Byla 2A-779-516/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. Ž., R. Ž., V. S., L. D., V. Š. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3201-614/2017 pagal ieškovų M. Ž., R. Ž., V. S., R. J., L. D., V. Š. ir V. S. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai M. Ž., R. Ž., V. S., R. J., L. D., V. Š. ir V. S. kreipėsi į teismą, ir, patikslinę ieškinį, prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) M. Ž. 2011-04-16 su atsakove bankrutavusia akcine bendrove (toliau – ir BAB) banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110416K990001; 2) R. Ž. 2011-07-19 su atsakove BAB banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110719Z990005; 3) V. S. 2011-07-28 ir 2011-10-04 su atsakove BAB banku Snoru sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110728K990004 ir Nr. FO20111004K990002; 4) R. J. 2011-07-21 su atsakove BAB banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110721K990005; 5) L. D. 2011-05-23 su atsakove BAB banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110523S990004; 6) V. Š. 2011-04-20 ir 2011-07-14 su atsakove BAB banku Snoru sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110420K990006 ir Nr. FO20110714K990015; 7) V. S. 2011-04-24 su atsakove BAB banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111024K990007; bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas BAB bankui Snorui ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ).
  2. Ieškovai nurodė, kad visi ieškovai obligacijų pasirašymo sutartis su atsakove sudarė panašiomis aplinkybėmis, t. y. jiems vietoje pinigų laikymo terminuoto indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, jog obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Be to, nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovės finansinės būklės. Dėl atsakovės pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, jog atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID). Ieškovams nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas, jiems nebuvo įteikti sutarčių priedai, jie tik pasirašė vietose, kuriose jiems nurodė banko darbuotojai. Kita vertus, ieškovams perskaityti visą pateiktą informaciją būtų fiziškai neįmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties. Sudarant ginčo sutartis, atsakovė turėjo pareigą aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo sąlygas, draudimo objektą, bei apie tuos atvejus, kai draudimo apsauga nėra taikoma. Neprofesionalaus kliento sutartyse numatyta nuostata, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina klaidinančia ir neaiškia. Svarbu tai, kad nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Didžioji dalis ieškovų turi išsilavinimą, visiškai nesusijusį su finansais, t.y. R. Ž. yra konditerė, V. S. – technikas mechanikas, R. J. – etnologė, L. D. – radiotechnikas inžinierius, V. Š. – chemijos technologas, V. S. – filologė, o M. Ž. dar nebaigęs aukštosios mokyklos. Be to, V. Š., sudarydamas sutartį, buvo senyvo amžiaus, o vyresnio amžiaus žmonės yra labiau paveikiami spaudimo pirkti. Vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti visų šių aplinkybių ir savarankiškai nuspręsti, kad draustumo aspektu obligacijos yra labiau rizikingas produktas, nei indėlis, nors pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Ieškovai pažymėjo ir tai, kad 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovės veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Atsakovei pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovė privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdų (panaudodama apgaulę) suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (toliau – ir Aprašymas) ir kitus dokumentus. Teismas pastebėjo, kad į bylą nepateikti leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą.
  3. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju svarbus atsakovės, kaip emitentės, o ne atsakovės, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų. Atsižvelgiant į tai, ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).
  4. Teismas nustatė ir tai, kad ieškovė R. Ž. yra konditerė, V. S. – technikas mechanikas, R. J. – etnologė, L. D. – radiotechnikas inžinierius, V. Š. – chemijos technologas, V. S. – filologė, o M. Ž. buvo aukštosios mokyklos studentas. Tai, teismo vertinimu, reiškia, kad didžioji dalis ieškovų yra įgiję išsilavinimą, turintys gyvenimiškos patirties. Taip pat didžioji dalis ieškovų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (pavyzdžiui, V. Š. – 66, L. D. – 2, V. S. – 15, M. Ž. – 6). Teismas pažymėjo, kad ieškovai nurodė, jog turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (išskyrus V. Š. ir R. Ž., kurie neparašė turi ar ne galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu). Bylos duomenys, teismo vertinimu, patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą, o neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos.
  5. Teismas akcentavo, kad ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, jog jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygų, sutarčių jiems tinkamumo, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovei iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, taigi, teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad Prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga, ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).
  6. Teismas nurodė ir tai, kad V. Š., V. S., R. Ž. nenurodė jokios konkrečios informacijos apie turimą investavimo patirtį, priimtinos rizikos laipsnį ir turimas žinias apie obligacijas, ieškovė R. J. nurodė, jog jai yra priimtinas vidutinis rizikos laipsnis ir nors jos žinios apie obligacijas tik pradinės, bet apie prekybą ir kitas investicines priemones – geros. M. Ž. nurodė, kad niekada nėra investavęs, tačiau nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką. V. S. ir L. D. atsisakė pateikti informaciją apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, teismo įsitikinimu, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovė negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.
  7. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, pažymėjo, kad neturi pagrindo sutikti, jog ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir dėl apgaulės. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė BAB bankui Snorui sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, kad bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas. Teismas nurodė nesiremiantis ieškovų informacija iš žinių portalų, nes vertina šią informaciją kaip nuomonę. Teismas pastebėjo, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą, tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovai M. Ž., R. Ž., L. D., V. Š. ir V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas apeliantų ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovų M. Ž., R. Ž., V. S., L. D., V. Š. ir V. S. ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Šiuo atveju emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Susiklosčius tokiai situacijai, kai bankas tapo nemokus (bankrutavo), yra neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, nes šiuo atveju taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Galima laikyti, kad bankrutavo investicinė įmonė ir dėl savo nemokumo ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų – išpirkti obligacijų. Nėra aišku, kodėl teismas šią situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą. Turint omenyje tai, kad tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, ši dvejopa situacija turėjo būti vertinama palankiau investuotojams (ieškovams). Teismo išvados nėra paremtos tiesioginėmis Investuotojų direktyvos nuostatomis. Teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą.
    2. Teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams (ieškovams), nepaisant to, kad nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Aprašyme, nei kituose dokumentuose. Teismas šioje byloje nevertino, ar atsakovės veiksmai atitiko FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas sąlygas. Dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl teismas turėjo tirti šią aplinkybę ir nustatęs, jog minėtas straipsnis buvo pažeistas, teismas turėjo analizuoti, kiek šie neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovų suklydimui. Šia įstatymo nuostata reikalaujama, kad būtų aiškiai nurodyta apie atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Akivaizdu, kad atsakovė neįvykdė IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų. Šia norma įstatymų leidėjas siekė apsaugoti investuotojų interesus. Aplinkybė, kad ieškovai patys neįvertino ir nesuprato rizikos, negali būti vertinama kaip pačių ieškovų neatsargumas, šalinantis atsakovės atsakomybę dėl įstatymuose numatytų pareigų nevykdymo.
    3. Ieškovai neteisingai suvokė, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju. Šio klaidingo suvokimo būtų išvengta, jeigu atsakovė būtų aiškiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo banko bankroto. Tačiau bankas elgėsi priešingai – viešumoje obligacijas pristatė kaip alternatyvą, standartinėse sutartyse įtvirtino neaiškias ir dviprasmiškas formuluotes, be to, neužtikrino, kad darbuotojai žodžiu suteiktų visapusišką informaciją draustumo klausimais. Visa tai rodo, kad bankas buvo suinteresuotas, kad ieškovai įsigytų obligacijų. Ieškovai pagrįstai pasikliovė banko teikiama informacija, nes atsakovė turėjo imperatyvią pareigą tokią informaciją suteikti.
    4. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nors nei vienas iš ieškovų neturėjo specialių žinių apie siūlomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį nei neprofesionalų klientą FPRĮ prasme. Remiantis kasacinio teismo išvadomis dėl vidutinio vartotojo požymių, finansinių priemonių rinkos vidutinis vartotojas yra artimesnis profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai FPRĮ.
