Byla 2-1512-117/2015
Dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties, kuria UAB „AG Vimonta“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų G. R. ir A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties, kuria UAB „AG Vimonta“ bankrotas pripažintas tyčiniu

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3UAB „AG Vimonta“ bankroto administratorė (toliau – ieškovas) prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu (t 3, b. l. 86-89). Ieškovės nuomone, UAB „AG Vimonta“ (toliau – bendrovė) nemokumą nulėmė sąmoningas, akivaizdžiai nesąžiningas ir neteisėtas bendrovės valdymo organų elgesys: žalingų sandorių sudarymas, turto neišsaugojimas, netinkamas apskaitos vedimas. Pažymėjo, kad bendrovės vadovas G. R., būdamas informuotas apie tai, kad kreditorė kreipėsi dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, kasos išlaidų orderių pagrindu sau išsimokėjo 38 121,35 Lt. Tokiu būdu šia suma sumažino bendrovės turtą, padarė bendrovei žalą. Bendrovė 2007-08-27 su UAB „DnB Nord lizingas“ sudarė lizingo sutartį, kurios pagrindu bendrovė įsigijo sunkvežimį „VW LT“, kurio kaina 43 160 Lt, o 2007-11-18 sudarytos su UAB „DnB Nord lizingas“ lizingo sutarties pagrindu įsigijo automobilį „Renault Mascott“. A. K. bankui sumokėjo likutines minėtų automobilių vertes, t. y. 14 049,69 Lt, ir automobilius G. R. 2013-03-12 perdavimo–priėmimo aktu perdavė A. K.. Tokiu būdu bendrovė neteko vertingo turto, jai padaryta 70 885,77 Lt žala. Buvo nustatyti sandoriai priešingi įmonės tikslams ir (arba) galėję turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Tokiais sandoriais ieškovė nurodo automobilių „Man“, valst. Nr. ( - ), „MB 814“, valst. Nr. ( - ), bei gręžimo mašinos ( - ), ir žemės sklypo ( - ) su jame esančiais statiniais pardavimą už aiškiai per mažą kainą.

4Atsakovai G. R. ir A. K. 2014-12-02 atsiliepime į ieškinį (t. 4, b. l. 60a-60b) nurodė, kad ieškinį dėl tyčinio bankroto padavė teisės neturintis asmuo, todėl ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Pažymėjo, jog ieškinyje nurodytų dalyvių sprendimų ir/ar sandorių teisėtumo ir pagrįstumo klausimas bus išnagrinėtas ir konstatuotas Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-847-153/2014, kurioje ieškovas yra pareiškęs reikalavimą pripažinti negaliojančiais 2012-11-05, 2012-22-26, 2012-12-21 kasos išlaidų orderius bei priteisti iš G. R. 38.121,35 Lt žalos ir solidariai iš atsakovų 702.567,12 Lt žalos atlyginimo ir savo reikalavimą grindžia atsakovų sprendimų neteisėtumu.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Kauno apygardos teismas 2015-06-05 nutartimi patenkino ieškovės prašymą pripažinti UAB „AG Vimonta“ bankrotą tyčiniu. Teismas nustatė, kad UAB „AG Vimonta“ akcininkai, turintys po 50 procentų akcijų, yra atsakovai G. R. ir A. K., bendrovei vadovavo G. R.. (4 t., b. l. 56–59). UAB „AG Vimonta“ Juridinių asmenų registre įregistruota 1994-04-06. Kauno apygardos teismas 2012-12-21 nutartimi iškėlė įmonei bankroto bylą.

7Teismas nustatė, kad gavus kreditorės UAB „REIKALAVIMAS.LT“ pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „AG Vimonta“ iškėlimo, teismas 2012-10-30 nutartimi buvo nustatęs bendrovės vadovui terminą (1 t., b. l. 32-33), kurį vadovo prašymu buvo atnaujinęs iki 2012-12-17 (1t., b. l. 45-46), finansiniams dokumentams pateikti, tačiau vadovas teismo įpareigojimo neįvykdė. G. R., žinodamas, kad bendrovė yra faktiškai nemoki, kad sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), iš bendrovės kasos išsimokėjo 38 121,35 Lt, tokia suma sumažindamas bendrovės turtą bei galimybes bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

8Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad įmonė 2007 metais su UAB „DnB Nord lizingas“ sudarė dvi lizingo sutartis, kurių pagrindu buvo įsigijusi naudotis ir valdyti, o išmokėjus visą sumą ir įsigyti nuosavybėn, automobilį „Renault Mascott.“ ir sunkvežimį „VW LT‘. Atsakovas A. K. sumokėjo likutines šių automobilių vertes 14 049,69 Lt, o 2013-03-12 turto perdavimo-priėmimo aktu bendrovės vadovas G. R. šiuos automobilius perdavė A. K.. Teismas konstatavo, kad tokiu būdu sumažintas įmonės turtas, neteisėtais veiksmais sudarytas nuostolingas, nenaudingas sandoris, sumažinta galimybė atsiskaityti su bendrovės kreditoriais (BĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai).

9Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovės 2009-02-09 visuotinio akcininkų susirinkimo metu priimti sprendimai parduoti automobilius bei 2009-01-26 akcininkų susirinkime priimtas sprendimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo, viršijo protingą ūkinės veiklos riziką, sudaryti sandoriai bendrovei buvo ekonomiškai nenaudingi (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Be to, 2009 m. esant sunkiai bendrovės padėčiai, nutarta parduoti turtą, o pinigai kaip negrąžinta paskola grąžinti G. R., A. K., R. R..

10Teismas sprendė, kad bendrovėje buvo netinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šios aplinkybės yra konstatuotos Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartyse. Teismas konstatavo, kad įmonės valgymo organų veiksmai, pasireiškiantys įmonės turto neišsaugojimu, jo neperdavimu bankroto administratorei, ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymu, pareigų tinkamai organizuoti ir vesti įmonės buhalterinę apskaitą, įmonei esant nemokiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktai).

11III. Atskirojo skundo argumentai

12Atsakovai G. R. ir A. K. (toliau – apeliantai) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės reikalavimą pripažinti UAB „AG Vimonta“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai sudarytų sandorių nuostolingumą ir ekonominį nenaudingumą nustatė remdamasis transporto priemonių ir nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorių kainos skirtumu, lyginant su ieškovės finansinėje atskaitomybėje apskaityto turto likvidacine verte (sandoriai dėl transporto priemonių perleidimo), turto įsigijimo kaina (sandoriai dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo). Teismas turėjo vertinti rinkos verčių skirtumus. Akcininkų susirinkimas neatitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto specialaus subjekto požymių ir negali lemti įmonės bankroto.
  2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo turto pardavimo 2009 m. kovo mėn. iki bankroto bylos iškėlimo 2012 m. gruodžio mėnesį, praėjo daugiau kaip du su puse metų, UAB „AG Vimonta“ vykdė veiklą, gaudavo pajamas, vykdė įsipareigojimus. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012 ir 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-597/2013, turėtų būti taikomos sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą.
  3. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje atriboti bankroto kilimo požymiai, kuriuos nustatant įrodinėjimo pareiga tenka reikalavimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pareiškusiam asmeniui (teisėto bankroto prezumpcija) ir bankroto kilimo požymiai, kuriuos nustatant įrodinėjimo pareiga tenka nuo reikalavimo besiginančiam asmeniui (tyčinio bankroto prezumpcija). Mano, jog nesant su materialiu reikalavimu pateiktų įrodymų, teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą apeliantams.
  4. Apeliantai nurodo, kad tarp bendrovės ir G. R. dominavo pavedimo teisiniai santykiai ir įgaliotoja privalėjo atlyginti G. R./įgaliotiniui išlaidas, kurios buvo būtinos pavedimui tinkamai vykdyti. Teigia, kad kilus sunkumams įmonėje, G. R. vykdė bendrovės pareigas savo lėšomis, todėl kasos išlaidų orderių Nr. 032, 033, 035, 036 pagrindu atlikus mokėjimus skola G. R. buvo iš dalies grąžinta.
  5. 2013-03-12 turto priėmimo-perdavimo aktas sudarytas po Kauno apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei įsiteisėjimo, todėl šis veiksmas negali būti vertinamas kaip įmonės privedimas prie bankroto.
  6. Skundžiamoje nutartyje teismas visiškai neargumentavo, kokie konkrečiai netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmai, turėję įtakos bendrovės bankroto kilimui, yra nustatyti. Teismo nurodytose Kauno apygardos teismo 2014-05-02 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014-08-18 nutartyse nustatyti faktai visiškai nesusijęs su tyčinio bankroto teisinės situacijos vertinimu.

13Ieškovas 2015-06-26 atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo 2015-06-05 Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. B2-356-221/2015 palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliantai buvo vieninteliai bendrovės akcininkai, todėl 2009-02-09 ir 2009-01-26 visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimai priklausė nuo jų valios. Apeliantai pripažino, kad bendrovės būklė buvo bloga nuo pat pradžių, nes pirmus dvejus metus apeliantai tik mokėsi. Skundžiamoje nutartyje nebuvo nustatinėjamas konkretus veiksmas, sukėlęs bendrovės bankrotą, kadangi įmonės bankrotą lėmė visa eilė jos organų neteisėtų veiksmų, tarp jų ir veiksmai, kai už bendrovės nekilnojamojo turto objektų pardavimą gautos lėšos buvo panaudotos apeliantų ir jų sutuoktinių paskoloms grąžinti. Apeliantai pripažįsta, kad dėl transporto priemonių ir nekilnojamųjų daiktų perleidimo įmonė patyrė buhalterinį nuostolį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nebuvo įrodytas šių sandorių ekonominis nenaudingumas.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

16Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino UAB „AG Vimonta“ bankrotą tyčiniu.

17CPK 1 straipsnyje numatyta, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

18ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, kad, esant šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Pagal formuojamą teismų praktiką, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

19Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto, t. y. įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma. Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekė. Byloje reikia turėti tiek duomenų, kad jų visuma leistų spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymio (-ų) egzistavimą konkrečioje situacijoje, suteikiančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

20Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo.

21Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, konstatavo, kad G. R., žinodamas, kad įmonė yra faktiškai nemoki, kad sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), iš įmonės kasos išsimokėjo 38 121,35 Lt, tokia suma sumažindamas įmonės turtą. Konstatuotas požymis, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte – įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

22Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis bei pagrįstai nustatė esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį. G. R., žinodamas apie sunkią įmonės būklę bei UAB „REIKALAVIMAS.LT“ kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei ir bankroto bylos iškėlimą bei įpareigojimą pateikti teismui rašytinius įrodymus (informuotas 2012 m. lapkričio 19 d.), 2012-11-05 kasos išlaidų orderiu Nr. 032 iš bendrovės išsiėmė 11 400 Lt, 2012-11-26 kasos išlaidų orderiu Nr. 033 – 3 000 Lt, 2012-12-21 (bankroto įmonei iškėlimo dieną) kasos išlaidų orderiu Nr. 035 – 22 060 Lt, kasos išlaidų orderiu Nr. 036 – 1 661,35 Lt. G. R. 2013-04-22 pareiškime antstoliui Sauliui Užkuraičiui, nurodė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „AG Vimonta“ materialaus turto neturėjo, turtą sudarė turtinės teisės – lizingo ir reikalavimo teisės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įmonei faktiškai esant nemokiai, vadovui G. R. išsimokėjus iš kasos 38 121,35 Lt, buvo sumažintos įmonės galimybės bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

23Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, kad tarp bendrovės ir G. R. dominavo pavedimo teisiniai santykiai ir ieškovė/įgaliotoja privalėjo atlyginti G. R./įgaliotiniui išlaidas, kurios buvo būtinos pavedimui tinkamai vykdyti (CK 6.761 straipsnio 3 dalis). G. R. nurodo, kad bendrovė G. R. buvo skolinga 700000,00 Lt, todėl 2012-11-05, 2012-11-26 ir 2012-12-21 kasos išlaidų orderių Nr. 032, 033, 035, 036 pagrindu vykdant išmokėjimus, su juo buvo iš dalies atsiskaityta, įmonės skola sumažėjo 38 121,35 Lt.

24Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2014-08-18 išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1230/2014 dėl G. R. papildomo 634.259,65 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo. Civilinėje byloje G. R. teigė, kad prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą sudaro G. R. asmeninės lėšos, kurias G. R. sumokėjo už bendrovę. Teismas pažymėjo, kad G. R., kaip atskaitingam asmeniui, įmonės lėšos nebuvo išmokamos, o apeliantas iš asmeninių lėšų įgydavo prekes, vėliau šių prekių įsigijimą ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus pateikdavo įmonės buhalterei. Teismas sprendė, kad nebuvo laikomasi Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių. Teismas konstatavo, jog G. R. neįrodė turintis 634.259,65 Lt reikalavimo teisę. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliantų nurodomi teiginiai, kad bendrovė G. R. buvo skolinga 700 000 Lt, yra paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1230/2014. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tyčinio bankroto požymį, įtvirtintą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, jog išmokėjus G. R. 38 121,35 Lt bendrovės skola šia suma sumažėjo ir tai nepažeidė kitų kreditorių teisių bei interesų, kadangi kreditorių reikalavimų pagrįstumas ir jų tenkinimo eiliškumas turėjo būti nustatyti bankroto byloje.

25Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų taikymo.

26Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartyse nustatytas aplinkybes, sprendė, kad bendrovėje buvo netinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas), įmonės vadovas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

27Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Kauno apygardos teismas 2014-05-02 nutartyje, civilinėje byloje Nr. B2-1168-221/2014, pažymėjo, kad nors G. R. nurodė, kad savo lėšomis įmonei pirko prekes, medžiagas, tačiau iš pateiktų buhalterinių dokumentų matyti, kad įmonės apskaita buvo vedama netinkamai. Iš G. R. pateiktų avanso apyskaitų neįmanoma suprasti, ar G. R. gavo iš įmonės „AG Vimonta“ avansą, ar G. R. skolino bendrovei pinigus. Taip pat pažymėta, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad UAB „AG Vimonta“ buhalterija buvo tvarkoma ne pagal LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintose Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse nustatytą tvarką. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-08-18 nutartimi (c. b. Nr. 2-1230/2014) paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeista tvarka, nustatyta LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintose Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse.

28Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 str. 1–6 d.), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d.). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis c. b. Nr. 2-217-381/2015).

29Taigi, nagrinėjamu atveju, įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo konstatuotas taisyklių, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą pažeidimas. Be to, nagrinėjamoje byloje G. R. nurodė, kad „buhaltere pasitikėjo, nesugebėjo jos darbo kontroliuoti“. Kauno apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-1168-221/2014, bendrovės vyr. buhalterė nurodė, kad vadovas jai pasakydavo, kiek sunaudodavo kuro, o ji iš vadovo žodžių užpildydavo dokumentus bei juos įtraukdavo į apskaitą. Į apskaitą įtraukdavo visus direktoriaus pristatytus dokumentus, kur buvo naudojamos direktoriaus pateiktuose dokumentuose nurodytos medžiagos, kuras, nežino. Direktorius G. R. aiškino, kad ir tuomet, kai bendrovė neuždirbdavo pajamų, medžiagos, kuras buvo naudojami, nes dažniausiai būdavo taisomas brokas, o aktai dėl trūkumų šalinimo nebūdavo surašomi.

30Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkte nurodytą požymį, kuris sudaro pagrindą konstatuoti tyčinį bankrotą. Apeliantų argumentai, jog skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė konkrečių netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų bei, kad Kauno apygardos teismo 2014-05-02 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014-08-18 nutartyse nustatyti faktai yra visiškai nesusijęs su tyčinio bankroto teisinės situacijos vertinimu, yra nepagrįsti ir atmestini.

31Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo.

32Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009-02-09 visuotinio akcininkų susirinkimo metu nutarta parduoti automobilį „MAN“, valst. Nr. ( - ) už 568,66 Lt, automobilį „MB 814“ valst. Nr. ( - ) – už 2 858,24 Lt, gręžimo mašiną ( - ) – už 128 688 Lt, tačiau automobilių likutinė vertė buvo žymiai didesnė. Teiginių, kad turtas buvo parduotas labai geromis kainomis atsakovai nepagrindė. 2009-01-26 akcininkų susirinkime nutarta parduoti žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-0131-4998) už 252 000 Lt, ir žemės sklypą (unikalus Nr. 5250-0014-0094) su statiniais – už 257 000 Lt (3 t., b. l. 156), nors žemės sklypas (unikalus Nr. 5250-0014-0094) su statiniais 2007-06-01 buvo pirktas už 530 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie bendrovės valdymo organų veiksmai viršijo protingą ūkinės veiklos riziką, sudaryti sandoriai bendrovei buvo ekonomiškai nenaudingi (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Be to, 2009 m. esant sunkiai bendrovės padėčiai, nutarus parduoti turtą, gauti pinigai kaip negrąžinta paskola buvo grąžinti G. R., A. K., R. R..

33ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas vienas iš tyčinio bankroto požymių – buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

34Apeliantai nurodo, jog akcininkų susirinkimas neatitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto specialaus subjekto požymių ir negali lemti įmonės bankroto. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytai argumentais, jog apeliantai buvo vieninteliai bendrovės akcininkai, todėl 2009-02-09 ir 2009-01-26 visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimai priklausė nuo jų valios.

35Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sudarytų sandorių nuostolingumą ir ekonominį nenaudingumą nustatė remdamasis transporto priemonių ir nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorių kainos skirtumu, lyginant su ieškovės finansinėje atskaitomybėje apskaityto turto likvidacine verte (sandoriai dėl transporto priemonių perleidimo), turto įsigijimo kaina (sandoriai dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo). Akcentuoja, jog turėjo būti nustatytos rinkos vertės. Mano, jog nagrinėjamu atveju administratorius turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo taikymą, nesant su materialiu reikalavimu pateiktų įrodymų, teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą apeliantams.

36Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju, apeliantai nepagrįstai nurodo, jog įrodinėjimo pareiga buvo perkelta jiems, nors ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimą turi įrodyti ieškovas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas, teikdamas ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pateikė turimą informaciją apie likutines parduoto turto vertes (t. 3, b. l. 165) bei nekilnojamo turto įgijimo sandorį. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nėra nustatyto reikalavimo įvertinti turto rinkos vertes. Atkreiptinas dėmesys, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra nurodyta „turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis“, tuo tarpu, kaip minėta, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte tokio reikalavimo nėra. Taigi, ieškovui pateikus turimus duomenis apie parduoto turto likutines vertes bei ankstesnių sandorių vertes, apeliantai, nesutikdami su ieškovo teiginiais, turėjo teisę pateikti jų atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepadarė bei procesinių prašymų, susijusių su turto rinkos vertės nustatymu nereiškė. Apeliantų nurodytų išaiškinimų, suformuotų Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012 ir 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K3-597/2013, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti, nes bylų ratio decidendi nesutampa.

37Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-2062/2014, kurios ratio decidendi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra iš esmės panašus į nagrinėjamos bylos, todėl civilinėje byloje Nr. 2-2062/2014 pateiktas taikytos teisės aiškinimas yra svarbus sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusius klausimus. Civilinėje byloje Nr. 2-2062/2014, apeliantas nesutiko su teismo išvada, jog vadovas netinkamai vykdė įmonės vadovo pareigas, sudarė įmonei nenaudingus sandorius, todėl įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.). Apeliantas akcentavo, jog jachtos pardavimo sandorio nenaudingumas nustatytas nepagrįstai – neįvertinus jachtos rinkos vertės. Teismas išvadą, jog ginčo turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą, padarė įvertinęs pateiktą skelbimą dėl jachtos pardavimo, bylos dalyvių paaiškinimus. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, jog apeliantas, nesutikdamas su administratoriaus nurodoma jachtos verte (rinkos kaina), turėjo pateikti objektyvius duomenis, paneigiančius administratoriaus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas teisės normas bei suformuotą jų aiškinimo precedentą, sprendžia, kad apeliantų teiginiai dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo yra deklaratyvūs bei nesudarantys pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

38Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sudarius 2013-03-12 turto priėmimo perdavimo aktą dėl automobilio „R. M.“ ir sunkvežimio „VW LT“ perdavimo A. K., buvo sumažintas įmonės turtas, neteisėtais veiksmais sudarytas nuostolingas, nenaudingas sandoris, sumažinta galimybė atsiskaityti su bendrovės kreditoriais (BĮ 20 str. 2 d. 2 ir 4 p.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentu, jog 2013-03-12 turto priėmimo-perdavimo aktas sudarytas po Kauno apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei įsiteisėjimo, todėl šis veiksmas negali būti vertinamas kaip įmonės privedimas prie bankroto. Tačiau, pažymėtina, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės teisingai konstatuotas tyčinio bankroto faktas.

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.,

Nutarė

40Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė... 2. I. Ginčo esmė... 3. UAB „AG Vimonta“ bankroto administratorė (toliau – ieškovas) prašė... 4. Atsakovai G. R. ir A. K. 2014-12-02 atsiliepime į ieškinį (t. 4, b. l.... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Kauno apygardos teismas 2015-06-05 nutartimi patenkino ieškovės prašymą... 7. Teismas nustatė, kad gavus kreditorės UAB „REIKALAVIMAS.LT“ pareiškimą... 8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad įmonė 2007 metais su UAB... 9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovės 2009-02-09 visuotinio... 10. Teismas sprendė, kad bendrovėje buvo netinkamai tvarkoma buhalterinė... 11. III. Atskirojo skundo argumentai... 12. Atsakovai G. R. ir A. K. (toliau – apeliantai) pateikė atskirąjį skundą,... 13. Ieškovas 2015-06-26 atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo 2015-06-05 Kauno... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 16. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 17. CPK 1 straipsnyje numatyta, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos... 18. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės... 19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl įmonės... 20. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo.... 21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus,... 22. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas... 23. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantų teiginius,... 24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos apeliacinis... 25. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų taikymo.... 26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo 2014 m.... 27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Kauno apygardos teismas... 28. Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo,... 29. Taigi, nagrinėjamu atveju, įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo... 30. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia,... 31. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo.... 32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009-02-09 visuotinio akcininkų... 33. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas vienas iš tyčinio bankroto... 34. Apeliantai nurodo, jog akcininkų susirinkimas neatitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2... 35. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sudarytų... 36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos teismuose... 37. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. išnagrinėjo civilinę... 38. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sudarius 2013-03-12 turto... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi... 40. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą....