Byla 3K-3-443/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui S. V., trečiasis asmuo Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notarė R. R., dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjami teisės klausimai dėl CK 1.89 straipsnio bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

5Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 20 d. A. V. sudarytą testamentą. Šalių motina A. V., mirusi 2006 m. balandžio 14 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sudarė testamentą, kuriuo turtas paliktas atsakovui. Ieškovas nurodė, kad A. V. 2005 m. birželio 12 d. ištiko insultas, jos būklė buvo sunki, todėl ji 2005 m. rugsėjo 20 d. dėl sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei padarinių ir išreikšti valios dėl testamento sudarymo.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu A. V. 2005 m. rugsėjo 20 d. vardu sudarytą testamentą. Teismas nustatė, kad 2006 m. balandžio 17 d. mirė šalių motina A. V., gimusi 1925 m. (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje, neturėjusi Lietuvos Respublikos pilietybės, turėjusi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, po kurios mirties palikimą pagal oficialų 2005 m. rugsėjo 20 d. VšĮ Vilkpėdės ligoninėje notarės G. Š. patvirtintą testamentą priėmė testamentinis įpėdinis sūnus S. V. 2005 m. birželio 12 d. A. V. patyrė galvos smegenų infarktą dešinės vidinės smegenų arterijos baseine, dėl to nuo 2005 m. birželio 12 d. iki birželio 20 d. buvo gydoma VšĮ Sapiegos ligoninėje, nuo 2005 m. birželio 20 d. iki spalio 18 d. – gydoma VšĮ Vilkpėdės ligoninėje, o nuo 2006 m. balandžio 5 d. iki mirties – VšĮ Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Teismo 2007 m. kovo 21 d. nutartimi paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė A. V. psichinei būklei 2005 m. rugsėjo 20 d. nustatyti, įpareigojant VšĮ Centro polikliniką Senamiesčio filialą, VšĮ Sapiegos ligoninės Neurologinį skyrių, VšĮ Vilkpėdės slaugos ligoninę ir VšĮ Vilniaus miesto universitetinę ligoninę pateikti ekspertizės įstaigai visus turimus medicininius duomenis apie A. V. sveikatos būklę, ligos istorijas. VšĮ Vilkpėdės ligoninė pranešė, kad A. V. ligos istoriją išsiuntė ekspertizės įstaigai, tačiau ši jos negavo. Ekspertizė atlikta remiantis byloje esančia A. V. gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 734/05 kopija, kuri 2007 m. kovo 21 d. patvirtinta ieškovo advokato. Teismui pateikta 2007 m. rugpjūčio 8-29 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-213 išvada – A. V. testamento sudarymo metu dėl staiga prasidėjusios kraujagyslinės demencijos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Atsakovas savo iniciatyva kreipėsi į A. G. teismo medicinos tyrimų biurą ir pateikė 2007 m. spalio 5 d. teismo medicinos specialisto išvadą Nr. A-SI-75-99, kurioje nurodyta, kad pateiktuose A. V. medicinos dokumentuose ir kitoje bylos medžiagoje duomenų, kurie patvirtintų, jog testamento pasirašymo dieną būtų buvusi sutrikusi A. V. psichinė būsena ir dėl to ji negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės, nėra. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus I pensijų skyrius pateikė žiniaraščių, kuriuose iki 2005 m. birželio už gaunamas pensijas pasirašė pensijos gavėja A. V., o nuo 2005 m. birželio mėn. – kitas asmuo, kopijas. Remdamasis VšĮ Vilkpėdės ligoninės pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad slaugytojo padėjėja V. S. dirbo 2005 m. rugsėjo 19 d. nuo 15.30 val. iki rugsėjo 20 d. 7.00 val. Teismo nutartimi paskirtos pakartotinės pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-13 išvada – A. V. testamento sudarymo dieną dėl psichikos būklės (staiga prasidėjusios kraujagyslinės demencijos) negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas taip pat nustatė, kad su testatore notarė matėsi tik vieną kartą, kai 2005 m. rugsėjo 20 d. atvyko į VšĮ Vilkpėdės ligoninę su jau parašytu, t. y. spausdintu, testamento tekstu, atsakovo prašymu parengtu notaro kontoroje; nuvykusi į ligoninę pas testatorę, notarė tik įformino jau parašyto testamento patvirtinimą, šias aplinkybes ji patvirtino apklausta 2007 m. kovo 21 d. teismo posėdyje. Teismas, pasikeitus teismo sudėčiai, neturėjo galimybės dar kartą apklausti notarės G. Š., nes ji 2007 m. liepos 11 d. mirė, todėl teismas rėmėsi 2007 m. kovo 21 d. teismo posėdžio protokolu ir darė išvadą, kad surašant testamentą notaro kontoroje notarei pabendravus ne su testatore, o su atsakovu, testamente buvo išreikšta ne testatorės, o atsakovo valia (CK 5.15 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad testatorei buvo priimtina rusų kalba, lietuviškai ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tvirtinant testamentą nesilaikyta įstatymo nuostatos, kad sandoriai su užsienio valstybių fiziniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiem šalims priimtina kalba (Notariato įstatymo 15 straipsnis) – ginčijamas testamentas surašytas tik lietuvių kalba ir patvirtintas nepadarius vertimo į rusų kalbą. Dėl to teismas darė išvadą, kad testatorė pasirašė iš anksto parengtą testamentą, kurio turinys jai nebuvo suprantamas (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas nurodė, kad liudytojai S. A., V. V. ir N. J. nieko negalėjo paaiškinti apie testamento surašymo aplinkybes; nė vienas iš liudytojų negirdėjo testatorės ir notarės pokalbio dėl testamento turinio, negirdėjo, kad notarė būtų perskaičiusi ir į rusų kalbą išvertusi testamento tekstą. Liudytojas O. K. patvirtino tik matęs pasirašant testatorę notarės knygoje, o V. S. nurodė mačiusi pasirašant testatorę ant lapų ir į žurnalą. Teismas pažymėjo, kad jis turi pagrindą netikėti V. S. parodymais, nes ji 2005 m. rugsėjo 20 d. nedirbo ir dalyvauti tvirtinant testamentą jos nurodytomis aplinkybėmis negalėjo. Teismas nelaikė pagrįstu notarės įrašo testamente, kad ji įsitikino testatorės veiksnumu – byloje nėra duomenų, kad notarė būtų pasiteiravusi gydytojų apie po patirto insulto ligoninėje gydomos testatorės sveikatos būklę, nors, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei Notariato įstatymo 31 straipsniu, tai darytina. Siekdamas pašalinti abejones dėl įrašų ligos istorijos kopijoje, teismas apklausė kaip liudytojas VšĮ Vilkpėdės ligoninės gydytojas, kurios patvirtino ligos istorijos kopijoje esančių įrašų tikrumą. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti VšĮ Vilkpėdės ligoninės gydytojų kompetencija ir jų darytais įrašais ligos istorijoje., taip pat teisme duotais parodymais, kad A. V. 2005 m. rugsėjo 20 d. buvo sunkios būklės, nevisai kritiška, dezorientuota, su vienos pusės paralyžiumi. Nustatęs, kad VšĮ Vilkpėdės ligoninės paciento sutikimų lape ir epikrizėje išrašant A. V. iš ligoninės pasirašė ne pati pacientė, o atsakovas, kuris nebuvo jos atstovas pagal įstatymą ar pavedimą, teismas sprendė, kad tai, jog medicinos įstaigose už motiną pasirašydavo atsakovas, vertintina kaip A. V. negebėjimas dėl savo sveikatos būklės pačiai priimti sprendimo dėl jos gydymo ir pasirašyti. Teisme apklaustas ekspertas K. Vaičiulis nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 8-29 d. akte ekspertai rėmėsi įrašais testatorės ligos istorijoje, kad ligonės psichinė būsena nuo atvykimo į Vilkpėdės ligoninę iki išrašymo ne gerėjo, o blogėjo, išrašant iš ligoninės, ligonė buvo visiškai dezorientuota. Tuo tarpu teismo posėdyje apklaustas psichiatras-psichoterapeutas R. A., teikęs A. G. teismo medicinos tyrimo biuro 2007 m. spalio 5 d. teismo medicinos specialisto išvadą Nr. A-SI-75-99, nurodė, kad ekspertai neturėjo pakankamai duomenų kategoriškai ekspertizės išvadai daryti. Teismas 2007 m. spalio 5 d. išvadą vertino kaip privatų rašytinį įrodymą (CPK 197 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu 2007 m. rugpjūčio 8-29 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas yra oficialusis rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis), pateiktas CPK VII skirsnyje nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo abejoti ir pakartotinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis, kurias patvirtina ir kita bylos medžiaga – A. V. gydymo stacionare ligos istorijos, ją gydžiusių gydytojų parodymai. Teismas kritiškai vertino liudytojų S. A., O. K., V. S., N. J. ir V. V. parodymus dėl A. V. sveikatos būklės 2005 m. rugsėjo 20 d., nes jie testatorės būklę vertino buitiškai, be to, liudytojos S. A. ir N. J. su testatore tą dieną iš viso nesimatė ir nebendravo. Teismas sprendė, kad nors testamento sudarymo metu testatorė formaliai buvo veiksni, tačiau dėl patirto insulto ir staiga prasidėjusios kraujagyslinės demencijos buvo nekritiška, dezorientuota, jos būklė blogėjo, todėl negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, nurodė, kad tiek teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertai, tiek ir teismo medicinos specialisto išvadą pasirašęs profesorius, medicinos mokslų daktaras A.A. G. ir psichiatras-terapeutas R. A., savo išvadoms pagrįsti naudojo medicininių dokumentų kopijas, kuriose fiksuota A. V. sveikatos istorija. Kolegija atmetė apelianto argumentą, kad teismo medicinos ekspertai, vykdę teismo nutartis dėl A. V. pomirtinės ekspertizės atlikimo, negalėjo tinkamai atlikti pavestos užduoties nesant A. V. ligos istorijos originalo; A. V. gydę gydytojai, apklausti kaip liudytojai, patvirtino savo darytų įrašų ir parašų esančių ligos istorijos kopijose autentiškumą. Vertindama specialisto išvados įrodomąją vertę, kolegija nurodė, kad, atliekant pomirtinį A. V. sveikatos būklės vertinimą komerciniu pagrindu, nebuvo suformuluoti tiriamojo dalyko klausimai. Ištyrusi ir įvertinusi kartotinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos A. V. pomirtinės veiksnumo nustatymo ekspertizės argumentus ir išvadas, kolegija konstatavo, kad ši ekspertizė atlikta visapusiškai atsižvelgus į atsakovo kviestų liudytojų parodymus, įvertinus rašytinius įrodymus, kuriuose fiksuotas A. V. gydymas, pradedant 1980 metais ir baigiant 2005 metų spalio mėnesiu, Vilniaus miesto gydymo įstaigose; ekspertizės akte išnagrinėtos ir įvertintos visos ligos, kuriomis sirgo A. V., jų dinamika bei galvos kraujagyslių būklė po pacientės patirto insulto. Kolegijos vertinimu, bylos medžiaga įrodo, kad notarė akivaizdžiai matydama, jog testatorė yra 1925 metų gimimo asmuo, gydoma ligoninėje, ligoninės administracijoje nepasidomėjo apie testatorės sveikatos būklę, nesielgė taip, kaip turėtų elgtis rūpestingas ir apdairus asmuo, atliekantis valstybės pavestas svarbias funkcijas, nuo kurių tinkamo įvykdymo priklauso civilinių teisinių santykių pradžia ir pabaiga. Kita vertus, kolegija pažymėjo, kad ne notarės veiksmai buvo pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, o pačios testatorės psichinė negalia, dėl kurios asmuo negalėjo įgyvendinti įstatymu nustatytos teisės, šiuo atveju – sudaryti testamentą.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių sudarymą ir nuginčijimą dėl sandorį sudariusio asmens psichinės būklės, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų įvertinimo taisykles, dėl to neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė neteisėtą sprendimą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

122. Atkreipęs dėmesį į CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1, 2 dalių, 178, 185 straipsnių, 197 straipsnio 2 dalies, 263 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas; bylos Nr. 3K-3-452/2006; 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-235/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. R. K. v. O. M., bylos Nr. 3K-3-423/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-566/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., byla Nr. 3K-3-378/2009; kt.), kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nurodytų nuostatų laikomasi nebuvo.

132.1. Dėl teismo motyvo, kad teismo psichiatrijos ekspertizės aktas yra įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu, bylos Nr. 3K-3-370/2008, nurodyta, jog, vadovaujantis įrodinėjimo priemonių leistinumo taisykle (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 466 straipsnis), asmens psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, tačiau neveiksnumo nustatymo klausimas negali būti sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu medicininiu kriterijumi ir vertinant jį kaip pakankamą pagrindą asmens neveiksnumui konstatuoti. Sprendimo pagrindimą iš esmės tik dokumentiniu įrodymu – teismo psichiatrijos ekspertizės išvada – ir dėl to jo buvimą tinkamai nemotyvuotu, kaip vieną iš argumentų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisės į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimui konstatuoti, nurodė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendime, priimtame byloje Shtukaturov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 44009/05). Tiek ekspertizės išvada, tiek tiriamojo-mokslinio pobūdžio rašytiniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, neprivalomi ir vertinami laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų laivų statyba“ v. „Fonnship AS“, bylos Nr. 3K-3-281/2009). Anot kasatoriaus, teismo sprendimas ekspertų išvadai suteikti didesnę įrodomąją galią prieštarauja CPK bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai.

142.2. Su teismo motyvu, kad A. V. dėl savo sveikatos būklės negalėjo savarankiškai priimti sprendimų ir pasirašyti, anot kasatoriaus, negalima sutikti, nes teismas neapklausė A. V. gydžiusių gydytojų, kodėl išrašant A. V. iš VšĮ Vilkpėdės ligoninės pasirašė kasatorius, o ne pati pacientė. A. V. epikrizėje nėra įrašo apie tai, kad kasatorius pasirašo už A. V. dėl jos sveikatos būklės, taip pat nėra įrašo, kad jis įgaliotas įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to šios aplinkybės gali patvirtinti faktą, kad gydytojai aplaidžiai atliko savo pareigas ir pažeidė Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas, o ne faktą, kad A. V. nesuprato savo veiksmų. Be to, aplinkybė, kad kasatorius pasirašė paciento sutikimų lape, paaiškinama tuo, kad 2005 m. birželio 20 d., kai A. V. buvo guldoma į ligoninę, dalis jos kūno buvo paralyžiuota ir dėl sunkios sveikatos būklės ji objektyviai negalėjo pasirašyti.

152.3. Dėl motyvo, kad A. V. pasirašė iš anksto parengtą testamentą, kurio turinys jai nebuvo suprantamas, kasatorius atkreipia dėmesį į Notariato įstatymo 30 straipsnyje įtvirtintą notaro pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius, taip pat į 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą tvirtinant testamentą jame nurodyti, kad jis įsitikino testatoriaus veiksnumu. Taigi įstatymų leidėjas pareigą įsitikinti tikrąja asmens, sudarančio sandorį, valia, tinkamai įforminti visus reikalavimus perkėlė notarui – valstybės įgaliotam asmeniui (Notariato įstatymo 2 straipsnis). Tuo tarpu testamentą patvirtinusi notarė teismo posėdyje nurodė, kad „močiutė pasakė vardą, pavardę, adresą ir pasakė, kad nori surašyti testamentą, mes bendravome su ja rusiškai“, t. y. testatorei suprantama kalba, be to, notarė patvirtino, kad bendravo su testatore ir įsitikino tikrąja jos valia. Anot kasatoriaus, testatorės valia buvo aiški ne tik iš sudaryto testamento, ją patvirtino ir byloje apklausti kaip liudytojai V. V., V. S., O. K., N. J. Tai, kad testamentas dėl techninių priežasčių buvo surašytas notarų kontoroje ir notarės atvežtas į gydymo įstaigą, nėra faktas, patvirtinantis prielaidą, kad jis neišreiškė tikrosios A. V. valios. Liudytojų parodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad tai buvo sąmoningas ir gerai pasvertas asmens veiksmas.

162.4. Dėl teismo motyvo, kad liudytojų V. V., V. S., O. K., N. J., S. A. parodymai dėl testatorės būklės vertintini kritiškai, nes jie būklę vertino buitiškai, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, nagrinėjant ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, būtina atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Vertintina, ar sudaromas sandoris atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Vertinant, ar kiti asmenys negalėjo pasinaudoti sandorį sudariusio asmens būsena, reikšmingais laikytini jų santykiai, abipusio pasitikėjimo, priklausomybės buvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-163/2006). Kasatoriaus teigimu, vertindamas tikrąją asmens valią, sandorio naudingumą ir pagrįstumą teismas neišvengiamai privalo remtis liudytojų, bendravusių su sandorį sudariusiu asmeniu, parodymais. Byloje nesant objektyvių tyrimų apie testatorės psichinę būklę, bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų liudijimai suteikia neiškraipytos informacijos apie tikrąją A. V. savijautą ir būseną gydantis VšĮ Vilkpėdės ligoninėje.

172.5. Teismas kritiškai vertino V. S. parodymus, remdamasis tuo, kad byloje yra rašytinių įrodymų, iš kurių matyti, kad ji 2005 m. rugsėjo 20 d. nedirbo ir nedalyvavo tvirtinant testamentą jos nurodytomis aplinkybėmis. Su šiais teismo motyvais negalima sutikti, nes iš VšĮ Vilkpėdės ligoninės pateikto 2005 m. rugsėjo mėnesio darbo grafiko matyti, kad V. S. 2005 m. rugsėjo 20 d. dirbo 7,5 valandos. Iš 2009 m. kovo 5 d. protokole užfiksuotų V. S. parodymų matyti, kad jos darbo laikas buvo nuo 7.30 iki 15 val. Be to, aplinkybę, kad V. S. dalyvavo surašant testamentą, patvirtina ir O. K. parodymai. Kiti liudytojai, tarp jų ieškovo atstovė I. G., taip pat nurodė, kad A. V. viską suprato, tiesiog turėjo klausos sutrikimų. Gydytojai, gydę A. V., nurodė, kad jos būklė buvo nepastovi. Anot kasatoriaus, liudytojų S. A., N. J. ir V. V. parodymai turi didelę reikšmę nustatant tikrąją A. V. psichinę būklę, o teismo motyvai dėl V. S. nedalyvavimo A. V. pasirašant testamentą yra paneigti rašytiniais įrodymais.

182.6. Kasatoriaus teigimu, byloje visos ekspertizės darytos iš nepatvirtintų dokumentų kopijų, kurias teismui pateikė ieškovo advokatas. Visos teismo psichiatrijos ekspertizės aktuose pateikiamos išvados remiasi išimtinai tik įrašais A. V. ligos istorijoje, kurios originalas dingo persiunčiant jį iš VšĮ Vilkpėdės ligoninės. Atkreipęs dėmesį į byloje pateiktus rašytinius įrodymus – A. V. Centro poliklinikos Senamiesčio filialo asmens sveikatos istoriją, Sapiegos ligoninės ligos istoriją Nr. 1530, Vilkpėdės ligoninės gydymosi stacionare ligos istorijos Nr. 734/05 nepatvirtintas kopijas, Vilniaus miesto universitetinės ligoninės ligos istorijos Nr. 3636 epikrizę, kuriuose užfiksuoti duomenys apie A. V. sveikatos būklę, kasatorius teigia, kad kyla pagrįstų abejonių, ar galima remtis nepatvirtintais dokumentais, ant kurių kopijų nėra VšĮ Vilkpėdės ligoninės atsakingų asmenų parašų arba antspaudo, taip pat nėra galimybės nustatyti, ar visi A. V. ligos istorijos lapai buvo pateikti teismui. Anot kasatoriaus, kyla pagrįstų abejonių, ar atliktos ekspertizės iš nepatvirtintų dokumentų kopijų ir nežinant, ar visi dokumentai teismui buvo pateikti, gali turėti lemiamą reikšmę nustatant, ar asmuo buvo veiksnus testamento sudarymo metu.

192.7. Anot kasatoriaus, teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas ilgą laiką negyveno su savo motina, retai ją lankė (V. V., L. G., S. V. parodymai). Netgi kai A. V. ištiko insultas ir ji ilgą laiką gydėsi VšĮ Vilkpėdės ligoninėje, ieškovas motinos nelankė, tą patvirtina O. K., V. S. N. J. ir A. V. gydžiusių gydytojų parodymai. Tuo tarpu liudytojai S. A., O. K., V. S., N. J. ir V. V., apklausti gydytojai R. K., G. K. patvirtino, kad kasatorius nuolatos rūpinosi ir prižiūrėjo motiną, domėjosi jos sveikata. Kad kasatorius rūpinosi motinos sveikata jai gulint ligoninėje, patvirtina čekiai už vaistus ir sauskelnes. A. V. išrašius iš ligoninės kasatorius toliau ją slaugė ir prižiūrėjo namuose, kartu turėjo bendrą ūkį, paimdavo motinos pensiją. Rašytiniai įrodymai – šeimos kapavietės pirkimo sutartis, pinigų priėmimo kvitai už laidojimo paslaugas, sąskaitos-faktūros, paminklo užsakymo sutartis – patvirtina, kad A. V. laidotuvėmis rūpinosi išimtinai vienas sūnus – S. V. Kasaciniame skunde teigiama, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų akivaizdu, kad tarp A. V. ir jos sūnaus S. V. buvo užsimezgęs glaudus ryšys, paremtas abipusiu pasitikėjimu, rūpestingumu ir palaikymu. Tuo tarpu su kitu sūnumi V. V. testatorė faktiškai nebendravo, apie jį blogai atsiliepė. V. V. tik formaliai dalyvavo artimiausio žmogaus –mamos – laidotuvėse. Apibendrinus išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad A. V. sudarydama testamentą kasatoriaus naudai atliko sąmoningą ir gerai pasvertą veiksmą – turtą paliko sūnui, su kuriuo gyveno, kuris ja rūpinosi, prižiūrėjo ligos patale.

203. Dėl asmens psichinės sveikatos ir veiksnumo įvertinimo kasatorius nurodo, kad teismų sprendimus būtina vertinti atsižvelgiant į asmens pripažinimo neveiksniu nuostatas; vertinant testatoriaus psichinę būklę ir gebėjimą išreikšti savo valią, būtina taikyti tas pačias taisykles, kurias įstatymas numato taikyti sprendžiant asmens pripažinimo neveiksniu klausimą. Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai nesivadovavo aukštesnių teismų suformuota praktika, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

213.1. Kasatorius atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos nuostatas, pagal kurias kiekvienas, kad ir kur būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu (Deklaracijos 6 straipsnis) ir kad kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (Deklaracijos 22 straipsnis). Be to, asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą, ginamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniu (žr. Burgharlz v. Switzerland, judgment of 22 February 1994; Friedl v. Austria, judgment of 31 January 1995; Bensaid v. UnitedKingdom, no. 44599/98, judgment of 6 February 2001), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu. Asmens psichinė sveikata laikytina esminė jo privataus gyvenimo dalis – tokios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (žr. Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgment of 6 February 2001). Atkreipęs dėmesį į Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 3, 14 punktų, 3 straipsnio 1 dalies 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasatorius nurodo, kad tam atvejui, kai psichikos ligonis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, CK 2.10 straipsnio 1 dalyje ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu ir CK reglamentuojama tvarka nustatyti neveiksniam psichikos ligoniui globą. EŽTT jurisprudencijoje laikoma, kad asmens teisinio veiksnumo atėmimas yra ypač sunkus Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimas, todėl asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais (žr. Matter v. Slovakia, no. 31534/96, judgement of 5 July 1999; Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgement of 6 February 2001); kad psichinė sveikata turi būti laikoma esmine asmens privataus gyvenimo dalimi, susijusia su psichinio vientisumo aspektu; Konvencijos 8 straipsnis saugo asmens teisę į tapatybę, asmeninį vystymąsi ir teisę sukurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis bei išoriniu pasauliu (žr. Burghartz v. Switzerland, judgment of 22 February 1994; Friedl v. Austria, judgment of 31 January 1995; Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgment of 6 February 2001). Taigi, sprendžiant žmogaus veiksnumo apribojimo klausimą, kyla pavojus pažeisti fundamentalias asmens teises, todėl tokio proceso inicijavimui turi egzistuoti svarūs argumentai, o jo metu turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys tinkamai asmens, tariamai stokojančio veiksnumo, teisių apsaugai, turi būti užtikrinamas teisingas bylos nagrinėjimas (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Anot kasatoriaus, ypač reikšmingas šiuo aspektu yra Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R(99) dėl Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principų 3 principas – sutrikusios psichikos asmenų veiksnumo maksimalaus išsaugojimo principas, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, kad gali egzistuoti įvairaus laipsnio nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti, ir jis, be to, gali kisti, visiškas sutrikusios psichikos asmenų teisinio veiksnumo atėmimas neturėtų būti neišvengiamas tokių asmenų teisinės apsaugos priemonių įgyvendinimo rezultatas. Viena prioritetinių Lietuvos valstybės psichikos sveikatos strategijos krypčių ir vienu pagrindinių šios strategijos uždavinių nurodomas žmogaus teisių ir jų apsaugos užtikrinimas bei stebėsena (Psichikos sveikatos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-I070, 21.1, 22, 29.5 punktai). Anot kasatoriaus, Konvencijos 8 straipsnio objektas – asmens psichinės sveikatos apsauga, be kita ko, apima ir valstybės nustatomas priemones, užtikrinančias psichikos sutrikimų turinčių ar proto negalios ištiktų asmenų teisių apsaugą teisminiuose procesuose svarstant jų neveiksnumo nustatymo klausimus. Taigi institucionalizacijos (psichikos sutrikimų turinčių asmenų nukreipimo nuolatinei globai tam paskirtiems asmenims ar į specialias institucijas) proceso, kuris šiandien pripažįstamas neefektyviu ir neatitinkančiu šiuolaikinių visuomenės psichikos sveikatos principų bei sukuriančiu palankią terpę žmogaus teisių pažeidimams, stabdymas yra ir teismo, nagrinėjančio bylas dėl asmenų pripažinimo neveiksniais, pareiga, kad asmuo, kuris negali visiškai savarankiškai pasirūpinti savimi, nebūtų pernelyg skubotai, remiantis vien formaliais argumentais, grindžiamais tik psichinio sutrikimo diagnoze, pripažintas neveiksniu. Pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas yra du būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu (CPK 466 straipsnis, 467 straipsnio 4 dalis), ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pagal nurodytas teisės normas tik tuo atveju, kai psichikos liga ar proto negalia yra tokios formos, kad dėl jos asmuo negali suvokti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, galima pripažinti jį neveiksniu. Vadovaujantis įrodinėjimo priemonių leistinumo taisykle (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 466 straipsnis), asmens psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, tačiau neveiksnumo nustatymo klausimas negali būti sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu medicininiu kriterijumi ir vertinant jį kaip pakankamą pagrindą asmens neveiksnumui konstatuoti. Sprendimo pagrindimą iš esmės tik dokumentiniu įrodymu – teismo psichiatrijos ekspertizės išvada – ir dėl to jo buvimą tinkamai nemotyvuotu, kaip vieną iš argumentų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisės į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimui konstatuoti, nurodė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendime, priimtame byloje Shtukaturov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 44009/05). Nurodytose CK ir įstatymo normose įtvirtinta tik teismo teisė, bet ne pareiga pripažinti asmenį, kuris dėl psichinės ligos ar proto negalios negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (medicininis kriterijus), neveiksniu, tačiau jokiu būdu ne neišvengiamas tokio asmens neveiksnumo nustatymas. EŽTT jurisprudencijoje nurodoma, kad realus asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir (ar) jų valdyti turi būti įrodytas kompetentingų tą padaryti subjektų (teismo), remiantis objektyvia medicinos ekspertize, ir šis negalėjimas turi būti tokio pobūdžio ar masto, kad pateisintų asmens galimybės savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis, atėmimą, ir šis atėmimas gali trukti tik tol, kol egzistuoja nurodytas negalėjimas (žr. Winterwerp v. the Netherlands, no. 6301/73, judgement of 24 October 1979). Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nurodyti CK 2.10 straipsnyje, reiškia tokius sutrikimus, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos. Didesnis asmenų, turinčių psichinės sveikatos sutrikimų, pažeidžiamumas reikalauja ir didesnio teismų atidumo (žr. Uerczegfalvy v. Austria, no. 10533/93, judgement of 24 September 1992). Dėl to, sprendžiant neveiksnumo klausimą., labai svarbu kuo išsamiau išanalizuoti asmens psichinės ligos ar proto negalios padarinius jo socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, jo paties ir aplinkinių saugumui, įvertinti asmens gebėjimus įvairiose socialinio gyvenimo srityse, ypač tose, kuriose, konstatavus asmens neveiksnumą, kyla sunkių įstatyme nustatytų padarinių – suvaržomos pagrindinės asmens teisės ir laisvės, nustatomi įvairūs draudimai ir (ar) apribojimai. Teismas turi būti ypač dėmesingas bei atidus, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei bylai reikšmingas aplinkybes, nes asmens pripažinimo neveiksniu klausimo sprendimas yra viešojo intereso dalykas. Tikimybių pusiausvyros principu byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu, atsižvelgiant į joje priimamo sprendimo lemiamus socialinius ir teisinius padarinius, negali būti vadovaujamasi. Asmens nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarantis pagrindą pripažinti asmenį neveiksniu pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodinėjamas teismo psichiatrijos ekspertizės išvados duomenimis (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 466 straipsnis) bei gali būti įrodinėjamas kitomis CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, ir šių įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti nebejotiną (o ne tikėtiną) išvadą, kad asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, turi tokių psichikos sutrikimų (medicininis kriterijus), dėl kurių jis nesugeba suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti taip, kad jam reikalinga globa (juridinis kriterijus). Dėl to įrodymų pakankamumo klausimas šios kategorijos bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas, susijusias su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-943/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004). Tik visų pirmiau nurodytų psichinės ligos ar proto negalios nulemtų padarinių asmens socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams konstatavimas galėtų būti pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu civiliniu teisiniu požiūriu (CK 2.10 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į klausimų, susijusių su asmens veiksnumu, vertinimo sudėtingumą ir specialių žinių būtinumą, eksperto išvada apie asmens psichinę sveikatą yra reikšmingas įrodymas. Nustatymas, ar asmuo negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, yra ne tik mokslinės išvados – teismo psichiatrijos ekspertizės dalykas, bet ir fakto klausimas, kurį nustato teismas, įvertinęs visus kitus byloje esančius įrodymus, prireikus – išklausęs ir ekspertus. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje Nr. R(99) 41, kurioje pateikti Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principai, yra įtvirtintas maksimalus veiksnumo išsaugojimo principas (3 principas). Vertinant asmens veiksnumą, turėtų būti atsižvelgiama į pakankamą šio asmens supratimą dėl sprendimo padarinių svarbos. Asmens elgesio racionalumas, ekscentriškas elgesys ar elgesys, nukrypstantis nuo vyraujančių normų, taip pat nėra reikšmingi bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu.

223.2. Tiek teismas, tiek ekspertai, priimdami sprendimą dėl A. V. psichinės būklės, rėmėsi daugiau formaliais kriterijais, t. y. Lietuvos medicinos norma MN 115:2005 „Gydytojas neurologas, teisės pareigos, kompetencijos ir atsakomybė“, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-279, bei gydytojos neurologės G. K. bei kitų gydytojų terapeutų darytais įrašais. Liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga buvo vertinami atsainiai. Savo išvadas ekspertai grindžia A. V. išsivysčiusios ūminės progresuojančios kraujagyslinės demencijos diagnoze, tačiau tokia diagnozė VšĮ Vilkpėdės ligoninėje A. V. buvo įrašyta vos vieną kartą – guldymo į skyrių dieną ir tik kaip preliminari, nes vėliau ši diagnozė nebuvo patvirtinta. Demencijos diagnozė A. V. nebuvo įtraukta nei į klinikinę, nei į galutinę diagnozes, o išrašant iš VšĮ Vilkpėdės ligoninės jai duotose rekomendacijose tarp kitų gydytojų, kurie turėjo ją konsultuoti bei gydyti, gydytojas psichiatras nebuvo paminėtas. Objektyvių tyrimų dėl A. V. psichinės būklės atlikta nebuvo.

233.3. Atlikdami pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę ekspertai nenagrinėjo visų bylos įrodymų; ekspertizės akte neužsimenama apie Teismo medicinos specialisto išvadą, kuri kaip įrodymas pridėta prie bylos. Šioje Teismo medicinos specialisto išvadoje teigiama, kad detali A. V. medicininių dokumentų analizė prieštarauja labai kategoriškoms teismo psichiatrų išvadoms; nurodoma, kad tokie teiginiai kaip „nepilnai kritiška, euforiška“ vargu ar gali būti pagrindas spręsti apie psichinės būklės sutrikimus; taip pat pastebima, kad savo išvadas ekspertai grindžia A. V. išsivysčiusios ūmios progresuojančios kraujagyslinės demencijos diagnoze. Tačiau tokia diagnozė VšĮ Vilkpėdės ligoninėje A.V. buvo įrašyta vos vieną kartą – guldymo į skyrių dieną ir tik kaip preliminari, nes po to ši diagnozė verifikuota nebuvo. Kasatorius pažymi, kad specialistai pabrėžė, jog „TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai“ 39 punkto pirmosios pastraipos paskutiniame sakinyje yra nurodyta, kad, norint kliniškai diagnozuoti demenciją, visi minėti demencijos simptomai turi trukti bent šešis mėnesius; taip pat pabrėžė, kad pateiktuose A. V. medicinos dokumentuose ir kitoje bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog testamento pasirašymo dieną, t. y. 2005 m. rugsėjo 20 d., būtų buvusi sutrikusi jos psichinė būsena ir dėl to ji negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės. Tai, kad byloje nėra jokių objektyvių tyrimų ir duomenų, leidžiančių teigti, kad A. V. testamento pasirašymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų, patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas Lietuvos transakcinės analizės asociacijos prezidentas psichiatras psichoterapeutas dr. R. A. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai, spręsdami apie A. V. psichinę būklę testamento sudarymo metu, suabsoliutino medicininį neveiksnumo nustatymo kriterijų ir savo išvadas grindė iš esmės tik dokumentiniu įrodymu – teismo psichiatrijos ekspertizės išvada – ir ją pateikusio eksperto teismo posėdžio metu duotais šios išvados išaiškinimais, kuriuose išsamiai neanalizuojamas veiksnumo klausimas, t. y. nenurodomi ir nevertinami ligos padariniai jos socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, kitų asmenų saugumui, nepasisakoma, kaip konkrečiai ji nesugeba suprasti savo veiksmų ar jų kontroliuoti.

243.4. Teismų išvada dėl A. V. negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti, nėra pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais bei įvertintais bylos įrodymais, nes tam tikrų teismo išreikalautų medicininių dokumentų (ligos istorijų, pažymų) apie testatorės būklę išvardijimas ir bylos dalyvių duotų paaiškinimų pirmosios instancijos teismo sprendime citavimas arba nuorodos į tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino jo išvardytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarymas, visiškai neatskleidžiant ištirtų ir įvertintų įrodymų turinio bei nepateikiant jokios argumentuotos teismų nuomonės dėl vienos ar kitos byloje dalyvaujančių asmenų nurodytos aplinkybės ar į bylą pateikto įrodymo, kaip patvirtinančio ar nepatvirtinančio atitinkamą A. V. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, negali būti laikomas pirmiau nurodytos teismo pareigos dėl visų bylos aplinkybių išsiaiškinimo ir įrodymų ištyrimo pagal CPK 185 straipsnyje, 443 straipsnio 8 dalyje nustatytus reikalavimus įvykdymas.

25Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

261. Faktinių aplinkybių įvertinimas nėra kasacijos pagrindas CPK 346 straipsnio prasme. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo taisyklių taikymo iš esmės grindžiami priešingu nei bylą nagrinėjusių teismų faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau fakto klausimų kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), įrodymų iš naujo nevertina, o tik patikrina teisės taikymo aspektu.

272. Ieškovas pažymi, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus palikta teismo kompetencijai ir niekas teismui negali nurodyti, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008). Ieškovo nuomone, darydami išvadą apie tai, ar testatorė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, bylą nagrinėję teismai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai pagal vidinį savo įsitikinimą įvertino byloje esančius įrodymus apie testatorės psichinę būklę, nurodė konkrečius, aiškius motyvus, kuriais atmetė skunde nurodytus įrodymus, prieštaraujančius teismų išvadoms.

283. Dėl ekspertizių atlikimo iš nepatvirtintų VšĮ Vilkpėdės ligoninės A. V. ligos istorijos kopijų ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 202 straipsnį, jeigu teismui pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Siekdamas pašalinti abejones dėl įrašų VšĮ Vilkpėdės ligoninės A. V. ligos istorijos kopijoje, teismas apklausė kaip liudytojas šios ligoninės gydytojas ir nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti apklaustų liudytojų kompetencija, jų darytais įrašais bei duotais parodymais.

294. Nors pagal CPK 218 straipsnio nuostatas eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau, ginčijant sandorį dėl asmens būsenos sandorio sudarymo metu, medicininiai duomenys ir ekspertų išvados turi svarbią įrodomąją vertę, palyginus su kitais įrodymais. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktai įvertinti kaip turintys didesnę įrodomąją galią, nes gauti CPK VII skirsnyje nustatyta tvarka, palyginus su teismo medicinos specialisto ir psichiatro psichoterapeuto išvada, kuri teismo įvertinta kaip privatus rašytinis įrodymas, gautas komerciniais pagrindais. Ieškovas pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvada gauta pažeidžiant CPK nustatytą specialių žinių reikalaujančių klausimų tyrimo tvarką, taip pat pažeidžiant CK 2.26 straipsnio 3 dalies imperatyviąją normą, nes buvo tirta asmens psichinė būklė negavus teismo leidimo.

305. Anot ieškovo, byloje pateiktas VšĮ Vilkpėdės ligoninės raštas (T. 3, b. l. 44), kuriame nurodyta, kad V. S. pagal grafiką dirbo 2005 m. rugsėjo 19 d. nuo 15.30 val. iki 2005 m. rugsėjo 20 d. 7.00 val. Tuo tarpu liudytojų parodymų ištraukos kasaciniame skunde pateikiamos neatsižvelgus į tai, kad liudytojai, pasikeitus teismo sudėčiai, keitė savo parodymus; niekas dėl tikrosios A. V. valios, ar ji suprato testamento turinį, nieko nenurodė. Be to, kasatoriaus nurodyti liudytojai neturi tinkamo išsilavinimo spręsti apie paciento psichinę būklę; tai, kad jų teiginiai priešingi gydytojų įrašams ligos istorijoje, leidžia pagrįstai abejoti šių liudytojų parodymais.

316. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi ne tik tiesioginiais įrodymais – teismo psichiatrijos ekspertizių aktų išvadomis, bet ir kitais rašytiniais įrodymais – gydymo Sapiegos ligoninėje, VšĮ Vilkpėdės ligoninėje ligos istorijomis, trijų pacientę gydžiusių gydytojų parodymais, ekspertų paaiškinimais, kitais įrodymais. Vertinant notarės G. Š. parodymus, nustatyta, kad notarė testamentą parengė savo kontoroje kasatoriaus prašymu, nebendravusi su testatore prieš surašant testamentą. Notarė su testatore matėsi tik vieną kartą, kai 2005 m. rugsėjo 20 d. atvyko į VšĮ Vilkpėdės ligoninę, kur tik įformino jau parengto testamento patvirtinimą. Nė vienas liudytojas negirdėjo testatorės ir notarės pokalbio dėl testamento turinio, negirdėjo, kad notarė būtų perskaičiusi ir į rusų kalbą išvertusi testamento tekstą. V. S. 2005 m. rugsėjo 20 d. nedirbo ir dalyvauti tvirtinant testamentą jos nurodytomis aplinkybėmis negalėjo. Anot ieškovo, CK 5.15 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad testatorius gali sudaryti testamentą tik pats, suponuoja tai, kad notaras prieš surašant testamentą turi išklausyti asmens valią, o ne kitų asmenų pageidavimus dėl testatoriaus valios. Nustačius, kad ne pati testatorė išreiškia notarui savo valią, o notaras atvyksta pas testatorę su jau parengtu tekstu, surašytu tik lietuvių kalba, kurios testatorė nesuprato, vertinant testamento turinį daryti išvadą, kad testamente aiškiai išreikšta tikroji testatorės valia, prieštarautų ne tik bendriesiems teisės principams, bet ir logiškumo dėsniams.

327. Anot ieškovo, teisiškai nepagrįsta kasatoriaus prielaida, kad testamento nuginčijimas, jeigu testatorė būtų gyva, būtų sprendžiamas per asmens pripažinimo neveiksniu institutą. Pripažinus asmenį neveiksniu pagal CK 2.10 straipsnį visiškai suvaržomas asmens civilinis veiksnumas į ateitį ir neapibrėžtam terminui. Kasatoriaus nurodoma atitinkama teismų praktika, anot ieškovo, nesusijusi su nagrinėjama byla.

33Teisėjų kolegija

konstatuoja:

34IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

35Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko

36CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

37Šioje byloje kasatoriaus S. V. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio skundo specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis kasacinio skundo teiginių nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiais vertintini teiginiai, kuriais apeliuojama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-163/2006, nes tokiu numeriu pažymėta byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nebuvo išnagrinėta, o 2006 m. spalio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse nepateikta kasatoriaus nurodomų išaiškinimų. Taip pat tokiais vertintini kasacinio skundo teiginiai, kuriais apeliuojama į asmens pripažinimo neveiksniu taisyklių taikymą, nukrypimą nuo teismų praktikos (šioje nutartyje 3 punkte ir 3.1 papunktyje nurodyti kasacinio skundo argumentai). Pastarojoje kasacinio skundo dalyje iš esmės yra cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius v. V. Č. ir kt., dėl asmens pripažinimo neveiksniu, bylos Nr. 3K-3-370/2008, motyvuojamoji dalis, tačiau į šią nutartį nenurodoma, taip pat nenurodyti apskųstų teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja pirmiau nurodytų kasacinio skundo teiginių ir dėl jų nepasisako.

38Teisėjų kolegija šią bylą kasacine tvarka nagrinėja neperžengdama kasacinio skundo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnis).

39Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį

40Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus. Pagal CK 5.15 straipsnio 2 dalį testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Taigi testamento negali sudaryti pilnamečiai asmenys, kurie negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nors jie ir nėra teismo pripažinti neveiksniais arba jų veiksnumas neapribotas. Sudarytas testamentas gali būti nuginčijamas (CK 5.17 straipsnis). Tuo atveju, kai ginčijamas testamentas, kurio sudarymo metu testatoriaus atžvilgiu nebuvo galiojančio teismo sprendimo dėl jo pripažinimo neveiksniu, toks testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 2, 4 dalys, 5.16 straipsnio 2 dalis) CK 1.89 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. R. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-20/2007).

41Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas.

42Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009).

43Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir valios išreiškimas, sandorio turinys ir forma. Kad sandoris galiotų, įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai.

44Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinys teikia pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėję teismai išsamiai ir visapusiškai vertino testatorės A. V. būseną sudarant ginčijamą testamentą bei savo procesiniuose sprendimuose šiuo klausimu išsamiai pasisakė. Teismų išvados dėl testatorės būsenos testamento sudarymo metu ir jos teisinių padarinių yra pagrįstos visų byloje surinktų įrodymų – šalių ir jų atstovų bei trečiųjų asmenų paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, ekspertų išvadų ir paaiškinimų – įvertinimu, o ne padarytos remiantis tik ekspertizės aktuose nustatytu medicininiu kriterijumi.

45Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą aiškinimo ir taikymo bei suformuotos teismų praktikos laikymosi

46Kasaciniame skunde kasatorius apeliuoja į CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1, 2 dalių, 178, 185 straipsnių, 197 straipsnio 2 dalies, 263 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą ir nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl nurodytų CPK normų aiškinimo ir taikymo.

47Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, ekspertizės aktą vertindami kaip oficialųjį įrodymą (prima facie) pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė šią proceso teisės normą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią ekspertizės išvada teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privaloma ir vertinama laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Congestum Group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pineka“ v. UAB „Liuks“, bylos Nr. 3K-3-128/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų laivų statyba“ v. „Fonnship AS“, bylos Nr. 3K-3-281/2009; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilkaviškio skyrius v. N. I., bylos Nr. 3K-3-253/2010). Tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus, nes nėra pagrindo pripažinti, kad nurodytas pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o teismų padarytos išvados dėl aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo arba neegzistavimo atitinka faktinius bylos duomenis (CPK 177, 185 straipsniai).

48Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1, 2 dalių, 178 straipsnio, 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorius kasaciniame skunde teisingai nurodo į egzistuojančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys bei faktiniai bylos duomenys neteikia teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė šias proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos jų aiškinimo ir taikymo praktikos.

49Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Šios bylos medžiaga suponuoja išvadą, kad kasatorius bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose metu turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (tarp jų – užduoti klausimus liudytojams, teikti įrodymus ir pan.) bei jomis laisvai disponavo. Įvertinusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog tai, kad medicinos įstaigose už A. V. pasirašydavo atsakovas, vertintina kaip A. V. negebėjimas dėl savo sveikatos būklės pačiai priimti sprendimo dėl jos gydymo ir pasirašyti, nepažeidė proceso teisės normų. Faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo konstatuoti kasatoriaus nurodomo fakto dėl gydytojų aplaidaus vykdymo savo pareigų bei Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatų pažeidimo egzistavimo (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

50CPK 202 straipsnyje nurodyta, kad jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Nurodytais atvejais įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę nuspręsti dėl įrodymų įrodomosios galios. Ja naudodamasi teismas privalo vadovautis teisingumo protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), atsižvelgti į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį. Šioje byloje teismai rėmėsi A. V. gydymo VšĮ Vilkpėdės ligoninės stacionare ligos istorijos Nr. 734/05 kopijos, patvirtintos ir į bylą pateiktos ieškovo atstovo advokato M. S., duomenimis. Byloje nustatyta, kad jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, persiunčiant iš VšĮ Vilkpėdės ligoninės į Teismo psichiatrijos ekspertizės būstinę A. V. gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 734/05 originalą teismo paskirtos ekspertizės atlikimui, jis buvo prarastas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai aiškinosi šios ligos istorijos originalo praradimo faktą ir aplinkybes. Siekdamas pašalinti abejones dėl įrašų ligos istorijos kopijoje, pirmosios instancijos teismas apklausė kaip liudytojas VšĮ Vilkpėdės ligoninės gydytojas G. K., N. S., R. K., kurios patvirtino A. V. gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 734/05 kopijoje esančių jų ranka darytų įrašų ir parašų tikrumą. Kaip liudytoja apklausta Z. R. – VšĮ Vilkpėdės ligoninės direktorė – nurodė, kad advokatui M. S. pagal jo prašymą išdavė A. V. gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 734/05 kopiją, kai originalas dar buvo ligoninėje. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį bei vadovaudamasi CPK 3 straipsnio 7 dalimi, daro išvadą, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pripažindami įrodomąją galią A. V. gydymo VšĮ Vilkpėdės ligoninės stacionare ligos istorijos Nr. 734/05 kopijos duomenims, nepažeidė civilinio proceso teisės normų reikalavimų. Padarius šią išvadą konstatuotina ir tai, kad nurodytos ligos istorijos Nr. 734/05 kopijos duomenys pagrįstai buvo naudojami nagrinėjant specialių medicinos žinių reikalaujančius klausimus.

51Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl eksperto išvados vertinimo kasacinis teismas yra suformulavęs tokias taisykles, kad: eksperto išvada teismui neprivaloma; ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės; teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas; konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, o pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti, jeigu ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, taip pat ekspertizės akto duomenys (vertinant su kitais įrodymais) gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Congestum Group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009).

52Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad teismai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir išvadas padarė iš įrodymų viseto duomenų. Byloje surinktų įrodymų viseto duomenys, juos įvertinus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, yra pakankami padaryti pagrįstą išvadą dėl ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių egzistavimo. Aplinkybių bei duomenų, kurios teiktų pagrindą nesutikti su pakartotinės pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės 2009 m. gegužės 18–birželio 17 d. akto Nr. 82 TPK–13 išvadomis arba jomis pagrįstai suabejoti, byloje nėra. Į šią ekspertizę atlikusios komisijos sudėtį buvo įtraukti ir kasatoriaus pasirinkti ekspertai. Kasacinio skundo argumentai taip pat neteikia teisinio pagrindo atmesti šame ekspertizės akte suformuluotas išvadas kaip nepagrįstas, neišsamias, nepatikimas ar kitaip ydingas arba kaip prieštaraujančias kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nurodytame ekspertizės akte padaryta kategoriška išvada, kad testamento sudarymo dieną – 2005 m. rugsėjo 20 d. – A. V. dėl psichikos būklės (staiga prasidėjusios kraujagyslinės demencijos) negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Šios įrodinėjimo priemonės duomenys dera su A. V. gydžiusių gydytojų – liudytojų G. K., N. S., R. K. parodymais, A. V. gydymo VšĮ Vilkpėdės ligoninės stacionare ligos istorijos Nr. 734/05 kopijos duomenimis, kitų bylos rašytinių įrodymų duomenimis apie A. V. sveikatos būklę. Nurodytų įrodinėjimo priemonių duomenims prieštarauja kasatoriaus iniciatyva kaip liudytojų apklaustų V. V., V. S., O. K., N. J., S. A. parodymų bei notarės G. Š. paaiškinimų duomenys apie A. V. buvimą socialiai orientuota, jos gebėjimą bendrauti, suformuoti savo valią dėl ginčijamo testamento ir ją išreikšti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų kasatoriaus iniciatyva apklaustų liudytojų parodymus bylą nagrinėję teismai byloje surinktų įrodymų viseto kontekste įvertino tinkamai. Šių liudytojų parodymai leistų daryti tik prielaidą dėl A. V. gebėjimo suformuoti savo valią dėl ginčijamo testamento ir ją išreikšti. Tačiau teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis, o nurodytų liudytojų parodymai nėra pakankami tam, kad iš bylos įrodymų viseto padaryti pagrįstą išvadą, jog ginčijamame testamente yra išreikšta tikroji testatorės A. V. valia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojos V. S. parodymus dėl jos dalyvavimo sudarant ginčijamą testamentą. Tokį pirmosios instancijos teismo įvertinimą atitinka byloje surinkti rašytiniai įrodymai apie jos darbo VšĮ Vilkpėdės ligoninėje testamento sudarymo dieną laiką. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojos V. S. parodymus dėl jos dalyvavimo sudarant ginčijamą testamentą. Dėl šių liudytojos V. S. parodymų pažymėtina ir tai, kad kasatorius, prašydamas teismo V. S. apklausti kaip liudytoją, nurodė, jog ji gali paaiškinti tik apie tai, kad ieškovas neateidavo į ligoninę aplankyti motinos, t. y. kad ji – slaugytoja – nė karto nematė ieškovo; kasatorius neteigė, jog V. S. gali patvirtinti reikšmingas aplinkybes apie testamento sudarymą (T. 1, b. l. 54-56). Dėl byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos itin reikšmingi yra duomenys bei nustatytos aplinkybės apie A. V. išreiškimą savo valios testamentą patvirtinusiai notarei G. Š. bei jos (valios) įforminimą testamente. Byloje nustatyta, kad ginčijamo testamento turinys buvo notarės surašytas pabendravus tik su kasatoriumi bei nepabendravus su A. V. ir nežinant jos valios. Bylos duomenys rodo, kad testamento turinyje notarė iš anksto, net nepabendravusi su A. V., įrašė, jog testatorės veiksnumu įsitikino. Vykdama į ligoninę pas A. V., notarė net nepasiėmė kompiuterio, kuriuo, prireikus, galėtų padaryti jau parengto testamento projekto turinio pakeitimus. Tai suponuoja galimybę teigti, kad notarė G. Š. turėjo išankstinį nusistatymą dėl atitinkamos A. V. valios egzistavimo. Nuvykusi į ligoninę pas A. V., notarė G. Š. tik įformino jau surašyto testamento patvirtinimą. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog notarė būtų pasiteiravusi gydytojų apie po patirto insulto ligoninėje gydomos A. V. sveikatos būklę, nors, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei Notariato įstatymo 31 straipsniu, tai darytina. Negalima visiškai atmesti galimybės, kad dokumento projektas dėl konkretaus asmens valios išreiškimo, parengtas tam asmeniui nedalyvaujant, gali atitikti tikrąją to asmens valią ir būti to asmens, susipažinus su turiniu, patvirtintas. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė per daug kategorišką ir nepakankamai pagrįstą išvadą, jog ginčijamas testamentas pripažintas negaliojančiu jau vien dėl to, kad, surašant testamento turinį notaro kontoroje notarei pabendravus ne su testatore, o su atsakovu (kasatoriumi), testamento turinyje buvo išreikšta ne testatorės A. V., o atsakovo (kasatoriaus) valia. Reikšmingos teismų nustatytos aplinkybės, kad A. V. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, jai buvo priimtina rusų kalba, lietuviškai ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, tačiau notarės G. Š. patvirtintas testamentas surašytas tik lietuvių kalba ir patvirtintas nepadarius vertimo į rusų kalbą, taip nesilaikant Notariato įstatymo 15 straipsnio reikalavimų. Tai teikė teisinį pagrindą teismams padaryti išvadą, jog testatorė A. V. pasirašė iš anksto parengtą testamentą, kurio turinys jai nebuvo suprantamas. Reikšminga yra ir tai, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų apie testatorės A. V. asmeniškai savo valios išreiškimą notarei G. Š. ir tos valios turinį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visetą, apskųstus teismų procesinius sprendimus bei šalių kasaciniam teismui pateiktų procesinių dokumentų argumentus, konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai turėjo teisinį pagrindą padaryti išvadas dėl testatorės A. V. valios formavimosi, išreiškimo bei įforminimo ydingumo ir ginčijamą testamentą pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

53Kasatorius kasaciniame skunde netinkamai remiasi CPK 443 straipsnio 8 dalimi, nes nurodyta proceso teisės norma reglamentuoja ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybę, tuo tarpu ši byla yra išnagrinėta ne ypatingąja, o ginčo teisena.

54Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teisinio pagrindo juos naikinti nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

55Dėl bylinėjimosi išlaidų

56Kasaciniame teisme patirta 53,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

57Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1dalimi,

Nutarė

58Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistus.

59Priteisti iš kasatoriaus S. V. (duomenys neskelbtini) 53,25 Lt (penkiasdešimt tris litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

60Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjami teisės klausimai dėl CK 1.89 straipsnio bei proceso... 5. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 20 d. A. V.... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės... 11. 1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė ir aiškino materialiosios... 12. 2. Atkreipęs dėmesį į CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1, 2... 13. 2.1. Dėl teismo motyvo, kad teismo psichiatrijos ekspertizės aktas yra... 14. 2.2. Su teismo motyvu, kad A. V. dėl savo sveikatos būklės negalėjo... 15. 2.3. Dėl motyvo, kad A. V. pasirašė iš anksto parengtą testamentą, kurio... 16. 2.4. Dėl teismo motyvo, kad liudytojų V. V., V. S., O. K., N. J., S. A.... 17. 2.5. Teismas kritiškai vertino V. S. parodymus, remdamasis tuo, kad byloje yra... 18. 2.6. Kasatoriaus teigimu, byloje visos ekspertizės darytos iš nepatvirtintų... 19. 2.7. Anot kasatoriaus, teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų.... 20. 3. Dėl asmens psichinės sveikatos ir veiksnumo įvertinimo kasatorius nurodo,... 21. 3.1. Kasatorius atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų Organizacijos... 22. 3.2. Tiek teismas, tiek ekspertai, priimdami sprendimą dėl A. V. psichinės... 23. 3.3. Atlikdami pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę ekspertai... 24. 3.4. Teismų išvada dėl A. V. negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės... 25. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti.... 26. 1. Faktinių aplinkybių įvertinimas nėra kasacijos pagrindas CPK 346... 27. 2. Ieškovas pažymi, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus palikta... 28. 3. Dėl ekspertizių atlikimo iš nepatvirtintų VšĮ Vilkpėdės ligoninės... 29. 4. Nors pagal CPK 218 straipsnio nuostatas eksperto išvada teismui... 30. 5. Anot ieškovo, byloje pateiktas VšĮ Vilkpėdės ligoninės raštas (T. 3,... 31. 6. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi ne tik tiesioginiais įrodymais –... 32. 7. Anot ieškovo, teisiškai nepagrįsta kasatoriaus prielaida, kad testamento... 33. Teisėjų kolegija... 34. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 35. Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko... 36. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas... 37. Šioje byloje kasatoriaus S. V. paduotame kasaciniame skunde iš dalies... 38. Teisėjų kolegija šią bylą kasacine tvarka nagrinėja neperžengdama... 39. Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį... 40. Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta... 41. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose... 42. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas... 43. Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir valios... 44. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje priimtų teismų procesinių... 45. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus, įrodinėjimą bei... 46. Kasaciniame skunde kasatorius apeliuoja į CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177... 47. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad... 48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl CPK 176... 49. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo,... 50. CPK 202 straipsnyje nurodyta, kad jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose... 51. Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje įvertindamas įrodymus, turi... 52. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųstų teismų procesinių sprendimų... 53. Kasatorius kasaciniame skunde netinkamai remiasi CPK 443 straipsnio 8 dalimi,... 54. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės... 55. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 56. Kasaciniame teisme patirta 53,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 58. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir... 59. Priteisti iš kasatoriaus S. V. (duomenys neskelbtini) 53,25 Lt (penkiasdešimt... 60. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...