    5. Teismo vertinimas, kad draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė ieškovams, nepagrįstas ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Ieškovai pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose arba namuose, kas rodo, kad ieškovams rūpėjo pinigų saugumas. Obligacijų įsigijo tik todėl, kad buvo įsitikinę, jog tai yra saugu. Daugumai ieškovų šie pinigai buvo gyvenimo santaupos, todėl kiti, rizikingesni finansiniai produktai, ieškovų nedomino. Sunkiai tikėtina, kad apeliantai, kai kurie būdami senyvo amžiaus (pavyzdžiui, V. Š.), nebūdami patyrusiais investuotojais, staiga patys sugalvotų savo gyvenimo santaupas investuoti į obligacijas, suvokdami, jog tai susiję su rizika. Pati banko investicinių produktų pardavimo strategija 2011 metais buvo orientuota į tuos klientus, kuriems rūpėjo pinigų saugumas, o ne didesnė investicinė grąža. Natūralu, kad pristatant obligacijas kaip alternatyvą indėliams (t.y. alternatyvų, saugų pinigų taupymo būdą ir dar pelningesnį), ieškovai rinkosi tą pelningesnį variantą, tačiau pirminis ieškovų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke. Nepagrįstas vertinimas, kad vien faktas, jog už obligacijas buvo siūlomos didesnės palūkanos, ieškovams turėjo suponuoti, kad šiuo atveju jie rizikuoja labiau. Juk prieš tai kelerius metus indėlių palūkanos buvo kur kas didesnės už obligacijų palūkanas sandorių sudarymo metu, tačiau nuo to jie netapo rizikingesne finansine priemone.
    6. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad, pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas. Be to, formos užpildymas buvo tik formalus veiksmas, nes nepriklausomai nuo duomenų, atsakovė ieškovams siūlė tą patį produktą, teikė pasirašyti tas pačias sutartis, be to, nesiskyrė banko suteikiamos informacijos apimtis ir pobūdis.
    7. Teismas visiškai neįsigilino į ieškovų argumentus dėl banko apgaulės. Ieškovai byloje nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Ieškovai įrodinėjo, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką (akcentuodavo, jog yra išrinkta geriausiu banku Lietuvoje), ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Joks bent vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų. Atsakovė slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė, nors pagal teisės aktus privalėjo viešai paskelbti tokią informaciją. Akivaizdu, kad prieš tai minėta informacija atitinka esminio įvykio, nurodyto VPĮ 2 straipsnio 10 dalyje, požymius, nes bet kokia abejonė dėl banko patikimumo (geros finansinės padėties ir veiklos perspektyvų) turi įtakos prekiaujant vertybinių popierių rinkoje. Pagal VPĮ nuostatas bankas privalo tokią informaciją atskleisti būsimiems investuotojams, ją pateikdamas Prospekte. Atsakovės elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad ji apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdama savo veiklos trūkumus, veiklos rizikingumą, blogą finansinę padėtį.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Apeliantai reiškia bendrą nesutikimą su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 ir jo pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Ieškovai nenurodo konkrečių Investuotojų direktyvos nuostatų, kurių pagrindu jie turėtų teisę į draudimo išmoką. Priešingai nei teigia ieškovai, teismas ne pats aiškino Investuotojų direktyvą, o vadovavosi atitinkamais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais. Investuotojams draudimo išmoka mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė negalėtų grąžinti ieškovams obligacijų. Pagal obligacijų sutartis ieškovų įsigytos obligacijos buvo jų vertybinių popierių sąskaitose banke. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nėra teisiškai reikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovai patyrė nuostolius ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Nėra pagrindo teigti, kad investicinė rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl draudimo išmoka nemokėtina. Kasaciniam teismui konstatavus aplinkybės dėl vertybinių popierių emitento ir investicinės įmonės sutapymo nereikšmingumą, atmestinas ieškovų argumentas dėl pakartotino kreipimosi į ESTT.
    2. Siekdami sau palankios ginčo baigties, ieškovai iškreipia byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus. Vertindamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatą, kuri, anot ieškovų, juos suklaidino, kasacinis teismas pripažino, kad pati savaime ši nuostata nėra klaidinga. Konstatavęs nepakankamą pateiktos informacijos aiškumą ir suprantamumą, teismas nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ieškovo asmeninės savybės (amžius, išsilavinimas, kt.) ir kitos jį individualizuojančios aplinkybės (investavimo patirtis, ginčo sandorio sudarymo aplinkybės, kt.), nes ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Be to, atsižvelgdamas į banko platintų obligacijų, kaip finansinių priemonių, nesudėtingumą kasacinis teismas yra suformulavęs ir vidutinio vartotojo apibrėžimą, taikytiną nagrinėjant panašius ginčus, nurodydamas, jog asmens, kuriam sudarymo metu buvo tik 18 metų ir kuris sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose, be to, ieškovo reikalavimo tenkinimas nagrinėjamoje byloje, remiantis vien tuo, kad jo profesija ir išsilavinimas su finansinių priemonių rinkomis nėra susijęs, neatitiktų kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo ir jų reikšmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino ir tai, kad obligacijų sutarčių sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją apie sandorius reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės.
    3. Teismas pagrįstai nustatė, kad draudimo apsauga ir banko finansinė būklė nebuvo esminėmis aplinkybėmis ieškovams. Ieškovai šių aplinkybių esmingumo neįrodė. Ieškinyje buvo nurodyta, kad visi ieškovai vyko į banką pratęsti indėlio sutarčių. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, ši aplinkybė reiškia, kad ieškovai bet kuriuo atveju siekė tęsti santykius būtent su šiuo banku ir Obligacijų sutarčių sudarymas šių ieškovų atveju nebuvo nulemtas banko pasirinkimo dėl jo geriausios finansinės padėties. Savo ruožtu ieškovės V. S. parodymai bei ieškinio dalys, aprašančios kiekvieno iš ieškovų Obligacijų sutarčių sudarymo aplinkybes leidžia teigti, kad apie banko finansinę padėtį, prieš sudarydami ginčo sutartis, jie apskritai nesusimąstė, taigi ir negalėjo būti suklaidinti dėl šios sąlygos. Ieškovai nurodo, kad reklamuodamas obligacijas, bankas jas pristatinėdavo kaip saugią alternatyvą indėliams, dėl ko jie neva suprato, jog obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Teismų praktikoje jau yra išaiškinta, kad žodis „alternatyva“ negali būti suprantamas kaip visiškas atitikmuo ar sinonimas, alternatyva reiškia panašumą, bet ne vienodumą. „Saugumas“ taip pat aiškintinas kaip garantavimas savo turtine padėtimi, kad suėjus terminui, obligacijos ir indėlio sertifikatai atsakovo bus išpirkti, tačiau, teismo nuomone, nereiškia draudimo IĮIDĮ prasme. Tai, kad ieškovai žodžius „alternatyva“ ir „saugumas“ klaidingai suprato, įsivaizdavo, jog tai reiškia ir minėtą draudimą, nėra pakankamas pagrindas nuginčyti sudarytas sutartis.
    4. Nepaisant to, kad bankas reklamavosi kaip geriausias, akcentavo savo gerą finansinę padėtį ir tai neva suklaidino ieškovus, pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad po Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimo bankas Snoras pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia ieškovų pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas. Ieškovai tik abstrakčiai nurodo, kad Lietuvos banko nutarime konstatuoti teisės aktų pažeidimai ir banko veiklos trūkumai bei nustatyti veiklos ribojimai ir įpareigojimai pašalinti trūkumus, reiškia, kad banko finansinė padėtis buvo bloga, ir jei ieškovai būtų apie tai informuoti, jie Obligacijų sutarčių nesudarytų. Tačiau ieškovai visiškai neargumentavo konkrečių šiame nutarime paminėtų teisės aktų pažeidimų, trūkumų, veiklos ribojimų ir įpareigojimų ryšio su byla. Kadangi ieškovai nenurodė konkrečių jų valią galėjusių paveikti Lietuvos banko nutarimo nuostatų, teismas neturėjo ką vertinti.
    5. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, kaip jos apibrėžiamos Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 72 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruožtu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, jog banko veikla yra nestabili ir nepatikima. Darytina išvada, kad nebuvo pagrindo pripažinti, jog informacijos apie Lietuvos banko nutarime nurodytus pažeidimus ir duotus privalomus nurodymus neįtraukimas į Prospektus neatitiko VPĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų.
  3. Trečiasis asmuo IID atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, t. y. banko obligacijos. Kiekvienas asmuo turi žinoti galiojančius teisės aktus, o jų nežinojimas neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų ir iš to kylančių pasekmių Net jeigu kitas finansų makleris (ne pats bankas Snoras) savo kliento pavedimu būtų nupirkęs klientui tokių pačių Snoro obligacijų, po Snoro bankroto finansų makleris nebūtų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neišpirktos, todėl apeliantų bandymas „suplakti“ Snoro, kaip emitento, ir jo, kaip obligacijų platintojo, atsakomybę ir bandymas atsakomybę už nepasiteisinusias investicijas perkelti trečiajam asmeniui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Skunde išdėstyti argumentai, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms taikytinas draudimas prieštarauja Investuotojų direktyvai ir kasacinio teismo praktikai.
    2. Aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Ieškovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nei vienas iš jų šia teise nesinaudojo. IĮIDĮ expressis verbis nurodyta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, taigi įstatymo nežinojimas nėra priežastis konstatuoti valios trūkumus, sudarant ginčo sutartis. Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Apeliantams turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už teminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo, t.y. kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Akivaizdu, kad esminė sąlyga jiems buvo ne draustumas, o mokamų palūkanų dydis.
    3. Ieškovai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Taigi obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir ją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, vien ši aplinkybė neduoda pagrindo traktuoti ieškovus, kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos. Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai, rūpestingai, pasidomėti konkretaus sandorio galimomis pasekmėmis ir rizikomis.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms
  1. Apeliantų įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino tik banko, kaip emitento, bankrotą, nors ši dvejopa situacija, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo, turėjo būti vertinama neprofesionalių investuotojų (t. y. ieškovų) naudai, konstatuojant, kad šiuo atveju bankrutavo ir investicinė įmonė, o jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą apimtį.
  2. Nesutikdama su apeliantų pozicija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Savo ruožtu aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, kasacinis teismas pripažino, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  3. Apeliantai savo skunde nepateikė argumentų, kodėl šiuo atveju, esant tapačiai situacijai – apeliantų obligacijos nėra prarastos ar perleistos, jos yra ieškovų vertybinių popierių sąskaitose, tačiau yra nuvertėjusios dėl emitento bankroto – turėtų būti nukrypstama nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga ieškovų obligacijoms netaikytina, ne pats interpretavo Investuotojų direktyvos nuostatas, bet vadovavosi šiam ginčui aktualia, pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, savo ruožtu ieškovų skunde išreikštas bendras nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais dėl emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikšmingumo ginčo klausimui, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, o taip pat nėra pagrindas pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti išaiškinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiškiomis.
  4. Pastebėtina, kad dėl kreipimosi į ESTT nereikalingumo analogišku apeliaciniame skunde keliamam klausimu jau ne kartą buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017; kt.).
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu
  1. Apeliantų teigimu, BAB bankas Snoras nevykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų informavimo pareigų, o patys ieškovai neteisingai suvokė, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju, nes bankas net tik aiškiai neįvardijo, jog obligacijos nėra apdraustos nuo bankroto, bet ir viešumoje obligacijas pristatė kaip indėlių alternatyvą. Ieškovų vertinimu, įstatyme numatytų pareigų nevykdymas šiuo atveju negali būti laikomas mažareikšme aplinkybe, negalėjusia lemti ieškovų apsisprendimo sudaryti sandorius, be to, apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priskyrė juos vidutinio vartotojo kategorijai ir konstatavo, kad aplinkybė dėl obligacijų draudžiamumo ieškovams nebuvo esminė.
  2. Atsakydama į apeliantų argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad dėl banko Snoro pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta pirmiau minėtoje kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad AB bankas Snoras pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Atsižvelgiant į esamus kasacinio teismo išaiškinimus analogiškoje situacijoje, kasaciniam teismui vertinant iš esmės tuos pačius arba visiškai analogiškus BAB banko Snoro klientams teiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau atsakovės veiksmų atitikimo FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams nevertino ir dėl to plačiau nepasisakė. Be to, nors ieškovai akcentuoja, kad pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo atskirai analizuojamas IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimas, teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybės, kad atsakovės darbuotojai ieškovams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė, savo ruožtu vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), lygiai taip pat kaip ir FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų netinkamas vykdymas, pats savaime šiuo atveju nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo, nes kaip išaiškino kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kaip teisingai akcentuota atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys).
  3. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  4. Nors apeliaciniame skunde ieškovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nes finansinių priemonių rinka yra specifinė ir todėl vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų bei informuotą asmenį nei neprofesionalų investuotoją (banko klientą), kuriais buvo pripažinti ieškovai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje būtent su banko Snoro obligacijų platinimu neprofesionaliems investuotojams, taip pat jau buvo išaiškinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  5. Ieškovai nagrinėjamu atveju nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos ir (ar) kitaip vertinti neprofesionalių banko klientų priskyrimo vidutiniams vartotojams kriterijus, nei kad tai buvo ne kartą išaiškinta tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-278-464/2017), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju visi apeliantai – tiek M. Ž., kuris ginčo sutarties sudarymo metu buvo 22 metų aukštosios mokyklos studentas, iki tol sudaręs 6 terminuotojo indėlio sutartis su banku, tiek R. Ž. – konditerė, turėjusi terminuotojo indėlių santykius su banku, taip pat V. S., įgijęs techniko mechaniko specialybę, buvęs kelių juridinio asmenų (UAB „Ag Service“ ir UAB „AG Trade“) direktoriumi, taip pat Lietuvos ir Vokietijos UAB „Heinzmann“ valdybos nariu, L. D., būdamas radiotechnikos inžinieriumi, iki ginčo sutarčių sudaręs 2 terminuotojo indėlio sutartis, V. Š., sudaręs net 66 terminuotojo indėlio sutartis, turintis chemijos technologo išsilavinimą ir, nors ir senyvo amžiaus, tačiau turintis pakankamą gyvenimišką patirtį bei, galiausiai, V. S., filologė, iki obligacijų pasirašymo sutarties sudariusi net 15 terminuotojo indėlio sutarčių – atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, t. y. galėjo ir privalėjo suvokti obligacijų bei indėlių, kurių net pasirašomų dokumentų kiekis, apimtis ir pobūdis labai skiriasi, netapatumą. Kaip jau ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiškose situacijose, vidutiniam vartotojui, net ir neturinčiam specifinių investavimo žinių, tačiau esančiam veiksniu ir turinčiam pakankamai gyvenimiškos patirties (tuo labiau pasirašiusiam ne vieną terminuotojo indėlio sutartį iki obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo) gali ir turi būti suprantama, jog skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai, kuriems įgyti pasirašomos atskiros, skirtingos apimties sutartys, negali būti visiškai tapatūs, negali būti identiškas ir jų rizikingumo laipsnis, kai iš esmės skiriasi jų duodama finansinė grąža palūkanų forma. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes, priešingu atveju, apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas ir tokio produkto egzistavimas banke apskritai nebūtų tikslingas. Priešingas mąstymas, t.y. kad lygiagrečiai bankas siūlo visiškai tapačius produktus tik su skirtingu palūkanų dydžiu, prieštarauja elementariems logikos dėsniams ir, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų rodo ne asmenų suklydimą, o elementarų nerūpestingumą, neatidumą, nesidomėjimą prisiimtomis teisėmis ir pareigomis, todėl apeliantai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad kadangi prieš kelerius metus terminuotųjų indelių palūkanos buvo kur kas didesnės už jiems banko pasiūlytų ir įsigytų obligacijų palūkanas, jie neva neturėjo suprasti, kad už obligacijas siūlomos didesnės palūkanos lemia didesnį jų rizikingumą.
  6. Taigi, net jeigu ieškovai, pagal savo asmenines savybės atitinkantys vidutinių vartotojų kategoriją, iš tikrųjų nesuprato su obligacijų įsigijimu susijusios didesnės rizikos (nei su indėliais), tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, o kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas nepanaikina bendrųjų šių asmenų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, jeigu jiems kyla abejonių dėl sudaromų sandorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017), todėl ta aplinkybė, kad atsakovei teisiniu reguliavimu nustatytos klientų (investuotojų) informavimo pareigos, savaime neatleidžia pačių investuotojų nuo pareigos rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atliekant bet kokį veiksmą, apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.
  7. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti ir tai, jog obligacijų draustumas buvo esminė sutarčių sąlyga apeliantams. Nors apeliantai akcentuoja, kad iki ginčo sutarčių sudarymo jie savo santaupas laikė indėlių sąskaitose arba apskritai namuose, kas, apeliantų įsitikinimu, patvirtina, jog jiems rūpėjo būtent pinigų saugumas, o rizikingesni finansiniai produktai jų nedomino, pažymėtina, kad pačiose ginčo obligacijų įsigijimo sutartyse nebuvo sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą, todėl bet kuris rūpestingas ir apdairus asmuo, nesant sutartyje, kurią ketina pasirašyti, jam ypatingai svarbios (esminės) informacijos, pasiteirautų dėl šios aplinkybės, pareikalautų daugiau aktualios, su šia sąlyga susijusios informacijos. Tačiau jokių patikimų įrodymų, kad apeliantai būtų specialiai domėjęsi ginčo sutarčių konkrečiomis sąlygomis, nėra, kaip ir nėra įrodymų, jog atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovus pasirašyti ginčo sutartis, ar buvo kitų objektyvių aplinkybių, trukdžiusių apeliantams įvertinti norimų sudaryti sandorių jiems tinkamumą (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ir po sutarčių sudarymo iki pat bankroto bylos atsakovei iškėlimo nei vienas iš ieškovų, turėjusių galimybę namuose detaliai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, be kita ko Aprašymo 8 punkte esančią nuostatą, kad investuojant į obligacijas, galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika), nesikreipė į banką dėl šios sąlygos papildomo išaiškinimo obligacijų draustumo aspektu ir nereiškė jokių pretenzijų dėl ginčo sutarčių nuginčijimo, kaip sudarytų jiems suklydus ir (ar) buvus apgautiems dėl obligacijų draustumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. Ž., pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir pateikdamas bankui informaciją apie save, aiškiai nurodė, jog nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką, o procesiniuose dokumentuose paaiškino, kad patį banką Snorą pasirinko dėl to, kad jame jau laikė indėlius ir buvo juo patenkintas, taigi, akivaizdu, jog šiam ieškovu buvo svarbi būtent didesnės finansinės grąžos aplinkybė, o bankas buvo pasirinktas iš esmės neanalizuojant jo finansinės padėties. R. Ž. jokios informacijos bankui apie jai priimtinos rizikos laipsnį, turimas žinias, investavimo patirtį apskritai nenurodė, tačiau jokių papildomų klausimų, inter alia dėl draustumo, kaip matyti iš apeliaciniame skunde nurodytų paaiškinimų, banko darbuotojams neuždavė, o banką Snorą pasirinko dėl to, kad jau turėjo jame terminuotą indėlį, kas, kaip jau minėta, pagrindžia, jog banko Snoro finansinės padėties, jo veiklos stabilumo, (ne)rizikingumo, prieš eidama į banką, nevertino ir apskritai nesidomėjo. Tas pats pasakytina ir apie V. S., kuri nurodė banką Snorą pasirinkusi dėl to, kad jis buvo jai patogioje vietoje (padalinys jos kieme) ir mokėjo nemažas palūkanas, o jokios informacijos bankui apie jai priimtiną rizikos laipsnį ir jos turimą investavimo patirtį apeliantė nesuteikė. V. S. ir L. D. apskritai atsisakė pateikti bankui informaciją apie savo investavimo patirtį, priimtiną rizikos laipsnį, nors buvo informuoti apie tokio atsisakymo pasekmes, ir nors V. S. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis banko darbuotojos buvo įtikintas, jog investavimas į obligacijas yra saugus, o prieš tai pinigus šis apeliantas laikė tik namuose ir jokių indėlių neturėjo, pastebėtina, kad V. S. sudarė kelias Obligacijų pasirašymo sutartis skirtingu laikotarpiu, t. y. vieną – liepos mėnesį, kitą – spalio, kai jau turėjo galimybę namuose detaliai ir visapusiškai įvertinti sudaromo sandorio sąlygas. Kelias obligacijų pasirašymo sutartis skirtingu metu sudarė ir V. Š., iki tol, kaip minėta pirmiau, sudaręs net 66 terminuotojo indėlio sutartis, be to, šis ieškovas taip pat nepateikė bankui jokios informacijos dėl savo žinių apie obligacijas, priimtino rizikos lygio. Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikusių ieškovų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis iš tikrųjų lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Jeigu apeliantų vienintelis tikslas būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis, kad vėliau atgaus visus padėtus pinigus, ir, kaip kad jie teigia, juos nedomino rizikingesni finansiniai produktai, duodantys didesnę grąžą, pagrįsta manyti, kad jie būtų sudarę (pratęsę) terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jiems nežinomų ir nesuprantamų sandorių, tuo labiau net atskirai nepasidomėję dėl šių produktų draudimo sąlygų ir nepateikę bankui informacijos apie savo žinias šiuo klausimu, todėl konstatuotina, kad ieškovai neįrodė teisėto pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas bei teisėtas.
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu
  1. Apeliantų teigimu, atsakovė, platindama obligacijas, save pristatinėjo kaip patikimą, pelningai veikiantį ir augantį banką, bet nuslėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė. Apeliantų įsitikinimu, tokiu būdu atsakovė siekė apgaule prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, kurie, apeliantų teigimu, nebūtų patikėję savo pinigų bankui, jeigu būtų žinoję, kad jis veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijų įpareigojimų, todėl yra pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytas dėl apgaulės.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmiau nurodytus ieškovų argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Viena vertus, apeliantų minimi atsakovės veiklos trūkumai buvo viešai paskelbti dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje, todėl, jeigu priežiūros institucijos tam tikrų pažeidimų banko veikloje nustatymas iš tikrųjų būtų itin svarbus ieškovams, jų valiai dėl sutarčių su šiuo banku sudarymo susiformuoti, šia informacija jie galėjo pasidomėti ir ją gauti dar iki apsilankymo banke, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų ir pirmiau šioje nutartyje taip pat išdėstytų faktinių aplinkybių, ieškovai banką Snorą pasirinko iš esmės net neanalizuodami ir nesusimąstydami dėl jo faktinės turtinės padėties, todėl apeliantų pareiškimai, kad jeigu jie būtų žinoję apie bankui priežiūros institucijos pateiktas pretenzijas, jie nebūtų sudarę su banku ginčo sutarčių, laikytini deklaratyviais, nepagrįsti jokiai konkrečiais įrodymais. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantų skundo argumentai apskritai yra prieštaringi – jeigu esminė aplinkybė, suformavusi apeliantų valią sudaryti ginčo sandorį ir įsigyti obligacijas, iš tikrųjų buvo obligacijų draudžiamumo aspektas, ką jie siekė įrodyti savo apeliaciniame skunde, tai banko finansinė padėtis negalėjo turėti jiems esminės reikšmės, pasirašant ginčo sandorį, nes apeliantai turėjo tikėti, kad bet kuriuo atveju jie atgaus jų į banką padėtus pinigus. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016) jau buvo išaiškinta, jog vien aplinkybė, kad bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.
  3. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nedaro įtakos bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, plačiau dėl jų šioje nutartyje nepasisako.
  4. Remdamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai