Byla e3K-3-124-403/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl asmens neteisėto sulaikymo, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 1890,63 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
  3. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. sausio 16 d., važiuodamas automobiliu „Volkswagen Passat“, valst. Nr. ( - ), magistralinio kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda 84 km buvo sustabdytas policijos pareigūnų V. K. ir D. B. Ieškovui sustojus, pareigūnas V. K. nurodė ieškovui pateikti reikiamus dokumentus. Ieškovas, vykdydamas pareigūno nurodymą, pateikė (per atidarytą automobilio langą) pravirą piniginę, kurioje dokumentai buvo laikomi kartu su pinigais. Pareigūnas, iš ieškovo piniginės išėmęs vairuotojo pažymėjimą ir 50 Eur kupiūrą, nuėjo link tarnybinio automobilio. Prie pareigūnų tarnybinio automobilio buvo patikrintas ieškovo blaivumas, tada jam buvo nurodyta eiti ir palaukti savo automobilyje. Ieškovas belaukdamas pastebėjo, kad pasirodė dar vienas policijos pareigūnų tarnybinis automobilis. Pareigūnai, atvykę šiuo automobiliu, fotografavo policijos pareigūnų, kurie sustabdė ieškovą, tarnybinio automobilio vidų, vėliau vienas naujai atvykęs pareigūnas priėjo prie ieškovo automobilio ir informavo jį, kad jis yra įtariamas kyšio policijos pareigūnui davimu.
  4. Ieškovas nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl buvo sulaikytas ir nugabentas į areštinę, ten praleido dvi paras. Ieškovui 2015 m. sausio 17 d. buvo įteiktas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ieškovui 2015 m. sausio 18 d. buvo pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovas dėl šios kardomosios priemonės taikymo buvo priverstas du kartus, naudodamasis advokato pagalba, teikti prašymus dėl leidimo išvykti. Šių prašymų teikimas sukėlė ieškovui papildomų nepatogumų. Ieškovui 2015 m. balandžio 23 d. buvo įteiktas dar vienas pranešimas apie įtarimą (tik šį kartą jau Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariate), kuriuo jam pirmiau pareikštas įtarimas perkvalifikuotas į BK 227 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Ieškovui 2015 m. liepos 22 d. buvo įteiktas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus 2015 m. liepos 15 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.
  5. Ieškovo teigimu, jo laikinas sulaikymas buvo neteisėtas. Ieškovas atskleidė policijos pareigūnams savo tapatybę, pareigūnai jau buvo užfiksavę galimą nusikaltimą (padarę galimo nusikaltimo vietos nuotraukas ir atlikę kitus veiksmus), todėl nebuvo pagrindo manyti, kad ieškovas gali naikinti kokius nors ikiteisminiam tyrimui svarbius duomenis ar kitaip jam trukdyti. Pareigūnai, prieš taikydami laikino sulaikymo institutą, privalėjo atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, charakterizuojančias ieškovą. Ieškovas turi tris vaikus ir yra dar vieno vaiko patėvis. Ieškovas yra tik iš dalies darbingas, nesipriešino sulaikomas, elgėsi ramiai. Nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 4 dalį laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti, ieškovas buvo sulaikytas dvi paras.
  6. Ieškovas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos už advokato (gynėjo) pagalbą, ir neturtinę žalą, t. y. atsirado didelė vidinė įtampa, nemiga, apetito stoka, buvo pažeistos ieškovo teisės į asmens orumą, gerą vardą, judėjimo laisvė.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu atmetė ieškinį.
  2. Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad ieškovas 2015 m. sausio 16 d. 23 val. 20 min. buvo sulaikytas, įtariant jį BK 227 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos padarymu. Laikino sulaikymo protokolas surašytas 2015 m. sausio 17 d. 1 val. 40 min. Laikino sulaikymo protokole, be kita ko, nurodyta, kad ieškovas gali slapstytis nuo ikiteisminio tyrimo, daryti naujus nusikaltimus. Po faktinio ieškovo sulaikymo buvo atlikta įvykio vietos, automobilio ir pinigų apžiūra, po laikino sulaikymo protokolo surašymo buvo atlikta asmens krata. 2015 m. sausio 17 d. ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, vėliau, t. y. nuo 19 val. 15 min. iki 19 val. 30 min., buvo atlikta ieškovo, kaip įtariamojo, apklausa. Ieškovas apklausiamas nurodė, kad duos parodymus tik dalyvaujant gynėjui. Kita ieškovo apklausa, dalyvaujant ir jo gynėjui, buvo atlikta 2015 m. sausio 18 d. nuo 8 val. 17 min. iki 8 val. 31 min. Ieškovas buvo paleistas 2015 m. sausio 18 d. 8 val. 45 min. Nutarime dėl sulaikyto asmens paleidimo, be kita ko, nurodyta, kad nėra pagrindų ir sąlygų taikyti kardomąją priemonę – suėmimą, galimai padarytas nesunkus nusikaltimas, nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas gali slapstytis.
  3. Teismas pažymėjo, kad asmens, kuris užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar iš karto po jos padarymo, sulaikymas siekiant pareikšti įtarimus ir jį apklausti iš esmės negali būti laikoma neproporcinga procesine prievartos priemone. Šios procesinės prievartos priemonės neproporcingumas gali būti nustatomas tuo atveju, jeigu asmuo laikomas sulaikytas nepagrįstai ilgą laiką (BPK 140 straipsnio 4, 8 dalys). Ieškovas buvo sulaikytas, nepažeidžiant maksimalaus laikino sulaikymo termino. Teismo vertinimu, faktinis ieškovo laikino sulaikymo terminas nebuvo nepagrįstai ilgas.
  4. Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo teiginius, kad laikinas sulaikymas buvo panaudotas kaip psichologinio spaudimo priemonė siekiant gauti ieškovo prisipažinimą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Be kitų argumentų, atmesti kaip nepagrįsti ir ieškovo argumentai, kad policijos pareigūnas pats išsitraukė iš ieškovo piniginės dokumentus kartu su pinigais.
  5. Teismas pažymėjo, kad ieškovas vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagal pirminius ikiteisminio tyrimo duomenis siekė išvengti administracinės atsakomybės. Ieškovas ne tik neapskundė, bet ir neprašė pakeisti jam paskirtos kardomosios priemonės, nepasinaudojo teise teikti įrodymus, patvirtinančius, kad tokia kardomoji priemonė, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, nedarbingumo lygį, šeiminę padėtį, yra per griežta, neproporcinga siekiamiems tikslams. Vadinasi, pats ieškovas, iki Kauno apygardos prokuratūros prokurorė 2015 m. liepos 15 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nemanė, kad kardomoji priemonė sukelia jam žalą.
  6. Teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti.
  7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą.
  8. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus dėl sulaikymo neteisėtumo nesant BPK 122 straipsnyje įtvirtintų suėmimo taikymo pagrindų. Ieškovas buvo sulaikytas pagal BPK 140 straipsnio 1 dalį, asmeniui šiuo pagrindu sulaikyti nėra būtinos sąlygos, nustatytos to paties straipsnio antrojoje dalyje, tarp šių sąlygų – ir ieškovo nurodoma suėmimo taikymo pagrindų egzistavimo sąlyga.
  9. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl sulaikymo trukmės proporcingumo. Ieškovo laikino sulaikymo trukmė siekia 33 val. 25 min., šiuo laiko tarpu buvo atlikti būtinieji proceso veiksmai, t. y. atlikta vietos, automobilio, pinigų apžiūra, surašytas laikino sulaikymo protokolas, atlikta asmens apžiūra, iki 2015 m. sausio 17 d. 19 val. 15 min. buvo rašomas pranešimas apie įtarimą, nuo 19 val. 15 min. iki 19 val. 30 min. buvo vykdyta ieškovo apklausa, išaiškinta teisė turėti gynėją, šia ieškovas pasinaudojo, kviesdamas savo gynėją BPK 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovas būtent dėl pastarosios priežasties nebuvo apklaustas per 24 valandas.
  10. Apeliacine tvarka atmesti ir ieškovo teiginiai dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – neproporcingumo. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, akcentavo, kad ieškovui buvo taikyta viena švelniausių kardomųjų priemonių, šios jis, nors ir turėjo gynėją, neapskundė, kas rodo, kad ieškovas kardomosios priemonės taikymo laikotarpiu nemanė, kad yra neteisėtai varžoma jo laisvė ar daroma jam žala.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9

  1. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BPK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias laikiną sulaikymą. Šioje normoje yra įtvirtinta pareigūnų teisė, bet ne pareiga laikinai sulaikyti asmenį. Teismai privalėjo įvertinti ne tik pareigūnų teisę, bet ir realų poreikį pasinaudoti tokia teise, t. y. laikino sulaikymo instituto taikymo pagrįstumą. Visi tikslai, su kuriais yra siejamas šio instituto taikymas, buvo įgyvendinti, dar net formaliai nesulaikius ieškovo. Ieškovas, kaip įtariamasis, negalėjo daryti įtakos ikiteisminio tyrimo eigai, be to, nebuvo poreikio surinkti papildomus dokumentus ar kitus duomenis, kurie būtų naudingi tokio pobūdžio ikiteisminiam tyrimui atlikti (įrodymai tokių ikiteisminių tyrimų atvejais renkami tik liudytojų parodymų forma, patiems tyrimams būdinga trumpa trukmė – nustatomas duomenų pakankamumas kaltinamajam aktui surašyti arba ne). Ieškovas buvo įtariamas padaręs apysunkį nusikaltimą, už kurį neteistam asmeniui, koks yra ir ieškovas, nėra skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Akivaizdu, kad ieškovas nebūtų slėpęsis nuo ikiteisminio tyrimo, nes galimos bausmės griežtumas ir kitos aplinkybės nesukuria prielaidų imtis tokių veiksmų.
    2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant įrodymų vertinimo taisykles (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015), ir todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo teiginių dėl psichologinio spaudimo. Bylos duomenų visetas rodo, kad laikinas sulaikymas buvo panaudotas kaip psichologinio spaudimo priemonė siekiant gauti ieškovo prisipažinimą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Kitaip, remiantis pirmiau nurodytais argumentais, kurie patvirtina, kad nebuvo teisėto pagrindo laikinai sulaikyti ieškovą (nutarties 17.1 punktas), negali būti paaiškintas jo sulaikymo faktas.
  2. Generalinė prokuratūra, atstovaujanti atsakovei, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012). Ieškovas apskritai neįrodė pareigūnų veiksmų neteisėtumo, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.
  3. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovei, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistus. Šis atsakovės atstovas, kaip ir pirmiau nurodyta atstovė, sutinka su teismų išvadomis dėl pagrindo konstatuoti pareigūnų veiksmų neteisėtumą nebuvimo.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl asmens neteisėto sulaikymo

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnis reglamentuoja specialųjį deliktinės civilinės atsakomybės atvejį – valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aptariamoje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad valstybė už pirmiau nurodytais neteisėtais proceso veiksmais padarytą žalą atsako be kaltės. Vadinasi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį kilti yra pakankamos trys sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Taip aptariama materialiosios teisės norma yra aiškinama ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).
  2. Pagrindas taikyti valstybei deliktinę civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį egzistuoja, jeigu nustatomas pirmiau išskirtų civilinės atsakomybės sąlygų visetas – bent vienos sąlygos, inter alia (be kita ko), neteisėtų veiksmų, kuri kartu yra ir pirminė atsakomybės taikymo sąlyga, nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirti esminiai bendrieji kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės deliktinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Tokie kriterijai tiek, kiek pirmiau nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas vertintinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) garantuojamų teisių apsaugos kontekste, yra išskirti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (žr., pvz., 2003 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, jeigu būtų nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (žr., pvz., 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (žr., pvz., 2012 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).
  5. Šioje kasacinėje byloje keliamas ieškovo laikino sulaikymo įtariant jį padarius nusikalstamą veiką teisėtumo klausimas. Ieškovas teigia, kad, kitaip negu sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, apskritai nebuvo pagrindo jį sulaikyti, be to, laikinas sulaikymas truko ilgiau, negu tas buvo būtina. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių kasaciniame skunde iškeltų klausimų teisės taikymo ir aiškinimo aspektais.
  6. Asmens laikinas sulaikymas lemia jo teisės į laisvę suvaržymą. Asmens teisė į laisvę yra ginama, inter alia, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (20 straipsnis) ir Konvenciją. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Teisė į laisvę Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme reiškia fizinę laisvę. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai (EŽTT didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Creang? prieš Rumuniją, peticijos Nr. 29226/03, par. 84; 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08, par. 75). Asmens teisės į laisvę svarba demokratinėje visuomenėje nuosekliai pabrėžiama EŽTT praktikoje (pvz., 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Čamans ir Timofejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 42906/12, par. 80–81; didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 72508/13, par. 181).
  7. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje yra ne tik reglamentuota pati asmens teisė į laisvę, bet ir nustatyti šios teisės ribojimo pagrindai. Šioje Konvencijos nuostatoje įtvirtintas baigtinis asmens laisvės atėmimo atvejų, kuriais gali būti pateisinamas asmens teisės į laisvę suvaržymas, sąrašas, į kurį, be kitų atvejų, patenka atvejis, kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti (5 straipsnio 1 dalies c punktas).
  8. Pagal EŽTT praktiką pirminė laisvės atėmimo atitikties Konvencijos 5 straipsnio 1 daliai sąlyga yra ta, kad laisvės atėmimas turi būti teisėtas, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymąsi. Konvencija šiuo aspektu iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslą, t. y. apsaugoti asmenis nuo savivalės (pvz., minėtas sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, par. 75; 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Žekonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 19536/14, par. 48). EŽTT praktikoje apsaugos nuo savivalės kontekste, be kita ko, išaiškinta, kad laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą turi atitikti proporcingumo reikalavimą, t. y. būti griežtai būtinas, siekiant šioje nuostatoje nurodytų tikslų, kai kitų, švelnesnių priemonių jiems pasiekti nepakanka (pvz., 2008 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Ladent prieš Lenkiją, peticijos Nr. 11036/03, par. 54–55; 2018 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Sinkova prieš Ukrainą, peticijos Nr. 39496/11, par. 60).
  9. Bylą nagrinėję teismai, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad policijos pareigūnas V. K. 2015 m. sausio 16 d. apie 22 val. 45 min. sustabdė patikrinti automobilį, kurį vairavo ieškovas. Nuo ieškovo sklido alkoholio kvapas, todėl pirmiau minėtas policijos pareigūnas pasiūlė ieškovui pasitikrinti blaivumą. Ieškovui sutikus, buvo patikrintas jo blaivumas ir nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (1,61 promilės). Policijos pareigūnas V. K. tą pačią dieną pateikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkui pranešimą dėl papirkimo, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad ieškovas, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, davė policijos pareigūnui 50 Eur kyšį. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovas pirmiau nurodytomis aplinkybėmis 2015 m. sausio 16 d. 23 val. 20 min. buvo laikinai sulaikytas, įtariant jį padarius BK 227 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką.
  10. BPK 140 straipsnis reglamentuoja laikiną sulaikymą, kaip procesinės prievartos priemonę. Šio straipsnio pirmojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo.
  11. Pagal EŽTT praktiką būtinoji (lot. sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (pvz., 1994 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Murray prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 14310/88; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Shannon prieš Latviją, peticijos Nr. 32214/03). Faktai, kurie gali sukelti įtarimą, neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (pvz., minėtas sprendimas byloje Murray prieš Jungtinę Karalystę; minėtas sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, par. 184).
  12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus EŽTT išaiškinimus ir kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl pagrindo laikinai sulaikyti ieškovą nebuvimo yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog pats ieškovas pripažino, kad policijos pareigūno V. K., sustabdžiusio transporto priemonę ir pareikalavusio pateikti dokumentus, rankose po šio nurodymo davimo atsidūrė ne tik dokumentai, bet ir 50 Eur banknotas, kurį, kaip paaiškino kitas policijos pareigūnas D. B., buvęs tarnybiniame automobilyje, V. K. kartu su vairuotojo pažymėjimu atsinešė į tarnybinį automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios faktinės aplinkybės trečiojo asmens – objektyvaus stebėtojo – požiūriu yra pakankamos susidaryti įspūdžiui, kad ieškovas galimai padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. galimai davė policijos pareigūnui kyšį, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Vadinasi, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, egzistavo būtinoji laikino sulaikymo sąlyga, t. y. pagrįstas įtarimas.
  13. BPK 140 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos.
  14. Kaip minėta, ieškovas 2015 m. sausio 16 d. 23 val. 20 min. buvo laikinai sulaikytas. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad po ieškovo faktinio sulaikymo buvo atlikta įvykio vietos, automobilio ir pinigų apžiūra, 2015 m. sausio 17 d. 1 val. 40 min. buvo surašytas laikino sulaikymo protokolas, po šio protokolo surašymo atlikta ieškovo asmens krata. Vėliau, t. y. 2015 m. sausio 17 d., apie 19 val. 15 min., ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, laikotarpiu nuo 19 val. 15 min. iki 19 val. 30 min. buvo vykdyta ieškovo, kaip įtariamojo, apklausa. Ieškovas apklausiamas nurodė, kad duos parodymus tik dalyvaujant jo kviestam gynėjui. Kita ieškovo apklausa, dalyvaujant gynėjui, buvo vykdoma 2015 m. sausio 18 d. nuo 8 val. 17 min. iki 8 val. 31 min. Ieškovas po šios apklausos, t. y. 2015 m. sausio 18 d. 8 val. 45 min., buvo paleistas. Pažymėtina, kad ieškovo kasaciniame skunde nėra ginčijamos šios faktinės aplinkybės.
  15. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo laikino sulaikymo trukmė siekė 33 val. 25 min., t. y., ką pagrįstai konstatavo teismai, neviršijo maksimalaus laikino sulaikymo termino, nurodyto BPK 140 straipsnio 4 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pritarti ieškovo pozicijai, kad jis, priešingai negu sprendė bylą nagrinėję teismai, buvo sulaikytas neproporcingai ilgą laiką, t. y. ilgiau, negu tas buvo būtina. Kaip pirmiau nurodyta, nuo pat ieškovo faktinio sulaikymo pradžios momento buvo atliekami pirminiai būtinieji proceso veiksmai – renkami ir fiksuojami faktiniai duomenys apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad ieškovas buvo sulaikytas naktį (BPK 27 straipsnis), be to, kaip minėta, buvo neblaivus – nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (1,61 promilės). Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad šios aplinkybės objektyviai (ikiteisminio tyrimo pareigūnų požiūriu) esmingai atitolino ieškovo pirmosios apklausos suorganizavimą ir atlikimą. Teismų nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad nuo ieškovo faktinio sulaikymo pradžios momento iki pirmosios apklausos pradžios momento praėjo 19 val. 55 min. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ex officio (pagal pareigas) užtikrino ir ieškovo teisės būti apklaustam per dvidešimt keturias valandas nuo jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą įgyvendinimą (BPK 140 straipsnio 6 dalis). Šioje byloje (valstybės civilinės atsakomybės kilimo aspektais) analizuojamas atvejis nepatenka tarp tų atvejų, kuriais yra būtinas gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnis). Kita vertus, ieškovas, šiam išaiškinus jo teisę turėti gynėją, išreiškė valią pasinaudoti šia teise ir duoti parodymus, dalyvaujant jo kviestam gynėjui. Todėl dėl šios objektyvios priežasties turėjo būti organizuojama kita ieškovo apklausa. Kaip pirmiau nurodyta, kita ieškovo apklausa, kurioje dalyvavo ir ieškovo kviestas gynėjas, suorganizuota ir atlikta kitos dienos ankstyvą rytą, ieškovas buvo netrukus paleistas po šios apklausos. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad ieškovas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kokios nustatytos šioje civilinėje byloje, buvo laikinai sulaikytas ne ilgiau, negu to reikėjo būtiniems proceso veiksmams atlikti. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias asmens, užklupto galimai darant nusikalstamą veiką ar tuoj po galimo jos padarymo, laikiną sulaikymą.
  16. Ieškovas taip pat teigia, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant įrodymų vertinimo taisykles. Kasaciniame skunde nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai, suformuluoti aiškinant proceso įstatymo normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nėra pateikti išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys teismų nukrypimą nuo šios kasacinio teismo praktikos. Vadinasi, šis kasacinio skundo argumentas nesudaro kasacijos pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl pirmiau nurodyto kasacinio skundo argumento, tik papildomai pažymi, kad, kaip yra pripažįstama kasacinio teismo praktikoje, vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 44 punktas).
  17. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Ieškovo kasacinio skundo atmetimas reiškia, kad atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys), tačiau ji (per savo atstoves) nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog kasaciniame teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai