Byla 2A-512-178/2016
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų E. K. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3607-340/2015 pagal ieškovų E. K. ir I. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje yra kilęs ginčas dėl centralizuotos šilumos energijos mokėjimų perskaičiavimo, šilumos paskirstymo paskaičiavimui tinkamiausio metodo taikymo.

5Ieškovai E. K. ir I. K. prašo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti šilumos paskirstymą ir ištaisyti klaidingas sąskaitas už šildymą pagal bendraturčių pasirinktą šilumos paskirstymo metodą, taikant nulinį koeficientą, taip pat priskiriant dalį šilumos asmeninio naudojimo šiltoms patalpoms rūsyje (sandėliukams) už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. Nurodė, kad nesutinka su atsakovės priskaičiuotais ir jos nuožiūra paskirstytais mokesčiais už ieškovų buto ir bendro naudojimo patalpų, esančių daugiabučiame name ( - ), šildymą bei karšto vandens temperatūros palaikymą, nes atsakovė juos apskaičiavo pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Ieškovų butas ir bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, atsakovė namo bendro naudojimo patalpose suvartotą šilumą skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus, šilumos apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus. Ieškovų teigimu, atsakovė neteisėtai 2010 m. – 2012 m. namui taikė netinkamą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5 (toliau – Metodas Nr. 5), nors privalėjo parinkti labiausiai tinkančią namui metodiką, t. y. turėjo ir toliau taikyti šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 (toliau – Metodas Nr. 4), nes visa centralizuota šiluma yra suvartojama tik centralizuotai šildomuose butuose, o ne tik bendro naudojimo patalpose, kurios nėra šildomos centralizuotai. Metodas Nr. 4 taip pat buvo taikomas netinkamai, nes jis yra skirtas namams, kuriuose yra centralizuotai ruošiamas karštas vanduo ir centralizuotai ruošiamo karšto vandens cirkuliacija. Visi namo šildymo vartotojai naudojasi elektriniais boileriais karštam vandeniui paruošti, name nėra centralizuotai ruošiamo karšto vandens ir nėra centralizuotai ruošiamo vandens cirkuliacijos mokesčio. Nesuprantamas atsakovės skaičiuojamas mokestis už bendro naudojimo patalpų šildymą, nes patalpos nėra centralizuotai šildomos, ieškovai jomis nesinaudoja, nes butas turi atskirą įėjimą. Ieškovų teigimu, atsakovė Metodą Nr. 5 galėjo taikyti tik nuo 2011 m. gruodžio 4 d. pagal namo bendraturčių daugumos sprendimą dėl bendro naudojimo patalpų šildymo nulinio koeficiento nustatymo, kas reiškia, kad bendro naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos. Atsakovei neparinkus tinkamiausio metodo, jai tenka visa atsakomybė už netinkamą šilumos paskirstymą name, taip pat prievolė perskaičiuoti visus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų bei individualių butų centralizuotą šildymą. Kai gyventojai pasirinko šilumą skirstyti pagal Metodą Nr. 5 taikant nulinį koeficientą, atsakovė nepagrįstai atsisakė vykdyti šį gyventojų sprendimą, kuris yra teisėtas ir nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Visos kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) yra šiltos, nors nėra centralizuotai šildomos šildytuvais, todėl atsakovė nepagrįstai priskiria ieškovams šilumos energijos dalį buto ir jam tenkančių bendro naudojimo patalpų šildymui. Minėti atsakovės veiksmai rodo didelį aplaidumą tiekiant šilumą namui. Netinkamą šilumos paskirstymą įrodo ir atsakovės pateiktas šilumos paskirstymo auditas ir teismo ekspertizė, kurioje nustatyta, kad ieškovai negavo centralizuotos šilumos energijos kiekio iš atsakovės ginčo laikotarpiu, o atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją. Ieškovų teigimu, jie neprivalo mokėti už patalpų, kurios net nėra šildomos, šildymą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas konstatavo, kad ieškovai tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka bei teismo posėdžio metu patikslino ieškinio dalyko ribas į laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. Teismas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 4 d. namo bendrasavininkių sprendimas negali būti taikomas ieškovų ir atsakovės santykiams dėl apmokėjimo už šilumos, priskirtos namo bendrosioms reikmėms, susiformavusiems iki šio sprendimo priėmimo 2011 m. gruodžio 4 d. Ieškovų reikalavimas dėl įpareigojimo perskaičiuoti šilumos paskirstymą pareikštas dviem skirtingais faktiniais pagrindais – nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d. ieškovai kildino prievolės mokėti už šilumos, priskirtos namo bendrosioms reikmėms, nebuvimą iš buto atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos fakto ir kitų aplinkybių (atskiras įėjimas į butą, sandėliuko arba rūsio neturėjimas ir pan.) bei nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., kai ieškovai tokios prievolės neturėjimą pagrindė dar ir 2011 m. gruodžio 4 d. butų savininkų sprendimu dėl nulinio koeficiento taikymo.

8Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d. Bylos duomenys nepatvirtina ieškovų versijos, kad namas ginčo laikotarpiu nebuvo centralizuotai šildomas. Šis namas yra daugiabutis (12 butų ir kitos paskirties patalpų), turintis vieną šilumos įvadą, vieną atskirą šilumos punktą, vieną įvadinį šilumos paskaitos prietaisą. Ginčo laikotarpiu dalis butų (tarp jų ir ieškovų) buvo teisėtai atjungti nuo centrinio šildymo, o nuo 2013 m. gegužės 1 d. visi butai atsijungė nuo centrinio šildymo. Todėl ginčo laikotarpiu namas buvo šildomas centralizuotai. Aplinkybė, kad name nebuvo centralizuotai ruošiamo karšto vandens ir atitinkamo mokesčio (visi namo gyventojai naudojosi boileriais), teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad namui buvo centralizuotai tiekiamos atsakovės paslaugos. Pagal teismų praktiką svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kurios – butų savininkų poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovų butui suteiktas unikalus numeris ir jis turi atskirą įėjimą, nereiškia, kad butas yra atidalintas kaip atskiras nuosavybės objektas, izoliuotas nuo namo laikančių bei kitų bendrų konstrukcijų ir ieškovų bendroji dalinė nuosavybė bei su ja susijusios pareigos baigėsi. Daugiabutis namas yra vientisas objektas, todėl dalis centralizuotai tiekiamos šilumos paskirstoma namo pamatų, sienų, stogo ir kitų bendro naudojimo objektų šildymui. Ieškovai yra bendrosios dalinės nuosavybės objekto – daugiabučio namo bendrasavininkiai ir privalo mokėti už dalį namui kaip vientisam objektui tiekiamos šilumos. Ieškovai be pagrindo rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1117-265/2012, nes šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl ji nesukuria precedento nagrinėjamoje byloje.

9Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad dėl to, jog dalis butų buvo atjungta nuo namo centralizuoto šildymo sistemos ir buvo šildomos kitokiu būdu, šilumos energija pagrįstai buvo išdalinama pagal pastato šildymo sistemą bei įrengtus apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantį bei nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617, 210.2.4 punktą ir šiuo metu galiojančių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 29.2.4 punkte numatytą Metodą Nr. 4. ((Taisyklių 1 priedo 61 punktas, pagal kurį visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu) kartu su Metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 punktas), kuris įvardijamas kaip šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų šildymui ir gali būti taikomas kartu su bet kuriuo iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu ir su ja suderintu šilumos paskirstymo metodu, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų yra teisėtai atjungta nuo centralizuoto šildymo sistemos ir yra šildoma kitokiu būdu. Duomenų, kad namo bendrasavininkai pasinaudotų savo teisę pasirinkti kitą iš Komisijos rekomenduojamų ar pasitvirtintų su Komisija naują šilumos paskirstymo metodą, byloje nėra. Todėl teismas atmetė ieškovų argumentą, kad atsakovė nepagrįstai 2010 m. - 2012 m. namui taikė Metodą Nr. 5. Be to, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. pradėjus taikyti Metodą Nr. 5, sąskaitos už šilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpų šildymui iki 2010 m. gruodžio 1 d. ieškovams nebuvo išrašomos, t. y. ieškovų reikalavimo dalis dėl mokėjimų perskaičiavimo nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. yra nepagrįsta. Teismas nurodė, kad kiti ieškovų argumentai yra susiję su netinkamu šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpų šildymui paskirstymu butų ir kitų patalpų savininkams. Todėl svarbu atskirti namo bendrojo naudojimo patalpas, kurios nuosavybės teisė priklauso visiems namo bendraturčiams, nuo konkrečių patalpų, kurios nuosavybės teisė priklauso konkretiems asmenims. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad jų išvardintos rūsyje esančios patalpos priskirtos ne visiems namo butų ir patalpų savininkams, o tik savininkų daliai. VĮ „Registrų centras“ 2015 m. rugsėjo 7 d. rašte nurodyta, kad namo (korpusas 2A 2p) rūsyje esančios patalpos (koridorius, šiluminis mazgas, sandėliukai) plane pažymėtos nuo R-1 iki R-21) kaip atskiri nekilnojamieji daiktai nesuformuotos; atskiros rūsio patalpos butų Nr. 11, 12, 15, 16, 17, 18, 30 įsigijimo dokumentuose neidentifikuotos. Duomenų apie tai, kad atskiros rūsio patalpos būtų pajungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, byloje nėra, bylos duomenimis visos namo rūsio patalpos nešildomos. Todėl atsakovė pagrįstai priskyrė nešildomas ir neindividualizuotas rūsio patalpas prie daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų ir paskirstė rūsio patalpoms priskiriamą šilumos dalį visiems namo butų ir patalpų savininkams proporcingai kiekvieno nuosavybės daliai. Dėl analogiškų motyvų teismas nesutiko su ieškovų argumentais dėl šilumos kiekio, priskirto laiptinės šildymui, paskirstymo. Laiptinė negali priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise tik daliai namo butų ir kitų patalpų savininkų; ji yra namo bendro naudojimo patalpa ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo butų ir patalpų savininkams (CK 4.82 str. 1 d., Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 4 d.). Pagal bendrąją taisyklę bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (dažnumas, intensyvumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Ieškovai iš esmės tapatina bendrasavininkių iš daiktinės teisės kildinamą prievolę apmokėti už bendro naudojimo patalpoms priskiriamą šilumos dalį su buto ar kitos patalpos savininko prievole atsiskaityti už jam individualiai kaip vartotojui tiekiamą šilumą (prievolė, kildinama iš sutartinių santykių). Tokia pozicija prieštarauja teismų praktikai dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio namo bendrasavininkių teises ir pareigas aiškinimo ir taikymo analogiškose bylose. Todėl teismas atmetė ieškovų argumentus dėl netinkamo ir neproporcingo šilumos paskirstymo.

10Dėl 2011 m. gruodžio 4 d. bendraturčių susirinkimo nutarimo. Teismo vertinimu, CK 4.85 straipsnis, Metodo Nr. 5 normos ir kt. nenumato imperatyvaus draudimo butų ir kitų patalpų savininkams susitarti, kad už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją nemokėtų teisėtai atsijungusių nuo centrinio šildymo būtų savininkai. 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkimas sušauktas po atsakovės 2011 m. lapkričio 28 d. rašte pateikto išaiškinimo. Name yra 12 butų ir kitų patalpų savininkų, o minėtame susirinkime dalyvavo ir protokolą pasirašė 9 savininkai. Nustatyta, kad už 16 buto savininkus V. M. ir O. A. V. M. pasirašė J. M.; kitoje civilinėje byloje šio buto savininkai pareiškė, kad nesutinka su susirinkimo sprendimu, t. y. sprendimas buvo priimtas 8 iš 12 butų ir kitų savininkų balsų dauguma. Protokole aiškiai suformuluotas susirinkimo sprendimas – nurodyta, kad nutarta šilumos kiekio dalis bendrosioms reikmėms priskirti koeficientą lygų nuliui, todėl negalima sutikti su atsakovės argumentais, kad susirinkimo protokole nėra duomenų, jog konkrečiai buvo balsuojama sprendimo bendro naudojimo priskyrimo klausimais. Nors susirinkime priimtas sprendimas butų ir kitų savininkų balsų dauguma, tačiau, teismo nuomone, jis negali būti vertinamas kaip bendraturčių susitarimas dėl nulinio koeficiento taikymo. Pagal 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkime balsų dauguma priimtą sprendimą už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją mokėtų tik centralizuotai besišildantys savo butus bendrasavininkiai, kas iš esmės reiškia, kad tokią prievolę už atjungtų nuo centralizuoto šildymo butų savininkus vykdytų neatsijungusių butų ir patalpų savininkai. Teismas pažymėjo, kad kitas asmuo gali įvykdyti prievolę už skolininką geranoriškai arba šalių susitarimo pagrindu (CK 6.38, 6.50 str.), tačiau toks susitarimas pasiektas nebuvo. Bylos duomenimis butų ir kitų patalpų savininkai UAB „Provisus“, UAB „Delfa“, M. P., sutuoktiniai Merkevičiai nesutinka prisiimti prievolę mokėti visas namo bendrų patalpų šildymo išlaidas. Todėl teismas sutiko su atsakove, kad minėtame susirinkime priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip bendrasavininkių susitarimas dėl šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo ir nesukelia atsakovei pareigos skirstyti mokėjimus už šilumos kiekį skirtą namo bendrosioms reikmėms ieškovų nurodytu būdu.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

12Ieškovai (toliau - apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Atsakovė ginčo laikotarpiu namui taikė netinkamą Metodą Nr. 5, nors privalėjo, įvertinusi esmines aplinkybes, kad name nėra bendro naudojimo patalpų, kurios būtų šildomos centralizuotai, parinkti namui labiausiai tinkantį metodą. „Bendro naudojimo patalpų šildymo“ šiluma buvo suvartota asmeniniuose centralizuoto šildymo vartotojų butuose, o ne bendro naudojimo patalpose, kurios faktiškai yra šildomos tik šiluma, išskiriama tiek vietiniu būdu šildomų butų, tiek centralizuotu būdu šildomų butų. Išskiriamos šilumos dydis yra proporcingas butų dydžiui. Atlikti šilumos auditas ir teismo ekspertizė patvirtina, jog apeliantai negavo šilumos energijos, priskirtos bendro naudojimo patalpų šildymui. Teismas nemotyvavo, kodėl šie įrodymai atmesti.
  2. Metode Nr. 5 nurodytas koeficientas 0,20 yra rekomendacinis. Todėl šilumos tiekėjas, kol gyventojai nepasirinko šilumos paskirstymo metodo, privalo parinkti tokį koeficientą, kuris atitinka vartotojų namo šildymo įrenginius ir bendro naudojimo patalpas, o ne pagal nutylėjimą taikyti rekomenduojamą koeficientą. To nepadarius, atsakovei tenka atsakomybė už netinkamą šilumos paskirstymą name, taip pat ir prievolė perskaičiuoti visus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų bei individualių butų centralizuotą šildymą.
  3. Apeliantai kaip vartotojai privalo apmokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį (CK 6.317 str. 1 d., 6.329 str. 1 d., 6.388 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005 nurodė, kad tais atvejais, kai šilumos vartojimas buvo nutrauktas, iš buvusio abonento negali būti išieškomas mokestis už faktiškai nesuvartotą šilumos energiją, nes tai prieštarautų Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra.
  4. Teismas nepagrįstai atmetė apeliantų argumentus dėl reikalavimo atlikti perskaičiavimą nuo 2011 m. gruodžio 4 d., nes nuo šios datos atsakovė privalėjo taikyti gyventojų daugumos nustatyta tvarka pasirinktą koeficientą (CK 4.85 str. 1 d.). Teismas nepagrįstai sprendė, jog sprendimas dėl nulinio koeficiento pasirinkimo turi būti priimtas visų butų savininkų sprendimu, o ne jų daugumos. Paneigdamas teismo motyvus dėl sprendimo dėl šilumos paskirstymo priėmimo visų bendraturčių bendru sutarimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiškomis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 išaiškino, kad sprendimai dėl bendro naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, įskaitant jų priežiūrą ir eksploataciją, kuri apima ir patalpų šildymą, priimami daugiabučio namo butų savininkų daugumos balsais. Taip pat tokia situacija nagrinėta Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1059-577/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-225-241/2015.
  5. Šilumos energijos paskirstymas name yra neteisėtas ir dėl to, kad name yra kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nebuvo priskirtas joks šilumos kiekis – nei kaip šildomoms, nei kaip nešildomoms patalpoms. VĮ „Registrų centras“ duomenimis namo rūsyje yra asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos (sandėliukai), kurioms nėra centralizuotai šildomos šildytuvais, tačiau yra šiltos. Komisijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. rašte teigiama, kad atsakovė nepagrįstai priskiria apeliantams šilumos energijos dalį buto ir jam tenkančių bendro naudojimo patalpų šildymui, tačiau jų kaimynų turimiems asmeninio naudojimo sandėliukams ir pastogei nėra priskiriama jokia namo patalpų šildymui suvartotos šilumos dalis, taip pažeidžiamas proporcingumo principas. Pagal CK 4.82 straipsnio 5 dalies tikslus ir su bendrosios dalinės nuosavybės dalimi įstatymų siejamas savininko teises ir pareigas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos (Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-524-676/2011). Tai konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009. Analogiškomis aplinkybėmis Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-36-803/2014 įpareigojo šilumos tiekėją perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, nes jis, būdamas nepakankamai apdairus kaip verslininkas, nepriskyrė dalies šilumos energijos asmenino naudojimo palėpei, apie kurios įsigijimą vartotojai nepranešė tiekėjui. Šios aplinkybės taip pat nagrinėtos ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014.
  6. VI „Registrų centras“ duomenimis apeliantai negauna centralizuotos šilumos bendro naudojimo patalpose, jos nėra šildomos ir jomis nesinaudoja. Apeliantų butas turi atskirą įėjimą iš lauko, todėl neprivalo mokėti už patalpų, kurios nėra šildomos, šildymą. Analogiškomis aplinkybėmis Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1117-265/2012 išaiškino, kad vartotojas neprivalo mokėti už šilumos energiją, kurios jis negauna. Tai konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013.
  7. Ieškiniui nėra taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl žalos atlyginimo, nes reikalavimas atsakovei atlikti šilumos paskirstymo, karšto vandens paruošimui ir jo temperatūros palaikymui skirtos šilumos energijos mokėjimų perskaičiavimą nėra reikalavimas atlyginti žalą.

13Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Namo butų (patalpų) savininkams mokėjimai už šilumos energiją buvo skaičiuojami pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 punkto nuostatas. Apeliantai iš esmės neginčija, kad šilumos energija namui buvo tiekiama, ji apeliantams buvo tiekiama kaip bendrosios nuosavybės dalininkams. Abiejų šalių valia – tiekti ir gauti šilumos energiją, realizuota konkliudentiniais veiksmais. Namo šilumos įrenginiai yra prijungti prie centralizuotų šilumos perdavimo tinklų, todėl pagal CK 1.71, 6.384 straipsnius reikalavimus tarp šalių sudaryta neterminuota energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Dėl to apeliantams atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumos energiją galiojančių teisės aktų bei Komisijos nustatyta tvarka ir tarifais.
  2. Pagal šilumos paskirstymo reglamentavimo nuostatas bei name esančią šildymo sistemą, atjungus nuo centrinio šildymo butus/patalpas, name negali būti taikomas tik Metodas Nr. 4, nes tai pažeistų imperatyvias (CK 4.76 str., 4.82 str., Šilumos ūkio įstatymo 25 str., 29 str. 3 d.) teisės normas bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktą. Name Metodo Nr. 4 ir papildomo Metodo Nr. 5 taikymas atitinka jų taikymo sąlygas. Atsakovė negali ir neturi teisės skirstyti šilumos kiekio (atitinkamai ir apskaičiuoti mokesčių) kitaip nei numato teisės aktai.
  3. Namo 15 buto savininko 2010 m. gruodžio 16 d. prašymu buvo surinkta bei pagal nekilnojamojo turto registro duomenis papildomai patikrinta visa reikiama informacija Metodo Nr. 5 realizavimui namo vartotojams ir šis papildomas metodas name suvartotos šilumos paskirstymui buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. gruodžio 1 d. Apeliantai ginčija ne tiek Metodo Nr. 5 taikymo laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 4 d., kiek šios metodikos nuostatų taikymą konkrečiai jiems.
  4. Tiek apeliantams, tiek ir kitiems namo bendraturčiams nuosavybės teise priklauso butai ir kitos patalpos, o pareiga apmokėti už namo bendrojo naudojimo patalpose sunaudotą šilumos energiją kyla iš CK 4.76 straipsnio. Namo bendraturtis nėra atleidžiamas nuo pareigos išlaikyti bendrą turtą net ir tais atvejais, kai jam priklausančio namo dalis yra atjungta nuo centrinio šildymo. Tai, kad bendro naudojimo laiptinėje nėra centralizuoto šildymo radiatorių, nereiškia, kad šilumos energija bendroms reikmėms nebuvo suvartota namo bendro naudojimo įrenginiuose (pvz. šildymo sistemos paskirstymo vamzdžiuose namo rūsyje, stovuose ir pan.), be to, dalis šilumos nuostolių atsiranda ir per pastato stogą, perdangas virš rūsio, grindis ant grunto, galines pastatų sienas, paskirstomuosiuose šildymo sistemų vamzdynuose. Įstatyminė pareiga prisidėti prie namo išlaikymo nesiejama su galimybe naudotis bendrojo naudojimo patalpomis ar su realiu naudojimusi.
  5. Atsakovė savo veiklą vykdo laikydamasi imperatyvių teisės aktų nuostatų, todėl teisėtai ir pagrįstai name šilumos kiekio skirstymui taikė Metodo Nr. 4 ir Metodo Nr. 5 taisykles (tai ne kartą patvirtino ir Komisija). Kol namo bendraturčiai nepateikė pastato energijos vartojimo audito duomenų ir tinkamai įforminto sprendimo, pagrįsto energetinio audito rezultatais, taikyti kitą nei Metodo Nr. 5 3.1 punkte įtvirtintą vidutinį šilumos kiekio dalies namo bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientą, nėra teisinio pagrindo.
  6. Atsakovė nėra gavusi namo bendraturčių sprendimo, jog jie su Komisija būtų suderinę kitą/savo šilumos paskirstymo metodą. Todėl apeliantai privalo mokėti už šilumos energiją, skirtą bendro naudojimo objektams išlaikyti. Bendrojo naudojimo patalpų (pvz. laiptinių) (ne)buvimas pastate, jų plotas bei kitos charakteristikos turi įtakos tik šilumos kiekio, priskirtino pastato bendrosioms reikmėms, reikšmei, tačiau minėtos aplinkybės neatleidžia pastato ir jame įrengtos šildymo sistemos bendrasavininkų nuo pareigos apmokėti šilumos nuostolius, susidarančius pastate esančiuose šilumos tiekimo vamzdynuose, kuriais tiekiama šiluma nuo šilumos punkto iki butuose/patalpose įrengtų šildymo prietaisų.
  7. Nulinio koeficiento taikymas ir sprendimo dėl jo priėmimas yra reguliuojamas CK normomis. Teismas nuosekliai ir tinkamai pagrindė, kodėl 2011 m. gruodžio 4 d. daugiabučio namo savininkų susirinkimo sprendimas negali būti vertinamas kaip bendraturčių susitarimas dėl nulinio koeficiento taikymo. Apeliantų siekis, kad už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją mokėtų tik centralizuotai besišildantys savo butus bendrasavininkai prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (CK 1.80 str., 4.85 str., Metodo Nr. 5 3 punkto sisteminiam aiškinimui). Be to, nulinio koeficiento taikymo Metodas Nr. 5 nenumato. Metodo Nr. 5 nuostatos taip pat neleidžia nustatyti koeficientų individualiai konkrečiam butui, metodas reguliuoja šilumos paskirstymą pastate. Namo bendraturčiai (M. P., O. M., V. M., UAB „Provisus“, UAB „Delfa“) teigia, kad apeliantai neteisingai tvirtina, kad 2011 m. gruodžio 4 d. daugiabučio namo butų savininkų dauguma viešo aptarimo būdu nusprendė, jog minėto namo šilumos kiekio dalis bendrosioms reikmėms priskiriama nuliniam koeficientui. Bendraturčių teigimu, tokio sprendimo jie nėra priėmė.
  8. Namo suvartotos šilumos paskirstymui butų ir kitų plotas atitinka Nekilnojamojo turto registro duomenis. Suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma apie tai, kad į šį registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamus papildytų.
  9. Namo rūsio patalpų šildymas nėra numatytas ir jokių šildymo prietaisų šiose patalpose nėra. Į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas, todėl namo rūsio plotas nėra ir negali būti įskaičiuotas į namo naudingą plotą. Pagal Komisijos patvirtintus metodus, reikalaujančius šilumos paskirstymą vykdyti proporcingai patalpų naudingam plotui, namo rūsio patalpų plotas negali būti taikomas šilumos paskirstymui. Nors apeliantai reikalauja šilumos paskirstymui taikyti ir namo rūsyje esančių patalpų plotą, tačiau nepateikė jokių dokumentų įrodančių, jog minėtos patalpos asmeninės nuosavybės teise priklauso atskiriems savininkams, taip pat nenurodė jokių konkrečių asmenų bei šiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausančių namo rūsio patalpų ploto.
  10. Ekspertizės išvadoje pateikiami galimi (eksperto nuomone) sprendimai ateičiai šioje byloje yra neaktualūs, nes namas nuo 2013 m. gegužės 1 d. yra atsijungęs nuo centralizuotos šildymo sistemos, be to, nesutampa laikotarpiai. Eksperto V. S. pateikta išvada vertintina tik kaip subjektyvi jo nuomonė.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, spręstina dėl apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo.

17Apeliacinis skundas netenkintinas.

18Iš apeliantų procesinių dokumentų matyti, kad nesutikimą su atsakovės priskaičiuotais mokesčiais apeliantai grindžia tuo, kad jų butas ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai; atsakovė neteisėtai skirstė namo bendro naudojimo patalpose suvartotą šilumą; taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas bei nepagrįstai ignoruoja 2011 m. gruodžio 4 d. namo butų savininkų susirinkime priimtą sprendimą dėl nulinio koeficiento Metode Nr. 5 pasirinkimo. Pirmosios instancijos teismas minėtus argumentus laikė nepagrįstais. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

19Dėl apeliantų prievolės mokėti už namo reikmėms teikiamą šilumos dalį

20Apeliantų teigimu, jie neturi prievolės mokėti už viso namo reikmėms teikiamą šilumos dalį, nes namas nėra centralizuotai šildomas, jame nėra centralizuotai ruošiamo karšto vandens. Su šiais argumentais pirmosios instancijos teismas nesutiko, su jais sutikti neturi pagrindo ir teisėjų kolegija.

21Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad daugiabutis namas turėjo vieną šilumos įvadą, vieną atskirą šilumos punktą bei vieną įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, ginčo laikotarpiu tik dalis butų buvo teisėtai atjungti nuo centrinio šildymo (visi butai atsijungė nuo centrinio šildymo nuo 2013 m. gegužės 1 d.), pagrįstai sprendė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. namas buvo šildomas centralizuotai. Apeliantai apeliaciniame skunde šių aplinkybių iš esmės nekvestionuoja. Pažymėtina, kad minėtos išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad name nebuvo centralizuotai ruošiamo karšto vandens ir atitinkamo mokesčio.

22Nepagrįstai apeliantai nesutikimą mokėti už viso namo reikmėms tiekiamą šilumos dalį grindžia tuo, kad jų butas turi atskirą įėjimą ir jie nesinaudoja bendro naudojimo patalpomis.

23Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 str. 3 d.). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją. Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindai įtvirtinti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pažymėtina, kad ši nuostata galioja iš esmės nepakitusi nuo šio įstatymo įsigaliojimo datos, t. y. 2003 m. liepos 1 d. Šilumos ūkio įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisant pasirinkto jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdo, turi pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

24Apeliantai savo poziciją grindžia, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 esančiu išaiškinimu, jog tuo atveju, kai radiatorių patalpose nėra, jos nėra centralizuotai šildomos. Su tokia pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi apeliantų cituojamoje byloje buvo pasisakyta dėl teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata reikšmės teismui pripažinus, jog bendrojo naudojimo patalpų nešildymo faktas jau buvo nustatytas kitoje byloje, todėl laikytinas prejudiciniu faktu ir tame konkrečiame ginče. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Kadangi apeliantų nurodomos bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl joje pateiktais išaiškinimais negali būti remiamasi. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad kitose civilinėse bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais būtų nustatyti reikšmingi nagrinėjamame ginče prejudiciniai faktai. Pažymėtina, kad pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimai buvo išsamiai analizuoti teismų praktikoje, kurioje pripažįstama, jog tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai jų nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, išnagrinėjęs ginčą dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui pateiktos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai bendrojo naudojimo patalpose nebuvo įrengta šildymo prietaisų, yra konstatavęs, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Visa tiekiama į namą energija turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita – bendrųjų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas turi būti apmokėta namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, proporcingai savo daliai, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti. Ši pareiga tenka ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Taigi, nurodyti išaiškinimai paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog apeliantai, būdami bendraturčiais, neturi pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog sprendžiant dėl taikytino precedento, yra svarbus jo suformavimo laikas. Nagrinėjamu atveju apeliantų nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 suformuluoti išaiškinimai nėra aktualūs ir dėl to, kad naujausia praktika suformuota būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015. Todėl pripažintina, kad vartotojas privalo kompensuoti jam tenkančią šilumos energijos dalį, tiek už bendrojo naudojimo patalpoms išspinduliuojamą per namo konstrukcijas ir vamzdynus šilumą, tiek ir už karšto vandens cirkuliacijos palaikymui tenkančią energiją tol, kol jis yra daugiabučio namo bendraturtis.

25Dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų teisėtumo

26Apeliantų teigimu, atsakovė neteisėtai namui taikė netinkamą Metodą Nr. 5, nors, atsižvelgiant į tai, kad name nėra centralizuotai šildomų bendro naudojimo patalpų, privalėjo parinkti namui labiausiai tinkantį metodą, taip pat netinkamai buvo taikomas ir Metodas Nr. 4, nes jis yra skirtas namams, kuriuose yra centralizuotai ruošiamas karštas vanduo ir centralizuotai ruošiamo karšto vandens cirkuliacija. Pirmosios instancijos teismas šį apeliantų argumentą atmetė kaip nepagrįstą, su šia išvada sutinka ir teisėjų kolegija.

27Visų pirma, nors apeliantai savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, apeliaciniame skunde) ir kvestionuoja taikytus šilumos paskirstymo metodus, tačiau nenurodo, koks nagrinėjamu atveju metodas (-ai) turėjo būti taikomi, t. y. neaišku, kokį metodą (-us) patys apeliantai pripažįsta tinkamiausiu. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad negali veikti savo nuožiūra nesilaikant teisės aktų nuostatų. Antra, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, kad atsižvelgiant į tai, jog dalis butų buvo atjungti nuo namo centralizuoto šildymo sistemos ir buvo šildomi kitokiu būdu, šilumos energija pagrįstai buvo išdalinama pagal pastato šildymo sistemą bei įrengtus apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantį Metodą Nr. 4, pagal kurį visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu, kartu su Metodu Nr. 5, kuris gali būti taikomas kartu su bet kuriuo iš Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu ir su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų yra teisėtai atjungta nuo centralizuoto šildymo sistemos ir yra šildoma kitokiu būdu. Byloje nėra duomenų, kad ginčo namo bendrasavininkai būtų pasinaudoję savo teise pasirinkti kitą iš Komisijos rekomenduojamų ar pasitvirtintų su Komisija naują šilumos paskirstymo metodą (dėl 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo pasisakytina žemiau). Taigi, apeliantai kartu su kitais butų savininkais nerealizavo teisės aktuose numatytos teisės pasirinkti kitokį šilumos paskirstymo metodą. Todėl šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų argumentai, kad, kol gyventojai nepasirinko šilumos paskirstymo metodo, privalo būti parinktas toks koeficientas, kuris atitinka vartotojų namo šildymo įrenginius ir bendro naudojimo patalpas, o ne pagal nutylėjimą taikyti (ir faktiškai taikytą) rekomenduojamą 0,20 koeficientą. Pažymėtina, kad vėlgi patys apeliantai nenurodo, koks bei kodėl kitoks koeficientas, jei netinkamas 0,20, turėjo būti taikomas.

28Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su atsakove, kad ginčo name teisėtai ir pagrįstai šilumos kiekio skirstymui taikytas Metodas Nr. 4 ir Metodas Nr. 5, ką yra patvirtinusi ir Komisija. Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014 pateiktu teisės aiškinimu, nes pastarojoje byloje Komisija buvo pripažinusi, jog šilumos tiekėjas netinkamai parinko šilumos paskirstymo metodus ir dėl šios priežasties buvo sprendžiamas mokėjimų perskaičiavimo klausimas, kas, atitinkamai, ir sudarė prielaidas įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją. Taigi, minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nėra tapačios.

29Dėl 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkimo nutarimo

30Apeliantų teigimu, atsakovė nepagrįstai ignoruoja 2011 m. gruodžio 4 d. namo butų savininkų susirinkime priimtą sprendimą dėl nulinio koeficiento pasirinkimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtame susirinkime priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip bendrasavininkių susitarimas dėl šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo ir nesukelia atsakovei pareigos skirstyti mokėjimus už šilumos kiekį skirtą namo bendrosioms reikmėms apeliantų nurodytu būdu. Sutiktina ir su šia išvada.

31Iš 2011 m. gruodžio 4 d. įvykusio daugiabučio namo savininkų viešo aptarimo protokolo matyti, kad gyventojai nutarė šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskirti koeficientą lygų nuliui (t. 1, b.l. 13-14). Neginčytina, kad sprendimas priimtas balsų dauguma, tačiau, kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis sprendimas negali būti vertinamas kaip bendrasavininkių susitarimas dėl šilumos kiekio dalies bendrosios reikmėms nustatymo. Šilumos paskirstymą reglamentuojantys teisės aktai inter alia Metodas Nr. 5 nenumato imperatyvaus draudimo butų ir kitų patalpų savininkams susitarti, kad už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją nemokėtų teisėtai atsijungusių nuo centrinio šildymo būtų savininkai. Metode Nr. 5 yra pateikiami trys galimi šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo būdai – pagal metode pateiktą rekomendaciją (3.1 punktas), pagal pastato energetinio audito duomenis (3.2 punktas) ir šalių susitarimu (3.3 punktas). Pažymėtina, kad atsakovė 2011 m. lapkričio 28 d. rašte informavo, kad jeigu namo butų (patalpų) savininkai tarpusavio susitarimu nustatytų šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo nulinį koeficientą, tuomet visas name suvartotas šilumos kiekis būtų paskirstomas tik centralizuotai šildomų butų (patalpų) savininkams (t. 1, b.l. 11). Nors Metodo Nr. 5 3.3 punktas 2011 m. gruodžio 4 d. sprendimu bendrasavininkių balsų dauguma ir buvo priimtas, tačiau ir teisėjų kolegijos nuomone nesutiktina su apeliantais, kad tokiam sprendimui priimti užtenka balsų daugumos ir taip priimtas sprendimas atitinka susitarimą Metodo Nr. 5 prasme. Tai, kad susitarimas tarp visų bendrasavininkių nėra pasiektas, patvirtina faktas, kad kitoje civilinėje byloje penki butų ir kitų patalpų savininkai (UAB „Provisus“, UAB „Delfa“, M. P., V. M. ir O. M.) ginčija nulinio koeficiento taikymo teisėtumą (t. 1, b.l. 132-135). 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkime balsų dauguma buvo priimtas sprendimas, pagal kurį už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją faktiškai mokėtų tik centralizuotai besišildantys savo butus bendrasavininkiai, kas iš esmės reiškia, kad tokią prievolę už atjungtų nuo centralizuoto šildymo butų savininkus vykdytų neatsijungusių butų ir patalpų savininkai. Namo bendrasavininkiams UAB „Provisus“, UAB „Delfa“, M. P., V. M. ir O. M. nesutikus prisiimti prievolės mokėti visas namo bendrų patalpų šildymo išlaidas, t. y. nesutikus už apeliantus vykdyti jų prievolę, pagrįstai tiek atsakovė, tiek pirmosios instancijos teismas laikė, kad tarp visų namo bendrasavininkių toks susitarimas nepasiektas. Pirmiau jau minėta, kad kiekvienas iš namo butų ir kitų patalpų bendrasavininkių turi prievolę prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, todėl kitas asmuo (asmenys) gali įvykdyti prievolę už skolininką (skolininkus) – nagrinėjamu atveju už apeliantus, tik geranoriškai bendru šalių susitarimu. Priešingas aiškinimas galėtų iškreipti tokios prievolės proporcingumo principą ir suinteresuotų asmenų daugumos valia nulemti jiems neproporcingai mažas išlaidas (arba net jų nepatirti), kitiems – neproporcingai dideles prieš jų valią.

32Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkime priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip patalpų savininkų susitarimas dėl šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo, ir pripažįsta nepagrįstu apeliantų aiškinimą, kad atsakovė nuo 2011 m. gruodžio 4 d. privalėjo skirstyti mokėjimus už šilumos kiekį skirtą namo bendrosioms reikmėms apeliantų nurodytu būdu, t. y. kad visas name suvartotas šilumos kiekis būtų paskirstomas tik centralizuotai šildomų butų (patalpų) savininkams (nulinio koeficiento taikymas).

33Dėl energijos bendrojo naudojimo patalpų šildymui paskirstymo perskaičiavimo

34Apeliantai nurodo, kad šilumos energijos paskirstymas name yra neteisėtas ir dėl to, kad VĮ „Registrų centras“ duomenimis namo rūsyje yra asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos (sandėliukai), kurios nėra centralizuotai šildomos, tačiau yra šiltos bei šioms patalpoms nebuvo priskirtas joks šilumos kiekis – nei kaip šildomoms, nei kaip nešildomoms patalpoms. Nors apeliantai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis išaiškinimas nagrinėjamu atveju nepaneigia taikytos apmokėjimo tvarkos teisėtumo ir nešalina/nekeičia bendrosios dalinės nuosavybės savininko pareigos pagal daiktinės teisės normas padengti išlaidas, susijusias su tokios nuosavybės eksploatavimu/išlaikymu. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju apeliantai ir nurodė tik abstrakčius, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis pasvarstymus apie kaimynų asmeninio naudojimo patalpas. Byloje neįrodyta, kad duomenys apie sandėliukų plotus buvo pateikti šilumos tiekėjui, tačiau šis į juos neatsižvelgė. VĮ „Registrų centras“ 2015 m. rugsėjo 7 d. rašte nurodyta, kad ginčo namo rūsyje esančios patalpos (koridorius, šiluminis mazgas, sandėliukai) plane pažymėtos nuo R-1 iki R-21) kaip atskiri nekilnojamieji daiktai nesuformuotos; atskiros rūsio patalpos butų Nr. 11, 12, 15, 16, 17, 18, 30 įsigijimo dokumentuose neidentifikuotos (t. 1, b.l. 248-249). Duomenų apie tai, kad atskiros rūsio patalpos būtų pajungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, byloje nėra, taigi, visos namo rūsio patalpos nešildomos. Todėl sutiktina su atsakove, kad namo suvartotos šilumos paskirstymui butų ir kitų plotas atitinka Nekilnojamojo turto registro duomenis, o suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma, kad į šį registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamus papildytų. Nors apeliantai ir reikalauja šilumos paskirstymui taikyti ir namo rūsyje esančių asmeninių patalpų plotą, tačiau nepateikė jokių dokumentų įrodančių, jog patalpos rūsyje asmeninės nuosavybės teise priklauso atskiriems konkretiems savininkams, šiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausančių namo rūsio patalpų plotą. Todėl, nesant duomenų, jog atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų konkrečius valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, jog ši aplinkybė turi įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams, teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė pagrįstai priskyrė nešildomas ir neindividualizuotas rūsio patalpas prie daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų ir paskirstė rūsio patalpoms priskiriamą šilumos dalį visiems namo butų ir patalpų savininkams proporcingai kiekvieno nuosavybės daliai.

35Dėl analogiškų motyvų pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesutiko ir su apeliantų argumentais dėl šilumos kiekio, priskirto laiptinės šildymui, paskirstymo. Nors apeliantai ir turi atskirą įėjimą į butą bei, jų teigimu, nesinaudoja laiptine. Tačiau laiptinė negali priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise tik daliai namo butų ir kitų patalpų savininkų, nes ji yra namo bendro naudojimo patalpa ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo butų ir patalpų savininkams (CK 4.82 str. 1 d.).

36Nagrinėjamai bylai neturi reikšmės ir eksperto V. S. pateikta techninės ekspertizės išvada (t. 1, b.l. 28-33). Kaip matyti iš šios išvados, ši ekspertizė, kuria nagrinėjamoje byloje remiasi apeliantai, atlikta Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4284-566/2014, todėl jos pagrįstumas ir reikšmė vertintinas pastarosios bylos pareikštų reikalavimų ribose. Be to, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad eksperto V. S. pateikta nuomonė nepaneigė apeliantų prievolės mokėti už buto ir jam tenkančių bendro naudojimo patalpų šildymui priskiriamą šilumos energijos dalį.

37Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

38Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje yra kilęs ginčas dėl centralizuotos šilumos energijos mokėjimų... 5. Ieškovai E. K. ir I. K. prašo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti šilumos... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinio... 8. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šildymą... 9. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad dėl to, jog dalis butų buvo... 10. Dėl 2011 m. gruodžio 4 d. bendraturčių susirinkimo nutarimo. Teismo... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai... 12. Ieškovai (toliau - apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos... 13. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 16. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje... 17. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 18. Iš apeliantų procesinių dokumentų matyti, kad nesutikimą su atsakovės... 19. Dėl apeliantų prievolės mokėti už namo reikmėms teikiamą šilumos dalį ... 20. Apeliantų teigimu, jie neturi prievolės mokėti už viso namo reikmėms... 21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad daugiabutis namas... 22. Nepagrįstai apeliantai nesutikimą mokėti už viso namo reikmėms tiekiamą... 23. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios... 24. Apeliantai savo poziciją grindžia, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo... 25. Dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų teisėtumo... 26. Apeliantų teigimu, atsakovė neteisėtai namui taikė netinkamą Metodą Nr.... 27. Visų pirma, nors apeliantai savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje,... 28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su atsakove, kad ginčo... 29. Dėl 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkimo nutarimo ... 30. Apeliantų teigimu, atsakovė nepagrįstai ignoruoja 2011 m. gruodžio 4 d.... 31. Iš 2011 m. gruodžio 4 d. įvykusio daugiabučio namo savininkų viešo... 32. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 2011 m. gruodžio 4 d. susirinkime... 33. Dėl energijos bendrojo naudojimo patalpų šildymui paskirstymo... 34. Apeliantai nurodo, kad šilumos energijos paskirstymas name yra neteisėtas ir... 35. Dėl analogiškų motyvų pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesutiko ir... 36. Nagrinėjamai bylai neturi reikšmės ir eksperto V. S. pateikta techninės... 37. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 38. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti...