Byla 3K-3-200/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Spiečiaus ir Prano Žeimio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 830–osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovams UAB „Lazdynų būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl administracinių aktų bei sandorių nuginčijimo, pažeistų teisių gynimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas nurodė, kad 830–oji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – ir bendrija) įsteigta 2002 m. sausio 11 d. bendrojo naudojimo objektams namo (duomenys neskelbtini) valdyti. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pagal valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 436V neperdavė bendrijai namo ( - ) bendrojo naudojimo objektų: 38,04 kv. m, unikalus Nr. ( - ) ir 171,88 kv. m ploto, unikalus Nr. ( - ) negyvenamųjų patalpų namo pusrūsyje. Šiuo metu 171,88 kv. m negyvenamoji patalpa yra savivaldybės, o 38,07 kv. m ploto patalpos – UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybė; nuosavybės teisės į ginčo patalpas įregistruotos VĮ Registrų centro Vilniaus filiale. Nurodytos patalpos nuo 1992 m. buvo Lazdynų seniūnijos valstybinės įmonės įstatinio kapitalo dalis; nuo 1997 m. įregistruota specialios paskirties UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teisė į šias patalpas, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba už perduotas ginčo patalpas įgijo šios bendrovės 8331 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 833 100 Lt. Sumažinus SP UAB „Lazdynų būstas“ (įmonė 2000 m. sausio 5 d. perregistruota į UAB „Lazdynų būstas“) įstatinį kapitalą, 171,88 kv. m ploto negyvenamoji patalpa nuo 2001 m. yra savivaldybės nuosavybė, kita 38,04 kv. m patalpa – nurodytos įmonės nuosavybė. Ieškovas laikė, kad atsakovai neteisėtai, pažeisdami CK 4.82 straipsnio 1 dalį, taip pat Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2000 m. birželio 20 d. įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII–1741 redakcija; Žin., 2000, Nr. 56–1639, toliau – ir DNSB įstatymas) 2 straipsnį, nuosavybės teise valdo bendrojo naudojimo patalpas, kurios yra daugiabučio namo savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Patalpos suprojektuotos namo gyventojų interesams tenkinti, todėl namo privatizuotų butų savininkai įgijo teisę į nurodytas bendrojo naudojimo patalpas. Vilniaus miesto savivaldybė pagal galiojusio Butų kodekso 4 straipsnį nurodytas negyvenamąsias patalpas turėjo įskaityti į butų fondą ir perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą, nes jos nebuvo savivaldybės nuosavybė. Ginčo patalpų perdavimas atsakovams ir jų nuosavybės teisių įregistravimas yra neteisėti. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais: 1) Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 11 d. ir liepos 9 d. potvarkių tas dalis, kuriomis ginčo patalpos įskaitytos į Lazdynų seniūnijos valstybinės įmonės įstatinį kapitalą; 2) 1997 m. gegužės 22 d. akcijų perdavimo–priėmimo akto Nr. 78-01 dalį dėl ginčo patalpomis apmokėtų akcijų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei; 3) Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 1687V ir 2001 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 2521V dalis dėl 171,18 kv. m ploto patalpų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei; 4) ginčo patalpų teisinę registraciją atsakovams VĮ Registrų centro Vilniaus filiale. Ieškovas taip pat prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę įstatymo nustatyta tvarka perduoti jam ginčo patalpas, atnaujinti ieškinio senaties terminą ieškiniui paduoti, argumentuodamas, kad nuosavybės teisei apginti terminas apskritai neturėtų būti taikomas, bendrija įsteigta 2002 m. sausio 11 d., todėl iki tol negalėjo kreiptis į teismą.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 171,88 kv. m ploto patalpos nuo 1997 m. rugpjūčio 13 d. iki 2002 m. kovo 3 d. nuosavybės teise priklausė UAB „Lazdynų būstas“, o nuo 2002 m. kovo 3 d. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; 37,04 kv. m ploto patalpos yra UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybė. Teismas nurodė, kad ieškovo įregistravimo metu ginčo patalpos nuosavybės teise priklausė kitiems savininkams, todėl pagrįstai neperduotos ieškovui (DNSB įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 125 „Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos“; Žin., 2001, Nr. 12–345). Teismas taip pat laikė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 11 d. ir liepos 9 d. potvarkiai priimti tuo metu, kai ginčo patalpos buvo negyvenamosios, jos negalėjo būti naudojamos kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos, todėl pagal Butų kodekso 7 straipsnį negalėjo būti perduotos butų fondui; tuo tarpu jų įskaitymas į Lazdynų seniūnijos valstybinės įmonės įstatinį kapitalą atitiko Valstybinių įmonių įstatymo 3 straipsnį ir Butų kodekso 4, 7 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, nenuginčijus dokumentų, kurių pagrindu atsakovams įregistruota nuosavybės teisė į ginčo patalpas, netenkintini ieškovo reikalavimai dėl patalpų teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia; teismas taip pat argumentavo, kad ieškovas pripažino, jog gyventojai ginčo patalpomis niekada nesinaudojo, tačiau į jas gali patekti. Teismas laikė, kad ieškovas nepraleido CK 1.125 straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino, nes apie pažeistas teises sužinojo 2002 m. vasario 28 d.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą; ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir UAB „Lazdynų būstas“ po 4987,38 Lt žyminio mokesčio išlaidoms atlyginti, po 178,95 Lt bylinėjimosi išlaidų ir po 1062 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo UAB „Lazdynų būstas“ 2093,69 Lt žyminio mokesčio ir 43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareikštą ieškinį, neišsprendė pagrindinio klausimo – ar teisėtai ginčo patalpos perduotos atsakovams. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją (CK 4.83 straipsnio 3 dalis); CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos (Žin., 1995, Nr. 51–1269, toliau – ir Tvarkos) 3.1, 3.2 punktuose buvo nustatyta, jog bendrijai neperduodamos gyvenamojo namo statybos projektiniuose dokumentuose specialiai suprojektuotos ir tam tikram tikslui pastatytos negyvenamosios patalpos. Kolegijos vertinimu, pagal statybos techninius dokumentus namo ( - ) ginčo patalpų paskirtis yra bendrojo naudojimo, 398,55 kv. m ploto rūsio ir pusrūsio patalpos yra gyvenamųjų butų pagalbinis plotas. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad nurodytos patalpos skirtos namo gyventojų interesams tenkinti. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Kolegija padarė išvadą, kad ginčo, kaip ir kitos pusrūsio, patalpos, kurios buvo perduotos bendrijai, yra namo butų priklausiniai, juos ištinka pagrindinio daikto – butų – likimas, t. y. patalpos nuosavybės teise turi priklausyti visiems namo gyventojams. Nesant įrodymų apie tai, kad ginčo patalpos buvo skirtos prekybos, buitiniams ar kitokiems nepramoninio pobūdžio reikalams, kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pagal Butų kodekso nuostatas ginčo patalpas negalėjo būti priskirtos gyvenamosioms patalpoms. Kolegija sprendė, kad ginčo patalpos, kurios turėjo būti perduotos į Vietinio ūkio skyriaus balansą, o įsteigus namo savininkų bendriją – į bendrijos nuosavybę, Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 11 d. ir liepos 9 d. potvarkiais neteisėtai, pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, perduotos Vilniaus miesto savivaldybei ir Lazdynų seniūnijos valstybinei įmonei bei SP UAB „Lazdynų būstas“; šiuos potvarkius pripažino negaliojančiais (CK 1.80 straipsnis). Kolegija laikė nepagrįstais atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos argumentus, kad namo gyventojai privatizavo butus, bet ne bendrojo naudojimo patalpas; argumentavo, kad aplinkybė, jog į buto privatizavimo sutartį nebuvo įrašomos bendrojo naudojimo patalpos, nereiškia, kad šios patalpos nebuvo privatizuotos; šiems objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia bendrijas (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Tai konstatavusi, kolegija sprendė, kad atsakovas UAB „Lazdynų būstas“ buvo neteisėtas ginčo patalpų savininkas, todėl 171,88 kv. m ploto patalpų, kaip įnašo už akcijas, negalėjo perduoti savivaldybės nuosavybėn.

8III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimą, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsnius dėl įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos 2.1 punkto 2.1.1, 2.1.2 papunkčiuose, taip pat 3.1, 3.2 punktuose įtvirtintas nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad bendrijai neperduotinos tik specialiai namo projektinėje dokumentacijoje suprojektuotos ir tam tikslui pastatytos negyvenamosios patalpos. Darydamas tokią išvadą, teismas visapusiškai neištyrė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi namo ( - ) techninės apskaitos bylos duomenimis, kad šio namo visos rūsio ir pusrūsio patalpos nurodytos kaip gyvenamųjų butų pagalbinis plotas, todėl nepagrįstai sprendė, jog ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo ir jų paskirtis yra namo gyventojų interesams tenkinti. Tuo tarpu gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje ginčo patalpos grafoje „pastatų vidaus plotų eksplikacija“ įvardytos kaip tarnybinės patalpos. Išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik techniniais kriterijais (žyma namo techninės apskaitos byloje); teismas nepagrįstai nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos 2.1.2 papunkčio ir 3 punkto atitikties DNSB įstatymo 20 straipsnio 3 daliai“; konstitucinės justicijos byloje nurodyta, kad Tvarkoje išdėstytas reglamentavimas, kai negyvenamųjų patalpų perdavimą bendrijai lemia iš esmės vien techniniai kriterijai, laikytinas teisiškai nekorektišku, nes šie kriterijai neturėtų būti laikomi vieninteliais ir neginčijamais. Tuo tarpu pagal DNSB įstatymo nustatytą reglamentavimą sprendžiant, kokios negyvenamosios patalpos perduotinos bendrijai, lemia tai, ar šios negyvenamosios patalpos priskirtinos bendrojo naudojimo objektams, ar jos nepriklauso nuosavybės teise konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui.

112. Teismo išvada, kad namo ( - ) gyventojai pagal Butų privatizavimo įstatymą (1991 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. I–1374 redakcija; Žin., 1991, Nr. 17–449) privatizavo butus kartu su ginčo negyvenamosiomis patalpomis, neatitinka nurodyto įstatymo nuostatų, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluoto teisės taikymo išaiškinimo, kad ne visos negyvenamosios patalpos daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose gali būti pripažįstamos bendrojo naudojimo patalpomis ir į ne visas jas DNSB įstatymo pagrindu atsiranda bendrosios dalinės nuosavybės teisė savininkams privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba prieš G. Š., J. Š., bylos Nr. 3K-3-451/2003); kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad privatizuojamų namų rūsiuose ir palėpėse įrengtos negyvenamosios patalpos, kurios yra miestų (rajonų) valdybų ir organizacijų balanse, privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (1991 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. I–1115 redakcija; Žin., 1991, Nr. 10–261).

123. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.12 straipsnio, 4.13 straipsnio 1 dalies, 4.19 straipsnio 1 dalies normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo negyvenamosios patalpos yra bendrojo naudojimo ir kad jos yra namo ( - ) butų priklausiniai, skirti tarnauti pagrindiniams daiktams – butams. Ginčo negyvenamosios patalpos nebuvo skirtos gyventojams kaip bendrojo naudojimo patalpos; jos buvo naudojamos butų ūkį eksploatuojančių organizacijų funkcijoms vykdyti; 1984 m. rugsėjo 20 d. sudarytoje vidaus plotų eksplikacijoje ginčo patalpos įvardytos tarnybinėmis, gyventojai jomis, kaip bendrojo naudojimo, patalpomis nesinaudojo, jose nėra svarbios inžinerinės–komunikacinės įrangos; bendrojo naudojimo patalpos su tokia įranga yra perduotos bendrijai. Ginčo patalpos negali būti pripažintos butų priklausiniais ir laikomos bendrojo naudojimo patalpomis vien tik dėl to, kad jose yra pastato šalto ir karšto vandens tiekimo, nuotekų tinklų ir šildymo sistemos vamzdynai, kurie išsidėstę visame name, t. y. gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose; tokiu atveju šių patalpų savininkas (naudotojas) turi vykdyti tik CK 4.83 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl patalpos pripažinimo buto priklausiniu (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-451/2003).

134. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.75 straipsnyje, 4.82 straipsnio 1 dalyje, 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisės normas, reglamentuojančias butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas privalo perduoti ieškovui ginčo patalpas. Nurodytose CK normose nustatytas toks reglamentavimas, pagal kurį nedraudžiama ieškovui reikalauti perduoti tik tas patalpas, kurios priklauso daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad namo gyventojai įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teises į ginčo negyvenamąsias patalpas.

145. Teismas netinkamai aiškino Butų kodekso 4 straipsnyje įtvirtintą butų fondo sampratą; neatsižvelgė į bylos aplinkybes, reikšmingas aiškinant Butų kodekso 7 straipsnyje nustatytos butų fondo paskirties esmę – kad ginčo patalpos buvo naudojamos butų ūkį eksploatuojančių organizacijų funkcijoms vykdyti, bet ne butų naudotojų poreikiams tenkinti, todėl šios patalpos negalėjo būti priskirtos butų fondui, kaip nepagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Kadangi ginčo patalpos nebuvo įtrauktos į butų fondą, tai jų įskaitymas į Lazdynų seniūnijos valstybinės įmonės įstatinį kapitalą atitiko Valstybinių įmonių įstatymo 3 straipsnį ir Butų kodekso 4, 7 straipsnius; dėl to teismui nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančiomis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1992 m. birželio 11 d. ir liepos 9 potvarkių dalis, pagal kurias ginčo negyvenamosios patalpos įskaitytos į pirmiau minėtos įmonės įstatinį kapitalą.

15Atsakovas UAB „Lazdynų būstas“ prisideda prie atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinio skundo.

16Atsiliepime į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš kasatoriaus ieškovui kasaciniame teisme turėtas 1180 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovas laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad ginčo patalpos buvo naudojamos butų ūkį eksploatuojančių organizacijų funkcijoms vykdyti; šios patalpos nėra ir nebuvo socialinės paskirties objektas, be to, 2003 m. lapkričio 12 d. tarybos sprendimu įtrauktos į privatizavimo programą, tačiau neprivatizuotos. Tai, kad dalis tokios pat paskirties patalpų yra perduotos ieškovui, patvirtina argumentų dėl ginčo patalpų nepriskyrimo butų fondui nepagrįstumą. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga priklauso visiems patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; nurodyta teisės norma nesieja bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo su bendrijos registravimu; šiam įstatymui įsigaliojus, teisiniams santykiams, susijusiems su daugiabučio gyvenamojo namo butų ir patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimu, taikytinos jo nuostatos. Ieškovas nepritaria kasacinio skundo argumentams, kad namo gyventojai niekada nesinaudojo ginčo patalpomis, kuriose yra tik šalto ir karšto vandens, nuotekų tinklų ir šildymo sistemos vamzdynai, ir kad todėl šios patalpos nelaikytinos butų priklausiniais ir bendrojo naudojimo patalpomis. Ginčo patalpose yra ne tik vamzdynai, bet ir tam tikrų sistemų įvadai, naudojami pagal tiesioginę jų paskirtį, nes kitaip namo nebūtų galima eksploatuoti. Butai be inžinerinės įrangos neatitinka gyvenamosios patalpos reikalavimų; ieškovo reikalavimas yra pagrįstas – nustatyti butų savininkų nuosavybės teises į bendrojo naudojimo patalpas, kurios jiems nebuvo priskirtos kaip bendrosios nuosavybės teisės dalis, be kurios pagrindinis daiktas – butas – negalėtų funkcionuoti (1964 m. CK 153 straipsnis, CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, ar šiose patalpose yra įrengti atskirų butų savininkų rūsiai ar sandėliukai, nereiškia, kad ginčo patalpos nėra skirtos gyventojų poreikiams tenkinti ir kad negali būti savininkų bendrąja daline nuosavybe, nors šių patalpų negalima priskirti konkretiems butams. Ieškovas taip pat nurodo, kad ginčo patalpos, kuriose sumontuota ne konkretaus buto, bet viso namo eksploatavimui būtina inžinerinė įranga, nėra kurio nors konkretaus buto priklausinys, tačiau tokios patalpos yra visų to namo butų priklausinys, kurį ištinka pagrindinio daikto likimas. Ieškovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje 379-oji DNSB prieš A. J., bylos Nr. 3K-3-197/2005, pasisakė dėl CK 4.12, 4.13, 4.19 straipsnių aiškinimo ir taikymo ir konstatavo, kad bendrojo naudojimo patalpos laikytinos visų namo butų priklausiniu. Ieškovas laiko, kad kasatorius nepagrįstai remiasi konstitucinės justicijos byla, nes Konstitucinis Teismas nenustatė Tvarkos 3.1, 3.2 punktų, kuriais pagrįstai rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, neatitikties Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymui. Be to, ieškovas daro išvadą, kad kasatorius nekorektiškai interpretuoja konstitucinės justicijos bylos fragmentus; Konstitucinis Teismas sprendžia fundamentalius teisės klausimus, todėl kasatoriaus nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo ir negalėjo būti pasisakyta ne tik dėl konkretaus pusrūsio, bet ir jo, kaip kategorijos, a priori priskyrimo ar nepriskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms ir perdavimo ar neperdavimo bendrijoms; šiuos klausimus sprendžia bendrosios kompetencijos teismai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kuriomis remiasi kasatorius, negali būti taikomos nagrinėjamoje byloje dėl skirtingų ratio decidendi. Ieškovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsakovams netaikė sąžiningo įgijėjo instituto; atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba ginčo patalpas užvaldė neatlygintinai, jas neteisėtai perdavė atsakovui UAB „Lazdynų būstas“; pastarasis įgijo ginčo patalpas kaip turtinį įnašą formuojant įstatinį kapitalą; šiuo atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 2 dalyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, nes kasatorius perdavė nekilnojamąjį daiktą atsakovui UAB „Lazdynų būstas“, t. y. juridiniam asmeniui, kurio steigėjas ir vienintelis dalyvis yra jis pats. Dėl to teismo išvada, kad UAB „Lazdynų būstas“ nebuvo teisėtas ginčo patalpų savininkas, yra pagrįsta, restitucija taikyta taip pat pagrįstai.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

192002 m. sausio 11 d. įsteigta 830–oji daugiabučio namo savininkų bendrija gyvenamojo namo ( - ) bendrojo naudojimo objektams valdyti. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų perdavimo įsikūrusiai bendrijai; šiuo sprendimu nenumatyta 38,04 kv. m ir 171,88 kv. m ploto patalpas perduoti bendrijai, šiuo metu jos nuosavybės teise priklauso atsakovams.

20V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

21Dėl nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame name įsigijimą ir jų įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

22Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, išsprendęs šalių ginčą dėl daiktinių teisių į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame name. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasaciniame skunde nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai spręstini atsižvelgiant į daugiabučių namų privatizavimo teisinį reglamentavimą ir jo padarinius.

23Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. Įstatymo paskirtis – privatizuoti ne atskirus butus, o valstybinį ir visuomeninį butų fondą bei butų pirkimo–pardavimo sandorių civilistinė prigimtis suponavo atitinkamus teisinius padarinius ir dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, pagal savo funkcinę paskirtį turinčių aptarnauti visus namo butus, priklausymo. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnyje buvo nustatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kito. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ (Žin., 1991, Nr. 28–765) buvo nurodyta, kad visus iš dalies ar visiškai privatizuotų daugiabučių gyvenamųjų namų eksploatavimo ir priežiūros klausimus sprendžia namo bendraturčiai, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai, vadovaudamiesi įstatymais (nutarimu patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 14–16 punktai). 1995 m. kovo 9 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme (Žin., 1995, Nr. 20–449) buvo jau tiesiogiai įtvirtinta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams, nepaisant, ar įkurta bendrija, bendrosios dalinės nuosavybės teise (20 straipsnis). Analogiško turinio norma yra naujojo CK 4.82 straipsnyje. Taigi nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė.

24Daugiabučių namų savininkų bendrijos yra bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo forma, todėl, registravus bendriją, savivaldybės vykdomosios institucijos ir kitos už daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą atsakingos įmonės privalo tokius objektus perduoti bendrijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintoje Namo perdavimo bendrijai tvarkoje buvo išvardyta, kokios patalpos laikytinos bendrojo naudojimo patalpomis, kas yra inžinerinė įranga ir kas yra bendrojo naudojimo konstrukcijos. Pagal Tvarkos 2.1.1. punktą bendrijai perduodamos bendrojo naudojimo patalpos, kuriose yra įrengti gyvenamojo namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir kurių paskirtis (naudojimas) pažymėta namo techninės apskaitos byloje arba kituose namo statybos, konstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose; Tvarkos 3 punkte buvo įtvirtinta, kad apie tai, kurios negyvenamosios patalpos neperduodamos bendrijai, sprendžiama pagal namo statybos, rekonstrukcijos, kapitalinio remonto dokumentų duomenis. Taip, įgyvendinant įstatymų nuostatas, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems daugiabučio namo patalpų savininkams, poįstatyminiame teisės akte buvo nurodyti kriterijai, pagal kuriuos negyvenamosios patalpos priskirtinos prie tokių objektų ir perduotinos bendrijai. Daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios pagal savo paskirtį nėra visų namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, ir todėl butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, lieka viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, jos gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektų ir kitų įstatymų pagrindu gali būti perleistos kitiems asmenims. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 125 „Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos“ (Žin., 2001, Nr. 12–345) 1.1.3 punkte nustatyta, kad bendrijai perduodamos valdyti ir prižiūrėti daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims.

25Teisėjų kolegija, remdamasi nutartyje aptartomis butų privatizavimą ir jo padarinius reglamentuojančiomis įstatymų normomis, pažymi, kad bendrija, įgyvendindama bendraturčių teises valdyti ir naudotis jų bendrosios dalinės nuosavybės objektais, turi teisę reikalauti konkrečių bendrojo naudojimo patalpų perdavimo. Tokiu atveju turi būti ištirta tų patalpų funkcinė paskirtis ir pagal tai įvertinta, ar jos yra visų daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys. Tai yra pagrindinis teisinis kriterijus, kai bendrija teisme ginčija viešojo subjekto sprendimų dėl negyvenamųjų patalpų perleidimo kitiems asmenims teisėtumą. Negyvenamųjų patalpų, kurios yra daugiabučio namo visų butų (ir kitų patalpų) priklausinys, perleidimas kitų asmenų nuosavybėn pažeidžia namo bendraturčių teises, todėl jos turi būti ginamos CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Dėl kasacinio skundo argumentų pagrįstumo

26Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija teisingai motyvavo, kad pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalies normą, jog bendrojo naudojimo patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso to namo butų ir kitų patalpų savininkams, bendrijai pareikalavus perduoti negyvenamąsias patalpas, kurias viešieji subjektai perleido kitiems asmenims, teismas privalo ištirti ir įvertinti ginčo patalpų perleidimo teisėtumą. Kolegija taip pat teisingai nurodė, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, ar ginčo patalpos yra pagrindinio daikto priklausinys (CK 4.19 straipsnio 1 dalis).

27Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ginčo negyvenamųjų patalpų funkcinę paskirtį, nustatė jų teisinį statusą. Pagal daugiabučio namo ( - ) techninės apskaitos bylos duomenis teismas nustatė, kad šio namo statybos projekto dokumentuose ginčo patalpos numatytos bendram naudojimui. Šiuo metu jose yra namo šalto ir karšto vandens tiekimo, nuotekų tinklų ir šildymo sistemos vamzdynai, šių patalpų elektros energijos apskaitos skydas. Teismas sprendime nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog ginčo negyvenamosios patalpos buvo skirtos prekybos, buitiniams ar kitokiems nepramoninio pobūdžio reikalams ir dėl to pagal galiojusį Butų kodeksą jos negalėjo būti priskirtos namo gyvenamosioms patalpoms.

28Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad, sprendžiant ginčą dėl bendrijai perduotinų konkrečių negyvenamųjų patalpų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarime Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nurodyti techniniai kriterijai nebūtinai laikytini vieninteliais ir neginčijamais, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus byloje esančius duomenis. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs sprendime nurodytas aplinkybes apie ginčo patalpų savybes, nelaikė reikšmingu kasatoriaus nurodomo fakto, kad pastato vidaus plotų eksplikacijos įrašuose buvo žyma, jog patalpos naudojamos kaip tarnybinės. Teisėjų kolegija laiko teisinga nuostatą, kad ne tai, kaip tam tikromis aplinkybėmis naudojamos negyvenamosios patalpos, bet tų patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) eksploatavimu lemia, ar jos yra pagrindinio daikto – namo visų butų ir kitų patalpų priklausinys, ar savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo negyvenamųjų patalpų savybes, padarė išvadą, kad jos atitinka priklausinio kriterijus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsniuose nustatytas įrodinėjimą ir įrodymų įvertinimą reglamentuojančias normas, todėl laiko teismo išvadą teisinga ir pagrįsta.

29Kasacinio skundo argumentas dėl CPK 176, 185 straipsnių pažeidimo bei netinkamo 1995 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nuostatų aiškinimo ir taikymo atmestini. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba prieš G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, suformuotos praktikos dėl patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo. Skundžiamame sprendime ir šioje kasacinio teismo nutartyje neneigiama, kad negyvenamosios patalpos, kurios nėra namo visų butų ir kitų patalpų priklausinys, galėjo būti privatizuojamos pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad ginčo patalpas teismas pripažino daugiabučio namo visų butų ir kitų patalpų priklausiniu; vadinasi, privatizuojant pagal Butų privatizavimo įstatymą butus, jos tapo visų butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė ir negalėjo būti perleistos pagal kitus įstatymus kitų asmenų nuosavybėn. Teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai visus ginčo patalpų perleidimo kitiems asmenims aktus ir jų teisinį registravimą pripažino negaliojančiais (CK 1.138 straipsnio 7 punktas) ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę perduoti ginčo patalpas bendrijai.

30Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo, skundžiamas sprendimas nekeistinas.

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

32Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas nurodė, kad 830–oji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į... 9. Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo... 10. 1. Teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsnius dėl įrodinėjimo ir įrodymų... 11. 2. Teismo išvada, kad namo ( - ) gyventojai pagal Butų privatizavimo... 12. 3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.12 straipsnio, 4.13 straipsnio 1... 13. 4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.75 straipsnyje, 4.82 straipsnio 1... 14. 5. Teismas netinkamai aiškino Butų kodekso 4 straipsnyje įtvirtintą butų... 15. Atsakovas UAB „Lazdynų būstas“ prisideda prie atsakovo Vilniaus miesto... 16. Atsiliepime į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės... 19. 2002 m. sausio 11 d. įsteigta 830–oji daugiabučio namo savininkų bendrija... 20. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 21. Dėl nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame name... 22. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime... 23. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose... 24. Daugiabučių namų savininkų bendrijos yra bendrosios dalinės nuosavybės... 25. Teisėjų kolegija, remdamasi nutartyje aptartomis butų privatizavimą ir jo... 26. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 27. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ginčo negyvenamųjų patalpų... 28. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad, sprendžiant ginčą dėl... 29. Kasacinio skundo argumentas dėl CPK 176, 185 straipsnių pažeidimo bei... 30. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006... 33. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...