Byla e2-1236-943/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo R. M

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TELVEDA“atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „A-tech LT“ atžvilgiu atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-1555-601/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TELVEDA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „A-tech LT“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo R. M.,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „TELVEDA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl horizontalaus kryptinio gręžimo įrenginio pardavimo bei taikyti restituciją priteisti ieškovei iš atsakovės 77 793,32 Eur.
  2. Pateikusi patikslintą ieškinį ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – reikalavimų ribose areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas ir kitą turtą. Ieškovė paaiškino, kad vien reikalavimo dydis suponuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Atsakovė nesilaiko bendro pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl yra grėsmė, jog bus nevykdomas ir teismo priimtas sprendimas.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje proceso stadijoje nenustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, jog pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atitinka prima facie (liet. preliminarų) ieškinio pagrįstumo kriterijų.
  3. Pasisakydamas dėl kitos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje formuojama pozicija, jog vien tik reikalavimų mastas nesudaro pagrindo išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės UAB „A-tech LT“ finansinius duomenis, nurodomus Juridinių asmenų registre, pažymėjo, kad atsakovės turimo turto vertė 2016 metų finansinės atskaitomybės duomenimis sudarė 553 673 Eur (iš jų ilgalaikis turtas 387 368 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 121 489 Eur, o įmonės veikla 2016 metais buvo pelninga. Be to, aplinkybės, leidžiančios daryti prielaidą apie galimą atsakovės nesąžiningumą, nenustatytos. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovei taikius laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, būtų sutrikdyta įmonės įprastinė veikla, todėl, įvertinęs nustatytas aplinkybes, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Susipažinus su atsakovės balansu, matyti, kad atsakovės finansinė padėtis 2016 metais, lyginant ją su 2015 metais, pablogėjo. Įvertinus aiškinamajame rašte nurodytus duomenis apie atsakovės valdomą turtą, konstatuotina, kad realaus turto atsakovė neturi tiek, jog padengtų visus finansinius įsipareigojimus ir įvykdytų galimą ieškovei palankų teismo sprendimą, todėl darytina išvada, jog ieškovės ieškinio reikalavimai atsakovei yra dideli ir reikšmingi.
    2. Tam, kad nustatyti aplinkybes, ar bylos nagrinėjimo metu atsakovė nesiima priemonių paslėpti, perleisti, suvaržyti turtą ir pinigines lėšas ar atlikti kitus nesąžiningus veiksmus, vadovaujantis CPK 199 straipsniu, iš atsakovės būtina išreikalauti buhalterinės apskaitos dokumentus, pagrindžiančius detalią atsakovės turimo turto sudėtį. Atsakovės turtinei padėčiai esant labai gerai, laikinosios apsaugos priemonės jai nesukeltų neigiamų padarinių.
    3. Ieškiniu yra ginčijamas sandoris, kurio kaina neatitiko tikrosios rinkos vertės, todėl atsakovės nesąžiningas elgesys preliminariai taip pat turėtų būti preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 4 dalį.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties ir nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė yra pelningai veikianti bendrovė. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė gaus pelną, o 2016 metų finansiniai duomenys patvirtina, jog atsakovė turi daugiau nei pakankamai turto ieškovės reikalavimams patenkinti.
    2. Civilinėje teisėje yra preziumuojamas prievolės šalies sąžiningumas, o ne nesąžiningumas. Asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, kai kito asmens pateikti duomenys nepreziumuoja jo nesąžiningumo.
    3. Ieškovės ieškinys nėra prima facie pagrįstas. Pritaikius restituciją, asmuo negali gauti daugiau nei turėjo gauti. Pagal sutartį atsakovė ieškovei yra sumokėsi 39 930 Eur su PVM, todėl reikalavimas taikyti restituciją ženkliai didesnei sumai yra akivaizdžiai nepagrįstas.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis ieškovės atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
  1. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  2. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė atsakovės 2016 metų finansinių ataskaitų rinkinį su aiškinamuoju raštu. Nagrinėjamu atveju naujai į bylą pateikti įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovei taikymo, o pirmosios instancijos teismas viešai prieinamais Juridinių asmenų registro duomenimis rėmėsi skundžiamoje nutartyje, todėl konstatuotina, jog būtinybė ieškovei pateikti šiuos įrodymus iškilo vėliau ir ieškovė neturėjo galimybės šiuos įrodymus pateikti anksčiau, todėl jie priimtini ir vertintini bendrame įrodymų kontekste.
  3. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė antstolio R. S. 2015 m. birželio 16 d. patvarkymą, 2015 m. birželio 17 d. ir 2015 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo nurodymus, kurie, pasak atsakovės, patvirtina, jog pagal sutartį, kurios dalį ginčija bankroto administratorius, ieškovė iš atsakovės yra gavusi iš viso 39 930 Eur su PVM. Visgi, nurodomos aplinkybės nėra aktualios sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes jos yra susijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės, sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, todėl atsakovės pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.
  4. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės pateiktų įrodymų priėmimas atsakovės teisių nepažeidžia, nes atsakovė yra pateikusi atsiliepimą į atskirąjį skundą, todėl turėjo galimybę su šiais įrodymais susipažinti.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
  1. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
  2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog negali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.
  3. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės atskirąjį skundą, pažymi, kad ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, pažymi, kad į klausimą, ar pareiškėjo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus pareiškėjo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Atsakovės dėstomi argumentai, kad ieškovės reikalavimas, susijęs su restitucijos taikymu, yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes ieškovė iš atsakovės yra gavusi ženkliai mažesnę sumą nei prašomos taikyti restitucijos dydis, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys yra grindžiamas aplinkybėmis, kad ieškovė pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovei perleido turtą už 4 kartus mažesnę nei analogiškų įrenginių vidutinę rinkos vertę sutarties sudarymo metu, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties dalis pripažintina negaliojančia, bus galima atsakyti į klausimą, ar ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas taikant restituciją (jos dydis) yra proporcingas, pagrįstas ir teisėtas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ieškinys yra prima facie pagrįstas.
  4. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Atkreiptinas dėmesys, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, nes kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė.
  5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovės turimo turto vertė sudaro 553 673 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 121 489 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės veikla 2016 metais buvo pelninga, o duomenų apie atsakovės nesąžiningumą į bylą nėra pateikta, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant grėsmei būsimo teismo sprendimo vykdymui.
  6. Apeliantės įsitikinimu, teismas visapusiškai neišanalizavo atsakovės turto sudėties, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio reikalavimai atsakovei nėra laikytini dideliais. Atsižvelgdama į tai, apeliantė apeliacinės instancijos teismo prašo išreikalauti iš atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus (žiniaraščius), pagrindžiančius atsakovės detalią turto sudėtį šiuo metu, taip pat įkeistą ir kitaip prievolių užtikrinimui panaudotą turtą bei išrašus apie atsakovės banko sąskaitose esančius pinigų likučius (CPK 199 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė nurodytą prašymą turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, o naujų įrodymų pridėjimas, įskaitant naujų įrodymų rinkimą, apeliacinės instancijos teisme yra ribotas ir išimtinio pobūdžio. Be to, prašymo pateikimo ir nagrinėjimo metu įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad nurodytos informacijos ieškovei nepavyko gauti savarankiškai, nėra, todėl prašymas netenkinamas.
  7. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir analizuojant, ar ieškovo reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai atsakovui atitinka teismų praktikoje suformuotą didelės ieškinio sumos kriterijų, teismas nėra įpareigotas atlikti detalią atsakovo finansinės būklės analizę. Nagrinėdamas atsakovo finansinę padėtį nurodytos prezumpcijos kontekste teismas turi įvertinti, ar dėl atsakovo finansinės padėties egzistuoja grėsmė teismo sprendimo vykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė yra pelningai veikianti įmonė, kurios turto vertė 2016 metų finansinės atskaitomybės duomenimis sudarė 553 673 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 121 489 Eur, pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovės finansinė padėtis sudaro pagrindą prielaidai dėl grėsmės teismo sprendimo vykdymui.
  8. Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas galėtų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir ateityje vengti jam nepalankaus sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-203-464/2016; 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės pozicija, kad nagrinėjamu atveju atsakovės nesąžiningumas turi būti preziumuojamas CK 6.67 straipsnio pagrindu. Nurodyta teisės norma nėra taikytina sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl ieškovei tenka įrodinėjimo pareiga nurodyti atsakovės nesąžiningumą pagrindžiančias aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliantė tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė: prašė taikyti prezumpciją, kuri, kaip minėta, nėra taikytina bei siekė įrodinėjimo pareigą perkelti teismui, prašydama išreikalauti ir ištirti atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą konstatuotina, kad aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, jog atsakovė nesąžiningais veiksmais vengs vykdyti teismo sprendimą, nenustatytos.
  9. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog nagrinėjamoje byloje pagrindo atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, o naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai