Byla 2-509-157/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria nepatvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas individualios įmonės ,,Kapetra“ bankroto byloje Nr. B2-5688-562/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Gudžiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria nepatvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas individualios įmonės ,,Kapetra“ bankroto byloje Nr. B2-5688-562/2016.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi ieškovei individualiai įmonei „Kapetra“ (toliau – BIĮ ,,Kapetra“) iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Bankroto lyderiai“ (toliau – UAB ,,Bankroto lyderiai“), ši teismo nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 24 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-2156-431/2014; Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-764/2014). Šio teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartimi. Teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atsakovais į bylą įtraukti bankrutuojančios įmonės savininkas P. K. ir jo sutuoktinė O. K.. Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Vilniaus apygardos teisme 2016 m. vasario 22 d. gautas pareiškėjo P. K. prašymas patvirtini jo 363 170 Eur kreditorinį reikalavimą. Pasak pareiškėjo, jis 2011 m. lapkričio 30 d. sudarė finansinės paramos (paskolos) sutartį su UAB ,,Alma Lt“, pagal kurią gavo 500 000 Eur paskolą, kurią tą pačią dieną perskolino IĮ ,,Kapetra“. Dėl nurodytų priežasčių prašo jį įtraukti į bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašą.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi šį prašymą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios individualios įmonės savininkas, kuris subsidiariai savo turtu atsako įmonės kreditoriams, todėl yra skolininkas bankroto byloje ir negali būti jos kreditoriumi. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą skundžiamą teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas pažymėjo, kad individualios įmonės savininko civilinės atsakomybės ypatumai nepašalina jos savininko teisės turtą įmonei ne tik neatlygintinai perduoti jos nuosavybėn, bet ir suteikti įmonei tiek beprocentinę, tiek atlygintinę paskolą, jis gali būti įmonės kreditoriumi. Iš naujo bylą nagrinėjęs teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi prašymą atmetė, teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi panaikino minėtą teismo nutartį ir perdavė kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija sprendė, jog apie rašytinį 2016 m. birželio 15 d. teismo posėdį, kurio metu buvo priimta skundžiama teismo nutartis, P. K. nebuvo informuotas, todėl skundžiamą teismo nutartį panaikino dėl jos absoliutaus negaliojimo pagrindo.
  4. Teismo posėdžio, vykusio 2016 m. lapkričio 21 d., metu pareiškėjas, be kita ko, prašė atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Paaiškino, jog civilinėje byloje pagal BIĮ „Kapetra“ ieškinį P. K. dėl žalos atlyginimo sužinojo apie tai, jog BIĮ „Kapetra“ priklausantis turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą, todėl nurodytoje byloje pateikė priešieškinį, taip pat kreipėsi į teismą dėl savo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi pareiškėjo P. K. prašymą atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, be kita ko, nustatytas 45 dienų terminas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos BIĮ „Kapetra“ kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti; kad ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 24 d.; kad kreditoriniai reikalavimai galėjo būti pareikšti iki 2014 m. birželio 9 d.; kad pareiškėjas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo į bankroto administratorių kreipėsi 2016 m. sausio mėn.
  3. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą daugiau negu pusantrų metų bei pažymėjo, jog apie bankroto bylos IĮ „Kapetra“ iškėlimą ir terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti pareiškėjui buvo žinoma nuo pat bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos, nes pareiškėjas teikė atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla.
  4. Pasisakydamas dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą pagrįstumo, pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog civilinėje byloje pagal BIĮ „Kapetra“ ieškinį P. K. dėl žalos atlyginimo sužinojo apie tai, jog BIĮ „Kapetra“ priklausantis turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą, todėl nurodytoje byloje pateikė priešieškinį ir kreipėsi į teismą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Teismo vertinimu nurodytos priežastys nėra svarbios ir reikšmingos, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pateikti, todėl atsisakė jį atnaujinti (CPK 75 straipsnis).

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Pareiškėjas P. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtini jo kreditorinį reikalavimą.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Skundžiama teismo nutartis laikytina baigiamuoju aktu, todėl prašymas negalėjo būti atmestas vien tik vadovaujantis procesinio termino pareikšti kreditorinį reikalavimą praleidimo faktu neanalizuojant kitų klausimui išspręsti svarbių aplinkybių.
    2. Teismas nepagrįstai neanalizavo aplinkybių, susijusių su jo teisės pateikti kreditorinį reikalavimą suvokimu.
  1. Atsakovės BIĮ ,,Kapetra“ bankroto administratorius UAB ,,Bankroto lyderiai“ su skundu nesutiko, skundžiamą teismo nutartį prašė palikti nepakeistą.
  2. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Teisės pareikšti kreditorinį reikalavimą nesuvokimas gali būti grindžiamas tik pareiškėjo pripažinimu neveiksniu ar ribotai veiksniu, kai patiekiami įrosimai, jog tam tikru laiku pareiškėjas negalėjo savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti pareigų dėl sveikatos sutrikimų. Tačiau tokie įrodymai į bylą nepateikti.
    2. Pareiškėjas apskundė teismo nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla bei kuria buvo nustatytas konkretus terminas bankrutuojančios įmonės kreditoriams pateikti savo kreditorinius reikalavimus, todėl pagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjas suvokė savo teisę pateikti kreditorinį reikalavimą per teismo nustatytą terminą.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas pareiškėjo P. K. atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320, 338 straipsniai).
  2. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad tikslinga pirmiausia pažymėti šios bylos aktualias faktines aplinkybes.
  3. Iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad kreditorė AB DNB bankas 2013 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei IĮ ,,Kapetra“, teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi šiai įmonei iškelta bankroto byla taikant supaprastintą bankroto procesą, bankroto administratoriumi paskirta UAB ,,Bankroto lyderiai“, nustatytas 45 dienų terminas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos įmonės kreditoriams savo reikalavimams pareikšti, teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi įmonės savininkas P. K. ir jo sutuoktinė O. K. įtraukti į bankroto bylą bendraatsakoviais (b. l. 1-3, 5-7, 40-41). Teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjo 2014 m. balandžio 24 d. (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-762/2014).
  4. Teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi patvirtinti įmonės 3 kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai: pirmosios eilės kreditorius AB DNB bankas su 1 290 738,14 Lt (373 823,60 Eur) finansiniu reikalavimu bei du trečios eilės kreditoriai – UAB ,,Omnitel“ su 1 799,88 Lt (521,28 Eur) bei UAB ,,Metmedė“ su 111 242,20 Lt (32 217,97 Eur) finansiniais reikalavimais, teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartimi šis sąrašas patikslintas įtraukiant į antrosios eilės kreditorius UAB ,,Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ su 245 000 Eur reikalavimu. Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi terminas įmonei likviduoti pratęstas iki 2017 m. liepos 1 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-448-431/2017).
  5. Įmonės savininkas P. K. 2016 m. sausio 8 d. kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu įtraukti jį į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą. Bankroto administratorius 2016 m. vasario 2 d. rašte nurodė, kad terminas tokiam reikalavimui pareikšti yra suėjęs ir pasiūlė jam kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjantį teismą (b. l. 71-73). Pareiškėjas 2016 m. vasario 22 d. kreipėsi į teismą su prašymu patikslinti įmonės kreditorių sąrašą ir įtraukti jį į trečios eilės kreditorius su 363 170 Eur reikalavimu. Nurodė, kad jis ir UAB ,,Alma Lt“ 2011 m. lapkričio 30 d. sudarė Finansinės paramos (paskolos) sutartį Nr. 02-11, kuria jam buvo suteikta 500 000 Eur paskola. Tą pačią dieną jis su IĮ ,,Kapetra“ pasirašė Finansinės paramos (paskolos) sutartį, kuria įmonei paskolino 500 000 Eur, negrąžinta skolos dalis – 254 500 Eur (b. l. 61-70). Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartimi šis prašymas atmestas, konstatavus, kad pareiškėjas yra individualios įmonės savininkas, kuris subsidiariai savo turtu atsako įmonės kreditoriams, todėl yra skolininkas individualios įmonės bankroto byloje ir negali būti jos kreditoriumi. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, jį patenkino – skundžiamą teismo nutartį panaikino ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžino nagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad faktas, jog pareiškėjas yra individualios įmonės savininkas neeliminuoja jo teisės būti ir jos kreditoriumi. Be kita ko, šis teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų, nenustatinėjo, ar realiai paskola bankrutuojančiai įmonei buvo suteikta, taip pat koks realus suteiktos paskolos dydis, grąžintos paskolos dydis ir atitinkamai likęs pareiškėjo kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (civilinė byla Nr. 2-1133-241/2016). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą jį atmetė, nustatęs, jog praleistas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytas terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo konstatavus absoliutų jos negaliojimo pagrindą – bylos šalims nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką bei vietą (civilinė byla Nr. 2-1589-302/2016).
  6. Kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas P. K. prašė atnaujinti terminą prašymui pateikti. Teigė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-825-553/2017, kurioje nagrinėjamas ieškovės BIĮ ,,Kapetra“ ieškinys jam dėl žalos atlyginimo, sužinojo, jog įmonės turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą, todėl kreipėsi ne tik į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, bet ir pateikė priešieškinį.
  7. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, IĮ ,,Kapetra“ bankroto administratorius 2015 m. rugpjūčio 28 d. kreipės į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų P. K. ir O. K. 299 698,43 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 metų laikotarpiui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovui P. K. apriboti teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodė, kad žala įmonei padaryta neperdavus bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų: granulių, kurių vertė – 21 600 Eur, iš įmonės pasiskolinus ir nepanaudojus 217 269,60 Eur, iš įmonės kasos paėmus 41 546,28 Eur, atsakovo namo remontui panaudojus 19 282,55 Eur. A. P. Karniak šioje byloje 2016 m. balandžio 27 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės BIĮ „Kapetra“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ bankrutuojančios įmonės naudai 363 000 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas. Teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartimi šį priešieškinį atsisakyta priimti (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-825-553/2017).
  8. Kaip minėta anksčiau, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi trečią kartą išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl jo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, šį prašymą atmetė. Apeliantas, nesutikdamas su minėta teismo nutartimi, teigia, kad teismas privalėjo jo reikalavimą išnagrinėti iš esmės net ir tuo atveju, jeigu terminas jam pareikšti buvo praleistas. Taip pat mano, kad teismas netinkamai nustatė momentą, kada jis sužinojo apie savo teisę pareikšti šį reikalavimą.
  9. Kaip žinoma, pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o aiškindamas bei taikydamas įstatymą, privalo tai daryti remdamasis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Taigi apelianto pareiškėjo P. K. atskirojo skundo argumentų pagrįstumas ir skundžiamos teismo nutarties teisėtumas vertinami vadovaujantis šiomis nuostatomis.
  10. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šio skundo argumentus ir spręsdama dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pirmiausia turi būti atsižvelgta į individualios įmonės bankroto proceso ypatumus, t. y. į tai, kad iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, kurios civilinė atsakomybė neribota, įmonės savininkai taip pat tampa materialinės atsakomybės subjektais, ir prievolėms įvykdyti neužtenkant tokio juridinio asmens turto, – už jo prievoles atsako dalyvis, tai yra jos savininkas, ir ne tik savo asmeniniu turtu, bet ir jam tenkančia dalimi sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise valdomame turte (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CK 2.50 straipsnio 4 dalis; ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 1 dalis; taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Taigi procesiniai veiksmai individualios įmonės bankroto byloje turi tiesioginės įtakos įmonės savininko, jo šeimos narių materialinio pobūdžio teisėms bei teisėtiems interesams. Todėl tiek tokius veiksmus atliekant, tiek ir vertinant jų teisėtumą yra būtina siekti išlaikyti tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių, tiek pačios įmonės, tiek ir jos savininko interesų pusiausvyrą (CPK 185 straipsnis).
  11. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė tiek įmonių bankrotą reglamentuojančias ir šiam ginčui aktualias ĮBĮ nuostatas, priimdamas skundžiamą teismo nutartį pagrįstai vadovavosi ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, tiek nustatė bylos faktines aplinkybės, t. y., kad bankroto byla individualiai įmonei iškelta dar 2014 m. kovo 5 d.; kad ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 24 d.; kad kreditoriniai reikalavimai galėjo būti pareikšti per 45 dienų terminą nuo šios teismo nutarties įsitiesėjimo dienos, t. y. iki 2014 m. birželio 9 d.; kad pareiškėjas į bankroto administratorių kreipėsi tik 2016 m. sausio 8 d.; kad nustatytas terminas praleistas daugiau nei pusantrų metų, tiek pareiškėjo nurodytas priežastis lėmusias termino praleidimą – kreditorinis reikalavimas pareikštas po to, kai įmonės bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės ir šio teisminio proceso metu jam tapo žinoma, kad turtas buvo parduotas už nepagrįstai žemą kainą.
  12. Tačiau teisėjų kolegija, turėdama omenyje pirmiau šioje nutartyje atskleistus individualių įmonių bankroto proceso ypatumus (22 punktas), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis, o faktas, dėl turto pardavimo kainos nelaikytas reikšmingu.
  13. Teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, o būtent tai, kad individualios įmonės bankroto byloje atliekami procesiniai veiksmai turės tiesioginės įtakos tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės (šeimos) materialinio pobūdžio teisėms, atsakovui bei jo sutuoktinei pareikšto ieškinio turinį, sprendžia, kad, priešingai nei nustatė teismas, šio priežastys turėtų būti laikomos svarbiomis, todėl yra teisinis pagrindas šį terminą atnaujinti (CPK 78 straipsnis). Ypač turint omenyje tai, kad dėl teismuose nagrinėjamų kitų bylų, kuriose dalyvauja bankrutuojanti IĮ ,,Kapetra“, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi terminas įmonei likviduoti pratęstas iki 2017 m. liepos 1 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-448-431/2017), – atnaujinus šį terminą bankroto procesas nebus užvilkintas.
  14. Atsižvelgiant į tai, kad minėtą terminą atnaujinus turi būti įvertinti byloje esantys įrodymai, susiję su Finansinės paramos sutarties sudarymu, jos vykdymu, vertinamos faktinės aplinkybės siekiant nustatyti, koks realus paskolos dydis buvo suteiktas, kokia jos dalis grąžinta ir pan., t. y. byla turi būti nagrinėjama iš esmės naujais apsektais, jog įpareigojimas teismui nustatyti bei įvertinti šias aplinkybes buvo išdėstytas dar Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr./ 2-1133-241/2016, – klausimas dėl šio finansinio reikalavimo pagrįstumo ir tvirtinimo perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikini.

15Atnaujinti pareiškėjui P. K. terminą finansiniam reikalavimui individualios įmonės ,,Kapetra“ bankroto byloje pareikšti.

16Klausimą dėl pareiškėjo P. K. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo atsakovės individualios įmonės ,,Kapetra“ bankroto byloje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai