Byla 2A-347-302/2014
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. R

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamam AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. R., ir

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinęs prašė iš atsakovo priteisti 22 114,87 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti. Nurodė, jog J. R. dėl 2008-11-20 Lenkijoje, Suvalkų kelyje įvykusio eismo įvykio, dėl kurio kaltu Lenkijos Suvalkų miesto teismo nuosprendžiu pripažintas E. Š., vairavęs sunkiasvorį automobilį Mercedes Benz, valstybinis Nr. ( - ) tapo neįgali ir neteko darbingumo. Ieškovas 2009-04-03 sprendimu Nr. 10.33.C-12127, 2010-04-20 sprendimu Nr. 10.33.C-8503, 2012-04-06 sprendimu Nr. 10.19-20916 J. R. nuo 2009-03-25 iki 2014-03-31 paskyrė valstybinę socialinio draudimo pensiją ir nuo 2009-03-25 iki 2012-05-31 jai išmokėjo 21 724,87 Lt. Be to, 2009-04-03 sprendimu Nr. 10.33.C-12128 J. R. nuo 2009-03-25 iki 2010-03-24 paskyrė ir išmokėjo 32,50 Lt per mėnesį transporto išlaidų kompensaciją, kurios bendra išmokėta suma siekia 390 Lt. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 str. 1, 3 d., Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d., ieškovas reiškia regresinį reikalavimą į kaltininko E. Š. civilinę atsakomybę eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudusį atsakovą. Ieškovas nurodė, kad 2010-05-07 raštu Nr. (2.51)10.V-6286 kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlyginti žalą, tačiau atsakovas jos neatlygino.

5Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo pateikė atsiliepimą, kuriame su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad eismo įvykis, kurio metu nukentėjo J. R., įvyko 2008-11-20. Ieškovas nukentėjusiajai netekto darbingumo pensiją ir transporto išlaidų kompensaciją pradėjo mokėti 2009 m. kovo mėn., o pretenziją draudikui pareiškė 2010-05-07. Nukentėjusioji su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, kuris 2009-12-16 sprendimu jos ieškinį patenkino visiškai ir priteisė 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš E. Š.. Reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovui J. R. pareiškė tiesiogiai Suvalkų apygardos teismui 2010-09-13. Ši byla dar nėra išnagrinėta. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, atsakovas teigė, kad ieškovas praleido Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 4 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 7 d. numatytą pretenzinį vienų metų terminą ir vienerių metų ieškinio senaties terminą. Taip pat atsakovas nurodė, kad Konstitucinis teismas 2012-04-18 nutarimu išaiškino, jog socialinio draudimo įstaigos negali reikalauti daugiau nei nukentėjusiajam eismo įvykio metu buvo padaryta turtinės žalos. Todėl nustatant J. R. negautų pajamų dydį būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 9 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintos Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 p. Pagal šias nuostatas apskaičiuojant J. R. negautas pajamas turi būti skaičiuojamas 2008 m. rugpjūčio –spalio laikotarpis, per kurį J. R. gavo 762,37 Lt pajamų (atskaičius 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio – 648,01 Lt). Todėl net jei ieškovo reikalavimas būtų pateiktas laiku, jis iš atsakovo negalėtų reikalauti didesnės nei 216 Lt per mėnesį sumos.

6Trečiasis asmuo J. R. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 2-as apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priimdamas sprendimą, teismas nustatė, jog per eismo įvykį buvo sužalota trečiojo asmens J. R. sveikata, dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų ji neteko dalies darbingumo ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka įgijo teisę į netekto darbingumo pensiją, kuri ieškovo jai buvo išmokėta. Teismas sprendė, kad nagrinėjamai bylai teisingai išnagrinėti, esminę reikšmę turi aplinkybė, ar J. R. laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2012-05-31 negavo pajamų, kurias ji būtų gavusi, jeigu jos sveikata nebūtų sužalota. Eismo įvykio metu (2008-11-20) J. R. nedirbo ir jokių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, negavo, dėl ko teismas neturėjo pagrindo jos gautų pajamų vidurkį per paskutinius tris mėnesius, pripažinti mėnesio pajamomis, kurių ji negavo dėl 2008-11-20 įvykusio eismo įvykio. Teismas nurodė, kad vien Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatyme numatytų išmokų (šiuo atveju netekto darbingumo pensijos) išmokėjimo apdraustam asmeniui faktas nėra pakankamas teigti, kad tokią išmoką gavęs asmuo dėl konkretaus draudžiamojo įvykio būtent tiek pajamų ir prarado. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju aplinkybe, kad nukentėjusioji J. R. neteko 21 724,87 Lt pajamų dėl 2008-11-20 eismo įvykio laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2012-05-31 remiasi ieškovas, todėl pareiga šią aplinkybę įrodyti tenka būtent jam. Teismas taip pat netenkino ieškovo reikalavimo dėl trečiajam asmeniui išmokėtos 390 Lt transporto išlaidų kompensacijos ir pažymėjo, kad transporto išlaidų kompensacija, mokama pagal Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnį, nepatenka į žalą, kurią atlyginti yra įpareigotas draudikas pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties, kadangi nors pretenzijos pateikimo iki ieškinio padavimo 2010-05-11 trijų metų ieškinio senaties terminas reikalavimus reikšti tiesiogiai eismo įvykio kaltininkui (draudėjui) nebuvo suėjęs.

9III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

10Apeliantas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo ir prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad atsakovas AAS „Gjensidige Baltic" Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turi atlyginti padarytą 22 114,87 Lt žalą, kuri atsirado dėl E. Š. neteisėtų veiksmų, kadangi įvykio metu kaltininko valdoma transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu šioje draudimo bendrovėje. Per eismo įvykį buvo sužalota J. R. sveikata, dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų ji neteko dalies darbingumo ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka įgijo teisę į netekto darbingumo pensiją, kuri VSDFV Kauno skyriaus jai buvo išmokėta. VSDFV Kauno skyrius kompensavo J. R. dėl jos sveikatos sužalojimo patirtą žalą negautų pajamų forma, dėl ko turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš kalto asmens, šiuo atveju iš jo draudiko. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai su šiais VSDFV Kauno skyriaus argumentais nesutiko. Apelianto nuomone, atsakovo ir teismo argumentai, kad J. R. negautos pajamos turi būti skaičiuojamos pagal nukentėjusiosios vidutinį darbo užmokestį prieštarauja LR CK 6.283 str. nustatytai žalos atlyginimo tvarkai. Šiuo atveju 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 795 9 punktas neturi būti taikomas, kadangi žalos dydį, tame tarpe ir negautas pajamas visais atvejais nustato tik teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visetą. Iki eismo įvykio nukentėjusioji buvo visiškai darbinga, taigi, galėjo dirbti ir gauti bent jau minimalų darbo užmokestį. Įrodymų, kad J. R. ateityje apskritai neketino dirbti ar, kad ateityje ji nebūtų susiradusi geriau apmokamo darbo byloje nėra pateikta. Todėl, apelianto nuomone, pajamas bent jau minimalaus darbo užmokesčio apimtyje, nukentėjusioji gauti turėjo realias galimybes, o teismas į šiuos ieškovo argumentus visiškai neatsižvelgė. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kad VSDFV Kauno skyrius būtų kompensavęs nukentėjusiajai daugiau žalos negu ji realiai patyrė. Taigi, nukentėjusiajai išmokėjęs socialinio draudimo išmokas, VSDFV Kauno skyrius nurodytų teisės aktų pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į nukentėjusiam žalos padariusį asmenį, šiuo atveju - į atsakingą draudiką, kadangi žalą padaręs asmuo savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu draudimo bendrovėje.

11Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju Draudimo išmoka apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis. Šių taisyklių 9 punktas numato, kad „Asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka". Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė LAT suformuotą praktiką ir nurodė, kad draudimo įmonė turi pareigą atlyginti ne Sodros patirtą žalą, o nukentėjusiojo patirtą žalą, kurią kompensavo Sodra. Negautų pajamų dydis, esant ginčui, turi būti įrodytas, o jo įrodinėjimo pareiga byloje tenka ieškovui. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog eismo įvykio metu nukentėjusioji nedirbo ir jokių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, negavo, todėl nėra pagrindo negautų pajamų apskaičiavimui.

12Trečiasis asmuo J. R. atsiliepimo į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai išaiškino materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl sprendimas naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

16Byloje nustatyta, kad 2008-11-20 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota į eismo įvykį patekusio automobilio Mercedes Benz 1824, valstybinis Nr. ( - ), vairuotoja – trečiasis asmuo J. R. (b.l. 121-122, 123-124). Eismo įvykio kaltininku 2009-03-27 Lenkijos Respublikos Suvalkų teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kito eismo įvykyje dalyvavusio automobilio – vilkiko MB1844, kurio valstybinis Nr. ( - ), priklausiusio A. J. individualiai įmonei, vairuotojas E. Š. (b.l. 106-107). Dėl eismo įvykio sukeltų sužalojimų J. R. neteko dalies darbingumo – nuo 2009-03-25 iki 2010-03-24 jai buvo nustatytas 80 procentų netekto darbingumo lygis (b. l. 5), nuo 2010-03-24 iki 2012-03-23 jai buvo nustatytas 75 proc. netekto darbingumo lygis (b.l. 6), nuo 2012-03-24 iki 2014-03-25 jai nustatytas 80 procentų netekto darbingumo lygis (b.l. 71), taip pat nuo 2009-03-25 iki 2010-03-24 jai buvo nustatytas specialus transporto išlaidų kompensacijos poreikis (b.l. 7).Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2009-04-03 sprendimu Nr. 10.33.C-12127 (b.l. 9), 2010-04-20 sprendimu Nr. 10.33.C-8503 (b.l. 11), 2012-04-06 sprendimu Nr. 10.19-20916 (b.l. 70) nuo 2009-03-25 iki 2014-03-31 J. R. buvo paskirta ir nuo 2009-03-25 iki 2012-05-31 mokama 568,33 Lt netekto darbingumo pensija per mėnesį. Šio sprendimo pagrindu ieškovas J. R. minėtu laikotarpiu išmokėjo 21 724,87 Lt netekto darbingumo pensijos (b. l. 12-14, 67-69). Taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2009-04-03 sprendimu Nr. 10.33.C-12128 (b.l. 10) paskyrė J. R. nuo 2009-03-25 iki 2010-03-24 32,50 Lt per mėnesį transporto išlaidų kompensaciją ir ją 390 Lt sumoje šiuo laikotarpiu išmokėjo (b.l. 12-14). 2010-05-07 ieškovas dėl išmokėtos netekto darbingumo pensijos ir transporto išlaidų kompensacijos atlyginimo kreipėsi į atsakovą (b.l. 16-17), nes eismo įvykio metu kaltininko automobilio – vilkiko MB1844, kurio valstybinis Nr. ( - ), valdytojų civilinė atsakomybė buvo drausta pas atsakovą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b.l. 104-105). 2010-05-14 raštu atsakovas mokėti prašomą draudimo išmoką ieškovui atsisakė, kol Konstitucinis Teismas neištirs, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 str. atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 30 str. 2 d., 52 str., taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą (b.l. 18), po nutarimo priėmimo atlyginti žalą atsisakė.

17Kaip matyti iš ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, byloje buvo keliamas ieškovui, kaip socialinio draudimo įstaigai, žalos padarymo klausimas, kadangi jam atsirado įstatyminė pareiga mokėti apskaičiuotą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo suformuluotus kriterijus socialinio draudimo išmoką (nedarbingumo pensiją). Ieškovas reikalavimo teisę grindė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. ir CK 290 str. 3 d. nuostatomis. Minėtos teisės normos numato Fondui subrogacijos teisę iš žalą padariusio asmens arba jo draudiko reikalauti socialinio draudimo išmokų, kurios buvo sumokėtos dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, grąžinimo. Šių teisės normų aiškinimo klausimu kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis c.b. Nr. 3K-7-368/2012; 2012-10-10 nutartis Nr. 3K-3-70/2012; 2012-0-24 nutartis Nr. 3K-3-435/2012).

18CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje Nr.37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011- 13/2011-24/2011 konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostata „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“ aiškintina socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų kontekste. Valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 13 dalyje nustatyta: „Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos“; šio straipsnio 11 dalyje nustatyta: „Valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudiminiam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys“; šio įstatymo 11 straipsnyje „Socialinio draudimo išmokos“ nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos – tai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos.“ Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

19Pirmos instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovo paskirta ir išmokėta netekto darbingumo pensija ir transporto išlaidų kompensacija nagrinėjamoje byloje negali būti laikoma žalos, kuria patyrė J. R. dėl sužalojimo autoįvykyje, nes ji sveikatos sužalojimo metu nedirbo ir neturėjo pajamų iš darbo santykių, todėl ieškovo prašomų priteisti lėšų teismas nevertino, kaip J. R. galimomis gauti pajamomis, jeigu ji nebūtų sužalota.

20Vertinant, kurias sumokėtas dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo arba dėl jo gyvybės atėmimo socialinio draudimo išmokas subrogacijos pagrindu galima išsireikalauti iš atsakingo dėl tokių pasekmių atsiradimo asmens draudiko, sistemiškai analizuotinas žalos atlyginimo instituto teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti teismų praktika. Juridiniai arba fiziniai asmenys, kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta žala Fondui, įstatymų nustatyta tvarka privalo tą žalą atlyginti. Minėta, kad šią pareigą turi ir atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudikas, jeigu žala padaryta kaltais jo draudėjo veiksmais. Draudiko atsakomybė ribojama jo prisiimama draudimo rizika, taip pat bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais, be to, ji negali būti didesnė, nei paties atsakingo už žalą asmens atsakomybė (CK 6.254 str.). Netekto darbingumo pensijos ir transporto išlaidų kompensacijos mokėjimą sąlygojo būtent J. R. sužalojimas dėl atsakovo apdraustojo E. Š. sukelto eismo įvykio, nes sveikatos sužalojimas yra draudiminis įvykis, suteikęs nukentėjusiajai teisę į tokios valstybinio socialinio draudimo išmokos gavimą. Dar vienas svarbus elementas civilinei atsakomybei taikyti - žalos (nuostolių) padarymas bei jų dydis (CK 6.249 str.), kuris taikomas kartu su visiško nuostolių atlyginimo principu (CK 6.251 str.). Byloje yra duomenys apie paskirtą ir mokamą J. R. pensiją ir transporto išlaidų kompensaciją. Šios išmokos, atlieka socialinės paramos funkciją, kitaip tariant, jos yra tam tikra materialinė kompensacija asmeniui, kuomet asmuo neteko galimybės dėl savo nedarbingumo uždirbti tokių pajamų, kurias galėtų užsidirbti, jeigu nebūtų sužalotas.

21Tokiu būdu tiesiogiai iš įstatymo kildinama kompensacinė sistema, siejant išmokų mokėjimą su asmens socialiniu statusu ir jo nedarbingumu, suponuoja aiškinimą, kad nedarbingam dėl ligos asmeniui, nes tik tokios socialinės padėties asmuo ir gali pretenduoti ją gauti, mokamos netekto darbingumo pensijos ir transporto išlaidų kompensacijos paskirtis yra iš dalies kompensuoti valstybės iš anksto preziumuojamus materialiuosius praradimus, nukentėjusiajam asmeniui. Todėl tokioje situacijoje sieti J. R. turtinės padėties nepasikeitimą vien dėl to, jog ji autoįvykio metu nedirbo, nebūtų visai teisinga ir protinga (CK 1.5 str.).

22Kadangi pirmos instancijos teismas išanalizuotas materialinės teisės normas netinkamai aiškino, dėl ko padarė netinkama išvadą ir priėmė neteisėtą sprendimą, todėl teismo sprendimas yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškovo reikalavimas tenkintinas visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.) .

23Sprendimą panaikinus ir priėmus priešingą sprendimą perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Iš atsakovo priteistinos išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis – 663,45 Lt už ieškinį, nuo kurių mokėjimo ieškovas yra atleistas (CPK 96 str. 1 d.), taip pat procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmos instancijos teisme 39,96 Lt.

24Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinas ir žyminis mokestis 663,45 Lt mokėtinas už apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo apeliantas atleistas (CPK 96 str. 1 d.).

25Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais teisėjų kolegija

Nutarė

26Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

27Priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 22 114,87 Lt (dvidešimt du tūkstančiai vienas šimtas keturiolika litų, 87 cnt.) ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, 1 366,68 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose valstybei (įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius... 5. Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige... 6. Trečiasis asmuo J. R. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 2-as apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu... 9. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai... 10. Apeliantas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius... 11. Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige... 12. Trečiasis asmuo J. R. atsiliepimo į apeliacinį skundą per teismo nustatytą... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 15. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis... 16. Byloje nustatyta, kad 2008-11-20 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo... 17. Kaip matyti iš ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą sudarančių... 18. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos,... 19. Pirmos instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovo paskirta ir... 20. Vertinant, kurias sumokėtas dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo arba... 21. Tokiu būdu tiesiogiai iš įstatymo kildinama kompensacinė sistema, siejant... 22. Kadangi pirmos instancijos teismas išanalizuotas materialinės teisės normas... 23. Sprendimą panaikinus ir priėmus priešingą sprendimą perskirstomos... 24. Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinas ir žyminis... 25. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331... 26. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą... 27. Priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 22 114,87 Lt (dvidešimt du...