Byla e2-757-823/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1522-153/2017, kuria teismas iškėlė atsakovei bankroto bylą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Agroserviso kooperatinės bendrovės „Suvalkijos limuzinas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1522-153/2017, kuria teismas iškėlė atsakovei bankroto bylą, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėjas VSDFV Marijampolės skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovei AKB „Suvalkijos limuzinas“.
  2. Nurodė, kad atsakovės skola VSDF biudžetui pradėjo didėti nuo 2013 m. sausio mėnesio, įsiskolinimas 2016 m. gruodžio 1 d. sudarė 19 521,97 EUR. Pareiškėjas, siekdamas išieškoti VSD įmokų įsiskolinimą, taikė priverstinio poveikio priemones, tačiau bankas pervedė iš viso tik 2 988,29 EUR sumą, t. y. tik 15,31 proc. visos skolos. Pareiškėjas taip pat siuntė atsakovei raginimus ir priminimus sumokėti skolą, tačiau skola liko nesumokėta. Pareiškėjo prašymu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mokesčių nesumokėjimo.
  3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal VĮ Registrų centro ir VĮ Regitra duomenis atsakovės vardu yra registruota tik viena transporto priemonė – automobilis Mersedes Benz, v./n. ( - ) registruoto nekilnojamojo turto nėra. Atsakovė paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui teikė už 2013 metus.
  4. Atsakovės AKB „Suvalkijos limuzinas“ valdytojas V. J. prašė bankroto bylos atsakovei nekelti. Nurodė, kad, nors bendrovė susiduria su finansiniais sunkumais, tačiau turi naujos veiklos planą, siekia sukurti naują verslą, nori išlaikyti esamus ir naujai priimtus darbuotojus, su užsakovais yra sudarytos sutartys dėl naujų paslaugų teikimo, todėl planuoja skolas likviduoti dalimis per vienerius metus.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 10 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą AKB „Suvalkijos limuzinas“; paskyrė AKB „Suvalkijos limuzinas“ administratoriumi MB „Bankroto paslaugos“.
  2. Teismas nurodė, kad atsakovės mokestinė nepriemoka VMI 2017 m. sausio 3 d. sudarė 8 541,88 EUR (2017 m. sausio 10 d. duomenimis mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui bei fondams yra padidėjusi iki 10 861,68 EUR), 2017 m. sausio 8 d. duomenimis atsakovės įsiskolinimas pareiškėjui nėra sumažėjęs ir sudarė 19 681,19 EUR. 2016 m. lapkričio 30 d. atsakovės balanso duomenimis atsakovės turto vertė – 51 785 EUR, turtą sudaro 4 279 EUR ilgalaikis turtas (materialusis turtas), 47 506 EUR trumpalaikis turtas, o pradelsti atsakovės įsipareigojimai sudaro 103 983,38 EUR, t. y. viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Atsakovės veikla nebuvo pelninga – 2015 m. atsakovė patyrė 23 125 EUR nuostolį, o 2016 m. – 7 827 EUR nuostolį. Atsakovės vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto, atsakovė turi tik vieną transporto priemonę.
  3. Teismas pažymėjo, kad atsakovės valdytojas pripažįsta, jog bendrovė turi finansinių sunkumų, nurodo, jog turi galimybes atgaivinti bendrovės veiklą, tačiau apie sudarytas ir vykdomas komercines sutartis, iš kurių gautos pajamos padės įmonei sumokėti įsiskolinimus kreditoriams, duomenų teismui nepateikė.
  4. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas sprendė, kad atsakovė AKB „Suvalkijos limuzinas“ yra nemoki.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atskiruoju skundu atsakovė AKB „Suvalkijos limuzinas“ prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti, esamos skolos kreditoriams mokėjimą išdėstyti dalimis, išmokant jas per vienerius metus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  2. Teismas, iškeldamas bankroto bylą AKB „Suvalkijos Limuzinas“ neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, buvo formalus, neatliko tyrimo, kad nustatytų, kaip veikia, kuo užsiima įmonė, ką galvoja bendrovės darbuotojai.
  3. Bendrovė deda pastangas ieškodama naujų galimybių ir mano, kad pati gali atsiskaityti su kreditoriais bei normaliai funkcionuoti. Bendrovė 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. spalio 13 d. sudarė ilgalaikes paslaugų teikimo sutartis, kurias vykdydama kas mėnesį planuoja uždirbti 6 000 – 7 000 EUR, kurių bent pusę galės skirti susidariusių skolų grąžinimui. Šiuo metu taip pat vedamos derybos su klientais iš Ukrainos dėl ilgalaikio paslaugų teikimo. Iš šios sutarties bendrovė tikisi kas mėnesį uždirbti 12 000 – 15 000 EUR. Be to, investavus daugiau pajamų į patalpų remontą, šiais metais bendrovė tikisi sulaukti daugiau poilsiautojų, uždirbti daugiau pelno, bei tapti mokia.
  4. Bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka, nes gynė tik kreditorių interesus, nesigilino į reikšmingas bylai aplinkybes ir ignoravo atsakovės interesus.
  5. Pareiškėjas VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  6. Didžiąją dalį į apeliantės balansą įtraukto turto vertės sudaro per vienerius metus gautinos sumos (46 203 EUR iš 517 875 EUR). Teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Apeliantė yra pateikusi įmonės debitorių sąrašą, pagal kurį didžiausias įmonės skolininkas yra V. J. (jis yra AKB „Suvalkijos limuzinas“ direktorius), jo skola sudaro 30 003,20 EUR, skolos atsiradimo data 2016 m. lapkričio 30 d., įvykdymo – 2016 m. gruodžio 31 d. Minėtas sandoris kelia pagrįstų abejonių, kadangi įmonė, būdama nepajėgi atsiskaityti su VSDF biudžetu jau nuo 2013 m. ir per tą laiką nerodydama jokių pastangų bent sumažinti įsiskolinimą, 30 003,20 EUR sumą perleido AKB „Suvalkijos limuzinas“ direktoriui. Apeliantė nepateikė jokių duomenų, kada ir kokiu būdu AKB „Suvalkijos limuzinas“ direktorius V. J. ruošiasi padengti susidariusį įsiskolinimą.
  7. Apeliantė taip pat nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi ar ketina imtis ateityje, kad išsiieškotų debitorių skolas, įrodymais nepagrindė šių skolų kaip įmonės turto realumo. Be to, balanse yra nurodyta, kad atsargų, išankstinių apmokėjimų ir nebaigtų vykdyti sutarčių vertė – 1 087 EUR, tačiau nėra pateikta jokių paaiškinimų ir įrodymų, koks konkretus turtas yra nurodytas šioje balanso pozicijoje, kokia šio turto reali vertė. Pateikti dokumentai patvirtina, kad apeliantės turimi skoliniai įsipareigojimai viršija pusę bendrovės turimo turto vertės, kadangi trumpalaikis turtas, kaip realus bendrovės turimas turtas, nepatvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais.
  8. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė 2016 m. liepos 1 d. sudarytą konsultavimo paslaugų teikimo sutartį bei 2016 m. spalio 13 d. sudarytą paslaugų teikimo sutartį. Nors konsultavimo paslaugų teikimo sutartis galioja jau 7 mėnesius, tačiau apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad pagal minėtas sutartis buvo gauta per mėnesį 6 000 – 7 000 EUR ir bent dalinai atsiskaityta su kreditoriais. Apeliantės sudarytos sutartys dėl tam tikros veiklos vykdymo savaime nelemia išvados, kad jos bus realiai vykdomos ateityje, kad apeliantė gaus pelną ir galės atsiskaityti su kreditoriais.
  9. Apeliantės argumentai, kad vedamos derybos su klientais iš Ukrainos dėl ilgalaikio paslaugų teikimo ir iš šios sutarties tikimasi kas mėnesį uždirbti 12 000 – 15 000 EUR, grįsti deklaratyviomis prielaidomis ir negali būti pagrindas konstatuoti bendrovės mokumą ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantės teiginys, kad šiais metais sulauks daugiau poilsiautojų, bendrovė uždirbs daugiau pelno ir taps moki, taip pat yra deklaratyvaus pobūdžio, paremtas prielaidomis ir neįrodo, kad apeliantė ateityje bus moki bei galės atsiskaityti su kreditoriais. Minėti apeliantės argumentai nepaneigia apeliantės pradelstų įsipareigojimų egzistavimo ir nustatyto jų santykio su realia turimo turto verte fakto.
  10. Bendrovė turėjo realias galimybes nuo 2013 m. rasti būdų padengti skolą, tačiau to nedarė, nedėjo jokių pastangų. Apeliantės įsiskolinimo VSDF biudžetui augimas nuo 2013 m. rodo apeliantės finansinių sunkumų tęstinumą, tuo pačiu ir trunkamąjį VSDFV Marijampolės skyriaus, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimą.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Apeliantė AKB „Suvalkijos limuzinas“ kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą naujus įrodymus – 2016 m. liepos 1 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį bei 2016 m. spalio 13 d. paslaugų teikimo sutartį.
  3. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą, bei į tai, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai yra aktualūs vertinant įmonės mokumą, priima apeliantės pateiktus į bylą naujus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
  4. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas, konstatavęs atsakovės nemokumą, iškėlė jai bankroto bylą. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyvia rinkos dalyve.
  5. Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016). Taigi nagrinėjamu atveju įmonės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei AKB „Suvalkijos limuzinas“.
  6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindų iškelti atsakovei bankroto bylą egzistavimo bei atsakovės nemokumo, vertino įmonės pradelstus įsipareigojimus, jų santykį su įmonės turimo turto verte ir šį klausimą, kaip ir klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, išsprendė teisingai. Atskiruoju skundu pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados nėra paneigtos.
  7. Kaip matyti iš į bylą pateikto atsakovės AKB „Suvalkijos limuzinas“ 2016 m. lapkričio 30 d. balanso, kurio duomenis, spręsdamas dėl atsakovės nemokumo, vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovė turėjo turto už 51 785 EUR, o jos per vienerius metus mokėtinos sumos bei trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 107 313 EUR, iš kurių pradelsti įsipareigojimai – 103 983,38 EUR. Taigi, bankroto bylos iškėlimo dienai atsakovės pradelsti įsipareigojimai ne tik kad viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), tačiau jie buvo net daugiau kaip du kartus didesni nei visas atsakovės turimas turtas, o atsakovės veikla buvo nuostolinga.
  8. Be to, minėto atsakovės balanso duomenimis pagrindinę atsakovės turimo turto dalį – 46 203 EUR, sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo pareiškėjas, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Šiuo atveju atsakovė nei bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų apie realias galimybes išsiieškoti ir grąžinti įmonei į atsakovės balansą įtrauktas atsakovės per vienerius metus gautinas sumas (CPK 178 straipsnis, nutarties 22 punktas).
  9. Pastebėtina, kad remiantis viešais draudėjų duomenimis atsakovės skola VSDF biudžetui 2017 m. kovo 27 d. jau sudarė net 21 287,47 EUR (ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje fiksuota 19 681,19 EUR atsakovės skola VSDF biudžetui), o atsakovės skola VMI (mokestinė nepriemoka) 2017 m. kovo 29 d. duomenimis siekia 13 390,59 EUR (ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta 10 861,68 EUR atsakovės skola VMI (mokestinė nepriemoka)). Taigi, šios aplinkybės tik patvirtina vis blogėjančią jau nemokios atsakovės finansinę padėtį ir yra papildomas įrodymas, patvirtinantis ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų dėl atsakovės nemokumo pagrįstumą.
  10. Minėtų aplinkybių nepaneigia atskirojo skundo teiginiai apie atsakovės sudarytas sutartis, su klientais vykdomas derybas, bei naujai apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktos atsakovės sutartys yra sudarytos dar 2016 m. liepos bei spalio mėnesiais, tačiau į bylą duomenys apie tai, kad šios sutartys realiai buvo pradėtos vykdyti, kaip ir duomenys apie su klientais vykdomas derybas, nebuvo pateikti (CPK 178 straipsnis, nutarties 22 punktas).
  11. Atsakovei nepateikus įrodymų apie bent dalinį atsiskaitymą su kreditoriais arba esminį teigiamą atsakovės turimo turto pokytį, nėra pagrindo daryti kitokių išvadų, susijusių su atsakovės nemokumu, nei ginčijama nutartimi padarė pirmosios instancijos teismas.
  12. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2010). Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė bylos šaliai nepalankų procesinį sprendimą, nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu. Atskirajame skunde nėra nurodytos jokios aplinkybės leidžiančios pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumu, todėl šis atskirojo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
  13. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai