Byla 2A-123-370/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, (trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1236-467/2016, pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – BAB) bankui „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, (trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“),

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė A. K. teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.) ieškovės ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2011-09-19 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110919P990003 dėl 19 998,88 Lt vertės obligacijų įsigijimo; 2) taikyti tarp šalių restituciją ir pripažinti ieškovės sumokėtą 19 998,88 Lt sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje.
  2. Ieškovė teigė, kad jai 2011-09-19 atvykus į banką, banko darbuotoja pasiūlė vietoj terminuotųjų indėlių sudaryti indėlio sertifikato bei obligacijų pasirašymo sutartis, nurodydama, kad obligacijos yra tas pats kaip terminuotas indėlis ir neatskleisdama investavimo rizikos. 2011-09-19 pasirašytoje obligacijų pasirašymo sutartyje Nr. FO20110919P990003 taip pat nebuvo nurodyta, kad obligacijos nėra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu. Atsakovė, nesuteikdama visos esminės informacijos (informaciją apie finansinių priemonių riziką pateikiant klaidinančiu būdu), pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22, 24, 25 str. 2 ir 3 d. nuostatas. Žinodama, kad obligacijos nėra draustas finansinis produktas, ieškovė nebūtų sudariusi minėtos sutarties, todėl ji turi būti pripažinta negaliojančia kaip sudaryta dėl suklydimo, o lėšos grąžintos į ieškovės sąskaitą.
  3. Ieškovė nurodė, kad neturi žinių apie finansinius produktus bei investavimo patirties (jos išsilavinimas – pedagoginis).
  4. Ieškovės tikslas buvo taupyti, todėl, turėdama atliekamų lėšų, jas laikydavo banke kaip terminuotuosius indėlius. Kadangi iki pat 2011 metų ieškovė atsakovės banke laikė terminuotąjį indėlį, kurio metinės palūkanos buvo 4,5 proc., pasiūlyti 4,5 proc. už obligacijas, kurių trukmė 12 mėnesių, ieškovei neatrodė išskirtiniai finansiniai produktai, nes buvo tapatūs savo trukme bei palūkanomis į terminuotuosius indėlius.
  5. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ su ieškiniu nesutiko.
  6. Atsakovė nurodė, kad ieškovė ginčijamą sandorį sudarė laisva valia, o jos tikslas buvo investuojant į vertybinius popierius gauti didesnę piniginę grąžą, todėl ieškovė privalo prisiimti ir riziką.
  7. Bankas nesutiko su ieškovės pretenzijomis dėl netinkamai atliktos informavimo pareigos. Nurodė, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte, prieš pat šalies parašą, aiškiai matomoje vietoje buvo nurodyta, jog, pasirašydama šią sutartį, investuotoja patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ji su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojos valią. Be to, prieš pasirašydama sutartį, investuotoja patvirtino, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka.
  8. Banko teigimu, ieškovė buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir suprato jų pasekmes. Pažymėjo, kad finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas (toliau – Finansinių priemonių rizikos aprašymas) yra skirtas supažindinti (potencialius) klientus su finansinių priemonių esme bei rizikomis. Atsakovė ieškovei taip pat pateikė Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką (toliau – Aprašymo santrauka). Papildomai apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas, išsamiai buvo informuojama obligacijų bazinio prospekto 1.3.1 punkte, įskaitant ir riziką, kad atsakovė nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, o tai iš esmės atitinka atsakovės nemokumo riziką. Prospektas buvo viešai skelbiamas banko internetiniame tinklalapyje.
  9. Bankas pažymėjo, kad iškilus neaiškumams dėl ginčijamo sandorio ar su jo sudarymu susijusiomis rizikomis, ieškovė visada galėjo konsultuotis su atsakovės darbuotojais, taip pat gauti informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką bet kuriame banko klientų aptarnavimo padalinyje, taip pat banko internetiniame tinklalapyje.
  10. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2011-09-19, tačiau ieškovė jokių pretenzijų ar reikalavimo dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovei iki banko veiklos apribojimo pareiškusi nebuvo, o ieškinį pateikė praėjus daugiau nei dviem metams po ginčijamo sandorio sudarymo ir tik po to, kai bankas buvo pripažintas nemokiu. Todėl būtent ieškovė turi pareigą įrodyti, kad aplinkybė dėl investuotų lėšų draudžiamumo jai buvo esminė ginčijamo sandorio sudarymo metu, o ne iškilo vėliau.
  11. Ieškinyje nenurodytos ieškovės asmeninės savybės, galėjusios nulemti jos deklaruojamą suklydimą, sudarant ginčijamą sandorį. Ieškovės išsilavinimas (pedagoginis) negali būti laikomas aplinkybe, dėl kurios ieškovė būtų laikoma suklydusia. Be to, obligacijos nėra naujos ir nežinomos finansinės priemonės Lietuvos Respublikos gyventojams.
  12. Ieškovė savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovei FPRĮ 22 str. 7 d. nurodytą informaciją, o kartu, kad supranta, jog toks atsisakymas neleis atsakovei nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos.
  13. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti.
  14. Trečiojo asmens teigimu, ieškovei nebuvo svarbus draudimo apsaugos taikymas ar netaikymas.
  15. Pasak trečiojo asmens, ieškovė neįrodė esminio suklydimo fakto, o tuo atveju, jei ir suklydo - toks suklydimas esminę reikšmę įgijo tik po bankroto bylos atsakovei iškėlimo, todėl tokio pobūdžio suklydimas nėra pagrindas naikinti sandorius pagal CK 1.90 str.
  16. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė netinkamai įvykdė informavimo pareigą. Ieškovei buvo pateikta išsami ir teisinga informacija. Be to, net ir sutinkant su ieškove, informavimo pareigos tinkamas neatlikimas nėra pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia, o gali lemti civilinės atsakomybės taikymą dėl Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties netinkamo vykdymo.
  17. Nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina, nes Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas ir Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas draudžia asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, pripažinus, kad pagal ginčo sutartį ieškovės sumokėtas sumas jai į banko sąskaitą turi grąžinti trečiasis asmuo, būtų pažeistos restituciją reglamentuojančios taisyklės, kitų banko kreditorių teisės ir teisėti interesai.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovės A. K. ieškinį dėl ieškovės ir atsakovės 2011-09-19 sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau nesutiko su ieškovės pozicija, kad šiuo pagrindu ginčo obligacijų pasirašymo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Tuo atveju, jei bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė, net ir žinodama konkrečią informaciją, sandorį būtų sudariusi, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, remiantis suklydimu, negali būti tenkinamas.
  3. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ieškovė atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, t. y. suvokė terminuoto indėlio ir obligacijų skirtumą (ieškovė turėjo indėlius ne tik atsakovės banke, bet ir kituose bankuose, jos išsilavinimas – aukštasis (pedagogė, matematikė), ji buvo girdėjusi apie obligacijas (žinojo, kad jos gali būti banko arba valstybės), ginčo sutarties sudarymo metu jai buvo 63 metai). Be to, teismas pagal byloje esančius duomenis nustatė, kad ieškovė atsisakė pateikti informaciją, kuri leistų bankui įvertinti ieškovės turimą investicinę patirtį ir žinias bei parinkti finansinių priemonių ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei.
  4. Teismas iš byloje esančių duomenų ir nustatytų aplinkybių sprendė, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko pasidomėti obligacijų, kaip vertybinių popierių, reikšme, galimomis rizikomis, tačiau pati elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Ieškovei, net ir perskaičius ginčo sutartį namuose, nekilo jokių papildomų klausimų. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovės darbuotoja ieškovei neatskleidė finansinių priemonių rizikos.
  5. Teismas, nustatęs aukščiau išvardintas ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, konstatavo, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau, teismo vertinimu, jos apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, todėl sprendė nesant pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str.
  6. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne iš karto paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą, o tik atsakovės bankroto proceso metu. Teismo vertinimu, ieškovei pareiškus finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pareikalavus, kad atsakovė išpirktų obligacijas, ieškovė tokiu būdu pripažino buvus sudarytą ginčo sandorį, todėl prarado teisę jį ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.).

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą, netinkamai vertino atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę ir jų visetą.
    2. Banko darbuotoja apeliantės apie obligacijų investavimo riziką neinformavo, o tik nurodė, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tokio pobūdžio teiginys įtvirtintas ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 str. Ši sutartyje vartojama formuluotė nors ir nėra klaidinga, tačiau neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
    3. Atsakovė, būdama kredito įstaiga ir teikianti investavimo paslaugas, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, neįgyvendino pareigos veikti ypatingai rūpestingai geriausiais klieno interesais (FPRĮ 22 str. 3 d., 22 str. 2 d.). Atsakovės darbuotojai neįspėjus apie tai, kad obligacijos nėra draustos, apeliantė teigia buvusi suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių.
    4. Apeliantės išsilavinimas – pedagoginis, specialių žinių apie įvairius finansinius produktus neturi, niekada nėra investavusi. Tuo atveju, jei ji būtų žinojusi, kad obligacijos nėra draustos įstatymų nustatyta tvarka bei žinodama šio finansinio produkto riziką, niekada nebūtų sudariusi ginčo sutarties.
  2. BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apeliantė neįrodė, kad jai nebuvo pateikta visa reikalinga informacija apie rizikas, susijusias su obligacijomis (CPK 12 str., 178 str.), o bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei informacija buvo suteikta. 2011-09-19 obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 p. nurodyta, kad investuotojas supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jame taip pat nurodoma, kad visos sutarties sąlygos su investuotoju aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį. Investuotoja taip pat patvirtino, kad yra susipažinusi su galutinėmis sąlygomis ir prospektu, kuriame, be kita ko, nurodyta rizika, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Be to, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 2 p. ieškovė patvirtino, kad yra gavusi Finansinių priemonių rizikos aprašymą. Pažymėtina, kad ieškovė neneigia, kad jai buvo įteikti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 p. išvardinti dokumentai.
    2. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų banko darbuotojos sąmoningą neteisingos informacijos dėl obligacijų draudžiamumo suteikimą apeliantei. Nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas taip pat nėra ir jokiuose apeliantei pateiktuose dokumentuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 p. nuostata, jog siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nors ir neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų, tačiau savaime nėra neteisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ji taip pat nepatvirtina, kad apeliantė buvo banko klaidinama.
    3. Nesutiktina, kad apeliantės turimos žinios ginčo sudarymo metu nebuvo pakankamos tam, kad ji galėtų savarankiškai spręsti apie su investavimu į atsakovės obligacijas susijusią riziką ir dėl to ginčo sandorį sudarė esant esminiam suklydimui. Nors apeliantei buvo suteiktas neprofesionalaus kliento statusas, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad ji neatitinka vidutinio vartotojo standarto. Neprofesionalaus investuotojo statuso turėjimas neeliminuoja bendrųjų pareigų (atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų).
    4. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantė tikėjosi, jog tai neįvyks, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ji buvo atsakovės suklaidinta dėl ginčo sandorio esmės.
    5. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktą išaiškinimą apie obligaciją, kaip nuo seno žinomą vertybinį popierių, kuris, vertinant istoriškai nėra naujas ar neįprastas, negalima sutikti, kad apeliantė, sudarydama ginčo sutartį, nesuvokė obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio.
    6. Apeliantė buvo ilgametė banko klientė, banke turėjo terminuotąjį indėlį, bankui atsisakė suteikti Aptarnavimo sutarties Priede Nr. 1-F informaciją apie save ir patvirtino, jog supranta informacijos nepateikimo pasekmes. Teismas teisingai įvertino apeliantės asmenines savybes.
    7. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad apeliantės turimas išsilavinimas neleido jai suvokti sudaromo ginčo esmės. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas analogiškose bylose yra nurodęs, jog amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti nepagrįstai suabsoliutintos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016). Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės fizinių, protinių ar kitų sugebėjimų sumažėjimą.
    8. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės (apeliantės turima gyvenimiška patirtis, pasyvumas, ieškinio dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia pateikimo terminas ir aplinkybės) sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad nagrinėjamu atveju draudiminės apsaugos taikymo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apeliantės apsisprendimą sudaryti ginčo sandorį ar jo nesudaryti.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nuostata, kad obligacijos nėra draudimo objektas, expressis verbis įtvirtinta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 str. 4 d. Įstatymo nežinojimas negali būti laikoma pateisinama priežastimi konstatuoti ieškovės valios trūkumą sudarant ginčo sutartį. Be to, ginčo sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu.
    2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovę traktavo kaip vidutinę vartotoją. Ieškovės turimas išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis leido apeliantei suvokti savo veiksmus, sudarant ginčo sutartį, bei galinčias iš to kilti teisines pasekmes.
    3. Nesutiktina, kad atsakovė pažeidė FPRĮ 22 str. 3 d. dėl Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p., kuriame nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pagal obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 p. apeliantė buvo supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko, patvirtino, kad visos sudaromos sutarties sąlygos aptartos ir paaiškintos, ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Be to, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ apeliantė parašu patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių rizikos aprašymą ir Aprašymo santrauką, taip pat kitus dokumentus. Rizikos aprašyme atskleista su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir banko, kaip emitento, nemokumo riziką.
    4. Sudarydama ginčo sutartį apeliantė siekė gauti didesnę finansinę naudą, t. y. draustumas apeliantei nebuvo esminė sąlyga.
    5. Byloje nėra jokių įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę dėl obligacijų pasirašymo sutarties.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

11

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė.
  2. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė A. K. ir atsakovė BAB bankas „Snoras“ 2011-09-19 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110919P990003, kuria ieškovė įsigijo 200 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko „Snoras“ fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 7, LT0000410342 išleistos pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje 2011-06-15; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 19 998,88 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-03, obligacijų išpirkimo data – 2012-10-04 (toliau – obligacijų pasirašymo sutartis arba ginčo sutartis).
  3. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).
  4. Ieškovė 2014-01-13 su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 str. nuostatomis, nurodydama, kad ieškovė banko darbuotojos buvo suklaidinta dėl obligacijų draustumo, bankui nepateikus visos reikšmingos informacijos apie šį finansinį produktą, taip pažeidžiant FPRĮ normas, reglamentuojančias finansų įstaigos pareigas suteikti visą reikšmingą informaciją, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad pagal jos turimą išsilavinimą ir žinias, ji negalėjo žinoti ir nežinojo apie galimas rizikas. Atsakovė ir trečiasis asmuo nesutiko su ieškovės pozicija, prašė ieškinį atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinys dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmestas. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.
  5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (CPK 185 str.), nesutinka su apeliaciniame skunde ieškovės išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti – obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Pažymėtina, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji nėra profesionali investuotoja (tai atspindi su ja pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis), todėl bankas, kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, turėjo veikti ypač rūpestingai, tačiau, šios pareigos nevykdė, ieškovei nesuteikė visos reikšmingos informacijos, susijusios su obligacijų nedraustumu, kurią, jei būtų žinojusi, ieškovė nebūtų sudariusi ginčo sutarties, nes jai svarbiausia – pinigų saugumas, o ne finansinė grąža. Be to, ieškovė nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 p. buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas”, tokį pat teiginį nurodė ir banko darbuotoja. Taigi, tiek ieškovės ieškinys, tiek apeliacinis skundas iš esmės grindžiami dvejopo pobūdžio argumentais – atsakovės, kaip finansų įstaigos netinkamu pareigų, susijusių su informacijos pateikimu, atlikimu bei ieškovės nežinojimu (negalėjimu žinoti) apie obligacijų, kaip vertybinių popierių, riziką, banko nemokumo atveju.
  6. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinės bylos pagal ieškovės apeliacinį skundą teisingam išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartimi buvo sustabdyta), kuria pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Joje kasacinis teismas ne tik pasisakė apie obligacijų draudiminę apsaugą, bet ir apie aplinkybes, kurias reikia įvertinti, sprendžiant klausimą dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.).
  7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovės veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  8. Taigi, net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovei visas galimas obligacijų įsigijimo rizikas, sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga vertinti asmens priskyrimą vidutinio vartotojo kategorijai ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį.
  9. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginiai, kad bankas netinkamai atliko FPRĮ įtvirtintas pareigas aiškiai ir suprantamai klientams suteikti visą reikalingą informaciją (22 str. 3 d.), neklaidinti investuotojo (22 str. 2d.), patys savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. net ir konstatavus banko ne visiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, jog obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 str.).
  10. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  11. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju teismas ne tik vertino aplinkybes, susijusias su atsakovės jai įstatymais nustatytų pareigų (ne)tinkamu įvykdymu, informavimo apie obligacijų draustumą ir šios finansinės priemonės rizikas (ne)tinkamu atlikimu, bet taip pat aiškinosi ir su apeliante susijusius duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė skunde iš esmės nurodo tas pačias su jos asmeniu susijusias aplinkybes (išsilavinimas, investicinės patirties neturėjimas, siekis taupyti, o ne gauti investicinę grąžą, amžius ir kt.), tačiau siekia, kad jos būtų vertinamos priešingai, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti.
  12. Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
  13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė turėjo indėlius ne tik pas atsakovę, bet ir kituose bankuose, yra išsilavinęs asmuo (turi aukštąjį išsilavinimą - pedagogė, matematikė), apie obligacijas buvo girdėjusi (žinojo, kad jos gali būti banko ir valstybės), ginčo sutarties sudarymo metu jai buvo 63 metai. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ji, sudarydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, priede 1-F atsisakė pateikti informaciją apie jos turimas investavimo žinias ir patirtį bei nurodė suprantanti, kad bankas, neturėdamas šių žinių, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintos kaip pagrindas ieškovę priskirti prie vidutinio vartotojo kategorijos, ypatingai atsižvelgiant į obligacijos, kaip nuo seno žinomo ir įprasto vertybinio popieriaus, sampratą. Teismo vertinimu, ieškovė, atsisakydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pateikti informaciją apie turimas investavimo žinias ir patirtį, turėjo (galėjo) suvokti ir informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Savanoriškas minėtos informacijos bankui nepateikimas teismui leidžia kritiškai vertinti ieškovės teiginį apie investavimo patirties neturėjimą, kaip pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo (CPK 185 str.).
  14. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės asmeninės savybės patvirtina, kad ji galėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą, o neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (pvz., investuotojas, emitentas) (b. l. 11) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (pvz., indėlininkas, bankas) (b. l. 12). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, turėjo (galėjo) pastebėti ir tai, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, jos priedas Nr. 1-F, buvo pasirašyti tik ieškovei apsisprendus lėšas investuoti į obligacijas (o ne jas laikyti terminuotojo indėlio pagrindu).
  15. Pirmosios instancijos teismo nustatytos ir kitos reikšmingos aplinkybės, paneigiančios apeliantės teiginius dėl ginčo sandorio sudarymo suklydus, kurių apeliantė skunde neginčija, t. y., kad ji su atsakovės darbuotoja bendravo ne vieną kartą, ginčo sutartį perskaitė tik namuose, tačiau nenustatyta, kad ji būtų kreipusis į banko darbuotojus dėl kilusių neaiškumų ar abejonių. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodo pasitikėjusi banku. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad su ieškove 2011-09-19 buvo sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 p. nurodoma, jog klientas patvirtina, kad jis gavo šiame punkte išvardytus dokumentus, kartu ir Finansinių priemonių rizikos aprašymą bei aprašymo santrauką, o pagal pasirašytos ginčo sutarties 1.22 p. ieškovė (investuotoja) patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, taip pat, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta pasekmes. Ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų (objektyvių duomenų), paneigiančių šias nustatytas ir bylos duomenimis grindžiamas aplinkybes (CPK 178 str., 314 str.).
  16. Teismo vertinimu, aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovės nepakankamą rūpestingumo laipsnį, sudarant ginčo sandorį. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui.
  17. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo ir laiko nuo ginčo sutarties sudarymo (2011-09-19) iki kreipimosi į teismą dienos (2014-01-13) aspektu. Pažymėtina, kad tiek minėtas laikotarpis, tiek laikotarpis nuo ginčo sutarties sudarymo iki atsakovės nemokumo, turėjo būti pakankamas tam, kad ieškovė visapusiškai įvertintų sudaryto sandorio sąlygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neneigė gavusi Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte išvardytus dokumentus.
  18. Nors apeliantė teigia, kad tuo atveju, jei būtų žinojusi apie obligacijų nedraudžiamumą, ginčo sandorio nebūtų sudariusi, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovės bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų (tarp jų ir ieškovė), patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškos sutarties. Be to, manytina, kad tuo atveju, jeigu apeliantės vienintelis tikslas, kaip ji teigia procesiniuose dokumentuose, būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis vėliau atgauti visus pinigus, ji ir toliau būtų pratęsusi terminuotojo indėlio sutartį, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jai, kaip ji teigia, nežinomų ir nesuprantamų sandorių.
  19. Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad priešingai nei teigia apeliantė, jai obligacijų draustumas (saugumas) nebuvo esminė aplinkybė, sudarant obligacijų pasirašymo sutartį. Sutarčių sudarymo aplinkybės, ieškovės elgesys po sutarties sudarymo, jos turimos žinios, išsilavinimas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog buvo siekiama kuo didesnės finansinės naudos t. y. nekvestionuojant to, jog bankas ne visiškai tinkamai įgyvendino pareigą suteikti išsamią informaciją apie įsigyjamas finansines priemones (obligacijas), su jomis susijusią riziką, ieškovės elgesys patvirtina, kad tai nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apsisprendimą pasirašyti ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį.
  20. Nors apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigia buvusi banko darbuotojos suklaidinta, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį (CPK 178 str.). Priešingai, aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pasirašydama ginčo sutartį ieškovė pati nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, o sutarties sudarymo tikslas buvo siekis gauti didesnę finansinę grąžą.
  21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, faktines aplinkybes, ieškovės elgesį sudarant ginčo sutartį ir po jos sudarymo, jos asmenines savybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai