Byla 3K-3-144/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos, ieškovo A. P. ir atsakovo J. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai, J. B., AB bankui „NORD/LB Lietuva“, VĮ Registrų centrui dėl potvarkių dalinio panaikinimo, pirkimo-pardavimo, įkeitimo sutarčių, papildomo susitarimo panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises; tretieji asmenys: Alytaus 1-ojo notarų biuro notarė B. Zabitienė, Alytaus 2-ojo notarų biuro notarė R. Jankauskienė, Alytaus rajono savivaldybė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. P. 2003 m. gruodžio 5 d. kreipėsi su ieškiniu į Alytaus rajono apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad jis yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teisę į tėvo V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 1,5 ha žemės sklypą Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime. Ieškovui nuosavybės teisė iki šiol neatkurta. Ieškovas taip pat nurodė, kad 1991 m. lapkričio 13 d. jo sesuo S. B. (V. P. duktė) padavė prašymą agrarinės reformos tarybai ir prašė atkurti natūra nuosavybės teisę į 1,5 ha nurodytą žemės sklypą. Vėliau pretendento į nuosavybės teisės atkūrimą teises iš savo sesers perėmė ieškovas. Šiuo metu jis yra vienintelis pretendentas nuosavybės teisei į tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti. Alytaus apskrities viršininko administracija atsisako atkurti nuosavybės teisę ieškovui į nurodytą žemės sklypą motyvuodama tuo, kad žemė yra suteikta atsakovui J. B. pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Ieškovas nurodė, kad atsakovui J. B. ginčijamas žemės sklypas pagal Valstiečių ūkio įstatymą suteiktas neteisėtai, nes pažeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1, 2 punktai, 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnis, 4 straipsnio 2 dalis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui J. B. suteikta žemė nebuvo naudojama pagal tikslinę valstiečių ūkio paskirtį, todėl nepriskirtina valstybės išperkamai žemei. Ieškovas nurodo, kad jam nuosavybės teisė turi būti atkurta ir pagal Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) 4 straipsnio 8 dalį, nes jis yra karys savanoris, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

5Ieškovas, remdamasis CK 1.95, 1.80 straipsniais, prašė teismo pripažinti negaliojančiais: Alytaus rajono valdybos 1990 m. spalio 24 d. potvarkio Nr. 95-v 1.6 punkto, kuriuo atsakovui J. B. suteiktas 28,15 ha ploto žemės sklypas valstiečio ūkiui steigti, dalį dėl 1,5 ha ploto žemės, esančios Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime; Alytaus rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkio Nr. 268, kuriuo remiantis atsakovui leista nusipirkti 28,15 ha ploto žemės sklypą Nr. 55, dalį dėl 1,5 ha ploto ginčijamo žemės sklypo; 1992 m. spalio 30 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 2710, dalį dėl 1,5 ha ploto ginčijamo žemės sklypo; 1,5 ha ploto ginčijamo žemės sklypo teisinę registraciją atsakovo J. B. vardu (Valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. 33/706-1, žemės sklypo Nr. 1; Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. 1994 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutarties dalį dėl 1,5 ha ploto ginčijamo žemės sklypo įkeitimo; Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. atstovaujamos UAB „Vilda“ 1996 m. kovo 5 d. įkeitimo sutarties dalį dėl 1,5 ha ploto ginčijamo žemės sklypo įkeitimo; Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. papildomo susitarimo, kuriuo pakeista 1994 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutartis, dalį dėl 1,5 ha ploto ginčijamo žemės sklypo įkeitimo ir 1996 m. spalio 22 d. papildomo susitarimo dalį. Ieškovas taip pat prašė teismo įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją atkurti jam nuosavybės teisę į jo tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 1,5 ha ploto ginčijamą žemės sklypą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą ieškovas turi teisę į nuosavybės teisės atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes jis yra V. P. sūnus ir S. B., pateikusios prašymą atkurti nuosavybės teises, brolis. Vis dėlto ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nėra pateikęs prašymo nuosavybės teisėms atkurti. Šiuo metu terminas buvusių savininkų vaikams paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra pasibaigęs. Teismas nurodė, kad teisės aktuose visą laiką buvo akcentuojama, jog, pretendentams įstatyme nustatytu laiku nepateikus prašymų, laikoma, kad jie atsisakė savo teisės susigrąžinti turto dalį kitų pretendentų naudai. S. B. pareiškimas (jame notaras patvirtino tik pareiškėjos parašo tikrumą) negali būti pripažintas kaip jos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimas notariškai patvirtinta sutartimi. Be to, S. B. pareiškime sutinka, kad ieškovo vardu būtų atkurta nuosavybės teisė tik į jai tenkančią žemės dalį. Teismas pažymėjo, kad S. B. iki 2001 m. gruodžio 12 d. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo perleisti tik savo vaikams, sutuoktiniui ir vaikaičiams (1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Toks pretendentų susitarimas būtų galimas tik tada, jeigu ieškovas būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas konstatavo, kad ieškovas praleido įstatyme nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, todėl jis nebeturi subjektinės teisės kreiptis į teismą gynybos.

8Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeitė – panaikino: Alytaus rajono valdybos 1990 m. spalio 24 d. potvarkio Nr. 95-v 1.6 punktą, kuriuo atsakovui J. B. suteiktas 28,15 ha žemės sklypas Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, valstiečio ūkiui steigti; 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkio Nr. 268-v dalį, kuria atsakovui J. B. leista nusipirkti 28,15 ha žemės sklypą Nr. 55; Alytaus rajono ir J. B. 1992 m. spalio 30 d. 28,15 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį; įpareigojo Alytaus apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui A. P. nuosavybės teises į ieškovo tėvo V. P. valdytą 1,5 ha žemės sklypą Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime; ieškinio dalį dėl žemės sklypo teisinės registracijos panaikinimo paliko nenagrinėtą; paliko nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir J. B. 1994 m. gruodžio 21 d. sudarytos įkeitimo sutarties, dėl Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir J. B. atstovaujamos UAB „Vilda“ 1996 m. kovo 5 d. sudarytos įkeitimo sutarties, kuriomis bankui už paskolą įkeistas 28,15 ha žemės sklypas Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, dėl 1996 m. spalio 22 d. papildomo susitarimo 1 punkto panaikinimo.

9Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovas, pretenduodamas atkurti nuosavybės teisę į atsakovo J. B. valstiečio ūkio užimtą 1,5 ha žemės sklypą, ginčijo žemės suteikimo ir perleidimo atsakovui J. B. teisėtumą. Ieškinys grindžiamas tuo, kad žemė J. B. valstiečio ūkiui steigti suteikta pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Kolegija nurodė, kad byloje yra Alytaus rajono valstiečių ūkių steigimo klausimams spręsti rajoninės žemės skyrimo išvada, kad komisija išnagrinėjo J. B. pareiškimą ir nutarė prašyti rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto spręsti klausimą dėl 30 ha žemės paėmimo iš Obelijos kolūkio į valstiečių ūkiams skirtą fondą ir šią žemę suteikti ūkininkui J. B. (T. 1, b. l. 197). Alytaus rajono vykdomojo komiteto sprendimo, kuriuo paimta 30 ha žemės į valstiečių ūkiams skirtą žemės fondą, nėra. Atsakovo J. B. prašymo skirti jam žemės valstiečio ūkiui steigti taip pat nėra, tai neatitinka 1989 m. liepos 4 d. Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio (Nr. XI-3066) (toliau – Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalies. Be to, nebuvo priimti centrinės ir rajonų žemės skyrimo komisijų sprendimai skirti žemę J. B. valstiečio ūkiui, tai prieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 5 daliai. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo J. B. valstiečio ūkis nebuvo įregistruotas gyvenvietės ar apylinkės tarybos vykdomajame komitete. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra pateiktas valstybinis žemės nuosavybės aktas. Jeigu nurodyto akto nėra, tai valstiečio ūkis laikomas neįsteigtu (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, kolegija padarė išvadą, kad atsakovo J. B. valstiečio ūkis nebuvo įsteigtas. Dėl nurodytos priežasties kolegija konstatavo, kad Alytaus rajono valdybos 1990 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 95-v atsakovui J. B. 28,15 ha žemės sklypas Nr. 55 Alytaus rajone, Miroslavo apylinkėje, Mociškėnų kaime, suteiktas neteisėtai. Dėl to nurodytas žemės sklypas 1992 m. spalio 30 d. parduotas atsakovui J. B. taip pat neteisėtai. Kolegijos manymu, atsižvelgiant į tai, kad visas 28,15 ha žemės sklypas valstiečio ūkiui steigti suteiktas neteisėtai, naikintina visa Alytaus rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkio Nr. 268-v dalis, kuria J. B. leista išsipirkti 28,15 ha žemės sklypą. Kolegija, pasisakydama dėl įkeitimo sutarčių galiojimo, nutartyje nurodė, kad ieškovo ginčijamos įkeitimo sutartys ir papildomas susitarimas negali būti pripažinti negaliojančiais, nes byloje nenustatyta, kad įkaito turėtojas (Žemės ūkio bankas, dabar – AB bankas „NORD/LB Lietuva) yra nesąžiningas, taip pat nenustatyta sąlygų, kurioms esant daiktas gali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 straipsnis).

10III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

11Kasaciniu skundu atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 65 straipsnyje (2002 m. CPK 185 straipsnis). Kasatorius mano, kad kolegija neteisingai ir klaidingai nurodė, jog komisijų sprendimai skirti žemę atsakovui J. B. valstiečio ūkiui steigti nebuvo priimti ir Obelijos kolūkio įgaliotinių narių susirinkimo nutarimas prieštarauja žemės suteikimo valstiečio ūkiui tvarkai. Kasatoriaus manymu, rajoninės žemės skirstymo komisijos 1990 m. balandžio 2 d. išvada suteikti atsakovui J. B. 30 ha žemės valstiečio ūkiui kurti turi būti suprantama kaip sprendimas Įstatymo 5 straipsnio ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti (toliau – Nutarimas) 2–4 punktų prasme. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visi tuo metu galiojančiuose teisės aktuose nurodyti projektavimo darbai nustatyta tvarka buvo atlikti.
2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, nes neatsižvelgė į tai, kad Alytaus rajono valdyba 1990 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 95-v „Dėl žemės suteikimo valstiečių ūkiams steigti“ suteikė atsakovui J. B. 28,15 ha žemės sklypą Nr. 55, nusprendė išduoti valstybinį žemės nuosavybės aktą Nr. 55, vadovaudamasi rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 30 „Dėl laikino žemės suteikimo valstiečių ūkiams“ ir Alytaus rajono 1990 m. gegužės 15 d., 1990 m. rugpjūčio 29 d. potvarkiais.
3. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovo J. B. valstiečio ūkis nebuvo įsteigtas, nes nei Alytaus apskrities viršininko administracija, nei atsakovas J. B. nepateikė teismui valstybinio nuosavybės akto Nr. 55. Teismas neatsižvelgė į kasatoriaus prašymą pakartotinai pareikalauti iš atsakovo J. B. pateikti nurodytą aktą. Kasatorius nurodė, kad į jį 2005 m. spalio 21 d. kreipėsi atsakovas ir pareiškė, kad negavo nė vieno teismo šaukimo. Be to, jis pateikė nurodytą valstybinį nuosavybės aktą Nr. 55.
4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos suformuotos praktikos 2004 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2004, nes nepasisakė, nors privalėjo tai padaryti, kodėl vienas ginčui spręsti reikšmingas bylos aplinkybes jis laiko nustatytomis, o kitas – ne.
5. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo, ar atsakovas J. B. naudojosi jam suteiktu žemės sklypu pagal nustatytą paskirtį, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutarties nagrinėjamoje byloje.

12Kasaciniu skundu ieškovas A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.193 straipsnio 3 punktą, 4.215 straipsnį. Be to, dėl šių teisės normų taikymo ir aiškinimo nėra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti CK 4.193 straipsnio 3 dalį, nes turto grąžinimas pagal įstatymus teismo sprendimo pagrindu privalo būti prilyginamas turto paėmimui visuomenės poreikiams. Jeigu įkeistas daiktas paimamas visuomenės poreikiams, tai hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina atitinkamai naujasis daikto valdytojas ar valstybė, ateityje įgydami atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką (CK 4.195 straipsnio 2 dalis).
2. Kauno apygardos teismo nutartis pažeidžia CK 4.181 straipsnį, nes pagal jį svetimo daikto hipoteka suprantama kaip nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens įsipareigojimą. Svetimo daikto hipoteka atsiranda tik tuo atveju, kai įkaito davėjas su tokia jam tenkančia prievole sutinka, o ne tada, kai tokią pareigą teismas jam priskiria sprendimu.
3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl sąžiningo įgijėjo teisių ir pareigų apimties. CK normos, reglamentuojančios sąžiningo įgijėjo interesų gynimą, taikomos tik tokiam sąžiningam įgijėjui, kuris turtą įgijo nuosavybės teise. Nagrinėjamos bylos atveju hipotekos kreditorius ginčijamo turto nuosavybės teise neįgijo. CK 4.215 straipsnyje sąžiningo įgijėjo teisėms prilygintos tik įkaito turėtojo teisės. Kasatoriaus nuomone, sąžiningo įgijėjo teisių institutas (CK 4.95–4.97 straipsniai) turi būti taikomas tik kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių turėtojui, bet ne hipotekos kreditoriui. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CK 1.95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Iš to išplaukia, kad turtas, kurio teisinė priklausomybė atsakovui yra nuginčyta, negali būti atsakovo J. B. skolinių įsipareigojimų užtikrinimo objektas.
4. Bankas privalėjo pasidomėti, ar Alytaus apskrities viršininko administracijai nėra pateikta prašymų susigrąžinti įkeičiamą žemę natūra ir ar su galimais pretendentais yra atsiskaityta, laikantis Žemės reformos įstatyme nustatyto žemės suteikimo eiliškumo.

13Kasaciniu skundu atsakovas J. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktu, todėl nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių.
2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino 1989 m. liepos 4 d. įstatymą Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimą Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti“. 1990 m. lapkričio 19 d. atsakovui J. B. išduotas valstybinis žemės nuosavybės aktas Nr. 55, todėl nuo šios datos atsakovo valstiečio ūkis laikomas įsteigtu (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Suteikiant žemę atsakovui J. B. valstiečio ūkiui steigti, laikytasi visų Įstatyme ir Nutarime nustatytų reikalavimų.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK. 1.7 straipsnio 2 dalį, nes patenkino ieškovo reikalavimą atkurti jam nuosavybės teisę į 1,5 ha ploto žemės sklypą. Teismas negalėjo patenkinti nurodyto ieškovo reikalavimo, nes šis grindžiamas 1999 m. gegužės 13 d. Atkūrimo įstatymo pataisomis. Atsakovui J. B. ginčijama žemės suteikta 1990 metais. Taigi teismas ginčijama nutartimi pripažino teisės akto galiojimą atgaline tvarka. Be to, pagal 1991 m. birželio 18 d. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį žemė, skirta valstiečių ūkiui, priskirta valstybės išperkamai žemei.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 17 straipsnį, nes ieškovo prašymu bylos nagrinėjimas buvo atidėtas kelis kartus, o į atsakovo prašymus teismas nė karto neatsižvelgė. Be to, atsakovas J. B. negavo nė vieno teismo šaukimo, pranešimo ir įpareigojimo pateikti valstybinį žemės nuosavybės aktą Nr. 55.
5. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 5 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas neturi teisės išeiti už pareikštų ieškinio reikalavimų ribų. Ieškovas prašė panaikinti pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 1,5 ha ploto žemės, o apeliacinės instancijos teismas panaikino visą sutartį.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 4 straipsnį, nes, priimdamas nutartį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2005, kuri nėra paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.
7. Kauno apygardos teismas priėmė neįvykdytiną nutartį, nes įpareigojo Alytaus apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui nuosavybės teisę į jo tėvo nuosavybės teise valdytą 1,5 ha ginčijamą žemės sklypą.
8. Teismas, įpareigodamas Alytaus apskrities viršininko administraciją atlikti pirmiau nurodytus veiksmus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000, suformuotos praktikos, pagal kurią ieškovo reikalavimas įpareigoti kompetentingą valstybės instituciją atkurti ieškovui nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti paliktas nenagrinėtas, nes pagal 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 17, 18 straipsnius piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėja ir sprendimus priima įstatyme nustatytos institucijos, o teismine tvarka šių sprendimų teisėtumas tikrinamas tik kilus ginčui. Be to, turi būti priimtas sprendimas pagal ieškovo prašymą. Nagrinėjamoje byloje toks sprendimas taip pat nepriimtas.

14Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija pateikė prisidėjimą prie atsakovo J. B. kasacinio skundo.

15Atsiliepime į atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo nutartį pakeisti ir ieškinį patenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tenkino dalį ieškovo reikalavimų ir panaikino administracinius aktus bei sandorį. Vis dėlto Kauno apygardos teismas neįvertino, ar byloje priimtas sprendimas atitiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus (2001 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001). Nagrinėjamoje byloje kaip įrodymas nepateiktas atsakovo J. B. prašymas skirti žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti, adresuotas Vykdomajam komitetui, tai prieštarauja LTSR Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 161 1 punktui. Teismas neišsiaiškino ir tos aplinkybės, kad 1990 m. balandžio 20 d. Obelijos kolūkio narių susirinkimo sprendimu skirtas žemės sklypas atsakovui J. B., nors Alytaus rajono valdyba skirto žemės sklypo nebuvo paėmusi į valstiečio ūkio fondą, tai prieštarauja Valstiečio ūkio įstatymo 7 straipsniui. Atsakovas J. B. nuosavybės teisės į nurodytą žemės sklypą negalėjo įgyti, nes byloje nėra valstybinio nuosavybės akto, patvirtinančio tai, kad buvo įsteigtas valstiečio ūkis (Valstiečio ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

16Atsiliepime į atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą atsakovas AB bankas „NORD/LB Lietuva“ prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir Kauno apygardos teismo nutarties dalį, susijusią su įkeitimo sutartimis ir papildomu susitarimu, palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas AB bankas „NORD/LB Lietuva“ nesutinka su kasatoriumi, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo visa apimtimi. Kasatorius nenurodo jokių teisinių argumentų, materialinės ar proceso teisės normų pažeidimų, kurie būtų pagrindas nutarties daliai, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl įkeitimo sutarčių ir papildomo susitarimo palikta nepakeista, naikinti. Pagal CPK 328 straipsnį iš esmės teisinga teismo nutartis (sprendimas) negali būti naikinama formaliais pagrindais. Jeigu įkeitimo teisė yra sąžininga, tai sąžiningo įkaito turėtojo teisė yra ginama įstatymo. Nei sandorio pripažinimas negaliojančiu, nei restitucijos taikymas negali daryti įtakos sąžiningo įgijėjo interesams (CK 1.80 straipsnio 4 dalis). Padaręs tokią išvadą, teismas laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-829/2002. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai banką pripažino daiktinės teisės turėtoju.

17Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Kauno apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir neteisingi. Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija nesutiko su ieškovo argumentais dėl banko sąžiningumo vertinimo. Ieškovas neteisingai nurodė, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada apie tuometinio Žemės ūkio banko sąžiningumą, sudarant įkeitimo sandorius. Kasatorius neteisingai nurodė, kad bankas privalėjo pasidomėti, ar Alytaus apskrities viršininko administracijai nėra pateikta prašymų susigrąžinti įkeičiamą žemę natūra ir ar su galimais pretendentais yra atsiskaityta laikantis Žemės reformos įstatyme nustatyto žemės suteikimo eiliškumo. Kiti atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai atitinka atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos kasaciniame skunde išdėstytus argumentus.

18Atsiliepime į atsakovo J. B. kasacinį skundą atsakovas AB bankas „NORD/LB Lietuva“ prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Kauno apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ne visa apimtimi. Įkeitimo sutartys ir papildomas susitarimas galėjo būti pripažinti negaliojančiais tik nustačius, kad bankas yra nesąžiningas, arba esant kitoms CK 4.96 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Byloje nepaneigta banko sąžiningumo prezumpcija. Sąlygų, kurioms esant, daiktas galėtų būti išreikalautas iš sąžiningo įkaito turėtojo, taip pat nenustatyta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiomis įkeitimo sutartis ir papildomos susitarimo 1 punktą. Kiti atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai tapatūs atsakovo AB banko „NORD/LB Lietuva“ atsiliepime į atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą nurodytiems argumentams.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

21Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1991 m. lapkričio 13 d. ieškovo sesuo S. B. padavė prašymą agrarinės reformos tarybai ir prašė atkurti natūra nuosavybės teisę į 1,5 ha žemės sklypą Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime. Vėliau pretendento į nuosavybės teisės atkūrimą teises iš savo sesers perėmė ieškovas. Pagal Valstiečių ūkio įstatymą ginčijamas žemės sklypas kartu su aplink jį esančia žeme suteiktas atsakovui J. B. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nėra pateikęs prašymo nuosavybės teisėms atkurti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Alytaus rajono vykdomojo komiteto sprendimo, kuriuo paimta 30 ha žemės į valstiečių ūkiams skirtą žemės fondą, nėra. Atsakovo J. B. prašymo skirti jam žemės valstiečio ūkiui steigti taip pat nėra. Be to, nebuvo priimti centrinės ir rajonų žemės skyrimo komisijų sprendimai skirti žemę atsakovo J. B. valstiečio ūkiui. Atsakovo J. B. valstiečio ūkis nebuvo įregistruotas gyvenvietės ar apylinkės tarybos vykdomajame komitete.

22V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Sprendžiant nuosavybės tęstinumo klausimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į savininko, kurio žemė neteisėtai nacionalizuota ir iš jo paimta nuosavybė, interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės negalima savavališkai paimti. 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją „Dėl žemės nacionalizacijos“ likviduota privatinė nuosavybė ir taip šiurkščiai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę.

24Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad asmens, kuriam žemė suteikta valstiečio ar asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jam suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Tik tada, kai nustatoma, kad žemė suteikta neteisėtai, turi būti ginamos pretendentų atkurti nuosavybės teisę į žemę teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-837/2003; 2004 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2004 ir kt.). Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad tiek nuosavybės teisės į žemę atkūrimas, tiek žemės suteikimas valstiečio ūkiui yra sudėtinės žemės reformos dalys ir kad abu šie procesai vyko ir vyksta kartu. Dėl to būtina derinti visų gyventojų grupių interesus. Žemės suteikimą valstiečių ūkiams nustatė 1989 m. liepos 1 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti“. Remiantis šiais teisės aktais pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo, o į šį fondą žemė buvo paimama iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų įmonių bei organizacijų. Žemės paėmimas į valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondą buvo nustatytas ir 1990 balandžio 5 d. įstatymu papildžius Žemės kodeksą 481 straipsniu. Pagal nurodytą straipsnį žemės sklypai į šį fondą buvo imamai neatsižvelgiant į buvusių savininkų nuosavybės teises, nors jau egzistavo privatinės nuosavybės institutas. Žemės skyrimas pagal Valstiečių ūkio įstatymą nutrauktas tik 1991 m. rugsėjo 1 d., įsigaliojus Žemės reformos įstatymui. Vis dėlto žemės suteikimas valstiečių ūkiams steigti negalėjo paneigti Lietuvos valstybės siekio atkurti pažeistas buvusių savininkų teises. Žemės reformos įstatyme patvirtinta valstybės nuostata atkurti nuosavybės teisę buvusiems savininkams. Žemės skyrimas ir pardavimas po nurodyto įstatymo įsigaliojimo turėjo atitikti jo nuostatas ir užtikrinti jo įgyvendinimą. Dėl to bet kokie pažeidimai suteikiant ar parduodant valstiečių ūkiui steigti žemę, į kurią buvusieji savininkai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, turi būti vertinami kaip tokių asmenų teisių pažeidimas. Tokių asmenų teisės turi būti prioritetiškai ginamos įstatyme nustatytais teisminės gynybos būdais.

25Kasacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo J. B. kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės išeiti už pareikšto ieškinio reikalavimų ribų. Ieškovas prašė panaikinti Alytaus rajono valdybos 1990 m. spalio 24 d. potvarkio Nr. 95-v 1.6 punkto, 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkio Nr. 268, pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, o teismas panaikino visą 1990 m. spalio 24 d. potvarkio Nr. 95-v 1.6 punktą, 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkio Nr. 268 dalį dėl 28,15 ha ploto žemės sklypo ir pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį tik ieškovas gali pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, sumažinti ar padidinti savo reikalavimus, išskyrus nedispozityvias bylas (darbo, šeimos ir ypatingosios teisenos bylos). Įstatyme nenustatyta, kad, remiantis viešuoju interesu, galima viršyti ieškinio pareiškimo reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje kilo žemės savininko ir asmens, pretenduojančio įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į žemę, ginčas. Dėl to negalima remtis teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2005, nes pastaroji byla nagrinėta ypatingąja teisena dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, joje pasisakyta dėl galimybės išeiti už apeliacinio ar kasacinio skundų ribų, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 2 dalis). Nurodytoje byloje kasacinis teismas nepasisakė dėl išėjimo už ieškinio pareiškimo reikalavimų ribų ginčo teisenos bylose. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo nagrinėjimo ribas apibrėžė ieškovas, ieškinio pareiškime nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką – iš dalies panaikinti skundžiamus savivaldybės institucijų aktus ir sudarytus sandorius dėl 1,5 ha žemės sklypo, į kurį jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises (T. 1, b. l. 129–132).

261991 m. birželio 18 d. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad išperkama žemė, kuri pagal galiojusius įstatymus yra suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų ir suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų bei kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Nurodytas punktas 1992 m. gegužės 7 d. įstatymu papildytas nuostata, kad prie išperkamos žemės priskiriamos tarnybinės žemės dalos. Be to, šis punktas 1993 m. liepos 15 d. įstatymu papildytas nuostata, kad išperkama žemė, kuri pagal galiojusius įstatymus suteikta valstiečio ūkiui steigti. Iš tokių įstatymo nuostatų išplaukia, kad valstybė įsipareigojo ginti piliečių, įgijusių žemę pagal Valstiečių ūkio įstatymą, teises, o buvusiems savininkams atitinkamai kompensuoti. Teisėjų kolegija nurodo, kad tam, jog žemė taptų išperkama, turėjo egzistuoti sąlyga, kad žemė ūkininkauti suteikta nepažeidžiant įstatymų ir asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į žemę, teisių ir teisėtų interesų.

27Byloje nustatyta, kad 1991 m. lapkričio 13 d. ieškovo sesuo S. B. (V. P. duktė) padavė prašymą agrarinės reformos tarybai ir prašė atkurti natūra nuosavybės teisę į 1,5 ha nurodytą žemės sklypą. Vėliau pretendento į nuosavybės teisės atkūrimą teises iš savo sesers perėmė ieškovas. Šiuo metu jis yra vienintelis pretendentas atkurti nuosavybės teisę į tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę. Alytaus apskrities viršininko administracija atsisako atkurti nuosavybės teisę ieškovui į nurodytą žemės sklypą, motyvuodama tuo, kad žemė yra suteikta atsakovui J. B. pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Iš tikrųjų Alytaus rajono valdybos 1990 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 95-v atsakovui J. B. buvo suteiktas 28,15 ha žemės sklypas Nr. 55 Alytaus rajone, Miroslavo apylinkėje, Mociškėnų kaime, valstiečių ūkiui steigti, o Alytaus rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkiu Nr. 268-v jam leista išsipirkti šį žemės sklypą. Nurodytas 28,15 ha ploto žemės sklypas 1992 m. spalio 30 d. parduotas atsakovui J. B. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad žemė atsakovo J. B. valstiečio ūkiui steigti suteikta pažeidžiant įstatymo „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ 4 ir 5 straipsnių ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti“ patvirtintos Žemės paėmimo į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą ir žemės suteikimo valstiečių ūkiams steigti nurodymų 2–4 punktų reikalavimus. Vis dėlto teisėjų kolegija nurodo, kad šie pažeidimai turi būti vertinami tik dėl tos žemės sklypo dalies į kurią pretenduoja ieškovas, t. y. tik dėl 1,5 ha žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime.

28Minėta, kad bet kokie pažeidimai, suteikiant ar parduodant valstiečio ūkiui žemę, į kurią buvusieji savininkai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, turi būti vertinami kaip buvusiųjų savininkų teisių pažeidimas. Nurodytų asmenų teisės turi būti prioritetiškai ginamos įstatyme nustatytais teisminės gynybos būdais. Prašymas nuosavybės teisėms atkurti pateiktas 1991 m. lapkričio 13 d., t. y. iki to momento, kai buvo priimtas savivaldybės institucijos sprendimas ir sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Neatsižvelgdama į prašymą atkurti nuosavybės teisę ir nepriėmusi sprendimo dėl šio prašymo, Alytaus rajono valdyba 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkiu Nr. 268 leido atsakovui J. B. nusipirkti 28,15 ha ploto žemės sklypą Nr. 55, kurio dalis yra ir 1,5 ha ploto žemės sklypas, į kurį pretendentas prašymu prašo atkurti nuosavybės teises. Be to, 1992 m. spalio 30 d. sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir atlikta viso žemės sklypo, taip pat ir ginčijamo 1,5 ha ploto žemės sklypo teisinė registracija atsakovo J. B. vardu. Dėl to ieškovas prarado galimybę natūra atkurti jo tėvui priklausiusį žemės sklypą, tai pažeidė jo turtines teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-384/1999, priimtoje civilinėje byloje R. R. prieš Panevėžio m. valdybą, suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad kol nėra išspręstas asmens nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisių pažeidimą. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo taisykle, kartu turi būti ginamos ir valstiečio ūkio savininko nuosavybės teisės ir teisė ūkininkauti jo naudojamame žemės sklype. Nagrinėjamoje byloje iškilęs šalių ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 7 punktas).

29Dėl to iš dalies turi būti tenkinami atsakovų Alytaus apskrities viršininko administracijos ir J. B. kasaciniai skundai, t. y. apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl Alytaus rajono valdybos 1990 m. spalio 24 d. potvarkio Nr. 95-v 1.6 punkto, kuriuo atsakovui J. B. suteiktas 28,15 ha žemės sklypas valstiečio ūkiui steigti, Alytaus rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkio Nr. 268-v dalies, kuria atsakovui J. B. leista nusipirkti 28,15 ha žemės sklypą Nr. 55, esantį Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, Alytaus rajono valdybos ir J. B. 1992 m. spalio 30 d. 28,15 ha žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 2710, panaikinimo visa apimtimi pakeičiama ir panaikinami savivaldybės institucijos sprendimų bei sandorio dalys dėl 1,5 ha žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, pardavimo. Žemės pirkimo-pardavimo sandoris iš dalies yra negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), t. y. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta ieškovo, kaip mirusiojo buvusio savininko, teisė į nuosavybės teisės atkūrimą, ir Žemės reformos įstatymo 5 straipsniui, kuriame nustatyta, kad žemės reformos metu pirmiausia turi būti išsprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, o po to galimi kiti žemės suteikimo ar įgijimo būdai. Sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, turi būti pripažintas negaliojančiu ab intio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnis). Pripažinus sandorį iš dalies negaliojančiu, turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs sandorį, iš viso netaikė restitucijos, todėl pažeidė CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija nurodo, kad restitucijos klausimo išsprendimas šioje byloje susijęs su bylos faktinių aplinkybių nustatymu, todėl ši bylos dalis turi būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

30Ieškovo A. P. kasacinis skundas dėl dalies įkeitimo sandorių panaikinimo turi būti visiškai tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl šių sandorių panaikinimo, nurodė, kad turi būti ginami sąžiningo įgijėjo interesai; šiuo atveju daiktinė įkeitimo teisė yra įgyta sąžiningai, todėl turi būti taikomi CK 1.80 straipsnio 4 dalis ir 6.153 straipsnis. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti atsižvelgiama į savininko, kurio žemė buvo neteisėtai nacionalizuota, t. y paimta valstybės nuosavybėn, interesus. CK normos, reglamentuojančios sąžiningo įgijėjo interesų gynimą, taikomos tik tokiam sąžiningam įgijėjui, kuris turtą įgijo nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje hipotekos kreditorius ginčijamo turto nuosavybės teise neįgijo. CK 4.215 straipsnyje sąžiningo įgijėjo teisėms prilygintos tik įkaito turėtojo teisės. Sąžiningo įgijėjo teisių institutas (CK 4.95–4.97 straipsniai) turi būti taikomas tik kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių turėtojui, bet ne hipotekos kreditoriui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CK 1.95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Dėl to turtas, kurio teisinė priklausomybė atsakovui J. B. nuginčyta pripažinus sandorį iš dalies negaliojančiu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo, 1,5 ha žemės sklypas, į kurio nuosavybės teisės atkūrimą pretenduoja ieškovas, negali būti atsakovo J. B. skolinių įsipareigojimų užtikrinimo objektas. Dėl to turi būti iš dalies panaikinti šie įkeitimo sandoriai: Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. 1994 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutarties dalis dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, įkeitimo; Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. atstovaujamos UAB „Vilda“ 1996 m. kovo 5 d. įkeitimo sutarties dalis dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, įkeitimo; Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. papildomo susitarimo, kuriuo pakeista 1994 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutartis, dalis dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, įkeitimo; 1996 m. spalio 22 d. papildomo susitarimo dalis dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime.

31Teisėjų kolegija nurodo, kad dėl to, jog ieškovui V. P. iki šiol nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui priklausančią žemę, jam taikoma 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuostata dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą natūra sunaikintoje tėviškės sodyboje, nes jis yra karys savanoris, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

32Patenkinus ieškovo kasacinį skundą, jo turėtos atstovavimo išlaidos 700 Lt kasaciniame teisme priteisiamos iš Alytaus apskrities viršininko administracijos ir AB banko „NORD/LB Lietuva“ lygiomis dalimis po 350 Lt (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 , 4 ir 5 punktais, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

34Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

35Panaikinti Alytaus rajono valdybos 1990 m. spalio 24 d. potvarkio Nr. 95-v 1.6 punkto, kuriuo atsakovui J. B. suteiktas 28,15 ha žemės sklypas valstiečio ūkiui steigti, dalį dėl 1,5 ha žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, suteikimo.

36Panaikinti Alytaus rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 28 d. potvarkio Nr. 268-v dalies, kuria atsakovui J. B. leista nusipirkti 28,15 ha žemės sklypą Nr. 55, dalį dėl leidimo atsakovui J. B. nusipirkti 1,5 ha žemės sklypą, esantį Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime.

37Panaikinti Alytaus rajono valdybos ir atsakovo J. B. 1992 m. spalio 30 d. 28,15 ha žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 2710, dalį dėl 1,5 ha žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, pardavimo.

38Panaikinti Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. 1994 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutarties dalį dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, įkeitimo.

39Panaikinti Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. atstovaujamos UAB „Vilda“ 1996 m. kovo 5 d. įkeitimo sutarties dalį dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, įkeitimo.

40Panaikinti Žemės ūkio banko Alytaus skyriaus ir atsakovo J. B. papildomo susitarimo, kuriuo pakeista 1994 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutartis, dalį dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime, įkeitimo ir 1996 m. spalio 22 d. papildomo susitarimo dalį dėl 1,5 ha ploto žemės sklypo, esančio Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime.

41Įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui A. P. nuosavybės teises į A. P. tėvo V. P. valdytą 1,5 ha žemės sklypą, esantį Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Mociškėnų kaime.

42Bylos dalį dėl restitucijos taikymo, iš dalies panaikinus pirkimo-pardavimo sutartį, perduoti nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui.

43Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.

44Išieškoti ieškovo A. P. naudai iš Alytaus apskrities viršininko administracijos ir AB banko „NORD/LB Lietuva“ po 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Lt atstovavimo išlaidų.

45Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.