Byla e2A-223-881/2017
Dėl išmokėtų sumų grąžinimo, trečiasis asmuo – A. G

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Orvesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-980-541/2016 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams UAB „Orvesta“ ir R. G. dėl išmokėtų sumų grąžinimo, trečiasis asmuo – A. G..

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Orvesta“ 8 481,54 Eur, o teismui nustačius, kad eismo įvykio metu automobilio savininkas nebuvo UAB „Orvesta“, priteisti 8 481,54 Eur iš atsakovo R. G., taip pat priteisti 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. Prancūzijoje A. G., vairuodamas automobilį VW GOLF, valst. Nr. ( - ) (toliau – automobilis), apgadino transporto priemonę Piaggio Vespa, valst. Nr. ( - ), bei sužalojo juo važiavusį asmenį. Tarp ieškovo ir atsakovo R. G. buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio valdytojų civilinė atsakomybė, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ), Vyriausybės patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), pagal Inter Europe pateiktas sąskaitas, ieškovas atlygino 22 422,62 Eur dydžio nuostolius, susijusius su eismo įvykio metu padaryta žala. Ieškovas, prašydamas priteisti 50 proc. nuo išmokėtos sumos, įgytą atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Orvesta“ grindė pareigos pranešti apie nuosavybės teisės perėjimą nevykdymu bei tuo, jog automobilį vairavo asmuo, jaunesnis nei 30 m. amžiaus ir su mažesniu nei 7 metų vairavimo stažu (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 62.2. punktas, draudimo sutarties 1.6. punktas). Teismui konstatavus, kad iki eismo įvykio automobilio savininkas buvo ne UAB „Orvesta“, o R. G., ieškovas prašė reikalaujamą sumą priteisti iš pastarojo.
  2. Atsakovas R. G. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Nurodė, kad automobilis VW GOLF, valst. Nr. ( - ), 2012 m. rugsėjo 19 d. Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi buvo parduotas atsakovei UAB „Orvesta“, ir šiai atsakovei perėjo visos nuosavybės teisės į minėtą transporto priemonę, todėl ji turėjo pareigą informuoti ieškovą dėl pasikeitusios draudimo rizikos.
  3. Atsakovė UAB „Orvesta“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį jos atžvilgiu atmesti. Teigė, kad automobilio savininku tapo 2012 m. gruodžio 28 d., be to, Prancūzijos Nacionalinės policijos protokole automobilio savininku nurodytas atsakovas R. G.; transporto priemonė įregistruota VĮ „Regitra“ taip pat 2012 m. gruodžio 28 d. bei sudaryta draudimo sutartis. Taigi UAB „Orvesta“ eismo įvykio metu nebuvo ginčo transporto priemonės draudėja, ir jai nekyla pareiga grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos, kuri turėtų būti priteista iš atsakovo R. G.. Pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties UAB „Orvesta“ direktorius nepasirašė; teigė, kad ji yra suklastota.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „Orvesta“ 8 481,54 Eur draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; ieškinį atsakovo R. G. atžvilgiu atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „Orvesta“ į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 2012 m. rugsėjo 19 d. Automobilio pirkimo - pardavimo sutartyje atsakovės direktoriaus S. P. parašas yra suklastotas. Byloje atlikta 2016 m. gegužės 31 d. rašysenos ekspertizė negalėjo atsakyti į klausimą, ar sutartyje pasirašė pats S. P., ar už jį pasirašė kitas asmuo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ši pirkimo - pardavimo sutartis yra patvirtinta įmonės UAB „Orvesta“ antspaudu. Dėl nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. rašytinė ginčo Automobilio pirkimo - pardavimo sutartis, kuria R. G. pardavė automobilį UAB „Orvesta“, yra galiojanti, nes priešingų įrodymų byloje nėra (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, liudytojo A. N., kuris ginčo laikotarpiu taip pat dirbo UAB „Orvesta“, parodymai, jog jis matė, kaip S. P. ir R. G., būdami Prancūzijoje, bute pasirašinėjo automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, sutartis buvo pasirašinėjama iki eismo įvykio dienos, teismo vertinimu, taip pat netiesiogiai patvirtina 2012 m. rugsėjo 19 d. automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo faktą (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
  3. Atsakovo R. G. ir trečiojo asmens A. G., kurie ginčo laikotarpio metu buvo UAB „Orvesta“ darbuotojai, teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu automobilis buvo naudojamas įmonės interesais (juo UAB „Orvesta“ darbuotojai važiuodavo į darbą ir iš darbo, automobilį eismo įvykio metu vairavo UAB „Orvesta“ darbuotojas). Anot teismo, šie paaiškinimai iš esmės nesiskiria nuo UAB „Orvesta“ direktoriaus S. P. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kuriais jis patvirtino, kad ginčo laikotarpiu automobilis buvo naudojamas įmonės reikmėms, juo į darbą važiuodavo įmonės darbuotojai, nes įmonės automobilis Mersedes buvo sugedęs, ant automobilio buvo publikuota UAB „Orvesta“ reklama, jis pats 2012 metų lapkričio ar gruodžio mėnesį grįžo iš Prancūzijos į Lietuvą šiuo automobiliu. Aplinkybę, kad automobilis Prancūzijoje buvo naudojamas UAB „Orvesta“ darbuotojų nuvežimui ir parvežimui į darbą, taip pat patvirtino liudytojai A. N. ir R. S. (buvę UAB „Orvesta“ darbuotojai).
  4. Minėtais įrodymais nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad automobilis ir su juo susiję dokumentai po 2012 m. rugsėjo 19 d. rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo buvo faktiškai perduoti UAB „Orvesta“ valdymui (CK 6.317, 6.318 straipsniai, CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovė „UAB „Orvesta“ šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, jog UAB „Orvesta“ automobilį valdė kitais teisiniais pagrindais.
  5. Teismas sprendė, kad atsakovės UAB „Orvesta“ nurodyta aplinkybė, jog eismo įvykio dieną būtent R. G. VĮ Regitra buvo registruotas daikto savininku, nepaneigia 2012 m. rugsėjo 19 d. rašytinės automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo fakto bei ginčo automobilio perdavimo valdyti UAB „Orvesta“ fakto. Teismas atkreipė dėmesį, kad VĮ „Regitra“ atliekama transporto priemonių registracija neįtvirtina transporto priemonės nuosavybės, o yra tik administracinis pagrindas transporto priemonei patekti į viešąjį eismą, t. y. registruojamas daiktas, o ne nuosavybė.
  6. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. draudimo sutartis Nr. SGB 1277105, sudaryta atsakovo R. G. ir ieškovo, pasibaigė atsakovo R. G. atžvilgiu 2012 m. rugsėjo 19 d. pasikeitus automobilio savininkui, t. y. juo tapus UAB „Orvesta“. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. G. 2012 m. rugsėjo 21 d. eismo įvykio metu nebuvo automobilio savininkas ir draudimo sutarties šalis, ieškovo ieškinys atsakovo R. G. atžvilgiu atmestinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
  7. Teismas nustatytų bylos aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad įvykus 2012 m. rugsėjo 19 d. ginčo automobilio pirkimo - pardavimo sandoriui atsakovas R. G. perdavė UAB „Orvesta“ automobilio draudimo dokumentus. 2012 m. rugsėjo 19 d. automobilio savininku tapus UAB „Orvesta“ draudimo teisiniai santykiai pagal 2012 m. rugsėjo 11 d. draudimo sutartį tęsėsi, ir naujasis automobilio savininkas įgijo sutartyje nustatytas teises ir pareigas. Ieškovas, pripažindamas minėtos draudimo sutarties galiojimo bei draudimo santykių tęstinumo faktą, pagal 2012 m. rugsėjo 11 d. draudimo sutarties sąlygas atlygino tretiesiems nukentėjusiems asmenims 22 422,62 Eur dydžio eismo įvykio kaltininko A. G. padarytą žalą.
  8. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. draudimo sutartyje buvo įvertintos draudimo rizikos sąlygos, viena iš jų draudėjas patvirtino, kad automobilis nėra ir nebus naudojama asmenų, jaunesnių nei 30 metų amžiaus; asmenų su mažesniu nei 7 metų vairavimo stažu (draudimo sutarties 1.5 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. ginčo automobilį vairavo ir eismo įvykio kaltininku buvo A. G., kuris įvykio metu buvo jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir su mažesniu nei 7 metų vairavimo stažo, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė UAB „Orvesta“ pagal draudimo sutarties 1.6 punkto sąlygą pranešė ieškovui apie draudimo rizikos padidėjimą. Šio reikalavimo nesilaikymas kvalifikuojamas kaip draudėjo pareigų nevykdymas. UAB „Orvesta“, būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti savo darbuotojui A. G. naudotis automobiliu, nes jo amžius ir vairavimo stažas neatitiko draudimo sutartyje numatytų automobilio naudojimų sąlygų. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl atsakovė UAB „Orvesta“ turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Tokiu savo elgesiu atsakovė UAB „Orvesta“ padarė neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu, todėl ieškovas įgijo iki 50 proc. dydžio nuo išmokėtos sumos atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atsakovė UAB „Orvesta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį dėl 8 481,54 Eur draudimo išmokos, 6 procentų metinių procesinių palūkanų ir 191 Eur žyminio mokesčio priteisimo ieškovo naudai iš atsakovės UAB „Orvesta“ ir priimti naują sprendimą – priteisti iš R. G. 8 481,54 Eur draudimo išmokos ir 191 Eur žyminio mokesčio ieškovo naudai, priteisti iš R. G. UAB „Orvesta“ naudai 171,92 Eur, sumokėtus už ekspertizės atlikimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. Teismas nevertino byloje pateikto įrodymo – Prancūzijos Nacionalinės policijos 2012 m. rugsėjo 21 d. protokolo Nr. 3 dėl nesudėtingo kūno sužalojimo eismo įvykio metu, kuriame nurodyta, kad automobilio savininkas yra R. G.. Taigi šis įrodymas neabejotinai pagrindžia aplinkybę, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. automobilio savininkas ir draudėjas buvo R. G.. Esant prieštaravimui tarp liudytojo parodymų (A. N.), pirkimo-pardavimo sutarties (nenustatytas pasirašęs asmuo) ir Prancūzijos Nacionalinės policijos 2012 m. rugsėjo 21 d. protokolu Nr. 3 nustatytų aplinkybių, teismas nevertino jų įrodomosios reikšmės ir prieštaravimų tarp jų, tačiau konstatavo, kad priešingų įrodymų, jog automobilio savininku buvo ne UAB „Orvesta“, byloje nėra, kas neatitinka byloje esančių įrodymų visumos.
    2. Liudytojo A. N. parodymai yra nepatikimi, nes pagal juos, liudytojas pradėjo dirbti 2012 m. liepos 27 d. ir praėjus 2-3 savaitėms pamatė, kaip buvo pasirašinėjama automobilio pirkimo-pardavimo sutartis; tačiau 2-3 savaitės nuo 2012 m. liepos 27 d. yra rugpjūčio 10-17 d., t. y. vienas mėnuo iki tariamos ginčijamos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo.
    3. Teismas taip pat nevertino įrodymų, kurie pagrindžia aplinkybę, kad UAB „Orvesta“ automobilio savininku ir draudėju tapo 2012 m. gruodžio 28 d. Transporto priemonės registracijos liudijimas, išduotas 2012 m. gruodžio 28 d., patvirtina, kad savininkas yra UAB „Orvesta“ nuo 2012 m. gruodžio 28 d. Tą patvirtina ir ieškovas, ieškinyje nurodydamas, kad transporto priemonę UAB „Orvesta“ įsigijo 2012 m. gruodžio 28 d. Taip pat AAS „Gjensidige Baltic“ 2012 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta draudimo sutartis.
    4. Teismas nepašalino akivaizdaus prieštaravimo tarp aplinkybių, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. (eismo įvykio metu) ir 2012 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta draudimo sutartis tai pačiai transporto priemonei. Bendrovei, siekiančiai pelno (UAB „Orvesta“), sudaryti naują draudimo sutartį 2012 m. gruodžio 28 d., galiojant senai draudimo sutarčiai iki 2013 m. rugsėjo 10 d., yra nelogiška, ekonomiškai nenaudinga ir neteisėta. Byloje nepateikta įrodymų, kad senoji draudimo sutartis, kurioje automobilio draudėju buvo nurodytas R. G., buvo nutraukta. Pagal galiojančią tvarką pasikeitus transporto priemonės savininkui valdytojų civilinės atsakomybės sutartis lieka galioti naujajam transporto priemonės savininkui, jei tokia yra perduota. Tačiau naujasis savininkas turi kreiptis į draudiką, kuris pakeičia draudimo sutartį. Jeigu draudimo sutartis neperduodama naujajam savininkui, jam kyla pareiga sudaryti transporto priemonės draudimo sutartį. Tai padarė apeliantė 2012 m. gruodžio 28 d., kai sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir įsigijo automobilį.
    5. Teismas pažeidė TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalį. Teismas pasisakė ir ištyrė aplinkybes, susijusias tik su automobilio savininko nustatymu, bet netyrė aplinkybių, susijusių su draudėjo nustatymu eismo įvykio metu. Teismas nepasisakė, kokiais įrodymais remdamasis nustatė, kad automobilio draudėju eismo įvykio metu buvo ne R. G., ir iš esmės tik prielaidomis grindė savo teiginį, kad draudėju eismo įvykio metu buvo UAB „Orvesta“. Ieškovas turėjo galimybę pateikti 2012 m. rugsėjo 11 d. draudimo sutartį, paaiškinimus, kada ši sutartis buvo nutraukta, kada pakeista ir kodėl. Teismas ieškovo teiginius be įrodymų priėmė kaip nustatytą aplinkybę, kuri pagrindžia draudimo santykių tęstinumą, t. y. kad draudimo sutartis buvo perduota UAB „Orvesta“ direktoriui.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Teismas, spręsdamas dėl 2012 m. rugsėjo 19 d. rašytinės automobilio pirkimo - pardavimo sutarties galiojimo, rėmėsi ne liudytojo A. N. parodymais, o objektyviomis ir nenuginčytomis aplinkybėmis, t. y. byloje esančia 2012 m. rugsėjo 19 d. automobilio pirkimo - pardavimo sutartimi. Pastaroji yra patvirtinta UAB „Orvesta“ antspaudu. Tai yra nenuginčytas ir šios bylos atveju prima facie sutarties sudarymo bei galiojimo faktą patvirtinantis įrodymas. Priešingai nei bando sudaryti įspūdį apeliantė, teismas liudytojo parodymų nevertino atsietai ar suabsoliutindamas, priešingai, sprendime nurodė, kad liudytojo parodymai netiesiogiai patvirtina 2012 m. rugsėjo 19 d. automobilio pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo faktą.
    2. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie sukeltų abejonių dėl 2012 m. rugsėjo 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties tikrumo. Vėlesnis, nei įvykdyta pirkimo - pardavimo sutartis, savininko pasikeitimo fakto įregistravimas nekeičia paties savininko pasikeitimo fakto, nes būtent atsakovė neįvykdė pareigos įregistruoti savo nuosavybę viešame automobilių savininkų registre.
    3. Draudimo santykių galiojimas (pasibaigimas arba tęstinumas) šios bylos atveju niekaip nekeičia R. G. teisinės padėties. Net jei R. G. nebūtų perdavęs automobilio draudimo sutarties apeliantei, ji būtų laikoma pasibaigusia, ir ginčo automobilis neturėtų draudimo, kas reikštų savininko padarytą teisės aktų pažeidimą.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl automobilio savininko ir draudėjo (turinčio pareigą atlyginti draudikui dėl eismo įvykio išmokėtą draudimo išmoką (jos dalį)) eismo įvykio metu.
  3. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovas (draudikas) nukentėjusiajam išmokėjo draudimo išmoką, įvyko Prancūzijoje 2012 m. rugsėjo 21 d. Priklausomai nuo to, kas eismo įvykio metu buvo automobilio, kurio vairuotojas sukėlė žalos, savininkas, ieškovas prašė priteisti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš R. G. arba UAB „Orvesta“.
  4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas R. G. eismo įvykio metu nebuvo automobilio savininkas ir draudėjas (draudimo sutarties šalis), todėl ieškinį jo atžvilgiu atmetė ir sprendė, kad naujuoju automobilio savininku, pagal atsakovų sudarytą 2012 m. rugsėjo 19 d. automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, eismo įvykio dieną buvo UAB „Orvesta“, kuriai perėjo ir 2012 m. rugsėjo 11 d. ieškovo bei atsakovo R. G. sudarytos draudimo sutarties šalies (draudėjo) teisės ir pareigos.
  5. Apeliantė su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir nustatydamas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
  6. Apeliantės teigimu, teismas nevertino Prancūzijos Nacionalinės policijos 2012 m. rugsėjo 21 d. protokolo Nr. 3, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės (automobilio) savininkas yra R. G.; draudimo polisas galioja iki 2013 m. kovo 10 d. Anot apeliantės, šis dokumentas įrodo, kad automobilio savininkas ir draudėjas eismo įvykio metu buvo atsakovas R. G., tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu šio įrodymo vertinimu nesutinka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad automobilio savininko ir draudėjo aplinkybė nebuvo atskiras Prancūzijos policijos tyrimo (ginčo) objektas, šios aplinkybės buvo įrodinėjamos ir vertinamos nagrinėjamoje byloje, todėl minėtame protokole nurodyta informacija, kitų šios bylos duomenų kontekste, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
  7. Apeliantės teigimu, teismas taip pat neįvertino liudytojo A. N. parodymų patikimumo, kurie, anot apeliantės, nėra patikimi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo R. G. argumentais, kad išvadą dėl automobilio savininko pirmosios instancijos teismas pirmiausia grindė kitais byloje esančiais įrodymais, o minėto liudytojo parodymus nurodė tik kaip papildomus, netiesiogiai patvirtinančius 2012 m. rugsėjo 19 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo faktą. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad šie parodymai neturėjo lemiamos reikšmės teismo padarytoms išvadoms, apeliacinės instancijos teismas plačiau jų patikimumo klausimu nepasisako.
  8. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino kitų įrodymų, kurie, anot jos, pagrindžia aplinkybę, kad UAB „Orvesta“ automobilio savininku ir draudėju tapo 2012 m. gruodžio 28 d., be kita ko, transporto priemonės registracijos liudijimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei tvirtina apeliantė, teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl apeliantės nurodomos transporto priemonės registracijos įtakos transporto priemonės savininko nustatymui ir pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė (t. y. kada transporto priemonė registruota naujojo savininko vardu), vertinant transporto priemonės nuosavybės teisės perėjimo momentą, teisinės reikšmės neturi.
  9. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, išvadą, kad eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo UAB „Orvesta“, pirmosios instancijos teismas grindė 2012 m. rugsėjo 19 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi, taip pat byloje nustatytomis ginčo automobilio naudojimo aplinkybėmis. Byloje nenustatyta, kad nurodyta sutartis būtų suklastota (ekspertų atsakymas, kad nebuvo galima nustatyti, ar sutartyje pasirašė apeliantės atstovas, nereiškia, kad parašas iš tikrųjų nėra tikras); sutartis patvirtinta įmonės antspaudu, eismo įvykio metu automobilį vairavo apeliantės (UAB „Orvesta“) darbuotojas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo UAB „Orvesta“, ir apeliantės nurodoma aplinkybė, kad 2012 m. gruodžio 28 d. apeliantė su ieškovu sudarė naują ginčo automobilio valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, savaime nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo bei teisėtumo.
  10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, susijusių su draudėjo nustatymu eismo įvykio metu, ir tik prielaidomis grindė savo išvadą, kad draudėju eismo įvykio metu buvo UAB „Orvesta“. Priešingai nei teigia apeliantė, savo išvadą dėl teisių ir pareigų pagal 2012 m. rugsėjo 11 d. draudimo sutartį perėjimo apeliantei pirmosios instancijos teismas grindė sprendime pacituotais teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, o byloje nustatytos aplinkybės, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. buvo sudaryta automobilio pirkimo - pardavimo sutartis ir ginčo laikotarpiu automobilis buvo naudojamas įmonės (apeliantės) interesais (juo apeliantės darbuotojai važiuodavo į darbą ir iš darbo), buvo pakankamas pagrindas teismui spręsti, kad apeliantei buvo perduotas ne tik pats automobilis, bet ir jo dokumentai (įskaitant draudimo sutartį).
  11. Kaip ne kartą savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką, ir nei pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą, nei susiformavusią teismų praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.).
  12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė.
  13. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
  14. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai