Byla e2-431-241/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. S. (A. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3362-866/2017 (dabartinis Nr. eB2-1866-866/2018) pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agesa“ bankroto administratorės mažosios bendrijos „Bankrosta“ pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Agesa“ bankroto pripažinimo tyčiniu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartimi UAB „Agesa“ iškelta bankroto byla, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis palikta nepakeista. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi UAB „Agesa“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Agesa“ bankrotą tyčiniu. Administratorė nurodė, kad buvęs įmonės vadovas A. S. per teismo nustatytą laikotarpį jai neperdavė nei įmonės turto, nei dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti/patikrinti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, taip pat struktūros. Paskutinieji bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai buvo sudaryti už 2013 metus. Įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Įmonės vadovas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi pripažino UAB „Agesa“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas sprendė, kad dokumentų bei turto neperdavimas ar finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimas Juridinių asmenų registrui buvo priežastiniame ryšyje su tyčiniais veiksmais privedant įmonę prie bankroto, neįrodytas, todėl vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1ir 5 punkte nurodytais pagrindais.
  3. Teismas nustatė, jog UAB „Agesa“ vadovu nuo 2009 m. lapkričio 16 d. buvo A. S., o įmonės akcininke – UAB „Staliksena“, kurios vadovu ir akcininku taip pat buvo A. S..
  4. Teismas, remdamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2014 m. birželio 25 d. ir 2015 m. kovo 19 d. operatyvaus patikrinimo pažymomis, konstatavo, kad UAB „Agesa“ turėdama 135 341, 87 Eur įsiskolinimą valstybės biudžetui, apskaičiuotą 2013 m. gegužės 3 d., ne tik 2013 m. gruodžio 20 d. suteikė itin didelę 376 200 Lt paskolą susijusiam asmeniui, bet ir 2013 m. gruodžio 3 d. sutartimi perleido vienintelį realią vertę turintį įmonės turtą. Todėl teismas sprendė, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų tvarka, taip užkertant kelią aukštesnės eilės kreditoriams gauti savo reikalavimų patenkinimą. Tokią išvadą, teismo vertinimu, taip pat patvirtina UAB „Agesa“ bankroto byloje patvirtinti tik antros eilės kreditorių VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) finansiniai reikalavimai.
  5. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino UAB „Agesa“ bankrotą tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Suinteresuotas asmuo A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos BUAB „Agesa“ bankroto administratorės pareiškimą dėl UAB „Agesa“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarka, taip užkertant kelią aukštesnės eilės kreditoriams gauti savo reikalavimų patenkinimą, ir tai yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta prezumpcija. Tačiau teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos minėtos normos taikymo ir aiškinimo praktikos, kadangi norint pripažinti įmonės bankrotą tyčinių pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies punkte įtvirtinta prezumpcija, taip pat būtina nustatyti, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Teismas šios aplinkybės nevertino. Įmonės darbuotojams darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos buvo mokamos. Šią aplinkybę taip pat patvirtina tai, kad įmonės bankroto byloje nėra patvirtinti jokie UAB „Agesa“ darbuotojų ar Garantinio fondo kreditoriniai reikalavimai.
    2. VMI nurodomas pridėtinės vertės mokesčio įsiskolinimas valstybės biudžetui susidarė per klaidą. UAB „Agesa“ teikė paslaugas ir tiekė prekes UAB „Staliksera“, kuri PVM įtraukė į atskaitą, nors UAB „Agesa“ jo nesumokėjo. Todėl VMI nurodė UAB „Staliksera“ patikslinti PVM deklaracijas, kurias patikslinus susidarė situacija, kad UAB „Agesa“ turėjo mokėtino PVM, kurio kiti asmenys neatskaitė. Todėl jokių nuostolių biudžetas nepatyrė. Šią aplinkybę taip pat patvirtina VMI 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimas išieškoti tik 2 160,16 Eur mokestinę nepriemoką iš įmonės turto. PVM mokestis į šias sumas net nebuvo įtrauktas, todėl UAB „Agesa“ nelaikė, kad yra skolinga PVM.
    3. UAB „Agesa“ ir UAB „Staliksera“ netinkamai įformino mokestinės nepriemokos perėmimą. Nepaisant tokio perėmimo rezultatas buvo pasiektas – UAB „Agesa“ sumažino mokėtiną PVM, o UAB „Staliksera“ atstatė grąžintiną PVM, todėl 36 021,73 Eur PVM nepriemokos mokėjimo reikalavimas, nuo kurios skaičiuojama ir 13 615,69 Eur delspinigių, iš esmės reiškia to paties mokesčio sumokėjimą du kartus. Dėl to UAB „Agesa“ pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė panaikinti VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimą dėl skolos perėmėjo tinkamumo kaip neteisėtą ir nepagrįstą, taip pat įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti UAB „Agesa“ 2017 m. kovo 15 d. prašymą duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti ir kartu su prašymu pridedamą 2017 m. kovo 15 d. mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 2017/03/15 ir 2017 m. kovo 15 d. sutikimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo. Tačiau 2017 m. spalio 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-3272-811/2017 buvo nutraukta dėl suinteresuotam asmeniui nežinomų bylos nutraukimo priežasčių, kadangi procese įmonei jau atstovavo bankroto administratorė.
    4. A. S. įmonės sąmoningai blogai nevaldė. UAB „Agesa“ tyčinis bankrotas konstatuotas tik dėl to, kad UAB „Agesa“ vietoj to, kad atsiskaitytų su VMI, suteikė paskolą UAB „Staliksena“. Ši paskola buvo suteikta tikintis, kad UAB „Stalksena“ ją grąžins ir nemanant, kad įmonė turi mokestinę nepriemoką VMI.
    5. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą remdamasi BUAB „Agesa“ 2017 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, nors visas susirinkimas ir jo metu priimti nutarimai yra akivaizdžiai neteisėti. 2017 m. rugsėjo 7 d. mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo ir priėmimo aktu bei mokestinės nepriemokos reikalavimo perleidimo sutartimi VMI reikalavimo teisę į BUAB „Agesa“ mokestinę nepriemoką perdavė VĮ Turto bankui, kuris 2017 m. rugsėjo 28 d. UAB „Agesa“ bankroto byloje buvo įtrauktas kreditoriumi vietoje VMI. Nepaisant to, 2017 m. rugsėjo 29 d. pirmojo kreditorių susirinkimo registravimo sąraše kaip kreditorė buvo įtraukta ir kaip dalyvaujančia susirinkime laikoma VMI su 98,36 procento dydžio visų kreditorinių reikalavimų. Todėl nutarimas vienareikšmiškai prieštarauja ĮBĮ 24 straipsnio 1 daliai, kadangi kreditorių susirinkime nedalyvavo ir atitinkamai nebalsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos.
  2. Bankroto administratorė MB „Bankrosta“ atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog palaiko savo pareiškime dėl UAB „Agesa“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei VMI atsiliepimo į pareiškimą argumentus. Taip pat pažymi, jog UAB „Agesa“ buvęs vadovas A. S. bankroto administratorei neperduoda bendrovės dokumentų ir šia aplinkybe naudojasi pranašumui įgyti vykstančiame teisminiame ginče. Toks jo elgesys turėtų būti traktuojamas kaip sąmoningas tyčinis veikimas ir vertinamas suinteresuoto asmens nenaudai.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

12Dėl pagrindų konstatuoti UAB „Agesa“ tyčinį bankrotą

  1. ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad tyčinis įmonės bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse detalizuoti kriterijai (požymiai ir prezumpcijos), pagal kuriuos sprendžiama, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.
  2. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš esmės tik VMI 2014 m. birželio 25 d. ir 2015 m. kovo 19 d. operatyvaus patikrinimo pažymomis, skundžiama nutartimi pripažino UAB „Agesa“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto požymio pagrindu. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog teismas pripažįsta įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktas).
  4. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, todėl esminiu tyčinio bankroto elementu laikytinas įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais. Taigi, turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo tolesnio įmonės padėties bloginimo įmonei jau esant nemokia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Nesant (nenustačius) priežastinio ryšio, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).
  5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė įmonės bankrotą esant tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą požymį, remdamasis iš esmės tik VMI 2014 m. birželio 25 d. ir 2015 m. kovo 19 d. operatyvaus patikrinimo pažymomis, kuriose nustatyta, kad atsakovė 2013 m. gruodžio 20 d. paskolos sutartimi susijusiai įmonei – UAB „Staliksena“, suteikė 376 200 Lt paskolą, nors 2014 m. birželio 10 d. atsakovė turėjo 135 341,87 Lt mokestinę nepriemoką, susidariusią nuo 2013 m. gegužės 3 d. Taip pat pažymose nurodyta, kad 2013 m. gruodžio 3 d. sutartimi įmonė (UAB „Agesa“) perleido vienintelį realią vertę turintį turtą kitai susijusiai įmonei – UAB „Staliksera“, už kurį buvo atsiskaityta prievolių įskaitymo būdu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie duomenys yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog UAB „Agesa“ pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą (CK 6.9301 straipsnis) ir tai suponuoja pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
  6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų konstatuoti įmonės bankrotą tyčiniu šiuo ĮBĮ įtvirtintu tyčinio bankroto požymio pagrindu.
  7. Pagal nutarties 13 punkte nurodytą teismų praktiką, visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu, todėl kiekvienu atveju reikalinga nustatyti sąmoningus įmonės valdymo organų veiksmus, siekiant įmonę privesti prie bankroto ir (ar) pabloginti jau nemokia tapusios įmonės būseną. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nenustatinėjo įmonės nemokumo momento atsiradimo, kuris būtų atskaitos taškas vertinti, ar būtent skundžiamoje nutartyje minimais įmonės valdymo organų veiksmais įmonė buvo privesta prie bankroto, ar tais veiksmais pabloginta jau nemokia tapusios įmonės padėtis.
  8. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė įmonės pareigos sumokėti mokestinę nepriemoką VMI atsiradimo momento, t. y. nevertino, ar įmonės valdymo organams sudarant skundžiamoje nutartyje minimus sandorius įmonė jau turėjo pareigą atsiskaityti su valstybės biudžetu, ar tikrai tyčiniais (sąmoningais) įmonės valdymo organų veiksmais (nurodytais sandoriais) buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas (CK 6.9301 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš esmės vien VMI 2014 m. birželio 25 d. ir 2015 m. kovo 19 d. operatyvaus patikrinimo pažymose nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti įmonės bankrotą buvus tyčinį pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
  9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar įmonės bankrotas laikytinas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, turėjo nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą, tirti ir vertinti įmonės valdymo organų sandorių sudarymo aplinkybes ir valdymo organų siekį tokiomis sutartimis, mokėjimais ir (ar) įskaitymais sąmoningai įmonę privesti prie bankroto ar pabloginti jau nemokia tapusios įmonės būseną, įvertinus tai, kad atsakovės bankroto byloje yra patvirtinti tik dviejų kreditorių – VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus – finansiniai reikalavimai, pastarojo kreditoriaus reikalavimas sudaro vos 883,66 Eur. Šios aplinkybės bei minimų kreditorių reikalavimo teisių atsiradimo momento pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino.
  10. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnis) nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3L-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
  11. Atsižvelgiant į šioje nutartyje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia apie pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Agesa“ bankrotą tyčiniu, neatskleidė bylos esmės, o tirtinų aplinkybių apimtis, įrodinėjimo proceso ypatumai (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo, egzistavimą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Agesa“ bankrotas pripažintas tyčiniu, naikintina ir šis klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
  12. Nusprendus, kad yra pagrindas apskųstą nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agesa“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai