Byla 3K-3-439/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienė (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. Ch. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. Ch. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad sutuoktinis D. Ch. ją išlaikė. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos ir D. Ch. (D. Ch.) santuoka įregistruota 1959 m. balandžio 23 d. ( - ) civilinės metrikacijos biure (Rusijoje). Sutuoktiniai kartu gyveno Panevėžyje, susilaukė dukters. Nuo 1984 metų D. Ch. išsikėlė iš Lietuvos, ir sutuoktiniai iki vyro mirties gyveno skirtingose vietose: pareiškėja – Panevėžyje, jos sutuoktinis – Pavlove (Rusijoje), bet santuokos nenutraukė. Po sutuoktinio mirties, siekdama gauti pensiją dėl maitintojo netekimo pagal Rusijos Federacijos teisės aktus, pareiškėja kreipėsi į Socialinio aprūpinimo skyrių prie Rusijos Federacijos pasiuntinybės Lietuvoje, bet pensija jai nepaskirta, motyvuojant, kad sutuoktiniai netvarkė bendro ūkio, vyras nuolatos iki mirties neteikė pareiškėjai materialinės paramos, jis paskutinius septynerius metus gyveno su kita moterimi, kuri organizavo laidotuves ir gavo už mirusį Rusijos Federacijos gynybos ministerijos pensininką D. Ch. laidojimo pašalpą. Pareiškėja nesutiko su pensijos jai nepaskyrimu, nurodė, kad ji buvo sutuoktinio, kuris iki mirties nuolat teikė jai išlaikymą, išlaikytinė.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

6Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimu patenkino pareiškėjos pareiškimą: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo išlaikoma jos sutuoktinio; nurodė, kad juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėja gautų pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos įstatymus; priteisė valstybei iš pareiškėjos 15,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pasisakydamas dėl bylos teismingumo, teismas taikė Lietuvos CPK, nes dvišalėje Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartyje „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ nereglamentuotas bylų, kylančių iš sutuoktinių asmeninių ir turtinių teisinių santykių, teismingumas. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CPK 780 straipsniu, 789 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjama byla teisminga Lietuvos teismui pagal pareiškėjos gyvenamąją vietą, nes ši moteris yra Lietuvos Respublikos pilietė, o bylos dalykas yra išlaikymo fakto nustatymas, kildinamas iš sutuoktinių asmeninių ir turtinių santykių, bet ne iš socialinio aprūpinimo teisinių santykių. Dėl to teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentą, kad ši byla, kaip ginčas dėl pensijų skyrimo ir išmokėjimo asmenims, nurodytiems Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įsakyme Nr. 4468-I „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo“, teisminga Rusijos Federacijos teismams. Teismas nusprendė taikyti Lietuvos teisę, nes paskutinė bendra sutuoktinių gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje (dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 27 straipsnio 3 dalis). Teismas pripažino, kad būtiniausiems poreikiams tenkinti pareiškėjai nepakako vienintelių gaunamų pajamų – senatvės pensijos, kurios dydis buvo nuo 138 Lt iki 432,45 Lt. Įvertinęs įrodymus: liudytojų parodymus, kitų asmenų paaiškinimus, patvirtintus notaro, taip pat rašytinius įrodymus (piniginių perlaidų kvitus, kelionių bilietus, vizas) ir pareiškėjos paaiškinimus, atsižvelgęs į tai, kad D. Ch. vykdė sutuoktinio pareigas, įtvirtintas CK 3.27 straipsnyje, teismas konstatavo, kad jos sutuoktinis nuolat iki mirties pinigais, daiktais teikė N. Ch. materialinę paramą, kuri buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis. Teismas nurodė, kad materialinės paramos gavimo būdas yra asmeninis sutuoktinių reikalas.

7Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 12 d. sprendimu patenkino suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: atmetė pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šios bylos teismingumą ir ją pagrįstai nagrinėjo pagal pareiškėjos gyvenamąją vietą, vadovaudamasis CPK 443 straipsnio 10 dalimi, 444 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 789 straipsnio 3 dalimi. Pasisakydamas dėl išlaikymo apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą negu pirmosios instancijos teismas išvadą ir pripažino, kad sutuoktinis D. Ch. iki mirties neteikė pareiškėjai išlaikymo. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų – pinigų persiuntimo kvitų, kelionės dokumentų – ir liudytojų parodymų nepripažino pakankamais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti tai, kad jai buvo teikiama nuolatinė materialinė parama ir tai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dauguma pašto pranešimų apie pinigines siuntas adresuoti ne pareiškėjai, bet jos dukteriai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos gerų santykių palaikymas su sutuoktiniu, lankymasis jo gyvenamojoje vietoje ir asmeninių jo daiktų išsaugojimas taip pat nepatvirtina išlaikymo fakto.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė CK 3.28 straipsnio, pagal kurį kasatorė ir jos sutuoktinis D. Ch., jam esant gyvam, buvo laikomi bendra šeima, nes jų santuoka nenutraukta, nors sutuoktiniai gyveno skirtingose vietose. Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad ji ir miręs D. Ch. nesudarė vienos šeimos. Ji teigia, kad bendros gyvenamosios vietos neturėjimas nereiškia, kad nebuvo sukurti šeimos santykiai. Santuokos sudarymas preziumuoja šeimos santykių sukūrimą ir buvimą, kol neįrodyta priešingai. 2. Kasatorė nurodo, kad, nustatinėdamas jos išlaikymo aplinkybes, Panevėžio apygardos teismas neteisingai taikė CK 3.27 straipsnį, nes ignoravo teisinę šeimos santykių specifiką ir nepagrįstai reikalavo įrodyti geranorišką sutuoktinio pareigų vykdymą. Kasatorė nurodo, kad nereikia pateikti papildomų įrodymų, patvirtinančių sutuoktinių vienas kito išlaikymą, nes santuoka, nesant sutuoktinių pretenzijų, patvirtina jų pareigų, taip pat ir CK 3.27 straipsnyje nustatytos pareigos vienas kitą išlaikyti, tinkamą vykdymą. Taigi kasatorė teigia, jog galiojanti santuoka patvirtino, kad miręs jos sutuoktinis geranoriškai jai teikė išlaikymą, o teismas neturėjo pagrindo jai perkelti šio fakto įrodinėjimo pareigos. 3. Kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino išlaikymo jai būtinumo, nes be pagrindo netaikė CK 3.72 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyti atvejai, kada sutuoktiniui reikalingas išlaikymas. Kasatorė nurodo, kad ši prezumpcija taikoma tiek santuoką nutraukusiems, tiek ir nenutraukusiems sutuoktiniams. Kasatorė pabrėžė, kad šiuo atveju yra nurodytoje teisės normoje įtvirtintos aplinkybės taikyti išlaikymo reikalingumo prezumpciją ir pripažinti, jog jai išlaikymas būtinas. Kasatorė nurodė tokias aplinkybes: ji yra pensinio amžiaus, socialiai remtina, gauna nedidelę pensiją, jos sveikata bloga, turtinė padėtis sunki. 4. Netaikęs CK 3.72 straipsnio 2 dalyje nustatytos išlaikymo reikalingumo prezumpcijos kasatorei, teismas taip pat pažeidė CK 182 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose formuojamos kasacinio teismo praktikos, kad išlaikymo reikalingumas preziumuojamas, kai toks asmuo palikėjo mirties dieną yra nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) ar sveikatos būklės (invalidumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 1 d. konsultacija „Dėl kai kurių Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso normų taikymo“). 5. Kasatorė taip pat nurodo, kad teismas nemotyvuotai atmetė visus jos įrodymus. Kasatorė teigia, kad pašto perlaidų kvitus ir jų buvimo faktą pas ją teismas turėjo pripažinti netiesioginiais D. Ch. nuolatinės paramos jai teikimo įrodymais. Teismas nepagrįstai nepripažino aštuonių liudytojų ir kasatorės dukters parodymų, sutuoktinio uniformos ir apdovanojimų tinkamais įrodymais. 6. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą, kad juridinių faktų nustatymo bylose lemiamą reikšmę turi netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju, t. y. esant tiesioginių įrodymų, pareiškėjui nereikėtų prašyti teismo nustatyti juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2006, 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2006, 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2007). 7. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, argumentuotai nepatvirtino, kad joks protingas žmogus, esant tokiems įrodymams, fakto nebūtų pripažinęs įrodytu, arba nepatvirtino, jog byloje apskritai nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą dėl fakto buvimo ar nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2006). 8. Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–4 punktų, nes juo nemotyvuotai paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados.

10Suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. liepos 30 d. nutartimi nurodytą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakė priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

11Teisėjų kolegija konstatuoja:

12V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl įrodymų pakankamumo problemos aiškinimo

14Kasacinio skundo argumentai yra susiję su įrodymų pakankamumo ir vertinimo problema. Ją bylą nagrinėję teismai sprendė skirtingai, todėl šioje byloje kasacinio nagrinėjimo dalykas yra įrodymų pakankamumą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., byla Nr. 3K-3-46/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, byla Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

15Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, byla Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylose dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo teismas turi išsiaiškinti ar pareiškėjui teikiama turtinė pagalba buvo pagrindinis ir nuolatinis jo pragyvenimo šaltinis, taip pat išlaikymo trukmę, jeigu ji teisiškai reikšminga.

16Dėl sutuoktinių tinkamo tarpusavio pareigų vykdymo prezumpcijos netaikymo

17Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 3.27, 3.28 straipsnius, pagal kuriuos, esant galiojančiai santuokai, preziumuojama, kad sutuoktiniai vienas kitą išlaikė. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti šią prezumpciją ir nereikalauti, kad kasatorė įrodytų jos išlaikymo faktą. Šie kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija su jais nesutinka. Pabrėžtina, kad kasatorė teisingai nurodo, kad pagal CK 3.28 straipsnį ji ir jos sutuoktinis buvo laikomi bendra šeima, nes jų santuoka nenutraukta. Tačiau kasaciniame skunde neteisingai tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą. Apskųsto teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nekonstatuota, kad kasatorė ji ir D. Ch. nesudarė vienos šeimos. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad santuokos sudarymas preziumuoja šeimos santykių sukūrimą ir buvimą, geranorišką sutuoktinių tarpusavio pareigų, taip pat ir rėmimo materialiai, vykdymą, kol neįrodyta priešingai. Tačiau šios bylos nagrinėjimo dalykas yra nustatyti ne kasatorei sutuoktinio teikto išlaikymo apskritai faktą, bet tokio kasatorės išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis, faktą, nes tik šis gali turėti juridinę reikšmę – sukelti kasatorei teisinių pasekmių (jį nustačius, kasatorė įgytų teisę į pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. 4468-I „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ 29 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien geranoriškas turtinės pagalbos teikimas asmeniui savaime nereiškia, jog toks išlaikymas yra pagrindinis remiamo asmens pragyvenimo šaltinis, juolab kad kasatorė su sutuoktiniu negyveno kartu ir netvarkė bendro ūkio daugiau negu trisdešimt metų, t. y. sutuoktiniai gyveno skirtingose valstybėse, kurios viena kitos piliečiams taiko vizų režimą – riboja ir kontroliuoja asmenų judėjimo iš vienos valstybės į kitą laisvę. Dėl to šioje byloje įrodinėjimo pareiga byloje dalyvaujantiems asmenims paskirstyta teisingai (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai D. Ch. teiktos turtinės pagalbos, kaip pagrindinio ir nuolatinio kasatorės pragyvenimo šaltinio, buvimo fakto įrodinėjimo naštą perkėlė N. Ch., o CK 3.27, 3.28 straipsniai ir bendros šeimos buvimo bei tinkamo santuokinių pareigų vykdymo, esant galiojančiai santuokai, prezumpcija nepažeisti.

18Dėl išlaikymo sutuoktiniui reikalingumo prezumpcijos netaikymo

19Kasatorė nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad išlaikymas jai buvo būtinas, nes ji yra pensinio amžiaus, socialiai remtina, gauna nedidelę pensiją, jos sveikata bloga, turtinė padėtis sunki, t. y. esant šioms aplinkybėms, išlaikymo reikalingumas preziumuojamas (CK 3.72 straipsnio 2 dalis). Šis teiginys nepagrįstas, todėl su juo susiję kasacinio skundo argumentai taip pat atmetami. Pirmiau minėta, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra realiai teikto išlaikymo kasatorei fakto nustatymas. Tai, ar N. Ch. buvo reikalingas išlaikymas, yra kitas faktas, nesusijęs su šios bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. nustačius išlaikymo reikalingumo faktą, jis nepatvirtintų išlaikymo teikimo fakto. Dėl to šioje byloje CK 3.72 straipsnyje nustatyta išlaikymo reikalingumo prezumpcija neturėjo būti taikoma ir paneiginėjama, nes ja patvirtinamas faktas nesudarė šios bylos įrodinėjimo dalyko (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

20Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos aiškinant ir taikant CK 3.72 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nesvarsto klausimo, ar apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasatorės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodinės medžiagos (konsultacijos), nes teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde CK 3.72 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo klausimu nenurodyta nė viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nors teigiant, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, būtina nurodyti konkrečias kasacinio teismo nutartis. Kasaciniame skunde nepakanka remtis vien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodinio pobūdžio dokumentais (Senato nutarimais ar konsultacijomis), bet būtina teisiniais argumentais pagrįsti, kad kasacinio teismo nutartyse esantys išaiškinimai (precedentai) gali būti taikomi nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

21Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo

22Kasatorė tvirtina, kad apeliacinės teismas nepagrįstai atmetė įrodymus, patvirtinančius jai teikto išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis, faktą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kasacinio skundo argumentas neįrodo apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumo ir to, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, taip pat kad neteisingai išspręstas įrodymų pakankamumo klausimas. Iš apskųsto Panevėžio apygardos teismo sprendime pateiktos įrodymų analizės matyti, kad ji atlikta tinkamai. Tokie, kaip šioje byloje pateikti įrodymai: kelionės bilietai, vizos, nuo seno laikoma karinė paradinė uniforma, taip pat pinigų persiuntimo kvitai, nesudaro pagrindo pripažinti įrodytu kasatorės išlaikymo, kaip pagrindinio ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio, fakto. Kelionės dokumentai savaime nepatvirtina išlaikymo fakto, juolab kad kasatorės pateikti traukinio bilietuose nurodytas maršrutai iš Lietuvos iki Maskvos (Rusija), kurios srityje, (duomenys nekslbtini), gyvena kasatorės duktė, o ne iki Pavlovo (Rusija, Nižnegorodsko sritis), kuriame gyveno kasatorės sutuoktinis. Taigi neįrodyta, kad kasatorė susitikdavo su sutuoktiniu. Byloje nustatyta, kad teismui pateikta devyniolika pinigų persiuntimo kvitų laikotarpiu nuo 1984 metų iki 2005 metų. Tik vienas pašto pranešimas apie pinigų persiuntimą siųstas kasatorės vardu ir gyvenamosios vietos adresu, visi kiti – dukteriai, jos gyvenamosios vietos adresu. Byloje nėra duomenų, išskyrus kasatorės paaiškinimus ir jos dukters parodymus, kad D. Ch. siųstus pinigus dukteriai ši perduodavo kasatorei. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo teismo posėdyje nedalyvavusių liudytojų rašytiniais parodymais, patvirtintais notaro, nes jie surinkti nesivadovaujant įstatymų reikalavimais (CPK 192 straipsnio 2 dalis, 195 straipsnis; 1992 m. liepos 21 d. dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimo sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnis). Įrodymais galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie atitinka visus keturis pažymius: pirma, įrodymas turi būti tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką; antra, įrodymas turi turėti ryšį su byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką (įrodymų sąsajumas); trečia, įrodymas turi būti gautas, pateiktas, surinktas, ištirtas ir įvertintas tik įstatymo nustatyta tvarka; ketvirta, informacija turi būti gauti tik iš įstatyme nustatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės. Trūkstant bent vieno požymio, faktiniai duomenys nėra įrodymai. Šioje byloje liudytojų rašytiniai parodymai neatitinka dviejų požymių. Pirma, jie gauti neteisėtu būdu – ne įstatymo nustatyta tvarka, nes surinkti ne teismo pavedimu raštu apklausus liudytojus. Taip pat, norint apklausti Rusijos Federacijos piliečius, nepasinaudota Rusijos Federacijos, kurioje gyvena liudytojai, teisine pagalba pagal pirmiau nurodytą dvišalę bendradarbiavimo sutartį. Antra, kasatorės pateikti liudytojų rašytiniai parodymai (pareiškimai) neatitinka ir įrodinėjimo priemonių leistinumo požymio, nes CPK nenustatyti rašytiniai liudytojų parodymai, patvirtinti notaro, kaip įrodinėjimo priemonė (CPK 189–196 straipsniai). Taigi šioje byloje pažeista liudytojų parodymų gavimo tvarka ir įrodinėjimo priemonių leistinumas, todėl iš liudytojų gautos informacijos negalima laikyti įrodymu. Priimdamas apskųstą sprendimą, Panevėžio apygardos teismas atsižvelgė į byloje esančių įrodymų pobūdį ir visetą, nes iš bylos duomenų matyti, kad kasatorė ir jos sutuoktinis daugiau kaip trisdešimt metų gyveno atskirai, netvarkė bendro ūkio, sutuoktinis iki mirties paskutinius septynerius metus gyveno su kita moterimi, kuri organizavo jo laidotuves, gavo laidojimo pašalpą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esančių įrodymų nepakanka kasatorės prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176–185 straipsniai). Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teismas neatsižvelgė į kasatorės nurodomą kasacinio teismo išaiškinimą, jog juridinių faktų nustatymo bylose lemiamą reikšmę turi netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju, t. y. esant tiesioginių įrodymų, pareiškėjui nereikėtų teismo prašyti nustatyti juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2006, 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2006, 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2007).

23Tai, kad kasacine tvarka apskųsto teismo sprendimo motyvai trumpi ir įrodymų analizė glausta, nėra pagrindas pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–4 punktus. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje byloje, atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką, pateiktų įrodymų kiekį ir pobūdį, Panevėžio apygardos teismo sprendimas yra motyvuotas, nes jame glausta forma nurodyti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat argumentai, dėl kurių teismas atmetė kasatorės įrodymus, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi.

24Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o kasacinis skundas atmestinas.

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

27Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.