Byla 2A-937-340/2017

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jūratės Varanauskaitės ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų A. P. ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. P., A. G., J. M., B. P., A. P. ieškinį atsakovams A. P., Vilniaus miesto savivaldybei, D. P., trečiajam asmeniui J. P. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovo A. P. priešieškinį atsakovams pagal priešieškinį I. P., A. G., B. P., A. P. ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai I. P., A. G., B. P., A. P. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė atidalinti jiems nuosavybės teise priklausančias patalpas – rūsį, esantį ( - ), pagal pateikiamą 2015 m. gegužės 11 d. atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės planą, priteisiant I. P. patalpą Nr. 1, D. P. patalpą Nr. 2, A. P. patalpą Nr. 3, A. G. patalpą Nr. 4, J. M. patalpas Nr. 5.1 ir Nr. 5.2, B. P. ir A. P. patalpą Nr. 6, taip pat nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybei jokia dalis atidalijamame rūsyje nepriklauso. Jei teismas nuspręstų, kad savivaldybė turi teisę gauti atidalijamo rūsio dalį, ieškovai prašė nustatyti, kad savivaldybės gaunama kompensacija pagal 2012 m. uždarosios akcinės bendrovės „RK Matavimai“ turto vertinimo ataskaitą būtų apskaičiuojama taip: 4,61 kv. m x 1 kv. m 61,3 EUR = 285,49 EUR, minėtą kompensaciją paskirstyti taip: iš J. M. priteisti 169,99 EUR, iš A. P. priteisti 115,50 EUR. Nustatyti, kad pagal rūsio atidalijimo planą būtinos statyti pertvaros įrengiamos taip: pertvarą tarp patalpos “0” ir patalpos “5.2” savo lėšomis įrengs J. M.; pertvarą tarp patalpos “2” ir patalpos “3” savo lėšomis įrengs atsakovai A. P. iš vienos pusės ir D. P. iš kitos pusės. Nustatyti, kad pagal rūsio atidalijimo planą angos bus įrengtos taip: angą iš patalpos “4” į jo garažą savo lėšomis įrengs A. G.; angą iš patalpos “1” į jos garažą savo lėšomis įrengs I. P.. Nustatyti, kad rūsio atidalijimo plano patvirtinimas teismo sprendimu reiškia visų rūsio savininkų sutikimų buvimą dėl statybos darbų projektavimo, vykdymo, pridavimo ir registravimo pagal teismo patvirtintą rūsio atidalijimo planą; visų atidalijamo rūsio savininkų sutikimų buvimą dėl rūsio sandėliukų kaip nekilnojamųjų daiktų (esamų butų priklausinių) suformavimo/kadastro objektų formavimo schemų ruošimo ir teikti derinančioms/pritariančioms institucijoms, kad būtų priimti sprendimai suformuoti nekilnojamąjį daiktą/kad būtų išduotos pažymos apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų galimybę naudoti pagal paskirtį kad būtų atlikti duomenų įrašymai į nekilnojamojo turto kadastrą. Nustatyti, kad kiekvienos atidalintos rūsio dalies savininkas savarankiškai ir be jokių papildomų derinimų su kitų dalių savininkais organizuoja tam savininkui atidalintos dalies įregistravimą nekilnojamojo turto registre (reikalui esant atlikus statybos darbus).
  2. Ieškovai nurodė, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nuosavybės teise priklauso butai (patalpos), esantys gyvenamajame name Svajonių g. 34, Vilnius. Remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašais kiekvienam iš butų priklauso rūsys. Tarp ieškovų ir atsakovo A. P. 2007 m. kilo ginčas dėl rūsio atsidalijimo. Atidalijant rūsį teismas turėtų vadovautis CK 4.82 str. 6 d., todėl ieškovų nuomone, jokia dalis atsakovui – Vilniaus miesto savivaldybei neturi būti skirta, kadangi savivaldybei name nepriklauso joks naudingas plotas. Ieškovų teikiamas 2015 m. gegužės 11 d. rūsio atidalijimo planas ruoštas laikantis 2007 m. sausio 4 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atliktų matavimų metu užfiksuotų atstumų tarp sienų, sienų storių ir yra maksimaliai atitinkantis nusistovėjusią bendrasavininkių naudojimosi rūsiu tvarką. Ieškovai nesutinka su atsakovo A. P. siūlomu rūsio atidalijimo planu dėl netikslumų/ neatitikimo faktinei padėčiai, neatitikimo ieškovų poreikiams, pagal šį planą reikalinga iš naujo statyti beveik visas vidines pertvaras, tačiau atsakovas nepateikia jokios pozicijos kieno sąskaita ir kam organizuojant tai būtų atliekama.
  3. Ieškovu vertinimu, teismui nusprendus, jog savivaldybė turi teisę gauti atidalijamo rūsio dalį, priteisiant kompensaciją, ji skaičiuotina nustatant santykį tarp name esančių butų naudingo ploto/katilinės ploto, neskaičiuojant 6,33 kv. m. liekančių bendrojo naudojimo patalpoms bei atsižvelgiant į ieškovų pateiktą 2012 m. UAB „RK matavimai“ turto vertinimo ataskaitą. Ieškovų skaičiavimais Vilniaus miesto savivaldybei atitenkanti rūsio dalis sudarytų 4,61 kv. m., kas atitiktų 285,49 EUR kompensaciją. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai B. P., A. P. ir A. G., kuriems pagal rūsio atidalinimo planą atitenka mažesnės rūsio patalpų dalys, pretenzijų dėl to nereiškia ir kompensacijų nereikalauja, už Butų Nr. 1, 2, 5 savininkus kompensaciją savivaldybei mokėtų buto J. M. ir atsakovas A. P..
  4. Ieškovai nesutinka ir su atsakovo A. P. reikalavimais dėl palėpės padalijimo, kadangi jokių dalintinų palėpės patalpų, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių visiems butų ir kitų patalpų savininkams, nėra. Atsakovo teikiamame palėpės atidalijimo plane nurodytos patalpos Nr. 1,5,7 yra įrengtos virš A. G. pastatyto priestato. Butų ir kitų patalpų savininkai, tame tarpe ir atsakovas A. P. 1997 m. ir 2000 m. yra susitarę dėl teisių į palėpę/ dėl teisių statyti priestatus faktinio realizavimo, notaro patvirtintais pareiškimais. Taigi, laikytina, kad atsakovas savo teisės į buvusią bendro naudojimo palėpės patalpą pilnai realizavo jos atsisakydamas 1997 m. ir 2000 m. A. G. atžvilgiu arba 2004 m. šią teisę parduodamas už simbolinę kainą A. ir B. P. atžvilgiu.
  5. Atsakovas A. P. nesutiko su pareikštu ieškiniu ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti gyvenamojo namo ( - ), bendrojo naudojimo objekto – rūsio dalį, sudarančią 13,32 kv. m, uždarosios akcinės bendrovės “Pastatų matavimai” matininko A. M. parengtame rūsio atidalijimo plane atidalijimo plane pažymėtą indeksu 3-1; taip pat atidalinti A. P. gyvenamojo namo ( - ), bendrojo naudojimo objekto – palėpės dalį, sudarančią 43,62 kv. m., architekto R. S. parengtame kapitalinio remonto projekte pažymėtą indeksu A-P.
  6. Nurodė, kad daugiabučio gyvenamojo namo ( - ), palėpės patalpa, pažymėta kadastriniu indeksu 4-10, plotas 158,41 kv. m, nėra pasidalinta, jos teisinė registracija nėra atlikta. Atsakovas nurodo, kad ieškovai B. P., A. P. ir J. M. yra realizavę savo teisę į palėpės dalį, todėl likusi 158,41 kv. m ploto nepadalinta palėpės dalis turi būti padalinta tarp visų likusių keturių asmenų ir Vilniaus miesto savivaldybės. Atsakovo nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis perleido savo teisę į palėpę kitiems asmenims ar tokios teisės atsisakė. Jam priklausančios 43,62 kv.m. palėpės dalies įėjimo reikalingas konstrukcijas suprojektavo atitinkamą kvalifikaciją turintis architektas, todėl tenkintinas atsakovo reikalavimas atidalinti palėpę natūra. Atsakovas taip pat nurodo, kad dėl rūsio patalpų atidalijimo tarp šalių ginčo iš esmės nebeliko.
  7. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimuose į ieškinį ir priešieškinį nurodė, jog ginčo name, esančiame ( - ), nuosavybės teise valdo atskirą nekilnojamąjį turto objektą – 61,25 kv.m. ploto negyvenamąją patalpą – katilinę. Nesutiko su teiginiais, kad atidalijant rūsį, jokia kompensacija Vilniaus miesto savivaldybei neturėtų būti priteista. Pažymėjo, jog CK 4.82 str. 6 d. numato, kad dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje priskirtina ne tik būtų, bet ir kitų patalpų savininkams. Atsakovo vertinimu, nepagrįsta ieškovų pozicija, jog skaičiuojant kompensacijos dydį reikėtų vadovautis būtų naudingais plotais po atliktos rekonstrukcijos, kadangi gyventojams pasididinus įsigytų pirminių butų plotus, savaime nekinta dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl nagrinėjamu atveju pagrįsta būtų vadovautis buto plotais buvusiais iki rekonstrukcijos, t.y. 389,56 kv.m. Atsakovas taip pat nepagrįsta laikė ieškovų poziciją, jog skaičiuojant kompensaciją iš bendro rūsio ploto atimamas 6,33 kv. m. plotas liekantis bendro naudojimo patalpomis. Atsakovo nuomone, kompensacija nagrinėjamu atveju skaičiuotina vadovaujantis 2010 m. liepos 22 d. UAB „Tikslo siekis“ lyginamuoju metodu atliktu turto vertinimu, kadangi ieškovų iniciatyva pateiktas 2012 m. rugpjūčio 28 d. UAB „RK matavimai“ turto vertinimas atliktas pasirinkus išlaidų (kaštų) metodą, kuris laikytinas išimtiniu ir nepakankamai tiksliai nurodančiu turto vertę, kai nėra galimybės panaudoti lyginamąjį metodą. Atsižvelgiant į tai, atsakovui priteistina kompensacija sudaro 378,98 EUR už 1 kv. m.
  8. Atsakovas atsiliepdamas į A. P. priešieškinį pažymėjo, jog byloje esančių dokumentų matyti, jog ginčo name, statybą leidžiančių dokumentų ir ieškovų bei atsakovo susitarimų pagrindu vyko namo patalpų rekonstrukcijos darbai, pastatyti priestatai. Iš atsakovo pateikiamų dokumentų nėra aišku, koks buvo pradinis neįrengtos palėpės plotas, todėl nėra galimybės nustatyti kokiu pagrindu atsakovas apskaičiuoja jam priskirtiną ir plane pažymėtą 43,62 kv.m. pastogės plotą, todėl nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti pradinį neįregistruotos palėpės plotą. Teismui nustačius esant papildomą dalintiną bendrosios nuosavybės teise valdomą palėpės plotą, Vilniaus miesto savivaldybei nustatytina proporcinga dalis.
  1. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Atidalino ieškovams I. P., A. G., J. M., B. P., A. P. ir atsakovui A. P. nuosavybės teise priklausančias patalpas – rūsį, esantį ( - ), pagal ieškovų pateiktą 2015 m. gegužės 11 d. atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės planą, priteisiant I. P. patalpą Nr. 1, D. P. patalpą Nr. 2, A. P. patalpą Nr. 3, A. G. patalpą Nr. 4, J. M. patalpas Nr. 5.1 ir Nr. 5.2, B. P. ir A. P. patalpą Nr. 6. Nustatė, kad pagal rūsio atidalijimo planą būtinos statyti pertvaros įrengiamos taip: pertvarą tarp patalpos “0” ir patalpos “5.2” savo lėšomis įrengs J. M.; pertvarą tarp patalpos “2” ir patalpos “3” savo lėšomis įrengs atsakovai A. P. iš vienos pusės ir D. P. iš kitos pusės. Nustatė, kad pagal rūsio atidalijimo planą angos bus įrengtos taip: angą iš patalpos “4” į jo garažą savo lėšomis įrengs A. G.; angą iš patalpos “1” į jos garažą savo lėšomis įrengs I. P.. Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo A. P. ieškovų I. P., A. G., J. M., B. P., A. P. naudai 2157,00 EUR bylinėjimosi išlaidų. Priteisė lygiomis dalimis iš ieškovų I. P., A. G., J. M., B. P., A. P. valstybės naudai 20,12 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Priteisė iš atsakovo A. P. valstybės naudai 20,12 EUR EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
  2. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais nustatė, kad pastatas – gyvenamasis namas, esantis adresu ( - ), yra 1355,94 kv. m bendro ploto, iš kurio – 998, 64 kv. m sudaro naudingas plotas, 701,93 kv. m gyvenamasis plotas, 157,30 kv. m rūsių plotas. Visi ieškovams ir atsakovams nuosavybės teise priklausantys butai yra su rūsiu, kuris neidentifikuotas. Butų Nr. 1, Nr. 4, Nr. 6 duomenys apie naudingą plotą yra nustatyti faktiniais kadastrinių matavimų bylų duomenimis, kurie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre dėl nagrinėjamoje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai bei nustatęs, kad į visą namo ( - ), naudingą plotą yra įtrauktas ir 158,41 kv. m ploto palėpės (pastogės), kadastrinis indeksas ( - ), plotas, skaičiuojant rūsio patalpų ploto proporciją pagal namo bendraturčiams nuosavybės teise priklausančių butų ir kitų patalpų naudingą plotą, vadovavosi faktiniais kadastrinių matavimų bylų duomenimis apie butų Nr. 1, Nr. 4 ir Nr. 6 naudingą plotą.
  3. Įvertinęs, jog tarp ieškovų ir atsakovo A. P. iš esmės nekilo ginčo dėl atsakovui A. P. atidalintinos rūsio dalies padėties ir jos ploto, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pagal ieškovų pateiktą atidalijimo planą yra numatytos kiekvienam bendraturčiui atidalijamos dalys natūra, taip pat į tai, jog ieškovų pateiktas rūsio atidalijimo planas atitinka daugumos bendraturčių interesus, sprendė, jog tikslinga atidalinti rūsio patalpas pagal ieškovų pateiktą atidalijimo planą. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal ieškovų pasiūlymą kiekvienas bendraturtis savo lėšomis atliktų reikalingus rekonstrukcijos darbus, kurie būtini jam atidalintų patalpų izoliavimui nuo kitiems bendraturčiams priklausančių patalpų ar patekimo į ja įrengimui, teismas nustatė ieškovų siūlomą sprendimo vykdymo tvarką.
  4. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimus nustatyti, kad rūsio atidalijimo plano patvirtinimas teismo sprendimu reiškia visų rūsio savininkų sutikimų buvimą dėl statybos darbų projektavimo, vykdymo, pridavimo ir registravimo pagal teismo patvirtintą rūsio atidalijimo planą bei visų atidalijamo rūsio savininkų sutikimų buvimą dėl rūsio sandėliukų kaip nekilnojamųjų daiktų (esamų butų priklausinių) suformavimo ir kt. veiksmų atlikimo. Teismo vertinimu, ieškovai nepagrindė šio savo reikalavimo, kadangi šioje proceso stadijoje teismas neturi galimybės vertinti ieškovų planuojamų atlikti rekonstrukcijos darbų teisėtumo ir jų atitikimo kitų bendraturčių interesams ar įtakos jų teisėms. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog rūsio rekonstrukcijos darbų atlikimui reikalingas bendraturčių sutikimas bei kad tokį sutikimą nepagrįstai atsisakoma duoti, t. y. nėra įrodytas ieškovų teisės pažeidimas, todėl nėra pagrindo teismui ieškovų teises ginti, jas pripažįstant.
  5. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas sprendė, jog namo ( - ), patalpų – katilinės perdavimas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nesuponavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 str. numatyto pagrindo Vilniaus miesto savivaldybei įgyti nuosavybės teisę ir į kitas namo bendrojo naudojimo patalpas, tame tarpe ir reikalaujamas atidalinti rūsio patalpas, todėl Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso rūsio patalpų dalis, proporcinga jos nuosavybės teise valdomų negyvenamųjų patalpų plotui ar piniginė kompensacija. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog iš butų privatizavimo dokumentų matyti, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nuosavybės teise priklausantys butai buvo privatizuoti su priklausiniais – rūsyje esančiais neidentifikuotais sandėliukais, tačiau Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios patalpos priklausinio neturi ir pagal jų funkcinę paskirtį negali turėti, nes pačių šių patalpų paskirtis yra pagalbinių patalpų.
  6. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo A. P. priešieškinį dalyje dėl palėpės atidalijimo, remdamasis tuo, jog rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas savo teisę į palėpę yra perleidęs visa apimtimi ir nėra palėpės patalpų, kurios priklausytų bendrosios dalinės nuosavybės teise namo ( - ), butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat ir atsakovui A. P.. Bylos medžiaga patvirtina, jog iki naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo 2000 m. gegužės 23 d. buvo duoti visų namo ( - ), butų ir kitų patalpų savininkų, tame tarpe ir atsakovo A. P., notaro patvirtinti rašytiniai sutikimai, kad B. P., J. M., A. G. įsirengtų virš šiems asmenims nuosavybės teise priklausančių butų palėpę ir rekonstrukcijos būdu prijungtų jas prie jiems nuosavybės teise priklausančių butų. Tokius rašytinius sutikimus teismas vertino kaip sandorius, kuriais perleista bendraturčio teisė sukurti naują daiktą iš bendrųjų namo patalpų ir taip įgyti dalį to naujo nekilnojamojo daikto nuosavybės teise. Atlikus ieškovų butų rekonstrukciją, kurios metu buvo įrengta ir prijungta palėpė prie ieškovams nuosavybės teise priklausančių butų ir įregistravus rekonstrukcijos eigoje sukurtą nekilnojamojo turto vienetą, buvo įgyvendinta bendraturčių teisė tokį daiktą sukurti ir įgyti jų nuosavybėn. Likusias laisvas 47,59 kv. m ploto palėpės patalpas, kurių 471/4795 dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė A. P., po naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo A. P. visa apimtimi yra perleidęs ieškovams B. P. ir A. P. 2004 m. birželio 11 d. nekilnojamojo daikto dalies pirkimo – pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. P1-6967. Aplinkybę, jog šiuo metu į dalį palėpės, sudarančią 158,41 kv. m ploto, pažymėtą indeksais 4-10, 6-6. 6-7, 6-8, 6-9, 6-10, nėra įregistruota kokio nors asmens nuosavybės teise, teismas laikė nepatvirtinančia, jog egzistuoja laisvos palėpės patalpos, kurios priklausytų visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams, buvimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas neginčijo aplinkybės, jog minėtos palėpės patalpos įrengtos virš ieškovui A. G. nuosavybės teise priklausančio buto ir jo pastatyto priestato, taip pat neginčijo fakto, jog minėtos patalpos įrengtos tik A. G. lėšomis, taip pat neginčijo A. G. atliktos rekonstrukcijos teisėtumo, taip pat jo paties sudarytų sandorių dėl palėpės ir teisių į ją perleidimo.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
  1. Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-05 sprendimo dalį, kuria teismas atsakovo priešieškinio dalį dėl namo palėpės atidalijimo atmetė, panaikinti ir atsakovo priešiniame ieškinyje reikalavimą, atidalinti A. P. gyvenamojo namo ( - ), bendrojo naudojimo objekto - Palėpės dalį - 43,62 kv. m., projekte pažymėtą indeksu A-P, pagal architekto R. S. parengtą kapitalinio remonto projektą, tenkinti ir sprendimą apskųstoje dalyje pakeisti. Teismui nusprendus, jog šioje dalyje neatskleista bylos esmė perduoti bylą toje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
  2. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino bendraturčių A. G. duotus sutikimus kaip nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius. Jie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų ir prieštarauja tiek seno 1964 m. red. Civilinio kodekso 253 str., 255 str. 1 d. ir 2 d., 256 str., 279 str. 2 d., 281 str., 282 str. 2 d., teisės normoms, tiek naujojo kodekso 6.392 str. i d., 6.393 str., 6.396 str., 6.397 str., 6.398 str. nuostatoms. Minėtų sutikimų turinyje nėra fiksuojamas patalpų pirkimas-pardavimas ar kitoks nekilnojamojo turto perleidimo būdas, juose nėra nustatyta nei turto vertė, nei kaina ir nėra apibrėžtas ir pirkimo-pardavimo dalykas. Atsakovo prašymas atidalinti palėpės patalpų 43,62 kv. m. dalį, yra nustatytas pagal architekto R. S. parengtą kapitalinio remonto projektą. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas ne kartą yra patvirtinęs savo įsipareigojimą kompensuoti A. G. jo turėtas išlaidas už patalpų projektavimą ar įrengimą, tačiau išlaidas pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti. Ieškovas A. G. neįrodė, jog palėpės 158,41 m2 ploto patalpos nėra bendraturčių turtas; neįrodė, kad A. G. yra jų savininkas; neįrodė, jog įrengė palėpės patalpas; neįrodė, jog buvo panaudotos jo asmeninės lėšos, taip pat nepaneigė A. P. reiškiamo reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo dėl patalpų atidalinimo. Pirmosios instancijos teismas vertindamas minėtus bendraturčių 1997 ir 2000 metais duotus sutikimus, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, jog juose bendraturčiai nėra davę A. G. teisės registruoti palėpės patalpų dalies savo vardu nekilnojamojo turto registre. Visų šių aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, jog bendraturčių 1997 m. ir 2000 m. pasirašyti sutikimai yra ne turto perleidimo sandoriai, o yra palėpės bendraturčių privalomas susitarimas dėl palėpės patalpų projektavime, o architektui yra atitinkamas teisiškai reikšmingas dokumentas pradėti projektavimo darbus. Tokie veiksmai ir toks procesas yra nuoseklus bendraturčių susitarimas, siekiant ateityje atsidalinti (pirkti, parduoti, dovanoti, mainyti) bendro naudojimo patalpas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog ginčijamame palėpės 158,41 kv. m plote, pažymėtame indeksais 4-10, 6-6, 6-7, 6-8, 6-9, 6-10 įrengtos patalpos yra namo visų bendraturčių teisėtai valdomos, naudojamos ir iki šiol gali būti disponuojamos neatsidalinusių namo bendraturčių sutikimu ir valia.
  3. Atsiliepimu į atsakovo A. P. apeliacinį skundą ieškovai I. P., A. G., J. M., B. P., A. P. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas savo teisę i palėpe yra perleidęs kitiems asmenims. Iki naujojo CK įsigaliojimo, t.y. iki 2000-09-06, apelianto teikti sutikimai A. G. (1997 m. gruodžio 16 d. ir 2000 m. gegužės 23 d.) pilnai atitiko tuo metu galiojusį CK 128 str. bei juo remiantis buvusius pagrįstus teisėtus A. G. lūkesčius, kad jo padidintas buto plotas, pristatant palėpę, priestatą su palėpe, nulems namo bendrosios dalinės nuosavybės dalių pasikeitimą. Taigi, apeliaciniame skunde minimi naujojo CK straipsniai: (VI knygos 392, 393, 396, 397, 398) neaktualūs ieškovų ir apelianto tarpusavio santykiams. Tuo tarpu apelianto minimi senojo CK straipsniai: (253, 255,256, 279, 281,282) taip pat neturi būti taikomi sprendžiant šį ginčą. Ieškovų nuomone, apeliantui galinti būti atidalinta palėpės dalis neegzistuoja ir joks architekto parengtas remonto projektas pats savaime nepatvirtina jokios apelianto nuosavybės teisės į 43,62 kv. m. ar kitokio ploto palėpę, esančią virš A. G. buto. Skirtingai nei nurodo apeliantas ne ieškovas A. G. neįrodė savo nuosavybės teisės į ginčo palėpę, o būtent apeliantas kaip priešieškinį teikęs subjektas nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis jis pretenduoja į 158, 41 kv. m. palėpės. Ieškovai taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovui A. G. nenumatyta teisė įregistruoti ginčo palėpę, kadangi gyventojų duotų sutikimų turinys visiškai atitiko senojo CK 128 str., kuriame nebuvo detalizuota bendraturčių sutikimu suteikiamų teisių apimtis.
  4. Atsiliepime į atsakovo A. P. skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pažymėjo, jog priešieškinyje A. P., prašydamas teismo atidalyti palėpės patalpas, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių palėpės ribas ar jos plotą. Iš esamų dokumentų nėra aišku koks pradinis neįrengtos ginčo palėpės plotas, todėl nesuprantama kokiu pagrindu apeliantas apskaičiuoja jam neva priskirtiną plane pažymėtą 43,62 kv.m pastogės plotą kaip atidalintiną iš bendrosios dalinės nuosavybės. Todėl pagrįstu ir teisingu laikytinas pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti A. P. priešieškinyje išdėstytą reikalavimą atidalinti ginčo palėpę. Priešingai negu teigia apeliantas, teismas namo gyventojų 1997 - 2000 m. ieškovui A. G. duotus sutikimus įsirengti ginčo palėpę vertino ne kaip turto perleidimo sandorius, o kaip sandorius, kuriais perleista bendraturčio teisė sukurti naują daiktą iš bendrųjų namo patalpų. Toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas nėra draudžiamas įstatymu. Todėl vadovaujantis minėtais sutikimais atlikta ieškovų butų rekonstrukcija laikytina bendraturčių teisės, įtvirtintos CK 4.82 straipsnio 2 dalyje įgyvendinimu.
  5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad iš ieškovų ir atsakovo A. P. Vilniaus miesto savivaldybės naudai priteisiama 5502,78 EUR kompensacija už jai tenkančią rūsio patalpų dalį, neskiriant realios rūsio patalpų dalies; panaikinti sprendimo motyvuojamąją dalį, kuria teismas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas katilinę (unikalus Nr. ( - )), esančias name ( - ), pripažino pagalbinės paskirties namo butų ir kitų patalpų priklausiniu.
  6. Apeliantė nesutinka pirmos instancijos teismo išvadomis, jog savivaldybei priklausančios katilinės patalpų plotas neįskaičiuotinas į bendrą namo naudingąjį plotą, katilinė neturi naudingojo ploto ir yra butų priklausinys. Aplinkybė, jog Nekilnojamojo torto registre išraše nėra sąvokos naudingas plotas savaime nesudaro pagrindo teigti, jog negyvenamosios patalpos laikytinos pagalbinės paskirties. Vertinant byloje esančią VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo pateiktą informaciją matyti, jog keitėsi metodiniai nurodymai, kaip skaičiuojamas naudingasis plotas, sudarant kadastro bylas. Tačiau šių poįstatyminių teisės aktų nuostatų kaita, negali reikšti nuosavybės teisės savaiminio praradimo pagrindo. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju vadovautinasi anksčiau galiojusiais metodiniais nurodymais ir atsižvelgtina į tai, kad negyvenamosios patalpos - katilinė ginčo name yra suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas: kitos paskirties negyvenamosios patalpos, kurių bendras plotas ir pagrindinis plotas apibrėžtas NTR išraše. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog šios patalpos patenka į CK 4.82 str. 6 d. nurodyto naudingojo ploto sampratą. Šios aplinkybės taip pat paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog katilinės patalpos pripažintinos pagalbinėmis patalpomis ir visų butų priklausiniu.
  7. Apeliantės nuomone, vadovaujantis CPK 270 str., 279 str., iš skundžiamo sprendimo naikintini motyvai susiję su Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise turimų patalpų „funkcine paskirtimi“. Negyvenamojoje patalpoje – katilinėje nėra komunikacijų, elektros ar šilumos tiekimo įrenginių, skirtų viso namo ( - ), butų funkcionavimui užtikrinti, tokios teismo išvados nepagristos jokiais byloje pateiktais įrodymais ar šaliu paaiškinimais. Šalys nagrinėjamoje byloje neginčijo savarankiško atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto objekto, statuso. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog patalpų statusas ir paskirtis yra kitokie nei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., peržengė ieškinio ribas (CPK 265 str. 2 d.,) bei pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės kaip savininko teises, todėl šie teismo motyvai naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-219/2006 bei 2007 m. gegužės 8 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-200/2007 pateiktais išaiškinimais, kadangi minėtų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.
  8. Apeliantė pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybei gyvenamajame name ( - ), nuosavybės teise priklauso atskiru nekilnojamojo turto objektu suformuotos i Nekilnojamojo turto registre įregistruotos savarankiškos negyvenamosios patalpos – katilinė (61,2. kv. m. bendro ploto; naudojimo paskirtis - kita) ir CK 4.82 str. 6 d. įtvirtintoje normoje aiškiai įvardinama, jog dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje priskirtina ne tik butų (t. y. gyvenamųjų patalpų), bet ir kitų patalpų savininkams. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybei priskirtina rūsio patalpų dalis kompensacijos būdu, kuri skaičiuotina atsižvelgiant į UAB „Tikslo siekis“ atliktą turto vertinimą. Kad apeliantei priskirtina dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų ginčo patalpų konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 12 d. nutartyje, pirmą kartą šią bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka.
  9. Atsiliepimu į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, atsakovas A. F. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pagrįstai ir teisėtai rūsio patalpos atidalintos pagal namo butų savininkų kaip bendraturčių pateiktą atidalijimo planą. Teismas nustatė, kad apeliantė Vilniaus miesto savivaldybės administracija gyvenamųjų patalpų ( - ), name neturi. Taip pat pagrįstai konstatavo, kad apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valdomose katilinės patalpose yra įrengti visiems namo butų savininkams funkcionalūs, veikiantys ir jų butus aptarnaujantys inžineriniai tinklai, todėl padarė pagrįstą išvadą dėl patalpų paskirties, kaip pagalbinės. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog Vilniaus miesto savivaldybei nuo turimos ir valdomos katilinės daugiabutyje gyvenamajame name patalpos, papildomai kompensacija už rūsio patalpas nepriklauso. Atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiami įrodymai patvirtina pagalbinę katilinės patalpų paskirtį.
  10. Ieškovai I. P., A. G., J. M., B. P., A. P. atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovai laikosi pozicijos, kad jokia kompensacija savivaldybei dėl rūsio atidalijimo neturi būti mokama, nes savivaldybė negali pretenduoti į atidalijamo rūsio dalį. CK 4.82 str. 6 d„ nustato, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, o savivaldybei gyvenamajame name nepriklauso joks naudingas plotas. Taigi, galima konstatuoti, kad savivaldybė neturi teisių i atidalintino rūsio dalį. Tai patvirtina ir byloje esantys Registrų centro raštai. Teisės aktai numato, kad sąvokos „bendras plotas“ ir „pagrindinis plotas“ reiškia didesnės apimties plotus nei sąvoka „naudingas plotas". Tai užfiksuota ir ginčo namo NTR išraše. Ieškovai taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog katilinė yra name esančių butų priklausinys ir jos paskirtis – pagalbinė patalpa. Teismas šią išvadą padarė įvertinęs šalių paaiškinimus apie tai, jog savivaldybės katilinėje yra įrengtas dujų katilas, skirtas apšildyti atsakovo A. P. butą, tuo tikslu tarp Savivaldybės ir A. P. yra sudaryta nuomos sutartis. Katilinėje yra ir butų vandens ūkiui reikšmingi vandens įvadai. Ieškovai nesutinka su apeliantės pozicija, jog Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 12 d. nutartyje konstatavo Savivaldybės teisę į ginčo patalpų dalį. Ieškovai taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, jog skaičiuojant kompensaciją reikėtų atsižvelgti į UAB „Tikslo siekis“ atliktą turto vertinimą. Ieškovų iniciatyva 2012 m. atliktame UAB „RK matavimai“ turto vertinime pagrįstai į atidalijamo rūsio vertinimą žiūrima kaip į išimtinio objekto vertinimą, kadangi visuotinai žinoma, jog rinkoje nėra įprasta sudarinėti sandorius dėl rūsio dalių, kurių konkreti buvimo vieta neidentifikuota patalpoje, pardavimo.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovų pateiktų apeliacinių skundų ribose.
  2. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl atidalijimo iš negyvenamųjų patalpų, valdomų bendrosios nuosavybės teisėmis: pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą - dėl palėpės dalies atidalijimo natūra, ir pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą - dėl rūsio dalies atidalijimo, priteisiant kompensaciją už atsakovei tenkančią rūsio dalį iš kitų bendraturčių.
  3. Dėl naujų įrodymų.

4Ieškovai I. P., A. G., J. M., B. P., A. P. taip pat atsakovas A. P. kartu su atsiliepimais į atsakovės Vilniaus meišto savivaldybės apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus - 2008 m. namo gyventojų susirašinėjimą su UAB „Antakalnio ūkis“ dėl prieigos prie katilinės patalpų užtikrinimo kaip įrodymą apie tai, kad katilinės patalpoje yra bendras namo vandens įvadas. Būtinumą prijungti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme pagrindžia tuo, kad apeliantė bylos nagrinėjimo metu neginčijo, jog katilinės patalpoje yra daugiabučio namo inžinerinių tinklų, bendras vandentiekio įvadas.

  1. CPK 314 straipsnis riboja galimybę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, tačiau pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2016).
  2. Nagrinėjamu atveju ieškovai ir atsakovas A. P. prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos medžiagos 2008 m. dokumentus atsakovei. Vilniaus miesto savivaldybės priklausančių patalpų statuso problema buvo nagrinėjama nuo civilinės bylos iškėlimo, nuo 2008 m., t.y. ieškovai ir atsakovas turėjo galimybė pateikti rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teismui, tačiau jie nebuvo teikiami. Tai, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu atsakovė iš esmės neginčijo, jog katilinės patalpoje yra daugiabučio namo inžinerinių tinklų, negali pateisinti naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme. Prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacijos procese atmetamas.
  3. Dėl atsakovo A. P. skundo argumentų.

5Atsakovas A. P. priešieškiniu reikalavo atidalinti namo ( - )palėpės dalį - 43,62 kv. m. pagal atsakovo pateiktą palėpės atidalinimo projektą. Bylos duomenimis, ieškovė J. M. virš savo buto įsirengė 41,33 kv. m. palėpės dalį ir įregistravo nuosavybės teisę į jį. Ieškovė 1997 m. gavo bendraturčių sutikimus palėpės dalies įrengimo darbams atlikti, 2001 m. - leidimą vykdyti statybos darbus, 2008 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimą teisiškai įregistruoti rekonstruotą palėpę. 7,47 kv.m. palėpės dalį virš savo buto įregistravo A. P. ir B. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. 2004-06-11 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi A. P. ir kiti neįrengtos namo palėpės bendraturčiai perleido A. P. ir B. P. nuosavybės teisės į 3546/47759 dalis nekilnojamojo turto – neįrengtos namo Svajonių g. 34, Vilniuje, pastogės (T.1, b.l. 145-150). 2004 m. jie gavo leidimą įsirengti pastogę virs savo buto. 1997 m. A. P. ir kiti neįrengtos palėpės bendraturčiai davė sutikimus ieškovui A. G. įsirengti palėpė virš savo buto; A. G. parengė rekonstrukcijos projektą, kuriuo palėpė buvo suprojektuota ne tik virš jo buto, bet ir virš jo asmenine nuosavybe priklausančio priestato. 2001 m. A. G. buvo išduotas leidimas statyti, 2004 m. – atlikti rekonstruoto objekto kadastriniai matavimai, suformuota nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla. 2009 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, užtirtinant A. P. priešieškinio reikalavimą - draudimas atlikti ginčo palėpės teisinę registraciją. (T. 2, b. l. 29-30). Bylos nagrinėjimo metu A. P. sutiko, kad ieškovai B. P., A. P. ir J. M. yra realizavę savo teisę į palėpės atsidalijimą, tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenimis, name Svajonių g.34, Vilniuje liko 158,41 kv. m ploto palėpės dalis, kuri nėra įregistruota kokio nors asmens nuosavybės teise; nagrinėjamoje byloje apeliantas prašė atidalinti palėpės dalį.

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu sprendimu atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad savo teises į neįrengtos palėpės dalį A. P. yra perleidęs visa apimtimi ir nėra palėpės patalpų, kurios priklausytų bendrosios dalinės nuosavybės teise namo Svajonių g. 34, Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkams. Bendraturčių notariškai patvirtintus sutikimus, kad B. P., J. M., A. G. įsirengtų virš šiems asmenims nuosavybės teise priklausančių butų palėpę ir rekonstrukcijos būdu prijungtų jas prie jiems nuosavybės teise priklausančių butų, teismas įvertino kaip sandorius, kuriais perleista bendraturčio teisė sukurti naują daiktą iš bendrųjų namo patalpų ir taip įgyti dalį to naujo nekilnojamojo daikto nuosavybės teise.
  2. Apelianto (atsakovo) A. P. manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bendraturčių A. G. duotus sutikimus kaip nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius. Jie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų ir prieštarauja tiek seno 1964 m. red. Civilinio kodekso 253 str., 255 str. 1 d. ir 2 d., 256 str., 279 str. 2 d., 281 str., 282 str. 2 d., teisės normoms, tiek naujojo kodekso 6.392 str., 6.393 str., 6.396 str., 6.397 str., 6.398 str. nuostatoms. Minėtų sutikimų turinyje nėra fiksuojamas patalpų pirkimas-pardavimas ar kitoks nekilnojamojo turto perleidimo būdas, juose nėra nustatyta nei turto vertė, nei kaina ir nėra apibrėžtas ir pirkimo-pardavimo dalykas. Apelianto vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad palėpės dalis yra įrengta ir negali būti padalinta natūra, atidalinant palėpės patalpų 43,62 kv.m. dalį pagal architekto R. S. parengtą kapitalinio remonto projektą
  3. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pasiūlytu bendraturčių sutikimo palėpės rekonstrukcijai, duoto A. G., teisiniu vertinimu. Bylos duomenimis, apeliantas ir kiti namo bendraturčiai 1997 m. gruodžio 16 d. davė sutikimus bendraturčiui A. G. įsirengti palėpę virš jam priklausančio 4 buto; 2000 m. gegužės 23 d. A. G. buvo duotas bendraturčių sutikimas gauti leidimus ir kitus dokumentus dėl A. G. priklausančio buto vidaus išplanavimo rekonstrukcijos, palėpės, esančios virš jo buto bei priestato su garažu, rūsiu, laiptine projektavimui, projektavimo darbų atlikimui. Sutikimų pagrindu A. G. buvo duotas leidimas vykdyti statybos darbus; 2004 m. atlikti rekonstruojamo buto su patalpomis palėpėje kadastriniai matavimai (T. 2, b.l. 79-80, 82, 83-90).
  4. 1964 m. CK 122 straipsnyje buvo nustatyta, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu, o esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka pagal bet kurio iš dalyvių ieškinį. To paties CK 128 straipsnyje buvo nurodyta, kad tais atvejais, kai gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Taigi būtina sąlyga nuosavybės teisei į padidintą bendrojo naudojimo objekto dalį įgyti buvo bendraturčių sutikimas tokiam pagerinimui atlikti ir įstatymų nustatytos tvarkos laikymasis. Šios nuostatos buvo detalizuotos Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme (toliau – DNSBĮ), kurio 1 straipsnyje, aiškinant įstatymo sąvokas, palėpė įvardyta kaip namo bendrojo naudojimo patalpa, 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo patalpos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o kiekvieno savininko dalis bendrojoje nuosavybėje yra proporcinga nuosavybės teise jam priklausančių patalpų plotui. Vertinant 1997 m. gruodžio 16 d. ir 2000 m. gegužės 23 d. sutikimų, duotų kitų bendraturčių A. G. turinį, darytina išvadą, kad kiti neįrengtos namo palėpės bendraturčiai davė bendraturčiui A. G. sutikimus atlikti jo buto rekonstrukciją, rekonstruoti palėpės dalį ir ateityje, po rekonstrukcijos pabaigos įsigyti nuosavybės teisę į bendrojo naudojimosi patalpoje – palėpėje – jo lėšomis įrengtas patalpas (sutikimuose – įsirengti patalpas palėpėje). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bendraturčių rašytinius sutikimus, duotus A. G., kaip sandorius, kuriais perleista bendraturčio teisė sukurti naują daiktą iš bendrųjų namo patalpų ir taip įgyti dalį to naujo nekilnojamojo daikto nuosavybės teise.
  5. Tai, kad minėtų sutikimų turinyje nėra fiksuojamas patalpų pirkimas-pardavimas ar kitoks nekilnojamojo turto perleidimo būdas, juose nėra nustatyta nei turto vertė, nei kaina ir nėra apibrėžtas ir pirkimo-pardavimo dalykas, nepaneigia duotų sutikimų teisėtumą, nes, kaip jau buvo minėta, nuosavybės teisės perleidimas į idealią dalį bendrajame turte pagal 1964 m. Civilinio kodekso normas buvo galimas ne tik pirkimo-pardavimo būdu, bet ir duodant sutikimą vienam iš bendraturčių rekonstruoti (padidinti) jam priklausantį namo dalies ar buto plotą. Pažymėtina, kad pats apeliantas savo valios, išreikštos 1997 m. gruodžio 16 d. ir 2000 m. gegužės 23 d. sutikimuose neginčija ir neįrodinėja, kad A. G. gavo leidimą statyti be bendraturčių sutikimo. Kiti neįrengtos namo palėpės bendraturčiai – ieškovai bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad sutikimuose buvo išreikšta jų valia leisti palėpės patalpų rekonstrukciją, bei rekonstruotas patalpas perleisti bendraturčio A. G. nuosavybėn. Aplinkybė, kad neįrengtos palėpės dalies (158,41 kv. m.) rekonstrukcija užsitęsė ir nėra pabaigta iki šiol ir palėpės dalis nėra įregistruota asmenine nuosavybe negali būti aiškinama taip, kad 1997 m. ir 2000 m. sutikimai palėpės rekonstrukcijai neteko galios ar tapo teisiškai nereikšmingais ir jose išreikšta bendraturčių valia gali būti paneigta; jų pagrindu yra sukurtos teisinės pasekmės - A. G. įgijo teisę pradėti palėpės patalpų rekonstrukcija bei teisiškai įregistruoti rekonstruotas patalpas savo vardu po jų užbaigimo; jo teisė atlikti rekonstravimo darbus gali būti paneigta tik nuginčijus bendraturčių sutikimus.
  6. Apelianto argumentas, kad ieškovas A. G. neįrodė, jog įrengė palėpės 158,41 m2 ploto patalpas, ir palėpės patalpų įrengimui panaudojo savo asmenines lėšas, atmetamas, kaip teisiškai nereikšmingas. Aplinkybė, kad dėl teisminių ginčų bendraturčių sutikimai, duoti palėpės patalpų rekonstrukcijai iki galo nerealizuoti, neturi reikšmės jų teisiniam vertinimui.
  7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo dėl 1997 m. ir 2000 m. bendraturčių sutikimų teisėtumo nėra, ginčo dėl statybos teisėtumo statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų reikalavimų pažeidimo aspektu taip pat nėra; ieškovas A. G. turi teisę tęsti namo bendrojo naudojimo objekto - palėpės rekonstrukcijos ir remonto darbus; po palėpės patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti atitinkamu aktu, jis turi teisę įregistruoti rekonstruotas patalpas asmenine nuosavybe.
  8. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas A. P. perleido savo teisę sukurti naują daiktą iš bendrųjų namo patalpų ir taip įgyti dalį to naujo nekilnojamojo daikto nuosavybės teise; taip pat sutiktina, kad atsakovas neįrodė, jog dar liko palėpės patalpų, kurios priklausytų bendrosios dalinės nuosavybės teise namo Svajonių g. 34, Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkams, dėl to atsakovo priešieškinys palėpės dalies atidalinimo negalėjo būti tenkinamas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį (CPK 263, 329-330 str.).

6Dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės skundo argumentų.

  1. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį nurodant, kad iš ieškovų ir atsakovo A. P. Vilniaus miesto savivaldybės naudai priteisiama 5502,78 EUR kompensacija už jai tenkančią rūsio patalpų dalį, neskiriant realios rūsio patalpų dalies; panaikinti sprendimo motyvuojamąją dalį, kuria teismas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas katilinę (unikalus Nr. 1096-2032-8014:0007), esančias name Svajonių g. 34, Vilniuje, pripažino pagalbinės paskirties namo butų ir kitų patalpų priklausiniu.
  2. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė įrodinėjo, kad jai nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos (katilinė), kurios yra savarankiškas ir atskiras nekilnojamojo turto objektas ginčo name, dėl to atsakovei priskirtina rūsio patalpų dalis; atsakovė reikalavo, kad jai priklausanti dalis būtų atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant 5502,78 Eur kompensaciją už jai tenkančią rūsio patalpų dalį. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nuosavybės teisė į negyvinamąją patalpą (katilinę) 61,25 kv. m. ploto buvo perduota Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 (T.1, b.l. 107)
  3. Teismas šį reikalavimą atmetė, nusprendęs, jog namo Svajonių g. 34, Vilniuje, patalpų – katilinės perdavimas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nesuponavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 str. numatyto pagrindo Vilniaus miesto savivaldybei įgyti nuosavybės teisę ir į kitas namo bendrojo naudojimo patalpas, tame tarpe ir reikalaujamas atidalinti rūsio patalpas, todėl Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso rūsio patalpų dalis, proporcinga jos nuosavybės teise valdomų negyvenamųjų patalpų plotui ar piniginė kompensacija. Apeliantė (atsakovė) su teismo išvadomis nesutiko
  4. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Teismas šalių ginčą dėl rūsio sandėliukų nagrinėjo, kaip bendraturčių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teise valdomo objekto (CK 4.80 straipsnis 1 dalis).
  5. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar individualaus naudojimo. Priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių gali būti nustatyta bendroji ar vieno asmens nuosavybės teisė į tokias patalpas. Daugiabučių gyvenamųjų namų privatizavimo metu butų savininkai įgijo nuosavybės teisę į privatizuotą pagrindinį daiktą – butą ir tuo metu jo priklausiniais buvusius daiktus konkrečiai nurodžius sutartyje, juos įkainojus ir už juos sumokėjus.
  6. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjantis teismas turėjo nustatyti, ar daugiabučio namo rūsio patalpa priklauso namo bendraturčiams bendrosios nuosavybės teise ir šalių ginčas iš esmės yra ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, ar de fakto rūsio sandėliukai buvo priskirti atskirų būtų savininkams, privatizuoti butų privatizavimo metu ir šalių ginčas kilo dėl rūsyje esančių sandėliukų individualizavimo ir pasidalijimo.
  7. Nors teismas šio šalių ginčo aspekto neakcentavo, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko ir butų privatizavimo dokumentų visi ieškovams ir atsakovui priklausantys butai buvo privatizuoti su priklausiniais – rūsyje esančiais neidentifikuotais sandėliukais; ieškovai, teikdami teismui savo pasiūlymą dėl rūsio padalinimo planą, nurodė, kad jų teikiamas planas sudarytas atsižvelgiant į tarp butų ir kitų patalpų savininkų daugiau nei 10 metų nusistovėjusią naudojimosi rūsiu tvarką. Teismas nustatė, kad rūsio patalpų eksplikacijos duomenimis rūsio patalpos sudaro 4,60 kv. m. koridorius, 8,08 kv. m. pagalbinė patalpa ir 6 sandėliai, kiekvienas priskirtas butui: Nr. 2-15,61 kv. m., Nr. 3 -2,38 kv. m., Nr. 4 -2,39 kv. m., Nr. 5 -9,12 kv.m. Nr. 6-33,83 kv. m. ir Nr. 7-10,12 kv. m. ploto; bendras dalijamas rūsio patalpų plotas – 79,81 kv. m., bendras naudojamas rūsio plotas yra 86,13 kv. m., t.y. liko 6,32 kv. m. nepaskirstyto butų savininkams rūsio ploto.
  8. Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimas dėl atidalijimo priteisiant kompensaciją teismo buvo atmestas ir dėl to, kad jai priklausančios katilinės patalpos pagal savo funkcinį paskirtį priklausinio neturėjo, todėl nėra pagrindo priskirti atsakovei dalijamų rūsio patalpų dalį bei priteisti prašomą kompensaciją.
  9. Apeliantė (atsakovė) Vilniaus miesto savivaldybė šių teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčijo. Teismas nepasisakė, ar individualizuotos sandėliukų patalpas priklauso butų savininkams asmeninės nuosavybės teise, kaip butų priklausiniai, ginčą sprendė taip, kaip pasiūlė ieškovai, pasinaudoję savo teise pasirinkti teisės gynimo būdą – kaip ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nors faktinės bylos aplinkybės – tai, kad neindividualizuoti rūsio sandėliukai buvo įtraukti į butų savininkų privatizavimo dokumentus, t.y. butų savininkai mokėjo už buto priklausinių privatizaciją, sandėliukai faktiškai padalinti tarp gyventojų, susiformavo jų naudojimosi tvarka, duoda pagrindo manyti kad daugiabučio namo rūsyje esantis sandėliukai priklausė kiekvienam iš butų savininkų asmenines nuosavybės teise. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenimis, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės valdomos patalpos (katilinė) rūsio sandėliuko, kaip katilinės patalpų priklausinio neturėjo, tuo tarpu kiekvienas buto savininkas turėjo buvo priklausinį – sandėliuką.
  10. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise valdomoms negyvenamosioms patalpoms (katilinei) nepriklauso rūsio patalpų dalis, todėl nepriklauso ir piniginė kompensacija. Nesutikimas grindžiamas tuo, kad teismas, pasisakydamas, kad katilinės plotas neįskaičiuotas į bendrąjį namo naudingąjį plotą, o tai reiškia, kad pati katilinė yra pagalbinės paskirties patalpa. Apeliantė teigia, kad katilinė yra suformuota ir įregistruota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas - kitos paskirties negyvenamosios patalpos, nekilnojamojo turto registre nurodytas šio daikto bendras plotas ir pagrindinis plotas, kuris, kaip manytina, patenka į Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 6 dalyje nurodyto naudingojo ploto sampratą. Aplinkybė, kad nėra skaičiuojamas katilinės naudingasis plotas ar šis plotas neįskaičiuotas į bendrą namo naudingąjį plotą, nesudaro pagrindo pripažinti katilinė namo priklausiniu.
  11. Apeliantės manymu, katilinės kaip savarankiško nekilnojamojo turto objekto statusą patvirtina tai, kad katilinėje nėra jokių komunikacijų, elektros ar šilumos tiekimo įrengimų, skirtų viso namo butų funkcionavimui užtikrinti. Apeliantė remiasi civilinėje byloje Nr. 2-7384-872/2016 nustatytomis aplinkybėmis; nurodo. kad 2016-04-27 teismo sprendimu yra konstatuotos nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes – tai, kad katilinėje Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu buvo leista A. P. įsirengti vietinę katilinę ir naudoti dūmtraukį, dūmtakį, ventiliacijos kanalą, kad katilinės patalpa naudojasi tik A. P. nuomos sutarties pagrindu, t.y. civilinėje byloje aptariama negyvinamoji patalpa pripažinta savarankišku nekilnojamojo turto objektu.
  12. Priešingai nei teigia apeliantė, civilinėje byloje Nr. 2-7384-872/2016 nustatytos aplinkybės paneigia katilinės kaip savarankiško nekilnojamojo turto objekto statusą; byloje nustatyta, kad katilinės patalpa yra naudojama pagal paskirtį – kaip katilinė, vieno iš daugiabučio namo butų aptarnavimui, t.y. pripažino, kad katilinės patalpa nėra savarankiškas objektas, faktiškai aptarnauja A. P. butą. Duomenų, kad katilinės patalpa pagal savo techninės savybės galėjo būti panaudota kitai funkcinei paskirčiai, pavyzdžiui, išnuomota kitai veiklai, nei katilinės įrengimui, byloje nėra. Pats A. P., katilinės patalpos nuomininkas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad patalpoje yra visų namo butų bendro naudojimo inžineriniai tinklai (vandentiekio, kanalizacijos vamzdynas, šildymo sistemos, namo gyventojams dujų tiekimo vamzdis, ventiliaciniai vamzdžiai ir kt.), be kurių negali būti užtikrinamas namo, kaip gyvenamojo daugiabučio namo, butų funkcionalumas. Atsakovas A. P. taip pat nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė neginčijo, kad katilinės patalpoje yra inžinerinių įrenginių, užtikrinančių daugiabučio namo sistemų funkcionavimą, pavyzdžiui, bendro vandentiekio įvadas. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat patvirtina šias aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai atsiliepimuose nurodytos faktinių aplinkybių nepaneigia. Apeliantės teiginys apie tai, kad pagal savo techninę paskirtį katilinės patalpą vertintina kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, neturintis funkcinio ryšio su kitomis daugiabučio namo patalpomis atmetamas, kaip faktiškai nepagristas.
  13. Dėl išdėstyto atmetamas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2006 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2006 bei 2007 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007. Apeliantės manymu, nurodytų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinės situacijos; bylose buvo nustatyta, kad ginčo patalpose yra namo inžinerinė įranga, kuri būtina aprūpinant butus energija, šiluma, taip pat yra reikalinga kanalizacijos sistemai eksploatuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovei priklausančia patalpa naudojama nuomos sutarties pagrindu vieno iš buto savininkų, A. P. buto šildymo poreikiams, joje yra bendras daugiabučio namo vandentiekio įvadas, kitų bendrų inžinerinių įrenginių. Patalpos paskirtis kaip pagrindinio daikto priklausinio ar savarankiško nuosavybės teisės objekto nepriklauso nuo to, kiek namo aptarnaujančių sistemų ar įrenginių joje yra, nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės yra labai panašios.
  14. Kasacinis teismas išaiškino, kad ne tai, kaip tam tikromis aplinkybėmis naudojamos negyvenamosios patalpos, bet tų patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) eksploatavimu lemia, ar jos yra pagrindinio daikto – namo visų butų ir kitų patalpų priklausinys, ar savarankiškas nuosavybės teisės objektas ( LAT 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007). Nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo kontekste teismo nustatytų aplinkybių pakanka tam, kad pripažinti, jog katilinės patalpa pagal jos technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butais ir kitomis patalpomis yra daugiabučio namo priklausinys. Aplinkybė, kad šį patalpa yra suformuota kaip atskiras objektas ir įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise, bei kad ieškovai atsakovės nuosavybės teisių į šią patalpą neginčija, nepaneigia šio patalpos funkcinio ryšio su daugiabučio namo butais ir kitomis patalpomis ir nesukuria jo savininkui teisių į negyvenamųjų patalpų dalį proporcingai katilinės plotui.
  15. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako
  16. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinius skundus, todėl apeliacinės instancijos teismas abiejų atsakovų apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą nepakeistą.
  17. Atsakovas A. P. sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą, 900 Eur - už apeliacinio skundo surašymą. Atmetus skundą, apelianto patirtos išlaidos neatlyginamos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 3 dalys).
  18. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
  19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

7Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

Nutarė

8Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai