Byla 2A-29-330/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS ir trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1897-345/2014 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė A. M. prašė pripažinti negaliojančia O. G. ir atsakovo AB banko SNORAS 2011 m. balandžio 1 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti pagal šią sutartį sumokėtas lėšas 19 987,86 Lt (5 788,88 Eur) į O. G. sąskaitą AB banke SNORAS; pripažinti negaliojančia ieškovės A. M. ir atsakovo AB banko SNORAS 2011 m. balandžio 2 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį bei taikyti restituciją – grąžinti pagal šią sutartį sumokėtas lėšas 24 984,83 Lt (7 210,04 Eur) į ieškovės sąskaitą AB banke SNORAS; pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovo 2011 m. liepos 21 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti pagal šią sutartį sumokėtas lėšas 22 997,31 Lt (6 660,48 Eur) į ieškovės sąskaitą AB banke SNORAS. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. balandžio 1 d. ieškovės motina O. G. ir atsakovas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią O. G. įsigijo 200 vienetų obligacijų. Ieškovė ir atsakovas 2011 m. balandžio 2 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo 250 vienetų obligacijų, o 2001 m. liepos 21 d. ieškovė ir atsakovas sudarė dar vieną Obligacijų pasirašymo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsigijo dar 230 vienetų obligacijų. Ieškovės motina O. G. 2012 m. gruodžio 19 d. mirė, jos įgytas ginčo obligacijas paveldėjo ieškovė. Pasak ieškovės, tiek ieškovės motinai, tiek pačiai ieškovei nebuvo atskleistos visos sutarčių sąlygos, susijusios su įgyjamų obligacijų draudimu. Ieškovės motina kelerius metus iki mirties gyveno su ieškove, banke laikė savo santaupas. Pasibaigus ieškovės motinos terminuotojo indėlio terminui, abi nuvyko į banko skyrių, kur banko darbuotoja pasiūlė vietoje terminuotojo indėlio įsigyti banko obligacijų, už kurias būtų mokamos didesnės palūkanos. Kitų sąlygų banko darbuotoja nepaaiškino. Ieškovė nurodė, kad jos motinos O. G. tikslas buvo saugiai banke laikyti savo lėšas. Ieškovės motina buvo 90 metų amžiaus, mažaraštė, turėjo pradinį išsilavinimą, visą gyvenimą gyveno kaime, apie banko sutartis neturėjo jokio supratimo. Ieškovė taip pat neturi specialių žinių, pasirengimo bankininkystės ar investavimo srityje. Paskaičiusi motinos su atsakovu sudarytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punktą, ieškovė buvo įsitikinusi, jog obligacijoms galioja draudiminė apsauga, kaip ir banke laikomiems indėliams. Ieškovė akcentavo aplinkybę, jog nuo 2000 metų yra banko klientė, todėl pasitikėjo banko darbuotojo aiškinimu, jog obligacijos yra draudžiamos, savo vardu taip pat sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis. Nei ieškovė, nei jos motina nebūtų sudariusios obligacijų pasirašymo sutarčių, jeigu būtų žinojusios, kad obligacijos nėra draudžiamos. Tiek ieškovė, tiek jos motina buvo pripažintos neprofesionaliomis investuotojomis, todėl ieškovė mano, jog sandorius jos sudarė suklydimo įtakoje.

5Atsakovas BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovės ir jos motinos valia buvo nukreipta iš esmės tik į didesnės finansinės naudos gavimą. Nurodė, kad už obligacijas buvo žadamos daug didesnės palūkanos. Paaiškino, kad nei ieškovė, nei jos motina nėra turėjusi banke terminuotųjų indėlių. Kadangi tiek ieškovė, tiek jos motina suprato sudarančios iš esmės kitokius sandorius, todėl būdamos apdairios ir atidžios galėjo ir turėjo labiau domėtis sudaromais sandoriais. Pažymėjo, jog iki atsakovo bankroto ieškovė ir jos motina turėjo pakankamai laiko susipažinti su pasirašytais dokumentais. Ieškovė pasirašė ir antrąją obligacijų sutartį, o tai patvirtina jos siekį kryptingai investuoti į banko leidžiamus vertybinius popierius. Pasak atsakovo, ginčijamose sutartyse nėra jokių sąlygų, nurodančių, jog obligacijos yra draudžiamos. Dėl sandorio dalyko tiek ieškovė, tiek jos motina suklysti negalėjo, nes ginčo sutarčių ir terminuotojo indėlio sutarčių skirtumai yra akivaizdūs. Akcentavo, jog pasirašydamos sutartis jos buvo supažindintos su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir suprato jų pasekmes, taip pat patvirtino, kad yra susipažinusios su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutiko. Pagal banko bazinius prospektus investuotojai, įsigydami banko leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali ir neatsiskaityti su investuotojais. Nurodė, kad Prospektas buvo paskelbtas viešai. Nors ieškovė nurodė, kad banko darbuotoja patvirtino, esą obligacijos yra tas pats produktas kaip ir indėlis, tačiau šioms savo aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Dėl banko darbuotojų turimos kvalifikacijos ieškovė ir jos motina negalėjo likti neinformuotos apie indėlių draudimo netaikymą obligacijoms. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog obligacijos laikomos nesudėtingomis finansinėmis priemonėmis, todėl tokios investicinės paslaugos gali būti teikiamos nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant, ar šios finansinės priemonės yra tinkamos klientui. Pažymėjo, kad ieškovė buvo individualios įmonės savininkė, todėl ieškovei, kaip juridinio asmens savininkei, keltini aukštesni protingumo, atidumo, atsargumo ir rūpestingumo standartai.

6Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, jog tai, kad ginčo finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali gintis suklydimu. Trečiojo asmens teigimu, ieškovė ir jos motina nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovė teiravosi ar derėjosi su banko darbuotojais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko finansinių produktų. Trečiojo asmens teigimu, teisinis reguliavimas neįpareigoja finansų maklerio neprofesionalių klientų informuoti apie finansų priemonių atžvilgiu taikomas ar netaikomas garantijas. Trečiojo asmens vertinimu, ieškovės pasirinktas restitucijos būdas – lėšų grąžinimas į banko sąskaitas, reikštų ne tik lėšų statuso pasikeitimą, bet ir sutartinių santykių tarp ieškovės, jos motinos ir atsakovo modifikavimą, o tai pažeistų trečiojo asmens ir kitų banko kreditorių interesus. Trečiajam asmeniui išmokėjus sumas ieškovei, jis padidintų savo kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, kas dar labiau sumažintų kitų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino negaliojančia O. G. ir atsakovo AB banko SNORAS 2011 m. balandžio 1 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį, taikė restituciją – pagal šią sutartį sumokėtas lėšas nurodė grąžinti į O. G. sąskaitą AB banke SNORAS; pripažino negaliojančia ieškovės A. M. ir atsakovo AB banko SNORAS 2011 m. balandžio 2 d. ir 2011 m. liepos 21 d. sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis ir taikė restituciją – pagal šias sutartis sumokėtas lėšas nurodė grąžinti į ieškovės sąskaitą AB banke SNORAS. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovės motina ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo senyvo amžiaus, menko išsilavinimo, o pati ieškovė neturėjo specialaus išsilavinimo ir patirties investavimo srityje, todėl galėjo nesuprasti, kad atsakovo platintoms obligacijoms netaikoma draudiminė apsauga. Teismas konstatavo, kad ieškovei ir jos motinai pagal jų amžių, socialinę padėtį investavimo saugumas turėjo būti viena esminių sąlygų pasirenkant taupymo bei pinigų laikymo formą ir būdą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovei neigiant aplinkybę, kad ji buvo informuota apie draudiminės apsaugos netaikymą, tinkamo informavimo pagrindimo pareiga teko atsakovui. Teismas pažymėjo, kad dokumentų įteikimas ir klienčių patvirtinimas sutartyse neleidžia daryti išvados, jog informavimo pareiga buvo įvykdyta tinkamai. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ginčijamose sutartyse nėra sąlygos, kad ginčo obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas sprendė, jog tokia nuostata galėjo suklaidinti ieškovę ir jos motiną. Pirmosios instancijos teismas neįrodyta pripažino aplinkybę, jog klientėms buvo įteikti Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas, Bazinis prospektas, išaiškintos jų sąlygos. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių kitų ieškovės ir jos motinos žinias ir patirtį patvirtinančių įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą konstatuoti, jog bankas, suteikdamas joms neprofesionalaus investuotojo kategoriją, sandorio sudarymo metu užtikrino tinkamą jų, kaip investuotojų, interesų apsaugos lygį. Tos aplinkybės, jog ieškovė anksčiau turėjo vertybinių popierių ir buvo individualios įmonės savininkė, teismo vertinimu, nepaneigia išvados, kad ieškovė galėjo būti suklaidinta. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad ieškovės ir jos motinos suklydimas buvo esminis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės pasirinktas restitucijos taikymo būdas yra tinkamas ir atitinkantis kasacinio teismo praktiką.

10III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

11Apeliaciniame skunde atsakovas BAB bankas SNORAS prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio nuostatas, konstatuodamas, kad ieškovė ir jos motina iš esmės suklydo. Teismas netyrė, kokia buvo ieškovės ir jos motinos valia ginčijamų sandorių sudarymo metu. Bylos duomenys patvirtina, kad jos siekė didesnės finansinės naudos. Atsakovas paneigė ieškovės aiškinimą, esą į banką ginčui aktualiu metu ieškovė su motina atėjo pratęsti terminuotojo indėlio sutarties. Teismo sprendimas šioje dalyje visiškai nemotyvuotas. Teismo išvada dėl suklydimo grindžiama prielaidomis.
  2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalis, nustatydamas, kad atsakovas neišaiškino obligacijų emisijų prospekto turinio. Teismas, akcentuodamas ieškovės ir jos motinos amžių bei patirties neturėjimą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog obligacija nėra sudėtinga finansinė priemonė, o tokiu atveju finansines paslaugas leidžiama teikti nesurinkus informacijos apie investuotojų patirtį ir investavimo tikslus.
  3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir netinkamai vertino įrodymus. Teismas padarė neteisingą išvadą dėl investavimo rizikų neatskleidimo, nevertino aplinkybės, jog specialus teisinis reguliavimas leido atsakovo pasirinktą informavimo būdą – Prospektą skelbiant viešai. Klientės raštiškai patvirtino gavusios visus išvardintus dokumentus, kuriuose atskleistos investavimo rizikos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodyta aplinkybę, jog ieškovei nebuvo įteiktas Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas bei nebuvo išaiškintos jo sąlygos.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai obligacijų (ne) draustumo sąlygą pripažino esmine. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčas kilo tik bankui tapus nemokiam. Ieškovės elgesys nesidomint sandorių sąlygomis, Obligacijų pasirašymo sutartyse esant tiesioginėms nuorodoms į Prospektą, neatitinka atidaus ir apdairaus asmens elgesio standartų.
  6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų paaiškinimus, patvirtinančius, jog visiems klientams buvo atskleista sąlyga dėl draudiminės apsaugos obligacijoms netaikymo.

12Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Trečiasis asmuo taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

131. Ieškovė neįrodė suklydimo ginčijamų sutarčių sudarymo metu. Teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimus, vadovavosi ne byloje esančiais įrodymais, o prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokią įtaką sandorių suvokimui turėjo ieškovės amžius. Ieškovės sveikatos būklė netrukdė domėtis sandorių sąlygomis, skaityti sutartis. Ieškovė negalėjo ginčyti O. G. sudarytos sutarties CK 1.90 straipsnio pagrindu. Teismui negalėjo būti pateiktas O. G. faktinių aplinkybių suvokimas ir vertinimas.

142. Ieškovė neįrodė, kad indėlių draudimo taikymas arba netaikymas obligacijoms yra esminė sandorio sąlyga, dėl kurios ieškovė suklydo.

153. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai motyvavo sprendimo dalį, kurioje pripažino ieškovės suklydimą esminiu, ieškovei net nenurodžius, kokias sutarčių sąlygas, dėl kurių suklydo, ji laikė esminėmis. Teismas pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę, o išvadą dėl suklydimo bei jo esmingumo grindė vien prielaidomis. Obligacijos nėra draudžiamos, todėl ieškovė dėl šios sąlygos negalėjo suklysti. Suklydimas dėl sandorio perspektyvų nėra tapatus suklydimui dėl esminių jo sąlygų. Įstatymo nežinojimas negali būti prilyginamas esminiam suklydimui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovės ir jos motinos domėjimąsi draudiminės apsaugos galiojimu.

164. Pirmosios instancijos teismo pritaikytas restitucijos būdas iš esmės pažeidžia restituciją reglamentuojančias teisės normas bei kitų banko kreditorių teises ir teisėtus interesus. Išmokėjus draudimo išmoką ieškovei, atitinkamai sumažės kitų banko kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybės. Restitucija nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Su ieškove bus atsiskaitoma laikantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnyje nustatytos tvarkos.

17Atsakovas BAB bankas SNORAS pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinio skundo.

18Ieškovė A. M. prašė atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, kuriomis ieškovė grindė esminį suklydimą. Ieškovė nesutiko su atsakovo pozicija dėl ginčijamų sandorių sudarymo tikslo. Akcentavo aplinkybę, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas siekė sukurti tikrovės neatitinkančią iliuziją, kad obligacijos yra saugus investavimo būdas. Neturint specialių žinių ir patirties, nebuvo įmanoma iš atsakovo pateiktų dokumentų suprasti sandorių sąlygų, todėl bankui kilo pareiga informaciją klientui pateikti aiškia ir suprantama forma. Ieškovė nesutiko su atsakovo argumentu, kad draudžiamumo sąlyga nėra rizikos faktorius. Ieškovė nesutiko su trečiojo asmens pozicija, jog ji neturi teisės ginčyti motinos sudaryto sandorio. Ieškovei buvo gerai žinoma motinos valia sandorių sudarymo metu. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinto ieškovės asmenines savybes ir patirtį. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas neatliko informavimo ir supažindinimo pareigos, o dėl sandorių sudėtingumo ir juos apibūdinančių dokumentų apimties bei pateikimo formos ieškovė to savarankiškai atlikti negalėjo. Trečiasis asmuo nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl investicijų saugumo, kaip esminės ginčijamų sandorių sąlygos. Nurodė, kad net išnagrinėjusi įstatymą ir ginčui aktualias direktyvas, ieškovė nebūtų supratusi, jog obligacijoms netaikoma draudiminė apsauga. Be to, ieškovę suklaidino ir nuostata Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje dėl banko įsipareigojimų draudimo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo atliktos restitucijos būdas yra teisėtas, labiausiai atitinka situaciją, kuomet šalys grąžinamos į pradinę (iki sandorių buvusią) padėtį.

192016 m. vasario 15 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytiniai paaiškinimai.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

22Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

23Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. vasario 15 d. gauti trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytiniai paaiškinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teisėjų kolegija, išanalizavusi rašytinių paaiškinimų turinį, atkreipia dėmesį, jog šiame procesiniame dokumente nurodomos naujos ir trečiojo asmens anksčiau nenurodytos faktinės aplinkybės, naujų teisminių precedentų pagrindu išplečiama teisinė argumentacija. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija trečiojo asmens procesiniame dokumente įžvelgia aiškius apeliacinio skundo pildymo požymius, todėl atsisako rašytinius paaiškinimus priimti ir vertinti.

24Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

25Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės A. M. motina O. G. ir atsakovas AB bankas SNORAS 2011 m. balandžio 1 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. A9924295 (b. l. 7). Šios sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo teikti O. G. paslaugas, atidarant / uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti klientės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų, teikti kitas investicines paslaugas (sutarties bendrosios dalies 2.1, 2.2 punktai). 2011 m. balandžio 1 d. (tą pačią dieną) šalys sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110401A990004 (b. l. 6). Šios sutarties pagrindu O. G. už 19 987,86 Lt (5 788,88 Eur) įsigijo 200 vienetų 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės atsakovo išleistų obligacijų. 2011 m. balandžio 2 d. ieškovė A. M. ir atsakovas AB bankas SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9924311 (b. l. 9-13), o šios sutarties pagrindu – ir Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110402V990004 (b. l. 8). Pastarosios sutarties pagrindu ieškovė už 24 984,83 Lt (7 236,11 Eur) nupirko 250 vienetų 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės atsakovo išleistų obligacijų. Ieškovė ir atsakovas 2011 m. liepos 21 d. sudarė Kliento aptarnavimo sutartį ir Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110721A990004, kurios pagrindu ieškovė už 22 997,31 Lt (6 660,48 Eur) iš atsakovo įsigijo 230 vienetų 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės atsakovo išleistų obligacijų (b. l. 26). 2012 m. gruodžio 18 d. O. G. mirė, jos 2011 m. balandžio 1 d. sutartimi įsigytas obligacijas ir indėlius AB banke SNORAS paveldėjo ieškovė A. M. (b. l. 31-32). Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė tvirtino, jog tiek ieškovė, tiek jos motina Obligacijų pasirašymo sutartis pasirašė iš esmės suklydusios, t. y. manydamos, kad šioms finansinėms priemonėms galioja indėlių draudimas. Pasak ieškovės, valią sudaryti ginčijamas sutartis lėmė ir banko darbuotojų veiksmai suklaidinus dėl investavimo produktams taikomos draudiminės apsaugos. Ieškovė akcentavo aplinkybę, jog nei ji, nei jos motina neturėjo investavimo produktams suprasti būtino išsilavinimo ir patirties, o atsakovas (banko darbuotojos) neatliko Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ) nurodytos pareigos informuoti klientus apie galimas rizikas, supažindinti su siūlomu investavimo produktu, kas lėmė neteisingą ginčijamų sandorių esmės sumokimą ir valios neatitinkančių sandorių sudarymą.

26Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

27Kaip minėta, ieškovė jos ir savo motinos su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu, tvirtindama, kad ginčijami sandoriai sudaryti suklydimo įtakoje. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, priėjęs išvadą, jog atsakovas savo, kaip finansų tarpininko, pareigas vykdė netinkamai, nesupažindino klienčių su siūlomų investavimo produktų rizikingumu, kitomis sąlygomis, neįteikė reikšmingų dokumentų, taip pat konstatavo, kad nuostata Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje dėl banko įsipareigojimų klientui apdraudimo ieškovę suklaidino dėl ginčo obligacijų draustumo. Tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, apeliaciniuose skunduose nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės suklydimo ir jo (suklydimo) esmingumo padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Jų nuomone, ieškovė dėl jos asmeninių savybių, išsilavinimo ir įgytos patirties turėjo suvokti pastarojo finansinio produkto rizikingumo laipsnį. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamu atveju analizuotina, ar atsakovas AB bankas SNORAS ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. parduodamas ieškovei ir jos motinai banko išleistas obligacijas, tinkamai supažindino jas su įsigyjamu finansiniu produktu bei su tuo susijusiomis rizikomis. Taip pat vertintina, ar klientėms suteikta informacija, lėmusi ginčo produkto įsigijimą, nebuvo klaidinanti dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos. Tuo atveju, jeigu nurodyta informacija buvo klaidinanti, vertintina, ar nurodyta aplinkybė lėmė ieškovės valios neatitinkančių sandorių sudarymą. Teisėjų kolegija apeliaciniuose skunduose išdėstytą apeliantų poziciją pripažįsta iš esmės pagrįsta.

28CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

29Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo ir trečiojo asmens argumentų kontekste būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

30Kaip minėta, ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, teigdama, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys sudarytos jai ir jos motinai suklydus, akcentavo O. G. senyvą amžių, išsilavinimo stoką, o jos pačios atžvilgiu – specialaus išsilavinimo ir patirties neturėjimą.

31Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).

32Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

33Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

34FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

35Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad banko klientėms (O. G. ir A. M.) nebuvo atskleista investavimo į obligacijas rizika, be to, atsakovas neįrodė, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos buvo įteikti ieškovei. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai teismo išvadai. Ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyse O. G. ir A. M. patvirtino, kad susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad minėti dokumentai yra didelės apimties, surašyti vartojant specifinius terminus, konstatuotina, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Visgi būtina įvertinti ir tą aplinkybę, jog prieš pasirašant pirmąją sutartį dėl obligacijų pirkimo šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurių specialiosiose dalyse „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ klientės savo parašais patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus (b. l. 15-16). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad klientės nebuvo tinkamai supažindintos su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tačiau apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovei įteiktame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (8 punktas), o kitame dokumente – Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukoje – nėra nurodyta, kad ginčo investavimo priemonė yra draudžiama indėlių draudimu (II dalis) (b. l. 103-104). Kolegija pažymi, jog tiek ieškovė, tiek jos motina, pasirašydamos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse, patvirtino šiuos dokumentus gavusios, o objektyvių duomenų, paneigiančių pastarąją išvadą (dokumentų pateikimą), nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientės, pernelyg pasitikėdamos atsakovu, nei ginčijamų sandorių sudarymo metu, nei po jų sudarymo nuodugniai nesidomėjo Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis. Todėl ir neigiamos tokių sandorių sudarymo pasekmės tenka sutartis sudariusioms ieškovei bei jos motinai.

36Pažymėtina, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą. Todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino ieškovės motinos O. G. amžių ir socialinę padėtį (statusą). Teisėjų kolegijos neįtikina argumentai, kad ieškovės motina vien dėl amžiaus (sutarčių sudarymo metu jai buvo 90 metų) ar socialinės padėties (senatvės pensininkė) galėjo nesuvokti sudaromų sandorių esmės. Juolab, kad obligacija nėra visiškai nauja, kažkuo ypatinga ir vyresnio amžiaus asmenims nežinoma finansinė priemonė. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad O. G. į banką sudaryti sutarties atvyko kartu su dukra (ieškove), todėl nėra pagrindo prielaidai, kad ji (motina) pokalbyje su banko darbuotoja dalyvavo viena, o sprendimą sudaryti ginčijamą sutartį priėmė vienasmeniškai, nepasitarusi su ieškove. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste O. G. suvokimą sandorių esmės tikslinga vertinti per ieškovę A. M. individualizuojančių asmeninių savybių prizmę. Bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtinusi ieškovės teikta versija, jog O. G. į banką atėjo (buvo atlydėta) esą pratęsti terminuotojo indėlio sutarties, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog O. G., lydima dukters, į banką atvyko jau turint aiškų tikslą sudaryti ginčijamą sandorį, o jos valiai susiformuoti didesnę įtaką turėjo ieškovės nuomonė, jos patarimai, o ne banko tarnautojos pasiūlymai. Būtina akcentuoti, jog nepasitvirtinus ieškovės teiginiams dėl pirmojo ginčo sandorio sudarymo aplinkybių (dėl tikslo pratęsti terminuotojo indėlio sutartį), nėra pagrindo išvadai, kad sprendimas įsigyti obligacijų buvo priimtas skubotai dėl esą susidariusių aplinkybių (būtinumo nedelsiant išspręsti klausimą dėl pasibaigusio terminuotojo indėlio saugojimo termino). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek ieškovės išsilavinimas (medicinos srities), tiek sukaupta profesinė ir gyvenimiška patirtis (felčerė, slaugytoja, individualios įmonės savininkė, turinti investavimo į vertybinius popierius patirties) neleidžia daryti išvados, kad ieškovė nesuprato ginčijamų sandorių esmės. Apeliantai pagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog visos ginčijamos sutartys dėl obligacijų pirkimo buvo sudarytos skirtingu metu – 2011 m. balandžio 1 d., 2011 m. balandžio 2 d. ir 2011 m. liepos 21 d. Tad net jei pirmojo sandorio atveju asmens elgesį (vertinant hipotetiškai) galima būtų laikyti spontanišku ir nepamatuotu, kitu gi atveju tokios išvados daryti nebėra pagrindo. Ieškovė patvirtino, kad 2011 m. balandžio 1 d. (sudarius pirmąją sutartį dėl obligacijų su O. G.) grįžusi namo skaitė sutarties sąlygas ir savo vardu sudaryti sutarties į banką nuvyko jau artimiausią dieną. Todėl akivaizdu, jog tokio laiko tarpo tarp dviejų sandorių sudarymo turėjo pakakti susipažinti su jau sudaryto (pirmojo) sandorio sąlygomis, pasitarti su artimaisiais asmenimis ar net specialistais. Aptariamu atveju – priešingai, aplinkybė, jog ieškovė sekančią dieną atvyko į banką analogišku būdu investuoti jau savo lėšas, sudaro pagrindą išvadai, jog ją ypatingai sudomino atsakovo platinto investavimo produkto savybės, kurios tenkino klientės poreikius ir lūkesčius. Nurodytą išvadą dėl ieškovės tvirto apsisprendimo sustiprina ir tai, jog trečiasis ginčo sandoris buvo sudarytas praėjus keliems mėnesiams nuo pirmųjų sandorių sudarymo. Vadinasi, labiau tikėtina, kad sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovei dėl amžiaus, socialinės padėties, išsilavinimo ir įgytos patirties buvo suprantama, jog yra sudaromi savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantys sandoriai, kurių esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytose sutartyse tiek ieškovė, tiek jos motina įvardijamos ne indėlininkėmis, o investuotojomis. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartis ieškovei turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovė ir jos motina tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jos buvo suklaidintos dėl sandorio esmės. Kaip minėta ankstesnėje šio sprendimo dalyje, aptariamu atveju klientėms rizika, susijusi su atsakovo nemokumu, buvo atskleista.

37Dėl pirmosios instancijos teismo akcentuotos ir klaidinančia įvardijamos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintos sąlygos teisėjų kolegija pažymi, kad ją įvertinęs kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties konstatuoti, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Tačiau, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Ankstesnėje šio sprendimo dalyje minėta, kad, vertinant, ar finansines paslaugas gaunančiam asmeniui buvo suteikta visapusiška informacija apie sudaromą sandorį, turi būti nustatyta, ar asmeniui buvo jam priimtina ir suprantama forma paaiškintas įsigyjamas finansinis produktas, jo rizikingumas ir kitos aplinkybės, padedančios asmeniui priimti sprendimą dėl sandorio sudarymo. Faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013). Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovei ir jos motinai esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę buvo suteikta, tačiau šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudžiamumo aspektas ieškovei ir jos motinai nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią įtaką informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą turėjo ieškovei ir jos motinai priimant sprendimą dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimą sudaryti sandorius ar jų nesudaryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. ir O. G. ši aplinkybė nebuvo esminė, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos detaliai neaptarus, investuotojos buvo suklaidintos dėl esminių sutarties sąlygų ar apgautos, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms nebūtų sudariusios analogiškų sutarčių. Tokią išvadą suponuoja keletas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių: pirmoji sutartis su O. G. sudaryta dalyvaujant ieškovei, joms pačioms atvykus į banką ir, tikėtina, jau esant priimtam valiniam sprendimui dėl lėšų investavimo būdo; ieškovė, prieš sudarydama savo vardu sutartį dėl obligacijų, turėjo objektyvią galimybę nuodugniai įvertinti visas sąlygas, o esant deklaruojamiems teiginiams dėl sąlygų neaiškumo – visas abejones pašalinti, tačiau tokių veiksmų nesiėmė, o priešingai – analogiškomis sąlygomis sudarė dar du sandorius; ieškovė ir jos motina atsisakė pateikti informaciją atsakovui apie turimą investavimo patirtį, investavimo tikslus. Sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas tarp sandorių sudarymo bei laiko tarpas, praėjęs nuo paskutinio sandorio sudarymo iki atsakovo veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas tam, jog klientės visapusiškai įvertintų sudarytų sandorių sąlygas, sutartims taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovo bankroto proceso metu. Todėl vertinant ginčijamų sutarčių teisėtumą nurodytų sandorio negaliojimo požymių kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog ieškovė ir jos motina, suvokdamos tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokių sandorių nebūtų sudariusios. Analogiškos pozicijos laikomasi ir kitose faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapačiose bylose (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-10-943/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-11-330/2016, 2016 m. kovo 3 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr.2A-22-330/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-7-687/2016).

38Pažymėtina ir tai, jog finansų tarpininko pareiga veikti geriausiais investuotojui interesais apima ne tik informacijos klientui teikimą, bet ir informacijos iš kliento surinkimą tam, kad investuotojui galima būtų pasiūlyti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014). Šiuo atveju banko klientės pačios prisiėmė neapgalvotą ir nepasvertą investavimo į vertybinius popierius – obligacijas riziką, todėl, nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais jos būtų buvusios suklaidintos dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandoriams taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sutarčių sąlyga, lėmusi O. G. ir A. M. apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijamas Obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl suklydimo.

39Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo ginčijamus obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus dėl suklydimo. Pirmosios instancijos teismui netinkamai taikant materialiosios ir proceso teisės normas, ginčijami sandoriai buvo nepagrįstai pripažinti negaliojančiais dėl suklydimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, priimant naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį dėl 2011 m. balandžio 1 d., 2011 m. balandžio 2 d. ir 2011 m. liepos 21 d. Obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

40Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, o nustačius pagrindą priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį, kiti apeliacinių skundų argumentai, be kita ko, ir dėl pirmosios instancijos teismo taikyto restitucijos būdo, tampa neaktualūs, todėl dėl jų nepasisakoma (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

41Dėl bylinėjimosi išlaidų

42Proceso įstatyme nurodyta, jog tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas arba kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs klausimą iš esmės, ieškovės ieškinį atmeta, todėl ieškovės patirtos išlaidos neatlyginamos. Tokiu atveju spręstinas atsakovo BAB banko SNORAS ir trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (dalyvavusio atsakovo pusėje) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Tiek atsakovas BAB bankas SNORAS, tiek trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tenkinti šių bylos dalyvių prašymą nėra pagrindo, nes teismui nepateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

44Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

45Ieškovės A. M. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė A. M. prašė... 5. Atsakovas BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.... 6. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį... 9. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovės motina... 10. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai... 11. Apeliaciniame skunde atsakovas BAB bankas SNORAS prašo Vilniaus apygardos... 12. Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų... 13. 1. Ieškovė neįrodė suklydimo ginčijamų sutarčių sudarymo metu. Teismas,... 14. 2. Ieškovė neįrodė, kad indėlių draudimo taikymas arba netaikymas... 15. 3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus... 16. 4. Pirmosios instancijos teismo pritaikytas restitucijos būdas iš esmės... 17. Atsakovas BAB bankas SNORAS pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie... 18. Ieškovė A. M. prašė atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus... 19. 2016 m. vasario 15 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti trečiojo asmens VĮ... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 22. Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo ... 23. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. vasario 15 d. gauti trečiojo asmens VĮ... 24. Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo ribų... 25. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės A. M. motina O. G. ir atsakovas AB... 26. Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis... 27. Kaip minėta, ieškovė jos ir savo motinos su atsakovu AB banku SNORAS... 28. CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius,... 29. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo ir trečiojo asmens argumentų... 30. Kaip minėta, ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, teigdama, kad... 31. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio... 32. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies,... 33. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar... 34. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga... 35. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad banko klientėms... 36. Pažymėtina, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam... 37. Dėl pirmosios instancijos teismo akcentuotos ir klaidinančia įvardijamos... 38. Pažymėtina ir tai, jog finansų tarpininko pareiga veikti geriausiais... 39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje... 40. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, o nustačius pagrindą... 41. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 42. Proceso įstatyme nurodyta, jog tuo atveju, kai apeliacinės instancijos... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 44. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir... 45. Ieškovės A. M. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui...