Byla 2A-1809-560/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Jurgitai Loginovienei, dalyvaujant ieškovui R. M. ir jo atstovui adv. A. Vilkui, atsakovo atstovui adv. A. Sizovui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. ir atsakovo V. L. apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui V. L. dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas R. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. L. 48 700 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad jam einant iš miško namo, reikėjo pereiti kelią. Kadangi šeštadieniais į Vilniaus pusę intensyvaus judėjimo nebūna- tik iš Vilniaus, tai jis išėjo į važiuojamąją kelio dalį ir laukė kol pravažiuos mašinos, kai V. L., lenkdamas kitą automobilį, savuoju kliudė jo kojas. Pažymėjo, kad jis kelių eismo taisyklių nepažeidė ir avarinės situacijos nesukėlė, į važiuojamąją kelio dalį išėjo, kai eiti buvo nepavojinga, o arti pėsčiųjų perėjos nebuvo. Jis buvo apsirengęs drabužius su atšvaitinėmis juostomis, jautėsi saugus, nes toje vietoje yra ištisinė linija ir lenkti, ten kur jis stovėjo, neleidžiama. Pažymėjo, kad įvykis jam sukėlė didelį šoką, sukrėtimą, fizinį skausmą bei nepatogumus asmeniniame gyvenime: negali vairuoti, dirbti, padėti namuose, jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Autoįvykio pasekmes padidino ir tai, kad V. L. pernešė jį nuo asfalto į automobilį ir pervežė jį prie autobusų stotelės, o po to išnešė į kelkraštį. Tai jo gydymą pratęsė dvejiems metams. Nors jį partrenkė ant važiuojamosios kelio dalies, tačiau judėjimo nebuvo ir nebuvo pavojaus jam ten partrenktam pasilikti. Dabar jam planuojama atlikti dar vieną kojos operaciją. Įvykio pasekmės yra užfiksuotos medicininiuose dokumentuose. Atsakovas jo neatsiprašė ir nepasiūlė pinigų gydymui. Kai jis gulėjo ligoninėje buvo kalbama apie 10 000 litų žalai atlyginti, bet V. L. nesutiko mokėti. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, buvo panaikintas Švenčionių policijos nutarimas, kuriuo ieškovui už KET pažeidimą buvo paskirta bauda, vadinasi jo kaltės dėl šio autoįvykio nėra.

6Atsakovas V. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis 2007 m. sausio mėnesį, šeštadienį, po darbo, apie 19 val., vienas važiavo automobiliu ,,Volvo“ iš Vilniaus į Švenčionis. Automobilio važiavimo greitis buvo 40-50 km/h., judėjimas iš Vilniaus pusės buvo mažiau intensyvus nei iš Švenčionių. Buvo tamsu, dulksnojo lietus. Iš priekio važiuojantis automobilis savo šviesomis jį apakino. Iš karto už kalnelio, už degalinės, tiesiai prieš jo automobilį, išlindo žmogus, kuris bėgo iš kairės į dešinę: jis pamatė kažkokį šešėlį ir pasuko kairiau, grįžo į savo juostą, sustojo dešinėje kelio pusėje, įjungė avarinį signalą. Kaip paaiškėjo žmogų lietė automobilio dešinės pusės veidrodėliu. Tas žmogus stovėjo kelio juostos, vedančios iš Vilniaus į Švenčionis, viduryje. Po įvykio nukentėjusiojo jis nejudino ir niekur nenešė. Iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri atvažiavo po trijų minučių, vėliau atvažiavo ir policija, kuriai jis taip pat pranešė. Pažymėjo, kad jokios galimybės išvengti susidūrimo neturėjo: matomumas buvo blogas, kelias šlapias, didelis automobilių srautas. Kito automobilio jis nelenkė. Pats ieškovas kelyje elgėsi nerūpestingai, ėjo per kelią nenustatytoje vietoje, buvo be atšvaitų, jo drabužiai buvo tamsios spalvos. Prašė ieškinį atmesti, nes nėra kaltas dėl įvykio.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011-02-07 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui R. M. iš atsakovo V. L. 7 305 Lt neturtinės žalos atlyginimui, 75 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo R. M. atsakovui V. L. priteisė 2 125 Lt jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat iš ieškovo R. M. priteisė 31,96 Lt bei iš atsakovo V. L. 5,64 Lt teismo turėtų pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad bylos įrodymai patvirtina, kad V. L. vairuojamas automobilis važiuojamojoje kelio dalyje partrenkė pėstįjį R. M., tuo padarant nukentėjusiajam kūno dalių skeveldrinius lūžius, kitus sužalojimus ir sumušimus, kas vertintina sunkiu sveikatos sutrikdymu. Dėl šių sužalojimų R. M. patyrė labai didelį fizinį skausmą, trauminį ir psichologinį šoką, buvo priverstas daug laiko praleisti įvairiose gydymo įstaigose, išgyveno depresiją, patyrė didelius nepatogumus. Šiuo metu jis negali dirbti, vairuoti automobilio, jam iki 2012-05-27 yra nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Atsakovo V. L. kaltė dėl minimo eismo įvykio nebuvo nustatyta, ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus kūno sužalojimo eismo įvykio metu (pagal LR BK 281 str.3 d.) buvo nutrauktas, nesant V. L. veiksmuose kaltės. Taip pat ieškovo R. M. atžvilgiu pradėta administracinė byla buvo nutraukta. Teismas konstatavo, kad nors vairuotojo V. L. kaltė nebuvo nustatyta ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas, jis kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, ir be kaltės atsako už žalą, padarytą jam valdant padidinto pavojaus šaltinį, jeigu neįrodyta buvus force majeure arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo ( LR CK 6.270 str.). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad R. M. buvo blaivus, patyręs eismo dalyvis (turėjo nemažą vairavimo stažą), tačiau nepakankamai atsargus pėstysis kiek įmanoma, esant tokio intensyvumo judėjimui, koks buvo tą vakarą, oro klimatinėms bei kitoms sąlygoms. Nustatant kiekvieno iš autoįvykio dalyvių neatsargumo laipsnį teismas atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad pėstysis, tokiomis sąlygomis ir tokioje vietoje išėjęs į kelio vidurį, buvo neatsargus, nes tai prieštaravo ir tuo metu galiojusių KET 87 p., 93.1. p. Taip pat teismas pažymėjo, kad nors vairuotojas V. L. ir neviršijo 50 km/h greičio KET nustatyto miesto ribose, bet turėjo būti atsargesnis, atsižvelgti į eismo sąlygas - tamsų paros laiką, blogą matomumą, intensyvų judėjimą ir pasirinkti dar mažesnį, t.y. saugų greitį, kad galėtų laiku sustabdyti automobilį pastebėjęs netikėtą kliūtį- žmogų, gyvūną ar pan., t.y. šiuo atveju jam atsiranda deliktinė atsakomybė ir pareiga atlyginti padarytą žalą pagal LR CK 6.263 str.3d. ir 6.270 str.1d.ir 2d. Atsižvelgiant į visa tai, teismas R. M. nustatė 85 procentų neatsargumo (kaltės) proporciją, o V. L. - 15 procentų, ir neturtinę žalą paskaičiavo nuo prašomos priteisti neturtinės žalos sumos, atsižvelgus į kiekvieno autoįvykio dalyvio neatsargumo proporciją ir į kitus svarbius kriterijus.

9III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

10Ieškovas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-02-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį visiškai ir iš atsakovo priteisti 48 700 Lt neturtinei žalai atlyginti, bylinėjimosi išlaidas bei palikti galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad pagal CK 6.270 str. 1 d. tik nustačius nukentėjusio asmens didelį neatsargumą žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žala gali būti atmestas. Šioje byloje, kaip užfiksuota skundžiamame sprendime, teismas nenustatė nenugalimos jėgos ar R. M. veiksmuose buvus tyčios ar didelio neatsargumo, todėl teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Skunde pažymima, kad eismo įvykio metu nelijo ir matomumas toje vietoje, kur ketino pereiti gatvę, buvo geras. Pereinant gatvę, ieškovas laikėsi visų pėsčiajam privalomų saugumo reikalavimų, buvo apsivilkęs drabužiais su šonuose įsiūtais atšvaitais, į pravažiuojamąją gatvės dalį įžengė, kuomet buvo saugu. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl eismo įvykio metu padarytos žalos yra kaltas ieškovas. Tuo tarpu atsakovas V. L., vairuodamas jam priklausantį automobilį Volvo 850, būdamas neatidus, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgdamas į meteorologines sąlygas, matomumą, ieškovą partrenkė, kai pastarasis įžengė į laisvą Vilniaus gatvės eismo juostą. Todėl skunde teigiama, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, sumažindamas patirtos materialinės žalos dydį ir atsakovo prievolę atlyginti padarytą žalą nesant ieškovo didelio neatsargumo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.270 str. 1 d. nuostatas bei nesilaikė, pažeidė LAT suformuotą praktiką. Ieškovas taip pat pažymi, kad LAT teisėjų kolegija 2008-02-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2008 nustačiusi ieškovo (profesionalaus vairuotojo) didelį neatsargumą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino trečdaliu. Tuo tarp nagrinėjamu atveju teismas reikalaujamą sumą sumažino net septintadaliu. Skunde be kita ko nurodoma, jog teismas nepagrįstai rėmėsi ta aplinkybė, kad neva atsakovas neviršijo 50 km/h greičio. Šios aplinkybės nepatvirtina jokie bylos įrodymai, todėl teismas, remdamasis neteisingomis išvadomis, nepagrįstai nusprendė, kad V. L. - tikrojo didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė už šį įvykį sudaro tik 15 procentų, o ieškovo, t.y. pėsčiojo - visus 85 procentus.

11Apeliantas skunde teigia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, netinkamai aiškinęs ir pritaikęs CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažeidė civilinėje teisėje įtvirtintą visiško žalos atlyginimo principą. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis - teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Įvykio metu atsakovui buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai - abiejų kojų segmentiniai-skeveldriniai lūžiai, kiti kūno sužalojimai, išsivystęs sunkus šokas ir kt., kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl kurio ieškovas patyrė labai didelį fizinį skausmą, trauminį ir psichologinį šoką, išgyveno dvasinę depresiją o taip pat patyrė nepatogumus. Skunde nurodoma, kad visa tai labai pakenkė apelianto gyvensenai, neigiamos pasekmės išliko, jos iki šiol nepašalintos (CK 6.250 str. 1 d.), 28 dienas buvo gydytas stacionare, 82 dienas - Pabradės slaugos ligoninėje, nemažą laiko dalį buvo priverstas praleisti kitose gydymo įstaigose, iki 2008-04-02 buvo priverstas vaikščioti su ramentais, atlikinėti įvairias medicininio pobūdžio procedūras, fizinį skausmą bei įvairius nepatogumus dėl padarytų kūno sužalojimų jaučia iki šiol, ieškovui iki 2012-05-27 yra nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Įvertinus šias aplinkybes, pasak apelianto, reikalaujama priteisti iš atsakovo neturtinė žala yra adekvati pasekmėms, o atsakovas yra darbingas ir pakankamai mokus, kad galėtų atlyginti padarytą žalą.

12Atsakovas V. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad iš bylos nustatytų aplinkybių matyti, jog ieškovas įvykio metu elgėsi neapdairiai ir būtent dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis, kuriame jis pats ir nukentėjo. Todėl ieškovo veiksmai vertintini kaip didelis neatsargumas. Šiuo atveju atsakovas nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, todėl atsakovo veiksmai nebuvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo partrenkimu, jo sužalojimu. Kadangi nėra sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, tai atitinkamai negalima kelti klausimo ir apie kokios nors, tame tarpe ir neturtinės, žalos atlyginimą, nes tai prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei imperatyvioms įstatymo normoms ir susiformavusiai teismų praktikai.

13Atsakovas V. L. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-02-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą - R. M. ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad teismas sprendime konstatavo, jog atsakovo kaltė dėl eismo įvykio nebuvo nustatyta: ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus kūno sužalojimo eismo įvykio metu (pagal LR BK 281 str. 3 d.) buvo nutrauktas. Be to, administracinė teisena atsakovo atžvilgiu irgi nebuvo pradėta, todėl, pasak atsakovo, jo veiksmuose nebuvo nustatyta jokių neteisėtų veiksmų, jo kaltės. Tuo tarpu byloje yra pakankamai surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog eismo įvykis kilo ir ieškovas buvo sužalotas būtent dėl ieškovo didelio neatsargumo, kas pašalina atsakovo civilinę atsakomybę. Teismų praktikoje vyrauja nuomonė, kad, remiantis LR CK 6.253 str. 5 d., jeigu žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, tai nėra arba priežastinio žalos ir atsakovo veiksmų ryšio, arba atsakovo kaltės. Be to, apeliantas teigia, kad jo manymu, eismo įvykio metu jis pasirinko tokį leistiną ir saugų greitį, kurį būtų pasirinkęs bet kuris apdairus ir protingas vairuotojas toje situacijoje atsižvelgiant į eismo sąlygas, todėl priešingi teismo teiginiai yra nepagrįsti. Kartu atsakovas nurodo, kad nėra aiškus teismo procentinių apskaičiavimų kriterijai ir pagrįstumas, kadangi iš teismo motyvų ir nustatytų faktinių aplinkybių bei bylos medžiagos matosi, kad ieškovo veiksmuose būta didelio neatsargumo, kas pašalina padidinto pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Skunde pakartojama, kad LR CK yra įtvirtinta bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis ir kaltė. Sprendžiant didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės klausimą yra vadovaujamasi, taip vadinamos, griežtos civilinės atsakomybės praktikos - šiuo atveju valdytojo atsakomybė įmanoma ir be kaltės. Tačiau ir šiuo atveju būtinos likusios trys sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008). Tačiau nei teismo sprendimu, nei prejudiciniais sprendimais nebuvo nustatyta jokių mano neteisėtų veiksmų, kurie galėtų sąlygoti žalos atsiradimą, tačiau buvo nustatyti ieškovo neteisėti veiksmai, dėl kurių ir įvyko eismo įvykis bei jam pačiam atsirado žala. Iš to apeliantas daro išvadą, kad tai rodo, jog jis nepažeidė KET reikalavimų, todėl jo veiksmai nebuvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo sužalojimu. Skunde taip pat pažymima, kad remiantis LR CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama tik įstatymu numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą negali būti taikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės be kaltės modelis, kadangi kaltė turi būti įrodoma, t.y. taikoma bendra deliktinę atsakomybę reglamentuojanti norma (LR CK 6.263).

14Ieškovas R. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis, priešingai nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, nepažeidė KET 49 p. reikalavimų. Byloje nėra įrodymų, jog jis būtų pažeidęs KET reikalavimus. Be to, prokuroro nutarimo dalis, kurios pagrindu buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas buvo panaikinta aukštesniojo prokuroro, o dar vėliau Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarimu paskirta bauda už KET pažeidimus buvo panaikinta ir administracinis procesas nutrauktas. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas jo veiksmuose nenustatė didelio neatsargumo. Einant per kelią jis laikėsi visų pėsčiajam privalomų saugumo reikalavimų, buvo apsivilkęs drabužiais su įsiūtais atšvaitais, į važiuojamąją kelio dalį įžengė, kai buvo saugu, ganėtinai apšviestoje kelio vietoje. Taip pat atsiliepime pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta R. M. kaltė ar didelis neatsargumas dėl įvykusio eismo įvykio. Tuo tarpu atsakovo išvedžiojimai apie ieškovo didelį neatsargumą yra niekuo nepagrįsti, prieštarauja suformuotai teismų praktikai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002). Priešingai, pasak ieškovo, didesni atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai yra keliami atsakovui, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui. Taip pat atsiliepime ieškovas nurodo, kad teismas neturėdamas teisinio pagrindo padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neviršijo 50 km/h leistino greičio. Pasak ieškovo, atliekant ikiteisminį tyrimą V. L. greitis eismo įvykio metu nebuvo nustatytas, todėl atsakovo teiginiai, kad jis neviršijo leistino greičio yra nepagrįsti. Priešingai, ieškovo įsitikinimu, būtent atsakovas pažeidė KET 172, 173 punktų reikalavimus, nebuvo pakankamai atidus nepasirinko saugos greičio, kas ir buvo būtinąja padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga ir atsakovo neteisėti veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais. Dėl atsakovo ieškovui padarytų kūno sužalojimų pastarasis patyrė fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, jam buvo atliekamos įvairios medicininio pobūdžio procedūros, privalėjo vaikščioti su ramentais, dėl ko patyrė neturtinės žalos. Prašoma priteisti 48 700 Lt dydžio neturtinė žala, pasak ieškovo, yra adekvati pasekmėm, p atsakovas yra darbingas ir pakankamai mokus, kad galėtų atlyginti padarytą žalą.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Ieškovo R. M. ir atsakovo V. L. apeliaciniai skundai atmestini.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

18Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog atsakovas eismo įvykio metu nebuvo pakankamai atidus, nepasirinko saugaus greičio, dėl ko, įvykus eismo įvykiui, jam atsiranda deliktinė atsakomybė, bei kad dėl eismo įvykio ir sunkių padarinių kilimo prisidėjo ir pats ieškovas savo neatsargiais, ganėtinai nerūpestingais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymų nuostatų bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose priteisė teisingo dydžio neturinės žalos kompensaciją – 7 305 Lt. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti šalių argumentai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

19Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2007-01-12 apie 19.40 val. Pabradės mieste, kelio Vilnius-Zarasai 47-ajame km., įvyko eismo įvykis, kurio metu V. L. vairuojamu ir jam priklausančiu automobiliu „Volvo 850“, v.n. ( - ) buvo partrenktas į kelio važiuojamąją dalį išėjęs R. M., kuriam įvykio metu buvo padaryti įvairūs kūno sužalojimai, kurie, dėl abiejų kojų kaulų skeveldrinių lūžių ir išsivysčiusio sunkaus šoko, vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Dėl eismo įvykio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 92-1-00015-07, kurio metu V. L. kaltė dėl aukščiau paminėto eismo įvykio nebuvo nustatyta, todėl ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus kūno sužalojimo eismo įvykio metu (LR BK 281 str. 3 d.) buvo nutrauktas. Ieškovas R. M., vadovaudamasis LR CK 6.270 str. nuostatomis, su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo V. L.. Pirmosios instancijos teismas 2011-02-07 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui priteisė 7 305 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo jo veiksmuose neatsargumą bei tuo pagrindu neteisėtai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, o, atsakovo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas nėra teisėtas, nes žala ieškovui kilo būtent dėl ieškovo didelio neatsargumo, be to, byloje nebuvo nustatytos būtinos civilinei atsakomybei pagal LR 6.270 str. kilti sąlygos (atsakovo neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp veiksmų ir kilusių padarinių).

20LR CK 6.270 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t.t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ir didelio neatsargumo. Nurodytoje teisės normoje nustatyta deliktinė civilinė atsakomybė be kaltės, t.y. atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: padidinto pavojaus šaltinio valdytojo neteisėti veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos.

21Ginčo dėl eismo įvykio metu padarytos žalos byloje nėra. Ieškovui R. M. įvykio metu padarytus sužalojimus patvirtina pateikti medicininiai dokumentai, specialisto išvados. Atsakovas V. L. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nebuvo nustatytos kitos dvi civilinei atsakomybei konstatuoti būtinos sąlygos – neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp jų ir kilusių padarinių. Tačiau su tokiu atsakovo aiškinimu teisėjų kolegija nesutinka, jį paneigia byloje esantys duomenys. Pažymėtina, kad prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ar teismų nutartyse, kuriomis buvo atmesti suinteresuoto asmens skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nustatytos aplinkybės ar padarytos išvados neturi prejudicinės galios šiai nagrinėjamai civilinei bylai, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo vertinami tik V. L. veiksmai baudžiamosios atsakomybės aspektu ir neanalizuoti jo kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmai civilinės atsakomybės kontekste (CK 6.270 str.). Kaip žinia, civilinės atsakomybės taikymo tikslas yra kompensuoti žalą, o ne nubausti žalą padariusį asmenį. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant šią civilinę bylą iš esmės, visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad V. L., kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, atsako už žalą, padarytą jam valdant padidinto pavojaus šaltinį. Kaip seka iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas tikslus atsakovo valdyto automobilio greitis. Nebuvo paneigtas ir atsakovo paaiškinimas, kad jis įvykio metu važiavo neviršijant leistino maksimalaus greičio – 50 km/h. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio metu eismas buvo gan intensyvus, daug automobilių važiavo iš Vilniaus pusės (t.y. atsakovo judėjimo kryptimi), ką patvirtino ir ieškovas R. M. apklausų metu, dėl ko tikėtina, kad atsakovas eismo įvykio metu važiavo neviršydamas nustatyto maksimalaus greičio. Nagrinėjamo eismo įvykio metu galiojusių KET 53 p. numatė, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių. Analogiška pareiga eismo dalyviams yra numatyta ir LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 str. 3 d. 3 p. Taip pat KET 172 str. numatyta, kad, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto būklė, krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Iš bylos įrodymų seka, kad eismo įvykis buvo žiemą, vakare, tamsiu paros metu, kuomet matomumas buvo blogas, dulksnojo lietus, kelias šlapias, buvo didelis automobilių srautas, ką patvirtino ir atsakovas teismo posėdžio metu, kuris taip pat teigė, kad prieš pat susidūrimą jis buvo apakintas priešais važiuojančios transporto priemonės, tačiau, kaip galima suprasti iš jo paaiškinimų, jis dėl to nesustojo bei greičio nesulėtino. Taigi, esant tokiom sudėtingom vairavimo sąlygom, atsakovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio – automobilio valdytojas, privalėjo imtis visų įmanomų atsargumo priemonių, pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į meteorologines važiavimo sąlygas, kelio būklę ir kita, tam, kad, iškilus netikėtai kliūčiai, jis galėtų laiku ir efektyviai, nesukeliant padarinių kitiems eismo dalyviams, sustabdyti automobilį, tačiau aukščiau nurodytų KET reikalavimų atsakovas nesilaikė, dėl ko eismo įvykio metu jo valdoma transporto priemonė partrenkė netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį - pėstyjį R. M..

22Pagal LR CK 6.246 str. 1 d. civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad miesto ribose yra leistinas maksimalus 50 km/h (kaip teigė atsakovas įvykio metu jis važiavo 40-50 km/h greičiu (b.l. 114)), nepanaikina eismo dalyvio (automobilio vairuotojo) bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, maksimaliai prisiderinant prie konkrečių vairavimo sąlygų ir pasirenkant kiek įmanoma saugesnį greitį. Kaip minėta vairuotojas privalo važiuoti ne tik neviršydamas maksimaliai leistino greičio, bet, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti ir į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Nors atsakovas V. L. teigia, kad ieškovas staiga iššoko prieš automobilį, dėl ko atsakovas negalėjo išvengti eismo įvykio, tačiau dėl aukščiau išdėstyto sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, vairuodamas transporto priemonę sudėtingomis eismo sąlygomis, turėjo būti atsargesnis, pasirinkti saugų greitį, kad galėtų laiku sustabdyti automobilį pastebėjęs netikėtą kliūtį. Tuo labiau, kaip teigė pats atsakovas, apakintas priešais važiuojančio automobilio, jis privalėjo maksimaliai sulėtinti automobilio greitį arba jį visai sustabdyti. Taigi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, jam nesilaikant aukščiau minėtų eismo dalyvio bendrų pareigų elgtis atidžiai ir rūpestingai, jo valdomas automobilis partrenkė kelyje netikėtai atsiradusią kliūtį - ieškovą R. M., dėl ko pastarajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Priešingai nei teigia atsakovas V. L., tarp jo neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovui V. L. atsiranda deliktinė atsakomybė ir pareiga atlyginti padarytą žalą LR CK 6.270 str. pagrindu.

23Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas R. M. (eismo įvykio metu nukentėjęs pėstysis) įvykio metu elgėsi ganėtinai neatsargiai. Priešingus ieškovo argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde, paneigia byloje esantys įrodymai. Kaip minėta, nagrinėjamas eismo įvykis buvo žiemą, vakare, tamsiu paros metu, kelio dangai būnant šlapiai bei esant blogam matomumui, esant ganėtinai intensyviam transporto eismui. Esant tokiom sudėtingoms klimatinėms sąlygoms, gan intensyviam transporto eismui, ieškovas, kirsdamas kelią ne per pėsčiųjų perėją, kuri buvo ganėtinai toli (už kelių šimtų metrų) nuo eismo įvykio vietos, elgėsi neatsargiai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovo veiksmai, pereinant gatvę ne per pėsčiųjų perėją esant sudėtingoms eismo sąlygoms, neatitiko ir tuo metu galiojusių Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 87 punkto reikalavimų. Ta aplinkybė, jog ieškovo atžvilgiu pradėtas administracinio teisės pažeidimo procesas buvo nutrauktas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-03-26 nutartimi, suėjus senaties terminui, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas įvykio metu elgėsi nepažeisdamas kelių eismo taisyklių reikalavimų, taip pat ir bendros eismo dalyvių pareigos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (eismo įvykio metu galiojusio KET 53 p. bei LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 str. 3 d. 3 p.). Priešingai nei teigia ieškovas, kelias įvykio vietoje nebuvo gerai apšviestas, menka šviesa sklido tik iš degalinės, buvo blogas matomumas bei intensyvus eismas, ką patvirtina tiek atsakovo nuoseklūs paaiškinimais, tiek ir įvykio metu netoli susidūrimo buvusi liudytoja V. L. (b.l. 114, 115), bei kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Iš byloje pateiktų duomenų taip pat seka, kad ieškovas įvykio metu buvo partrenktas važiuojamojoje kelio dalyje. R. M. teiginiai, kad jis buvo partrenktas atsakovui išvažiavus į priešingos krypties eismo juostą, o vėliau ieškovas atsakovo buvo pervežtas į kitą vietą, yra paneigti atlikto ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis (liudytojų parodymais ir jų patikrinimo vietoje metu gautais duomenimis, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis ir kita). Šie ieškovo paaiškinimai nepasitvirtino ir nagrinėjant civilinę bylą. Pažymėtina, kad nors ikiteisminio tyrimo metu specialistai, atlikę eismo įvykio tyrimą (2007-11-30 specialisto išvada Nr. 11-1544(07), 2009-10-16 specialisto išvada Nr. 11-2842(09)) negalėjo nustatyti, kurio iš eismo įvykio dalyvio veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui, tačiau taip pat nurodė, kad pėsčiojo R. M. veiksmai, jam kirtus kelio važiuojamąją dalį ir sudarius kliūtį iš dešinės prie jo artėjusiam automobiliui „Volvo 850“, vairuojamam V. L., techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad ieškovas eismo įvykio metu elgėsi neapdariai, neatsargiai, kelią kirto gan nesaugioje vietoje, kas sąlygojo eismo įvykio kilimą.

24Nesutiktina su atsakovo V. L. apeliacinio skundo argumentais, jog aukščiau aptarti ieškovo veiksmai turi būti vertinami kaip didelis neatsargumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad dideliu neatsargumu laikomas asmens elgesys, pasireiškiantis veiksmais, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas R. M. nors ir ėjo per kelią nenustatytoje vietoje (ne per pėsčiųjų perėją), tačiau dažnas taip būtų pasielgęs, kai artimiausia pėsčiųjų perėja yra už kelių šimtų metrų nuo tos vietos, kur trumpiausiu keliu galima pasiekti savo namus. Taip pat iš ieškovo paaiškinimų seka, kad prieš įeinant į važiuojamąją dalį jis stebėjo transporto eismą, per kelią ėjo manydamas, kad yra saugu. Jis buvo blaivus, apsirangęs drabužiais, ant kurių buvo prisiūtos šviesą atspindinčios juostos, kas leido ieškovui pagrįstai tikėtis saugiai pereiti kelią bei pagrįstai manyti, kad artėjančių transporto priemonių vairuotojai jį galės pastebėti iš tolo ir imtis atitinkamų veiksmų, siekiant išvengti susidūrimo. Be to, kelio perėjimas ne tam skirtoje vietoje automatiškai nesukelia eismo įvykio bei neigiamų padarinių eismo dalyviams. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo veiksmų nevertino kaip didelio neatsargumo, todėl atsakovo V. L. teiginiai, jog jis LR CK 6.253 str. 5 d. bei 6.270 str. 1 d. pagrindais turi būti atleistas nuo civilinės atsakomybės ar pareigos atlyginti ieškovui žalą, yra atmestini. Taip pat atmestini ir ieškovo R. M. teiginiai, kad nustatytas jo neatsargumas neturi įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui, kad prašoma priteisti neturtinė žala gali būti sumažinta tik nustačius nukentėjusiojo didelį neatsargumą. Toks ieškovo aiškinimas neatitinka LR CK 6.250 str. nuostatų, kur šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį yra vertinamos visos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, t.y. ir nukentėjusiojo asmens elgesys įvykio metu, jo neatsargumas, kitos svarbios aplinkybės, todėl priešingai nei teigia ieškovas apeliaciniame skunde, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė LR CK 6.270 str. nuostatas.

25Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas. Vienas iš neturtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo ypatumų yra padarytos žalos dydžio nustatymo kriterijų taikymas. Atlyginant turtinę žalą, visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško žalos atlyginimo principu, kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais. Tuo tarpu neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d., 6.828 str.). Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Tačiau kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009).

26Kaip žinoma, neturtinė žala gali pasireikšti tiek fizinio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.), tiek dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, ir pan.) padariniais, kurie vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu. Asmens sveikata, kaip psichinės ir fizinės gerovės būsena, suvokiama kaip viena pagrindinių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių. Kai neteisėtais kito asmens veiksmais yra padaroma žalos asmens sveikatai, tai sudaro pakankamą pagrindą priteisti santykinai didesnes pinigų sumas nukentėjusiems asmenims, lyginant su kompensacijų dydžiais kitų kategorijų bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes to objektyviai reikalauja pažeistos vertybės pobūdis, jos vieta vertybių hierarchijoje. Tačiau būtina pabrėžti, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Piniginis šios žalos įvertinimas toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina.

27Kaip minėta, ieškovas teismo prašė priteisti 48 700 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, išnagrinėjęs bylos įrodymus bei padaręs pagrįstas išvadas dėl kilusio eismo įvykio, ieškovo ir atsakovo veiksmų eismo įvykio metu, ieškovui R. M. nustatė 85 procentų neatsargumo (kaltės) proporciją, o V. L. -15 procentų, todėl, atsižvelgdamas į kitus svarbius neturtinei žalai nustatyti kriterijus iš atsakovo ieškovui priteisė 7 305 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

28Atsakovas V. L. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą negalėjo būti taikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės be kaltės modelis, t.y. turėjo būti nustatyta ir atsakovo kaltė. LR CK 6.250 str. 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Taigi žala (taip pat ir neturinė žala), padaryta didesnio pavojaus šaltinio asmens sveikatai, yra atlyginama taikant LR CK 6.270 str. nuostatas.

29Įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priešingai nei teigia apeliantai, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir išanalizavo laikydamasis įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK taisyklių reikalavimų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas vertindamas teisingai rėmėsi įstatymu bei susiklosčiusioje teismų praktikoje suformuluotomis nuostatomis, todėl apeliantų teiginiai, kad teismo nustatytas 7 305 Lt padarytos neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas, prieštarauja įstatymui bei teismų praktikai, atmestini kaip nepagrįsti (CPK 185 str., CK 6.250 str.).

30Byloje nustatyta, kad dėl įvykusio eismo įvykio ieškovas buvo sunkiai sužalotas – padaryti abiejų kojų segmentiniai-skelveldriniai lūžiai, kiti kūno sužalojimai, išsivystęs sunkus šokas. Ieškovo patirtus sužalojimus teismo medicinos ekspertai kvalifikavo sunkiu sveikatos sutrikdymu. Atsakovas buvo gydomas ligoninėje, ilgą laiko tarpą turėjo praleisti ir kitose gydymo įstaigose, jam buvo atliktos įvairios medicininio pobūdžio procedūros, iki 2008-04-02 ieškovas buvo priverstas vaikščioti su ramentais. Taip pat numatomas ir tolimesnis ieškovo gydymas, numatoma kojų kelių operacija. Šios aplinkybės be abejonės rodo, kad dėl patirtų sužalojimų, jų gydymo ieškovas patyrė fizinį skausmą, šoką, skausmingus išgyvenimus bei didelius nepatogumus. Neigiamos pasekmės iki šiol nėra pašalintos.

31Ieškovas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksmų yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padarymo prašoma atlyginti neturtinė žala. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatant teisingą neturtinės žalos kompensacijos dydį yra ne ką mažiau svarbios ir kitos nustatytos bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad, kaip buvo numatyta eismo įvykio metu galiojusio LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 str. 2 d., eismo dalyvių elgesys grindžiamas tarpusavio pagarba ir atsargumu. Kaip minėta, bylos įrodymais nustatyta, kad įvykio metu ieškovas R. M. elgėsi ganėtinai neapdairiai, neatsargiai, esant tamsiam paros metui, šlapiai kelio dangai, blogam matomumui bei intensyviam eismui, kelią kirto gan nesaugioje vietoje. Jo veiksmai neatitiko tuo metu galiojusių Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 87 punkto reikalavimų bei bendros eismo dalyvių pareigos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, kas taip pat sąlygojo eismo įvykio kilimą bei sunkių padarinių atsiradimą. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas V. L. eismo įvykio metu būtų viršijęs numatytą leistiną greitį ar būtų pažeidęs kitus įstatymuose numatytus imperatyvius draudimus (transporto priemonę vairavo blaivus, duomenų, jog transporto priemonė neatitiko norminiuose teisės aktuose keliamų techninių bei saugumo reikalavimų, nėra). Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, kuomet jis, esant sudėtingoms vairavimo sąlygoms, blogam matomumui, nepasirinko saugaus greičio, dėl ko jo valdomas automobilis partrenkė kelyje netikėtai atsiradusią kliūtį - ieškovą R. M.. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad dėl įvykusio eismo įvykio bei atsiradusių pasekmių didesnė kaltė tenka būtent atsakovui, bei, įvertinęs ir kitus bylos duomenis ir neturinės žalos nustatymo kriterijus bei nustatęs šalių neatsargumo proporcijas, pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą neturtinės žalos kompensacijos dydį – 7 305 Lt.

32Pagal CPK 4 str. 1 d., teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu abiejų bylų teisinė ir faktinė situacija yra analogiška. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nukrypo nuo teismų formuojamos šios kategorijos bylose praktikos, priteisė per mažą neturtinės žalos kompensaciją. Tačiau apelianto R. M. nurodomų kasacinio teismo nutarčių, priimtų civilinėse bylose Nr. 3K-3-90/2008, Nr. 3K-3-371/2003, Nr. 3K-7-255/2005, 3K-3-262/2007, bei nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi, todėl, kolegijos nuomone, nagrinėjant šią bylą nėra pagrindo tiesiogiai remtis šiomis bei kitomis apelianto nurodomomis kasacinio teismo nutartimis (CPK 4, 185 str.).

33Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, šios kategorijos bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydis gana skirtingas. Tačiau įvertinus bylos medžiagą bei aukščiau aptartus nustatytus neturtinės žalos kriterijus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog nustatytas neturtinės žalos kompensacijos dydis yra aiškiai neteisingas.

34Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. M. ir atsakovo V. L. apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

35Atmetus ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, jų prašymai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkintini.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

Nutarė

37Ieškovo R. M. ir atsakovo V. L. apeliacinius skundus atmesti.

38Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas R. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš... 6. Atsakovas V. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011-02-07 sprendimu ieškinį tenkino... 9. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 10. Ieškovas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Švenčionių rajono... 11. Apeliantas skunde teigia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas,... 12. Atsakovas V. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė... 13. Atsakovas V. L. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Švenčionių... 14. Ieškovas R. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Ieškovo R. M. ir atsakovo V. L. apeliaciniai skundai atmestini.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir... 19. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2007-01-12 apie... 20. LR CK 6.270 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu... 21. Ginčo dėl eismo įvykio metu padarytos žalos byloje nėra. Ieškovui R. M.... 22. Pagal LR CK 6.246 str. 1 d. civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius... 23. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime padarė... 24. Nesutiktina su atsakovo V. L. apeliacinio skundo argumentais, jog aukščiau... 25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui... 26. Kaip žinoma, neturtinė žala gali pasireikšti tiek fizinio (fizinis... 27. Kaip minėta, ieškovas teismo prašė priteisti 48 700 Lt neturtinės žalos... 28. Atsakovas V. L. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu... 29. Įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 30. Byloje nustatyta, kad dėl įvykusio eismo įvykio ieškovas buvo sunkiai... 31. Ieškovas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad teismų praktikoje... 32. Pagal CPK 4 str. 1 d., teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į kasacine... 33. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, šios kategorijos bylose... 34. Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą... 35. Atmetus ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, jų prašymai priteisti... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 37. Ieškovo R. M. ir atsakovo V. L. apeliacinius skundus atmesti.... 38. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti...