pažymėtina, kad nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog ieškovės ir banko (jo filialo vadovo) susitarimui dėl įsipareigojimo pervesti lėšas atsakovei pagrįsti turėjo būti pateikta pagal įstatymo reikalavimus sudaryta rašytinės formos ieškovės ir atsakovės bei trečiojo asmens AB Šaulių banko sutartis, tačiau jokių konkrečių teisės normų, numatančių tokios sutarties sudarymo reikalavimą, ieškovė nenurodo. Savo ruožtu ieškovės nurodomos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo normos, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos ir nesusijusios su bylos nagrinėjimo dalyku. Be kita ko pastebėtina, kad pagal CK 6.50 straipsnio nuostatas, prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai prievolės esmė reikalauja, jog skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių (kad lėšas atsakovei grąžinti galėjo tik asmeniškai tikrasis skolininkas) nenustatyta. Pastebėtina ir tai, kad priešingai nei mano ieškovė, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pervedus pinigus atsakovei ir atsakovei šiuos pinigus įskaičius kaip UAB „RVK“ įsiskolinimo padengimą buvo pažeistos ĮBĮ normos, nes UAB „RVK“ tuo metu jau buvo iškelta bankroto byla. Jokios bankrutuojančios įmonės finansinės prievolės iš jos turimo ir jai priklausančio turto vykdomos atsakovei nebuvo, tuo tarpu trečiasis asmuo, įvykdęs prievolę už skolininką, gali tik įstoti į pradinio kreditoriaus vietą, taigi ieškovės rizika atliktas mokėjimas nedaro įtakos nei UAB „RVK“ turtinei padėčiai, nei ĮBĮ nustatytiems imperatyvams.

30Papildomai atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad teismo sprendimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys (CPK 270 straipsnis). Aprašomojoje sprendimo dalyje nėra dėstomi surinktų ir teismo įvertintų įrodymų pagrindu nustatyti faktai bei teismo išvados. Tačiau apeliantė, teigdama, kad nesutinka su teismo išvadomis ir įrodinėdama jų prieštaringumą, savo apeliaciniame skunde kartu cituoja sakinius, net tik išdėstytus spendimo motyvuojamoje dalyje, bet ir nurodytus aprašomojoje dalyje, traktuodama juos, kaip teismo padarytas išvadas, nors iš tikrųjų tai yra atsakovo pasisakymai. Priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad ieškovė sumokėjo atsakovei kaip savo prievolės bankui, kuris buvo skolingas atsakovei, įvykdymą. Teismas, kaip jau ir nurodyta pirmiau šioje nutartyje, nustatė, kad ieškovė neturėjo jokio įstatyminio įpareigojimo mokėti atsakovei ir nebuvo sudariusi sutarties su atsakove, tačiau susitarimo su banko filialo vadovu pagrindu, savo rizika ir interesais pervedė ginčo sumą atsakovei.

31Dėl procesinės teisės normų pažeidimo ir teismo šališkumo

32Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismo šališkumą apeliantė grindė tuo, kad teismas leido atsakovei pateikti į bylą dokumentus, neatitinkančius įrodinėjimo priemonėms keliamų reikalavimų, ieškovės direktorių byloje apklausė kaip liudytoją, taip užkirsdamas pastarajam galimybę naudotis šalims suteiktomis teisėmis, ir neįvertino dalies ieškovės pateiktų įrodymų bei dėl jų nepasisakė.

33Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka.

34Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovę teismo posėdžiuose atstovavo jos atstovė advokatė A. V., kuriai suteiktos teisės atstovaujamosios vardu įgyvendinti visas pastarosios teises (CPK 42, 59 straipsniai). Ieškovės direktorius G. B., kurio galimybių teikti paaiškinimus, užduoti klausimus ir pan. apribojimą akcentavo ieškovė, nei į parengiamąjį teismo posėdį, nei į vėlesnius 2014 m. vasario 13 d., 2014 m. liepos 2 d. posėdžius (iki buvo iškviestas kaip liudytojas) nebuvo atvykęs ir niekaip nepareiškė noro dalyvauti byloje kaip juridinio asmens atstovas kartu su ieškovę atstovavusia advokate. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pati ieškovė vienos advokatės dalyvavimą laikė pakankamu ieškovės procesinėms teisėms civilinėje byloje įgyvendinti. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad teismas, įvertinęs negalėjimą prijungti baudžiamąją bylą, kurioje tiek ieškovės direktorius, tiek AB Šiaulių banko Kauno filialo buvęs vadovas pasisakė dėl šioje civilinėje byloje nagrinėjamų santykių, konkrečiai dėl 187 000 Lt sumos pervedimo aplinkybių, taip pat įvertinęs Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių dėl bylos sustabdymo nepagrįstumo turinį, priėmė nutartį iškviesti liudytoju ne tik V. R., bet ir ieškovės direktorių, siekdamas išsiaiškinti ginčo sumos pervedimo aplinkybes, nereiškia teismo šališkumo ieškovės atžvilgiu. Kaip jau minėta, ieškovės direktorius pats niekaip nesiekė dalyvauti procese, todėl teismas, apklausdamas pastarąjį asmenį liudytoju ir laikydamasis CPK reikalavimų, pašalinęs visus liudytojus iš teismo salės, nepažeidė ieškovės procesinių teisių, o taip pat ieškovės akcentuojamų lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi, teisės į teisminę gynybą ir kitų principų.

35Nors, apeliantės teigimu, teismas negalėjo remtis baudžiamosios bylos duomenimis, nes pati byla nebuvo prijungta, o civilinėje byloje yra tik įstatymo reikalavimus neatitinkančios baudžiamosios bylos dokumentų kopijos, pažymėtina, kad į bylą pateiktos baudžiamosios bylos liudytojų apklausų ir teisiamojo posėdžio protokolų kopijos yra patvirtintos byloje dalyvaujančio advokato parašu, kaip to reikalauja CPK 114 straipsnis, ir iš jų turinio lengvai identifikuojama šių dokumentų kilmė, todėl nėra pagrindo minėtais įrodymais nesivadovauti. Kita vertus, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje faktiškai rėmėsi ne duomenimis iš baudžiamosios bylos, bet šioje civilinėje byloje teismo posėdžio metu tiesiogiai apklaustų G. B. ir V. R. paaiškinimais, todėl ieškovės argumentai dėl pateiktų dokumentų iš baudžiamosios bylos neatitikimo įstatymo reikalavimams, iš esmės nedaro įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pastebėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu, kai atsakovės atstovas pateikė teismui minėtas dokumentų kopijas, ieškovės atstovė nereiškė pastebėjimų dėl jų atitikimo reikalavimams ir klausimą dėl šių įrodymų priėmimo paliko spręsti teismo nuožiūra, todėl ir dėl šios aplinkybės, ieškovės argumentas, kad priimdamas atsakovės įrodymus pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, atmestinas.

36Galiausiai, apeliantė teigia, kad teismas nevertino dalies ieškovės įrodymų, konkrečiai AB Šiaulių banko raštų, kuriuose nurodyta, jog bankas neturi jokių duomenų apie banko ir ieškovės susitarimus dėl banko prievolių tretiesiems asmenims įvykdymo. Nors apeliantė teisi, kad banko raštai atskirai sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra įvardyti, pažymėtina, jog minėti raštai, teisėjų kolegijos vertinimu. nepaneigia teismo išvadų teisingumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo susitarimo tarp AB Šiaulių banko Kauno filialo buvusio vadovo V. R. ir ieškovės vadovo buvimą, tuo tarpu santykių tarp paties banko ir buvusio jo vadovo nevertino, kaip neturinčių įtakos teisiniam bylos rezultatui. Kita vertus, bylos medžiaga, inter alia tai, kad teismas savo iniciatyva, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu Šiaulių banką, o taip pat sprendimo turinys, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, jog pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymų visetą, o vien ta aplinkybė, kad jis atskirai neįvardino absoliučiai visų byloje esančių dokumentų, nelemia sprendimo savaiminio neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Pagal 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjau atveju konstatuoti neteisingą bylos išnagrinėjimą nėra pagrindo.

37Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

38Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nepasisakė dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. ir liepos 9 d. nutarčių, kurios pagal ieškovės atskiruosius skundus buvo panaikintos.

39Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato, todėl, atmetus ieškovės ieškinį, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, tiek už ieškinio surašymą ir advokatės atstovavimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, tiek ir už atskirųjų skundų, nors jie buvo patenkinti, parengimą ieškovei iš atsakovės nepriteisiamos.

40Ieškovė taip pat ginčija atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą. Tačiau, priešingai nei nurodo ieškovė, byloje esantys įrodymai (1 t., 42–45, 90 b. l.) patvirtina, kad teisines paslaugas atsakovei pagrįstai ir teisėtai teikė advokatų kontoros Stašaitis & Partners advokatai Ž. S. ir M. Š. (pastarasis Ž. S. pavedimu), todėl mokėjimai atlikti advokatui Ž. S. nelaikytini mokėjimais byloje nedalyvavusiam advokatui, kaip kad teigia ieškovė. Be to, byloje yra pateiktas prašymas dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimo (2 t., 5–6 b. l.), kuriame yra aiškiai nurodytos suteiktos teisinės paslaugos (ir jų teikimo trukmė), už kurias apskaičiuotas advokato atlyginimas, pateiktos PVM sąskaitos faktūros bei mokėjimo pavedimai, mokėjimo pavedimuose nurodyti sąskaitų numeriai bei sumos atitinka į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų numerius bei sumas, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio ir faktinio pagrindo abejoti atsakovės prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumu. Pastebėtina, kad skirtingai nei traktuoja apeliantė, atsakovė šioje civilinėje byloje neprašė priteisti (ir teismas nepriteisė) išlaidų, atsakovės patirtų baudžiamojoje byloje. Prašyme įvardytos išlaidos, susijusios su baudžiamosios bylos tam tikrų duomenų, aktualių, kaip jau minėta nutartyje, šios civilinės bylos nagrinėjimui, analize, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išlaidos laikytinos patirtomis būtent šioje civilinėje byloje. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, ieškovės argumentas dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atmestinas.

41Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

42Nors trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas taip pat prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovės jos nepriteisiamos, nes trečiasis asmuo nepateikė šių išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų.

43Įvertinus atsakovės pateiktą prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą (2 t., 84–86 b. l.), patvirtinantį 941,38 Eur sumokėjimą advokatui už teisines konsultacijas ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat atsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11, 8.19 punktus, atsižvelgus į tą faktą, kad atsakovei atstovauja tas pats advokatas, kaip ir pirmosios instancijos teisme, bei vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, atsakovei iš ieškovės priteistina 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo suma.

44Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

45Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „JMJ Baltic“ (j. a. k. 111685528) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Adranas“ (j. a. k. 134746488) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Byloje kilo ginčas dėl nepagrįsto praturėjimo, įrodymų ir jų vertinimo... 5. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Adranas“... 6. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. į atsakovės sąskaitą... 7. Atsakovė UAB „JMJ Baltic“, prašydama atmesti ieškinį, nurodė, kad ji... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Teismas, įvertinęs liudytojų (ieškovės direktoriaus G. B. ir AB Šiaulių... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 12. Ieškovė UAB „Adranas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno... 13. Atsakovė UAB „JMJ Baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno... 14. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 17. Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ... 18. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime... 19. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad absoliučiu sprendimo... 20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau ne kartą buvo išaiškinta, kad... 21. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo... 22. Pažymėtina, kad ieškovė taip pat visiškai nepagrįstai nurodo, kad... 23. Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto netaikymo... 24. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir... 25. Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų... 26. Savo ruožtu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas... 27. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nurodytos ir... 28. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis... 29. Pažymėtina, kad nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog... 30. Papildomai atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad teismo sprendimą sudaro... 31. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo ir teismo šališkumo... 32. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo... 33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais ieškovės... 34. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovę teismo posėdžiuose atstovavo jos... 35. Nors, apeliantės teigimu, teismas negalėjo remtis baudžiamosios bylos... 36. Galiausiai, apeliantė teigia, kad teismas nevertino dalies ieškovės... 37. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 38. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas... 39. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi... 40. Ieškovė taip pat ginčija atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų... 41. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės prašomos atlyginti bylinėjimosi... 42. Nors trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas taip pat prašė priteisti jo... 43. Įvertinus atsakovės pateiktą prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos... 44. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 45. Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 46. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „JMJ Baltic“ (j. a. k....