Byla e2A-492-730/2018
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės J. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų (Palangos miesto apylinkės teismas) 2017 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. B. ir G. B. patikslintą ieškinį atsakovams J. S., A. S. ir B. S. dėl be pagrindo perduotų pinigų grąžinimo ir palūkanų priteisimo bei atsakovų J. S., A. S. ir B. S. priešieškinį ieškovams E. B. ir G. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų be pagrindo perduotus 1737,72 Eur (6000,00 Lt), 1321,35 Eur susikaupusias palūkanas nuo 2001-07-01 iki ieškinio pateikimo dienos 2016-09-13, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai atsisakė reikalavimo pripažinti sandorį niekiniu nuo sudarymo momento, kadangi toks sandoris pripažintinas negaliojančiu ex eficio teismo iniciatyva. Nurodė, jog tarp ieškovų bei atsakovės J. S. ir jos sutuoktinio J. S. 1999 metų pavasario gale ar vasaros pradžioje buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė su sutuoktiniu perleido ieškovams 1/3 dalį pastato – fermos, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, adresu Duomenys neskelbtini. 2001-10-04 buvo pakviestas matininkas išmatuoti atliktus turto pakeitimus, matavimų metu fiksuotas ieškovų dalies atskyrimas nuo atsakovei ir sutuoktiniui priklausančios dalies, t. y. matavimo metu užfiksuotas patalpų 1, 2 ir 3 įrengimas. Atlikus pastaruosius matavimus ieškovas ir atsakovės sutuoktinis nuvyko į tuometinį Žemės ir nekilnojamojo turto registrą ir plane užfiksavo, kad 1 ir 2 patalpos priklauso ieškovui, o 3 – atsakovei ir jos sutuoktiniui. Ieškovai pažymėjo, jog nuo 1999 m. valdydami perduotas patalpas, kuriose buvo įrengtas žirgynas, kuris yra vienintelis šeimos pajamų šaltinis, buvo įsitikinę, kad visi dokumentai sutvarkyti tinkamai ir jie yra turto savininkai. Ieškovai mokėjo mokesčius, kasdien susitikdavo su atsakovais, valdė ir naudojo turtą kaip savo. Nurodė, jog 2014 metais, po atsakovės sutuoktinio mirties, jo turtą paveldėjo atsakovė ir jos sūnūs B. S. ir A. S.. Teigė, jog atsakovai, paveldėdami visą pastatą, žinojo, kad paveldėjo ir tą pastato dalį, kuri parduota ieškovams. Atsakovai neinformavo ieškovų, kad paveldėjo ir parduotą pastato dalį, tačiau pripažino tą faktą, kad turtas priklauso ieškovams. 2015 metų vasarą atsakovai atvyko pas ieškovus ir pasiūlė jiems pirkti 2/3 dalis pastato, kadangi nurodė norintys jį parduoti. Ieškovai neplanuodami plėsti žirgyno atsisakė pirkti pastato dalį, tačiau ir tada nė vienas iš atsakovų neužsiminė, kad jie paveldėjo visą pastatą ir ketina parduoti visą, o ne dalį. 2016 metų pradžioje atvykęs A. B. nurodė, jog nupirko visą pastatą – fermą, adresu Duomenys neskelbtini, todėl ieškovai turi išsikelti iš jam priklausančio turto. Ieškovų teigimu, susiklosčius tokiai situacijai, kai ieškovai, sumokėję turto kainą, neturi nuosavybės, o trečiojo asmens A. B. sudarytas sandoris su atsakovais yra tinkamos formos ir įvykdytas, disponavimas pastatu apribotas hipoteka, taikytina restitucija pinigais.
  2. Atsakovai pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinus 1/3 dalies tvarto pirkimo–pardavimo sutartį niekine nuo jos sudarymo dienos, priteisti iš solidariai 7920,00 Eur sumą ir jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris, sudarytas žodiniu susitarimu, nereikalauja jokio jo nuginčijimo, kadangi savaime yra negaliojantis, kaip niekinis sandoris. Pažymėjo, jog ieškovai, neatlygintinai naudodami ginčo patalpas, gavo pajamų, kas atitinka įstatymo numatytus nepagrįsto praturtėjimo, pasireiškiančio atlygintinu svetimo daikto naudojimu verslo tikslais, pagrindus. Nepagrįsto praturtėjimo mastą atitinka 1/3 dalies tvarto, 114 kv. m, priklausiusio nuosavybes teise J. S., nemokėtos nuomos kaina / dydis. Teigė, kad, priėmę paveldėtą turtą pagal įstatymą, mirus tvarto savininkui J. S., įgijo reikalavimo teisę į ieškovus reikalauti grąžinti nepagrįstu praturtėjimu įgytą naudą, kuri už paskutinius 10 metų sudaro 7920,00 Eur. Atsakovai sutiko su ieškovais, jog teismui pripažinus 1/3 dalies tvarto pirkimo–pardavimo sutartį niekine nuo jos sudarymo dienos, būtina išspręsti klausimą dėl sumokėtų pagal niekinį sandorį piniginių lėšų gražinimo, tačiau teigė, jog šiuo atveju nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tie pinigai būtų buvę sumokėti, o teismui pripažinus sandorį niekiniu ir nesant ginčo dėl to, kad ieškovai 17 metų, būdami verslininkai ir ginčo patalpas neatlygintinai naudodami, gavo pajamų, atsakovams atsiranda teisė į nuostolių atlyginimą. Atsakovų nuomone, nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas taikyti ginčo senatį, nes nuo sandorio sudarymo, t. y. nuo 1999 m., kai atsakovai neva įsigijo dalį nekilnojamojo turto, praėjo 17 metų, tačiau dėl pačių ieškovų nerūpestingumo ir kaltės neįregistravo daiktinių teisių į jį. Teigė, jog taikant 1964 m. Civilinio kodekso (toliau CK) 84 str., ieškinio senatis baigėsi 2002 m., o taikant 2001 m. įsigaliojusio CK 1.125 str. ieškinio senatis baigėsi 2009 m.
  3. Ieškovai su priešieškinio reikalavimais nesutiko, prašo juos atmesti. Ieškovai nesutiko su atsakovų teiginiais, kad nėra pateikta duomenų apie sandorio sudarymą. Nurodė, jog byloje yra pateiktas atsakovės J. S. rašytinis patvirtinimas, kad pinigus iš ieškovų ji su sutuoktiniu gavo. Taip pat byloje, manytina, nėra ginčo, kad patalpos buvo ieškovams perduotos. Pažymėjo, kad atsakovų nesutikimo su ieškiniu motyvai kelia pagrįstų abejonių, kadangi J. S. buvo sandorio sudarymo šalis, o J. S. paveldėtojai (vaikai) niekada nereiškė prieštaravimų ieškovams dėl patalpų valdymo po paveldėjimo, nes jiems puikiai buvo žinoma apie sudarytą sandorį. Atsakovų reikalavimas priteisti 7920 Eur sumą atmestinas, neįrodžius jo pagrįstumo nei pagal nepagrįsto praturtėjimo institutą, nei kaip negauto nuomos mokesčio. Pažymi, kad asmeniui praturtėjus ar gavus turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Plungės apylinkės teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų A. S., J. S. ir B. S. 1737,72 Eur; kitos ieškinio dalies netenkino. Priteisė iš atsakovų A. S., J. S. ir B. S. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1737,72 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovų E. B. ir G. B. naudai. Priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovų A. S., J. S. ir B. S. lygiomis dalimis 495,00 bylinėjimosi išlaidas ieškovų E. B. ir G. B. naudai. Grąžino ieškovams E. B. ir G. B. permokėtą 31,00 Eur dydžio žyminio mokesčio dalį.
  2. Teismas nurodė, kad sutartis su atsakovais dėl turto pirkimo nebuvo tinkamai įforminta, t. y. nebuvo sudaryta notarinė pirkimo–pardavimo sutartis, todėl aplinkybė, jog sandoris yra niekinis, yra akivaizdi. Pažymėjo, kad šį faktą pripažįsta tiek ieškovai, tiek atsakovai, todėl 1999 m. tarp ieškovų ir atsakovės J. S. bei jos sutuoktinio J. S. sudarytą žodinę nekilnojamojo daikto – 1/3 dalies pastato – fermos, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, adresu Duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
  3. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, liudytojų, šalių paaiškinimai ir pačios atsakovės J. S. pripažinimas, jog pinigai pagal niekinę ir negaliojančią nuo sudarymo momento pirkimo–pardavimo sutartį buvo faktiškai gauti, patvirtina ieškovų teiginius apie sumokėtą 1737,72 Eur (6000,00 Lt) sumą. Teismas nurodė, jog šios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pinigai už 1/3 dalį fermos buvo perduoti atsakovei J. S. ir jos sutuoktiniui J. S.. Nurodė, kad esant pinigų pagal susitarimą perdavimo faktui ir tokį susitarimą laikant niekiniu ir negaliojančiu, taikytina restitucija. Teismas pažymėjo, kad atsakovams pardavus visą pastatą – fermą tretiesiems asmenims, ieškovai neteko turto, kurį kaip savo valdė daugiau kaip penkiolika metų, todėl grąžinant šalis į pradinę padėtį, buvusią iki 1999 m. sudaryto žodinio susitarimo dėl 1/3 dalies fermos perleidimo, ieškovams turi būti grąžinti už šį turtą sumokėti 1737,72 Eur (6000,00 Lt). Teismas sprendė, kad ieškovų nurodytas teisinis reikalavimo pagrindas grąžinti pagal negaliojančią ir niekinę sutartį sumokėtus pinigus, kaip be pagrindo įgytus, yra netinkamas ir pagal niekinę ir negaliojančią sutartį ieškovų perduoti pinigai priteistini taikant niekinės ir negaliojančios sutarties pasekmę – restituciją.
  4. Atsakovų reikalavimą taikyti ginčo senatį teismas atmetė kaip nepagrįstą ir nurodė, kad bylos duomenys ir šalių bei liudytojų paaiškinimai patvirtina, jog ieškovai daugiau kaip 17 metų kaip savo naudojosi turtu, už kurį sumokėjo atsakovės J. S. ir J. S. nustatytą kainą, t. y. šie asmenys pagrįstai tikėjo, jog tarp jų yra susiklostę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykiai, turtas yra parduotas ieškovams, J. S. kartu su savo sutuoktiniu J. S. niekada nereiškė pretenzijų į ieškovams perduotą turto dalį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad ieškovai galėjo pagrįstai tikėtis, jos ir toliau valdys šį turtą kaip savo, todėl apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik naujajam savininkui A. B. pareiškus, kad jie turi išsikelti iš jų valdomos turto dalies. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėms, padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimui dėl restitucijos taikymo – už turtą sumokėtų pinigų grąžinimo – pareikšti ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
  5. Ieškovų reikalavimą priteisti iš atsakovų 1321,35 Eur susikaupusias palūkanas nuo 2001-07-01 iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2016-09-13) teismas atmetė kaip nepagrįstą ir nurodė, kad pripažinus ieškovų ir atsakovų J. S. bei J. S. susitarimą niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento bei ieškovams grąžinus turtą atsakovams, ieškovai neįgijo teisės reikalauti iš atsakovų palūkanų už, ieškovų teigimu, nepagrįstai įgytą turtą, t. y. už 1/3 dalį fermos sumokėtas lėšas, kadangi ne tik J. S. su J. S. gavo naudą iš šio žodinio susitarimo, tačiau ir patys ieškovai, naudodami turtą kaip savo daugiau kaip penkiolika metų, gavo naudos.
  6. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, ieškovams iš atsakovų priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  7. Teismo vertinimu, ieškovai teisingai nurodė, kad vien tai, jog tarp šalių buvo žodinis susitarimas, yra pagrindas netaikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, todėl nėra vienos iš būtinų sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą – nėra teisinio ieškovų praturtėjimo pagrindo. Taip pat nurodė, kad nenustatytos ir kitos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: ieškovai yra praturtėję dėl atsakovų veiksmų; ieškovų praturtėjimą atitinka atsakovų turto sumažėjimas (priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovai turtą prižiūrėjo ir tvarkė kaip savo, pagerino jį įrengdami gardus žirgams, pastatydami mūrinę sieną ir pan.); priežastinis ryšys tarp atsakovų turto sumažėjimo ir ieškovų praturtėjimo. Teismas sprendė, kad atsakovai byloje neįrodė nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų bei nepateikė pagrįstų duomenų, pagrindžiančių ieškovų nepagrįstą praturtėjimą, todėl priešieškinį atmetė.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Atsakovė J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1011.1. Teismo išvada dėl senaties termino pradžios ir jo skaičiavimo neatitinka bylos medžiagos, todėl laikytina nepagrįsta ir neteisėta. Terminas ieškiniui paduoti prasidėjo, kai ieškovai suprato kad ginčijami sandoriu neįgijo nuosavybės, kadangi sandoris neatitinka įstatymų reikalavimų, nebuvo sudarytas rašytine notarine forma.

1111.2. Skundžiamo sprendimo dalis, kuria teismas išsprendė niekinio sandorio teisines pasekmes, yra neteisėta ir nepagrįsta.

1211.3. Nė vienas iš atsakovų nepatvirtino žodinės sutarties sudarymo fakto, kadangi nė vienas nebuvo šios sutarties dalyvis ir jiems nėra žinoma, ką J. S. susitarė (jeigu susitarė) su ieškovais dėl fermos ir ar ieškovai sumokėjo J. S. už parduodamą fermą pinigus. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, J. S. nebuvo žodinės sutarties dalyvė. Šią aplinkybę patvirtino ieškovė G. B. ir atsakovė J. S..

1311.4. Teismas, pripažinęs žodinį fermos dalies pirkimo–pardavimo sandorį niekiniu, privalėjo spręsti dėl visų atsiradusių teisinių pasekmių, tačiau sprendė tik dėl tų niekinio sandorio sukurtų teisinių pasekmių, kurios susijusios su ieškovų teisėmis. Teismas neįvertino ir neatsižvelgė, kad pripažinus sandorį niekiniu nuo jo sudarymo momento, t. y. nuo 1999 m., laikytina, kad ieškovai 1/3 fermos dalį 17 m. valdė be teisinio pagrindo komerciniais tikslais, gaudami turtinę naudą, nemokėdami nuomos mokesčio.

1411.5. Ieškovai neturėjo teisės žodinės sutarties sudarymo faktą įrodinėti remdamiesi liudytojų parodymais.

1511.6. Teismas privalėjo įvertinti į bylą pateikto rašytinio įrodymo pirkimo–pardavimo sutarties, kuri buvo sudaryta 2016 metais, įrodomąją galią ir teisinęs pasekmes. Pažymėtina, kad J. S., nebūdama niekinio sandorio dalyvė, ir ieškovai atliko įstatymo draudžiamą veiksmą, rašytine forma patvirtino žodinį niekinį sandorį. Šis rašytinis įrodymas negali būti laikomas tinkamu ir naudojamas civilinėje apyvartoje įrodymo leistinumo prasme.

1611.7. Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Teismas privalėjo įvertinti ieškovų procesinį elgesį, t. y. turėjo atsižvelgti, kad ieškovai savo reikalavimą gerokai sumažino, kai buvo pateiktas priešieškinis.

1711.8. Teismas šiurkščiai pažeidė procesą reglamentuojančias teisės normas ir tai turėjo tiesioginės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui. Manytina, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti teisėjos nušalinimo pareiškime nurodytas aplinkybes, kurios liko neįvertintos nagrinėjant prašymą dėl nušalinimo.

  1. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1812.1. Teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, įrodymus bei liudytojų paaiškinimus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Būtina atsižvelgti, jog iki pat 2016 metų, kol naujasis savininkas A. B. pareiškė reikalavimą išsikelti iš fermos, nebuvo pagrindo manyti, kad ieškovų teisės yra pažeistos. Imperatyvus reikalavimas turto pirkimo–pardavimo sandorį sudaryti rašytine forma ir patvirtinti notariškai ieškovams nebuvo žinomas.

1912.2. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo sandorio egzistavimu, šalių susitarimu bei pinigų perdavimo faktu, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nebuvo keliama abejonių dėl apeliantės surašyto raštelio teisėtumo, turinio ir jo prasmės; turto perdavimo faktas taip pat akivaizdus. Bylos duomenys patvirtina, kad sandorio šalys įvykdė susitarimą dėl fermos dalies pirkimo–pardavimo, bet neįformino sutarties notariškai. Sandorio egzistavimą pagrindžia turto perdavimas ieškovams; fermos rekonstrukcija atskiriant 1/3 fermos dalį, fiksuota 2001-10-04 kadastriniais matavimais; atsakovės rašytinis patvirtinimas apie pinigų perdavimą ir gavimą.

2012.3. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog pastatas nuosavybės teise priklausė tik mirusiajam J. S.. Ir byloje esantis paveldėjimo teisės liudijimas, ir teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad atsakovei J. S. priklausė 1/2 dalis fermos. Priešingai, nei teigia apeliantė, ji buvo sandorio šalis, pinigų gavimą patvirtino raštiškai ir jai buvo žinoma apie pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą, kainos sumokėjimą ir turto pardavimą.

2112.4. Padaręs išvadą dėl pinigų sumokėjimo fakto ir pripažinęs pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu teismas, tinkamai taikydamas materialines teisės normas, reglamentuojančias restituciją, pripažino pareigą atsakovams grąžinti tai, ką gavo be teisinio pagrindo, kaip numato teisės aktai.

2212.5. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, įrodančių nepagrįstą ieškovų praturtėjimą atsakovų sąskaita.

2312.6. Apeliantė netinkamai taiko CK 1.93 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias paprastos rašytinės formos nesilaikymo pasekmes ir įrodinėjimo galimybes. Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas bei pagrįstai rėmėsi visais byloje esančiais įrodymais. Priešingu atveju būtų buvę paneigti teisingumo, protingumo ir rungimosi principai.

2412.7. Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Procesas buvo vedamas nepažeidžiant jokių procesą reglamentuojančių taisyklių, teismas užtikrino tiek lygiateisiškumo, tiek rungimosi principus. Pažymėtina, kad apeliantė neatvyko nė į vieną posėdį duoti paaiškinimų, todėl teismas atsakovę apklausė jos gyvenamojoje vietoje.

2512.8. Ieškovai reikalavimus patikslino ne dėl pareikšto priešieškinio, o įvertinę teismo iniciatyva išreikalautus naujus įrodymus. Ieškinio patikslinimas neužvilkino bylos nagrinėjimo, kadangi teismo posėdis buvo atidėtas dėl atsakovų pareikšto nušalinimo teisėjai.

2612.9. Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimas įvertinti aplinkybes, kurios buvo nurodytos pareiškime dėl nušalinimo, nepagarįstas. Šios aplinkybės neturi įtakos sprendimo peržiūrėjimui, kadangi jos išnagrinėtos nutartimi, atsisakius tenkinti prašymą dėl teisėjo nušalinimo.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28Apeliacinis skundas netenkintinas.

29IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

30

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

31Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

  1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės, procesinės teisės normas, neužtikrino objektyvaus bylos nagrinėjimo, neužtikrino proceso šalių procesinio lygiateisiškumo, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų įgyvendinimo.
  2. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
  4. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog ieškovas nuo pat sutarties sudarymo dienos žinojo, jog sutartis turi būti rašytinė, t. y. tai, kad žodine sutartimi neįgijo nuosavybės ir kad sutartis yra netinkamos formos, ieškovai žinojo nuo jos sudarymo momento, todėl teismo išvada, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino, nepagrįsta.
  5. Tiek pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013).
  6. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika, niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008), o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius (taikyti restituciją) taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2010).
  7. Esminis nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino pradžios argumentas susijęs su aplinkybe, jog ieškovai nuo sutarties sudarymo momento žinojo, kad žodine sutartimi neįgijo nuosavybės. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą neneigia, jog žinojo, kad sandoriai yra sudaromi raštu, kad yra tvirtinami notaro, tačiau kad privalo raštu ir notariškai įforminti ginčo sandorį, teigė nežinoję. Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti minėtais ieškovų argumentais.
  8. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai, šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovai daugiau kaip septyniolika metų kaip savo naudojosi ginčo turtu (ieškovai turtą prižiūrėjo ir tvarkė kaip savo, pagerino jį įrengdami gardus žirgams, pastatydami mūrinę sieną ir pan.), J. S. kartu su savo sutuoktiniu J. S. niekada nereiškė pretenzijų į ieškovams perduotą turto dalį. 2001-10-04 buvo atlikti statinio kadastriniai matavimai, kurių metu fiksuotas ieškovų dalies atskyrimas nuo atsakovei ir sutuoktiniui priklausančios dalies, t. y. matavimo metu užfiksuotas patalpų 1, 2 ir 3 įrengimas.
  9. Šios nurodytos aplinkybės, bylos duomenys ir šalių elgesys patvirtina, jog ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik naujajam savininkui A. B. pareiškus, kad jie turi išsikelti iš jų valdomos turto dalies, t. y. 2016 metų pradžioje.
  10. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, įvertinus bylos duomenis bei ieškovų argumentus, apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovai nuo sutarties sudarymo momento žinojo, kad žodine sutartimi neįgijo nuosavybės, laikytini nepagrįstais (CPK 178 straipsnis). Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad patikslinto ieškinio reikalavimui dėl restitucijos taikymo – už turtą sumokėtų pinigų grąžinimo – pareikšti ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
  11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai vertino įrodymus spręsdamas dėl žodinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto. Apeliantė nurodo, jog nė vienas iš atsakovų nepatvirtino žodinės sutarties sudarymo fakto, kadangi nė vienas nebuvo šios sutarties dalyvis ir jiems nėra žinoma, ką J. S. susitarė (jeigu susitarė) su ieškovais dėl fermos ir ar ieškovai sumokėjo J. S. už parduodamą fermą pinigus. Pažymi, kad, priešingai, nei nurodė teismas, J. S. nebuvo žodinės sutarties dalyvė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, šiuos argumentus atmeta kaip neįrodytus (CPK 178 straipsnis).
  12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014).
  13. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje Nr. 3K-3-368-611/2017 23 punktą). Kitaip tariant, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.
  14. Apeliaciniame skunde ginčo sandorio egzistavimas neigiamas iš esmės tik žodiniais atsikirtimais, jog atsakovai nebuvo sandorio dalyviai, atsakovei J. S. nėra žinoma apie fermos pardavimą, o apie pasirašytą raštelį ji neprisimena.
  15. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl ginčijamo sandorio egzistavimo, būtina įvertinti faktines aplinkybes. Šios nutarties 22 punkte jau aptartos aplinkybės, leidžiančios daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovai daugiau kaip septyniolika metų kaip savo naudojosi ginčo turtu. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovai, tarp jų ir apeliantė, niekada nereiškė pretenzijų į ieškovams perduotą turto dalį, į byloje esantį apeliantės surašytą raštą, dėl kurio teisėtumo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ginčo nekilo ir kuriuo ji pripažįsta, jog pinigai pagal niekinę ir negaliojančią nuo sudarymo momento pirkimo–pardavimo sutartį buvo faktiškai gauti, taip pat į byloje esančius įrodymus apie 2001-10-04 atliktus kadastrinius matavimus, spręstina, kad turto (fermos dalies) perdavimo faktas yra akivaizdus ir atsakovei J. S. negalėjo būti nežinomas. Aplinkybė, jog apeliantė teigia neprisimenanti rašiusi raštą, kuriuo patvirtino pinigų gavimo faktą, nagrinėjamu atveju laikytina nereikšminga. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo kvestionuojamas minėto rašto teisėtumas ar autentiškumas. Sutiktina su apeliante, jog šis įrodymas nelaikytinas ginčo sutartimi ar jos patvirtinimu, tačiau vertintinas kartu su byloje esančių įrodymų visuma. Šių nurodytų aplinkybių viseto pagrindu darytina išvada, kad tarp ieškovų bei atsakovės J. S. ir jos sutuoktinio J. S. buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė su sutuoktiniu perleido ieškovams 1/3 dalį pastato – fermos, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, adresu Duomenys neskelbtini.
  16. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutartis su atsakovais dėl turto pirkimo nebuvo tinkamai įforminta, t. y. nebuvo sudaryta notarinė pirkimo–pardavimo sutartis, todėl ginčo sandoris yra niekinis ir negaliojantis nuo sudarymo momento (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CK 1.80 straipsnis, CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
  17. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs žodinį fermos dalies pirkimo– pardavimo sandorį niekiniu, nepagrįstai nenagrinėjo priešieškinio reikalavimų, kurie susiję būtent su niekinio sandorio teisinėmis pasekmėmis. Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kaip visiškai nepagrįstus.
  18. Nepagrįsto praturtėjimo institutu asmens teisės gali būti ginama tik tais atvejais, kai reikalavimas grąžinti turtą ar priteisti nuostolius negali būti apgintas kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynybos būdų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014 ir joje nurodyta praktika).
  19. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius. Tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006).
  20. Šios nutarties 29 punkte apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ir aptaręs byloje esančius įrodymus bei vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovų ir atsakovės J. S. ir jos sutuoktinio J. S. buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė su sutuoktiniu perleido ieškovams 1/3 dalį pastato – fermos, yra teisėta ir pagrįsta. Todėl šiuo atveju nėra vienos iš būtinų sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą – nėra teisinio ieškovų praturtėjimo pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog šioje byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovai yra praturtėję atsakovų sąskaita, taip pat neįrodytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovų turto sumažėjimo ir ieškovų praturtėjimo (CPK 178 straipsnis). Šios nustatytos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju atsakovai byloje neįrodė nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų bei nepateikė pagrįstų duomenų, pagrindžiančių ieškovų nepagrįstą praturtėjimą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nenagrinėjo priešieškinio reikalavimų, kurie susiję su niekinio sandorio teisinėmis pasekmėmis.
  21. Atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ieškovai neleistinai liudytojų parodymais įrodinėjo žodinės sutarties sudarymo faktą, o teismas neleistinai skundžiamame sprendime grindė sutarties egzistavimo faktą liudytojų parodymais. Apeliantės teigimu, tai prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai, kuri įtvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-430/2013. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.
  22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikytina paskolinių teisinių santykių reguliavimui.
  23. CK 1.93 straipsnio 1 d. nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.
  24. Nagrinėjamu atveju ginčo sandoriui taikytina CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtina norma, t. y. daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad CK 1.93 straipsnio 3 dalyje įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs draudimo remtis liudytojų parodymais, kai ginčas kyla dėl sandorio, kuriam įstatymas numato privalomą notarinę formą, taip pat įvertinus, jog ieškovai ieškinį įrodinėjo ir teismas sprendimą grindė taip pat ir faktinėmis aplinkybėmis, rašytiniais įrodymais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas bei pagrįstai rėmėsi visais byloje esančiais įrodymais, kitaip būtų buvę paneigti teisingumo, protingumo ir rungimosi principai.
  25. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, ir pabrėžia, kad teismas turėjo atsižvelgti, jog ieškovai savo reikalavimą gerokai sumažino, kai buvo pateiktas priešieškinis.
  26. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
  27. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovai dalyvavo teismo posėdžiuose, laiku pateikė atsiliepimą į priešieškinį, prašymai pridėti prie bylos naujus įrodymus neužvilkino bylos nagrinėjimo, pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo taip pat neturėjo įtakos proceso koncentracijai ir ekonomiškumui, kadangi tą pačią dieną atsakovai pateikė pareiškimą dėl teisėjos Dianos Vercinskės nušalinimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė, jog ieškovai nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir nesąžiningai atliko procesines pareigas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovų procesinis elgesys netinkamas.
  28. Apeliantės teigimu, teismas šiurkščiai pažeidė procesą reglamentuojančias teisės normas ir tai turėjo tiesioginės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti teisėjos nušalinimo pareiškime nurodytas aplinkybes, kurios liko neįvertintos nagrinėjant prašymą dėl nušalinimo.
  29. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo pareigos objektyviai, operatyviai ir koncentruotai išnagrinėti teisminį ginčą pažeidimu, laikyti deklaratyviais. Apeliantė nurodo, jog teismas neužtikrino tinkamo teisminio proceso, tačiau nenurodo jokių konkrečių teismo veiksmų, kuriais pasireiškė teismo procesinės teisės normų pažeidimas.
  30. Teisėjų kolegijos vertinimu, procesas buvo vedamas nepažeidžiant jokių procesą reglamentuojančių principų. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas užtikrino tiek lygiateisiškumo, tiek rungimosi principus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismas, siekdamas objektyviai išnagrinėti bylą ir išspręsti šalių ginčą, apeliantę apklausė jos gyvenamojoje vietoje.
  31. Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai suteikė teisę modifikuoti ieškinį ir taip pažeidė procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą iš išsamiai pasisakyta, jog pagal CPK 135 straipsnį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. J. M., M. N., bylos Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011, 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L., E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-369/2014; kt.). Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žaliakalnio žėrutis“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-255/2013).
  32. Atsižvelgiant į tai, kad patikslinus ieškinio reikalavimus, ginčo situacija ir jos faktinės aplinkybės, sumažinus reikalavimo apimtį, nepasikeitė, vadovaujantis nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, darytina išvada, kad apeliantės argumentai, susiję su teismo prielankumu ieškovams, yra visiškai nepagrįsti.
  33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo yra išnagrinėtas ir jame nurodytos aplinkybės įvertintos įsiteisėjusia Plungės apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi, t. y. klausimas dėl teisėjos Dianos Vercinskės šališkumo yra išspręstas įsiteisėjusia nutartimi, todėl apeliantės prašymas įvertinti teisėjos nušalinimo pareiškime nurodytas aplinkybes atmestinas kaip nepagrįstas.

32Dėl bylos procesinės baigties

  1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

  1. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovai nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl šis klausimas nespręstinas.

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

35Plungės apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Plungės apylinkės teismas 2017 m. liepos 3 d.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 9.
      1. Atsakovė J. S. apeliaciniu skundu prašo... 10. 11.1. Teismo išvada dėl senaties termino pradžios ir jo skaičiavimo... 11. 11.2. Skundžiamo sprendimo dalis, kuria teismas išsprendė niekinio sandorio... 12. 11.3. Nė vienas iš atsakovų nepatvirtino žodinės sutarties sudarymo fakto,... 13. 11.4. Teismas, pripažinęs žodinį fermos dalies pirkimo–pardavimo sandorį... 14. 11.5. Ieškovai neturėjo teisės žodinės sutarties sudarymo faktą... 15. 11.6. Teismas privalėjo įvertinti į bylą pateikto rašytinio įrodymo... 16. 11.7. Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą.... 17. 11.8. Teismas šiurkščiai pažeidė procesą reglamentuojančias teisės... 18. 12.1. Teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, įrodymus bei liudytojų... 19. 12.2. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo sandorio egzistavimu,... 20. 12.3. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog pastatas nuosavybės teise priklausė... 21. 12.4. Padaręs išvadą dėl pinigų sumokėjimo fakto ir pripažinęs... 22. 12.5. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, įrodančių nepagrįstą... 23. 12.6. Apeliantė netinkamai taiko CK 1.93 straipsnio nuostatas,... 24. 12.7. Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo... 25. 12.8. Ieškovai reikalavimus patikslino ne dėl pareikšto priešieškinio, o... 26. 12.9. Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimas įvertinti aplinkybes, kurios... 27. Teisėjų kolegija... 28. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 29. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 30.
        1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro... 31. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo
            32. Dėl bylos procesinės baigties
            1. Teisėjų... 33. Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme
                34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331... 35. Plungės apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą....