Byla 1A-181-238/2017
Dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – 80 MGL dydžio, t. y. 3012,80 Eur (trijų tūkstančių dvylikos eurų 80 ct) bauda

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Urtei Zagurskytei, dalyvaujant prokurorui Dariui Jakučiui, nuteistajai L. V., jos gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – 80 MGL dydžio, t. y. 3012,80 Eur (trijų tūkstančių dvylikos eurų 80 ct) bauda.

3Tuo pačiu nuosprendžiu iš L. V. nuspręsta išieškoti 1635,68 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų advokato darbui apmokėti.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

  1. L. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad būdama valstybės pareigūne – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-116 nuo 2014 m. gegužės 6 d. laikinai perkelta į Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkės pareigas, būdama 2013 m. gegužės 6 d. pasirašytinai supažindinta su šiuo įsakymu, taip pat, būdama 2013 m. gegužės 6 d. pasirašytinai supažindinta su 2014 m. balandžio 28 d. Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-69 patvirtintais Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatais bei tuo pačiu įsakymu patvirtintu Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymu, neatliko savo, kaip Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkės bei ikiteisminio tyrimo pareigūnės pareigų, o būtent: 2014 m. liepos 4 d., laikotarpiu nuo 10.19 val. iki 11.33 val., būdama darbo vietoje – Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, adresu Technikos g. 34, Kaune, ir eidama savo pareigas, Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Psichologinės grupės specialistei A. K. jai pranešus, kad į pastarąją kreipėsi nuteistasis M. K., pranešdamas apie jo atžvilgiu galimai padarytą sunkų nusikaltimą – seksualinį prievartavimą bendrininkų grupėje, t. y,. nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose betarpiškai pati pabendravusi su nuteistuoju M. K. ir įsitikinusi, kad jis iš tikrųjų praneša apie jo atžvilgiu įvykdytą minėtą nusikalstamą veiką, neatliko jokių veiksmų, skirtų įforminti M. K. pranešimą apie jo atžvilgiu padarytą sunkų nusikaltimą ir šį nusikaltimą ištirti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis – nepriėmė iš M. K. pareiškimo-protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vadovybei dėl M. K. pranešimo apie nusikalstamą veiką, neįregistravo pranešimo apie nusikalstamą veiką nustatyta tvarka į Informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, taip pat į jokį kitą registrą, tuo neinicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, ikiteisminio tyrimo neatliko ir niekam nepavedė jį atlikti, neužtikrino įvykio vietos išsaugojimo ir apžiūros, nesurinko daiktinių įrodymų ir nusikaltimo pėdsakų, nepaėmė M. K. drabužių, neatliko kitų būtinų procesinių veiksmų, nenustatė nusikaltimą padariusių asmenų bei nepatraukė jų baudžiamojon atsakomybėn, šiais veiksmais pažeidė: Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatų 6.1 punktą, įpareigojantį organizuoti ir vykdyti kriminalinės žvalgybos veiklą Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose išaiškinant, užkardant ir nutraukiant suimtųjų, nuteistųjų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas; 7.1 punktą, įpareigojantį rinkti kriminalinės žvalgybos informaciją apie Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų suimtųjų ir nuteistųjų rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas; 7.2 punktą, įpareigojantį atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus nustatyta tvarka; 7.3 punktą, įpareigojantį atskleisti ir tirti rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose; 10.2 punktą, įtvirtinantį jos asmeninę atsakomybę už skyriaus uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą; 10.4 punktą, įpareigojantį organizuoti ir kontroliuoti skyriui pavestų užduočių vykdymą; 10.5 punktą, įpareigojantį užtikrinti, kad skyriuje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų norminių aktų, tame tarpe Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymų ir kitų teisės aktų; Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 7.1 punktą, įpareigojantį organizuoti, planuoti ir kontroliuoti skyriaus darbą ir veiklą; 7.3 punktą, įpareigojantį užtikrinti norminių aktų laikymąsi skyriaus veikloje; 7.4 punktą, įpareigojantį atlikti, organizuoti ir kontroliuoti kriminalinės žvalgybos tyrimus, susijusius su nuteistųjų, suimtųjų padarytų nusikaltimų prevencija; 7.8 punktą, įpareigojantį atlikti nusikalstamų veikų ikiteisminius tyrimus, kontroliuoti ir organizuoti nusikalstamų veikų tyrimą; Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2013 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1-102 patvirtintos redakcijos Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbo reglamento 65 punktą, numatantį padalinio vadovo atsakomybę už padalinyje sudaromų bylų tinkamą tvarkymą pagal dokumentacijos planą; Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 24-7 patvirtinto 2014 metų dokumentacijos plano 10 skyriaus 10.7 punktą, numatantį pareigą vesti informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29; Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 24-8 patvirtinto Dokumentų registrų sąrašo 17 punktą, numatantį pareigą vesti informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 57 punktą, įpareigojantį gavus informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, ją registruoti ir atlikti tokios informacijos patikrinimą; 58 punktą, įpareigojantį patikrinti informaciją apie galimą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo įstaigoje nustatyta tvarka; Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas; 2 straipsnį, įpareigojantį ikiteisminio tyrimo įstaigą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika; 171 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūną, nustačiusį nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai pranešti prokurorui; dėl šių jos veiksmų buvo padaryta didelė žala valstybės bei nuteistojo M. K. interesams – nebuvo atskleistas ir ištirtas sunkus nusikaltimas, nebuvo apgintos nuteistojo M. K. teisės, neapginti visuomenės ir valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų.
  2. Apeliaciniame skunde nuteistoji L. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jos atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
    1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas siekiant paveikti ją nedalyvauti konkurse į Kauno NTI–PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, taip pat tokius veiksmus apeliantė vertina kaip siekį susidoroti su ja dėl jos principingo požiūrio į Valstybės tarnybos įstatyme ir Tarnybos Kalėjimų departamento Statute numatytų teisingumo, teisėtumo, skaidrumo, padorumo ir sąžiningumo principų vykdymą bei principingo jos požiūrio į tam tikrų pareigūnų galimai neteisėtus veiksmus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti grubūs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai, nesurinkti visi įrodymai, neatlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, įrodantys jos nekaltumą, visus jos manymu padarytus pažeidimus ji nurodo apeliaciniame skunde. Prokuroro arogantiškas elgesys su ja, ikiteisminio tyrimo vilkinimas, akivaizdus BPK pažeidimas atliekant visas akistatas, prokuroro elgesys akistatų metu, prokuroro veiksmai prieš atliekamas akistatas, prokuroro veiksmai pateikiant informaciją apie ikiteisminio tyrimo eigą pašaliniams asmenims, piktybiškas jos teisių ignoravimas, neleidimas susipažinti su visa bylos medžiaga, kaltinamojo akto neįteikimas, nenoras išsiaiškinti tikrosios tiesos, nenoras rinkti įrodymus, patvirtinančius jos nekaltumą, Kauno apylinkės teismo įsiteisėjusia nutartimi konstatuotas prokuroro veiksmų neteisėtumas, duoda pagrindo manyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie pažeidė jos teises. Pirmosios instancijos teismui neįvertinus šių pažeidimų, teismas negalėjo visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėti bylos.
    2. Skunde apeliantė taip pat nurodo, kad byloje paskelbus apkaltinamąjį nuosprendį ji atėjo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir proceso metu prijungtais prie bylos visais jos priedais. Teismo raštinėje jai buvo paaiškinta, kad yra tik baudžiamosios bylos medžiaga, o priedų raštinėje nėra, paaiškino, kad šios baudžiamosios bylos priedą – ikiteisminio tyrimo medžiagą dėl M. K. seksualinio prievartavimo, teisėjas laiko savo seife ir su ja susipažinti neduos. Taip pat teisėjo sekretorė informavo, kad priedų – nuteistųjų individualių priėmimų apskaitos registro, pranešimų apie nusikalstamas veikas registro, ikiteisminių tyrimų registro neranda. Su šia bylos medžiaga teisėjas neleido jai susipažinti ir bylos nagrinėjimo metu. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjui teismo posėdžio metu garsinant individualių priėmimų apskaitos registrą, pasitvirtino jos ne vieną kartą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės apie tai, kad individualių priėmimų apskaitos registras yra galimai suklastotas, nurodant žinomai neteisingus duomenis. Šios abejonės kilo ir teisėjui garsinant bylos medžiagą. Tokiu būdu buvo pažeistos jos BPK 24 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių ir laisvių konvencijos 6 straipsnyje numatytos teisės.
    3. Skunde teigiama, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nei vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, antra – teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas jos atžvilgiu buvo šališkas, kadangi teisėjas Bronius Varsackis specialiai atmetinėjo jos pagrįstus ir teisėtus prašymus siekdamas pažeminti ją, o baudžiamąją bylą vedė taip, kad ji neturėtų galimybės susipažinti su teisėjo baudžiamojoje byloje priimtais sprendimais ir kad būtų apsunkinta galimybė apsiginti nuo jai pareikštų kaltinimų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu ji buvo vienintelis proceso dalyvis, kuris siekė nustatyti šioje byloje tiesą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikusi skundus Generalinei prokuratūrai, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Vilniaus apylinkės teismui dėl ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, ikiteisminį tyrimą kontroliavusių pareigūnų, liudytojų neteisėtų veiksmų, klastojant įrodymus, darant poveikį liudytojams, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir t. t. Visos aukščiau paminėtos institucijos nurodė, kad visas aplinkybes išsiaiškins ir įrodymus įvertins jos baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas. Baigiamųjų kalbų metu ji prašė teismo priimti atskirąsias nutartis ir informuoti prokurorą apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo jos prašymus ir dėl jų nepasisakė.
    4. Apeliantė nurodo, kad jokia atsakomybė už tariamą siekį nuslėpti nusikalstamą veiką ir taip išvengti galimos atsakomybės už netinkamą savo pareigų, susijusių su kriminaline žvalgyba ir nusikalstamų veikų užkardymu vykdymą, jai nebuvo taikoma ir negalėjo būti taikoma. Pažymi ir tai, kad kaltinamajame akte yra nurodytas ir tariamas jos tariamų neteisėtų veiksmų motyvas, nors tikslas ir motyvas nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tačiau paneigti bet kokias jos tariamai turėtas paskatas nusikalstamai veikti, svarbu pabrėžti, kad valstybinio kaltintojo nurodytas motyvas – siekis nuslėpti tariamai padarytą nusikalstamą veiką ir taip išvengti galimos atsakomybės už netinkamą savo pareigų, susijusių su kriminaline žvalgyba ir nusikalstamų veikų užkardymu vykdymą – visiškai nepagrįstas. Svarbu pabrėžti, kad jos atlyginimas ar galimybė jai taikyti drausmines nuobaudas niekaip nėra susijęs su tinkamu pareigų, susijusių su kriminaline žvalgyba ir nusikalstamų veikų užkardymu, vykdymu. Pažymi ir tai, kad jeigu būtų taikoma drausminė atsakomybė pareigūnams už nusikalstamų veikų neužkardymą, šalyje susidarytų situacija, jog visi pareigūnai ir prokuratūros darbuotojai būtų kas mėnesį už tai baudžiami, nes priešingu atveju šalyje paprasčiausiai turėtų išnykti nusikalstamumas. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino tas aplinkybes, kad ji davė nurodymus patalpinti M. K. į SPT. Motyvuodamas šią aplinkybę teismas lakoniškai pasisako, kad ši aplinkybė nepasitvirtino, tačiau nenurodo, kokie įrodymai tai patvirtina. Mano, kad toks nuosprendžio nemotyvavimas ir neargumentavimas sietinas su tuo, kad visi įrodymai (liudytojų apklausos, vaizdo įrašai ir t.t.) patvirtina ne tik faktą, kad ji niekam nedavė jokių nurodymų, bet ir iš vis neatliko jokių kaltinamajame akte nurodytų neteisėtų veiksmų.
    5. Skunde teigiama, kad nors bylos nagrinėjimo metu valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras ir bandė įrodyti, jog ji bandė aktyviais veiksmais paveikti Kauno NTI–PN darbuotojus neatlikti konkrečių veiksmų, tačiau bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos A. K., M. U., J. B. vienareikšmiškai nurodė, kad ji nenurodė joms neįtraukti M. K. įvykio į jokią apskaitą, neįforminti medicininiuose dokumentuose M. K. kreipimosi fakto bei diagnozės, nenurodė perkelti M. K. į Sveikatos priežiūros tarnybos palatą ir ten jį laikyti. Šias aplinkybes liudytojos ne kartą pažymėjo bylos nagrinėjimo metu, o tai kategoriškai paneigia jai inkriminuotus, tariamai įvykdytus, pavojingus veiksmus. Byloje apklaustų liudytojų parodymai dėl tariamos nusikalstamos veikos yra aiškiai prieštaringi, todėl galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik liudytojų A. K. ir M. K. prieštaringais parodymais. Baudžiamojoje byloje yra apžiūrėti vaizdo įrašai, užfiksuoti Kauno NTI–PN Sveikatos priežiūros tarnyboje. Visuose vaizdo įrašuose yra mėlynos juostos, kurios pasak informacinių technologijų specialisto T. P., kuris buvo apklaustas teismo posėdžio metu, gali būti techniniai trukdžiai ar mechaniškai uždėtos juostos, kurias, turint vaizdo įrašų originalus, galima būtų nuimti. Dar ikiteisminio tyrimo metu tokias aplinkybes nurodė prokurorui D. Jakučiui, tačiau jos prašymus jis ignoravo. Tą pačią aplinkybę nurodė ir bylą nagrinėjančiam teisėjui B. Varsackiui, kuris nurodė, jog jei bylos nagrinėjimo metu paaiškės aplinkybės dėl vaizdo įrašų suklastojimų, teismas spręs ekspertizės skyrimo klausimą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad vaizdo įrašai yra suklastoti, prašė išsaugoti tų įrašų originalus. Prokuroras nurodė, jog vaizdo įrašų originalas yra išsaugotas, tačiau tai yra melas, ką patvirtino ir apklaustas liudytojas V. S. ir informacinių technologijų specialistas T. P. ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – vaizdo įrašai. Atkreipia dėmesį į tai, kad baigiamųjų kalbų metu valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, supratęs, kad pareikštas kaltinimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra aiškiai nepagristas, prašė perkvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio prašymo nepasisakė. Nesant įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, galima konstatuoti, jog neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
    6. Apeliantė teigia, kad šiuo konkrečiu atveju iš jai pareikšto kaltinimo matyti, kad jos tariamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė kaip tyčinis valstybės tarnautojo savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir tokiu savo neveikimu ji tariamai padarė didelę žalą valstybei ir nukentėjusiojo M. K. interesams. Akivaizdu, jog neturėdama jokių objektyvių duomenų apie M. K. patirtą seksualinę prievartą, neturėjo jokio pagrindo surašyti tarnybinį pranešimą ir informuoti pataisos namų direktorių. Pažymėtina ir tai, kad nesant pradėto ikiteisminio tyrimo arba bent jau vados jam, ji neturėjo jokio teisinio pagrindo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus – priimti iš M. K. pareiškimą–protokolą, nes pastarasis žodžiu nenurodė jokių duomenų apie jo atžvilgiu galimai padarytą nusikalstamą veiką, registruoti pranešimo apie nusikalstamą veiką nustatyta tvarka į informacijos apie nusikalstamas veikas registrą, inicijuoti ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, užtikrinti įvykio vietos išsaugojimą ir apžiūrą, surinkti daiktinius įrodymus ir nusikaltimo pėdsakus, paimti M. K. drabužius, atlikti kitus būtinus procesinius veiksmus. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, galima konstatuoti, jog vertinant kaltinamajame akte aprašytus jai inkriminuotus neteisėtus, pavojingus veiksmus, pasireiškusius piktnaudžiavimu, galima teigti, kad jos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neatliko Kauno NTI–PN direktoriaus funkcijų, o galiausiai neįgyvendino ir teismo funkcijų. Pažymi, kad vienas iš būtinųjų BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių yra didelės žalos padarymas. Šios bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau proceso eigoje ieškinio atsisakė. Tad akivaizdu, kad nukentėjusysis pats savo veiksmais patvirtino faktą, kad jam jokia žala jos veiksmais nebuvo padaryta, o valstybei padarytos žalos aplinkybė šiuo atveju nėra įrodyta. Pažymi, kad be žalos turi būti konstatuotas priežastinis ryšys taip neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos valstybei. Tačiau įvertinus tai, jog neįrodyta, kad ji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, šiuo atveju neegzistuoja ir priežastinis ryšys, tad ir žalos klausimas negali būti sprendžiamas. Nepagrįsta kaltiname nurodyta aplinkybė, kad nebuvo atskleistas ir ištirtas sunkus nusikaltimas, nebuvo apgintos nuteistojo M. K. teisės, neapginti visuomenės ir valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų. Visų pirma, nėra jokių duomenų apie tai, kad buvo padarytas būtent sunkus nusikaltimas. Antra, tai nors jai ir nebuvo leista susipažinti su M. K. seksualinio prievartavimo byla, tačiau kiek jai žinoma, tyrimas dėl to buvo atliktas ir tariamai pažeistos M. K. teisės buvo užtikrintos. Kaip tyrimas buvo atliekamas jai nėra žinoma, tačiau mano, kad ji nėra atsakinga už tai, kad prokuroras tyręs M. K. seksualinio prievartavimo bylą, esant aiškiai apibrėžtam įtariamųjų ratui, nerado (ir negalėjo rasti) ir nenustatė įtariamųjų asmenų.
    7. Apeliantė nurodo, kad ji per ilgalaikę savo tarnybą buvo daug kartų skatinta, gavusi apdovanojimų už gerą tarnybą, tiek buvusio tiesioginio vadovo, tiek ir Kalėjimų departamento pareigūnų charakterizuojama kaip išimtinai teigiama, tarnybai atsidavusi, profesionali pareigūnė. Per 18 metų darbo teisėsaugos sistemoje nėra nei karto bausta drausmine tvarka. Pataisos namai yra specifinė įstaiga, tarnybos metu tenka išsamiai aiškintis bet kokio pobūdžio nuteistųjų susižalojimų aplinkybes. Su nuteistuoju jos nesiejo jokie santykiai, todėl ji neturėjo pagrindo nereaguoti į jo pateiktą informaciją tuo atveju, jei jis tą informaciją būtų pateikęs. Pasiūlius nuteistajam rašyti pareiškimą, jis atsisakė tai daryti. Nuteistojo pamąstymai samprotavimai apie tai, kad jam nepatinka gyventi su kitais nuteistaisiais, tvarkytis ir pan., esant dideliam darbo krūviui (tuo metu ji dirbo už tris pareigūnus) nesudarė jai pagrindo atlikti kokius nors veiksmus. Be to, apie nuteistojo pamąstymus ir samprotavimus ji informavo įstaigos vadovą A. A., kuris pažadėjo viską išsiaiškinti. Kaip supranta dabar, ji yra kalta tik dėl vieno – kad nesurašė tarnybinio pranešimo apie tai, kad pas ją buvo M. K. ir jai nieko nepasakojo.
  3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
  4. Nuteistosios L. V. apeliacinis skundas atmetamas.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
  6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
  7. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, objektyviai pasireiškia 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Nesant padarinių, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar (ir) tarnybos įgaliojimų viršijimas paprastai pripažįstami tarnybiniu (drausminiu) nusižengimu. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (pvz., 2005 m. vasario 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2005; 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007).
  8. Nagrinėjamu atveju L. V. nuteista už tai, kad eidama Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkės pareigas, Psichologinės grupės specialistei A. K. pranešus, kad į pastarąją kreipėsi nuteistasis M. K., pranešdamas apie jo atžvilgiu galimai padarytą sunkų nusikaltimą – seksualinį prievartavimą bendrininkų grupėje, t. y,. nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose betarpiškai pati pabendravusi su nuteistuoju M. K. ir įsitikinusi, kad jis iš tikrųjų praneša apie jo atžvilgiu įvykdytą minėtą nusikalstamą veiką, neatliko jokių veiksmų, skirtų įforminti M. K. pranešimą apie jo atžvilgiu padarytą sunkų nusikaltimą ir šį nusikaltimą ištirti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis. Aukštesnysis teismas, įvertinęs nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos A. K. parodymus daro neabejotiną išvadą, kad L. V. 2014 m. liepos 4 d., laikotarpiu nuo 10.19 val. iki 11.33 val., buvo detaliai informuota apie M. K. atžvilgiu galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau šią informaciją ignoravo ir neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti kaip Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkė – nepriėmė iš M. K. pareiškimo-protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vadovybei dėl M. K. pranešimo apie nusikalstamą veiką, neįregistravo pranešimo apie nusikalstamą veiką nustatyta tvarka į Informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, taip pat į jokį kitą registrą, tuo neinicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, ikiteisminio tyrimo neatliko ir niekam nepavedė jį atlikti, neužtikrino įvykio vietos išsaugojimo ir apžiūros, nesurinko daiktinių įrodymų ir nusikaltimo pėdsakų, nepaėmė M. K. drabužių, neatliko kitų būtinų procesinių veiksmų, nenustatė nusikaltimą padariusių asmenų bei nepatraukė jų baudžiamojon atsakomybėn.
  9. Nuteistoji L. V. viso proceso metu teigė, kad jai informacija apie M. K. atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką nebuvo pateikta, neva nukentėjusysis nenorėjo pasakoti įvykio aplinkybių. Tačiau teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos A. K. parodymais, kuriuose jie vienareikšmiškai patvirtino, jog L. V. buvo papasakotos visos su galimai padaryta nusikalstama veika susijusios aplinkybės, kurios, teisėjų kolegijos nuomone, yra visiškai pakankamos tam, kad būtų inicijuojamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo procesas. Nukentėjusysis M. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad L. V. pasakojo viską apie jo išprievartavimą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat nurodė L. V. papasakojęs visas su jo seksualiniu prievartavimu susijusias aplinkybes (t. 1, 33-35, 47-48). Liudytoja A. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nukentėjusysis viską, ką prieš tai pasakojo jai, t. y., kad patyrė seksualinę prievartą, papasakojo ir nuteistajai L. V.. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja taip pat nurodė, kad M. K. L. V. papasakojo kaip iš jo buvo pasityčiota ir kaip jis buvo išprievartautas, nuteistoji keletą kartų jo vis klausė, ar nematė kas jam tai padarė (t. 1, b. l. 60–62). Aukštesnysis teismas neturi pagrindo netikėti šių asmenų parodymais, kadangi jie viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs ir analogiški, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad tokiu būdu yra siekiama melagingai apkaltinti L. V. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Nuteistosios L. V. parodymai vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, tačiau byloje nesant jokių duomenų, patvirtinančių nuteistosios keliamą versiją apie tai, kad ji nebuvo informuota apie nukentėjusiojo M. K. atžvilgiu galimai padarytą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija šį nuteistosios įvykių eigos pateikimą laiko jos gynybine versija, siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Taigi, darytina išvada, kad nuteistoji L. V. turėjo pakankamai informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti pagal savo pareigybes, tuo pažeidė norminius aktus (jie paminėti nuosprendyje, todėl nekartojami), reglamentuojančius jos pareigas. Konstatuojama, kad pagrįsta yra teismo išvada, jog L. V. neatliko jokių veiksmų, skirtų įforminti M. K. pranešimą apie jo atžvilgiu padarytą sunkų nusikaltimą ir šį nusikaltimą ištirti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis, ji nepriėmė iš M. K. pareiškimo - protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus - pataisos namų vadovybei dėl M. K. pranešimo apie nusikalstamą veiką, neįregistravo pranešimo apie nusikalstamą veiką nustatyta tvarka į Informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, taip pat į jokį kitą registrą, tuo neinicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, ikiteisminio tyrimo neatliko ir niekam nepavedė jį atlikti, neužtikrino įvykio vietos išsaugojimo ir apžiūros, nesurinko daiktinių įrodymų ir nusikaltimo pėdsakų, nepaėmė M. K. drabužių, neatliko kitų būtinų procesinių veiksmų, nenustatė nusikaltimą padariusių asmenų bei nepatraukė jų baudžiamojon atsakomybėn. Todėl L. V. veikoje yra būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymis – pavojinga veika (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi).
  10. Kaip jau buvo minėta, būtinasis BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis yra pavojingi padariniai – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimas. Didelė žala, atsiradusi dėl piktnaudžiavimo, gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio. Neturtinio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kita neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Pagal teismų praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013). Didelės žalos valstybei požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pvz., dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka ir pan.) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-895/2015). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K–512/2004, 2K–263/2010, 2K–161/2012 ).
  11. Šioje baudžiamojoje byloje L. V. nuteista už tai, kad dėl jos veiksmų buvo padaryta didelė žala valstybės bei nuteistojo M. K. interesams – nebuvo atskleistas ir ištirtas sunkus nusikaltimas, nebuvo apgintos nukentėjusiojo nepilnamečio M. K. teisės, neapginti visuomenės ir valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų. Aukštesnysis teismas su tokia išvada sutinka ir pripažįsta, kad L. V. veiksmais BK 228 straipsnio prasme didelė žala buvo padaryta.
  12. L. V., neatlikusi savo tarnybinių pareigų, t. y., turėdama pakankamai informacijos ir neinicijavusi ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai padaryto sunkaus nusikaltimo, neįgyvendino baudžiamojo proceso tikslų ir paskirties – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis). Jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui (BPK 171 straipsnio 1 dalis). Tačiau L. V. savo neveikimu – ikiteisminio tyrimo neinicijavimu, užkirto kelią ikiteisminio tyrimo subjektams pasiekti baudžiamojo proceso įstatyme numatytus tikslus, dėl ko didelė žala atsirado tiek nukentėjusiajam, turėjusiam teisėtų lūkesčių, kad prieš jį padaryta nusikalstama veika bus ištirta ir atskleista, tiek valstybei, kadangi tuo buvo sumenkintas teisėsaugos tarnybų autoritetas, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka. Neinicijavus ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl sunkaus nusikaltimo taip pat buvo sumenkintas valstybės vaidmuo aiškinantis ir tiriant nusikalstamas veikas, kadangi nusikalstamą veiką padarę asmenys suvokdami, kad dėl jų neteisėtų veiksmų ikiteisminis tyrimas nėra pradedamas, galėjo susikurti nebaudžiamumo pojūtį, kas gali paskatinti juos vėl daryti nusikalstamas veikas. Negana to, nusikalstama veika (sunkus nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) galimai buvo padaryta prieš nepilnametį asmenį, kurio teisės yra ypatingai ginamos tiek Lietuvos Respublikos įstatymų, tiek tarptautinių konvencijų. Apeliantė nurodo, kad nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau proceso eigoje ieškinio atsisakė, todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis pats savo veiksmais patvirtino faktą, kad jam jokia žala jos veiksmais nebuvo padaryta. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad vien tai, jog nukentėjusysis byloje atsisako civilinio ieškinio, savaime nereiškia, kad žala jam padaryta nebuvo – tai patvirtina tik faktą, kad jis nesiekia nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Vis dėlto, padaryta žala ar ne, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus sprendžia teismas. Apeliantė taip pat mano, kad tyrimas dėl M. K. seksualinio prievartavimo buvo atliktas ir tariamai jo pažeistos teisės buvo užtikrintos. Visgi aukštesniojo teismo nuomone ši aplinkybė nešalina L. V. atsakomybės dėl padarytos neteisėtos veikos, kadangi ikiteisminis tyrimas dėl M. K. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos buvo tiriamas kitų pareigūnų, o ne pačios nuteistosios L. V. iniciatyva, nors tokia pareiga jai buvo nustatyta Kriminalinės žvalgybos skyriaus nuostatų 7.3 punkte.
  13. Aukštesniojo teismo nuomone, šių aplinkybių visuma patvirtina, kad L. V. veiksmais buvo padaryta ne bet kokia, o didelė žala nukentėjusiajam ir valstybės interesams, taigi egzistuoja ir šis būtinasis BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis. L. V. tyčia piktnaudžiavo tarnyba – nesivadovavo tarnybos interesais ir principais, iškraipė savo tarnybinės veiklos turinį ir dėl to didelės žalos patyrė nukentėjusysis M. K. ir valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, diskredituotas Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų kaip institucijos, taip pat Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko, kaip valstybės tarnautojo, vardas. Teismas taip pat neabejoja priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu, kadangi didelė žala buvo padaryta nuteistosios L. V. neveikimu ir neatlikimu veiksmų, kuriuos jai buvo privalu atlikti pagal pareigybę, o būtent nusikalstamais veiksmais.
  14. Apeliantė skunde pažymi, kad kaltinamajame akte yra nurodytas ir tariamas jos tariamų neteisėtų veiksmų motyvas, nors tikslas ir motyvas nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nusikalstamos veikos tikslas ir motyvas yra privalomai įrodinėjami dėl tų nusikalstamų veikų, kurių dispozicijoje šie požymiai yra būtini. Kita vertus, jei straipsnio dispozicijoje šie požymiai nėra privalomi, tai nedraudžia šių aplinkybių nurodyti kaltinime. Vien tai, kad prokuroras, siekdamas pateikti tikslesnį kaltinimą, nurodė ir neprivalomus nusikalstamos veikos požymius, savaime nėra baudžiamojo proceso pažeidimas. Teismas taip pat sutinka su apeliantės argumentu, kad kaltinime nurodytas siekis nuslėpti tariamai padarytą nusikalstamą veiką ir taip išvengti galimos atsakomybės už netinkamą savo pareigų, susijusių su kriminaline žvalgyba ir nusikalstamų veikų užkardymu vykdymą, yra nepagrįstas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino ir L. V. dėl šių veiksmų kalta pripažinta nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos A. K., M. U., J. B. vienareikšmiškai nurodė, kad L. V. nenurodė joms neįtraukti M. K. įvykio į apskaitą, neįforminti medicininiuose dokumentuose M. K. kreipimosi fakto bei diagnozės, nenurodė perkelti M. K. į Sveikatos priežiūros tarnybos palatą ir ten jį laikyti, tačiau, skirtingai nei mano apeliantė, tai nepaneigia jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi šios aplinkybės iš kaltinimo buvo pašalintos paliekant aplinkybes, kad L. V. įsitikinusi, jog M. K. iš tikrųjų praneša apie jo atžvilgiu įvykdytą minėtą nusikalstamą veiką, neatliko jokių veiksmų, skirtų įforminti M. K. pranešimą apie jo atžvilgiu padarytą sunkų nusikaltimą ir šį nusikaltimą ištirti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis. Pažymėtina, kad būtent liudytojos A. K. parodymai ne paneigia L. V. veiksmuose esančius nusikalstamos veikos požymius, o juos patvirtina.
  15. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl L. V. atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu padarytų BPK pažeidimų – apeliantė teigia, kad nebuvo surinkti visi įrodymai, neatlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, įrodantys jos nekaltumą. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad įrodymų rinkimas ir tyrimas nėra begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištirta tiek, kad tai leistų padaryti pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos fakto konstatavimo. Prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga perduoda teismui. Taigi, prokuroras neturi pareigos, surinkęs pakankamai duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką, atlikti papildomus veiksmus, kuriais būtų galima šiuos duomenis paneigti. Įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų teisę turi pats įtariamasis ir jo gynėjas, ši jo teisė yra užtikrinta BPK 10 straipsnyje. Taigi apeliacinio skundo argumentai, neva prokuroras nesiėmė visų veiksmų, kurie galėtų įrodyti jos nekaltumą, atmetami kaip nepagrįsti.
  16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbuotoja N. G. 2014 m. rugpjūčio 8 d. neturėjo įgaliojimų pradėti ikiteisminį tyrimą, direktoriaus pareigybės nenumato N. G. funkcijos nesant direktoriaus eiti jo pareigas, taip pat nurodoma, kad direktoriaus funkcijos N. G. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro buvo pavestos tik 2014 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1P-105 (t. 1, b. l. 184). Tačiau aukštesnysis teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka, kadangi minėtu įsakymu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pavaduotojai N. G. buvo pavesta atlikti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus funkcijas A. A. laikino nedarbingumo laikotarpiu. Iš pranešimų apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą kopijų matyti, kad A. A. nedarbingumo laikotarpis tęsėsi nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. (t. 1, b. l. 179–182), taigi nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 1P-105 buvo priimtas 2014 m. rugpjūčio 12 d., tačiau šiuo įsakymu N. G. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus funkcijas buvo pavesta atlikti nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d., tokiu būdu patvirtinant A. A. laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki įsakymo priėmimo (2014 m. rugpjūčio 12 d.) N. G. atliktus veiksmus, kurie priskiriami Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus kompetencijai (tarp jų ir ikiteisminio tyrimo pradėjimą). Nustačius, kad ikiteisminis tyrimas dėl galimo M. K. seksualinio prievartavimo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo kvestionuoti ir Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo dėl ikiteisminių tyrimų atskyrimo Nr. 3IT-14831, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantė taip pat teigia, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. V-333 ikiteisminio tyrimo grupė dėl galimo nuteistojo M. K. seksualinio prievartavimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose ištyrimo buvo sudaryta nepagrįstai, kadangi ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas ir nebuvo prokuroro nurodymo dėl ikiteisminio tyrimo grupės sudarymo. Tačiau ir šiuos argumentus aukštesnysis teismas laiko nepagrįstais, kadangi, kaip jau nustatyta šioje byloje, ikiteisminis tyrimas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pavaduotojos N. G. nutarimu buvo pradėtas teisėtai ir pagrįstai, taigi ikiteisminio tyrimo grupė buvo sudaryta taip pat nepažeidžiant įstatymų reikalavimų.
  17. Atliekant ikiteisminį tyrimą dėl M. K. seksualinio prievartavimo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį buvo gauta duomenų, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų pareigūnai galimai neatliko savo pareigų ar jas atliko netinkamai, todėl ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje (Tarnybos pareigų neatlikimas), Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 3IT-14831 buvo atskirtas. Apeliantė skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau jai įtarimai buvo pateikti dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, todėl apeliantei kyla klausimų dėl kurio nusikaltimo padarymo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad buvo padarytas ne neatsargus minėtame straipsnyje numatytas nusikaltimas, o tyčinis, būtent BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, kuomet asmuo tyčia neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Pažymėtina ir tai, kad L. V. įtarimai tiek 2014 m. rugsėjo 24 d. (t. 2, b. l. 141–143), tiek 2015 m. kovo 27 d. (t. 2, b. l. 171–173) buvo pareikšti būtent dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Įtariamoji L. V. visas įtariamojo teises įgavo būtent 2014 m. rugsėjo 24 d., o ne tuomet, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl vien tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas manant, jog buvo padaryta kita nusikalstama veika, jokiu būdu nepažeidė L. V. teisių, numatytų baudžiamuosiuose įstatymuose.
  18. Apeliantės teigimu teismo posėdžio metu garsinant individualių priėmimų apskaitos registrą, pasitvirtino jos ne vieną kartą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės apie tai, kad individualių priėmimų apskaitos registras yra galimai suklastotas, nurodant žinomai neteisingus duomenis. Tačiau apeliantė nenurodo nei kas jos nuomone buvo suklastota, nei kaip tai galėjo turėti įtakos nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, todėl tai laikytina tik apeliantės prielaida, neturinčia jokio realaus pagrindimo. Teismas neturi pakankamo pagrindo abejoti oficialiais byloje esančiais rašytiniais dokumentais ir jais nesivadovauti.
  19. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas jos atžvilgiu buvo šališkas, kadangi teisėjas specialiai atmetinėjo jos pagrįstus ir teisėtus prašymus siekdamas pažeminti ją, o baudžiamąją bylą vedė taip, kad ji neturėtų galimybės susipažinti su teisėjo baudžiamojoje byloje priimtais sprendimais, ir kad būtų apsunkinta galimybė apsiginti nuo jai pareikštų kaltinimų. Aukštesniojo teismo nuomone, tokie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. V. bylos nagrinėjimo teisme metu iš tiesų buvo pateikusi teismui prašymų, kurie nebuvo patenkinti, tačiau tai niekaip nesuponuoja išvados, kad teismas šiuos prašymus atmetė dėl savo šališkumo ar siekdamas pažeminti apeliantę. Priešingai – nenustatyta, kad teismas būtų rodęs nepagarbą proceso šalims, dėl ko būtų galima spręsti apie galimą teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, kurie atitiktų BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus teisėjo nušalinimo pagrindus. Nagrinėjamos bylos duomenys taip pat neduoda jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ar neužtikrino proceso objektyvumo. Teismo šališkumo įžvelgimas vien dėl apeliantei nepalankių sprendimų dėl apeliantės prašymų nėra pakankamas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas. Aukštesnysis teismas taip pat neturi duomenų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų neleidęs apeliantei susipažinti su baudžiamosios bylos, kuri buvo perduota teismui, medžiaga. Tai, kad teismas neleido apeliantei susipažinti su ta medžiaga, kuri buvo laikinai išreikalauta teismo proceso metu (ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl M. K. seksualinio prievartavimo), tačiau ja nebuvo remiamasi priimant nuosprendį, nelaikytina proceso pažeidimu, kadangi kaltinamasis turi teisę susipažinti tik su tokia medžiaga, kuri yra baudžiamosios bylos dalis, turinti įrodomosios galios konkrečioje byloje ir galinti turėti įtakos priimamam sprendimui.
  20. Apeliantė taip pat teigia, kad baigiamųjų kalbų metu ji prašė teismo priimti atskirąsias nutartis ir informuoti prokurorą apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo jos prašymus ir dėl jų nepasisakė. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad informacijos prokurorui galimai padarytas nusikalstamas veikas BPK 257 straipsnio pagrindu yra beprasmis, nes pats prokuroras dalyvavo procese ir ne tik gali be BPK 257 straipsnyje nurodyto teismo pranešimo, bet ir privalo pagal BPK 169 straipsnį pradėti ikiteisminį tyrimą, jeigu tik nustato kitos padarytos nusikalstamos veikos požymių. Pažymėtina ir tai, kad baigiamosios kalbos yra atskira teisiamojo posėdžio dalis, kurioje bylos nagrinėjimo teisme dalyviai suveda įrodymų tyrimo rezultatus ir išdėsto teismui savo samprotavimus apie kaltinimo teisingumą ir pagrįstumą, tačiau šioje proceso stadijoje nėra sprendžiami kiti su nagrinėjama baudžiamąja byla nesusiję klausimai.
  21. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y., pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas L. V. pritaikytas tinkamai, nuteistajai paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Todėl nuteistosios L. V. skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendis paliekamas galioti.

6Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7nuteistosios L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai