Byla e2-788-413/2018
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas,

2sekretoriaujant Mantui Cemnolonskiui,

3dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui R. B.,

4atsakovui G. A. ir jo atstovui advokatui J. S.,

5viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovui G. A. dėl skolos priteisimo.

6Teismas

Nustatė

7Ieškovo reikalavimų ir atsakovo atsikirtimų esmė

8Ieškovas A. Č. 2017 m. vasario 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo G. A. 128 012 Eur skolą, 32 003 Eur dydžio palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovas 2007 m. gruodžio 29 d. išdavė ieškovui paprastą neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008 m. sausio 31 d. sumokėti ieškovui 128 012 Eur dydžio sumą. Šio įsipareigojimo atsakovas neįvykdė. Ieškovas praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir neteko galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau ir ĮPVĮ) nustatyta tvarka, todėl kreipėsi į teismą dėl skolos pritesimo. Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 23 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo G. A. ieškovo A. Č. naudai 128 012 Eur skolos, 32 003 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2017-02-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 034 Eur žyminio mokesčio ir 1 815 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovas G. A., nepraleidęs įstatyme numatytų terminų, pateikė prieštaravimus. Nurodė, kad ieškovą ir atsakovą siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo ir verslo santykiai. Dėl šios priežasties ieškovas paprašė atsakovo pasirašyti vekselį, nurodydamas, kad jam reikia buhalterinių duomenų apie gerą ieškovo finansinę būklę, įskaitant turtines teises. Ieškovas paaiškino atsakovui, kad vekselis ieškovui buvo reikalingas keletui dienų. Vėliau iš ieškovo sužinojo, kad vekselis yra sunaikintas. Atsakovo teigimu, vekselyje nurodyta suma atsakovui niekada nebuvo perduota, dėl to negalima teigti, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis. Pažymėjo, kad dėl skolos pagal vekselį priteisimo ieškovas kreipėsi į teismą tik po dešimties metų, kai kilo šalių kaip akcininkų ginčas ir kai buvo praleisti visi imperatyvūs ĮVPĮ terminai. Nurodė, kad apdairus, didelę sumą pinigų paskolinęs vekselio turėtojas visus ĮPVĮ nurodytus reikalavimus vekselio pateikimui apmokėti ir pranešimui apie vekselio neapmokėjimą būtų įvykdęs laiku arba dėl skolos priteisimo kreipęsis anksčiau. Atkreipė dėmesį, kad paprastai panaudoti ir vėliau grąžinti pakankamai didelę sumą pinigų per vieną mėnesį nuo vekselio išrašymo praktiškai neįmanoma, todėl teismas turėtų vertinti aplinkybę, kad jeigu atsakovas ir būtų skolinęsis pinigų, jis nebūtų vekselio pasirašęs tokiam trumpam laikotarpiui. Ieškovas atsiliepimu į prieštaravimus nurodė, kad vekselio išrašymo metu ir vėliau ieškovui nebuvo jokios būtinybės ar prielaidų kažkam įrodinėti geros savo finansinės būklės. Ieškovas pateikė įrodymus, kad vekselio išdavimo metu valdė turto už daugiau nei 800 000 Eur. Nurodė, kad atsakovas nepaneigė jo ranka surašyto ir pasirašyto vekselio galiojimo, kurio turinys visiškai atitinka įstatymo reikalavimus. Pažymėjo, kad kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, atsiradusią vekselio pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, kurie paneigtų jo prievolę pagal ginčijamą vekselį. Atkreipė dėmesį, kad vekselius reglamentuojantis įstatymas nenumato, jog vekselyje privalo būti fiksuojamas pinigų perdavimo ir/ar priėmimo faktas (ĮPVĮ 77 str.), o vekselyje nenurodomas pinigų perdavimo-priėmimo faktas nepaneigia tarp šalių egzistavusių paskolinių santykių ir nepanaikina atsakovo pagal vekselį prisiimtų įsipareigojimų. Nurodė, kad ieškovą ir atsakovą siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo ir verslo santykiai, ieškovas ne vieną kartą skolino pinigų G. A. ir jo giminaičiams ir geranoriškai laukė jų grąžinimo.

9Teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas G. A. 2007 m. gruodžio 29 d. pasirašė Paprastąjį neprotestuotiną vekselį 128 012,00 Eur sumai, kuriame, be kita ko, įrašyta „ Pagal šį paprastąjį neprotestuotiną vekselį iki 2008-01-31 privalome (privalau) sumokėti A. Č., asm.kodas ( - ) adresas Beržų g. 17, Ringaudai, Kauno raj., a. s. ( - ) AB SEB Vilniaus bankas vienas šimtas dvidešimt aštuoni tūkstančiai dvylika eurų 00 ct. G. A., asm.kodas ( - ) adresas Basanavičiaus al. 33, Kaunas“ (t. 1, b. l. 7). CK 1.105 straipsnyje įtvirtinta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai įstatymo reikalavimus atitinkantis vekselis įstatyme nustatytais terminais nepateiktas apmokėti ir dėl jo nėra išduoto notaro vykdomojo įrašo, nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokį vekselį savaime pasibaigė ar jis netenka teisinės galios, nes tokių teisinių pasekmių nenustatyta ĮIPVĮ. Tokiais atvejais vekselio turėtojas praranda teisę reikalavimui, atsiradusiam pagal vekselį, patenkinti kreiptis ne ginčo tvarka į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, bet jam išlieka teisė kreiptis dėl skolos priteisimo teismine tvarka. Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016). Minėta, kad 2007 m. gruodžio 29 d. neprotestuotinu Paprastuoju vekseliu atsakovas G. A. (vekselio davėjas) įsipareigojo iki 2008 m. sausio 31 d. sumokėti ieškovui A. Č. (vekselio turėtojui) 128 012 Eur sumą. Byloje nustatyta, kad, suėjus neprotestuotiname paprastajame vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, vekselis nebuvo pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas (vekselio gavėjas) įrodinėjo, kad vekselyje nurodytą sumą atsakovui (vekselio davėjui) paskolino. Atsakovas pinigų skolinimo faktą neigė, teigdamas, kad vekselis buvo parengtas ir pasirašytas ieškovo ir jo prašymu, nes jam reikėjo pateikti minėtą dokumentą tretiesiems asmenims kaip įrodymą, patvirtinantį ieškovo gerą finansinę būklę. Atsakovo teigimu, pagal vekselio turinį negalima teigti, kad tarp šalių susiklostė paskolos santykiai, nes ieškovas, tokiu atveju turintis pareigą įrodyti pinigų perdavimo faktą, to nepadarė. Kaip teisingai nurodė ieškovo atstovas, pagal kasacinio teismo praktiką ne vekselio turėtojas (ieškovas) turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas (atsakovas) privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Taigi, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo. Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju atsakovui, kaip vekselio davėjui teko pareiga įrodyti, kad vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, formuodama praktiką bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, nurodė, kad kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai, atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis; kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau ginčijama sutartis nėra rašytinė paskolos sutartis ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas, atsakovas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, nustatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Teismas byloje esančius įrodymus turi vertinti atsižvelgdamas į jų visumą (CPK 185 straipsnis), savo išvadas grįsdamas teismų praktikoje suformuotu tikimybių pusiausvyros principu: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-79/2003, 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008, 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009, 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009 ir kt.). Įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, labiau tikėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju nebuvo pagrindo išduoti vekselį, kadangi tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai. Ši teismo išvada grindžiama žemiau nurodytomis aplinkybėmis. Visų pirma, įstatyme (nurodomos įstatymo redakcijos, galiojusios vekselio sudarymo, t. y. 2007-12-29, metu) paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Taigi, esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Kaip nurodė pats ieškovas, vekselio išdavimą sąlygojo paskoliniai santykiai, kuomet ieškovas atsakovo prašymu 2007 m. gruodžio 29 d. UAB „Kauno stiklas“, kurios darbuotoju ir akcininku yra ieškovas, patalpose perdavė (paskolino) atsakovui grynais pinigais apie 440 000 Lt. Tačiau pastebėtina, kad pinigų perdavimo faktas grindžiamas tik ieškovo paaiškinimais, su kuriais atsakovas nesutinka, ir neparemtas jokiais kitais bylos įrodymais. Antra, duodamas paaiškinimus teisme ieškovas teigė, kad pinigų atsakovui reikėjo kažkokiam pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, tačiau į bylą nepateikta jokių duomenų, kad aptariamu laikotarpiu, per kurį turėjo būti grąžinta skola, atsakovas būtų sudarinėjęs kokius nors sandorius. Be to, tokiu atveju kyla pagrįsta abejonė dėl vekselyje nurodyto skolos gražinimo termino (2008-01-31), kadangi akivaizdu, kad skolinantis didelę pinigų sumą tokiam trumpama laikotarpiui skolininkas turi turėti alternatyvų ir greitą pinigų gavimo šaltinį, kuris byloje taipogi nebuvo nustatytas. Trečia, bylos duomenys patvirtina, kad šalis anksčiau taip pat siejo paskoliniai santykiai, tačiau šie santykiai buvo įforminami ne vekseliais, bet paskolos sutartimi (t. 1, 114-115), bankiniais pavedimais (t. 1, b. l. 56-59). Ketvirta, skirtingai nei kitais atvejais, kuomet ieškovas pareiškė atsakovui pretenzijas ikiteismine tvarka, (t. 1, b. l. 56-59), nagrinėjamu atveju dėl neva suteiktos paskolos grąžinimo ieškovas kreipėsi tiesiogiai į teismą, praėjus daugiau kaip devyneriems metams nuo vekselio išdavimo dienos, prieš tai nepareikalavęs prievolės pagal vekselį įvykdymo ikiteismine ne ginčo tvarka ir nepareiškęs atsakovui jokių pretenzijų raštu. Teismas kritiškai vertina ieškovo paaiškinimus, kad anksčiau pretenzijų atsakovui nereiškė todėl, kad iki 2016 m. balandžio–gegužės mėnesių šalis siejo draugiški santykiai. Vadovaujantis tokiais ieškovo samprotavimais ir logika, galima būtų daryti išvadą, kad šalių santykiams nepašlijus ieškovas iš viso nereikalautų to, ką turėtų grąžinti atsakovas, kas leidžia daryti išvadą, kad neegzistuoja ir kitas būtinas paskolos santykių elementas – skolininko įsipareigojimas grąžinti skolą paskolos davėjui. Šalys skirtingai apibūdina vekselio sudarymo aplinkybes (ieškovas teigia, kad vekselį paruošė ir perdavė jam atsakovas, atsakovas teigia priešingai – kad vekselio sudarytoju buvo ieškovas, o atsakovas jį tik pasirašė). Atsižvelgdamas į šio sprendimo 17 – 21 pastraipose išdėstytas aplinkybes ir pripažindamas mažai tikėtina aplinkybe, kad apie 440 000 Lt sumą ieškovas grynais pinigais būtų gabenęs iš namų tam, kad perduotų juos savo darbovietėje atsakovui, teismas daugiau tikėtina pripažįstą aplinkybę, kad vekselį parengė ne atsakovas, bet ieškovas, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas (vekselio davėjas) įrodė, jog nėra jokio prievolės pagal vekselį atsiradimo teisinio santykio ir jis negalioja (CPK 12, 177, 178, 185 straipsniai). Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad paskolos teisiniai santykiai, buvę tarp ieškovo ir atsakovo, nagrinėjamu atveju nesusiklostė, dėl ko atsakovas neturi pareigos grąžinti ieškovui vekselyje nurodytą pinigų sumą ir mokėti kitas išmokas (palūkanas), prašomas priteisti ieškiniu. Remiantis nurodytu, Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. preliminarus sprendimas panaikinamas ir ieškovo ieškinys atmetamas (CPK 430 str. 6 d. 2 p.).

11Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovo ieškinį atmetus, atsakovas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, tačiau minėtas išlaidas patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė, todėl klausimas dėl jų atliginimo nesvarstytinas (CPK 98 straipsnis). Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. preliminariu sprendimu konstatuota, kad ieškovas už ieškinį sumokėjo 1 815 Eur žyminio mokesčio, kai pagal CPK 80 straipsnio 1, 7 dalių ir 425 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjo sumokėti 1034 Eur žyminį mokestį, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis – 781 Eur grąžintina ieškovui. Už procesinių dokumentų įteikimą teisme patirta 5,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, priteistinos iš valstybei iš ieškovo. Atlikus ieškovui iš valstybės biudžeto grąžintinų ir valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovui iš valstybės grąžintina 775,05 Eur (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

12Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 – 270 straipsniais, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu, teisėjas

Nutarė

13Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

14Grąžinti ieškovui A. Č. (asmens kodas ( - ) 775,05 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir 5 ct) žyminio mokesčio permoką, pavedant tai padaryti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos.

15Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Ryšiai