Byla 3K-3-432/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. D. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d. nutarties dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų T. U. K. ir A. S. K. ieškinį atsakovams E. D. D. ir E. O. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys: Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė Rima Vižinytė, Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notarė Ona Adomavičienė, AB SEB bankas, VĮ Registrų centras.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl per atstovą ir nesant sutuoktinės sutikimo sudaryto sandorio dėl nekilnojamojo turto perleidimo galiojimo.

6Ieškovai yra Lenkijos Respublikos piliečiai, ginčijamų sandorių sudarymo metu ir iki šiol nuolat gyvenantys Lenkijos Respublikoje.

71997 m. spalio 3 d. ieškovas A. S. K., būdamas susituokęs su T. U. K., nusipirko 175,26 kv. m bendro ploto parduotuvės patalpas, esančias Vilniuje, Vilniaus g. 29 (toliau – patalpos), tą pačią dieną išdavė įgaliojimą atsakovui E. O. tvarkyti, valdyti ir visiškai disponuoti šiomis patalpomis, gauti reikiamus dokumentus, atlikti visus įstatymų leidžiamus sandorius, t. y. parduoti, dovanoti, mainyti, įkeisti, nuomoti savo nuožiūra, pasirašyti sutartis, gauti pinigus, už jį pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas E. O., pagal šį įgaliojimą atstovaudamas ieškovui A. S. K., pardavė patalpas savo uošvei atsakovei E. D. D.. Ieškovė T. U. K. nurodė, kad nedavė savo vyrui A. S. K. ar atsakovui E. O. įgaliojimo parduoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, taip pat sutikimo savo vyrui jas parduoti bei nepatvirtino jų pirkimo-pardavimo sandorio, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir Lenkijos įstatymuose. Ieškovai nurodė, kad atsakovas E. O. žinojo, jog jie yra sutuoktiniai, prašė sutikimo parduoti patalpas, tačiau ieškovai nesutiko; nepaisant to, atsakovas E. O., 1999 m. gruodžio 16 d. rašytiniu pareiškimu notarei melagingai nurodęs, kad ieškovas A. S. K. yra nevedęs ir patalpos priklauso jam vienam, patalpas pardavė, pinigų ieškovams neatidavė. Ieškovas A. S. K. pažymėjo, kad įgaliojimą atsakovui E. O. buvo surašęs be sutuoktinės sutikimo, nemokėdamas lietuvių kalbos, nesuprasdamas įgaliojimo turinio ir nesitikėdamas, kad E. O. be ieškovo sutuoktinės sutikimo parduos patalpas. Ieškovų teigimu, jų tikroji valia buvo nukreipta į patalpų išnuomojimą, naudojimą, o ne į pardavimą. Prieš parduodamas patalpas, E. O. jas nuomojo. Ieškovas A. S. K., sužinojęs, kad E. O. ketina parduoti patalpas, jam tai uždraudė, panaikino įgaliojimą, tačiau tai padaryti iki patalpų pardavimo nespėjo. Ieškovų teigimu, patalpos buvo parduotos už daug mažesnę nei rinkos kainą (230 000 Lt vietoje 624 731 Lt). Nuo 2000 m. iki 2004 m. dėl atsakovo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo parduodant ginčo patalpas, kuris buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai įrodymų.

8Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 1997 m. spalio 3 d. įgaliojimą, 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir Nekilnojamojo turto registro 2000 m. sausio 7 d. įrašą, kuriuo įregistruota E. D. D. nuosavybės teisė į patalpas; taikyti restituciją natūra, o jeigu būtų neįmanoma, – įpareigoti atsakovus sumokėti už patalpas ekvivalentą pinigais pagal VĮ Registrų centro 2006 m. kovo 3 d. rašte nurodytą rinkos kainą – 1 388 000 Lt.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį, restitucijos natūra netaikė, kitą ieškinio dalį atmetė. Ieškovams atsisakius reikalavimo pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą, teismas bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė.

11Spręsdamas dėl ginčijamo įgaliojimo, teismas, remdamasis jo išdavimo metu galiojusio 1964 m. CK 617 straipsniu bei 2000 m. CK 1.40 straipsniu, nustatė, kad įgaliojimo formai, turiniui, atstovo teisėms, pareigoms, atsakomybei ir pan. taikytina Lietuvos teisė. Reikalavimą dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio imperatyviosioms įstatymų normoms (1964 m. CK 47 straipsnis) teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes ginčijamas įgaliojimas nėra sandoris dėl turto perleidimo ir daiktinių teisių suvaržymo, todėl negalima teigti, kad jį sudarant buvo būtinas kito bendraturčio dalyvavimas ar sutikimas. Ieškovas A. S. K. taip pat neįrodė esminio suklydimo dėl sudaryto sandorio turinio, kaip pagrindo jį pripažinti negaliojančiu (1964 m. CK 56 straipsnio 1 dalis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tą pačią dieną A. S. K. išdavė identiško turinio įgaliojimą dėl kitų jo įsigytų patalpų R. B., tačiau šio įgaliojimo neginčija. Teismas nustatė, kad įgaliojimo išdavimo metu A. S. K. suprato rusų kalbą, o ginčijamame įgaliojime pažymėta, kad įgaliojimo tekstas A. S. K. yra išverstas į jam suprantamą rusų kalbą, taigi nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas negalėjo suvokti išduodamo įgaliojimo esmės. Teismas atmetė šį reikalavimą ir dėl to, kad ieškovas praleido 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą įgaliojimui nuginčyti, o atsakovas E. O. prašė ją taikyti.

12Spręsdamas dėl ginčijamos sutarties galiojimo, teismas pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu ieškovai šį reikalavimą grindė ieškovo A. S. K. sutuoktinės T. U. K. sutikimo parduoti patalpas nebuvimu ir nepagrįstai maža sandorio kaina, tačiau nebeįrodinėjo piktavališko atstovo bei kitos sandorio šalies susitarimo, nekėlė klausimo dėl atsakovės E. D. D. nesąžiningumo ir sandorio apsimestinumo faktų. Remdamasis 2000 m. CK 1.28 straipsnio 1 dalimi bei nustatęs, kad ieškovai yra sutuoktiniai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje, sprendė, kad ginčo objektu esančio nekilnojamojo turto teisinis statusas nustatytinas pagal Lenkijos teisę. Vadovaudamasis ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojusio Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekso 31 straipsnio 1 dalimi ir 36 straipsniu, teismas nustatė, kad ginčo turtas buvo ieškovų bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas nustatė, kad nėra įrodymų, jog ginčo patalpos A. S. K. buvo įgytos išimtinai už asmenines lėšas ir jog šis turtas buvo skirtas verstis kokia nors profesine veikla arba kaip nors panaudotas įmonės „Martrans“ veikloje, juolab, kad nėra aiškus ir pačios įmonės teisinis statusas. Taigi teigti, kad ginčo patalpos galėjo priklausyti A. S. K. asmeninės sutuoktinio nuosavybės teise, nėra jokio pagrindo (Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekso 33 straipsnio 1 dalis). Remdamasis 2000 m. CK 1.38 straipsniu, ginčijamai sutarčiai teismas taikė Lietuvos teisę ir sprendė, kad šiai sutarčiai sudaryti buvo privalomas rašytinis A. S. K. sutuoktinės T. U. K. sutikimas (Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 4 dalis, 1964 m. CK 255 straipsnis). Teismas nustatė, kad tokio sutikimo nebuvo, ir padarė išvadą, kad sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias SŠK bei 1964 m. CK nuostatas ir negalioja 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu. Teismas pažymėjo, kad ir Lenkijos Respublikos civiliniai įstatymai numatė panašius bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto perleidimo reikalavimus. Vadovaudamasis 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino, nes šiuo atveju taikytina ne CK 3.96 straipsnio 1 dalis, o 2 dalis, kurioje nenumatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teismas taip pat pažymėjo, kad civiliniai įstatymai nenumato per mažos sandorio kainos kaip pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu, be to, atsižvelgiant į byloje esančią UAB „Ober-Haus“ preliminarios rinkos vertės nustatymo pažymą, patalpų įsigijimo iš AB „Okeano žuvis“ kainą, sutarties kaina nelaikytina neprotingai maža.

13Spręsdamas dėl restitucijos, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis 1964 m. CK 143 straipsniu, 2000 m. CK 1.80 straipsnio 4 dalimi bei 4.96 straipsniu, iš E. D. D. nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas, nes nėra pagrindo konstatuoti jos, kaip įgijėjos, nesąžiningumo, ieškovai to neįrodinėjo. Remdamasis baudžiamojoje byloje esančiu ieškovo A. S. K. patvirtinimu, kad jis už parduotas patalpas iš E. O. gavo 57 500 JAV dolerių (pagal tuometį kursą – 230 000 Lt) ir jie yra visiškai atsiskaitę, teismas nustatė, kad daikto vertės atlyginimas pinigais šiuo atveju taip pat negalimas, nes šie jau buvo perduoti ieškovui.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 24 d. nutartimi ieškovų apeliacinį skundą tenkino iš dalies , atsakovės E. D. D. apeliacinį skundą atmetė: Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria netaikyta restitucija natūra, panaikino, priteisė ieškovams iš atsakovės E. D. D. patalpą-parduotuvę, esančią Vilniuje, Vilniaus g. 29, o atsakovei E. D. D. solidariai iš ieškovų – 230 000 Lt; kitą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

15Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl ginčijamų įgaliojimo ir sutarties vertinimo, ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo, tačiau kitaip išsprendė restitucijos taikymo klausimą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas A. S. K. ir atsakovė E. D. D. yra ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties šalys, todėl sprendžiant restitucijos taikymo klausimą 1964 m. CK 143 straipsnio, 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1, 4 dalių, 4.96 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios turto išreikalavimą iš sąžiningai turtą įgijusio trečiojo asmens, netaikomos. Atsižvelgusi į tai, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų neįmanoma taikyti restituciją natūra arba jos taikymas šalims sukeltų didelių nepatogumų, teisėjų kolegija nutarė, jog restitucija taikytina natūra (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

16III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu atsakovė E. D. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

181. Dėl taikytino restitucijos būdo (CK 6.145 straipsnio 2 dalies ir 6.146 straipsnio bei CPK 12, 13 straipsnių, 306 straipsnio 2 dalies ir 312 straipsnio pažeidimų). Kasatorė teigia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovai atsisakė savo reikalavimo taikyti restituciją natūra, tačiau apeliaciniame skunde vėl jį iškėlė. Skunde pažymima, kad restitucija piniginio ekvivalento sumokėjimu, nors ir yra subsidiarus teisių gynimo būdas, tačiau galimas ir tinkamas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostata, suteikianti teisę šalims netaikyti restitucijos natūra, jei ji joms yra nepriimtina dėl sutarties dalyko pasikeitimo, yra pagal analogiją taikytina ir tiesiogiai taikant CK 6.145-6.153 straipsnius, t. y. kai restitucijos taikymo klausimas sprendžiamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BU AB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir Danske bank A/S, bylos Nr.3K-3-339/2009). Atsižvelgiant į tai, kad šalis gali nenorėti restitucijos natūra (nepaisant tos aplinkybės, jog objektyviai ji ir būtų įmanoma bei galima), tais atvejais, kai ji aiškiai išreiškia savo valią ir norą, kad restitucija nebūtų taikoma natūra, o būtų taikoma tik piniginio ekvivalento sumokėjimu, toks reikalavimas yra privalomas teismui, kuris tokiu atveju neturi teisės prieš šalies valią savo nuožiūra taikyti restitucijos natūra. Toks restitucijos būdo pasirinkimas yra susijęs išimtinai su pačios šalies privačiu interesu, kuris yra teisėtas ir į kurį neatsižvelgti nereikalauja viešasis interesas. Šalies pareiškimas, kad ji nepageidauja restitucijos natūra, o pageidauja tik restitucijos piniginiu ekvivalentu, kvalifikuotinas kaip išimtinio atvejo aplinkybė pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį bei kaip restitucijos natūra neįmanomumo aplinkybė pagal CK 6.146 straipsnį. Kai šalis pirmosios instancijos teisme pareiškia nepageidaujanti ir atsisakanti restitucijos natūra, o vėliau apeliacinės instancijos teisme pareiškia, kad restitucijos natūra pageidauja, tokiu atveju šalis apeliacinės instancijos teisme nurodo naujas, priešingas faktines aplinkybes, kartu suformuluoja naują reikalavimą, kurio pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti ir nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, ėmęsis nagrinėti naujai suformuluotą ieškovų reikalavimą dėl restitucijos natūra taikymo, kurio jie buvo atsisakę pirmosios instancijos teisme, pažeidė CPK 312 straipsnį, 306 straipsnio 2 dalį, savo nutartį pagrįsdamas nauja (restitucijos įmanomumo) aplinkybe, kuri nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme; tenkindamas tokį iš esmės naują ieškovų reikalavimą, pažeidė CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir 6.146 straipsnį bei CPK 12, 13 straipsnius.

192. Dėl taikytino ieškinio senaties termino (CK 3.96 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimų). Teismų argumentas, kad CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas visiems sandoriams, išskyrus tuos, kuriems reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas ar kurie gali būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių, neatitinka nei sisteminio, nei loginio aiškinimo metodų. Priešingai, CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis yra taikomas visiems be kito sutuoktinio sutikimo sudarytiems sandoriams, o išlygų, jog jis netaikomas šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems sandoriams, CK 3.96 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra. Teismų aiškinimas, kad CK 3.96 straipsnio 2 dalyje nurodytiems sandoriams netaikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas vien tik todėl, kad šioje normoje nėra pažodžiui įtvirtintas, yra ydingas. CK 3.96 straipsnio dalyse neįtvirtinti du savarankiški sandorių negaliojimo pagrindai; struktūriškai ir sistemiškai šio straipsnio dalys tarpusavyje konkuruoja kaip bendroji (CK 3.96 straipsnio 1 dalis) ir specialioji (CK 3.96 straipsnio 2 dalis) teisės normos, specialiojoje normoje nustatant tuos atvejus, kai sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais, nepaisant kitos šalies sąžiningumo.

203. Dėl ginčo sandorio teisinio negaliojimo pagrindo (dėl 1964 m. CK 47 straipsnio, 2000 m. CK 1.80 ir 3.96 straipsnių pažeidimų). Teismai, nusprendę, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, yra niekiniai (pagal 1964 m. CK 47 straipsnį, 2000 m. CK 1.80 straipsnį), o ne nuginčijami (pagal CK 3.96 straipsnį), pažeidė 1964 m. CK 47 straipsnį (CK 1.80 straipsnį), nes jį taikė, nesant pagrindo, ir CK 3.96 straipsnį, nes jo netaikė, esant pagrindui jį taikyti, bei taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose savo ratio decidendi analogiškose šios bylos aplinkybėms (t. y. kuriose CK 3.92 straipsnio 4 dalyje ir 3.96 straipsnio 2 dalyje nurodytus sandorius buvo prašoma pripažinti negaliojančiais dėl to, kad jie buvo sudaryti be vieno iš sutuoktinio sutikimo) nuosekliai formuoja praktiką, kad CK 3.96 straipsnio nuostata yra specialioji norma bendrosioms sandorių negaliojimo instituto normoms, t. y. jog tai yra savarankiškas sandorių negaliojimo pagrindas; be kito sutuoktinio sutikimo sudaryti sandoriai yra ne niekiniai, o nuginčijami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-478/2006; 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2006; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2007). Toks akivaizdžiai neteisingas teisinis kvalifikavimas nulėmė tai, kad netinkamai buvo teisiškai įvertinta kasatorės sąžiningumo aplinkybė. Teismams taikant 1964 m. CK 47 straipsnį (CK 1.80 straipsnio 1 dalį), kasatorės sąžiningumas buvo teisiškai nereikšmingas, ši aplinkybė tapo teisiškai nereikšminga ir restitucijos taikymui. Nors CK 3.96 straipsnis ginčo sandorio sudarymo metu negaliojo, vadovaujantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostata, taikytinas būtent 2000 m. CK 3.96 straipsnis. Taikant CK 3.96 straipsnį, kuris turėjo būti, bet nebuvo taikomas, kasatorės sąžiningumas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant, ar apskritai reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tenkintinas. Kasatorė pažymi, kad jos nesąžiningumas byloje nebuvo įrodinėjamas. Be to, nagrinėjamu atveju egzistuoja viena iš CK 3.96 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimtinių sąlygų, kai kitos sandorio šalies sąžiningumas yra ta aplinkybė, dėl kurios ginčijamas sandoris apskritai negali būti pripažintas negaliojančiu: ieškovas A. S. K., veikdamas per savo atstovą atsakovą E. O., tiek sutartį tvirtinusiai notarei, tiek ir kitai sandorio šaliai, t. y. kasatorei, suteikė neteisingus duomenis apie tai, kad ieškovas yra nevedęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad ir pats atsakovas E. O., pateikęs notarei neteisingą informaciją, nežinojo, jog ji yra neteisinga, nes ieškovas, netinkamai kooperuodamas su savo atstovu, niekada šiam neminėjo, kad yra vedęs.

214. Dėl ginčo turto teisinio statuso (Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekso 33 straipsnio 5 punkto pažeidimo). Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekso 33 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad atskirą kiekvieno sutuoktinio turtą sudaro turtas, skirtas verstis profesine veikla, jeigu buvo įgytas už lėšas, priklausančias atskirai sutuoktiniui, besiverčiančiam šia veikla. Taigi, vertinant, koks yra ginčo turto teisinis statusas, žemesniųjų instancijų teismai privalėjo įvertinti, už kokias lėšas (bendras sutuoktinių ar atskiras vieno sutuoktinio) aptariamos patalpos buvo įsigytos ir ar ginčo patalpos buvo naudojamos kaip bendras sutuoktinių turtas ar kaip asmeninis vieno sutuoktinio turtas. Žemesniųjų instancijų teismai šių aplinkybių detaliau nevertino. Kasatorė pažymi, kad byloje esančio 1997 m. spalio 9 d. susitarimo, sudaryto AB „Okeano žuvis“ ir įmonės „MARTRAS“, atstovaujamos ieškovo A. S. K., 1 punktu šalys susitarė užskaityti AB „Okeano žuvis“ skolos sumą – 276 514 Lt, kaip antrosios šalies visišką apmokėjimą (30 800 Lt) pagal skiriamąjį balansą ir dalinį mokėjimą (245 714 Lt) pagal 1997 m. spalio 3 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, kad už ginčo patalpas buvo atsiskaityta ne bendromis ieškovų lėšomis, o užskaitų būdu įmonės „MARTRAS“ lėšomis. Esant tokiai situacijai, negalima teigti, kad ieškovai ginčo patalpas įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes jos buvo įsigytos kaip turtas, skirtas verstis profesine veikla, ir už lėšas, priklausančias atskirai sutuoktiniui A. S. K., atstovaujančiam įmonei „MARTRAS“. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ginčo patalpos buvo naudojamos kaip ieškovų bendras sutuoktinių turtas.

22Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai A. K. ir T. U. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

231.

24Dėl taikytino restitucijos būdo. CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio atsisakymo klausimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio atsisakymą, jo pripažinimą, taip pat taikos sutarties sudarymą kontroliuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-249/2001). Pirmosios instancijos teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo dėl ieškovų atstovų pareiškimo, užfiksuoto teismo posėdžio protokole, apie nenorą įrodinėti tam tikrų reikalavimų pagrindą, vėliau sprendime aptardamas restitucijos natūra ar piniginiu ekvivalentu taikymo galimybės klausimą ir nuspręsdamas jos netaikyti apskritai. Nors CPK tiesiogiai nenurodyta, kaip procesiškai turi būti priimamas pareiškimas atsisakyti nuo dalies ieškinio reikalavimų, tačiau šioje situacijoje neabejotinai turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos CPK 140 straipsnio 1 dalies norma, apibrėžianti procesinę ieškinio atsisakymo tvarką, bei iš to išplaukia pagrįsta išvada, kad dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo pirmosios instancijos teismas nepriėmė, taigi nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi nagrinėti naujai suformuluoto ieškovų reikalavimo dėl restitucijos taikymo natūra.

252.

26Dėl ieškinio senaties taikymo. Kasatoriaus CK 3.96 straipsnyje įtvirtintų teisės normų interpretacija ydinga tiek logine, tiek sistemine prasme. CK 3.92straipsnyje nustatydamas skirtingą sutuoktinio sutikimo formą, įstatymų leidėjas atsižvelgė į sandorių svarbos lygmenį. Akivaizdu, kad CK 3.96 straipsnio nuostatos reglamentuoja dvi skirtingas pagal jų svarbos lygmenį sandorių nuginčijimo tvarkas ir atitinkamai ieškinio senaties terminus, pirma, nustatydamos sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą sandoriams, kuriems reikalingas kito sutuoktinio sutikimas ar vėlesnis jo patvirtinimas (tokių sandorių didžioji dauguma ir reikalauja greitesnio, operatyvesnio pažeistos teisės gynimo, CK 3.96 straipsnio 1 dalis); antra, nedarydamos išlygų iš bendro dešimties metų ieškinio senaties termino ginčyti tiems sandoriams, kuriems sudaryti būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.96 straipsnio 2 dalis).

273.

28Dėl ginčo sandorio teisinio negaliojimo pagrindo. Kasaciniame skunde pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse esantys išaiškinimai negali tapti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šioje civilinėje byloje nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos vertinamaisiais pavyzdžiais, nes jos priimtos ginčuose dėl sandorių, kurie sudaryti po 2000 m. CK įsigaliojimo. 2000 m. CK įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas, atitinkantis 1964 m. CK 47 straipsnyje nurodytą pagrindą (CK 1.80 straipsnis), tačiau jis gali būti taikomas tik tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus 2000 m. CK , todėl teismai pagrįstai ginčo sandoriui taikė 1964 m. CK 47 straipsnio nuostatas.

294.

30Dėl ginčo turto teisinio statuso. Kasatorė nepateikė jokių argumentų dėl to, kad ginčo patalpos buvo skirtos verstis A. S. K. profesine veikla ir kad jis tokia veikla po patalpų pirkimo jose vertėsi, taigi teismų išvados apie ginčo turto teisinį statusą yra pagrįstos.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

33Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasaciniame skunde keliami Lenkijos Respublikoje nuolat gyvenančių sutuoktinių turto teisinį režimą, iki 2000 m. sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo sandorio negaliojimo pagrindus ir padarinius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.

34Dėl sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytinos teisės

35Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ĮĮ) 5 straipsnyje nustatyta, kad teisė, taikytina civiliniams santykiams, nustatoma pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančias Civilinio kodekso kolizines normas. Tačiau 2000 m. CK 1.13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tarptautinės teisės pirmumo prieš nacionalinę teisę principas, nustatantis, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato CK, taikomos tarptautinių sutarčių normos. Taigi nagrinėjamos bylos atveju ginčo turto teisiniam režimui taikytina teisė turėtų būti nustatoma vadovaujantis 2000 m. CK 1.28 straipsniu tik tuo atveju, jei tarptautinėje sutartyje nebūtų nustatyta kitokių taisyklių. 2000 m. CK 1.28 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad sutuoktinių turto teisinį statusą nustato jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (lex domicilii), nedarant išimties dėl nekilnojamojo turto. Gi 1993 m. sausio 26 d. sudarytos Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 26 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sutuoktinių turtiniams santykiams dėl nekilnojamojo turto taikomi įstatymai tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra tas turtas (lex rei sitae). Taigi Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nustatyta kitokia, nei 2000 m. CK taikytinos teisės nustatymo taisyklė, kuri ir turi būti taikoma šioje byloje. Ginčo nekilnojamasis turtas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl jo teisiniam statusui nustatyti taikytina Lietuvos, o ne Lenkijos teisė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė ginčo turto teisiniam režimui taikytiną teisę nustatančias teisės normas ir nepagrįstai taikė Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekso normas, todėl kasatoriaus argumentai dėl šio kodekso 33 straipsnio 5 punkto pažeidimo atmestini. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos įstatymuose (tiek SŠK 21 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 3.87 straipsnyje) įtvirtintas toks pat bendrasis sutuoktinių turto teisinio statuso nustatymo principas, pagal kurį susituokus įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kaip ir bylą nagrinėjusių teismų taikytame Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekse, taigi žemesnės instancijos teismų išvada dėl ginčo turto teisinio režimo yra teisinga, nepaisant to, kad ji padaryta netinkamai taikant kolizines normas. Byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad ginčo turtas buvo ieškovo A. S. K. asmeninė, o ne ieškovų bendroji jungtinė nuosavybė.

36Dėl ginčo sandorio negaliojimo pagrindą nustatančių teisės normų taikymo

37Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę ginčijamą sandorį negaliojančiu, remdamiesi 1964 m. CK 47 straipsnyje ir 2000 m. CK 1.80 straipsnyje, o ne 2000 m. CK 3.96 straipsnyje įtvirtintu negaliojimo pagrindu, pažeidė šias teisės normas bei taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

38Nagrinėjamoje byloje ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris, sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo – 1999 m. gruodžio 16 d. Reikalavimus tokiam sandoriui ir jo negaliojimo pagrindą reglamentuoja jo sudarymo momentu galioję teisės aktai – SŠK ir 1964 m. CK, o ne atitinkamos 2000 m. CK normos, kurios taikomos tik tiems sandoriams, kurie sudaromi jam įsigaliojus (ĮĮ 8 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 2 dalis).

39Remiantis ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o SŠK 21 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad sudarant ginčijamą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį buvo būtinas rašytinis ieškovės T. U. K. sutikimas. Sandoris, sudarytas vieno iš sutuoktinių, neturint kito rašytinio sutikimo, t. y. nesilaikant imperatyviojo SŠK 21 straipsnio 4 dalies reikalavimo, pripažįstamas negaliojančiu, vadovaujantis 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalimi, kurioje vartojama sąvoka “įstatymo reikalavimai” reiškia ne ką kita, kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (dėl šios sąvokos aiškinimo žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje AB „Init“ v. UAB „Parabolė“, Radijo ir televizijos komisija, bylos Nr. 3K-3-905/2000). Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad sandorio negaliojimo pagrindas, atitinkantis įtvirtintą 1964 m. CK 47 straipsnyje, nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnyje, pagal kurį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. O 2000 m. CK 3.96 straipsnyje nustatyti sutuoktinių sudaromų sandorių be kito sutuoktinio žinios negaliojimo pagrindai ir sąlygos negali būti laikomi atitinkančiais iki 2000 m. CK įsigaliojimo buvusį sandorių, sudarytų be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindą ir sąlygas, nes 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normose, susijusiose su sutuoktinių sandorių sudarymu, nustatyti kitokie, nei 1964 m. CK, reikalavimai sutuoktinių sandorių sudarymo tvarkai, pvz., nekilnojamojo turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, perleidimo sandoriui sudaryti būtinas nebe kito sutuoktinio rašytinis sutikimas, o jo dalyvavimas sudarant sandorį arba notariškai patvirtintas įgaliojimas (2000 m. CK 3.92 straipsnio 4 dalis), atitinkamai skiriasi ir tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai ir sąlygos – sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, yra nuginčijami, o ne niekiniai, teisiškai reikšmingas yra kitos sandorio sutarties sąžiningumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2000 m. CK specialiojoje normoje (3.96 straipsnyje) nustatytas sandorio negaliojimo pagrindas negali būti laikomas atitinkančiu taikytiną ginčijamo sandorio sudarymo metu (iki 2000 m. CK įsigaliojimo) egzistavusį sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindą, nes priešingu atveju būtų suteikta galimybė palikti galioti sandorį, kuris, kaip neatitinkantis jo sudarymo metu galiojusių imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, buvo neteisėtas ir negalimas civilinėje apyvartoje.

40Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė sandorio negaliojimo pagrindą nustatančias teisės normas, atmeta kasacinio skundo argumentus dėl 2000 m. CK 3.96 straipsnyje nustatyto sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindo netaikymo. Kolegija taip pat sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad kasaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esantys išaiškinimai neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes šios nutartys priimtos bylose dėl sandorių, sudarytų po 2000 m. CK įsigaliojimo, taigi kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nepagrįsti.

41Dėl ieškinio senaties termino

42Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamos bylos atveju nepasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl ieškovų reikalavimui dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia taikytinas 2000 m. CK nustatytas ieškinio senaties terminas (ĮĮ 10 straipsnio 1 dalis).

43Minėta, kad sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindas, atitinkantis įtvirtintą 1964 m. CK 47 straipsnyje, nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnyje, taigi ieškovų reikalavimui dėl jų bendrąja jungtine nuosavybe buvusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo taikytinas toks ieškinio senaties terminas, kuris nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnio pagrindu reiškiamiems reikalavimams. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika, niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje J. M. ir kt. v. Tauragės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008), o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius (taikyti restituciją) taikomas bendrasis 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamos bylos atveju akivaizdžiai nepraleistas.

44Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, tačiau padarė teisingą išvadą dėl ieškovų reikalavimų pateikimo nepraleidus ieškinio senaties termino, todėl nėra pagrindo dėl šio pažeidimo naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų.

45Dėl ginčijamo sandorio negaliojimo padarinių (restitucijos būdo)

46Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai, pažeisdamas CPK 306 straipsnio 2 dalį, 312 straipsnį ir restituciją reglamentuojančias teisės normas, išnagrinėjo naujai apeliaciniame skunde suformuluotą ieškovų reikalavimą dėl restitucijos natūra taikymo, kurio jie buvo atsisakę pirmosios instancijos teismo posėdyje jų atstovui prašant taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu.

47Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ieškovai patikslintame ieškinyje buvo suformulavę reikalavimą dėl restitucijos taikymo natūra, ir tik jei ji būtų neįmanoma, – piniginiu ekvivalentu. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą nagrinėjo, nepaisydamas teismo posėdyje ieškovų atstovo išsakyto prašymo dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu, nes, kaip teisingai nurodyta atsiliepime į kasacinį skundą, nekvalifikavo šio pareiškimo, kuris nebuvo įformintas CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kaip dalies reikalavimų atsisakymo.

48Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, jog restitucija taikoma natūra. Teismas gali pakeisti restitucijos būdą tik išimtiniais atvejais – kai restitucija natūra neįmanoma, sukeltų didelių nepatogumų šalims arba vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (2000 m. CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis). Toks restitucijos taikymo reglamentavimas suponuoja išvadą, kad teismo, pripažinusio sandorį negaliojančiu ir taikančio restituciją, nesaisto šalių pageidavimas dėl restitucijos būdo, nes taikyti restituciją pinigais teismas gali tik konstatavęs išimtines faktines aplinkybes, pvz., kad pripažinto negaliojančiu sandorio dalykas yra žuvęs, labai pasikeitė jo būklė, jis perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims ir pan. Taigi kasacinio skundo argumentai, kad restitucijos būdo pasirinkimas yra išimtinai šalies teisė, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, bylą nagrinėjusiems teismams nenustačius išimtinių faktinių aplinkybių, leidžiančių pakeisti restitucijos būdą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra.

49Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d. nutarties, todėl ši paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50Dėl bylinėjimosi išlaidų

51Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 113,05 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatorės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

53Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

54Priteisti iš E. D. D. (duomenys neskelbtini) 113,05 Lt (vieną šimtą trylika litų 5 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

55Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl per atstovą ir nesant sutuoktinės sutikimo sudaryto... 6. Ieškovai yra Lenkijos Respublikos piliečiai, ginčijamų sandorių sudarymo... 7. 1997 m. spalio 3 d. ieškovas A. S. K., būdamas susituokęs su T. U. K.,... 8. Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 1997 m. spalio 3 d.... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino... 11. Spręsdamas dėl ginčijamo įgaliojimo, teismas, remdamasis jo išdavimo metu... 12. Spręsdamas dėl ginčijamos sutarties galiojimo, teismas pažymėjo, kad... 13. Spręsdamas dėl restitucijos, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis 1964 m.... 14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010... 15. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir... 16. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 17. Kasaciniu skundu atsakovė E. D. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 18. 1. Dėl taikytino restitucijos būdo (CK 6.145 straipsnio 2 dalies ir... 19. 2. Dėl taikytino ieškinio senaties termino (CK 3.96 straipsnio 1 ir... 20. 3. Dėl ginčo sandorio teisinio negaliojimo pagrindo (dėl 1964 m.... 21. 4. Dėl ginčo turto teisinio statuso (Lenkijos Respublikos šeimos,... 22. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai A. K. ir T. U. K. prašo kasacinį... 23. 1.... 24. Dėl taikytino restitucijos būdo. CPK 140 straipsnio 1 dalyje... 25. 2.... 26. Dėl ieškinio senaties taikymo. Kasatoriaus CK 3.96 straipsnyje... 27. 3.... 28. Dėl ginčo sandorio teisinio negaliojimo pagrindo. Kasaciniame... 29. 4.... 30. Dėl ginčo turto teisinio statuso. Kasatorė nepateikė jokių... 31. Teisėjų kolegija... 32. III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 33. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 34. Dėl sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytinos teisės... 35. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo... 36. Dėl ginčo sandorio negaliojimo pagrindą nustatančių teisės normų... 37. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę... 38. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo... 39. Remiantis ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 255... 40. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą... 41. Dėl ieškinio senaties termino... 42. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį reikalavimams dėl sandorių... 43. Minėta, kad sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo... 44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog bylą nagrinėję... 45. Dėl ginčijamo sandorio negaliojimo padarinių (restitucijos būdo)... 46. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai,... 47. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija visų pirma... 48. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.146 straipsnyje nustatyta... 49. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti Lietuvos apeliacinio... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 51. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. pažymą apie... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010... 54. Priteisti iš E. D. D. (duomenys neskelbtini) 113,05 Lt (vieną šimtą... 55. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...