Byla e2-1102-330/2018
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-483-513/2018, kuria atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų dagvis“ bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus V. R. finansinis reikalavimas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų dagvis“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-483-513/2018, kuria atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų dagvis“ bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus V. R. finansinis reikalavimas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi atsakovei UAB „Vakarų dagvis“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta VšĮ Nacionalinis teisės centras. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. kovo 17 d. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Vakarų dagvis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Pareiškėjas advokatas V. R. bankroto administratorei pateikė prašymą BUAB „Vakarų dagvis“ bankroto byloje patvirtinti jo 13 527,80 Eur finansinį reikalavimą (jo dydis vėliau tikslintas). Pareiškėjas nurodė, kad civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Vakarų dagvis“ ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo atstovavo ieškovę UAB „Vakarų dagvis“. Šioje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ priteisė BUAB „Vakarų dagvis“ naudai 140 635,15 Eur draudimo išmoką, 5 062,57 delspinigių ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Pareiškėjas nurodė, kad pagal su įmone 2015 m. kovo 4 d. sudarytą susitarimą dėl teisinės pagalbos (su pakeitimais) jam skirtas papildomas honoraras, sudarantis 43 proc. nuo sumos, kuri apskaičiuota iš teismo sprendimu patenkintos reikalavimo sumos atėmus 135 000 Eur, bet ne mažiau kaip 2 500 Eur. Pagal susitarimo sąlygas nutraukus sutartį ne dėl advokato kaltės, jam dar turi būti išmokėta bauda.
  3. Atsakovės BUAB „Vakarų dagvis“ bankroto administratorė su pareiškėjo prašymu nesutiko. Administratorės nuomone, pareiškėjui, kaip buvusiam BUAB „Vakarų dagvis“ atstovui, honoraras nepriklauso, nes atlyginimą už paslaugas pagal sutartį jis jau gavo – buvo išmokėtas 1 000 Eur avansas. Pareiškėjui 2017 m. gegužės 3 d. buvo pranešta apie tai, kad atstovavimo sutartys pasibaigė įmonei iškėlus bankroto bylą. Įmonė 2017 m. liepos 3 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu E. K., buvo pasirinkta kita gynybos taktika, pateikti papildomi įrodymai ir tai lėmė teigiamo sprendimo byloje dėl draudimo išmokos priėmimą. Įmonė su advokatu E. K. atsiskaitė pagal atstovavimo sutartį, sudarytą be kreditorių susirinkimo nutarimo, nes pavedimo sutartis su bankroto administratore sudaryta tik 2017 m. rugpjūčio 10 d.
  4. Įmonės akcininkas D. Ž. nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą finansiniam reikalavimui pareikšti. Paaiškino, kad su pareiškėju už atstovavimą ir teisinę pagalbą atsiskaityta tinkamai – pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, todėl pareiškėjas negali pretenduoti į honorarą pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Teismui nustačius, kad pareiškėjas turi teisę į papildomą honorarą, prašo jį sumažinti.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškėjo advokato V. R. prašymą patenkino iš dalies – UAB „Vakarų dagvis“ bankroto byloje patvirtino 8 188,44 Eur pareiškėjo finansinį reikalavimą.
  2. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, atsižvelgęs į tai, kad nutartis iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. kovo 17 d., teismas sprendė, jog tam, kad atstovavimo sutartį būtų galima laikyti pasibaigusia, bankroto administratorė turėjo apie sutarties pasibaigimą advokatui pranešti iki 2017 m. balandžio 17 d. Teismas pažymėjo, kad administratorės pranešimas buvo išsiųstas tik 2017 m. gegužės 3 d., t. y. praleidus įstatyme numatytą terminą.
  3. Teismas pažymėjo, kad advokatas prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą pateikė praėjus keturioms dienoms nuo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo byloje dėl draudimo išmokos priėmimo. Tuo pagrindu teismas sprendė, kad terminas finansiniam reikalavimui pareikšti nebuvo praleistas.
  4. Teismo vertinimu, su advokatu sudaryta sutartis buvo nutraukta, todėl nėra pagrindo vadovautis joje nurodytais atsiskaitymo už suteiktas paslaugas įkainiais. Teismas laikėsi nuostatos, kad ta aplinkybė, jog teismo sprendimu nebuvo išspręstas įmonės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, nepaneigia pareiškėjo teisės gauti atlyginimą.
  5. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas atliko byloje didesnę dalį su atstovavimu, procesinių dokumentu paruošimu, įrodymų pateikimu susijusių darbų, kad išnagrinėta civilinė byla sudėtinga, didelės apimties, buvo paskirta ir atlikta teismo nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, advokatas paruošė ir pateikė kelis procesinius dokumentus, dalyvavo atliekant teismo ekspertizę, tikslino ieškinį, dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė papildomus įrodymus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas atmetė bankroto administratorės atsikirtimus, jog advokatui avansu išmokėta 1 000 Eur atlyginimo dalis esą buvo pakankama.
  6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė detalizuotą išlaidų, susijusių su dalyvavimu byloje, apskaičiavimą, kuriame nurodyti įkainiai neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio. Teismas iš pareiškėjo apskaičiuotos paslaugų vertės atėmė atsakovės sumokėtą avansą ir bankroto byloje patvirtino 8 188,44 Eur pareiškėjo finansinį reikalavimą.

5III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6

  1. Atskiruoju skundu atsakovės BUAB „Vakarų dagvis“ bankroto administratorė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo V. R. prašymo netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atstovavimo sutartis pripažintina pasibaigusia bankroto įstatyme nurodytu pagrindu. Teismas turėjo vadovautis įstatymo nuostata, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu įmonės valdymo organai administratoriui perdavė ne visus dokumentus apie įmonės sudarytas sutartis, pranešimo apie sutarčių nevykdymą terminas pradedamas skaičiuoti nuo duomenų apie šias sutartis gavimo dienos. Dalis įmonės dokumentų administratorei buvo perduoti 2017 m. balandžio 24 d., visi dokumentai – 2017 m. gegužės 9 d., todėl pranešimas advokatui apie sutarties tolesnį nevykdymą, pateiktas 2017 m. gegužės 3 d., negali būti laikomas pateiktu pavėluotai.
    2. Pareiškėjas neginčijo nei šio pranešimo, nei sutarties su kitu advokatu teisėtumo. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 12 d. administratorei pateikė 2016 m. gegužės 4 d. susitarimą dėl teisinės pagalbos, kurio nebuvo tarp įmonės perduotų dokumentų. Susitarime nėra numatyta įmonės pareiga advokatui mokėti honorarą sutarties nutraukimo ar pasibaigimo atvejais.
    3. Pareiškėjas nepagrįstai perskaičiavo suteiktų paslaugų kainą. Advokatas teismo posėdyje pateikė prašymą atlyginti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas įmonė yra apmokėjusi. 2018 m. vasario 1 d. advokatas pateikė prašymą, nurodydamas naują tų pačių paslaugų kainą.
  2. Atsakovės BUAB „Vakarų dagvis“ bankroto administratorė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.
  3. Pareiškėjas advokatas V. R. (kreditorius) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Įmonės dokumentai bankroto administratorei buvo perduoti 2017 m. gegužės 9 d. Administratorė sutartį su advokatu nutraukė 2017 m. gegužės 3 d. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. kovo 17 d., o bankroto administratorė iki 2017 m. balandžio 17 d. nepranešė apie sutarties pasibaigimą. Taigi atstovavimo sutarties neperdavimas neturėjo įtakos administratorės sprendimui ją nutraukti. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą dokumentų perdavimas aktualus tuo atveju, kai pagal turimą informaciją administratorius negali priimti sprendimo dėl sutarties vykdymo. Šiuo atveju dokumentų neperdavimas administratorės apsisprendimui įtakos neturėjo.
    2. Aplinkybė, jog advokatas neskundė sutarties nutraukimo, nereikšminga. Klientas sutartį su advokatu gali nutraukti bet kada, todėl sutarties nutraukimo apskundimas neturi prasmės.
    3. Teiginys atskirajame skunde, esą administratorei nebuvo perduota naujos redakcijos atstovavimo sutartis, nepagrįstas, o argumentai dėl galimo sutarties suklastojimo deklaratyvūs. Toks sutarties (naujos redakcijos) klastojimas objektyviai nepaaiškintinas, kadangi sutartis patvirtina įmonės antspaudu, kuris, darant prielaidą dėl klastojimo, jau buvo administratorės žinioje. Sutarties pakeitimo aplinkybes patvirtino ir D. Ž..
    4. Naujos redakcijos atstovavimo sutartyje numatyta, kad sutarties nutraukimo atveju įmonė advokatui sumoka honoraro dydžio baudą. Sutarties nutraukimas įmonei buvo nenaudingas, o administratorės veiksmai neetiški. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo finansinį reikalavimą sudaro netesybos. Teismas pripažino, kad netesybos yra per didelės, todėl jas sumažino iki faktiškai patirtų išlaidų. Tai, kad avansinis 1 000 Eur atlyginimas išskaidytas už kelis atliktus procesinius veiksmus, nereiškia visiško atsiskaitymo. Kaip matyti iš sutarties, 1 000 Eur avansas yra besąlyginė honoraro dalis, kuri advokatui lieka net ir bylos nesėkmės atveju, bet tai negali būti laikoma faktiškai atlikto darbo įvertinimu.
  4. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. birželio 4 d. gautas atsakovės BUAB „Vakarų dagvis“ bankroto administratorės pareiškimas dėl naujų įrodymų priėmimo.

7IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovės UAB „Vakarų dagvis“ bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus advokato V. R. finansinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
  1. Atsakovės BUAB „Vakarų dagvis“ bankroto administratorė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 2017 m. gegužės 3 d. dokumentų perdavimo – priėmimo akto kopiją, 2015 m. gruodžio 2 d. advokato V. R. prašymo su priedais kopiją. 2018 m. birželio 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės bankroto administratorės pareiškimas dėl naujų įrodymų priėmimo. Pateiktu procesiniu dokumentu bankroto administratorė prašo priimti naują įrodymą – Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-693-302/2018, kopiją.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, pateiktų įrodymų (dokumentų perdavimo – priėmimo akto kopijos, advokato V. R. prašymo su priedais) ryšį su esminiais atskirojo skundo argumentais, bankroto administratorės kartu su atskiruoju skundu naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Byloje pateikti nauji įrodymai kartu su atskiruoju skundu buvo išsiųsti pareiškėjui, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta, be to, pareiškėjas procesiniame dokumente pasisakė dėl apeliantės pateiktų dokumentų reikšmės sprendžiant byloje šalių ginčą.
  3. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. birželio 4 d. gautame atsakovės bankroto administratorės pareiškime dėl naujų įrodymų priėmimo prašoma priimti naują įrodymą – Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-693-302/2018, kopiją. Teisėjų kolegija atsisako priimti apeliantės pateiktą dokumentą, kaip neatitinkantį esminių įrodymo požymių (CPK 177 straipsnis). Kolegija pažymi, jog apeliantė pareiškimu dėl naujų įrodymų priėmimo pranešė apie civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Vakarų dagvis“ ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo papildomai atliktus procesinius veiksmus ir priimtą teismo procesinį sprendimą. Šių aplinkybių (teismo procesinio sprendimo) reikšmė bus įvertinta sprendžiant šalių ginčą. Ta aplinkybė, jog apeliaciniame procese atsisakyta priimti teismo nutartį, kaip įrodymą, nesudaro kliūčių su šios nutarties turiniu, esant būtinumui, susipažinti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
  1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) reglamentuojamo įmonės bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų ( ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis). Teismas neįpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).
  3. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius. Nepaisant administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
  4. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei byloje galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais; ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).
  5. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi atsakovei UAB „Vakarų dagvis“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta VšĮ Nacionalinis teisės centras. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. kovo 17 d. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Vakarų dagvis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  6. Pareiškėjas advokatas V. R. bankroto administratorei pateikė prašymą UAB „Vakarų dagvis“ bankroto byloje patvirtinti jo 13 527,80 Eur finansinį reikalavimą. Pareiškėjas reikalavimą patvirtinti finansinį reikalavimą grindė šalių (pareiškėjo ir bankrutavusios įmonės) sudaryta atstovavimo sutartimi, kurios pagrindu pareiškėjas atstovavo BUAB „Vakarų dagvis“ civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo. Pareiškėjas nurodė, kad atstovavimo sutartimi buvo susitarta dėl atlyginimo dydžio, priklausančio nuo teisminio ginčo baigties. Pareiškėjas nurodė, kad civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo Lietuvos apeliacinis teismas priėmė bankrutavusiai įmonei palankų teismo sprendimą (patenkino ieškinį), todėl jam (pareiškėjui) turi būti sumokėtas atlyginimas, apskaičiuotas pagal atstovavimo sutarties sąlygas. Pažymėjo, jog nors atstovavimo sutartis atstovautos įmonės iniciatyva buvo nutraukta, tačiau tai nepanaikina jos pareigos sumokėti pareiškėjui atlyginimą netesybų pavidalu, kaip tai sulygta sutarties sąlygose - 43 proc. nuo sumos, apskaičiuotos iš teismo sprendimu patenkintos reikalavimo sumos atėmus 135 000 Eur, bet ne mažiau kaip 2 500 Eur.
  7. Apeliantė prašė pareiškėjo finansinio reikalavimo netvirtinti tuo pagrindu, jog nagrinėjamu atveju bankroto administratorė įstatyme nustatyta tvarka atsisakė sutarties, sudarytos su pareiškėju vykdymo, todėl sutartis laikoma pasibaigusia (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Nurodė, kad pareiškėjui buvo sumokėtas honoraro avansas, kuris šiuo atveju yra pakankamas atlygis.
  8. Pirmosios instancijos teismas apskųstąja nutartimi pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies – patvirtino 8 188,44 Eur finansinį reikalavimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šalių sudaryta sutartis ne pasibaigė administratorės nurodytu įstatyminiu pagrindu, o buvo nutraukta. Teismas nurodė, kad sutarties nutraukimo atveju nėra pagrindo vadovautis atitinkamomis sutarties nuostatomis dėl honoraro apskaičiavimo, todėl jį apskaičiavo įvertinęs pareiškėjo faktiškai suteiktas paslaugas. Bankroto administratorė atskirajame skunde ginčija teismo išvadas dėl sutarties pabaigos kvalifikavimo ir priteisto honoraro dydžio.
Dėl atstovavimo sutarties pabaigos pagrindo
  1. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių sudaryta sutartis buvo vienašališkai nutraukta, atskirajame skunde nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą. Apeliantės teigimu, teismas turėjo vadovautis įstatymo nuostata, kad tuo atveju, jeigu įmonės valdymo organai administratoriui perdavė ne visus dokumentus apie įmonės sudarytas sutartis, pranešimo apie sutarčių nevykdymą terminas pradedamas skaičiuoti nuo duomenų apie šias sutartis gavimo dienos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu.
  2. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodyta, jog tuo atveju, jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo (ĮBĮ) 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu įmonės valdymo organai administratoriui perdavė ne visus duomenis apie įmonės sudarytas sutartis, prisiimtus įsipareigojimus ir su įmonės sudarytomis sutartimis susijusius dokumentus, šiame punkte nustatytas pranešimo suinteresuotiems asmenims apie tokių sutarčių nevykdymą terminas pradedamas skaičiuoti nuo duomenų apie šias sutartis ar įsipareigojimus ir dokumentų gavimo dienos.
  3. Pirmosios instancijos teismas, nutarties 28 punkte nurodyto teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog bankroto administratorė pranešimą apie jos priimtą sprendimą nevykdyti su pareiškėju sudarytos atstovavimo sutarties pareiškėjui išsiuntė tik 2017 m. gegužės 3 d., kai, atsižvelgiant į teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo momentą, tokį pranešimą galima buvo pateikti iki 2017 m. balandžio 17 d. Teisėjų kolegija šią teismo išvadą pripažįsta pagrįsta. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodyto termino skaičiuoti nuo įmonės dokumentų perdavimo bankroto administratorei momento. Įstatyme numatyta galimybė skaičiuoti pranešimo apie bankroto administratoriaus priimtą sprendimą nebevykdyti iki bankroto bylos iškėlimo sudarytos sutarties terminą nuo tam tikrų įmonės dokumentų perdavimo bankroto administratoriui pagal šios teisės normos tikslą sietina su tuo, jog bankroto administratorius, neturėdamas būtinos informacijos (arba turėdamas jos nepakankamai) negali priimti sprendimo dėl atitinkamos sutarties naudingumo (nenaudingumo) ir būtinumo (nebūtinumo) bankrutuojančiai įmonei. Byloje nustatytos aplinkybės ir kartu su atskiruoju skundu apeliantės pateikti įrodymai patvirtina, kad sprendimas atsisakyti sutarties su pareiškėju buvo priimtas ir apie tai pareiškėjui pranešta 2017 m. gegužės 3 d., kai įmonės dokumentai bankroto administratorei perduoti 2017 m. gegužės 9 d. perdavimo - priėmimo aktu. Kolegijos vertinimu, tai leidžia daryti išvadą, jog nedisponavimas visais įmonės dokumentais bankroto administratorei nesudarė kliūčių tinkamai įvertinti atstovavimo sutarties tolimesnio vykdymo perspektyvumą ir naudą bei priimti sprendimą dėl jos (sutarties) atsisakymo. Vadinasi, nėra pagrindo įstatyme numatyto termino pranešimui apie ketinimą nebevykdyti su pareiškėju sudarytos sutarties pradžios momentą sieti su apelianto akcentuojama aplinkybe – dalies įmonės dokumentų perdavimu bankroto administratorei.
  4. Kita vertus, nagrinėjamu atveju terminas pranešimui apie priimtą sprendimą nebevykdyti sutarties buvo praleistas nežymiai. Todėl būtina įvertinti ir kitas aplinkybes, leidžiančias identifikuoti ginčo sutarties pabaigos pagrindą. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 3 d. pateikusi pareiškėjui pranešimą, bankroto administratorė sudarė įmonės interesų teisinio atstovavimo sutartį su advokatu E. K.. Taigi nėra pagrindo išvadai, jog sprendimą atsisakyti su pareiškėju sudarytos sutarties būtų lėmęs sprendimas nesinaudoti atlygintinomis teisinėmis paslaugomis, o pradėtą teisminį procesą dėl draudimo išmokos priteisimo pabaigti savarankiškai (t. y. atstovaujant pačiai bankroto administratorei). Apeliantė tik deklaratyviai nurodo, jog įmonei naudingą teisminio proceso baigtį lėmė pareiškėjo paslaugų atsisakymas ir naujo atstovo įstojimas į bylos procesą. Juolab kad apeliantė nepateikė duomenų, jog pareiškėjo teiktos teisinės paslaugos buvo netinkamos ar nekvalifikuotos. Sugretinus ginčo sutarties ir sutarties, sudarytos su advokatu E. K., sąlygas dėl honoraro apskaičiavimo tvarkos, negalima daryti išvados, jog ginčo sutarties nevykdymas galėjo lemti įmonės lėšų sutaupymą.
  5. Atsakovės ir pareiškėjo 2015 m. kovo 4 d. sudarytame susitarime dėl teisinės pagalbos įtvirtinta sąlyga, pagal kurią klientas turi teisę bet kada nutraukti sutartį (5 punktas). Tokia pati sąlyga įtvirtinta ir vėlesniame 2016 m. gegužės 4 d. šalių sudarytame susitarime (5.4 punktas). Apibendrinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjimu atveju bankroto administratorė, be objektyviai pagrįstos priežasties vieną įmonės atstovą pakeitė kitu. Ji nutraukė ginčo sutartį nesant pareiškėjo kaltės, tokiu būdu pasinaudodama sutartyje numatyta kliento teise. Ginčo sutartyje įtvirtinta absoliuti kliento teisė bet kuriuo metu nutraukti sudarytą sutartį, todėl sprendžiant dėl sutarties pabaigos pagrindo identifikavimo, teisinės reikšmės netenka pareiškėjo neginčijimas sutarties nutraukimo ir sutarties su kitu advokatu sudarymo teisėtumo vertinimas. Šiame kontekste teisinės reikšmės neturi ir ta aplinkybė, jog bankroto administratorė pranešė ne apie sutarties nutraukimą, o apie jos pasibaigimą (atsisakymą vykdymo). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes dėl termino pranešti apie atsisakymą ginčo sutarties praleidimo bei pavedimo kitam advokatui tęsti konkrečių teisinių paslaugų teikimą sąlygomis, kurios savaime negali būti pripažintos naudingesnėmis įmonei, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo ginčo sutarties pabaigos pagrindą ir padarė teisingą išvadą, jog ginčo sutartis buvo nutraukta.
Dėl pareiškėjo honoraro dydžio
  1. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįsta pripažinęs bankroto administratorės poziciją, jog pareiškėjo ir įmonės sutartis pasibaigė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu, konstatavo, kad ginčo sutartis buvo nutraukta. Byloje nustatytos aplinkybės ir pirmosios instancijos teismo motyvai sudaro pagrindą išvadai, jog apskųstąja nutartimi konstatuotas ginčo sutarties nutraukimas bankroto administratorės iniciatyva nesant pareiškėjo kaltės, tokiu būdu realizuojant sutarties sąlygose įtvirtintą absoliučią kliento (įmonės) teisę. Teisėjų kolegija tokiam aplinkybių vertinimui ir sutarties nutraukimo pagrindo kvalifikavimui iš esmės pritaria. Tačiau kolegija neturi pagrindo sutikti su teismo išvada, jog nutraukus sutartį nėra pagrindo vadovautis joje nurodyta atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarka bei paslaugų įkainiais.
  2. Pagal įstatymą sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties nevykdymo, bei netesybas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. Bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. kovo 4 d. šalys sudarė susitarimą dėl teisinės pagalbos Nr. 303. Šios susitarimo pagrindu pareiškėjas atstovavo įmonei civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo. Bylos nagrinėjimo metu, 2016 m. gegužės 4 d. šalys sudarė naują (pakeitusį ankstesnį) susitarimą dėl teisinės pagalbos Nr. 303-1. Vadovaudamasis šio susitarimo sąlygomis pareiškėjas grindžia reikalavimą dėl honoraro priteisimo, patvirtinant finansinį reikalavimą kliento bankroto byloje. Teisėjų kolegija, atmesdama atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, jog apeliantė nepagrindė deklaratyvaus pobūdžio teiginių, kad pradinį susitarimą pakeitęs vėlesnis susitarimas dėl teisinės pagalbos esą buvo suklastotas. Tokiam teiginiui pagrįsti bankroto administratorė nepateikė ir nenurodė jokių duomenų (CPK 178 straipsnis). Abejonių dėl šio (vėlesnio) susitarimo tikrumo teisėjų kolegijai nekilo. Apeliantės pateiktas dokumentų perdavimo - priėmimo aktas taip pat nepatvirtina argumento, jog vėlesnės redakcijos susitarimas dėl teisinių paslaugų administratorei nebuvo perduotas.
  4. 2016 m. gegužės 4 d. susitarimo dėl teisinės pagalbos 5.4. punkte įtvirtinta klientės (šiuo atveju įmonės) absoliuti teisė bet kada nutraukti sutartį. Nutraukus sutartį nesant advokato (pareiškėjo) kaltės, klientė (įmonė) įsipareigojo sumokėti advokatui šio susitarimo 5.2. p. numatyto papildomo honoraro dydžio baudą. Įvertinusi įstatyme įtvirtintas sutarties nutraukimo teisines pasekmes (nutarties 33 punktas), teisėjų kolegija daro išvadą, jog nutraukus ginčo susitarimą, pareiškėjo teisė reikalauti netesybų, kurių dydis įtvirtintas susitarimo sąlygose, šiuo atveju išliko.
  5. 2016 m. gegužės 4 d. susitarime dėl teisinės pagalbos šalys sutarė, jog advokato papildomas honoraras sudaro 43 proc. nuo sumos, kuri apskaičiuojama iš teismo procesiniu sprendimu (ar nutartimi patvirtinta taikos sutartimi) patenkintos klientės reikalavimo sumos atėmus 135 000 Eur, bet ne mažiau kaip 2 500 Eur. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ BUAB „Vakarų dagvis“ naudai priteisė 140 635,15 Eur draudimo išmoką, 5 062,57 delspinigių ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Todėl pareiškėjas tinkamai (pagal nurodytas susitarimo sąlygas) apskaičiavo jam priklausantį atlyginimą sutartinių netesybų forma. Netesybų apskaičiavimo klaidų ar kitokių trūkumų teisėjų kolegija nenustatė.
  6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo atliko didesnę dalį su atstovavimu, procesinių dokumentu paruošimu, įrodymų pateikimu susijusių darbų, įvertinęs išnagrinėtos bylos sudėtingumą, pareiškėjo dalyvavimą rengiant procesinius dokumentus ir dalyvaujant procesiniuose veiksmuose, įvertinęs aplinkybę, jog detalizuotos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), pareiškėjui pakankamu atlyginimu pripažino 9 188,44 Eur sumą, kurią sumažino 1 000 Eur pareiškėjui sumokėto avanso suma. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, netinkamu įvardijo pareiškėjo elgesį, kuomet detalizuodamas suteiktas paslaugas jis perkainavo tas pačias paslaugas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
  7. Pažymėtina, jog šalys susitarė dėl papildomo honoraro, kuris tiesiogiai priklausė tik nuo konkrečioje byloje pasiekto teisinio rezultato. Tik ieškinio patenkinimo atveju įmonė įsipareigojo sumokėti papildomą honorarą, kurio dydis atitinka konkrečią (procentinę) dalį patenkintų ieškinio reikalavimų. Sudaryto susitarimo sąlygose nėra aptartas papildomo honoraro ryšys su konkrečių teisinių paslaugų (pvz., procesinių dokumentų rengimo ar dalyvavimo teismo posėdyje) dydžiu ar sąnaudomis. Todėl tiek reikalavimas pateikti atliktų paslaugų (ar procesinių veiksmų) detalizavimą, tiek ta aplinkybė, jog konkrečių teisinių paslaugų įkainiai neatitinka susitarimo 5.2. punkte nustatyta tvarka apskaičiuoto honoraro, o vėliau ir netesybų (5.4. punktas), nepaneigia pareiškėjo teisės reikalauti nurodyto dydžio honoraro ar netesybų.
  8. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai įžvelgia prejudicinę faktų, nustatytų Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-693-302/2018, reikšmę. Ta nutartimi buvo išspręstas civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo ieškovės BUAB „Vakarų dagvis“ realiai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Nėra ginčo dėl aplinkybės, jog įmonė pareiškėjui buvo sumokėjusi 1 000 Eur avansą už atstovavimo paslaugas, o civilinėje byloje buvo sprendžiamas patirtų bylinėjimosi išlaidų tik faktiškai apmokėtų teisinių paslaugų ribose atlyginimo klausimas. Taigi ta aplinkybė, jog realiai apmokėtų išlaidų dydį teismas civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo pripažino pagrįstu, neturi teisinės reikšmės vertinant įmonės pareigą sumokėti susitarime numatytas netesybas jo (susitarimo) nutraukimo atveju. Civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo buvo sprendžiami realiai patirtų bylinėjimosi išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, jų priteisimo iš ginčą pralaimėjusios šalies klausimai, tačiau nebuvo sprendžiama dėl įmonės prievolės pareiškėjui pagal jų tarpusavio susitarimą teikti teisines atstovavimo paslaugas. Apeliantės nurodytoje nutartyje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti nei prejudicinėmis, nei paneigiančiomis įmonės prievolę pareiškėjui.
  9. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Rekomendacijos skirtos teisme spręsti dėl šalių civilinėse bylose patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Šiame teisės akte numatyti priteistinų bylinėjimosi išlaidų maksimalūs dydžiai neriboja advokato ir kliento teisės susitarti dėl didesnio honoraro (viršijančio maksimaliai atlygintinų bylinėjimosi išlaidų ribas). Iš esmės šis reguliavimas pasireiškia tuo, jog šalis, sumokėjusi ar įsipareigodama sumokėti honorarą, viršijantį rekomenduojamą maksimalų užmokesčio advokatui dydį, negali turėti pagrįstų lūkesčių, jog net ir jai palankaus teisminio ginčo baigties atveju visos faktiškai patirtos bylinėjimosi išlaidos bus atlygintos.
  10. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta kaip neturinčius teisinės reikšmės byloje sprendžiamam ginčui. Taip pat nėra pagrindo pripažinti pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadų, kiek tai susiję su konkrečių paslaugų apimties ir su jų įkainių atitikties Rekomendacijoms vertinimu.
  11. Įstatyme numatyta galimybė netesybas sumažinti (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, motyvų apskųstoje nutartyje turinys leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo finansinio reikalavimo pagrindą (įvardindamas jį netesybomis) taipogi, nors ir remdamasis netinkamu teisiniu pagrindu, iš esmės tinkamai realizavo įstatyme numatytą teisę mažinti netesybas - šalių sudarytame susitarime nustatyta tvarka (5.2., 5.4. punktai) apskaičiuotas netesybas sumažindamas iki 8 188,44 Eur sumos. Šią aplinkybę atsiliepime į atskirąjį skundą pripažįsta ir pareiškėjas.
  12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliantė atskirajame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo atlikto netesybų mažinimo, o pareiškėjas atskirojo skundo nepateikė. Teisėjų kolegija, konstatavusi, jog teismas iš esmės tinkamai realizavo teisę mažinti netesybas, nevertina, ar netesybų mažinimas būtent tokia apimtimi yra teisingas.
  13. Kiti atsakovės atskirajame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
  14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino byloje sprendžiamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai identifikavo šalių sudarytos sutarties pabaigos pagrindą. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių, tačiau toks pažeidimas nelėmė neteisingo ginčo išsprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai