Byla 2A-2783-392/2015
Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė A. R

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1549-845/2015 pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei V. D. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė A. R..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas S. K. pareikštu ieškiniu teismo prašė pripažinti negaliojančiu Kėdainių rajono notarų biure V. K. 2001-07-05 sudarytą testamentą (registro Nr. 1-5322), kaip sudarytą asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės, taip pat priteisti ieškovui iš atsakovės V. D. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2013-06-03 mirė jo motina V. K.. Po motinos mirties ieškovas sužinojo, kad ji 2001-07-05 Kėdainių rajono notarų biure surašė naują testamentą, kuriuo visą savo turtą, kuris jai priklausys mirties dieną, paliko savo vaikaitei, atsakovei V. D.. Ši aplinkybė ieškovui buvo netikėta, nes po tėvo B. K. mirties (1988-01-18) ieškovo motina buvo surašiusi testamentą, kuriuo piniginį indėlį paliko abiems savo vaikams: ieškovui ir jo seseriai D. D. (atsakovės V. D. motinai). Ieškovui 2001-07-05 testamento surašymo faktas sukėlė daug abejonių. Prieš šio testamento surašymą ieškovo motinai buvo diagnozuotas mišrus nerimo ir depresijos sindromas, ji dėl šių ligų lankėsi gydymo įstaigose, buvo konsultuojama psichiatrų, vartojo vaistus. Po tėvo mirties į motinos namus persikėlė gyventi ieškovo sesuo D. D., kuri pradėjo riboti motinos galimybes bendrauti su kaimynais, draugais, ieškovu. Ieškovui buvo žinoma, kad motina bijojo savo dukters, jis yra matęs ant motinos kūno kraujosruvas. Dėl netinkamo sesers elgesio su motina ieškovas kreipėsi į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių. Ieškovo manymu, motinos sunki sveikatos būklė, visiškas priklausomumas nuo dukters valios turėjo įtakos jos sugebėjimui tinkamai suvokti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti, ji negalėjo savarankiškai ir savo iniciatyva surašyti tokio turinio testamento, koks buvo surašytas 2001-07-05 (t. I, b.l. 1-4).

4Atsakovė V. D. atsiliepimu su ieškovo S. K. ieškiniu nesutiko. Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė, kad V. K., nors ir būdama veiksni, 2001-07-05 testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. V. K. sveikatos istorijoje nėra duomenų apie jos psichinę sveikatos būklę 2001-07-05 dienai. Savo valią, išreikštą 2001-07-05 testamente, V. K. formavo nuosekliai, t. y. kažkokio netikėtumo ar neprotingumo testatorės veiksmuose, sprendžiant iš visų sudarytų oficialių testamentų turinio, nebuvo. Atsakovės žiniomis, V. K. ir ieškovas nesutarė. Tuo tarpu atsakovė su V. K. buvo artimos, jų emociniai ir socialiniai ryšiai buvo glaudžiausi, kas sąlygojo 2001-07-05 testamento sudarymą atsakovės naudai. Tuo metu atsakovės motina D. D. su V. K. kartu negyveno. Įrodymų, kad D. D. su V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu elgėsi netinkamai, nepateikta. Po vyro B. K. mirties iki 2001-07-05 testamento sudarymo V. K. gyveno viena, savarankiškai, rūpinosi namais, ūkiu, prekiavo turguje, lankydavosi pas savo gimines ir kaimynus, t. y. buvo socialiai orientuota (t. I, b.l. 29-32).

5Trečiasis asmuo notarė A. R. atsiliepimu su ieškovo S. K. ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2001-07-05 ji patvirtino V. K. testamentą, reg. Nr. I-5322, kuriuo ji visą turtą po mirties paliko vaikaitei V. D.. Testamento sudarymo metu notarei nekėlė abejonių testatorės veiksnumas. Testamento tekstas V. K. buvo garsiai perskaitytas ir notaro akivaizdoje testatorės pasirašytas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų pagrindas pripažinti V. K. neveiksnia 2001-07-05 testamento sudarymo metu dėl psichikos sutrikimo (t. I, b. l. 26 - 27).

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-23 sprendimu ieškovo S. K. ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ekspertizės akte dėl V. K. ekspertas prielaidos forma pateikė išvadą, jog yra didelė tikimybė, kad V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu dėl lėtinio, progresuojančio psichikos sutrikimo (kraujagyslinės demencijos) negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nustatyta, kad testatorei 1999-10-26 buvo diagnozuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas. Ekspertas, pateikdamas išvadą dėl šios diagnozės, nurodė, kad mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas yra tik neurozinio spektro sutrikimas, kuris paprastai negali sąlygoti asmens negalėjimo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti sandorio sudarymo metu. Taip pat iš ekspertizės akto tiriamosios dalies nustatyta, kad V. K. pirmi atminties ir dėmesio sutrikimai buvo konstatuoti 1991 ir 1995 m., nuo 1999 m. buvo sumažėjęs pažinimo funkcijų produktyvumas, tačiau ekspertas, įvertinęs duomenis apie V. K. sveikatos būklę, padarė prielaidą, jog 2001-07-05 testamento pasirašymo metu protinės būklės maksimalus tyrimo rezultatas (MMSE) galėjo būti 14-15 balų (vidutinis pažinimo sutrikimas). Ekspertas paaiškino, kad vidutiniai pažinimo funkcijų sutrikimai pasireiškia orientacijos sutrikimais, nepakankamu mąstymo produktyvumu, ilgalaikės, trumpalaikės, loginės bei vaizdinės atminties sutrikimais, vykdomųjų funkcijų, valios ir dėmesio nusilpimu. Vidutinis pažinimo funkcijų sutrikimas atitinka demencijos sindromo klinikinius diagnostinius kriterijus. Asmenys su demencijos sindromu nebesugeba pilna apimtimi suvokti aplink juos vykstančių įvykių, nesugeba tinkamai savarankiškai analizuoti situacijos, orientuojasi į kitų aplinkinių nuomonę, impulsyviai priima sprendimus. Tačiau, nepaisant ryškių fiksacinės atminties sutrikimų, ligonio asmenybė ilgai nepraranda savitų socialinių ir moralinių normų, ilgai išlieka profesinės žinios, kurį laiką gali išlikti gyvenimo eigoje įgyti elementarūs buities ir higienos įgūdžiai, t. y. apsitarnavimas buityje, nuvažiavimas gerai žinomu maršrutu, pokalbiai bendromis, ankščiau mėgstamomis temomis, išliekantys prisiminimai iš jaunystės. Teismas pažymėjo, kad nurodytos eksperto išvados išsamumas ir pakankamumas turi būti įvertintas santykyje su visomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, liudytojų parodymais, šalių paaiškinimais. Byloje apklausta liudytoja V. S. V., ieškovo šeimos draugė, teismo posėdyje parodė, kad testatorė 1998-1999 m. pasikeitė, buvo liūdna, kartą nepažinojo ieškovo, taip pat kartą ji palydėjo testatorę į namus, nes pastaroji nesiorientavo. Liudytoja D. Š., kuri pažinojo ieškovo šeimą nuo 1997 m., prižiūrėjo jo namus, teismo posėdyje parodė, jog testatorė buvo nebendraujanti, uždara, nepažinojo žmonių, nesiorientavo. Liudytoja K. K., kuri 1996-2000 m., lankydavosi pas ieškovą, teismo posėdyje parodė, jog testatorė tuo metu buvo be orientacijos, nepažinojo žmonių. Liudytoja N. J. K., testatorės marti, teismo posėdyje parodė, kad 1991-1993 m. testatorė turėjo problemų dėl atminties, 1999 m. nepažinojo sūnaus – ieškovo, buvo be orientacijos. Liudytoja J. P., socialinė darbuotoja, teismo posėdyje parodė, jog buvo ieškovo kaimynė, pažinojo testatorę. Patvirtino, jog 2000 m. testatorė lankydavosi bažnyčioje, 2001-2002 m. jos sveikata pablogėjo. Liudytoja D. D., testatorės duktė, teismo posėdyje parodė, jog testatorė 2002 m. susilaužė ranką ir nuo tada jos sveikata pablogėjo. Taip pat parodė, jog motina pati lankydavosi pas gydytojus, 2003 m. ji atsikėlė gyventi pas motiną. Liudytoja V. J., ieškovo pusseserė, teismo posėdyje parodė, jog 2001 m. šventė testatorės gimtadienį, patvirtino, jog testatorė pažinojo žmones. Liudytoja V. B., ieškovo giminaitė, teismo posėdyje parodė, jog 2000 m. lankė testatorę, 2001 m. bendravo su ja, tačiau tik 2003 m. pastebėjo nukrypimus, atminties praradimus. Liudytoja D. J. S., testatorės kaimynė, teismo posėdyje parodė, jog testatorė iki 2002 m. lankydavosi pas ją, taip pat ateidavo ir 2004-2005 metais. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs šiuos liudytojų parodymus, neturėjo pagrindo spręsti, jog testatorė testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikšmės, buvo nesąmoninga testamento pasirašymo metu. Liudytojų nurodyti vienkartiniai testatorės atminties praradimai, jos nuotaikos, nėra pakankami spręsti, jog V. K. testamento sudarymo metu sirgo psichikos sutrikimu, juolab, ekspertas tik prielaidos forma padarė tokio pobūdžio išvadą. Tuo tarpu liudytojai – artimieji giminaičiai, kaimynai ir kt., kurie dažnai lankydavo testatorę, nepatvirtino, jog testamento sudarymo metu V. K. buvo praradus gebėjimą orientuotis, valdyti savo veiksmus ir suvokti jų reikšmę. Teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant dėl testatorės gebėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę 2001-07-05 testamento sudarymo metu, svarbu įvertinti faktinius duomenis apie tai, jog testamentas buvo sudarytas notarinėje kontoroje ir notarės patvirtintas. Testamente nurodyta, kad testatorei testamento tekstas garsiai perskaitytas, testamentas yra patvirtintas V. K. parašu. Taip pat iš testamento turinio nustatyta, jog notarė, tvirtindama testamentą, įsitikino testatorės veiksnumu. Teismo posėdyje buvo apklausta notarė A. R., kuri patvirtino ginčijamą testamentą. Iš jos parodymų, tiek iš testamento turinio teismas sprendė, jog notarė kalbėjosi su testatore, siekdama įsitikinti jos veiksnumu ir tikrąja valia, garsiai perskaitė testamentą, testatorė pasirašė testamentą, taip patvirtindama, jog sutinka su notarės garsiai perskaitytu testamento tekstu. Tokio pobūdžio duomenys patvirtina, jog nors testatorė ir sirgo, jautėsi blogai, tačiau abejonių dėl jos galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę nekilo. Taigi testatorė elgėsi sąmoningai, pati išreiškė aiškiai savo valią palikti visą turtą atsakovei V. D., savo vaikaitei. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 1984 m. iki 1995 m. gyveno pas testatorę, nes mokėsi šiuo laikotarpiui K. M. D. vidurinėje mokykloje. Pats ieškovas neginčijo aplinkybės, kad atsakovė gyveno su testatore, daug laiko praleido su ja, lankė ją nuolat ir išvykusi studijuoti į Vilnių. Tai tik sustiprino teismo įsitikinimą, jog testatorė pageidavo testamentu palikti savo turtą atsakovei, kuri jai buvo pakankamai artima. Teismas, spręsdamas dėl ekspertizės akto pakankamumo, pažymėjo, kad testatorė, nepaisant jos sveikatos būklės, reguliariai nesilankė pas psichiatrus, be to, nėra pakankamai išsamių medicininių duomenų, leidžiančių konstatuoti testatorės būklę testamento sudarymo metu. Byloje buvo apklausti liudytojai, kurie patvirtino, kad testatorė gebėjo bendrauti buitine kalba, orientavosi aplinkoje, todėl galėjo išreikšti ir savo tikrąją valią dėl testamento turinio. Byloje nustatyta, kad ieškovo santykiai su testatore nebuvo labai artimi, testatore rūpinosi jos dukra D. D., o atsakovė užaugo pas testatorę, daug laiko praleisdamos drauge, tarp jų buvo glaudus ryšys, atsakovė rūpinosi močiute. Taigi atsakovė su testatore buvo pakankamai artimos, dėl ko darytina išvada, kad testatorė galbūt norėjo palikti savo turtą atsakovei. Ta aplinkybė, kad testatorė, atsižvelgiant į jos senyvą amžių, turėjo sveikatos sutrikimų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji, 2001-07-05 pasirašydama testamentą, nesuprato savo veiksmų reikšmės, t. y. nesuvokė testamento sudarymo fakto, jo turinio ir teisinių pasekmių, o būtent, jog visą savo turimą turtą palieka vaikaitei, kurią gerai pažinojo, augino ir rūpinosi. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad testatorė prieš ginčijamą testamentą buvo sudariusi dar du testamentus, t. y. 1991-05-31, kuriuo indėlį paliko lygiomis dalimis sūnui, ieškovui, ir dukrai D. D., ir 1996-02-29, kuriuo visą savo turtą paliko dukrai D. D.. Tokio pobūdžio faktiniai duomenys patvirtina, kad testatorė nei 1991 m., nei 1996 m. nebuvo išreiškusi savo valios palikti turtą ieškovui (sūnui). Tai teisiškai reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl testatorės valinio aspekto sudarant 2001-07-05 testamentą, kuri patvirtina, jog testatorė neturėjo tikslo palikti turto ieškovui. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs testatorės ambulatorinės sveikatos istorijos duomenis, nenustatė, jog V. K. gydę gydytojai, įvertinę jos sveikatos būklę, būtų nurodę, kad testatorė nesuprato savo veiksmų, buvo nesąmoninga ar pan. Priešingai, iš medicininių įrašų nustatyta, jog V. K. kankino nemiga, baimė, nerimas, ji buvo blogos nuotaikos, padidintas bendras jautrumas, jai nustatytas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas, suteiktos gydytojo neurologo, šeimos gydytojo ir psichiatrės konsultacijos, tačiau nei vienas iš specialistų nenurodė, kad testatorė nesiorientuoja aplinkoje, nesuvokia savo elgesio. Teismas nustatė, kad testatorės pažinimo funkcijų sutrikimai išsamiai psichiatro aprašyti 2002-03-27, o protinės būklės testavimas (MMSE) atliktas 2003-01-30, t. y. jau po ginčijamo testamento sudarymo. Testatorė nuo 1999 m. iki 2001-07-05 lankėsi pas skirtingų specialybių gydytojus (šeimos, neurologai, psichiatrai), tačiau nurodytu laikotarpiu nebuvo diagnozuota testatorei akivaizdūs pažinimo funkcijų sutrikimai bei psichozinė simptomatika. Teismas, spręsdamas dėl testatorės gebėjimo suvokti sudaryto testamento esmę, jo turinį ir galėjimo sąmoningai atlikti šį veiksmą, įvertino ekspertizės akto išvadose nurodytas aplinkybes apie tai, jog tarp tipiškų demencijai būdingų simptomų yra ir „mirksinti“ sąmonė, kuomet ligonio sąmonė gali kaitaliotis: vienu metu jis gali būti geriau orientuotas, gali trumpam sukaupti dėmesį ties esminiais klausimais, bet vėliau vėl tampa dezorientuotas. Atsižvelgiant į tokio pobūdžio medicininius duomenis, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog V. K. 2011-07-05 testamento sudarymo metu buvo dezorientuota tokiu laipsniu, jog nesuvokė savo atliekamų veiksmų reikšmės. Teismas pažymėjo, kad siekiant nuginčyti testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Tuo tarpu iš testatorės ambulatorinės sveikatos istorijos nustatyta, jog V. K. 2000-10-10 buvo diagnozuotas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas. Pomirtinės ekspertizės akto išvadoje ekspertas nurodė, kad mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas yra tik neurozinio spektro sutrikimas, kuris paprastai negali sąlygoti asmens negalėjimo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti sandorio sudarymo metu. Išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus – testatorės ambulatorinės sveikatos istorijos duomenis, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus santykyje su eksperto išvada, teismas konstatavo, jog byloje nepakanka įrodymų išvadai, kad V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tokiu būdu darytina išvada, kad testatorė, 2001-07-05 testamente išreikšdama valią palikti savo visą turtą atsakovei, suprato savo veiksmus ir ginčijamame testamente buvo išreikšta tikroji testatorės valia (t. II, b.l. 71-78).

7Apeliaciniu skundu ieškovas S. K. teismo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, taip pat bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovo teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovui, savo sūnui, testatorė V. K. nenorėjo palikti turto. Teismas pats ėmė vertinti testatorės ambulatorinės sveikatos istorijos duomenis, gydytojų įrašus, kai tam atlikti reikėjo specialių žinių, siekiant išsiaiškinti, dėl kokių aplinkybių buvo atlikti tokie gydytojų įrašai. Be to, specialistai, gydytojas neurologas, psichiatras, negalėjo nurodyti tokios aplinkybės, kad testatorė buvo nesuvokiamo elgesio, nesiorientavo aplinkoje, apie tai galėjo atsakyti ekspertas. Šeimos gydytojas iš viso negalėjo vertinti testatorės būsenos. Ieškovo teigimu, teismas nenurodė argumentų, kodėl nesutiko su atliktos teismo ekspertizės išvada dėl V. K. psichinės būklės. Teismo sprendime paimti iš ekspertizės akto išvados aprašomosios dalies ligos diagnozei būdingi simptomai, kad neva pas testatorę buvo „mirksinti“ sąmonė, ji galėjo suvokti savo veiksmus, tačiau dėl šios būsenos eksperto išvadoje yra pasisakyta visai kitaip. Teismas sprendime vadovavosi liudytojų parodymais, kurie neva patvirtinto testatorės tikrąją valią, sugebėjimą išreikšti savo valią testamento sudarymo metu, bet tai buvo atsakovės pakviesti liudytojai. Kiti liudytojai liudijo kitaip, jų liudijimai sutapo su eksperto išvadomis. Liudytojai nurodė gana aiškias aplinkybes dėl testatorės veiksmų, įrodančias, kad testatorė nesiorientavo aplinkoje, nepažino savo artimiausio žmogaus, sūnaus, neatsiminė jo vardo. Iš teismo ekspertizės akto aiškiai matyti, kad jau 1980 m. testatorei buvo diagnozuotas galvos smegenų kraujagyslių nepakankamas vystymasis, diagnostiškai kvalifikuojama kaip lėtinė išėminė smegenų liga arba encefalopatija. Tai laipsniškai progresuojanti galvos smegenų išėminė liga, ekspertizės išvadoje konstatuotas ryškus testatorės atminties, dėmesio, orientacijos, mąstymo ir emocijų sutrikimas. Tai atitiko ieškovo pakviestų liudytojų Š., K., V. parodymus. Tai asmenys, neturintys jokio suinteresuotumo, kurie patvirtino, kad testatorė nepažindavo žmonių, nepažindavo sūnaus, maišė jo vardą, pasiklysdavo. Iš to aišku, kad testatorė turėjo sveikatos, atminties, suvokimo problemų. Teismo išvada, kad testatorė nedažnai lankėsi pas gydytojus, tik patvirtina, kad ji pati nesuvokė, jog reikia gydytis, lankytis pas gydytojus. Teismo ekspertas aiškiai nurodė, kad testatorė buvo gydoma nuo 1999 m. pas psichiatrą, detaliai išvadoje nurodė apie ligos progresavimą, atkreipė dėmesį, kad encefalopatijos diagnozė pirmą kartą gydytojo neurologo nustatyta 1992 m. ir ši liga progresavo. Ekspertas be jokių abejonių nurodė, kad 1999 m. buvo akivaizdus testatorės pažinimo funkcijų sutrikimas, tą aiškiai pastebėjo namiškiai, aplinkiniai, kaimynai, bendravę, matę testatorę, ir šias aplinkybes patvirtino teisme. Vadinasi, atsakovės liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Teismo ekspertas gana aiškiai pasisakė dėl testatorės pažinimo funkcijų sutrikimo vertinimo ir nurodė, kad 2001-07-05 testatorei galėjo būti vidutinis pažinimo funkcijų sutrikimas, orientacijos sutrikimas, nepakankamas mąstymas, valios, dėmesio sutrikimas. Tai atitinka demencijos sindromo klinikos diagnozavimo kriterijų. Teismo ekspertas išvadoje gana moksliškai nurodė, kad esant ryškiems fiksaciniams atminties sutrikimams, ligonio asmenybė atsilieka gyvenimo eigoje, tam tikrus veiksmus jis gali atlikti, kaip važiuoti įprastu maršrutu ir pan., prisiminti jaunystės įvykius, tai neprieštarauja demencijos diagnozei. Tačiau šiuo atveju teismas pradėjo prieštaringus liudytojų parodymus vertinti atsakovės naudai, vertinti, kad ligonio sąmonė, kaita, būdinga demencijai, būna „mirksinti“, teismui tai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad tokia sąmonė yra pakankama tikrosios valios išreiškimui ir buvo testamento sudarymo metu, nors nenurodė jokių įtikinamų argumentų. Ieškovas taip pat nurodo, kad apklausta notarė testamento sudarymo aplinkybių neprisiminė, tačiau nurodė, kad buvo bendrauta trumpai, taip galėjo įsitikinti testatorės valia, ji galėjo pasakyti savo pavardę, pasakyti, kad yra vasara, tačiau tikrai buvo be orientacijos, ypač, kai prieš 5 dienas, testatorei lankantis pas gydytoją-psichiatrą, užfiksuota, kad „nėra atminties, neatsimena“. Pas notarę testatorė atvyko su anūke, todėl svarbu išsiaiškinti, kodėl buvo taip skubėta vykti pas notarę. Anūkė žinojo apie gydytojo įrašą, ji išsilavinusi, suvokė, kad močiutės būklė toliau tik blogės, todėl testatorė buvo nuvesta pas notarą. Ieškovo teigimu, testatorė mylėjo abu savo vaikus, darbai nebuvo skirstomi, ieškovas padėdavo tėvams, dirbo prie namo, todėl po tėvo mirties, kai motina pasiūlė, atsisakė palikimo jos naudai, nes buvo aiškiai išsakyta motinos nuomonė, kad turtas liks abiems vaikams, ir ieškovas turėjo gerbti motinos nuomonę. Ieškovo santykiai su testatore buvo geri, ji nuolat ateidavo pas ieškovą, mylėjo jo vaikus, sugyveno su marčia. Testatorė būtų pasakiusi apie savo sprendimą palikti testamentu visą savo turtą anūkei. Atsakovė, būdama su ieškovu geruose santykiuose, pati pripažino, kad nepasakė apie tai, jog jai yra sudarytas testamentas, nors ieškovas, sužinojęs apie testamentą dar testatorei esant gyvai, būtų turėjęs gerbti jos valią. Atsakovė turėjo aiškius ketinimus dėl testatorės turto, todėl vedė testatorę pas notarą paslapčia, bandė įrodinėti, kad testatorė nepaliko ieškovui turto dėl blogų santykių, turtinių ginčų, tačiau tai nepagrįsta jokiais įrodymais. Testatorė ateidavo pas ieškovą kas dieną, sėdėdavo, gerdavo kavą, todėl ieškovas buvo įsitikinęs, kad jai abu vaikai, ieškovas ir dukra D. D. (atsakovės motina), yra vienodi, nors su dukra buvo nesutarimų. Jeigu testatorė būtų suvokusi savo veiksmų esmę, ji būtų pasitarusi su ieškovu dėl testamento turinio. Atsakovė teisme aiškino nebūtus faktus apie ieškovui atiduotą turto dalį, lyginant su jos motinos dalimi, tačiau pati pripažino, kad tą žino iš testatorės pasakojimų. Tuo siekė įtikinti teismą, kad tokia buvo testatorės tikroji valia ieškovui neduoti turto po jos mirties, nes jis jau turto gavęs. Ieškovas taip pat nurodo, kad teismo išvada, jog giminaičiai buvo pastebėję vienkartinius testatorės atminties sutrikimus, neatitiko duotų parodymų. Ieškovo sutuoktinė nuosekliai tvirtino, kad buvo nuolatinis testatorės atminties sutrikimas, ji nerasdavo daiktų, pasiklysdavo, nežinojo ieškovo vardo, tą patvirtino ir liudytojai V., K., nurodė laikotarpį nuo 1998-1999 m. Liudytoja G. gana aiškiais faktais apibūdino testatorė nesusivokimą, jai buvo labai stebėtina, kad testatorė jos nepažindavo, nors jos buvo dirbę kartu, nežinojo kelio į savo namus, kai namas buvo gretimai. Visą tą ekspertas įvertino ekspertizės akte, nors psichiatrų įrašai buvo neišsamūs, ką nurodė ekspertas išvadoje. Ekspertas aiškiai nurodė, kad yra didelė tikimybė, jog testatorė testamento sudarymo metu 2001-07-05 dėl lėtinio psichikos sutrikimo, kraujagyslinės demencijos, negalėjo adekvačiai, visapusiškai suvokti esminio sudaromo testamento tikslo, turėtų pasekmių ir šiuo atveju „mirksinti sąmonė“, kurią teismas akcentavo sprendime, įtakos neturėjo. Teismas sprendime interpretavo eksperto išvadą dėl nustatytos diagnozės, mišraus nerimo ir depresijos sutrikimo vertinimo, nesuprasdamas, ką ekspertas norėjo tuo pasakyti. Ekspertas aiškiai išaiškino išvadą, šios ligos diagnozavimo požymius, klinikinę diagnostiką, nurodė, kad testatorė sirgo progresuojančia demencija. Teismas, nesutikdamas su eksperto išvada, negalėjo nurodyti rimtų argumentų, motyvų, kodėl teismui ekspertizės išvada yra neprivaloma, aiškiai nesuprato, dėl kokių aplinkybių ekspertas aprašė mišraus nerimo ir depresijos sutrikimą, aiškino šio susirgimo klinikinę diagnozę. Teismo sprendime nurodyta, kad testatorei paskutinis gydymas skirtas 2000-10-10, testamentas sudarytas praėjus devyniems mėnesiams, tačiau kokią tai galėjo turėti reikšmę, jei diagnozuota demencija ir ši liga yra progresuojanti, nepagydoma. Taip pat testatorės ligos istorijoje yra 2001-06-29 įrašas, kad jos savijauta nėra gera, nuotaika bloga, nėra atminties (gydytoja-psichiatrė Z.). Šis įrašas atliktas prieš pat testamento sudarymą, tačiau teismas sprendimo jo nevertino. Ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes jis buvo įsitikinęs, kad eksperto išvada bus laikoma pagrindiniu įrodymu dėl testatorės būsenos. Vienų liudytojų parodymai, kad testatorės buvo geros būsenos, prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Teismo eksperto išvada nėra kategoriška, su didesne tikimybe, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės. (t. II, b.l. 91-96).

8Atsakovė V. D. atsiliepimu teismo prašo ieškovo S. K. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nesutinka su ieškovu, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovui testatorė nenorėjo palikti turto. Teismas turėjo pagrindą byloje spręsti, jog ieškovo santykiai su testatore nebuvo labai artimi. Tokios aplinkybės atsakovės buvo įrodytos dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojų J. P., D. D., V. J., V. B. parodymais. Testatorė ir ieškovas turėjo nesutarimų dėl žemės sklypų ribų, dėl gyvenamojo namo pajungimo prie artimiausios nuotekų sistemos, telekomunikacijų galinių įrenginių pajungimo. Testatorė jau 1996 m. sudarydama testamentą išreiškė valią nepalikti turto ieškovui (testatorė keitė 1991 m. testamentą į jį neįtraukdama ieškovo kaip įpėdinio). Atsakovė nesutinka su ieškovo motyvais, jog teismas negalėjo byloje tirti ir vertinti ambulatorinės sveikatos istorijos duomenų. Medicininė dokumentacija yra vienas iš byloje esančių tiesioginių įrodymų, atitinkamai teismas tyrė ir įvertino jo faktinius duomenis. Sutiktina su teismo motyvais, jog medicininiuose įrašuose nėra aprašomi tokie sutrikimai kaip nesiorientavimas aplinkoje, savo elgesio nesuvokimas. Ieškovas tokių įrašų iš testatorės medicininės dokumentacijos nenurodo. Ieškovas teigia, jog gydytojai negalėjo testatorės ligos istorijoje aprašyti, nurodyti, jog testatorė nesiorientavo aplinkoje, buvo nesuvokiamo elgesio, jei ir būtų buvus tokios būsenos, tai pagal ieškovą galėjo atlikti tik ekspertas. Tokie teiginiai prieštarauja logikai, jei testatorė buvo nesąmoninga, labiau tikėtina, kad ją gydę gydytojai tokią jos būseną medicininiuose dokumentuose būtų aprašę. Atliekant pomirtinę psichiatrinę ekspertizę ekspertas neturi galimybės apžiūrėti tiriamojo asmens, ekspertizė atliekama vadovaujantis tų pačių gydytojų medicininiais įrašais. Atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiu, jog teismas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nesutinkama su atliktos ekspertizės išvada. Nagrinėjamoje byloje eksperto išvada dėl testatorės gebėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti nebuvo kategoriška, atitinkamai teismas eksperto prielaidos forma padarytą išvadą apie testatorės negalėjimą suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti vertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teismas įvertino, kokie byloje esantys įrodymai (dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai) patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir jo išvadose nurodytas aplinkybes. Teismo sprendime įvardintas mirksinčios sąmonės turinys visiškai atitinka ekspertizės akte nurodytą, nes jis teismo pacituotas neperfrazuojant. Atsakovė nesutinka su ieškovo motyvais, jog teismas byloje nesivadovavo ieškovo liudytojų parodymais. Teismo sprendime įvertinti kiekvieno teismo posėdyje apklausto liudytojo parodymai. Byloje apklaustų liudytojų parodymai vienareikšmiškai nepatvirtinto testatorės prarasto gebėjimo orientuotis, valdyti savo veiksmus ir suvokti jų reikšmę. Iš liudytojų duotų parodymų buvo galima spręsti, kad testatorė gebėjo bendrauti buitine kalba, orientavosi aplinkoje, pati apsitarnavo buityje, pažinojo žmones, todėl galėjo išreikšti ir savo tikrąją valią dėl testamento turinio. Liudytojai – artimieji giminaičiai, kaimynai ir kt., kurie dažnai lankydavo testatorę, nepatvirtino, jog testamento sudarymo metu testatorė buvo praradus gebėjimą orientuotis, valdyti savo veiksmus ir suvokti jų reikšmę. Atsakovės teigimu, kritiškai vertintini N. J. K. parodymai: ji yra suinteresuota bylos baigtimi, nes yra ieškovo sutuoktinė bei buvo išsamiai susipažinusi su testatorės medicininiais dokumentais, bylos medžiaga ir faktiškai jos parodymai buvo tokiais duomenimis paremti. Tarp ieškovo liudytojų nėra nei vieno testatorės kaimyno. Atsakovė nesutiko su ieškovo motyvais, jog ekspertizės išvada nagrinėjamoje byloje patvirtino ieškovo byloje įrodinėjamas aplinkybes. Visų pirma, ekspertas prielaidos forma nurodė, jog testatorė galimai („didelė tikimybė“) testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, t. y. ekspertas tokios aplinkybės nepatvirtino. Antra, pagal ekspertą iki 2002-03-27 testatorei nebuvo diagnozuoti pažinimo funkcijų sutrikimai bei psichozinė simptomatika, nors, kaip pažymi teismas, testatorė laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2001-07-05 lankėsi pas skirtingų sričių gydytojus. Tad, jei tokie sutrikimai buvo „akivaizdūs“, turėjo būti pastebimi ne vien psichiatrams. Trečia, ekspertas ekspertizės akto išvadose patvirtino, jog „negalima teigti, kad V.K. pas psichiatrą lankėsi reguliariai“, atitinkamai esami medicininiai duomenys nėra pakankami konstatuoti testatorės psichinę būklę ginčijamo testamento sudarymo dieną. Bent jau daryti priešingas diagnozes nei buvo padaryta testatorę apžiūrėjusių psichiatrų, neesant paties gyvo tiriamojo asmens. Ketvirta, psichiatrų (Z., G.) daugkartinės diagnozės buvo vienareikšmiškos - mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas (1999-10-26, 1999-11-17, 1999-11-25, 2000-10-10, 2001-06-29), kuris pagal ekspertą „yra tik neurozinio spektro sutrikimas, kuris paprastai negali sąlygoti asmens negalėjimo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti sandorio sudarymo metu“. Jokios kitos diagnozės testatorę gydę psichiatrai jos gydymo metu iki ginčijamo testamento sudarymo nebuvo konstatavę. Penkta, ekspertas ekspertizės akto tiriamojoje dalyje darydamas prielaidą apie maksimalų 14-15 balų (vidutinis pažinimo sutrikimas) testatorės protinės būklės tyrimo rezultatą (MMSE) nurodė, jog ir „[...] nepaisant ryškių fiksacinės atminties sutrikimų, ligonio asmenybė ilgai nepraranda savitų socialinių ir moralinių normų, ilgai išlieka profesinės žinios, kurį laiką gyvenimo eigoje įgyti elementarūs buities ir higienos įgūdžiai, t.y. apsitarnavimas buityje, nuvažiavimas gerai žinomu maršrutu, pokalbiai bendromis, anksčiau mėgstamomis temomis, išliekantys prisiminimai iš jaunystės. Tai yra minimali įprastinė buitinė veikla, dalinai išlikę įprasto elgesio stereotipai bei išsaugota atmintis praeitiems įvykiams, neprieštarauja demencijos diagnozei. Tarp tipiškų demencijai būdingų simptomų yra ir „mirksinti“ sąmonė, kuomet ligonio sąmonė gali kaitaliotis: vienu metu jis gali būti labiau orientuotas, gali trumpam sukaupti dėmesį ties esminiais klausimais, bet vėliau vėl tampa dezorientuotas“. Tokios aplinkybės vėlgi patvirtina, jog vien ta aplinkybė, kad testatorė turėjo vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų nesudaro pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo. Priešingai nei teigia ieškovas, testatorė aktualiu ginčijamo testamento sudarymo laikotarpiu lankėsi pas skirtingų specialybių gydytojus. Tokios aplinkybės vėlgi patvirtina, jog testatorė buvo sąmoninga, kritiškai vertino savo sveikatos būklę ir pati rūpinosi savo sveikata. Atsakovė nesutinka su ieškovo motyvais, jog teismas netyrė ir nevertino testatorės 2001-06-29 vizito pas psichiatrę Z. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje toks vizitas paminėtas ir įvertintas: „[...] 2001-06-29 - suteikta psichiatrės konsultacija, tačiau nei vienas iš specialistų nenurodė, kad testatorė nesiorientuoja aplinkoje, nesuvokia savo elgesio“. Atsakovė taip pat nurodo, kad notarė A. R. byloje davė paaiškinimus, jog 2001-07-05 testamento sudarymo metu buvo įsitikinusi testatorės veiksnumu, jos valia, nes su testatore bendravo. 2001-07-05 testamentas buvo garsiai perskaitytas ir asmeniškai testatorės pasirašytas. Tokios aplinkybės nesudaro pagrindo ieškovui teigti, jog testatorė „tikrai buvo be orientacijos“. Ieškovo teiginiai apie tai, kad atsakovė „žinojo apie gydytojo įrašą [...] suvokė, kad močiutės būklė toliau tik blogės, todėl testatorė buvo nuvesta pas notarą“, „pasikonsultavo su specialistais ir suprato, kad delsiant sudaryti testamentą jis bus negaliojantis“ nėra patvirtinami jokiomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovė nesutinka su ieškovo motyvais, jog ekspertizės aktas yra pakankamas byloje įrodinėtinoms aplinkybėms įrodyti. Pagal ekspertą „negalima teigti, kad testatorė pas psichiatrą lankėsi reguliariai“, taip pat ekspertas pažymėjo, jog „[...]gyd. psichiatrai atminties, pažinimo funkcijų tyrimų faktiškai neatlikinėjo ir neaprašinėjo, o apsiribodavo tik trumpais, bendrais sutrikimų aprašymais [...]“, atitinkamai nėra pakankamai išsamių medicininių duomenų, leidžiančių konstatuoti testatorės būklę testamento sudarymo dieną, bent jau tokią būklę, kuri prieštarauja gydytojų psichiatrų daugkartinėms mišraus nerimo ir depresijos sutrikimo diagnozėms. Prieš pat testamento sudarymą testatorė lankėsi pas psichiatrą, t.y. 2001-06-29, diagnozė ta pati – mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas. Testatorę gydęs psichiatras G., kuris 2000-10-10 diagnozavo mišrų nerimo ir depresijos sutrikimą, tik 2002-03-27 testatorei nustatė kraujagyslinę demenciją. Atitinkamai galima daryti išvadas, jog testatorės sveikata, būsena, simptomai psichiatrams neleido daryti priešingų išvadų, t. y. konstatuoti ieškovo nurodomą demenciją. Testatorei prieš pat testamento sudarymą 2001-06-29 buvo diagnozuotas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, kraujagyslinė demencija diagnozuota tik 2002-03-27. T. y. prieštaravimas tarp ekspertizės akte prielaidos forma padarytos išvados ir testatorę gydžiusio psichiatro diagnozės. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (testamentai, 1982-10-13 dovanojimo sutartis, testatorės ranka surašytas raštas), liudytojų parodymai patvirtina, jog testatorė neturėjo valios palikti turto ieškovui. Atsakovės paaiškinimai, į bylą pateiktos atsakovės, testatorės bendros nuotraukos patvirtino artimą ryšį tarp atsakovės ir testatorės, dėl kurio testatorė savo turtą paliko atsakovei. Ieškovas taip pat tvirtino, jog testatorę ir atsakovę siejo artimas ryšys, ilgą laiką jos gyveno kartu, nuolat bendraudavo. Atsakovės ir testatorės artimą ryšį patvirtino ir liudytojos J. P., D. D., V. J., V. B.. Ta aplinkybė, jog testatorė nepaliko turto ieškovui, savo sūnui, o paliko atsakovei, savo vaikaitei, nesudaro pagrindo teigti, jog tai yra neprotinga, nenaudinga ar žalinga, tokių aplinkybių byloje ieškovas ir neįrodinėjo. Ginčijamas testamentas neprieštarauja testatorės interesams. Atsakovė yra įpėdinė (antros eilės) ir pagal įstatymą. Testatorė jai priklausantį turtą paliko atsakovei laisva valia, priešingos aplinkybės byloje neįrodinėtos. Atsakovė byloje įrodė, kad testatorė ginčijamo testamento sudarymo metu suvokė savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, sąmoningai suformavo savo valią (atsakovę ir testatorę siejo artimas ryšys, dėl kurio testatorė savo turtą paliko atsakovei, ieškovo santykiai su testatore nebuvo artimi, atitinkamai testatorė neturėjo valios palikti turto ieškovui) bei ją autentiškai išreiškė įstatymo nustatyta forma. Kadangi įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjos valia atitinka jos tikrąją valią, sandoris turi būti išsaugomas. Atsakovė nemato pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinėje teismo instancijoje. Faktinės bylos aplinkybės yra aiškios, dalyvaujančių byloje asmenų motyvai / argumentai išsamiai išdėstyti procesiniuose dokumentuose. Būtinybės, esant neabejotiną poreikį, bylą nagrinėti žodžiu ieškovas neįrodė. Ekspertizės akto tiriamoji dalis ir išvados yra aiškaus turinio. Ieškovas ieškinio dalyką įrodinėjo tokiu ekspertizės aktu ir bylos nagrinėjimo metu pirmojoje instancijoje nematė poreikio kviesti eksperto ekspertizės akto išaiškinimui žodžiu. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu prašė teismą skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau ieškovas tokio prašymo nepalaikė motyvuodamas tuo, jog ekspertizės akto turinys jam nekelia abejonių. Tiek ekspertas ekspertizės akte, tiek teismas įvertino psichiatrės Z. 2001-06-29 įrašus testatorės ligos istorijoje. Atsakovės žiniomis, psichiatrė Z. yra mirusi, tad jos apklausa byloje objektyviai negalima (t. II, b.l. 104-109).

9Ieškovo S. K. apeliacinis skundas atmestinas.

10Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

11Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

12Ieškovas S. K. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad būtina apklausti byloje teismo ekspertą K. D., pateikusį į bylą 2014-11-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, taip pat psichiatrę Z., kuri 2001-06-29 konsultavo testatorę V. K., ir išaiškinti byloje esančius prieštaravimus tarp ekspertizės akto ir kitų įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs ir motyvuoti, pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos šalys, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti, taip pat apklausti liudytojai, surinkti kiti rašytiniai įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančios medžiagos pakanka patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o asmeniškai išklausyti byloje teismo ekspertą K. D. ir psichiatrę Z. nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, ieškovo S. K. prašymas bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

13Dėl bylos esmės

14Apeliaciniu skundu ieškovas S. K. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas CK 1.89 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiu jo motinos V. K., mirusios 2013-06-03, sudarytą testamentą, kurį 2001-07-05 patvirtino Kėdainių rajono notarų biuro notarė A. R. (notarinio registro Nr. 1-5322) (t. I, b.l. 1-5, 33-44, t. II, b.l. 71-78). Savo reikalavimą ieškovas grindžia tuo, kad testatorė V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu nors ir buvo veiksni, tačiau buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti, todėl 2001-07-05 testamentu ji visą savo turtą paliko savo vaikaitei, atsakovei V. D., nors niekada tokių ketinimų neturėjo ir žadėjo visą savo turtą palikti savo vaikams – sūnui (ieškovui) ir dukrai D. D. (atsakovės motinai) (t. II, b.l. 91-96).

15Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino testatorės V. K. būseną sudarant ieškovo ginčijamą 2001-07-05 testamentą, remdamasis visų byloje surinktų įrodymų – šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, eksperto išvados – analize. Vien tai, kad ieškovas byloje esančius įrodymus vertina kitaip nei teismas, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris priimtas teismui laikantis materialinės ir procesinės teisės normų.

16Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu jo turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad ginčijant testamentą galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą veiksnaus asmens, kuris sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2012-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012).

17Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai.

18Be to, pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009). Taigi ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2013-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).

19Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė laikydamasis aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo, nors ieškovas savo apeliaciniame skunde ir teigia priešingai. Ieškovo teigimu, teismas, spręsdamas, ar testatorė V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, netinkamai vertino byloje pateiktą teismo eksperto K. D. 2014-11-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, taip pat medicininius dokumentus apie buvusią testatorės V. K. sveikatos būklę, ieškovo, atsakovės ir jų pasikviestų liudytojų parodymus, kitus byloje esančius įrodymus. Nepaisant to, teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi šiuos byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo daryti priešingų išvadų nei padarė pirmosios instancijos teismas.

20Teismo eksperto K. D. 2014-11-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad galima teigti, jog yra didelė tikimybė, kad testatorė V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu dėl lėtinio, progresuojančio psichikos sutrikimo – kraujagyslinės demencijos – negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (t. I, b.l. 116-122). Kadangi ši teismo eksperto išvada nebuvo kategoriška, o pateikta prielaidos forma, be to, ji teismui nėra privaloma ir įvertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsamiai tyrė ir vertino ne tik nurodyto ekspertizės akto turinį, bet ir kitus byloje esančius įrodymus, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti eksperto išvadą. Svarbu tai, kad byloje nėra pakankamai išsamių medicininių dokumentų, leidžiančių konstatuoti testatorės V. K. psichinę būklę 2001-07-05 testamento sudarymo metu. Tuo tarpu vien ieškovo akcentuojamos aplinkybės, kad testatorė prieš pat testamento sudarymą lankėsi pas psichiatrus, nesudaro pagrindo teigti, jog tuo metu ir testamento sudarymo metu ji buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tokių aplinkybių medicininiuose dokumentuose nėra konstatuota, jų nenurodė ir ieškovas. Teisėjų kolegija mano, kad esant tokiam duomenų trūkumui nėra tikslinga byloje apklausti teismo ekspertą K. D. ar atlikti papildomą ekspertizę, nes tai nesuteiktų daugiau bylai teisiškai reikšmingų duomenų. Todėl neišvengiamai kyla poreikis be teismo eksperto išvados ir medicininių dokumentų vertinti kitą byloje esančią medžiagą sprendžiant dėl testatorės V. K. tikrosios valios ir jos gebėjimo šią valią išreikšti 2001-07-05 testamento sudarymo metu.

21Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, išanalizavus ir įvertinus byloje apklaustų liudytojų parodymus, nėra pagrindo spręsti, jog testatorė V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir buvo nesąmoninga. Teismas teisingai pažymėjo, kad liudytojų nurodyti vienkartiniai testatorės atminties praradimai, jos nuotaikos, nėra pakankami spręsti, jog testatorė testamento sudarymo metu sirgo tokiu psichikos sutrikimu, kuris įtakojo jos galimybes suprasti savo veiksmų reikšmę, juolab, kad teismo ekspertas tik prielaidos forma padarė tokio pobūdžio išvadą. Teismas taip pat pažymėjo, kad liudytojai, kurie buvo testatorės artimieji giminaičiai, kaimynai ir kiti, kurie dažnai lankydavo testatorę, nepatvirtino, jog testamento sudarymo metu ji buvo praradus gebėjimą orientuotis, valdyti savo veiksmus ir suvokti jų reikšmę, priešingai, jie patvirtino, kad testatorė gebėjo bendrauti buitine kalba, orientavosi aplinkoje, todėl galėjo išreikšti ir savo tikrąją valią dėl testamento turinio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, nes jos atitinka byloje apklaustų liudytojų parodymų turinį (t. II, b.l. 37-39).

22Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis pripažino testatorės V. K. buvusius artimus santykius su savo vaikaite, atsakove V. D., kurios naudai testatorė sudarė ieškovo ginčijamą 2001-07-05 testamentą. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybių, kad atsakovė nuo 1984 m. iki 1995 m. gyveno pas testatorę, nes mokėsi šiuo laikotarpiu Kėdainių M. D. vidurinėje mokykloje (t. I, b.l. 56). Net ir po mokyklos baigimo išvykusi studijuoti į Vilnių atsakovė nuolat lankė testatorę, su ją palaikė šiltus santykius, tarp jų buvo glaudus ryšys. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo santykiai su testatore buvo artimesni nei atsakovės, kuri buvo testatorės vaikaitė ir kurią testatorė gerai pažinojo, augino ir rūpinosi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai laikė teisiškai reikšminga aplinkybe ir tai, kad testatorė V. K. prieš ginčijamą 2001-07-05 testamentą buvo sudariusi dar du testamentus, t. y. 1991-05-31, kuriuo indėlį paliko lygiomis dalimis sūnui (ieškovui) ir dukrai D. D. (atsakovės motinai) (t. I, b.l. 51), ir 1996-02-29, kuriuo visą savo turtą paliko dukrai D. D. (t. I, b.l. 52). Šios aplinkybės patvirtina, kad testatorė nei 1991 m., nei 1996 m. nebuvo išreiškusi valios palikti visą savo turtą savo sūnui (ieškovui), priešingai, šios aplinkybės patvirtina, kad paskutinė testatorės valia buvo palikti visą savo turtą vaikaitei (atsakovei), kas vertintina kaip pagrįsta ir protinga bei atitinka testatorės interesus.

23Galiausiai pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovo ginčijamas 2001-07-05 testamentas buvo sudarytas notarinėje kontoroje ir notarės A. R. patvirtintas. Testatorei testamento tekstas garsiai perskaitytas, testamentas patvirtintas jos parašu. Notarė, tvirtindama testamentą, įsitikino testatorės veiksnumu. Teismo posėdyje apklausta notarė patvirtino, jog kalbėjosi su testatore, siekdama įsitikinti jos veiksnumu ir tikrąja valia, garsiai perskaitė testamentą, testatorė pasirašė testamentą, taip patvirtindama, jog sutinka su notarės garsiai perskaitytu testamento tekstu (t. II, b.l. 57-59).

24Apibendrinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog testatorė V. K., nors ir sirgo tam tikromis psichikos ligomis, tačiau sudarydama 2001-07-05 testamentą suprato savo veiksmų reikšmę ir sąmoningai išreiškė savo paskutinę valią palikti visą savo turtą vaikaitei atsakovei V. D.. Tuo tarpu ieškovo S. K. apeliacinio skundo motyvai nesuteikia pagrindo teisėjų kolegijai daryti priešingos išvados nei darė pirmosios instancijos teismas ir negerbti paskutinės testatorės valios.

25Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

27Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis). Atsakovė prašo teismo jai priteisti 949,03 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Teismas šį prašymą, atsižvelgdamas į bylos apimtį ir sudėtingumą tenkina iš dalies priteisdamas 300 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidas.

28Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

29Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimą palikti nepakeistą.

30Priteisti iš ieškovo S. K., a.k. ( - ) atsakovės V. D., a. k. ( - ) naudai 300 eurų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas S. K. pareikštu ieškiniu teismo prašė pripažinti negaliojančiu... 4. Atsakovė V. D. atsiliepimu su ieškovo S. K. ieškiniu nesutiko. Atsakovės... 5. Trečiasis asmuo notarė A. R. atsiliepimu su ieškovo S. K. ieškiniu... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-23 sprendimu ieškovo S. K.... 7. Apeliaciniu skundu ieškovas S. K. teismo prašo Vilniaus miesto apylinkės... 8. Atsakovė V. D. atsiliepimu teismo prašo ieškovo S. K. apeliacinį skundą... 9. Ieškovo S. K. apeliacinis skundas atmestinas.... 10. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 11. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 12. Ieškovas S. K. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso... 13. Dėl bylos esmės... 14. Apeliaciniu skundu ieškovas S. K. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios... 15. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad... 16. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo... 17. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio... 18. Be to, pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos... 19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą... 20. Teismo eksperto K. D. 2014-11-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos... 21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad,... 22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiškai reikšmingomis... 23. Galiausiai pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad... 24. Apibendrinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka... 25. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuota, kad... 26. Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi... 27. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteistinos jos turėtos... 28. Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija... 29. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimą palikti nepakeistą.... 30. Priteisti iš ieškovo S. K., a.k. ( - ) atsakovės V. D., a. k. ( - ) naudai...