Byla eP-16-415/2018
Dėl įsakymų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biržų vandenys“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biržų vandenys“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“) dėl įsakymų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Uždaroji akcinė bendrovė „Biržų vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) 2014 m. kovo 17 dienos įsakymą Nr. T1-53 (toliau – ir 2014 m. kovo 17 d. įsakymas); 2) Agentūros 2014 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-62 (toliau – ir 2014 m. kovo 25 d. įsakymas); 3) Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 3R-198(AG-161/05-2014) (toliau – 2014 m. gegužės 9 d. sprendimas).
  2. Pareiškėjas paaiškino, kad įgyvendinant Biržų-Rinkuškių aglomeracijos vakarinės dalies nuotekų ir vandentiekio tinklų bei inžinierinių statinių plėtros projektą (toliau – Projektas) buvo sudaryta rangos sutartis Nr. V/2006/J35 (toliau – Sutartis), kurioje užsakovu buvo pareiškėjas, rangovu – akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“ (toliau – ir Bendrovė), o perkančiąja organizacija buvo Agentūra. Sutartyje apmokėjimas Bendrovei buvo numatytas kaip Agentūros ir pareiškėjo bendra prievolė, kurią tiesiogiai vykdyti įsipareigojo Agentūra pagal Bendrovės pateiktas sąskaitas.
  3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2013 m. rugsėjo 27 d. dėl Projekto surašė valstybinio audito ataskaitą, kurioje nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio mėn. atviro supaprastinto konkurso „Biržų – Rinkuškių aglomeracijos vakarinės dalies nuotekų ir vandentiekio tinklų bei inžinerinių statinių plėtra” pirkimo dokumentus įsigijo 9 įmonės, tačiau, pasiūlymą pateikė tik Bendrovė, kurios siūloma kaina buvo per didelė ir viršijo konkurso sąlygų nurodytą biudžetą, todėl minėtas konkursas buvo nutrauktas ir Agentūra vykdė su Bendrove neskelbiamas supaprastintas derybas. Agentūra vienasmeniškai inicijavo pirkimui skirtų lėšų dydžio pakeitimą, pakeitė darbų apimtis, t. y. pažeidė tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad, įvertinęs minėtas audito išvadas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) Europos Sąjungos paramos administravimo departamentas 2014 m. vasario 17 d. pateikė išvadą dėl šio viešojo pirkimo ir pasiūlė taikyti 10 procentų finansinę korekciją nuo Agentūros sudarytos Sutarties vertės.
  4. Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra, vadovaudamasi Finansinės paramos, išmokėtos arba panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – Grąžinimo taisyklės), nuostatomis, ginčijamuose įsakymuose konstatavo, jog realizuojant Projektą ir vykdant viešuosius pirkimus buvo padaryti pažeidimai, todėl dalis išmokėtų paramos lėšų grąžintina iš galutinio paramos gavėjo – pareiškėjo. Pareiškėjo teigimu, nors jis Sutartyje ir įvardijamas „užsakovu” bei „galutiniu paramos gavėju”, tačiau faktiškai jis tokiu nebuvo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pažeidimus įgyvendinant Projektą padarė Agentūra, sudarydama Sutartį su Bendrove. Šiuose veiksmuose pareiškėjas nedalyvavo, jų neįtakojo ir neturėjo net teorinių galimybių juos sąlygoti ar pakeisti. Minima Sutartis buvo sudaryta ir pradėta vykdyti pareiškėjui jos net nepasirašius, nors to reikalavo Sutarties 8 punktas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamais Agentūros įsakymais jam nepagrįstai ir neteisėtai buvo perkelta projektą administruojančios institucijos (Agentūros) materialinė atsakomybė, neteisėtai pritaikyta ekonominio, baudžiamojo poveikio priemonė.
  5. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
  6. Agentūra nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1K-054/D1-79/3-99 patvirtintas Sanglaudos fondo strategijos 2004–2006 metams nuostatas, galutiniu naudos gavėju yra institucija, gaunanti paramą. Aplinkos sektoriuje numatomi galutiniai naudos gavėjai yra savivaldybių įsteigtos įmonės bei kiti ūkio subjektai (minėtos strategijos 34.5 punktas). Asmeniu, gaunančiu paramą laikytinas subjektas, kurio žinion patenka paramos lėšomis finansuojamas objektas, o ne rangovas, atliekantis statybos darbus. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 15 d. rašte Lietuvos Respublikos Vyriausybei pripažino, jog yra galutinis paramos gavėjas. Be to, turtas, gautas įgyvendinant Projektą, yra apskaitomas pareiškėjo balanse.
  7. Agentūra nurodė, kad neteisėtai išmokėtas lėšas valstybė narė privalo susigrąžini, t. y. grąžinti Europos Sąjungai. Pagal Grąžinimo taisyklių 2 punktą, pažeidimu laikomas Lietuvos Respublikos ir (arba) Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų pažeidimas veikimu arba neveikimu, dėl kurio atsirado arba galėjo atsirasti valstybės ir (arba) Europos Bendrijos biudžeto nuostolių. Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo ir pažeidimų nustatymo bei šalinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1K-307 (toliau – Pažeidimų taisyklės), 1 punkte nurodoma, kad šios taisyklės nustato tvarką, kuria vadovaudamosi Europos Sąjungos finansinę paramą administruojančios institucijos nustato ir šalina pažeidimus, susijusius su Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimu. Remdamasi Pažeidimų taisyklių 2 punkto, 6.3 punkto, 7 punkto ir 12 punkto nuostatomis, Agentūra nurodė, kad pažeidimą gali padaryti tiek projekto vykdytojas, tiek paramą administruojanti institucija, tačiau nepaisant to, kas padarė pažeidimą, dėl šio pažeidimo neteisėtai išmokėtos lėšos visais atvejais turi būti susigrąžinamos iš galutinio paramos gavėjo (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo). Nepriklausomai nuo to, kas rengė viešojo pirkimo dokumentus, kas vykdė viešojo pirkimo procedūras ir kas tvirtino vienas ar kitas nuostatas sutartyse, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, valstybė, atsakydama prieš Europos Sąjungą už netinkamai įsisavintas lėšas, turi šias lėšas susigrąžinti iš projekto vykdytojų – galutinių paramos gavėjų.
  8. Agentūra paaiškino, kad jai yra priskiriamos įgyvendinančiosios institucijos funkcijos, kurių vykdymu siekiama užtikrinti tinkamą finansinės paramos panaudojimą. Ginčijami įsakymai, kuriais pareiškėjas įpareigotas grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas lėšas ir buvo priimti vykdant aukščiau nurodytas funkcijas, Agentūrai gavus informaciją apie atliktą pažeidimo tyrimą. Agentūra pažymėjo, kad ji bet kuriuo momentu, nepriklausomai nuo jos atliktų ankstesnių veiksmų, kaip valstybės institucija, atsakinga už tinkamą lėšų panaudojimą, pati nustačiusi pažeidimus ar gavusi informaciją apie jau nustatytus pažeidimus iš kitos institucijos, turi pareigą pareikalauti, kad pripažintos netinkamomis finansuoti lėšos būtų grąžintos. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jam yra pritaikyta ekonominio, baudžiamojo poveikio priemonė, Agentūra pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo atveju neturi atlyginti jokių nuostolių ar sumokėti netesybų, o dėl nustatyto pažeidimo tik turi grąžinti dalį (10 proc.) Sutarčiai finansuoti skirtos paramos.
  9. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“ atsiliepime su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.
  10. Bendrovė nurodė, kad Viešųjų pirkimų tarnybai, o ne Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei yra suteikta teisė konstatuoti VPĮ pažeidimus. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė VPĮ 94 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 125 straipsnio 3 dalyje nustatytais terminais, gindama viešąjį interesą, dėl nustatytų VPĮ pažeidimų, vykdant ginčo viešąjį pirkimą, į teismą nesikreipė.
  11. Remdamasi Grąžinimo taisyklių 5 punktu, Bendrovė pažymėjo, kad neteisėtai panaudotos paramos lėšos grąžinamos, jei yra išmokėta daugiau lėšų, nei buvo numatyta paramos sutartyje, ar jų išmokėta daugiau, nei priklauso. Tai reiškia, kad vienas iš pagrindų grąžinti lėšas yra patirti nuostoliai. Bendrovė pažymėjo, kad ji atliko visus Sutartyje numatytus ir tarp institucijų suderintus darbus ir daugiau lėšų, nei buvo numatyta pagal Sutartį, nepanaudojo. Atitinkamai, valstybė nepatyrė jokių nuostolių ir jokie VPĮ pažeidimai nebuvo padaryti.
  12. Bendrovė atkreipė dėmesį ir į tai, kad konstatavus žalos padarymo faktą, pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, tokiems reikalavimams yra taikomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Kadangi įstatymų nustatyta tvarka ir terminais tyrimas nebuvo atliktas bei nebuvo laiku kreiptasi į teismą dėl nuostolių atlyginimo, pasak Bendrovės, yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (I t., b. l. 61–70).
  2. Teismas nustatė, kad Agentūra, atsižvelgdama į tai, jog supaprastinto atviro konkurso dalyvio pasiūlymo kaina 7 023 646,03 EUR (be PVM) buvo per didelė ir viršijo konkurso sąlygų I tomo 3.4 punkte nurodytą 4,155 mln. EUR (be PVM) biudžetą, atmetė vienintelio tiekėjo pasiūlymą ir Bendrovei išsiuntė kvietimą dalyvauti neskelbiamose supaprastintose derybose. Neskelbiamų supaprastintų derybų metu Bendrovės pasiūlymo kaina sumažinta iki 5 085 487,72 EUR (be PVM). Neatsižvelgiant į tai, kad pasiūlymo kaina viršijo pirkimo dokumentuose numatytą 4,155 mln. EUR (be PVM) biudžetą – 5 085 487,72 EUR (be PVM), Sutartis buvo sudaryta. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės vertinimu, Agentūra, pakeitusi pirkimo dokumentuose nurodytą pirkimui skirtų lėšų dydį, nesilaikė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir galimai pažeidė tiekėjų lygiateisiškumo principą, kadangi kai kurie tiekėjai, susipažinę su pirkimo sąlygomis, galėjo nuspręsti nedalyvauti pirkime vien todėl, kad atlikę pirminį pirkimo dokumentų vertinimą, galimai įvertino, kad nesugebės pateikti pasiūlymo nurodyto biudžeto ribose. Be to, pasak Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, Agentūra skelbime nenurodžiusi, kad pasiūlymų pateikimo terminas yra pratęsiamas, nesilaikė VPĮ 93 straipsnio 2 dalies reikalavimo ir galimai ribojo konkurenciją. Teismas nurodė, kad Valstybinio audito ataskaitoje konstatuota, jog Agentūra nesilaikė VPĮ 86 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatytų reikalavimų pereinant į neskelbiamas supaprastintas derybas nekeisti esminių pirkimo sąlygų; nurodė, kad Agentūros vykdyto atviro supaprastinto pirkimo dokumentai parengti nesilaikant VPĮ 24 straipsnio 7 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio ir 86 straipsnio 7 dalies 2 punkto reikalavimų; be to, Agentūra nesilaikė VPĮ 6 straipsnio 2 punkto nurodyto reikalavimo dėl konfidencialumo, nes gavę jos raštus dėl pirkimo sąlygų patikslinimo, dalyviai galėjo sužinoti apie kitus asmenis, norinčius dalyvauti konkurse.
  3. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė Audito ataskaitoje išreiškė nuomonę, jog VPĮ 3 straipsnio 1 dalies, 93 straipsnio 2 dalies ir 86 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatytų reikalavimų pažeidimai atitinka Rekomendacijų dėl finansinių pataisų, taikytų iš Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo bendrai finansuojamoms išlaidoms, kai nesilaikyta Viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo COCOF 07/0037/03 (toliau – Rekomendacijos) 2 priedo 21 punkte nurodytus pažeidimus.
  4. Teismas nurodė, kad pagal Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 (toliau – Administravimo taisyklės), 11.6 ir 11.7 punktus, paramą administruojanti institucija (šiuo atveju – Agentūra) įtarusi, kad esama pažeidimų, ir (arba) gavusi apie juos informacijos, Pažeidimų taisyklėse nustatyta tvarka atlieka pažeidimo tyrimą ir nustato pažeidimus (arba jų nenustato), o kai įtariami pažeidimai ir (arba) apie juos gauta informacija susiję su jos pačios atliktais viešaisiais pirkimais, apie tai praneša tarpinei institucijai (šiuo atveju – Ministerijai), kurios įgaliojimu Lėšų grąžinimo taisyklėse nustatyta tvarka vykdo neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimą. Pažeidimų taisyklių 7 punkte pažymėta, jog pažeidimas taip pat gali būti nustatomas tuomet, kai paramą administruojanti institucija neatlieka arba netinkamai atlieka jai pavestas paramos administravimo funkcijas.
  5. Teismas konstatavo, kad Ministerija, nustačiusi, jog įtariami pažeidimai ir (arba) apie juos gauta informacija susiję su Agentūros veiksmais, nepažeisdama jai teisės aktais nustatytos kompetencijos, atliko pažeidimo tyrimą. Ministerija, įvertinusi Audito ataskaitos teiginius, padarė išvadą, kad Agentūra, sudarydama Sutartį su Bendrove, nesivadovavo pirkimo dokumentuose nustatytomis pirkimo sąlygomis, nesilaikė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Dėl finansinės korekcijos dydžio už nustatytus pažeidimus Ministerija išvadoje nurodė, kad už Sutarties sudarymą be tinkamo konkurso, remiantis Rekomendacijų 21 punktu, turėtų būti taikoma 25 proc. finansinė korekcija, tačiau atsižvelgiant į nustatytas pažeidimo faktines aplinkybes siūlė taikyti 10 proc. finansinę korekciją nuo Sutarties vertės.
  6. Teismas nustatė, kad Agentūros 2014 m. kovo 17 d. įsakymu, vadovaujantis Grąžinimo taisyklių 5.1.1 punktu, buvo nustatyta, kad sudarant Sutartį buvo netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšos, nesivadovaujant pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis ir nesilaikant VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyto lygiateisiškumo principo. Atsižvelgdama į tai, kad lėšos buvo išmokėtos pareiškėjo naudai, bei į tai, kad pagal Grąžinimo taisykles ir Pažeidimų taisykles lėšos susigrąžinamos iš galutinių paramos gavėjų, nepaisant to, koks subjektas padarė pažeidimą, bei siekdama susigrąžinti neteisėtai išmokėtas lėšas, Agentūra nurodė, kad pareiškėjas per 60 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo gavimo dienos į Agentūros sąskaitą privalo grąžinti 1 755 782,20 Lt ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis apmokėto PVM lėšų dalį, lygią 316 040,80 Lt, o pavėlavus grąžinti, mokėti ir 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą grąžinti lėšas dieną. Agentūros 2014 m. kovo 25 d. įsakymu buvo pakeistas Agentūros 2014 m. kovo 17 d. įsakymo 2 punktas, nurodant grąžinti 1 755 917,20 Lt ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis apmokėto PVM lėšų dalį, lygią 316 065,10 Lt. Teismas nustatė, kad skundžiamu VAGK 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundas dėl minėtų Agentūros įsakymų buvo atmestas.
  7. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės kontrolierius turi teisę nurodyti audituotų subjektų vadovams reikšmingus teisės aktų pažeidimus ir įpareigoti juos pašalinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė Bendrovės teiginius dėl Valstybės kontrolės kompetencijos vykdyti viešųjų pirkimų kontrolę. Teismas sutiko su Valstybės kontrolės ir Ministerijos išvadomis, kad Bendrovei pasiūlius didesnę kainą, nei buvo nustatyta viešojo pirkimo sąlygose, tiekėjai, susipažinę su pirminio pirkimo dokumentais ir sąlygomis, galimai galėjo nuspręsti nedalyvauti pirkime vien dėl to, kad nebūtų sugebėję pateikti pasiūlymo nurodyto biudžeto ribose. Teismas sprendė, kad tokiu būdu buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Be to, teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei Agentūra neginčija paties pažeidimo fakto.
  8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju paramos lėšų susigrąžinimo pagrindu buvo Grąžinimo taisyklių 5.1.1 punktas, kuriame nustatyta, kad sprendimas susigrąžinti lėšas priimamas, kai administruojančioji institucija arba įgyvendinančioji institucija nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta lėšų suma, didesnė už nurodytąją paramos sutartyje.
  9. Teismas taip pat nurodė, kad Administravimo taisyklių 3 punkte nustatyta, jog galutinis paramos gavėjas yra Sanglaudos fondo strategijoje nurodyta įmonė, įstaiga ar organizacija, kaip užsakovas vykdanti projektą, kuriam skirta Sanglaudos fondo lėšų, ir atliekanti kitas įgyvendinančiosios institucijos perduotas funkcijas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jis neturi būti laikomas projekto vykdytoju ir iš jo neturi būti reikalaujama grąžinti lėšas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, manydamas, kad dėl Agentūros veiksmų jam kilo žala, turi teisę reikalauti ją atlyginti CK nustatyta tvarka.
  10. Teismas vertino, kad taikyta finansinė korekcija yra adekvati padarytam pažeidimui ir teisinga. Teismas sprendė, kad ginčijami Agentūros įsakymai yra pagrįsti ir teisėti, juo panaikinti nėra pagrindo. Atitinkamai, teismas sprendė, kad ginčijamas VAGK 2014 m. gegužės 9 d. sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.

8III.

9

  1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Biržų vandenys“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas byloje atnaujinti procesą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas procesą prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais (II t., b. l. 111–120). Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo vykdymą (galiojimą), nes valstybės įmonė Turto bankas, kaip Agentūros reikalavimo teisių perėmėjas, Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-324-755/2017, remdamasis minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, palaiko reikalavimus priteisti iš pareiškėjo 600 087,55 Eur skolą, 115 396,84 Eur delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas.
  2. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad byloje nebuvo taikyta 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti senaties terminus. Pareiškėjas paaiškina, kad 2017 m. gruodžio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-155-858/2017 priėmė nutartį, kurioje nurodė, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis taikoma tiesiogiai. Apie tai pareiškėjui nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu. Be to, pareiškėjui tik 2017 m. lapkričio 17 d. tapo žinomas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimas byloje C-436/15, kurioje minėtas teismas pateikė Reglamento 3 straipsnio 1 dalies aiškinimą. Pasak pareiškėjo, bylos nagrinėjimo metu jam taip pat nebuvo žinomas Europos Komisijos 2006 m. liepos 11 d. sprendimas (jis pažymėtas žyma „Neskelbtina“), nustatęs senaties termino skaičiavimui reikšmingas datas. Apie Europos Komisijos sprendimą pareiškėjas nurodo sužinojęs minėtoje civilinėje byloje 2017 m. gruodžio 6 d.
  3. Pareiškėjo nuomone, atnaujinus procesą byloje būtų ištaisyta esminė klaida, kai esant pagrindui taikyti senaties terminą, ši aplinkybė nebuvo atskleista ir nagrinėta teismo. Jei teismo sprendimas bus paliktas nepakeistas, tai pareiškėjo atžvilgiu, jo nuomone, bus pažeisti teisingumo, asmenų lygybės įstatymui bei Europos Sąjungos teisės aktų tiesioginio taikymo principai. Pasak pareiškėjo, procesas byloje gali būti atnaujintas dėl vienodos senaties taikymo praktikos formavimo. Senaties termino netaikymas šioje byloje, pareiškėjo įsitikinimu, būtų neteisėtas precedentas, paneigiantis pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11VI.

12

  1. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.
  2. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).
  3. Šioje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 12 punktu.
  4. Remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Taigi, ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo atnaujinti procesą pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą.
  5. Šių teisės aiškinimų kontekste vertinant pareiškėjo argumentus dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu konstatuotina, kad teisės taikymo/ netaikymo argumentai nepatenka į ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis reglamentuojamą sritį, todėl proceso atnaujinimui vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu nėra teisinio pagrindo.
  6. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, procesas atnaujinamas kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
  7. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
  8. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
  9. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
  10. Nurodytos oficialiosios konstitucinės doktrinos taikymo kontekste vertinant pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas prašymas atnaujinti byloje procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-155-858/2017, yra plėtojama ES teisės aiškinimo, pagrįsto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais, praktika ir nacionalinės teisės aiškinimo praktika, tačiau nėra teisinio pagrindo teigti, kad dėl to yra akivaizdus administracinių teismų praktikos analogiškose bylose skirtumas dėl ko procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas.
  11. Dėl nurodytų argumentų atsisakoma atnaujinti procesą (ABTĮ 162 str. 1 d.).

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

14Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biržų vandenys“ prašymą.

15Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai