Byla 2A-29-527/2015
Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo regreso teise (tretieji asmenys: bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Transkedavė“, VSK „Strachovoj Dom“, L. A.)

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė) ir Jolitos Cirulienės (pranešėja), sekretoriaujant ievai Gegieckaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui M. B., atsakovės atstovei advokatei Gintarei Girdzijauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fatrans“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2099-800/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Fatrans“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo regreso teise (tretieji asmenys: bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Transkedavė“, VSK „Strachovoj Dom“, L. A.),

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo pagrįstumo.

4Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 20 941,55 Lt nuostolių atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 628 Lt žyminį mokestį bei 376,80 Lt už priedų vertimą į valstybinę kalbą, šešių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Didžiojoje Britanijoje 2012-02-22 dėl Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę R. P. 420.19, v. Nr. ( - ), kuri nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 41 straipsnio 8 dalis) vairavusio L. A. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta automobilis Hyundai 130, v. Nr. ( - ) J, bei kelio infrastruktūra. Eismo įvykio dieną atsakovė (buvusi K. V. įmonė) buvo R. P., v. Nr. ( - ), savininkė, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras (MOTOR INSURERS' BUREAU - UK), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), suadministravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės, t. y. Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui), 5 151,42 GBP (20 941,55 Lt) reikalavimą, kurį ieškovas patenkino.

6Atsakovė (buvusi K. V. įmonė) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ji automobilį R. P. 420.19, v. Nr. ( - ) (ankstesnis v. Nr. ( - ) 2010-08-01 Panaudos sutartimi Nr. 2010/-11 perdavė naudotis UAB „Transkedavė“, kuri ją apdraudė Rusijos Federacijos draudimo kompanijos OOO „BCK“ Kaliningrado srities draudimu, galiojusiu nuo 2011-07-30 iki 2012-07-29, todėl 2012-02-22 eismo įvykio metu draudiminė apsauga Didžiojoje Britanijoje galiojo. Pagal TPVCAPD įstatymo 4 str. 2 d., kai transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. R. P. 420.19, v. Nr. ( - ), panaudos sutartimi buvo teisėtai perduota valdyti UAB „Transkedavė“, ji tapo atsakinga ir už draudimo sutarties sudarymą. Kadangi panaudos sutartyje nebuvo numatyta, kad panaudos davėjas privalo apdrausti transporto priemonę, panaudos gavėjas UAB „Transkedavė“ privalėjo rūpintis ir transporto priemonės draudimu.

7Trečiasis asmuo BUAB „Transkedavė“ nurodė, kad 2010-08-01 Panaudos sutartyje nebuvo numatyta, kad panaudos gavėjas yra įpareigotas rūpintis transporto priemonės privalomuoju civiliniu draudimu. LAT 2010-10-07 nutartyje c. b. Nr. 3K-7-300/2010 konstatuota, kad „Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Įstatyme suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį“. Atsakovė, būdama automobilio savininke ir 2010-08-01 Panaudos sutartyje nebuvus susitarta, kad civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės panaudos gavėjas, privalėjo pasirūpinti automobilio privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apylinkės teismas 2014-04-11 sprendimu (t. 3, b. l. 18–23) ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės ieškovui 20 941,55 Lt nuostolių, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-04-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 628 Lt žyminio mokesčio, 794,40 Lt išlaidų už dokumentų priedų vertimą, 76,41 Lt atvykimo į teismą išlaidų ir valstybei 99,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

9Teismas nustatė, kad dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės R. P., v. Nr. ( - ) (t. 1. b. l. 32), kuri Lietuvoje nebuvo apdrausta valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (t. 1. b. l. 137), vairuotojo L. A. kaltės 2012-02-22 eismo įvykio Didžiojoje Britanijoje metu buvo apgadintas Hyundai 130, v. Nr. ( - ) ir kelio infrastruktūra (t. 1, b. l. 35–56, t. 2, b. l. 51–58, 103–156). Ieškovas ieškinį grindė kitos valstybės (Didžiosios Britanijos paskaičiuotos žalos atlyginimo dokumentais, kurie, jų manymu, buvo pagrįsti. 2012-02-22 raštas (t. 1, b. l. 36), sąskaitos (t. 1, b. l. 38–42, 45–46), eismo įvykio deklaracija (t. 1, b. l. 50–56) buvo pakankamas pagrindas išmokėti nuostolius. Ieškovas taip pat pateikė Didžiosios Britanijos draudikų biurui adresuotą trečiojo asmens VSK ,,Strachovoj dom“ raštą, kuriame šis nepatvirtino poliso ( - )galiojimo įvykio metu, nes negali identifikuoti draudimo poliso pagal pateiktą numerį (t. 1, b. l. 57–58). Ieškovas pateikė jam adresuotą Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos raštą, kuriame nurodyta, kad „Rusijos žalios kortelės yra išduodamos Lietuvos transporto priemonėms, kurias valdo Lietuvos tarptautiniai vežėjai. Tokia praktika prieštarauja Žalios kortelės sistemos taisyklėms ir Lietuvos teisės aktams. Tai reiškia, kad visus nuostolius, patirtus užsienio šalyse eismo įvykių metu dėl Lietuvos transporto priemonių, turinčių Rusijos žaliąsias korteles, kaltės, turės kompensuoti patys Lietuvos vežėjai“ (t. 2, b. l. 84). Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota R. P., v. Nr. ( - ), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakovė neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš ieškovo, įgijusio atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Atsakovė apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2014-04-11 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, netenkinus šio prašymo – sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisiant bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 32–37).

12Atsakovė (buvusi K. V. įmonė) automobilį R. P. 420.19, v. Nr. ( - ) (ankstesnis v. Nr. ( - ) 2010-08-01 Panaudos sutartimi Nr. 2010/-11 (1 t., b. l. 97–98) perdavė naudotis UAB „Transkedavė“ (kuriai Kauno apygardos teismo 2012-11-03 nutartimi iškelta bankroto byla), apdraudusiai jį Rusijos Federacijos draudimo kompanijos VSK „Strachovoj dom“ draudimu (1 t., b. l. 99–102), galiojusiu nuo 2011-07-30 iki 2012-07-29, todėl 2012-02-22 eismo įvykio metu draudiminė apsauga galiojo daugelyje Europos šalių, taip pat ir Didžiojoje Britanijoje, kur automobilis 2012-02-22 pateko į eismo įvykį.

13Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis draudimo sutarties sampratą aiškina taip: „Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis“. Transporto priemonių draudimą reglamentuoja TPVCAPD įstatymas, kurio tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nurodo, kokia transporto priemonė laikytina transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta transporto priemone, t. y. transporto priemonė, kuriai galioja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ar kita šio įstatymo reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis. Remiantis šiuo apibrėžimu bei atsakovės pateiktu draudimo polisu traktuotina, kad autoįvykio dieną transporto priemonė buvo apdrausta. CK 6.1002 straipsnio 1 dalis numato, jog draudimo objektas gali būti draudžiamas nuo skirtingų rizikų, sudarant vieną arba kelias draudimo sutartis su tuo pačiu arba su skirtingais draudikais. Šiuo konkrečiu atveju draudimo polisas buvo galiojantis, kadangi atsakovė už transporto priemonės draudimą buvo tinkamai ir laiku sumokėjusi.

14Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kai transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. R. P. 420.19, v. Nr. ( - ) (ankstesnis v. Nr. ( - ) panaudos sutartimi buvo teisėtai perduota valdyti UAB „Transkedavė“, kuri tapo atsakinga ne tik už transporto priemonės naudojimą laikantis teisės aktų reikalavimų, bet ir už draudimo sutarties sudarymą.

15LAT 2010-10-07 nutartyje c. b. Nr. 3K-7-300/2010 konstatavo, kad „Naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Transporto priemonės nuomos atveju nuomininkas privalo mokėti draudimo įmokas, jeigu nuomos sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.526 straipsnis). Panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.636 straipsnis). Nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas“. Šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, kad reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo turi būti nukreiptas ne į transporto priemonės savininką, bet į teisėtai sudarytos ir galiojančios transporto priemonės panaudos sutarties pagrindu tapusį jos valdytoją (šiuo atveju – BUAB „Transkedavė“). Panaudos sutartyje (1 t., b. l. 97–98) 3.4 punktu panaudos sutarties šalys susitarė: „panaudos gavėjas įsipareigoja naudoti perduotą vilkiką pagal jo paskirtį, atstovauti Panaudos davėją Kelių policijoje ir draudimo įstaigose, išlaikyti ir saugoti jam pagal šią sutartį perduotą vilkiką“. Atsakovei ir UAB „Transkedavė“ susitarus, jog UAB „Transkedavė“ kaip panaudos gavėjas atstovaus atsakovę draudimo įstaigose, tai ir reiškia, jog UAB „Transkedavė“ prisiėmė pareigą drausti panaudos sutartimi perduotą transporto priemonę.

16Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Visą atsakomybę už transporto priemonės draudimą panaudos sutartimi prisiėmė UAB „Transkedavė“, apdraudusi transporto priemonę Rusijos draudimu, ir dėl to turi atlyginti žalą ieškovui. Ieškovas turėjo reikšti ieškinį ne atsakovei, o trečiajam asmeniui BUAB „Transkedavė“ kaip atsakovei.

17Teismas nurodė, jog „Taip pat atsakovo atstovė teismo posėdžio metu reiškė abejones, dėl žalos dydžio pagrįstumo. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kurie objektyviai patvirtintų žalos dydį, kėlė klausimą kokie įrodymai patvirtina dirbtų remontuojant apgadintą automobilį valandų skaičių, nurodė, kad nėra dokumentų, patvirtinančių remontuotų ar keistų detalių kainas, nėra duomenų apie naudotas medžiagas ir dažus pagal sąskaitą (t. 1, b. l. 46)“, tačiau nepasisakė dėl atsakovės atstovės argumentų. Teismas neatsižvelgė ir nepasisakė ir dėl kitų atsakovės atstovės argumentų, išsakytų 2014-03-25 teismo posėdžio metu. Atsakovės atstovė nurodė abejones dėl sąskaitų (t. 1, b. l. 39–43) pagrįstumo, kadangi neaišku už ką šios sąskaitos išrašytos, be to, nepateikta šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Kelia abejonių ir sąskaita faktūra (t. 1, b. l. 45–46), kurioje paskaičiuota 10 valandų už darbą, tačiau neaišku, kaip tos darbo valandos buvo skaičiuotos, kur darbo valandos buvo fiksuotos, todėl nepagrįstai paskaičiuota 400 GBP suma už darbą, tačiau teismas to nesiaiškino. Taip pat paskaičiuota 180 GBP suma už dažus ir medžiagas, tačiau neaišku, kokios medžiagos buvo panaudotos. Sąskaitoje nurodyta, jog „sugadintas kairysis priekinis sparnas, bamperis ir priekinis žibintas“, tačiau tai prieštarauja kitiems rašytiniams įrodymams. Rašte (t. 1, b. l. 51–52) nurodyta: „(...) tuomet pamačiau sunkvežimio ratus ir vienas iš ratų trenkėsi į kairįjį priekinį mano automobilio kampą“, todėl pagrįstai teigtina, jog bylos įrodymai nepatvirtina fakto, jog reikėjo keisti priekinį žibintą ar kitas detales. Nėra aišku, ar buvo būtinybė automobilio tam tikras dalis keisti, nes galbūt būtų užtekę tik tam tikro remonto. Taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl sąskaitos už pakaitinio automobilio nuomą nuo 2012-02-22 iki 2012-02-26 (t. 1, b. l. 53–56), nors sąskaitoje faktūroje (t. 1, b. l. 45–46) nurodyta, jog apgadintas automobilis buvo remontuotas 10 valandų. Šių atsakovės argumentų teismas taip pat nesiaiškino. Elektroninio laiško kopijoje (t. 2, b. l. 71–72) nurodyta, jog „kaip Jūs galite matyti, sąmatoje nurodoma, kad žala buvo padaryta kairiam priekiniam sparnui ir priekiniams žibintams. Visos paminėtos dalys yra šalia priekinių žibintų, todėl buvo apgadintas ne tik žibintas, bet ir visa sritis“, tačiau kitoje elektroninio laiško kopijoje (t. 2, b. l. 73–74) parašyta „iš kairės pusės nurodoma, kad buvo sudaužytas priekinis žibintas ir padaryti įbrėžimai“. Taigi neaišku, kokio masto žala įvykus autoįvykiui buvo padaryta. Byloje nepateiktų įrodymų, patvirtinančių vairuotojo L. A. kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. L. A. atsiliepime į ieškinį (t. 2, b. l. 4–9) nenurodoma, jog vairuotojas kaltas dėl eismo įvykio, be to, vairuotojas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, todėl buvo būtina vairuotoją apklausti teismo posėdyje. Visa tai patvirtina faktą, jog būtina atnaujinti šios bylos nagrinėjimą iš esmės, kad ieškovas įrodytų padarytos žalos mastą bei kad L. A. duotų paaiškinimus, reikšmingus žalos mastui nustatyti. Ieškovas nepateikė transporto priemonės apžiūros akto, nepakvietė dalyvauti atsakovės atstovo tikslu objektyviai įvertinti žalos mastą. Kadangi byloje nepateikta nei vieno įrodymo apie tai, kas konkrečiai buvo eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonėje ( - ) v. Nr. ( - ) nepateikta įrodymų, jog nurodyti pažeidimai buvo padaryti būtent eismo įvykio metu, o įrodinėjimo pareiga šiuo atveju pagal CPK 178 str. atitenka ieškovui, ieškinys atmestinas.

18LAT 2014-03-19 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-100/2014 konstatuota, jog „Teisė į teisminę gynybą, garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo. Taigi iš pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų išplaukiantis draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose (LAT 2014-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Taigi pagal formuojamą praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose, kada ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras – sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta“. Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir teismo argumentas, jog ,,Ieškovas, išmokėdamas nuostolius rėmėsi pateiktais kitos valstybės paskaičiuotos žalos atlyginimo dokumentais, kurie jų manymu buvo pagrįsti. 2012 m. vasario 22 d. raštas (t. 1, b. l. 36), sąskaitos (t. l, b. l. 38–42, 45–46) eismo įvykio deklaracija (t. 1, b. l. 50–56) buvo pakankamas pagrindas išmokėti nuostolius“, kaip prieštaraujantis formuojamai LAT praktikai.

19Atsižvelgiant į LAT išaiškinimą, darytina išvada, jog ieškovas, privalėjęs įrodyti žalos dydį, to nepadarė, o teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovės atstovės argumentus dėl žalos dydžio pagrįstumo (t. 1, b. l. 39–56). Šioje byloje iš esmės nevyko įrodinėjimo procesas dėl padarytos žalos sudedamųjų dalių, ieškinys atmestinas dėl priežastinio ryšio ir reikalaujamos atlyginti žalos dydžio neįrodymo, kada ieškovas reikalavimą grindė iš esmės tik kitos šalies draudikų biuro pateiktais dokumentais, patvirtinančiais žalos atlyginimo nukentėjusiems asmenims išmokėjimo faktą, kurie pagal LAT praktiką nėra pakankami visoms civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti, nes tretiesiems asmenims nėra privalomi draudikų tarpusavyje pasiekti susitarimai. Kadangi byloje iš esmės nevyko įrodinėjimo procesas dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų, o LAT išaiškinimai dėl įrodymų pakankamumo tokio pobūdžio bylose dar nebuvo priimti šią bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 str. 2 d. 1 p.) (LAT 2014-03-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-100/2014).

20Trečiasis asmuo L. A. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 44–47) prašo Kauno apylinkės teismo 2014-04-11 sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui arba atmesti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo nurodo, kad jis 2012-02-22 eismo įvykio dieną dirbo UAB „Transkedavė“ vilkiko vairuotoju. Jis vilkiką priėmė vairavimui būdamas užsienyje (Europoje) iš kito tos pačios įmonės darbuotojo, perėmęs transporto priemonę patikrino visus su jos naudojimu susijusius dokumentus, įskaitant draudimo liudijimą, kuris buvo galiojantis, t. y. draudimo apsauga galiojo iki 2012-07-29, o pagal draudimo liudijime pateiktus duomenis vilkikas buvo apdraustas transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju tarptautiniu draudimu Rusijos draudimo bendrovėje VSK „Strachovoj Dom“. Trečiasis asmuo, patikrinęs vilkiko draudimo liudijime (žaliojoje kortoje) nurodytus duomenis, įsitikino, kad vilkikas yra apdraustas, todėl gali vykdyti krovinių pervežimus. Jis, neturėdamas specialų draudimo teisės žinių, negalėjo žinoti, ar Rusijos draudimo bendrovės išduotas draudimo liudijimas atitinka TPVCAPD įstatymo sąlygas. Jis pagrįstai manė, kad darbdavys pasirūpino tinkamu vilkiko draudimo liudijimu, jį apmokėjo, o atsitikus eismo įvykiui, jei jis būtų pripažintas atsakingu asmeniu, draudimo bendrovė atlygins visus nukentėjusios šalies nuostolius. Jis neturėjo jokio pagrindo abejoti vilkiko draudimo liudijimo teisėtumu ir galiojimu, nes tokį dokumentą kaip tinkamą priima užsienio šalių policijos pareigūnai. Jis iš darbdavio UAB „Transkedavė“ yra priėmęs darbui ne vieną tokį vilkiką su Rusijos draudimo bendrovės išduotais tarptautinio draudimo liudijimais (žaliomis kortomis), tačiau atliekant pervežimus jokių nesklandumų dėl Rusijos draudimo bendrovių žaliųjų kortų neiškildavo. Apie tai, kad ieškovas nepripažįsta Rusijos draudimo bendrovių išduotų tarptautinių draudimo liudijimų (žaliųjų kortų), jis sužinojo tik gavęs iš ieškovo pretenzijas ir ieškinį. Kadangi draudimo liudijimas nėra paneigtas, galiojimo terminas apima eismo įvykio dieną, todėl ieškovas privalėjo kreiptis į atsakingą Rusijos draudimo bendrovę VSK „Strachovoj Dom“. Darbdavys UAB „Transkedavė“ privalėjo užtikrinti, kad jo vairuojamas vilkikas 2012-02-22 eismo įvykio dienai būtų apdraustas pagal TPVCAPDĮ sąlygas ir turėtų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje galiojantį draudimo liudijimą, kurį galima būtų panaudoti draudimo įvykio atveju. UAB „Transkedavė“ yra krovinių pervežimo įmonė, jai keliami aukštesni nei darbuotojams, dirbantiems toje įmonėje, profesionalumo, atidumo ir sąžiningumo reikalavimai. Įmonė privalo išmanyti su transporto priemonių draudimu susijusius teisės aktus, turi pakankamai finansinių išteklių, kad galėtų gauti konsultacijas, esant abejonėms dėl draudimų. Įmonėje dirba profesionali administracijos komanda, kuri turi pareigą išsiaiškinti, ar Rusijos draudimo bendrovės išduotas draudimo liudijimas galioja Lietuvoje ir dėl to darbuotojas nepatirs neigiamo pobūdžio pasekmių, susijusių su nuostolių atlyginimu. Sutiktina su apeliantu, kad ieškovas neįrodė reikalaujamos ir teismo priteistos sumos, nes kyla pagrįstų abejonių dėl nukentėjusio asmens turtui padarytos žalos apimties, dydžio ir atitikimo ieškovo pateiktiems dokumentams. Teismas priteisė ieškovui atlyginimą už detales ir darbus, kurie nepagrįstai įtraukti į žalos dokumentus ir yra nesusiję priežasties–pasekmės ryšiu su eismo įvykiu. Apeliantas motyvuotai atkreipia dėmesį į remonto sąmatos pozicijas, kurios neatitinka bylos aplinkybių ir tokiu būdu suteikė ieškovui galimybę praturtėti atsakovės sąskaita. Teismas pažeidė procesines teisės normas, nes netinkamai vertino įrodymus, kuriuose užfiksuotų duomenų trūkumas ir prieštaringumas neleidžia daryti vienareikšmiškos teismo konstatuotos išvados.

21Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 49–65) prašo Kauno apylinkės teismo 2014-04-11 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 134 straipsnyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Kai pareigą sudaryti draudimo sutartį numato Lietuvos Respublikos įstatymai (šiuo atveju tokią pareigą numato TPVCAPD įstatymo 4 straipsnis), ji nelaikoma tinkamai įvykdyta, jei sudaryta draudimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, taikomų tokiam draudimui, nuostatų. Sutinkamai su TPVCAPD įstatymo 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatomis, atsakingas už sutarties sudarymą asmuo (šiuo atveju – apeliantė) privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPD įstatymo reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Minėto straipsnio 8 dalis aiškiai nustato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t. y. transporto priemonės, registruotos Lietuvos Respublikoje) valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios TPVCAPD įstatymo reikalavimus, sudarymą. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t. y. dėl transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė draudimo sutartis, su kuria tik ir gali būti išduodama žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės (TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 8, 9, 18 dalys, 6 straipsnio 4, 6 dalys). Tokios pačios pozicijos dėl išvardintų TPVCAPDĮ straipsnių nuostatų laikosi ir teismai (Vilniaus apygardos teismo 2014-05-21 nutartis c. b. Nr. 2A-1819-611/2014 ir 2014-04-07 nutartis c. b. Nr. 2A-1771-392/2014; Panevėžio apygardos teismo 2014-03-20 nutartis c. b. Nr. 2A-196-227/2014; Vilniaus apygardos teismo 2011-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. ( - )533/2011; Kauno apygardos administracinio teismo 2010-06-28 nutartis administracinėje byloje 11-497-353/2010; Panevėžio apygardos teismo 2013-04-11 nutartis c. b. Nr. 2A-207-280/2013; Kauno apygardos teismo 2013-12-10 nutartis c. b. Nr. 2A-1940-273/2013/ Kauno apygardos teismo 2013-12-18 nutartis c. b. Nr. 2A-1913-480/2013).

22Apie tai, jog rusiškos žaliosios kortelės (tarptautiniai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimai) gali būti išduodamos tik dėl Rusijoje įregistruotų transporto priemonių, pasisako ir Biurų taryba (Council of Buream) – žaliosios kortelės sistemos koordinatoriaus funkcijas atliekanti institucija, vienijanti visų šiai sistemai priklausančių valstybių nacionalinių draudikų biurus (TPVCAPDĮ 2 str. 1 d.). Be to, ir Rusijos nacionalinis draudikų biuras rašte, adresuotame Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ bei Biurui, nurodė, kad rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms bei Lietuvos nacionaliniams teisės aktams ir yra nesąžiningų draudimo tarpininkų bei vežėjų kriminalinė veikla. Dėl šios priežasties tokiomis transporto priemonėmis padarytą žalą turi atlyginti patys vežėjai (2014-02-10 rašto 5 priedas).

23Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės (TPVCAPD įstatymo 28 str.) duomenimis, dėl transporto priemonės R. P., valstybinis Nr. ( - ), eismo įvykio dienai nei vienas draudikas - Biuro narys nebuvo sudaręs draudimo sutarties (2013-09-13 rašto 2 priedas). Be to, apelianto nurodoma Rusijos draudimo bendrovė „VSK“ nėra Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė (TPVCAPD įstatymo 10 str. 3 d.), nėra ir niekada nebuvo Biuro nare (2013-09-13 rašto 3 priedas). Apeliantas, veikdamas kaip juridinis asmuo, turėjo ir galėjo išsiaiškinti (informacija skelbiama ir viešai (pvz., internete, adresu www.cab.lt)), kokie subjektai gali suteikti TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančią draudimo apsaugą dėl Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių (2013-09-13 rašto 4 priedas). Rusijos draudimo bendrovės žaliosios kortelės išduodamos pagal tos šalies, kurioje ji yra išleidžiama, teisę, todėl jos negali garantuoti specifinių sąlygų, kurios turi būti užtikrinamos pagal Europos Sąjungos direktyvas (TPVCAPD įstatymo 14 straipsnio 4 dalis nustato, kad draudikas, turintis teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą Lietuvos Respublikoje, privalo kiekvienoje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirti atstovus pretenzijoms nagrinėti, kurie yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims).

24CK 6.988 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas – TPVCAPD įstatymas, kuriame įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei Biuro atgręžtinio reikalavimo teise. Pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d., Vilniaus apygardos teismo 2010-10-06 nutartis c. b. Nr. 2A-840-516/2010, LAT 2008-06-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-325/2008). LAT yra pasisakęs, kad jeigu panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, LAT Teismų praktika, Biuletenis Nr. 34, LAT 2010-10-07 nutartis c. b. Nr. 3K-7-300/2010). Eismo įvykio metu atsakovė UAB „Fatrans“ buvo R. P. 420.19, v. Nr. ( - ), savininkė, kurios pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

25B. Ž. administravimo departamento išvada patvirtina Biuro reikalavimo pagrįstumą (2 priedas). Trečiojo asmens kaltę dėl eismo įvykio patvirtina eismo įvykio dalyvių užpildyta deklaracija. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos bylą administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas (TPVCAPDĮ - „Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai“ (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) (paskelbti su 2003-07-28 KOMISIJOS SPRENDIMU dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB)) (2013-06-03 ieškinio 4, 5 priedai; Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-14 nutartis c. b. Nr. 2A-1471-253/2012; Kauno apygardos teismo 2013-03-14 nutartis c. b. Nr. 2A-557-657/2013; Panevėžio apygardos teismo 2013-04-18 nutartis c. b. Nr. 2A-244-280; Klaipėdos apygardos teismo 2013-04-11 nutartis c. b. Nr. 2A-508-406/2013; Kauno apygardos teismo 2013-08-26 nutartis c. b. Nr. 2A-1947-343/2013; Vilniaus apygardos teismo 2013-10-18 nutartis c. b. Nr. 2A-1251-232/2013; Kauno apygardos teismo 2013-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2366-601/2013; Kauno apygardos teismo 2013-12-10 nutartis c. b. Nr. 2A-2117-555/2013; Klaipėdos apygardos teismo 2013-12-11 nutartis c. b. Nr. 2A-793-112/2013).

26Be to, ir TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad Biuras išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras neaiškina kitos valstybės nacionalinių teisės aktų bei savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija. Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į turimus dokumentus bei į Didžiojoje Britanijoje galiojančius teisės aktus, nustatė eismo įvykio faktą, administravo žalą, nustatė žalos dydį bei, ją atlyginęs, pateikė reikalavimą Biurui. Būtent Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, o ne Biuras yra tas subjektas, kuris įvertina eismo įvykio metu padarytą žalą. Bendradarbiavimo nuostatai Biurui nenumato pareigos ar procedūros, kurią įgyvendinant jis galėtų įtakoti Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro sprendimus, priimamus administruojant žalą, ar priversti pateikti įrodymus nacionaliniam teismui. Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 4 punktą transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pareikalavus, laiku atsiunčiami patvirtinamieji dokumentai, įskaitant objektyvius įrodymus, kad nukentėjusių asmenų žala buvo atlyginta, tačiau dėl to neturi būti uždelstas išlaidų atlyginimas. Kas yra siųstini „patvirtinamieji dokumentai“ savo valstybės vardu (pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės sąvokai priskirtini ir tokie subjektai, kaip nacionaliniai draudikų biurai, kuriems valstybė suteikė plačius įgaliojimus (Byla Nr. C-188/89; LAT Teismų praktika, Biuletenis Nr.34, p. 387)) sprendžia pats eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, kuris administruoja žalą, kadangi eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu. Biuras pateikė teismui visus dokumentus, kuriuos atsiuntė Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, kurie vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, bei žalą pagrindžiančius dokumentus (reikalavimo kopiją, transporto priemonės remonto vertės sąskaitos kopiją, sąskaitų už eksperto paslaugas bei už pakaitinės transporto priemonės nuomą kopijas). Apeliantas, kvestionuodamas Biuro reikalaujamos žalos dydį, savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė ir apsiribojo tiktai abstrakčiais teiginiais. Apeliantė turėjo ir galėjo pasidomėti jos naudojama transporto priemone padaryta žala, jos aplinkybėmis, esant prieštaravimams, teikti argumentuotus prašymus/paaiškinimus kompetentingoms Didžiosios Britanijos institucijoms (Kauno apygardos teismo 2014-04-04 nutartis c. b. Nr. 2A-618-555/2014; Kauno apygardos teismo 2013-12-18 nutartis c. b. Nr. 2A-1913-480/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-18 nutartis c. b. Nr. 2A-491/2012), tačiau to nepadarė.

27LAT 2014-02-13 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-24/2014 konstatavo, kad „...iš pirmiau nurodytų teisės aktų...“ (Direktyva (2009/103/EB); Komisijos sprendimas (2003/564/EB), kuriuo patvirtinti ir paskelbti Bendradarbiavimo nuostatai; TPVCAPDĮ) „...nuostatų (išplaukiantis draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose“. LAT 2014-03-19 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-100/2014 „...Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams“. Ieškovė su šiomis neteisingomis ir nepagrįstomis LAT išvadomis dėl subjektų rato, kuriems galioja Bendradarbiavimo nuostatų nuostatos, nesutinka. Ieškovas nesutinka su LAT nuomone, jog kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis Biuras; kad atsakovui ginčijant (net ir nepagrįstai kvestionuojant) aplinkybę, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, Biuras turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį.

28Ieškovas, nesutikdamas su apeliantės nurodomomis LAT suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, susijusiomis su 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva (2009/103/EB)) ir 2003-07-28 Komisijos sprendimo dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB) (toliau – Komisijos sprendimas (2003/564/EB)) nuostatų aiškinimu (LAT 2014-02-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-24/2014; LAT 2014-03-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-100/2014), remdamasis Europos Sąjungos sutarties ir sutarties Dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 19 straipsnio 3 dalies, 267 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo teismo statuto 23a straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio ir CPK 3 straipsnio 5 dalies ir 42 straipsnio, 318 straipsnio, 326 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais ES teisės aiškinimo klausimais, patikslintais 2014-11-24 pateiktame prašyme (t. 3, b. l. 90–91):

291. Ar Direktyvos (2009/103/EB) 2 straipsnio a punkto nuostata numatanti, kad „...kiekvienas nacionalinis draudikų biuras pagal savo valstybės privalomojo draudimo teisės aktus užtikrina Žalos sureguliavimą jo teritorijoje įvykus draudžiamam įvykiui, padarytam transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar ši transporto priemonė yra apdrausta“, turi būti aiškinama taip, kad sprendimą dėl eismo įvykiui ir jo metu padarytos žalos atlyginimui taikomos teisės bei jos apimties priima tos valstybės nacionalinis draudikų biuras, kurio teritorijoje įvyko eismo įvykis, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos nacionaliniam draudikų biurui nesuteikta teisė spręsti užsienio valstybės teisės taikymo klausimų?

302. Ar Europos Komisijos pripažintų ir kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB), kuris buvo adresuotas visoms valstybėms narėms (Komisijos sprendimo (2003/564/EB) 4 straipsnis), paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų nuostatos, jas perkėlus į nacionalinę teisę, yra privalomos tik nacionaliniams draudikų biurams, ar ir tretiesiems asmenims?

313. Kaip turėtų būti suprantamos ir aiškinamos kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB), kuriuo yra įgyvendinama Direktyva (2009/103/EB), paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostatos – „ Visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žalią kortą ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo biuro interesais. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės nuostatomis) ir žalos sureguliavimu. " ir 10 straipsnio nuostatos - „Biurai, kuriems taikomos šio skirsnio nuostatos, abipusiškai garantuoja atlyginti visas pagal šiuos nuostatus mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje, kurioje veikia kiekvienas iš tų biurų, nesvarbu, ar transporto priemonė apdrausta, ar ne“"?

324. Ar Biurai, atsižvelgdami į Direktyvos (2009/103/EB) ir kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB) paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų 3, 5, 10 straipsnių nuostatas, tenkindami kitų išimtinai už žalos administravimą kompetentingų biurų reikalavimus, veikia pagal ES abipusio pripažinimo principą?

335. Ar vadovaujantis abipusio pripažinimo principu Biuro priimto sprendimo tenkinti kito išimtinai kompetentingo biuro reikalavimą pagrįstumas gali būti be pagrįstų argumentų kvestionuojamas nacionalinės teisės lygmenyje, Biurui reiškiant atgręžtinį reikalavimą?

346. Ar toks valstybės narės teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas ar reglamentavimo aiškinimas nacionaliniuose teismuose, kai Biuras, tenkindamas išimtinai kompetentingo administruoti žalą nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, pakartotinai taiko eismo įvykio valstybėje veikiančių teisės aktų nuostatas, būtų laikomas tinkamu Direktyvos (2009/103/EB) ir ją įgyvendinančio sprendimo (2003/564/EB)) nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę?

357. Ar Direktyvos (2009/103/EB) 3 straipsnio nuostata ,,Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė“ turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė pati ar per įgaliotas žalų atlyginimo įstaigas turi be išlygų prisiimti atsakomybę už tiek savo šalyje, tiek kitose valstybėse narėse įvykusių eismo įvykių metu toje valstybėje registruotomis tačiau neapdraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą?

36IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37Apeliacinis skundas atmestinas.

38Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

39Bylos duomenimis nustatyta, kad Didžiojoje Britanijoje 2012-02-22 14:37–14.52 val. greitkelyje (vieta M40 ALPHA 37/9 stulpelis) įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl nukritusio nuo atsakovei priklausančios transporto priemonės R. P. 420.19, v. Nr. ( - ), kurią vairavo L. A., rato, atsitrenkusio į paskui važiavusį automobilį Hyundai 130, v. Nr. ( - ) buvo apgadintas šis automobilis ir kelio infrastruktūra. Tai, kad autoįvykio mechanizmas buvo būtent toks, patvirtina eismo įvykio deklaracija (1 t., b. l. 49–50) bei sugadinto automobilio Hyundai 130, v. Nr. ( - ) vairuotojo paaiškinimas (,,Važiavau šiaurės kryptimi M40 keliu. Važiavau už sunkvežimio, kai pamačiau link manęs riedančius akmenis. Sulėtinau ir garsiniu signalu signalizavau (...). Tuomet pamačiau sunkvežimio ratus ir vienas iš ratų trenkėsi į kairįjį priekinį mano automobilio kampą“) (1 t., b. l. 51–52). Be to, tai patvirtina ir atsakovės atsiliepimas į ieškinį, kuriame atsakovė pripažino, jog ieškovas teisingai nurodė, kad ,,Didžiojoje Britanijoje 2012-01-22 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė ( - ) valst. Nr. ( - ), bei kelio infrastruktūra“ (1 t., b. l. 90), ir trečiojo asmens L. A. atsiliepimas į ieškinį, kuriame šis neginčijo paties įvykio, nurodęs tik tai, jog jis ,,gavo tik Ieškovo ieškinį be priedų, todėl iš turimų dokumentų (2013.06.03 ieškinio) sprendžia, kad Ieškovas nepateikė Vilkiko vairuotojo – Trečiojo asmens – atsakomybę už 2012.02.22 eismo įvykį patvirtinančių dokumentų (eismo įvykio deklaracijos ir / ar policijos pažymos) (...) (2 t., b. l. 7). Kadangi eismo įvykio deklaracija (1 t., b. l. 49–50) bei sugadinto automobilio Hyundai 130, v. Nr. ( - ) vairuotojo paaiškinimas (1 t., b. l. 51–52) į bylą buvo pateikti su ieškiniu, o atsakovė ir tretieji asmenys bylos nagrinėjimo metu nurodytų duomenų nepaneigė, kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nurodytu autoįvykio mechanizmu. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovės atstovė aiškino, kad autoįvykio priežastimi galėjo būti ir akmenys ant kelio, tačiau kadangi ji šios savo prielaidos nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis bei pripažino, kad atsakovė nesikreipė dėl jai padarytos kelio nepriežiūra žalos į Didžiosios Britanijos institucijas, kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip neįrodytus, tuo labiau, kad tokie argumentai prieštarauja atsakovės pozicijai, išsakytai atsiliepime į ieškinį, o nukentėjusio automobilio vairuotojo paaiškinime nurodyti ,,link jo riedantys akmenys“ lengvai paaiškinami kaip dėl nusimovusio rato ir to pasekoje įvykusio transporto priemonės važiuoklės kontakto su keliu atsiradę sugadinto kelio dangos nuolaužos.

40Dėl tinkamo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

41Tai, kad atsakovei priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė R. P. 420-19, v. Nr. ( - ) (ankstesnis v. Nr. ( - ) nebuvo tinkamai apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, patvirtina šie argumentai. Pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį draudimo sutartims taikoma draudiko gyvenamosios ar buveinės vietos teisė. Specialusis teisės aktas, Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, yra TPVCAPDĮ. Taigi visos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys turi būti sudaromos pagal TPVCAPDĮ reikalavimus. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta ne dėl savanoriškojo draudimo sutarčių, kurias draudėjas gali pasirinkti sudaryti arba nesudaryti, taip pat gali derėtis dėl jų sąlygų, draudimo apimties, objekto ir t. t., tačiau dėl privalomojo draudimo sutarčių teisėtumo. Privalomojo draudimo atveju šalys negali laisvai nustatyti teisių ir pareigų, kadangi privalomuoju draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų (šiuo atveju – nukentėjusių dėl eismo įvykių asmenų) interesų apsaugą. Nukentėjusiojo, o ne draudėjo interesas privalomojo draudimo atveju yra prioritetinis, todėl privalomojo draudimo veikla yra reguliuojama įstatymu. Šiuo atveju TPVCAPDĮ, kaip ne kartą minėta, nustato sąrašą subjektų, t. y. draudikų, su kuriais sudarytos draudimo sutartys, yra laikomos atitinkančiomis TPVCAPDĮ reikalavimus. Rusijos draudimo bendrovių taip pat draudimo bendrovių, nesančių Biuro narėmis, išduoti draudimo polisai, Lietuvos Respublikoje laikomi neatitinkančiais TPVCAPDĮ reikalavimų. Šios normos yra imperatyvios, o jų pažeidimas daro sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (niekiniu ab initio, CK 1.80 str. 1 d.). Sutinkamai su TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatomis, atsakingas už sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Minėto straipsnio 8 dalis aiškiai nustato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios TPVCAPDĮ reikalavimus, sudarymą. Ukrainos draudimo bendrovė dėl Lietuvos Respublikoje įregistruotos transporto priemonės išduota žalioji kortelė nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų (žr.: Kauno apygardos teismo 2013-12-10 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1940-273/2013, 2013-12-18 nutartį civ. byloje Nr. 2A-1913-480/2013). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nelaikytina, kad atsakovė apdraudė transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, todėl pagrįstai sprendė, kad draudimas minėtos transporto priemonės atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Atsakovė, pasirinkdama Rusijos draudimo bendrovės pasiūlytą draudimo apsaugą, veikė savo rizika ir jos atsakomybės ieškovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDĮ nuostatų nesilaikymas. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Rusijos federacijos draudimo kompanijos VSK „Strachovoj dom“ draudimu draustai transporto priemonei R. P., v. Nr. ( - ), draudiminė apsauga galiojo ir Didžiojoje Britanijoje. Apie tai, jog rusiškos žaliosios kortelės (tarptautiniai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimai) gali būti išduodamos tik dėl Rusijoje įregistruotų transporto priemonių, pasisako ir Biurų taryba (Council of Buream) - žaliosios kortelės sistemos koordinatoriaus funkcijas atliekanti institucija, vienijanti visų šiai sistemai priklausančių valstybių nacionalinių draudikų biurus (TPVCAPDĮ 2 str. 1 d.). Be to, pažymėtina ir tai, jog ir Rusijos nacionalinis draudikų biuras (Rusijos transporto priemonių draudikų asociacija) rašte, adresuotame Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ bei Biurui, nurodė, kad rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms bei Lietuvos nacionaliniams teisės aktams ir yra nesąžiningų draudimo tarpininkų bei vežėjų kriminalinė veikla. Dėl šios priežasties, tokiomis transporto priemonėmis padarytą žalą turi atlyginti patys vežėjai (t. 2, b. l. 61–64). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės (TPVCAPDĮ 28 str.) duomenimis, dėl transporto priemonės R. P., v. Nr. ( - ), eismo įvykio dienai nei vienas draudikas - Biuro narys, nebuvo sudaręs draudimo sutarties (t. 1, b. l. 127). Be to, apelianto nurodoma Rusijos draudimo bendrovė „VSK“ nėra Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė (TPVCAPDĮ 10 str. 3 d.), nėra ir niekada nebuvo Biuro nare (t. 1, b. l. 128). Apeliantė, veikdama kaip juridinis asmuo, turėjo ir galėjo išsiaiškinti (informacija skelbiama ir viešai, pvz., internete, adresu www.cab.lt), kokie subjektai gali suteikti TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančią draudimo apsaugą dėl Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių (t. 1, b. l. 129). Rusijos draudimo bendrovės žaliosios kortelės išduodamos pagal tos šalies, kurioje ji yra išleidžiama, teisę, todėl jos negali garantuoti specifinių sąlygų, kurios turi būti užtikrinamos pagal Europos Sąjungos direktyvas (TPVCAPDĮ 14 straipsnio 4 dalis nustato, kad draudikas, turintis teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą Lietuvos Respublikoje, privalo kiekvienoje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirti atstovus pretenzijoms nagrinėti, kurie yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims). Visi šie argumentai, kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, jog atsakovei priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė R. P. 420-19, v. Nr. ( - ) (ankstesnis v. Nr. ( - ) nebuvo tinkamai apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos.

42Dėl BUAB „Transkedavė“ pareigos sudaryti transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį

43Apeliantė nurodo, kad 2010-08-01 Panaudos sutarties Nr. 2010/-11 (1 t., b. l. 97–98) 3.4 punktu panaudos sutarties šalys (t. y. atsakovė ir trečiasis asmuo BUAB „Transkedavė“) susitarė, jog „panaudos gavėjas įsipareigoja naudoti perduotą vilkiką pagal jo paskirtį, atstovauti Panaudos davėją Kelių policijoje ir draudimo įstaigose, išlaikyti ir saugoti jam pagal šią sutartį perduotą vilkiką“, kas reiškia, jog BUAB „Transkedavė“ prisiėmė pareigą drausti panaudos sutartimi perduotą transporto priemonę ir kad atsakomybė už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą kyla trečiajam asmeniui.

44Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. CK 6.988 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe ir Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas – TPVCAPD įstatymas, kuriame įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei Biuro atgręžtinio reikalavimo teise. TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog už ,,draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.“ Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog panaudos sutarties atveju už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas transporto priemonės savininkas. Pažymėtina, jog būtent tokia yra ir teismų formuojama praktika (žr.: Vilniaus apygardos teismo 2010-10-06 nutartis c. b. Nr. 2A-840-516/2010, LAT 2008-06-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-325/2008). LAT 2010-10-07 nutartyje c. b. Nr. 3K-7-300/2010 yra pasisakęs, kad jeigu panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, LAT Teismų praktika, Biuletenis Nr. 34). Nors LAT 2010-10-07 nutartyje c. b. Nr. 3K-7-300/2010 ir konstatavo, kad „Nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas“, šiuo konkrečiu atveju tai nereiškia, kad 2010-08-01 Panaudos sutarties Nr. 2010/-11 (1 t., b. l. 97–98) 3.4 punktu UAB „Transkedavė“ (panaudos gavėja) prisiėmė ir pareigą drausti panaudos sutartimi perduotą transporto priemonę. Vien tai, jog UAB „Transkedavė“ įsipareigojo atstovauti panaudos davėją Kelių policijoje ir draudimo įstaigose, kolegijos nuomone, jokiu būdu dar nereiškia, kad panaudos gavėja prisiėmė įstatyme transporto priemonės savininkui numatytą pareigą drausti panaudos sutartimi perduotą transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Eismo įvykio metu būtent atsakovė UAB „Fatrans“ buvo R. P. 420.19, v. Nr. ( - ), savininkė, o 2010-08-01 Panaudos sutartyje net nebuvo susitarta, kad civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės panaudos gavėjas, todėl visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog būtent atsakovės pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Tai, kad panaudos sutartyje nebuvo numatyta, kad transporto priemonę privalomu civilinės atsakomybės draudimu privalo apdrausti panaudos davėjas, neturi jokios reikšmės, kadangi transporto priemonės savininko pareiga kyla iš Įstatymo.

45Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

46Kauno apylinkės teismas 2014-04-11 sprendimu ieškinį patenkino visiškai, konstatavęs, jog Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė R. P., valstybinis Nr. ( - ), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš ieškovo, todėl ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę.

47Apeliantės teigimu, ieškovas šioje net neįrodinėjo ir neįrodė padarytos žalos masto. Apeliantė vadovaujasi LAT 2014-03-19 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-100/2014, kurioje išaiškinta, kad ieškovas, „sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta“. Skundžiamas sprendimas, apeliantės nuomone, prieštarauja formuojamai LAT praktikai, kadangi teismas nevertino atsakovės argumentų dėl žalos dydžio pagrįstumo ir tenkino ieškinį remdamasis vien pateiktais kitos valstybės paskaičiuotos žalos atlyginimo dokumentais: 2012-02-22 raštas (t. 1, b. l. 36), sąskaitos (t. l, b. l. 38–42, 45–46) eismo įvykio deklaracija (t. 1, b. l. 50–56), dėl ko apeliantė prašė perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

48Pažymėtina, jog, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, jeigu šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Ieškovas, apeliacinės instancijos teismui sutikslinus jo pareigą įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, pateikė į bylą geresnės kokybės nuotraukas (3 t., b. l. 92–101), visą turimą Regreso (žalos administravimo) bylą Nr. 1207256149 (3 t., b. l. 131–4 t., b. l. 29) su likusių aktualių žalos nustatymui dokumentų vertimais į lietuvių kalbą (4 t., b. l. 30–39), Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro pateiktus Didžiojoje Britanijoje taikomus bendruosius žalos atlyginimo principus (4 t., b. l. 40–152) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kompetencijai priskirtų bylų administravimo procedūrų reglamento kopijas (4 t., b. l. 153–175). Be to, Kauno apygardos teismas, tenkindamas atsakovės prašymą, 2015-03-02 nutartimi paskyrė kilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, ją pavedant atlikti A. P. (adresas: B. S. g. 8, Kaunas), ekspertui uždavė šiuos klausimus: 1. Ar transporto priemonės ( - ) v/n( - ), remonto sąmatose nurodyti visi atlikti darbai pagal byloje pateiktą medžiagą yra susiję su 2012-02-22 eismo įvykiu Didžiojoje Britanijoje ir ar juos būtina buvo atlikti? Ar transporto priemonei ( - ) v/n ET11FMJ, dėl 2012-02-22 eismo įvykio metu patirtų sužalojimų reikėjo keisti priekinius žibintus? 2. Kokio dydžio remonto ir kt. išlaidos, paskaičiuotos pagal Didžiosios Britanijos įkainius, civilinėje byloje Nr. 2A-29-527/2015 surinktais duomenis yra susiję su transporto priemonei ( - ) v/n ET11FMJ, 2012-02-22 eismo įvykio metu padarytais sužalojimais? 2015-04-16 Teismo ekspertizės akte (5 t., b. l. 11–27) buvo konstatuota, jog ,,dėl 2012-02-22 eismo įvykio metu patirtų sužalojimų reikėjo keisti priekinius žibintus“ bei jog ,,remonto ir kt. išlaidos, paskaičiuotos pagal Didžiosios Britanijos įkainius, civilinėje byloje Nr. 2A-29-527/2015 surinktais duomenimis susijusios su transporto priemonei ( - ) v/n ET11FMJ, 2012-02-22 eismo įvykio metu padarytais sužalojimais yra 827,68 GBP“.

49Kolegijos nuomone, apeliantė be jokio pagrindo teigia, jog byloje nepateikta nei vieno įrodymo apie tai, kas konkrečiai buvo eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonėje ( - ) valst. Nr. ET11FMJ, nepateikta įrodymų, jog nurodyti pažeidimai buvo padaryti būtent eismo įvykio metu.

50Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovo prašomą ir pirmosios instancijos teismo priteistą 20 941,55 Lt (5 151,42 Didžiosios Britanijos svarai, konvertuoti pagal kursą mokėjimo dienai 4,0652) žalą Didžiosios Britanijos svarais sudaro: 1) žala automobiliui 1 047,9 GBP (4 t., b. l. 25; 1. t., b. l. 46); 2) 114 GBP už pakaitinio automobilio nuomą (t. 1, b. l. 53–56, 4 t., 27–29); 3) 3 317,6 GBP už kelio remontą (2 t., b. l. 126–127, 128–129, 130, 152–154, 3 t., b. l. 149–150) ir 4) 671,92 GBP už žalos administravimą (15 procentų) (3 t., b. l. 166, 172). Kadangi, sudėjus šiuos dydžius, gaunama ieškinyje nurodyta 5 151,42 GBP suma (1 047,9 + 114 + 3 317,6 + 671,92), kuri 2013-01-28 tarptautinio mokėjimo nurodymu Nr. 1311100000 ieškovo buvo pervesta gavėjui MOTROR INSURERS BUREAU-UK (3 t., b. l. 167–171), kaip visiškai nepagrįsti atmestini atsakovės argumentai dėl neaiškaus žalos dydžio paskaičiavimo.

  1. Dėl žalos automobiliui.

51Tai, kad automobilio remontas kainavo 1 047,9 GBP, patvirtina 2012-03-19 EASIRENT sudaryta remonto vertės sąmata (4 t., b. l. 25; 1. t., b. l. 46), pagal kurią 135,3 GBP kainavo priekinis bamperis, 158 GBP – priekinis sparnas, 180 GBP – dažai ir medžiagos, 400 GBP – 10 val. darbas ir 174,6 GBP sudaro 20 procentų PVM. Nors šioje sąmatoje atskirai neišskirta priekinio žibinto keitimas ar remontas, tačiau vien iš to, jog pačiame sąmatos pavadinime yra nurodytas ir sugadintas priekinis žibintas, o, be to, žibinto sugadinimas užfiksuotas ir EASIRENT sudarytame automobilio apžiūros lape (4 t., b. l. 26, 30–31), spręstina, jog į šią paskaičiuotą žalos automobiliui sumą yra įtraukta ir sugadinto priekinio žibinto atstatymo vertė, tuo labiau, kad apeliantė priteistos žalos dydį iš esmės ginčijo tik dėl, jos nuomone, nepagrįstai keisto priekinio žibinto, kurio sugadinimo, apeliantės teigimu, bylos medžiaga nepatvirtino, būtent dėl ko ji ir prašė šioje byloje skirti ekspertizę. Tačiau, kaip matyti iš 2015-04-16 ekspertizės akto, ekspertas, atsakydamas į teismo užduotą pirmąjį klausimą, nurodė, jog dėl 2012-02-22 eismo įvykio metu patirtų sužalojimų reikėjo keisti priekinius žibintus (5 t., b. l. 24). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl nepagrįstai keisto priekinio žibinto ir dėl dėl nepagrįstai priteistos jo vertės atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

52Be to, kolegija nemato pagrindo automobiliui padarytos žalos dydį vertinti pagal 2015-04-16 ekspertizės akte nustatytą 827,68 GBP remonto ir kitų išlaidų sumą. Kaip teisingai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė ieškovės atstovas, ekspertas be jokio pagrindo žalos dydį paskaičiavo pirmiausia eurais, o po to jį konvertavo į Didžiosios Britanijos svarus kursu, galiojusiu 2015-04-01 (1 Eur = 0,73 GBP, 1 GBP = 1,37 Eur). Kadangi žala ieškovui buvo padaryta tuo metu, kai jis Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui 2013-01-28 pervedė iš viso 5 151,42 GBP (3 t., b. l. 167–168), o ne tada, kai buvo atlikta ekspertizė, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo žalos dydį, paskaičiuotą eurais, konvertuoti į Didžiosios Britanijos svarus pagal kursą, galiojusį 2015-04-01 (1 Eur = 0,73 GBP, 1GBP = 1,37 Eur). Žalos dydį perskaičiavus pagal kursą, galiojusį žalos sumokėjimo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui metu (1 GBP = 1,1774 Eur; 1 Eur = 0,8494 GBP), gaunama, jog eksperto pasirinktu būdu paskaičiuota žala sudaro 963 GBP (827,68 / 0,73 * 0,8494), kas reiškia, jog nuo 2012-03-19 EASIRENT sudarytos remonto vertės sąmatos skiriasi tik 84,9 B. Į. tai, jog ekspertas taikė retrospektyvinį vertinimo metodą (pagal kurį galima nustatyti tik transporto priemonės, bet ne jos sužalojimų vertę), taip pat tai, jog atliekant skaičiavimus nebuvo įvesta jokia paklaida, nors nebuvus galimybės atlikti turto apžiūros, o pats ekspertas Akto 9 psl. nurodė, jog jis negali pateikti detalių vertės eismo įvykio datai, be to, kaip nurodyta Ekspertizės 4 psl., ,,šio turto vertės nustatymo ekspertizės akto duomenys bei teismo eksperto nuomonė yra pagrįsti remiantis rinkos duomenimis ir skaičiavimais teismo nutartimi paskirtai – fiksuotai datai 2013-05-31“, nors teismo nutartyje buvo nurodyta tik eismo įvykio data 2012-02-22 (todėl visiškai nesuprantama, kuo remdamasis ekspertas pasirinko būtent 2012-05-31 datą), be to, ekspertui net nenurodžius, jog išvada padaryta pagal Didžiosios Britanijos (o ne pagal Lietuvos) rinkos duomenis, be to, pačiam ekspertui Akto 12 psl. nurodžius, jog ,,Skaičiuotė galioja tik Lietuvos respublikoje“ (nors automobilio remonto kaštai paskaičiuoti Didžiojoje Britanijoje), kolegija eksperto nustatytus lengvojo automobilio Hyundai 130 atkūrimo (remonto) kaštus Didžiojoje Britanijoje su pvm (VAT) – 827,68 GBP vertina kritiškai ir jais nesivadovauja. Kolegija taip pat pažymi ir tai, jog ekspertas 45 darbo valandas (10 DV = 1 val.; 34,75 Eur/val.) įvertino 156,38 Eur suma, kai tuo tarpu 2012-03-19 EASIRENT remonto sąmatoje už 10 valandų darbą buvo paskaičiuota 400 B. A. jokiais duomenimis neįrodžius, jog 2012-03-19 EASIRENT remonto sąmatoje nurodytas 10 darbo valandų kiekis buvo nepagrįstai padidintas, o 40 GBP įkainio už valandą net neginčijus, o ekspertui Akte nepateikus jokių pagrįstų argumentų dėl nurodytos daugiau kaip dvigubai mažesnės darbų kainos (nors, eksperto nuomone, bamperį ir sparną reikėjo ne keisti, o remontuoti, kas, akivaizdu, jog darbo laiko sąnaudas tik padidina), ši aplinkybė, kolegijos nuomone, taip pat yra pagrindu ekspertizės išvadą vertinti kritiškai ir ja nesivadovauti žalos dydžiui nustatyti.

532. Dėl pakaitinio automobilio nuomos. Bylos duomenys patvirtina, jog už pakaitinio automobilio 4 dienų nuomą nuo 2012-02-22 iki 2012-02-26 buvo sumokėta 114 GBP (t. 1, b. l. 53–56). Apeliantės teigimu, jai kyla pagrįstų abejonių dėl to, kad pakaitinis automobilis buvo nuomotas 4 dienas, nors sąskaitoje faktūroje (t. 1, b. l. 45–46) nurodyta, jog apgadintas automobilis buvo remontuotas 10 valandų. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip visiškai nepagrįstus, kadangi yra akivaizdu, jog, keičiant automobilio bamperį ir sparną, reikalingas papildomas laikas šių detalių įgijimui, o, be to, nudažius automobilį reikalingas papildomas laikas (neskaičiuotinas kaip darbo valandos) kelių sluoksnių dažams išdžiūti, kas duoda pagrindą 4 dienų nuomos laiką šioje situacijoje laikyti sąžiningu ir protingu.

543. Dėl 3 317,6 GBP žalos kelio infrastruktūrai. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantės atstovė išsakė argumentus dėl to, jog byloje nėra įrodyta žala kelio infrastruktūrai, kolegija šių apeliantės argumentų nevertina, kadangi šiais argumentais nebuvo grindžiamas apeliacinis skundas, o CPK 323 straipsnis draudžia apeliacinį skundą keisti (papildyti), todėl šių argumentų vertinimas išeitų už apeliacinio skundo ribų (CPK 12 str., 320 str.).

554. 671,92 GBP už žalos administravimą (15 procentų). Kadangi už žalos administravimą ieškovo sumokėta suma taip pat nėra apeliacijos objektas, o, be to, atsakovė ir pirmosios instancijos teisme nekėlė ginčo dėl šios sumos, numatytos TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje, priteisimo, kolegija dėl šios sumos priteisimo pagrįstumo taip pat nepasisako (CPK 320 str.).

56Kolegijos nuomone, nustatytų aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, jog padaryta 5 151,42 Didžiosios Britanijos svarų (kas atitinka 20 941,55 Lt) žala yra reali, pagrįsta pateiktais įrodymais ir jos mažinti nėra jokio pagrindo.

57Apeliantė nepagrįstai teigia, byloje nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad dėl įvykusio eismo įvykio buvo kaltas vairuotojas L. A., kuris atsiliepime savo kaltės nepatvirtino, dėl ko buvo būtina vairuotoją apklausti teismo posėdyje. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjamos vadovaujantis rungtyniškumo principu (CPK 12 str.), todėl pati atsakovė, jeigu manė, kad trečiojo asmens dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, galėjo reikšti dėl to argumentuotą prašymą, tačiau, kaip jau minėta, atsakovė atsiliepime į ieškinį pripažino, jog ieškovas teisingai nurodė, kad ,,Didžiojoje Britanijoje 2012-01-22 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė ( - ) valst. Nr. ( - ), bei kelio infrastruktūra“, o trečiasis asmuo atsiliepime, nors savo kaltės ir nepripažino, tačiau ir argumentuotai nepaneigė.

58Tai, kad nurodyta žala patirta būtent dėl Didžiojoje Britanijoje 2012-02-22 14:37–14.52 val. greitkelyje (vieta M40 ALPHA 37/9 stulpelis) įvykusio eismo įvykio, kurio metu nukritęs (atsisukęs) nuo atsakovei priklausančios transporto priemonės R. P. 420.19, v. Nr. ( - ), kurią vairavo trečiasis asmuo L. A., ratas atsitrenkė į paskui važiavusį automobilį Hyundai 130, v. Nr. ( - ), ir jį apgadino, o kurį laiką be rato važiavusio R. P. 420.19, v. Nr. ( - ), važiuoklė apgadino kelio infrastruktūrą, ir kad būtent L. A. buvo kaltas dėl šio autoįvykio, patvirtina eismo įvykio deklaracija, pasirašyta L. A. (1 t., b. l. 49–50) (kurioje L. A. turėjo visas galimybes nurodyti, kad jis, pavyzdžiui, nėra kaltas dėl autoįvykio ir kad kaltas, pavyzdžiui, yra kitas vairuotojas ar kelio danga), bei sugadinto automobilio Hyundai 130, v. Nr. ( - ) vairuotojo paaiškinimas (,,Važiavau šiaurės kryptimi M40 keliu. Važiavau už sunkvežimio, kai pamačiau link manęs riedančius akmenis. Sulėtinau ir garsiniu signalu signalizavau (...). Tuomet pamačiau sunkvežimio ratus ir vienas iš ratų trenkėsi į kairįjį priekinį mano automobilio kampą“) (1 t., b. l. 51–52). Be to, kaip jau minėta, tai patvirtina ir atsakovės pripažinimas atsiliepime į ieškinį, jog ieškovas teisingai nurodė, kad ,,Didžiojoje Britanijoje 2012-01-22 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė ( - ) valst. Nr. ( - ), bei kelio infrastruktūra“ (1 t., b. l. 90), ir trečiojo asmens L. A. atsiliepime į ieškinį neginčijimas paties įvykio ir teigimas, kad vien tik ieškinys, be 2012.02.22 eismo įvykį patvirtinančių dokumentų (eismo įvykio deklaracijos ir / ar policijos pažymos), nepatvirtina jo atsakomybės dėl autoįvykio (2 t., b. l. 7). Kadangi eismo įvykio deklaracija (1 t., b. l. 49–50) bei sugadinto automobilio Hyundai 130, v. Nr. ET11FMJ vairuotojo paaiškinimas (1 t., b. l. 51–52) į bylą buvo pateikti su ieškiniu, o atsakovė ir tretieji asmenys bylos nagrinėjimo metu juose nurodytų duomenų nepaneigė ir neginčijo, kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nei tuo, kad ieškinyje nurodyta žala susijusi būtent su 2012-02-22 autoįvykiu, nei trečiojo asmens L. A. kalte dėl autoįvykio. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovės atstovė aiškino, kad autoįvykio priežastimi galėjo būti ir akmenys ant kelio, tačiau kadangi ji šios savo prielaidos nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis bei pripažino, kad atsakovė nesikreipė į Didžiosios Britanijos institucijas dėl jos automobiliui kelio nepriežiūra padarytos žalos atlyginimo, kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip neįrodytus, tuo labiau, kad tokie argumentai prieštarauja atsakovės pozicijai, išsakytai atsiliepime į ieškinį.

59Eismo įvykio dieną atsakovė (buvusi K. V. įmonė) buvo transporto priemonės R. P., v. Nr. ( - ), savininkė, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras (MOTOR INSURERS' BUREAU - UK), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), suadministravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės, t. y. Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui) 5 151,42 GBP (20 941,55 Lt) reikalavimą, kurį gavęs ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui iš viso 5 151,42 GBP (20 941,55 Lt).

60Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė, būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti trečiajam asmeniui naudotis automobiliu, kuris nebuvo tinkamai apdraustas. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.), todėl atsakovė turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė pažeidė Įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Konstatuotina, jog atsakovės, kaip automobilio savininkės, atsakomybė Biurui atsiranda dėl to, kad atsakovė padarė žalą automobilio Hyundai 130, v. Nr. ET11FMJ savininkui, o todėl, kad neįvykdė Įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją Įstatymo normą (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

61Kolegijos nuomone, tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, nes ieškovas nebūtų turėjęs pareigos atlyginti nukentėjusiam asmeniui žalos, jei atsakovė transporto priemonę būtų tinkamai apdraudusi civilinės atsakomybės draudimu.

62Nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais, konstatuotina, jog atsakovės prievolė sumokėti išmokos sumą regreso tvarka atsirado TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl šioje byloje pareikštas ieškovo atgręžtinis reikalavimas pirmosios instancijos teismo patenkintas visiškai pagrįstai.

63Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Kadangi kolegijai, nagrinėjančiai bylą apeliacine tvarka, nekilo klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, kolegija netenkino ieškovo prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo. Pažymėtina, jog LAT 2015-05-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015 analogišką ieškovo prašymą taip pat atmetė.

64Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teisinius santykius, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

65Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

66Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 4, b. l. 176–179; t. 5, b. l. 67). Ieškovo bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 117,78 Eur (83,55 Eur, 10,95 ir 23,28 Eur) už dokumentų vertimą į valstybinę kalbą. Apeliacinį skundą atmetus iš atsakovės ši suma priteistina ieškovui, o taip pat iš atsakovės valstybei priteistina 34,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str.).

67Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

68apeliacinį skundą atmesti.

69Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

70Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fatrans“ (įmonės kodas 159535029) ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 117,78 Eur už dokumentų vertimą į valstybinę kalbą apeliacinės instancijos teisme.

71Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fatrans“ (įmonės kodas 159535029) 34,45 Eur valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (Valstybinė mokesčių inspekcija (įmonės kodas 188659752), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. ( - ) Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660)).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto... 4. Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 20 941,55 Lt nuostolių... 5. Didžiojoje Britanijoje 2012-02-22 dėl Lietuvos Respublikoje registruotą... 6. Atsakovė (buvusi K. V. įmonė) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ji... 7. Trečiasis asmuo BUAB „Transkedavė“ nurodė, kad 2010-08-01 Panaudos... 8. Kauno apylinkės teismas 2014-04-11 sprendimu (t. 3, b. l. 18–23) ieškinį... 9. Teismas nustatė, kad dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės R.... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2014-04-11... 12. Atsakovė (buvusi K. V. įmonė) automobilį R. P. 420.19, v. Nr. ( - )... 13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987... 14. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kai transporto priemonė naudojama... 15. LAT 2010-10-07 nutartyje c. b. Nr. 3K-7-300/2010 konstatavo, kad „Naudojama... 16. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti... 17. Teismas nurodė, jog „Taip pat atsakovo atstovė teismo posėdžio metu... 18. LAT 2014-03-19 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-100/2014 konstatuota, jog „Teisė į... 19. Atsižvelgiant į LAT išaiškinimą, darytina išvada, jog ieškovas,... 20. Trečiasis asmuo L. A. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 44–47)... 21. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 49–65) prašo Kauno... 22. Apie tai, jog rusiškos žaliosios kortelės (tarptautiniai transporto... 23. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo... 24. CK 6.988 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad privalomojo... 25. B. Ž. administravimo departamento išvada patvirtina Biuro reikalavimo... 26. Be to, ir TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad... 27. LAT 2014-02-13 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-24/2014 konstatavo, kad „...iš... 28. Ieškovas, nesutikdamas su apeliantės nurodomomis LAT suformuotomis teisės... 29. 1. Ar Direktyvos (2009/103/EB) 2 straipsnio a punkto nuostata numatanti, kad... 30. 2. Ar Europos Komisijos pripažintų ir kartu su Komisijos sprendimu... 31. 3. Kaip turėtų būti suprantamos ir aiškinamos kartu su Komisijos sprendimu... 32. 4. Ar Biurai, atsižvelgdami į Direktyvos (2009/103/EB) ir kartu su Komisijos... 33. 5. Ar vadovaujantis abipusio pripažinimo principu Biuro priimto sprendimo... 34. 6. Ar toks valstybės narės teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas ar... 35. 7. Ar Direktyvos (2009/103/EB) 3 straipsnio nuostata ,,Kiekviena valstybė... 36. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 37. Apeliacinis skundas atmestinas.... 38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 39. Bylos duomenimis nustatyta, kad Didžiojoje Britanijoje 2012-02-22... 40. Dėl tinkamo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės... 41. Tai, kad atsakovei priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto... 42. Dėl BUAB „Transkedavė“ pareigos sudaryti transporto priemonės civilinės... 43. Apeliantė nurodo, kad 2010-08-01 Panaudos sutarties Nr. 2010/-11 (1 t., b. l.... 44. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. 45. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų... 46. Kauno apylinkės teismas 2014-04-11 sprendimu ieškinį patenkino visiškai,... 47. Apeliantės teigimu, ieškovas šioje net neįrodinėjo ir neįrodė padarytos... 48. Pažymėtina, jog, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1... 49. Kolegijos nuomone, apeliantė be jokio pagrindo teigia, jog byloje nepateikta... 50. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovo prašomą ir pirmosios instancijos... 51. Tai, kad automobilio remontas kainavo 1 047,9 GBP, patvirtina 2012-03-19... 52. Be to, kolegija nemato pagrindo automobiliui padarytos žalos dydį vertinti... 53. 2. Dėl pakaitinio automobilio nuomos. Bylos duomenys patvirtina, jog už... 54. 3. Dėl 3 317,6 GBP žalos kelio infrastruktūrai. Nors apeliacinės... 55. 4. 671,92 GBP už žalos administravimą (15 procentų). Kadangi už žalos... 56. Kolegijos nuomone, nustatytų aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, jog... 57. Apeliantė nepagrįstai teigia, byloje nėra pateiktų įrodymų,... 58. Tai, kad nurodyta žala patirta būtent dėl Didžiojoje Britanijoje 2012-02-22... 59. Eismo įvykio dieną atsakovė (buvusi K. V. įmonė) buvo transporto... 60. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje... 61. Kolegijos nuomone, tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos egzistuoja... 62. Nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją... 63. Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti... 64. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 65. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi... 66. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas prašė priteisti patirtas... 67. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 68. apeliacinį skundą atmesti.... 69. Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti... 70. Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fatrans“... 71. Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fatrans“...