Byla 2K-7-335/2013
Dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nuteistas 180 MGL (23400 Lt) dydžio bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus, Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

2sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

3dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

4nuteistajam A. G.,

5nuteistojo gynėjui advokatui Gyčiui Mekioniui,

6nukentėjusiesiems S. R., E. K.,

7nukentėjusiųjų atstovui advokatui Sauliui Tamošaičiui,

8teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G., jo gynėjo advokato Gyčio Mekionio ir nukentėjusiųjų S. R., L. R., E. K., R. P., G. Š., V. Ž. kasacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nuteistas 180 MGL (23400 Lt) dydžio bauda.

9Nukentėjusiesiems S. R., G. Š., V. Ž., R. P., L. R. iš A. G. priteista po 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Nukentėjusiajai E. K. iš A. G. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dėl turtinės žalos atlyginimo, o jos dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

10Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. ir nukentėjusiųjų S. R., E. K., R. P., G. Š., L. R. bei V. Ž. apeliaciniai skundai atmesti.

11Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimo, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų skundus patenkinti, o nukentėjusiųjų skundą atmesti, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių jų skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

12A. G. nuteistas už tai, kad, teikdamas viešąsias paslaugas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, būtent:

13A. G., būdamas individualios įmonės savininku bei asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui, 2005 m. lapkričio 10 d. sutarties Nr. S-77 pagrindu teikdamas Klaipėdos apskrities Šilutės rajono Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, jo papildymo, rengimo ir įgyvendinimo paslaugas, būdamas pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkių ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 129.1 punkto nuostatas atsakingas už žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų kvalifikuotą bei teisės aktų reikalavimus atitinkantį atlikimą, 129.2 punktą – už žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo paslaugų sutartinių įsipareigojimų vykdymą, 2007 m. birželio 4 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-3201-(1.3) „Dėl Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo rengimo Šilutės rajone“ pavedus jam rengti Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, pažeisdamas Rusnės kadastro vietovėje, Šilutės rajone, nustatytą asmenų eiliškumą, patvirtintą Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 4-3817-(1.3), 2007 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 4-4981-(1.3), ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. priimtu nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių 6 punkto 6.1 ir 6.2 papunkčius, nustatančius pirmumo teisę išsinuomoti žemę turinčių asmenų eiliškumą, laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 25 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Rusnės seniūnijos pastate, Šilutės r., Rusnės k., rengdamas Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, tyčia suklaidino pirmumo teisę pasirinkti formuojamus valstybinės žemės sklypus nuomai turinčią pretendentę E. K. bei kitus pretendentus S. R., L. R., R. P., G. Š. ir V. Ž., melagingai jiems nurodydamas, kad laisvos valstybinės žemės rinktis nuomai nebėra, nors tuo metu nebuvo pasirinkti žemės sklypai, plane pažymėti Nr. 204-1, 204-2, 204-3, 204-4, 204-5, 204-6, 204-7, 204-8, 204-9, kurie vėliau buvo suformuoti UAB G. Šis pažeidimas sukliudė Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimą. Tokiais veiksmais A. G. padarė didelę žalą valstybei, nes diskreditavo žemėtvarkos sistemos vardą.

14Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutartį, baudžiamąją bylą nutraukti, o civilinius ieškinius atmesti.

15Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, tinkamai nenustatė kai kurių reikšmingų bylos aplinkybių, be to, pažeidė bylos nagrinėjimo ribas – teismas nepagrįstai išplėtė kaltinimus, neturėdamas tam jokio teisėto pagrindo.

16Kasatorius nurodo buvęs įtariamas ir kaltinamas tuo, kad, rengdamas Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, pažeidė nustatytą asmenų eiliškumą, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų „Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių“ 6 punkto 6.1 ir 6.2 papunkčiais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai numato, kad žemės reformos metu valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai kaimo vietovėje, formuojami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojami be aukciono. Pirmumo teisę išsinuomoti tokią žemę turi: 1) fiziniai asmenys, įregistravę ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka arba turintys Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą pasirengimą ūkininkauti; 2) juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurių metinės įplaukos iš prekinės žemės ūkio produkcijos realizavimo sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gaunamų pajamų. Analogiškai pirmumo teisė buvo numatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. priimtu nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių 6 punkte 6.1 ir 6.2 papunkčiuose. Nagrinėjamoje byloje, A. G. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė fizinių asmenų pirmumo teisę pasirinkti žemės sklypus nuomai prieš juridinius asmenis. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendžiu teisingai nustatė aplinkybę, kad šių teisės normų A. G. nepažeidė, nes tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turi vienodą pirmumo teisę išsinuomoti žemės sklypus be aukciono. Taigi, pasak kasatoriaus, pagal šiuos kaltinimus teismas iš esmės jį išteisino. Tačiau A. G. buvo nuteistas už tai, jog pažeidė E. K. pirmumo teisę, numatytą Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje, kad jeigu keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys pageidauja išsinuomoti tą patį valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės sklypas išnuomojamas tam asmeniui, kurio nuosavybės teise turimas ar iš valstybės nuomojamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas ribojasi su pageidaujamu išsinuomoti žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Nei pateikiant įtarimus, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo iškeltas klausimas dėl Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalies pažeidimo, šių nuostatų pažeidimas A. G. kaltinamuoju aktu nebuvo inkriminuotas, todėl tokios teismo išvados pažeidžia BPK 255 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Todėl, pasak kasatoriaus, teismas neturėjo teisės savo iniciatyva pripažinti jį kaltu ir nuteisti dėl kaltinimo, kurio prokuroras net nebuvo pareiškęs, prieš tai jo neįspėjęs ir nesuteikęs galimybės apsiginti. Kasatorius nurodo apeliacinės instancijos teisme bandęs įrodyti, kad Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalies nepažeidė, nes E. K. sklypas nesiriboja su UAB G pasirinktu sklypu, o ribojasi su valstybiniu keliu Nr. 9-III-8, tačiau teismas nesuteikė galimybės tinkamai apsiginti, atsisakė priimti rašytinį įrodymą – Rusnės seniūnės pažymą, kurioje nurodyta, kad vietinės reikšmės valstybinis kelias yra Šilutės rajono savivaldybės Rusnės seniūnijos apskaitoje. Pasak kasatoriaus, tokiais savo veiksmais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo teises, nesuteikdami galimybės apsiginti dėl neteisėtai išplėstų kaltinimų, dėl kurių nebuvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir dėl kurių nebuvo pateiktas kaltinamasis aktas.

17Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. G. pažeidė E. K. pirmumo teisę ir taip padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, akivaizdžiai neteisinga, neparemta jokiais teisiniais argumentais ir šališka, be to, rodo, kad surašant nuosprendį, buvo pažeistas ne tik BPK 255, bet ir 305 straipsnio reikalavimai. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad pagal pateiktus projekto žemėlapius ir suprojektuotus sklypus nukentėjusiosios E. K. nuomotas sklypas (177,177-1) ribojasi su sklypais, suprojektuotais bendrovei UAB G, todėl pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalį ji turi pirmumo teisę besiribojančio sklypo pagrindu prieš UAB G. Kasatoriaus teigimu, ši aplinkybė deklaratyvi ir nuosprendyje tiesiog preziumuojama, jokių ją patvirtinančių duomenų byloje nėra. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai įvertino žemės įstatymų prasmę ir aplinkybes dėl nukentėjusiosios E. K. pirmumo teisės. Teismų išvada, kad E. K. turėjo pirmumo teisę prieš UAB G, yra nepagrįsta, nes jos naudojami žemės sklypai (Nr. 177, 177-1) ribojasi su valstybiniu keliu (Nr. 9-III-8), o ne su UAB G naudotais žemės sklypais (Nr. 204-3, 204-4), šie taip pat ribojasi su valstybiniu keliu, o ne su E. K. naudotais sklypais. Bendro naudojimo valstybinis kelias Nr. 9-III-8 realiai egzistuoja, jis yra toje vietovėje, kaip parodyta žemėtvarkos projekte, suformuotas valstybinėje žemėje ir negali būti privatizuotas, nes valstybiniai keliai priskiriami neprivatizuotiniems objektams, jie formuojami kaip atskiri objektai (žemės sklypai). Taigi teismai nepagrįstai pripažino E. K. pirmumo teisę išsinuomoti žemės sklypus, kaip besiribojančio sklypo naudotojui. Nustatydami E. K. pirmumo teisę, teismai nepagrindė šios išvados jokiais teisiniais argumentais, nenurodė nė vieno įstatymo, kurio pagrindu padarė išvadą, kad E. K. sklypas yra besiribojantis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad valstybinės reikšmės kelias laikytinas valstybiniu žemės plotu, įsiterpusiu tarp E. K. ir UAB G žemės sklypų, kuris dalijamas lygiomis dalimis pageidaujantiems jį pirkti ar nuomoti besiribojančių žemės sklypų savininkams, prieštarauja Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio nuostatai, kad žemė neprivatizuojama, jeigu užimta valstybiniais ir savivaldybės keliais, taip pat Žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad valstybinės žemės sklypai perduodami savivaldybėms patikėjimo teise Vyriausybės nutarimais ir jos nustatyta tvarka šioms reikmėms: gatvėms ir vietiniams keliams. Nė vienas Lietuvos valstybės teisės aktas nenumato galimybės įsigyti valstybinį žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės žemės sklypas (kelias). Priešingai, Žemės įstatymo 6 straipsnis numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės keliams.

18Kasaciniame skunde nurodoma, kad, vertindami byloje surinktus įrodymus, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, neatsižvelgdami į visumą. Nuosprendyje nurodoma, kad neabejotiną išvadą, jog kaltinamasis tyčia nukentėjusiesiems nenurodė apie laisvus, vėliau UAB G suformuotus žemės sklypus, patvirtina nukentėjusieji ir prie bylos esanti Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo medžiaga. Nukentėjusieji nurodė, kad A. G. nebuvo suteikęs informacijos apie laisvus plotus, tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB G naudoti plotai buvo pasirinkti R. ir V. P., V. A. ir P. L.. Tai rodo, kad jokių kliūčių šios bendrovės naudotiems sklypams pasirinkti nuteistasis nebuvo sudaręs. Taip pat kasatorius pažymi, kad R. P. apie tai, jog pasirinko UAB G naudojama plotą, prisipažino tik teismo posėdžio metu, taip klaidindamas ikiteisminį tyrimą ir teismą. Nukentėjusioji E. K. parodė, kad, renkantis žemės sklypus, jokie plotai nebuvo užbrūkšniuoti. Šie objektyvus duomenys paneigia subjektyvius nukentėjusių paaiškinimus, kad nuteistasis jiems nesuteikė pakankamai informacijos apie laisvus žemės plotus. Kasatorius nurodo suteikęs visą reikiamą informaciją ir suprojektavęs žemės sklypus, kuriuos naudojo UAB G. Tokie faktai aiškiai parodo, kad A. G. projekto rengimo metu nieko neklaidino, o nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklus, klaidingi ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kasatorius pažymi, kad suvestiniame sąraše UAB G buvo 106 ir 110 pozicijose, o tai reiškia, kad nuteistasis turėjo klaidinti visus pretendentus iki šių pozicijų, bet byloje tokių duomenų nėra. Akivaizdžiai prieštarauja logikai tai, kad iš daugiau kaip 100 pretendentų nuteistasis klaidino tik penkis, o kitų – ne. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas – savo sprendimuose iš esmės nepateikė motyvų, paaiškinančių, kodėl vadovaujasi tik nukentėjusiųjų parodymais ir atmeta kitus duomenis, patvirtinančius, kad jokio nusikaltimo A. G. nepadarė. Šis pažeidimas, pasak kasatoriaus, yra esminis, nes suvaržė jo teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus išanalizavo tinkamai, kategoriškai pareiškė: „vadinasi, kitus įrodymus teismas atmetė“. Pasak kasatoriaus, tokie teismo samprotavimai akivaizdžiai pažeidžia BPK 305 straipsnio nuostatas, nes, net ir atmetant įrodymus, teismai privalo nurodyti motyvus, kuriais remdamiesi tai daro.

19Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą didelės žalos, kaip piktnaudžiavimo sudėties požymio, išaiškinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319/2006), šioje byloje teismai nepagrįstai nustatė, kad A. G. savo veiksmais padarė didelę žalą valstybei, nepagrįstai pripažino, kad jis veikė tyčia, turėdamas konkretų tikslą savo veiksmais sudaryti palankias sąlygas vienai bendrovei, su kuria jį siejo ir sieja glaudūs ryšiai. Nuteistasis nurodo tokios nusikalstamos veikos niekada neatlikęs, nė vieno pretendento projektavimo metu dėl laisvų žemės plotų neklaidinęs. Visa informacija apie laisvus žemės plotus buvo paskelbta viešai tiek seniūnijoje, tiek Žemėtvarkos skyriuje, tiek Klaipėdos apskrities viršininko interneto tinklalapyje. Seniūnijos patalpose su laisvų plotų žemėlapiais galėjo susipažinti bet kuris asmuo. Tai rodo, kad A. G. neturėjo jokių galimybių įvykdyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje. Pripažindami, kad savo veiksmai A. G. padarė didelę žalą (diskreditavo žemėtvarkos sistemos vardą, dėl jo veiksmų buvo sustabdytas Žemės reformos procesas Rusnės kadastrinėje vietovėje), teismai visiškai nevertino valstybės institucijų padarytų klaidų bei liudytojo A. J. – Šilutės žemėtvarkos vadovo – parodymų. Šis nurodė, kad fiziniai asmenys turi pirmumo teisę prieš juridinius, tačiau tokius šio valstybės pareigūno parodymus teismai nuginčijo – nustatė, kad tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turi vienodą pirmumo teisę. Teismai neįvertino aplinkybės, kad valstybės institucija ir jos kompetentingas pareigūnas neteisingai taikė įstatymus, būtent dėl tokių jų veiksmų visuomenė buvo klaidinama dėl pirmumo teisių nuomojant žemės sklypus ir būtent tokie veiksmai daro didelę žalą žemėtvarkos sistemai.

20Išvadas dėl A. G. suinteresuotumo UAB G naudai teismai grindė tuo, kad jis anksčiau dirbo šioje įmonėje ir buvo vadovu kitoje įmonėje – UAB „Ž“, kurios akcininke yra UAB G. Kasatoriaus nuomone, tokie formalūs duomenys negali patvirtinti, kad jis suinteresuotas šios įmonės naudai. A. G. darbo sutartis tiek su UAB G, tiek su UAB „Ž“ nutraukė 2005 metais. Tai, kad, būdamas UAB G darbuotoju, 2005 m. kovo 21 d. nuteistasis padavė prašymą dėl žemės nuomos, taip pat nėra jo suinteresuotumo įrodymas. Tuo metu jis vykdė darbines pareigas, t. y. direktoriui pavedus, A. G., kaip įmonės darbuotojas, privalėjo pateikti tokį prašymą Žemėtvarkos skyriui. Kasatorius pažymi, kad nuo 2005 metu jo nesiejo ir nesieja jokie ryšiai su UAB G ar jos dukterinėmis įmonėmis, todėl teismai klaidingai nustatė jo suinteresuotumą šios įmonės naudai. Nuteistasis teigia neturėjęs nei tikslo, nei motyvo, nei galimybių proteguoti UAB G, tačiau šių aplinkybių teismai visiškai nevertino. Kasatorius nurodo žemėtvarkos vardo nediskreditavęs, vykdęs visus Klaipėdos apskrities viršininko administracijos nurodymus, projektavimo darbus atlikęs pagal Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pateiktus dokumentus, o pati institucija, nagrinėdama nukentėjusiųjų pretenzijas, jo veiksmuose pažeidimų nenustatė.

21Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog žemės reformos procesas Rusnės kadastrinėje vietovėje buvo sutrikdytas. Baudžiamojoje byloje nėra nė vieno dokumento, kuris įrodytų, kad nuo 2007 metų Rusnės kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, kokios nors kompetentingos institucijos būtų buvęs sustabdytas. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-373-583/2008 pagal nukentėjusiųjų skundą dėl Rusnės kadastro vietovės žemėtvarkos projekto. Šioje byloje nukentėjusieji reikalavo teismo taikyti užtikrinimo priemones – stabdyti žemėtvarkos projekto rengimą, tačiau 2008 m. gegužės 9 d. nutartimi teismas atsisakė taikyti tokias užtikrinimo priemones. Teismas nurodė, kad jos netikslingos, nes pripažinus, jog pareiškėjų teisės yra pažeistos, nebus jokių kliūčių patikslinti žemėtvarkos projekto sprendinius administracine tvarka. Šių objektyvių duomenų, esančių baudžiamojoje byloje, teismai visiškai nevertino, nors iš jų matyti, kad žemės reformos procesas Rusnės kadastrinėje vietovėje niekada nebuvo sustabdytas, nebuvo jokių kliūčių pabaigti jį rengti, be to, jis jau yra parengtas ir patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu, vyksta šio projekto įgyvendinimas.

22Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tokia apimtimi, kokia buvo prašoma skunde, nepasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo teigimu, liko neišnagrinėtas argumentas dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų, draudžiančių apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų parodymais, kai jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, pažeidimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo skundo argumentų dėl tyčios. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad nukentėjusiajam R. P., jo tėvui V. P., V. A., P. L. buvo suformuoti sklypai, kuriuos naudojo UAB G. Šios aplinkybės rodo, kad asmenys nebuvo klaidinami pasirenkant žemės sklypus nuomai.

23Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl paskirtos bausmės dydžio, nenurodė jokių motyvų, kodėl A. G. buvo paskirta bausmė, viršijanti bausmės vidurkį. Taip pat teismas nepasisakė, kodėl nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai buvo patenkinti iš dalies, net ir nenustačius jų atžvilgiu nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiųjų S. R., G. Š., V. Ž., R. P. ir L. R. pirmumo teisės rengiant žemėtvarkos projektą nebuvo pažeistos, bet priteisė šiems asmenims neturtinės žalos atlyginimą. Tokios neturtinės žalos priteisimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes, nesant neteisėtų veiksmų šių nukentėjusiųjų atžvilgiu, jiems neturtinė žala negali būti priteisiama. Be to, neturtinė žala nebuvo pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.

24Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB G naudojo žemės sklypus ir už jų naudojimą mokėjo nuomos mokestį, ir nėra nustatyta, kad sklypai buvo naudoti neteisėtai.

25Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai konstatavo, kad E. K. pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalį besiribojančio sklypo pagrindu turėjo pirmumo teisę prieš UAB G, nepagrįsdamas šios išvados jokiais teisiniais argumentais. Taip pat teismo šališkumą patvirtina nuosprendžio teiginys, jog nuteistasis tyčia nukentėjusiesiems nenurodė laisvų, vėliau UAB G suformuotų žemės sklypų, tą patvirtina nukentėjusieji ir Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo medžiaga. Pasak kasatoriaus, ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas pateikti kuo daugiau jį kaltinančių duomenų, iškreipė liudytojų parodymus sau naudinga linkme. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. G. nepažeidė nukentėjusiųjų S. R., G. Š., V. Ž., R. P., L. R. pirmumo eilės rinktis sklypus, o tik kėsinosi pažeisti jų tariamą teisę. Tačiau, nepaisant šios išvados, teismas vis tiek šiems nukentėjusiesiems priteisė neturtinės žalos atlyginimą iš A. G.. Kasatoriaus nuomone, toks teismo sprendimas šališkas, neturtinė žala nurodytiems nukentėjusiesiems negalėjo būti priteista, nes nebuvo vienos esminių sąlygų – neteisėtų veiksmų; pats teismas nurodė, kad nuteistasis šių nukentėjusiųjų teisių nepažeidė.

26Tai, kad šališkas buvo ir apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, patvirtina šio teismo išvada, kad valstybinės reikšmės kelias laikytinas valstybiniu žemės plotu, įsiterpusiu tarp E. K. ir UAB G žemės sklypų. Teismas šališkai, be jokių argumentų preziumavo, kad sklypas, kuriame įrengtas kelias, gali būti dalijamas lygiomis dalimis asmenims, pageidaujantiems jį pirkti ar nuomoti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 13.6-821 „Dėl piliečių sąrašų, kurių prašymai pateikti po žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Rusnės kadastro vietovėje, Šilutės rajone“, kuriuo buvo patvirtintas sąrašas asmenų, pateikusių prašymus nuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę pagal priedą Nr. 3. Teismas, nurodydamas, kad bendrovė žeme naudojosi neturėdama nuomos sutarties, neįvertino to, jog minėto įsakymo priedo 15 pozicijoje apskrities viršininkas buvo aiškiai įvardijęs, jog UAB G nuomojamas žemės sklypo plotas sudaro 110,3 ha. Teismas neįvertino to, kad nuomojamas plotas galėjo būti apskaičiuotas tik pagal sudarytas nuomos sutartis. Apskrities viršininkas negalėjo įsakyme įvardyti nuomojamo bendrovės ploto prieš save neturėdamas tai pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Apie šių sutarčių egzistavimą kaip tik ir kalbėjo liudytojai P. L., V. B. ir A. M.. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus žemę, perduotą naudotis panaudai. Taigi, pasak kasatoriaus, minėto įsakymo egzistavimas aiškiai parodo, kad UAB G turėjo teisinį pagrindą naudotis žemės sklypais ir mokėjo už tai nuomos mokestį.

27Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas G. Mekionis prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendį, išskyrus jo dalį dėl nukentėjusiųjų S. R., G. Š., V. Ž., R. P., L. R. civilinio ieškinio dalies atmetimo, ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutarties dalį, kuria atmestas A. G. apeliacinis skundas, ir bylą nutraukti.

28Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimai šioje byloje priimti padarant esminius baudžiamojo proceso pažeidimus (BPK 301 straipsnio 2 dalis, 255 ir 256 straipsniai), taip pat netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti remiantis vien tik nukentėjusiųjų parodymais, kai jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamoje byloje liudytojas A. J. parodė, kad gautos nukentėjusiųjų pretenzijos buvo atmestos, nes pažeidimų pagal dokumentus nustatyta nebuvo; liudytojas P. L. parodė, kad jis pats, kaip ūkininkas, pagal projektą gavo žemės tiek, kiek prašė, nors šį sklypą anksčiau dirbo UAB G; liudytoja A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad visi klausimai dėl projekto rengimo buvo aptarti 2007 m. rugsėjo 9 d. susirinkime, taip pat buvo viešai paskelbtas (pakabintas) žemėlapis su laisvais valstybinės žemės plotais; atvykę žmonės rinkdavosi žemės sklypus; žemėlapyje matininkas žmonėms parodydavo laisvus plotus, iš kurių jie gali rinktis; jokių konfliktų šio projekto rengimo metu nė su vienu asmeniu nebuvo kilę; S. R., atvykusi jai numatytu laiku, pasirinko žemės sklypus ir minėjo, kad jai reikalinga žemė jos vykdomiems projektams, pagal kuriuos ji gauna ES išmokas; S. R. nereikalavo jokio valstybinės žemės nuomos sutarčių registravimo žurnalo, taip pat neprašė parodyti sutarties dėl žemės nuomos su UAB G. Kasatorius nurodo, kad akistatų metu prieštaravimų, esančių tarp nukentėjusiųjų ir A. G. parodymų, pašalinti nepavyko. Byloje esanti Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo medžiaga iš esmės paneigia nukentėjusiųjų parodymus, o ne, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kartu su nukentėjusiųjų parodymais patvirtina, kad nuteistasis tyčia nukentėjusiesiems nenurodė apie laisvus, vėliau UAB G suformuotus žemės sklypus. Šioje medžiagoje žemės sklypų rinkimosi metu nėra nė vieno nukentėjusiojo prašymo pateikti tam tikrą informaciją ar ją paaiškinti, taip pat nėra nė vienos pretenzijos apie tai, kad nuteistasis nukentėjusiųjų žemės sklypų rinkimosi metu nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas. Šioje nuosprendžio dalyje teismas apskritai nenurodė, kuri Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo medžiagos dalis ir kaip patvirtina nukentėjusiųjų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas šį apeliacinio skundo argumentą, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas kitus įrodymus atmetė, todėl nepažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

29Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimu metu apeliacinės instancijos teisme buvo pareikšti papildomi argumentai, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalį ir 256 straipsnį, tačiau nutartyje dėl šių argumentų nepasisakyta, jie neanalizuoti ir nevertinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 25 d. apžvalgoje dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje nurodyta, kad kaltinamojo teisės į gynybą paprastai suvaržoma, kai, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, veika gali būti kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (jo dalį, punktą), tačiau inkriminuojamas kitas tame straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvusis požymis arba, esant blanketinei dispozicijai, kitas to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnis (jo dalis, punktas ir pan.). Tais atvejais, kai būtent pakeistos faktinės aplinkybės lemia tokį veikos kvalifikavimą, jos taip pat pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007, 2K-573/2007, 2K-62/2008). Pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį pakeitęs esmines faktines aplinkybes dėl pirmumo teisės, t. y. kaltinamuoju aktu A. G. buvo inkriminuojamas piktnaudžiavimas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose numatytą fizinių asmenų pirmumo teisę pasirinkti sklypus. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad šios pirmumo teisės teisiamasis nepažeidė, nes to padaryti negalėjo: fiziniai asmenys neturi pirmumo teisės prieš juridinius vien dėl to, kad jie įstatyme nurodyti pirmieji. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė dėl to, kad teisiamasis pažeidė Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, t. y. tik vienos nukentėjusiosios E. K. atžvilgiu. Kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje A. G. inkriminuti iš esmės skirtingi tyčiniai veiksmai, sudarantys nusikalstamos veikos turinį. Nuteistajam nebuvo iš anksto pranešta, kad bus keičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės dėl pirmumo teisės ir atitinkamai keičiama pažeisto Žemės įstatymo straipsnio dalis, todėl, priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių pažeidimų nutartyje nepasisakė, nors jie laikytini esminiais, suvaržiusiais nuteistojo teisę į gynybą.

30Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamus sprendimus teismai priėmė neišnagrinėję ir nenustatę visų bylos aplinkybių. Nuosprendyje nurodyta, kad pagal pateiktus projekto žemėlapius ir projektuotus sklypus tik vienos nukentėjusiosios E. K. nuomotas sklypas ribojasi su sklypais, suprojektuotais UAB G, todėl pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalį tik ji viena turi pirmumo teisę besiribojančio sklypo pagrindu prieš šią įmonę. Kasatoriaus teigimu, darydamas išvadą, kad E. K. sklypai ribojasi su UAB G sklypais, todėl ji turi pirmumo teisę, teismas neteisingai konstatavo, jog žemės sklypai, planuose pažymėti Nr.177, 177-1 (arba LVŽ-45, LVŽ-46) ir 204-3, 204-4 (arba LVŽ-36, LVŽ-37), yra besiribojantys. Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities Šilutės rajono savivaldybės Rusnės kadastrinės vietovės laisvos valstybinės žemės plano (papildymo projekto), šiuos sklypus skiria vietinės reikšmės kelias Nr. 9-III-8. Pagal Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 (2007 m. gegužės 31 d. įsakymo redakcija), 26 punktą ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (2005 m. birželio 23 d. nutarimo redakcija), 22 punktą žemės plotai, kuriuos skiria valstybinės reikšmės (magistraliniai, krašto, rajoniniai), vietinės reikšmės (viešieji, vidaus) keliai, gatvės, geležinkeliai, neprivatizuojami hidrografiniai objektai, formuojami kaip atskiri žemės sklypai. Taigi, minėtus sklypus skiria vietinės reikšmės kelias, kuris ir laikytinas besiribojančiu tiek su E. K., tiek su UAB G sklypais, bet ne tarpusavyje vienas su kitu. Teismas šios aplinkybės nenustatė, todėl neteisingai konstatavo, kad nukentėjusioji E. K. turėjo pirmumo teisę Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalies pagrindu prieš UAB G ir dėl to jos teisės buvo pažeistos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį apeliacinio skundo argumentą, visiškai nepagrįstai nurodė, kad valstybinės reikšmės kelias laikytinas valstybiniu žemės plotu, įsiterpusiu tarp E. K. ir UAB G žemės sklypų, kuris dalijamas lygiomis dalimis pageidaujantiems jį pirkti ar nuomoti besiribojančių žemės sklypų savininkams, be to, nepagrįstai atsisakė priimti papildomus įrodymus, patvirtinančius aplinkybes apie minėtą valstybinės reikšmės kelią, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

31Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog valstybinės žemės nuomos sutarčių, kurios būtų suteikę pirmumo teisę rinktis formuojamus nuomai sklypus, su G sudaryta nebuvo, nevertino byloje esančių prieštaravimų ir jų nepašalino. Teismas neanalizavo UAB G 2003 m. lapkričio 7 d. prašymo dėl žemės ilgalaikės nuomos, pateikto kartu su Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šilutės rajono Žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. S5-808-(2.5), UAB G 2005 m. gruodžio 5 d. prašymo Nr. 157, pateikto Žemės tvarkymo departamento Šilutės rajono Žemė tvarkos skyriui, dėl žemės nuomos sutarčių 2006 metams pratęsimo. Liudytojai P. L., A. M., V. B. patvirtino, kad sutartis su UAB G dėl žemės nuomos buvo sudaryta. Nors liudytojas A. J., kuris pasirašydavo tokias sutartis, šią aplinkybę paneigė, tačiau patvirtino, kad apie UAB G naudojamą žemę žinojo. Patys nukentėjusieji ir kiti liudytojai (pvz., L. S.) patvirtinto, kad matė, kaip UAB G technika dirba laukuose ir tuose žemės sklypuose, kurie vėliau buvo suprojektuoti šiai įmonei. Teismas taip pat neanalizavo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 13.6-821, kuriuo patvirtintame sąraše asmenų, pateikusių prašymus nuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę, nurodytas UAB G nuomojamas žemės plotas – 110,3 ha. Kasatoriaus teigimu, neįtikėtina, kad UAB G nuo 2003–2004 metų dirbo žemę, tačiau Šilutės rajono Žemėtvarkos skyrius, atliekantis valstybinės žemės nuomos sutarčių tinkamo vykdymo kontrolės funkciją, iki pat 2007 metų nepastebėjo, kad tai buvo daroma be nuomos sutarties. Nuosprendyje teismas nurodė, kad A. G. pripažino, jog nuomos sutartis sudaryta nebuvo, ir apie tai žinojo, tačiau, pasak kasatoriaus, nuteistasis niekada neteigė, kad nebuvo sutarties, o tvirtino, kad jos tiesiog nematė. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su UAB G žemės sklypų naudojimu, nuomos sutarties faktu ir A. G. suvokimu apie šios sutarties egzistavimą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį apeliacinio skundo argumentą, nutartyje apsiribojo tik nuosprendžio motyvų atkartojimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokios sutarties nebuvo, nepaaiškindamas, kodėl į minėtąjį Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimu patvirtintą sąrašą UAB G buvo įtraukta kaip žemės nuomininkas.

32Kasaciniame skunde nurodoma, kad tarp A. G. veiksmų ir nuosprendyje įvardytų pasekmių nėra jokio priežastinio ryšio. Žala buvo padaryta (žemėtvarkos sistemos vardo diskreditavimas ir žemėtvarkos sistemos prestižo sumenkinimas) ne dėl A. G. veiksmų, o valstybės institucijų klaidų. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ne A. G., o valstybės institucijos padarė esminių klaidų: laiku nebuvo išspręstas žemės nuomos sutarties su UAB G sudarymo klausimas, pretendentų sąrašas taip pat buvo sudarytas neteisingai. Atsižvelgiant į tai, neaišku, kaip A. G. galėjo diskredituoti žemėtvarkos sistemos vardą, jei dėl esminių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus klaidų atsirado sąlygos vienaip ar kitaip interpretuoti vėlesnius A. G. veiksmus. Teismas neanalizavo A. G. veiksmų projekto rengimo metu, t. y. 2007 m. rugpjūčio 31 d. ir 2007 m. spalio 9 d. raštų Žemėtvarkos skyriui dėl pastebėtų trūkstamų dokumentų (ūkininko pažymėjimų, sutarčių), ir netinkamų P. L. veiksmų, dėl kurių vėliau jam reikėjo vadovautis netinkamai sudarytu pretendentų sąrašu. Pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (2000 m. balandžio 3 d. įsakymo redakcija ir 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo redakcija, 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo redakcija), 31 punktą apskrities viršininko patvirtintas pretendentų, sugrupuotų pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, sąrašas yra juridinis pagrindas projekto autoriui organizuoti žemės sklypų projektavimo darbus. Toks pretendentų sąrašas buvo sudarytas Šilutės rajono Žemėtvarkos skyriaus ir patvirtintas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 4-3817-(1.3), pakeistas 2007 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 4-4981-(1.3), todėl projekto autorius privalėjo šio sąrašo laikytis pagal jame nurodytą pretendentų eiliškumą. Kasatorius pažymi, kad žemės reformos procesas Rusnės kadastrinėje vietovėje buvo sustabdytas (sutrikdytas, užtęstas) ne dėl A. G. veiksmų, o dėl to, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius nepakankamai atliko projekto autoriaus veiklos kontrolės funkciją, prieš tai, kaip minėta, pats klaidingai sudaręs pretendentų sąrašą. Be to, žemės reformos procesas buvo sustabdytas iš esmės dėl 2008 m. vasario 21 d. pradėto ikiteisminio tyrimo, taigi žemėtvarkos projekto rengimo procesas buvo sutrikdytas ir užsitęsė dėl pačių nukentėjusiųjų veiksmų (daugkartinių nepagrįstų prašymų, skundų ir pareiškimų) ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos bei ikiteisminio tyrimo institucijų procedūrinių sprendimų.

33Kasatorius teigia, kad A. G. veiksmuose nebuvo tyčios suklaidinti pretendentus dėl laisvos valstybinės žemės. Dauguma pretendentų žinojo tiek savo, tiek kitų pretendentų naudojamos, nuomojamos žemės ribas, todėl patys nukentėjusieji klydo pasirinkdami norimą nuomoti žemę. Jiems niekada nebuvo nurodoma, kad UAB G naudota žemė yra rezervuota ar dar kažkaip kitaip apribotas jos pasirinkimas. Nėra jokių duomenų, išskyrus pačių nukentėjusiųjų parodymus, kad A. G. nukentėjusiesiems, pareiškus pageidavimą formuoti žemės sklypus tose vietose, kur vėliau jie buvo suformuoti UAB G, būtų tyčia klaidingai paaiškinęs arba nepasakęs visos informacijos apie laisvą valstybinę žemę. Nuosprendyje teismas padarė priešingą išvadą, remdamasis tik pačių nukentėjusiųjų parodymais, ir visiškai nepaneigė A. G. versijos apie žemės sklypų rinkimosi aplinkybes. Kasatoriaus teigimu, A. G. galbūt pasielgė nerūpestingai, pasitikėdamas Žemėtvarkos skyriaus specialistais ir nelaukdamas, kol bus gauti visi 2007 m. rugsėjo 9 d. susirinkime prašyti pateikti dokumentai, įskaitant ir UAB G nuomos sutartį. A. G. veiką būtų galima kvalifikuoti kaip nusikalstamą nerūpestingumą, nes, matydamas, kad pretendentų sąrašas sudarytas netinkamai aiškinant pirmumo teisę fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat be visų šiam sąrašui sudaryti reikalingų dokumentų, nesiėmė veiksmų patikslinti šį sąrašą ir tinkamai išaiškinti nurodytų teisės aktų normas.

34Kasatorius taip pat nesutinka su A. G. paskirta bausme, nurodo, kad ji neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Pasisakydamas dėl skiriamos baudos dydžio teismas nurodė, kad atsižvelgia į nusikaltimo sukeltas pasekmes, į tai, kad nusikaltimu iš esmės buvo pažeistos tik vieno asmens teisės, ir skyrė baudos dydį, viršijantį įstatymo nustatytą vidurkį už apysunkius nusikaltimus (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto 2007 m. birželio 28 redakcija). Už šios rūšies nusikaltimus numatytas baudos dydis iki 200 MGL, todėl teismas skyrė bausmę beveik prilygstančią šios bausmės dydžio maksimumui (180 MGL), o ne viršijančią jo vidurkį. Byloje nebuvo nustatyta sunkinančių aplinkybių, todėl, pasak kasatoriaus, teismai, laikydamiesi teisingumo principo, privalėjo skirti bausmės vidurkį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad atėmimas teisės užsiimti tam tikra veikla (žemėtvarkos projektų rengimas ir pan.) nuteistajam nėra būtinas, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neatkreipė dėmesio į tai, jog pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnio 12 dalies 1 punktą ir 13 dalį, konstatavus įstatymų pažeidimus, asmeniui ne mažiau kaip dvejiems metams gali būti panaikinamas matininko kvalifikacijos pažymėjimas. Tai iš esmės reikštų tą pačią bausmės rūšį – teisės atėmimą užsiimti tam tikra veikla. Todėl, kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. G. paskyrė proporcingumo ir teisingumo principų neatitinkančią bausmę.

35Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai privalėjo atmesti E. K. ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes ji neturėjo pirmumo teisės prieš UAB G. Nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, nukentėjusiųjų ieškinių reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat turėjo būti atmesti.

36Kasaciniu skundu nukentėjusieji S. R., L. R., E. K., R. P., G. Š., V. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutarties dalį, kuria nukentėjusiųjų apeliacinis skundas atmestas, dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

371) pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies – visiškai patenkinti nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti S. R., G. Š., V. Ž., R. P., L. R., E. K. po 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; S. R. – 705 687 Lt, G. Š. – 341 462 Lt, V. Ž. – 77 506,96 Lt, R. P. – 413 592,78 Lt, L. R. – 361 190 Lt, E. K. – 350 189,46 Lt turtinei žalai atlyginti;

382) pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam paskirta 180 MGL dydžio bauda, ir paskirti jam bausmę – teisės teikti žemės projektavimo paslaugas atėmimą ketveriems metams.

39Kasatorių nuomone, žemesnių instancijų teismai netinkamai įvertino kai kurias faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus bei duotus parodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų, neteisingai aiškino Žemės įstatymą, netinkamai taikė galiojančius administracinius aktus, suvestinį pretendentu sąrašą, jame nustatytą eiliškumą, dėl to buvo netinkamai nustatyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, ir netinkamai išnagrinėtas turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

40Kasatoriai nurodo, kad teismai teisingai konstatavo, jog valstybinės žemės nuomos sutarčių, kurios būtų suteikusios pirmumo teisę rinktis formuojamus nuomai sklypus, su UAB G sudaryta nebuvo. Tokia išvada grindžiama tuo, kad sutartis nebuvo pateikta, pats A. G. nurodė, jog šios sutarties nematė; kaip liudytojas apklaustas Šilutės Žemėtvarkos skyriaus vedėjas A. J., kuris pasirašydavo tokias sutartis, nurodė, kad sutartis nebuvo sudaryta. Be to, sutarties nebuvimo faktą patvirtino ir tai, kad Rusnės seniūnijos žemėtvarkininkas P. L. nurodė, jog žemės nuomos sutartis kasmet yra pratęsiama, tačiau sutartis su UAB G pratęsta nebuvo, nes vedėjas jos nepasirašė. Tačiau, kasatorių nuomone, teismai netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 4-4981-(1.3) ir Žemės ūkio ministerijos 2008 m. sausio 14 d. Nr. 6K-2 specialisto išvada, todėl neteisingai sprendė klausimą dėl pretendentų eiliškumo. Teismai konstatavo, kad, remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalimi, tik nukentėjusioji E. K. turėjo pirmumo teisę, nes tik jos vienos nuomotas žemės sklypas ribojosi su sklypais, suprojektuotais UAB G. Tačiau teismai netinkamai vertino Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu patvirtinto suvestinio pretendentų sąrašo Rusnės kadastrinėje vietovėje nustatytą eiliškumą. Toks sąrašas sudaromas laikantis tam tikros griežtai nustatytos tvarkos – kaip nurodoma Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. sausio 14 d. specialisto išvadoje, sąrašą turėjo parengti Rusnės kadastro vietovės žemėtvarkos projekto autorius, patikrinti Šilutės rajono Žemėtvarkos skyriaus specialistas, o patvirtinti Klaipėdos apskrities viršininkas, sąrašas privalėjo būti pasirašytas projekto autoriaus. Kasatoriai nurodo, kad, remiantis Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – Metodika) 28.1 punktu, projekto autorius, išnagrinėjęs iš Žemėtvarkos skyriaus gautus prašymus ir prie jų pridėtus dokumentus, per 10 darbo dienų nuo šios metodikos 22.6 punkte nurodyto termino pabaigos parengia pretendentų sąrašą, sugrupuodamas gautas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą. Šios Metodikos 31 punkte aiškiai nurodyta, kad apskrities viršininko patvirtintas pretendentų sąrašas yra teisinis pagrindas projekto autoriui organizuoti žemės sklypų projektavimo darbus. Minėtas 2007 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas šis sąrašas, yra administracinis aktas, kuris baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijamas ir nebuvo įstatymų nustatyta tvarka panaikintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 110, 116 straipsniai). Be to, UAB G neprieštaravo, nereiškė pretenzijų dėl nustatyto eiliškumo, taigi pripažino, kad sąraše nurodyti asmenys (nukentėjusieji) turėjo prieš ją pirmumo teisę. Kasatorių teigimu, baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas turėjo vadovautis Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu, nes tai yra galiojantis teisės aktas – teisinis pagrindas pradėti organizuoti projektavimo darbus. Pagal šį įsakymą baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu A. G. užbaigė rengti projektą ir sutiko, kad jis būtų 2012 m. patvirtintas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šį dokumentą atmetė. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju teismas negalėjo būti aktyvus ir, nesant įstatymų nustatyta tvarka pareikšto reikalavimo, negalėjo svarstyti administracinio akto galiojimo klausimo, kuris priskirtas išimtinai administracinių teismų kompetencijai.

41Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. sausio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 6K-2 nurodoma, kad pretendentų susirinkime turėjo būti aptarta detali šių sklypų projektavimo tvarka ir pagal turimus dokumentus išsiaiškinta, kas ir kokius žemės sklypus turi pirmenybę nuomoti; projektuojant Rusnės kadastro vietovės žemėtvarkos projekte žemės sklypus nuomai, pirmiausia turėjo būti suprojektuoti žemės sklypai tiems pretendentams, kurie pageidavo, jog šie sklypai būtų projektuojami jų nuomojamoje žemėje arba su ja ar su jų turima nuosava žeme besiribojančiame laisvos valstybinės žemės fonde, o toliau projektuojama pagal Sąraše nustatytą eilę. Tai reiškia, kad pretendentų eiliškumas buvo sudarytas atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusieji pagal laikinas sutartis nuomojosi dalį žemės sklypų, kurie iš esmės ir buvo suprojektuoti, o liko nesuprojektuoti nauji žemės sklypai, dėl kurių spręstina pirmumo teisė. Tačiau, pretendentams renkantis žemės sklypus, A. G. nesilaikė numatytos tvarkos, tyčia klaidino nukentėjusiuosius teikdamas klaidingą informaciją apie laisvus žemės plotus. Tai rodo, kad nuteistasis žinojo, jog UAB G neturėjo pirmumo teisės prieš nukentėjusiuosius. Specialisto išvadoje pažymima, kad rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą ir formuojant žemės sklypus nuomai turėjo būti atsižvelgta į pretendentų pateiktas Žemės nuomos sutartis, sudarytas su apskrities viršininku; taip pat buvo pažymėta, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintos nuostatos, jog žemės sklypą iš laisvos žemės fondo turi pirmumą nuomotis tas asmuo, kuris vykdė šio sklypo priežiūrą, tačiau nuomos sutarties nebuvo sudaręs, todėl šiuo atveju projekto autorius negalėjo projektuoti ne eiles tvarka žemės sklypo nuomai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB G žemės nuomos sutarties nebuvo sudariusi, todėl visi nukentėjusieji, buvę pirmesnėje eilėje nei UAB G, turėjo pirmumo teisę rinktis žemės sklypus, tačiau buvo tyčia suklaidinti dėl laisvos valstybinės žemės plotų, neteisėtai pakeičiant sąrašo eiliškumą (pirmiau rezervuojant UAB G valstybinės žemės plotus). Todėl nukentėjusieji įgijo teisę į padarytos žalos atlyginimą. Žemesnių instancijų teismai netinkamai įvertino šias aplinkybes ir neteisingai nustatė asmenis, turėjusius pirmumo teisę. Jeigu nebūtų buvę neteisėtų A. G. veiksmų, visi nukentėjusieji, vadovaujantis suvestiniu pretendentų sąrašu, būtų pasirinkę norimus žemės plotus, būtų galėję vykdyti ūkinę veiklą ir iš to būtų gavę turtinės naudos (teisėtų lūkesčių principas). Teismai visiškai nesivadovavo minėta specialisto išvada, nors ji laikytina oficialiu įrodymu, turinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Toks teismų elgesys reiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, nukentėjusiųjų teisių pažeidimą, o teismų išvados yra nepagrįstos BPK 301 straipsnio prasme.

42Kasatorių teigimu, teismai netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos teisinius santykius, todėl netinkamai nustatė eiliškumą. Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje yra numatyta, kas turi pirmumo teisę išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, tai: 1) fiziniai asmenys, įregistravę ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka arba turintys Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą pasirengimą ūkininkauti; 2) juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurių metinės įplaukos iš prekinės žemės ūkio produkcijos realizavimo sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gaunamų pajamų. Kasatorių nuomone, pirmame punkte nurodyti fiziniai asmenys turi pirmumo teisę prieš antrame punkte esančius juridinius asmenis. Kaip pavyzdys skunde pateikiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnis, kurio l dalyje nustatytas įpėdinių pagal įstatymą eiliškumas, juos nurodant punktais. Šio straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nurodoma, kad antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė. Taip pat skunde nurodomas Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 10 punktas, kuriame įtvirtintas žemėtvarkos projekto rengimo ir įgyvendinimo procedūrų eiliškumas, kurio privalu laikytis taip, kaip išdėstyta papunkčiuose neperšokant nė vienos ir (ar) jų nesumaišant. Taigi, kaip pavyzdys, šie teisės aktai aiškiai įrodo įstatymų leidėjo valią eiliškumą nustatyti konkretaus straipsnio dalies punktais, numatant, kad kitame punkte numatytam subjektui teisė atsiranda tuo atveju, jei nėra pirmesniame punkte nurodyto subjekto. Kasatorių nuomone, taikant lyginamąjį ir analogijos bei sisteminį metodą, galima daryti išvadą, kad Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies atskirais punktais taip pat yra įtvirtintas subjektų eiliškumas, kurio tvarkos privalu laikytis taip, kaip nurodoma kituose teisės aktuose (pvz., CK 5.11 straipsnio 2 dalyje), t. y., nesant Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytų pretendentų (fizinių asmenų), laisva valstybinė žemė formuojama šio straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems juridiniams asmenims. Be to, tokį eiliškumą gali patvirtinti ir Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio l dalis, kurioje numatyta, kad asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus. Minėto įstatymo 10 straipsnio l dalies 13 punkte nustatyta, kad kai tą patį žemės ūkio paskirties žemės sklypą pageidauja pirkti keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnyje, pirmenybė teikiama jauniesiems ūkininkams iki 40 metu, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį (t. y. fiziniams asmenims). Pasak kasatorių, sistemiškai aiškinant šias teisės normas, neturi būti daromas skirtumas tarp valstybinės žemės nuomos ir valstybinės žemės pardavimo teisinių santykių, pirmumo teisės rinktis žemės sklypą aspektu, o numatyta tvarka (pretendentų eiliškumas) turėtų būti vienoda ir aiški. Tai išaiškinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. ir kt. nutarimuose. Atsižvelgiant į tokį reguliavimą bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus, remiantis lingvistiniu bei lyginamuoju, sisteminiu, analogijos metodais, pasak kasatorių, žemesnių instancijų teismai neteisingai aiškino teisės aktų nuostatas ir netinkamai nustatė pretendentų eiliškumą. Todėl ši nuosprendžio dalis keistina, pripažįstant, kad visi nukentėję asmenys turėjo pirmumo teisę prieš UAB G rinktis laisvą valstybinę žemę.

43Kasatoriai taip pat mano, kad teismai netinkamai išsprendė klausimus, susijusius su civiliniu ieškiniu. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio l dalyje nurodoma, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Ir tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Kasatorių teigimu, nagrinėjamoje byloje tokio išimtinio atvejo nebuvo. Į bylą buvo pateiktos buhalterinės pažymos dėl ūkininko ūkio negautų pajamų, taip pat nepriklausomos institucijos – VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos parengtos buhalterinės pažymos. Šie dokumentai laikytini rašytiniais įrodymais, o juose nurodyti faktai laikytini išsamiais ir teisingais bei visiškai įrodytais, kol jie nepaneigti analogiškais priešpriešiniais įrodymais. Tačiau teismai šių dokumentų nevertino ir nepagrįstai perdavė turtinės žalos dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, taip pažeisdami BPK 115 straipsnį ir nepagrįstai vilkindami bylos nagrinėjimą. Teismai netinkamai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, dėl to buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad iš buhalterinių pažymų negalima tiksliai apskaičiuoti žalos dydžio. Reikalavimas yra tiksliai apskaičiuotas ir pagrįstas dokumentais, jokių įrodymų, paneigiančių šiuos rašytinius įrodymus, baudžiamojoje byloje nėra, todėl nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra tenkintinas, neperduodant jo nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas civilinio ieškinio pagrįstumo ir reikalavimų dydžio neginčijo, neteikė priešpriešinių įrodymų.

44Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, teisę į neturtinės žalos atlyginimą pripažindami tik E. K., visiškai nevertino to, kad nuo 2008 m. (kai jau turėjo būti suprojektuoti sklypai) iki 2012 m. (kai projektas tik buvo patvirtintas) visi nukentėjusieji, vadovaujantis ieškinyje paminėtais teisės aktais, turėjo teisę į Europos Sąjungos mokamas išmokas bent jau suprojektuotos žemės apimtimi, tačiau jų negavo (negavo pajamų), nes dėl A. G. nusikalstamos veikos projektavimo darbai užtruko net ketverius metus. Teismai turėjo įvertinti, kad ES išmokų dydis yra reglamentuotas teisės aktų, todėl visi nukentėjusieji turėjo įgiję teisėtą lūkestį gauti šias išmokas laiku. Nuo 2008 m. nukentėjusieji turėjo galimybę gauti realias pajamas, tačiau negavo, todėl jie kasmet patiria turtinio pobūdžio žalą, kuri yra pagrįsta teiktais rašytiniais įrodymais. Šioje byloje yra įrodytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo neteisėtos veikos ir nukentėjusiesiems kilusių padarinių, todėl visi nukentėjusieji turi teisę reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniu ieškiniu buvo prašyta atlyginti po 5 000,00 Lt neturtinės žalos kiekvienam nukentėjusiajam. Tokia suma, kasatorių nuomone, atitinka protingumo ir teisingumo principus. Žemesnių instancijų teismai neturtinės žalos dydį sumažino nepagrįstai – netinkamai įvertino nukentėjusiųjų patirtus neigiamus dvasinius ir emocinius išgyvenimus, neįvertino to, kad jie sugaišo daug laiko, kol byla pasiekė teismą, o bylos nagrinėjimas tęsiasi jau ilgą laiką ir iki šiol nėra pasibaigęs. Tai sutrikdė įprastą nukentėjusiųjų kasdienę veiklą, be to, neteisėtais nuteistojo veiksmais buvo padaryta didelė turtinė žala, nes buvo prarasta galimybė gauti pajamas iš žemės bei ES paramą. Teismas neatsižvelgė į nukentėjusiųjų patirtus neigiamus išgyvenimus, prarastą laiką, patirtus nepatogumus bei kitas jiems svarbias, neturtinius neigiamus išgyvenimus sukeliančias aplinkybes, nepakankamai įvertino nukentėjusiųjų padėtį, kurioje jie atsidūrė dėl A. G. veikos. Teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nekompensuoja nukentėjusiųjų patirtos žalos.

45Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. G. suinteresuotumas UAB G nauda yra visiškai įrodytas, taip pat įrodyta tyčia nuteistojo veiksmuose. Dirbdamas UAB G dukterinės įmonės vadovu, nuteistasis nenusišalino nuo projektavimo darbų, vykdė projektą, rezervavo UAB G žemės sklypo plotą pažymėdamas jį žemėlapyje kaip pasirinktą, kad pirmesnėje eilėje esantys pretendentai negalėtų pasirinkti šio žemės sklypo. Tokiais veiksmais nuteistasis tyčia klaidino nukentėjusiuosius dėl laisvų žemės plotų pasirinkimo. Teismai padarė teisingą išvadą, kad A. G. neteisėti veiksmai sukėlė didelę žalą ne tik valstybei, bet ir nukentėjusiesiems, nes buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai, sukeltas nusivylimas valstybės institucija, taip pat buvo padaryta turtinė žala. Atsižvelgiant į tai, teismai tinkamai nustatė nuteistojo A. G. neteisėtų veiksmų sudėtį, t. y. objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, todėl nuteistojo nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio l dalį. Tačiau, kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai nepakankamai įvertino bausmės tikslų pasiekimą skirdami nuteistajam tik baudą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu paskyrė nuteistajam A. G. 180 MGL (23 400 Lt) dydžio baudą, nors nukentėjusieji prašė skirti bausmę, susijusią su teisės teikti žemės projektavimo paslaugas atėmimu. Šis reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių: veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio l dalies 3 punktas) ir dėl veikos atsirado sunkūs padariniai (BK 60 straipsnio l dalies 11 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad šios aplinkybės yra veikos sudėties požymiai. Savanaudiškumo dispozicija yra pateikta antroje šio straipsnio dalyje, kurioje numatyta griežtesnė atsakomybė. Taip pat, kasatorių teigimu, teismas nepagrįstai susiejo sunkius padarinius tik su didele žala, kuri yra veikos sudėties požymis, nes sunkūs padariniai šiuo atveju yra tie, jog buvo užvilkintas projektas, jo metu ir iki šiol nukentėję asmenys negavo visos prašytos valstybinės žemės ir dabar nėra aiškus pažeistų teisių atkūrimo mechanizmas – kaip turėtų nukentėjusiems asmenims suteikiama žemė, kurios jie pageidavo projekto metu. Teismai nukentėjusiųjų nurodytų padarinių nevertino kaip sunkių, todėl jų išvada, kad nuteistojo veikoje nėra sunkinančių aplinkybių, nepagrįsta. Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad A. G. teisės aktų pažeidimus daro nebe pirmą kartą, jam jau buvo iškelta baudžiamoji byla už dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą tarnyba.

46Bausmė, susijusi su teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, gali būti skiriama šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje. Nors BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, tačiau žemesnių instancijų teismai šių aplinkybių nevertino, netinkamai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Bylą nagrinėję teismai tik formaliai nustatė, kad neva nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nevertino kitų su bausmės parinkimu susijusių aplinkybių.

47Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK normas, reglamentuojančias nutarties priėmimo, paskelbimo ir nuorašo įteikimo tvarką. BPK 324 straipsnio 10 dalyje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką nustato šio kodekso nuostatos, reglamentuojančios nuosprendžio priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką pirmosios instancijos teisme. BPK 308 straipsnio l dalyje nustatyta, kad iš anksto praneštu laiku teismas ar vienas iš bylą nagrinėjusios kolegijos teisėjų grįžta į teismo posėdžių salę ir paskelbia nuosprendį perskaitydamas jo įžanginę ir rezoliucinę dalis arba visą nuosprendį. Paskelbus tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismas žodžiu turi paaiškinti priimto nuosprendžio motyvus, kuriuos gali papildyti perskaitydamas atskiras jo dalis. Taigi teismas priimdamas nuosprendį (nutartį) surašo visas šio dokumento privalomąsias dalis – įžanginę, aprašomąją ir rezoliucinę. Šiuo klausimu pasisakė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, kuriame išaiškino, jog svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jo priėmimo motyvai) būtų perskaitomas balsu teismo posėdžių salėje, bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat kitiems proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus. BPK 324 straipsnio 11 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties ar nuosprendžio nuorašai tuojau po paskelbimo įteikiami apeliantui, o jeigu jis nedalyvavo skelbiant nuosprendį (nutartį) arba nuosprendžio (nutarties) nuorašo nepriėmė tuoj po paskelbimo, šio dokumento nuorašai turi būti įteikti ar išsiųsti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo paskelbimo. Kasatoriai nurodo, kad jiems atvykus į nutarties paskelbimą 2013 m. sausio 17 d. buvo perskaityta tik rezoliucinė dalis, o pati nutartis nebuvo įteikta, nes nebuvo tinkamai surašyta. Nukentėjusieji rašė prašymą dėl nutarties pateikimo ir ją gavo tik 2013 m. vasario 11 d., t. y. beveik po mėnesio nuo nutarties paskelbimo dienos. Šios faktinės aplinkybės, pasak kasatorių, leidžia konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė nutarties priėmimo, surašymo, paskelbimo ir nuorašo įteikimo tvarkos, taip pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, taip pat nukentėjusiųjų teises ir teisėtus interesus. Dėl minėtų aplinkybių nukentėjusieji suabejojo apeliacinės instancijos teismo nešališkumu ir objektyvumu. Taip pat kasatoriai nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio negalima daryti išvados, jog teismas išsamiais teisiniais motyvais pasisakė dėl esminių skundo reikalavimų ir argumentų. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas tik formaliai atkartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, tačiau iš esmės netyrė nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, savo išvadas nepakankamai motyvavo, tikėtina neteisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai laikyti esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

48Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato G. Mekionio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Nukentėjusiųjų S. R. , L. R. , E. K. , R. P. , G. Š., V. Ž. kasacinis skundas netenkintinas.

49Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo ir iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų laikymosi

50Kasaciniuose skunduose nuteistasis A. G. ir jo gynėjas nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai nepatvirtina A. G. kaltės. Pagrįsdami šiuos teiginius, kasatoriai kelia savo versijas, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.

51Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

52Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl A. G. kaltumo padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, turi būti įvertinta, ar jo veiksmai atitinka piktnaudžiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

53Pagal BK 228 straipsnį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi paprastai piktnaudžiavimas – tai tarnybinės padėties panaudojimas ar pasinaudojimas ja priešingais nei tarnybos interesais. Dažniausiai tą faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo savo įgaliojimus, patvirtina tai, kad toks asmuo veikdamas atitinkamu būdu (arba neveikdamas) pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64/2013).

54Būtent nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad A. G., teikdamas viešąsias su Klaipėdos apskrities Šilutės rajono Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ir jo papildymo rengimu ir įgyvendinimu susijusias paslaugas, t. y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, nukentėjusiesiems (pareiškėjams išsinuomoti žemę) neteisingai nurodė, kad laisvų žemės sklypų nėra, ir jų neinformavo, kad UAB G naudojasi žeme be nuomos sutarties ir kad ši bendrovė neturi pirmumo teisės išsinuomoti žemę. Dėl tokių nuteistojo veikų buvo suklaidinta viena iš nukentėjusiųjų E. K., turinti pirmumo teisę nuomai pasirinkti formuojamus valstybinės žemės sklypus, ir taip buvo pažeista jos teisė rinktis projektavimui žemės sklypus. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkių ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintas Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nuostatas žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius (A. G. nagrinėjamoje byloje ir buvo laikomas tokiu) yra atsakingas už žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo darbų kvalifikuotą bei teisės aktų reikalavimus atitinkantį atlikimą (129.1 punktas) ir už žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo paslaugų sutartinių įsipareigojimų vykdymą (129.2 punktas). Be to, pagal minėto teisės akto nuostatas projekto autorius rengdamas žemės reformos žemėtvarkos projektą turi informuoti pretendentus apie laisvus valstybinės žemės plotus (35.2 punktas). Taigi, konstatuotina, kad teismai A. G. veikas, kurios buvo padarytos nepaisant iš teisės aktų jam, kaip valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, kylančių reikalavimų, pagrįstai pripažino piktnaudžiavimu tarnyba.

55Būtinasis piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) (2007 m. birželio 28 d. redakcija) požymis, skiriantis šį nusikaltimą ir nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos padarymas valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Turtinė žala laikytina didele, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-232/2012). Nagrinėjamoje byloje teismai padarė išvadą, kad nuteistasis piktnaudžiaudamas tarnyba diskreditavo valstybės tarnybos vardą ir taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei. Tokia teismų išvada grindžiama padarytos veikos pobūdžiu, jos sukeltais padariniais tiek atskiriems asmenims, tiek Žemės reformos procesui Rusnės kadastrinėje vietovėje (šis procesas buvo sutrikdytas, užtęstas), taip pat kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Taigi pagal teismų nustatytų aplinkybių visumą nėra pagrindo abejoti teismų išvada, kad A. G., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padarė didelę neturtinę žalą valstybei. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad didelę neturtinę žalą valstybei lėmė ne A. G. veikos, o kitų asmenų veiksmai (pavyzdžiui, kasaciniame skunde teigiama, kad žemėtvarkos projekto rengimo procesas buvo sutrikdytas ir užsitęsė dėl pačių nukentėjusiųjų veiksmų (daugkartinių nepagrįstų prašymų, skundų ir pareiškimų) ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos bei ikiteisminio tyrimo institucijų procedūrinių sprendimų), yra nepagrįsti ir neparemti byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Būtent neteisėti A. G. poelgiai lėmė ir nukentėjusiųjų veiksmus, procedūrinius ikiteisminio tyrimo institucijų sprendimus.

56BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Apie kaltės buvimą asmens padarytoje veikoje bei jos formą dažniausiai sprendžiama pagal objektyviuosius padarytos veikos požymius. Minėtos teismų ištirtos ir įvertintos A. G. veikos padarymo objektyvios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti tuo, kad A. G., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, nukentėjusiesiems (pareiškėjams išsinuomoti žemę) tyčia nurodė, jog laisvų žemės sklypų nėra, ir jų tyčia neinformavo, kad UAB G naudojasi žeme be nuomos sutarties ir todėl neturi pirmumo teisės išsinuomoti žemės. Šias teismų išvadas patvirtina liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai, kita bylos rašytinė medžiaga. Be to, ir pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu pripažino žinojęs, kad UAB G nuomos sutarties dirbamiems žemės plotams neturi ir kad apie tai nukentėjusiųjų neinformavo.

57Kasaciniuose skunduose nuteistasis A. G. ir jo gynėjas taip pat teigia, kad teismai, pripažindami A. G. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, kitų BPK straipsnių kylančias įrodymų vertinimo taisykles. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

58Antai nuteistasis A. G. ir jo gynėjas BPK 20 straipsnio 5 dalies bei kitų BPK nuostatų pažeidimą grindžia ir tuo, kad teismai, darydamas išvadą, jog E. K. sklypai ribojasi su UAB G sklypais, todėl ji turi pirmumo teisę išsinuomoti žemę, neteisingai konstatavo, jog žemės sklypai, planuose pažymėti Nr.177, 177-1, yra besiribojantys. Pasak kasatorių, kaip matyti iš Klaipėdos apskrities Šilutės rajono savivaldybės Rusnės kadastrinės vietovės laisvos valstybinės žemės plano (papildymo projekto), šiuos sklypus skiria vietinės reikšmės kelias. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į tokius kasatoriaus argumentus (šis klausimas buvo keliamas ir apeliaciniame skunde), nurodė, kad šiuo atveju valstybinės reikšmės kelias laikytinas valstybiniu žemės plotu, įsiterpusiu tarp E. K. ir UAB G žemės sklypų, kuris dalijamas lygiomis dalimis pageidaujantiems jį pirkti ar nuomoti besiribojančių žemės sklypų savininkams. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad nukentėjusiosios E. K. nuomotas sklypas ribojasi su sklypais, suprojektuotais UAB G, ir kad E. K. pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalį turėjo pirmumo teisę prieš UAB G ir dėl to jos teisės buvo pažeistos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismų padaryta išvada.

59Nuteistojo A. G. gynėjas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog valstybinės žemės nuomos sutarčių, kurios būtų suteikę pirmumo teisę rinktis formuojamus nuomai sklypus, su G sudaryta nebuvo, nevertino byloje esančių prieštaravimų ir jų nepašalino. Priešingai, nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas argumentuotai pasisakė, kodėl yra atmetami liudytojų V. B., A. M., P. L. parodymai apie tai, kad buvo sudarytos UAB G žemės nuomos sutartys. Dėl šios aplinkybės argumentuotai pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą.

60Kasaciniuose skunduose nuteistasis A. G. ir jo gynėjas BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą grindžia tuo, kad, pasak jų, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik nukentėjusiųjų parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamoje byloje nei liudytojams, nei nukentėjusiesiems nebuvo taikomas anonimiškumas. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami A. G. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad teismai, darydami tokią išvadą, ją grindė ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Šiuo atveju byloje esantys tiek A. G. teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai buvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje. Buvo išanalizuoti liudytojų, nukentėjusiųjų, nuteistojo parodymai, jie buvo gretinami tarpusavyje, lyginami su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, motyvuotai šalinami parodymų prieštaravimai. Taigi konstatuotina, kad teismai, pripažindami A. G. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo, argumentuotai pasisakė dėl A. G. padarytų teisės aktų pažeidimų, atsiradusių padarinių, priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių, jo tyčios ir specialiųjų subjekto požymių.

61Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus. Pagal nustatytas bylos aplinkybes A. G. veika teisingai kvalifikuota kaip piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnio 1 dalis).

62Dėl iš BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų laikymosi

63Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose nurodoma ir tai, kad kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje A. G. inkriminuoti iš esmės skirtingi tyčiniai veiksmai, sudarantys nusikalstamos veikos turinį. Pasak kasatorių, nuteistajam nebuvo iš anksto pranešta, kad bus keičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės dėl pirmumo teisės ir atitinkamai keičiama pažeisto Žemės įstatymo straipsnio dalis, todėl, priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio reikalavimus.

64BPK 255 straipsnio nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (1 dalis); kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (2 dalis).

65Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. buvo kaltinamas tuo, jog būdamas asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui, rengdamas Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, pažeidė asmenų, siekiančių pirmumo teise išsinuomoti žemę, eiliškumą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių 6 punkto 6.1 ir 6.2 papunkčiuose, tyčia suklaidino pirmumo teisę pasirinkti formuojamus valstybinės žemės sklypus nuomai turinčius pretendentus: S. R. , L. R. , E. K. , R. P. , G. Š., V. Ž. , melagingai jiems nurodydamas, kad laisvos valstybinės žemės rinktis nuomai jau nebėra. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. G. buvo pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis), iš esmės buvo grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir kaltinamasis aktas, t. y. tuo, kad nuteistasis pažeidė fizinių asmenų pirmumo teisę pasirinkti žemės sklypus nuomai prieš juridinius asmenis. Antai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. G., teikdamas viešąsias su Klaipėdos apskrities Šilutės rajono Rusnės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ir jo papildymo rengimu ir įgyvendinimu susijusias paslaugas, nukentėjusiesiems (pareiškėjams išsinuomoti žemę) neteisingai nurodė, kad laisvų žemės sklypų nėra, ir jų neinformavo, jog UAB G naudojasi žeme be nuomos sutarties ir kad dėl tokių A. G. veikų buvo suklaidinta viena iš nukentėjusiųjų E. K., turinti pirmumo teisę nuomai pasirinkti formuojamus valstybinės žemės sklypus. Taigi nagrinėjamoje byloje vien tai, kad pirmosios instancijos teismas E. K. pirmumo teisę nuomai pasirinkti formuojamus valstybinės žemės sklypus grindė ne tik Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, bet dar ir šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalimi, nelaikytina esminiu faktinių aplinkybių pakeitimu BPK 255 straipsnio prasme. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad nuteistasis apeliacinės instancijos teisme turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją ir dėl Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo.

66Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo

67Teismų šališkumą kasatorius A. G. iš esmės grindžia jam nepriimtinomis teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo.

68BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-414/2010). Vertinant kasatoriaus A. G. argumentus BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo subjektyviuoju aspektu, konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti bent vieno iš bylą nagrinėjusių teisėjų asmeninį tendencingumą. Šiuos pažeidimus vertinant objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos patvirtinančios jo bylą išnagrinėjusių teisėjų šališkumą.

69Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą teismuose buvo pažeista A. G. teisė į nešališką teismą, taigi pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos.

70Dėl bausmės

71Nuteistojo A. G. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad nuteistajam buvo paskirta per griežta bausmė. Nukentėjusieji mano priešingai. Jie kasaciniame skunde prašo nuteistajam skirti bausmę, susijusią su teisės teikti žemės projektavimo paslaugas atėmimu. Šis reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad nuteistojo veikoje yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių: veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio l dalies 3 punktas) ir dėl veikos atsirado sunkūs padariniai (BK 60 straipsnio l dalies 11 punktas).

72Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti nei A. G. gynėjo kasacinio skundo dalies dėl bausmės sušvelninimo, nei nukentėjusiųjų kasacinio skundo dalies dėl bausmės, susijusios su teisės teikti žemės projektavimo paslaugas atėmimu, skyrimo. Jokių duomenų, rodančių, kad teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nesilaikytų baudžiamojo įstatymo reikalavimų, nėra. Subjektyvus kasatoriaus manymas, kad bausmė pernelyg griežta, nėra pagrindas keisti teismo nuosprendžio. Nėra pagrįstas ir nukentėjusiųjų prašymas uždrausti nuteistajam teikti žemės projektavimo paslaugas. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas laikė netikslinga taikyti nuteistajam teisės atėmimą užsiimti tam tikra veikla ir tokį savo sprendimą tinkamai motyvavo. Nepagrįsti nukentėjusiųjų kasaciniame skunde nurodyti argumentai ir dėl A. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Antai savanaudiškos paskatos paprastai suprantamos kaip siekis turtinės naudos sau. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad A. G. piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi siekė sau turtinės naudos. Taip pat pritartina apeliacinės instancijos teismo nuomonei, kad didelės neturtinės žalos valstybei konstatavimas iš esmės reiškia sunkių padarinių konstatavimą, o pagal BK 60 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.

73Taigi teismas, skirdamas A. G. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

74Dėl iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 11 dalies kylančių reikalavimų laikymosi

75Nepagrįsti nuteistojo A. G. ir nukentėjusiųjų kasacinių skundų argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Antai nukentėjusieji savo kasaciniame skunde apskritai nekonkretizuoja, kuo pasireiškė minėtų BPK nuostatų pažeidimas. Šiuo atveju faktiškai apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais.

76Nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai irgi nepagrindžia to, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Antai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi, paskirtos bausmės dydžio ir kitų esminių apeliacinio skundo argumentų.

77Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 11 dalies nuostatas, pagal kurias apeliacinės instancijos teismo nutarties ar nuosprendžio nuorašai tuojau po paskelbimo įteikiami apeliantui, o jeigu jis nedalyvavo skelbiant nuosprendį (nutartį) arba nuosprendžio (nutarties) nuorašo nepriėmė tuoj po paskelbimo, šio dokumento nuorašai turi būti įteikti ar išsiųsti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo nuosprendžio ar nutarties paskelbimo. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje dėl BPK 324 straipsnio 11 dalies nuostatų pažeidimų nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės, jie nesukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Taigi minėti BPK pažeidimai nėra esminiai ir jie nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

78Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

79Minėta, kad nukentėjusieji kasaciniame skunde prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies – visiškai patenkinti nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

80Kasaciniame skunde nurodytas reikalavimas pripažinti ne tik E. K., bet ir kitų nukentėjusiųjų teisę į civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą iš esmės grindžiamas tuo, kad teismai neteisingai aiškino teisės aktų nuostatas ir netinkamai nustatė pretendentų išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus eiliškumą. Pasak kasatorių, pagal teisės aktų nuostatas visi nukentėję asmenys turėjo pirmumo teisę prieš UAB G.

81Su tokia nukentėjusiųjų pozicija negalima sutikti. Antai Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1ir 2 punktuose yra įtvirtinta, kas turi pirmumo teisę išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, tai: 1) fiziniai asmenys, įregistravę ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka arba turintys Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą pasirengimą ūkininkauti; 2) juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurių metinės įplaukos iš prekinės žemės ūkio produkcijos realizavimo sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gaunamų pajamų. Vertinant šį teisinį reguliavimą kitų šio įstatymo nuostatų taip pat ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalies kontekste darytina išvada, kad 1 punkte įvardyti asmenys išsinuomojant žemės sklypus neturi pirmumo teisės prieš 2 punkte nurodytus juridinius asmenis. Kaip teisingai pažymėjo teismai, jų tarpusavio konkurencija sprendžiama pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje nustatytas taisykles. Pritartina ir teismų argumentams dėl to, kodėl sprendžiant pretendentų eiliškumo klausimą nebuvo vadovaujamasi Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu. Taigi nėra pagrindo abejoti teismų sprendimais, kuriais buvo atmesti nukentėjusiųjų (išskyrus E. K.) civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo.

82Nepagrįsti ir nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BPK 115 straipsnio 2 dalies taikymo.

83BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad patirtų nuostolių dydžio nustatyti neatidėjus bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos apie nukentėjusiosios realias galimybes plėsti veiklą, tokios veiklos apimtis nėra galimybės, konstatavo, kad E. K. pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio turtinės žalos dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Reikėtų sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad šiuo atveju teismui pateikta buhalterinė pažyma nėra pakankamas ir neginčijamas įrodymas dėl E. K. planuotų gauti ir dėl A. G. neteisėtų veiksmų negautų pajamų. Taigi nėra pagrindo teigti, kad, nusprendę klausimą dėl ieškinio turtinės žalos dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, teismai nukrypo nuo iš BPK 115 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų.

84Sprendžiant klausimą dėl to, ar pagrįstai teismai nukentėjusiesiems S. R., G. Š., V. Ž., R. P., L. R. iš A. G. priteisė po 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareiškiamas dėl kaltininko nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis). Gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2004, 2K-301/2012).

85Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad kaltinamojo veiksmai iš esmės pažeidė vienos nukentėjusiosios (t. y. E. K.) ineresus ir kad kitų nukentėjusiųjų teisės iš esmės nebuvo pažeistos, pašalino iš kaltinimo didelės turtinės ir neturtinės žalos padarymą nukentėjusiesiems. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tarp nuteistajam inkriminuoto piktnaudžiavimo ir žalos, kurią galėjo patirti nukentėjusieji (išskyrus E. K.), nėra reikiamo priežastinio ryšio. Darytina išvada, kad civilinis ieškinys byloje išspręstas pažeidžiant BPK 109 straipsnio reikalavimus. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir dėl šios dalies priimti teisingą nuosprendį. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinkamai keistini.

86Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 dalimi,

Nutarė

87Pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutartį: panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, pagal kurią nukentėjusiesiems S. R., G. Š., V. Ž., R. P., L. R. iš A. G. priteista po 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir nukentėjusiųjų S. R., G. Š., V. Ž., R. P., L. R. civilinius ieškinius atmesti.

88Kitas Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė... 2. sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,... 3. dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,... 4. nuteistajam A. G.,... 5. nuteistojo gynėjui advokatui Gyčiui Mekioniui,... 6. nukentėjusiesiems S. R., E. K.,... 7. nukentėjusiųjų atstovui advokatui Sauliui Tamošaičiui,... 8. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 9. Nukentėjusiesiems S. R., G. Š., V. Ž., R. P., L. R. iš A. G. priteista po... 10. Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 11. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A.... 12. A. G. nuteistas už tai, kad, teikdamas viešąsias paslaugas, piktnaudžiavo... 13. A. G., būdamas individualios įmonės savininku bei asmeniu, prilygintu... 14. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Šilutės rajono... 15. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai... 16. Kasatorius nurodo buvęs įtariamas ir kaltinamas tuo, kad, rengdamas Rusnės... 17. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A.... 18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, vertindami byloje surinktus įrodymus,... 19. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė... 20. Išvadas dėl A. G. suinteresuotumo UAB G naudai teismai grindė tuo, kad jis... 21. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog... 22. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas... 23. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl paskirtos bausmės dydžio,... 24. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl Žemės reformos įstatymo... 25. Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos... 26. Tai, kad šališkas buvo ir apeliacinės instancijos teismas, pasak... 27. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas G. Mekionis prašo panaikinti... 28. Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimai šioje byloje priimti padarant esminius... 29. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimu metu apeliacinės... 30. Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamus sprendimus teismai priėmė... 31. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog... 32. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tarp A. G. veiksmų ir nuosprendyje įvardytų... 33. Kasatorius teigia, kad A. G. veiksmuose nebuvo tyčios suklaidinti pretendentus... 34. Kasatorius taip pat nesutinka su A. G. paskirta bausme, nurodo, kad ji... 35. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai privalėjo atmesti E. K.... 36. Kasaciniu skundu nukentėjusieji S. R., L. R., E. K., R. P., G. Š., V. Ž.... 37. 1) pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d.... 38. 2) pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d.... 39. Kasatorių nuomone, žemesnių instancijų teismai netinkamai įvertino kai... 40. Kasatoriai nurodo, kad teismai teisingai konstatavo, jog valstybinės žemės... 41. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. sausio... 42. Kasatorių teigimu, teismai netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas,... 43. Kasatoriai taip pat mano, kad teismai netinkamai išsprendė klausimus,... 44. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, teisę į neturtinės žalos... 45. Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. G. suinteresuotumas UAB G nauda yra... 46. Bausmė, susijusi su teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra... 47. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK... 48. Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato G. Mekionio kasaciniai skundai... 49. Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo ir iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301... 50. Kasaciniuose skunduose nuteistasis A. G. ir jo gynėjas nesutinka ir su teismų... 51. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir... 52. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika... 53. Pagal BK 228 straipsnį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) piktnaudžiavimas... 54. Būtent nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad A. G., teikdamas... 55. Būtinasis piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) (2007 m. birželio 28 d.... 56. BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas padaromas tiesiogine arba... 57. Kasaciniuose skunduose nuteistasis A. G. ir jo gynėjas taip pat teigia, kad... 58. Antai nuteistasis A. G. ir jo gynėjas BPK 20 straipsnio 5 dalies bei kitų BPK... 59. Nuteistojo A. G. gynėjas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios... 60. Kasaciniuose skunduose nuteistasis A. G. ir jo gynėjas BPK 301 straipsnio 2... 61. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro... 62. Dėl iš BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų... 63. Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose nurodoma ir tai, kad... 64. BPK 255 straipsnio nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų... 65. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. buvo kaltinamas tuo, jog būdamas... 66. Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo... 67. Teismų šališkumą kasatorius A. G. iš esmės grindžia jam nepriimtinomis... 68. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos... 69. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą teismuose buvo... 70. Dėl bausmės... 71. Nuteistojo A. G. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad nuteistajam buvo... 72. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti nei A. G. gynėjo kasacinio skundo... 73. Taigi teismas, skirdamas A. G. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų... 74. Dėl iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio... 75. Nepagrįsti nuteistojo A. G. ir nukentėjusiųjų kasacinių skundų argumentai... 76. Nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai irgi nepagrindžia to, kad... 77. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK... 78. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo... 79. Minėta, kad nukentėjusieji kasaciniame skunde prašo pakeisti Šilutės... 80. Kasaciniame skunde nurodytas reikalavimas pripažinti ne tik E. K., bet ir... 81. Su tokia nukentėjusiųjų pozicija negalima sutikti. Antai Žemės įstatymo 9... 82. Nepagrįsti ir nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BPK... 83. BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima... 84. Sprendžiant klausimą dėl to, ar pagrįstai teismai nukentėjusiesiems S. R.,... 85. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad... 86. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 87. Pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d.... 88. Kitas Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nuosprendžio...