Byla 1A-149/2012
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio, teisėjų: Jono Algimanto Venckaus, Lino Žukausko, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorui Vladimirui Sergejevui, nuteistajam R. K. , gynėjai advokatei Leonorai Vasiliauskienei, nukentėjusiųjų atstovui E. M. ,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir nukentėjusiųjų J. M. ir R. K. įgalioto atstovo E. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

3- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 140 straipsnio 1 dalį 45 parų areštu;

4- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams;

5- pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 5 metams.

6Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi bei 65 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, ir nustatyta galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

7Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d.

8Iš nuteistojo R. K. nukentėjusiajai J. M. priteistas 300 litų ir 48 centų turtinės ir 25 000 litų neturtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajai R. K. priteistas 3000 litų neturtinės žalos atlyginimas; Valstybinei ligonių kasai priteista 1744 litai ir 87 centai už J. M. gydymą.

9Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 115 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiajai J. M. pripažinta teisė į ieškinio dalies dėl galimos plastinės randų operacijos patenkinimą, ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

10Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, J. M. civilinio ieškinio dalis dėl 1719 litų turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta.

11Skundžiamu nuosprendžiu R. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

12Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

13R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 6 d. 18 val. iki 2011 m. sausio 7 d. 3 val. , bute, esančiame Vilniuje, ( - ), J. M. gulint lovoje, tyčia sudavė pastarajai ranka tris kartus į veidą ir peiliu į krūtinės sritį, padarydamas jai kraujosruvas akies vokuose, nubrozdinimus su aplinkinėmis kraujosruvomis krūtinės kairėje pusėje bei kairiųjų apatinių šonkaulių srityje pagal užpakalinę pažastinę liniją, 2,5x0,3 cm skersinės eigos linijinį nubrozdinimą su aplinkine 6x2 cm analogiška kraujosruva. Šiais veiksmais R. K. sukėlė J. M. fizinį skausmą ir taip nežymiai sutrikdė jai sveikatą. Be to, tuo pačiu metu, R. K. tyčia, siekdamas netrukdomai smurtauti prieš J. M. , tyčia ranka du kartus pastūmė toje pačioje lovoje buvusią mažametę dukrą R. K. , gimusią 2005 m. spalio 14 d., padarydamas jai odos įdrėskimą už kairės ausies. Šiais veiksmais R. K. nežymiai sutrikdė mažametės dukros R. K. sveikatą, sukėlė jai fizinį skausmą.

14Po to, 2011 m. sausio 19 d. apie 17 val. R. K. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, esančiuose Vilniuje, ( - ), savo sugyventinei J. M. uždėjęs ant kaklo virvę ir tempdamas pargriovęs ją ant grindų, tyčia rankomis sudavė pastarajai apie tris smūgius į veido sritį, padarydamas muštinę žaizdą su kraujosruva kairės akies srityje ir linijinius nubrozdinimus kakle, po to jis peiliu sudavė du smūgius J. M. į pilvo sritį, padarydamas dvi kiaurymines pilvo žaizdas su skrandžio - gaubtinės žarnos raiščio pažeidimu. Šiais veiksmais R. K. sunkiai sutrikdė sugyventinei J. M. sveikatą.

15Be to, R. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. sausio 19 d. 17 val. – 21 val. 5 min. laikotarpiu, bute, esančiame Vilniuje ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sunkiai sutrikdęs sugyventinės J. M. sveikatą, pagrobė pastarajai priklausančius daiktus bei fizinio asmens dokumentus, t. y. mobiliojo ryšio telefoną “Nokia” 150 Lt vertės, kaklo vėrinį 30 Lt vertės, rankinę 180 Lt vertės, kurioje buvo „Dolce Gabana” piniginė 300 Lt vertės, raktas 15 Lt vertės, raktas 15 Lt vertės, grynieji pinigai 80 Lt, J. M. vardu išduota pažyma dėl darbo saugos kursų išlaikymo 15 Lt vertės, neturinčios materialinės vertės asmeninės nuotraukos ir nuolaidų kortelės, kosmetikos rinkinys 30 Lt vertės, kosmetikos rinkinys 150 Lt vertės, kosmetika 400 Lt vertės, sidabriniai auskarai 109 Lt vertės, sidabriniai auskarai 30 Lt vertės, verstos odos pirštinės 80 Lt vertės, plaukų šepetys 15 Lt vertės, veidrodėlis 25 Lt vertės, vaistai 15 Lt vertės, R. K. vardu išduotas dokumentas - Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. 22167085, J. M. vardu išduoti dokumentai: vairuotojo pažymėjimas Nr. KD003401, asmens tapatybės kortelė Nr. 12060326, socialinio draudimo pažymėjimas SD1560952, tuo padarydamas nukentėjusiajai J. M. 1 639 Lt turtinę žalą. Šiais veiksmais R. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje.

16Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad J. M. mobiliojo ryšio telefonas ir rankinė su joje buvusiais daiktais ir dokumentais inkriminuotu laiku ir vietoje buvo pagrobti. Todėl R. K. dėl minėtų kaltinimų išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

17Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti.

18Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių nepadarė. Be to, jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

19Nuteistasis neigia skriaudęs savo mažametę dukrą, tačiau pirmosios instancijos teismas, patikėjęs melagingais nukentėjusiosios parodymais, padarė priešingą išvadą. Apeliantas mano, kad nukentėjusioji J. M. nori turėti finansinės naudos, todėl išnaudoja jų mažametę dukrą.

20Apeliaciniame skunde pažymima, kad Vilniaus apygardos teismo teisėja buvo šališka ir nepatenkino nei vieno nuteistojo ir jo gynėjos prašymo. Be to, nukentėjusiosios tėvas yra buvęs aukštas policijos pareigūnas bei teisėjas. Todėl, apelianto teigimu, jis susijęs su bylą nagrinėjusia teisėja bei byloje dalyvavusiu prokuroru, kurie nepritarė jo (R. K. ) prašymui apklausti liudytojus, galėjusius patvirtinti, kad smurto prieš mažametę dukrą jis nenaudojo. Nuteistasis nurodo turintis dvi dukras, kurias labai myli ir jomis rūpinasi.

21Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios melavo, kad R. K. iš jos pavogė rankinę. Be to, nuteistojo teigimu, J. M. į šį melą įtraukė ir savo vyresniąją dukrą Kamilę. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji J. M. melavo ir atsakinėdama į teisėjos užduotus klausimus, tačiau ši aplinkybė nebuvo patikrinta.

22Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad su nukentėjusiąja J. M. seniai nebeveda bendro ūkio, tačiau pastaroji jį nuolatos provokavo. Apeliantas teigia ne kartą kreipęsis į vaikų teisių apsaugos tarnybą, rašęs pareiškimus 6-ajam policijos komisariatui dėl J. M. girtavimo bei jo neįleidimo į namus, tačiau jokių veiksmų dėl to nebuvo imtasi. Pastarojo nuomone, tam įtakos turėjo nukentėjusiosios J. M. tėvas.

23Nukentėjusiųjų J. M. ir R. K. įgaliotas atstovas E. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti:

24- pripažinti R. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam už šį nusikaltimą 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

25- pripažinti R. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti jam už šį nusikaltimą 7 metų laisvės atėmimo bausmę;

26- pripažinti R. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį bei 302 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam už šiuos nusikaltimus bausmes pagal šių straipsnių sankcijas;

27- paskirtas bausmes subendrinti ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę;

28- patenkinti nukentėjusiosios J. M. civilinį ieškinį ir priteisti jai iš R. K. 4019 litų ir 48 centus turtinės ir 40 000 litų neturtinės žalos atlyginimą;

29- priteisti iš R. K. nukentėjusiajai R. K. 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

30Atstovas nurodo, kad smurtinius R. K. veiksmus 2011 m. sausio 19 d. lėmė tai, kad dėl ankstesnio 2011 m. sausio 6-7 d. įvykio nukentėjusioji J. M. kreipėsi į policijos pareigūnus. Be to, apelianto teigimu, fizinį smurtą prieš jo dukrą R. K. vartojo ir ankščiau, tačiau dėl pastarojo grasinimų, bandymų nusižudyti bei pažadų pasikeisti, J. M. parašytus pareiškimus atsiimdavo.

31E. M. teigia manantis, kad jei įvykio vakarą į namus nebūtų atėjusi nukentėjusiosios J. M. dukra Kamilė, R. K. būtų ją (J. M. ) nužudęs. Tokį manymą apeliantas grindžia nuteistojo elgesiu įvykio metu: jis buvo brutalus, ciniškas, žiaurus, klausė nukentėjusiosios, kaip ši nori mirti - lėtai ar greitai, o į nukentėjusiosios prašymus to nedaryti šis atsakė, kad „jau per vėlu“.

32Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. K. davė nenuoseklius, prieštaringus ir klaidinančius parodymus. Šią aplinkybę patvirtina nuteistojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2011 m. sausio 11 d., 2011 m. sausio 20 d., 2011 m. sausio 24 d.) bei teisme duoti jo parodymai. Atstovo nuomone, tokiu būdu R. K. siekė išvengti arba sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Be to, jis visiškai nesigaili dėl tokio savo elgesio ir net neketina atsiprašyti nukentėjusiosios. Priešingai – nuteistasis visais būdais niekino J. M. bei bandė įtikinti teismą, kad dėl visko yra kalta ji pati. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į R. K. elgesį iš karto po įvykio: jis nesuteikė nukentėjusiajai pagalbos, nekvietė medikų, tačiau stengėsi kuo greičiau sunaikinti nusikaltimo pėdsakus – išplovė kruvinas grindis, išmetė savo rūbus, be to, tyrėjams nepavyko rasti virvės, kuria buvo smaugiama J. M. , jos kaklo papuošalo, rankinės bei peilio. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo laikyti nepatikimais R. K. parodymus ir vadovautis tik tais jo parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

33Apelianto nuomone, skiriant nuteistajam bausmę, nebuvo įvertintos arba įvertintos nevisapusiškai faktinės bylos aplinkybės, t. y. nebuvo atsižvelgta į pastarojo elgesį po nusikalstamų veikų padarymo, nors pagal teismų praktiką, visoms Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nei vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-457/2008, 2K-251/2008, 2K-444/2007, 2K-7-576/2006). Atstovui. E. M. nesuprantama, kodėl nuteistajam buvo paskirtos bausmės, švelnesnės nei straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Be to, skiriant bausmę, neturėjo būti atsižvelgiama į nukentėjusiosios J. M. pasirinktą gyvenimo būdą. Apeliantas mano, kad pastarosios gyvenimo būdas byloje nebuvo nustatytas ir neįrodytas, ir tai apskritai nėra šios baudžiamosios bylos dalykas. E. M. teigimu, ši aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio turėtų būti pašalinta.

34Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis nukentėjusiąją R. K. sužalojo veikdamas netiesiogine tyčia. Apelianto teigimu, ši nepagrįsta išvada padaryta remiantis liudytojų V. K. (nuteistojo dėdės) ir I. S. (nuteistojo sesers) parodymais, kurie įvykio nematė ir su R. K. kartu negyveno. E. M. nurodo manantis, kad minėtų liudytojų parodymai vertintini kaip nepatikimi. E. M. nurodo, kad nuteistasis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti: stumdamas (mušdamas) mažametę dukrą numatė, kad taip veikdamas sužalos mergaitę ir tokių padarinių norėjo. Apeliantas pažymi, kad R. K. nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Dėl tyčios formos padarant J. M. sunkų sveikatos sutrikdymą teismas apskritai nepasisakė.

35Atstovo teigimu, R. K. neigiamai charakterizuoja tai, jog jis, būdamas jaunas, stiprus ir darbingas vyras, turėdamas vaiką, iki padarydamas nusikalstamas veikas ilgą laiką niekur nedirbo, girtavo, smurtavo, buvo ne kartą baustas administracine tvarka. Apelianto nuomone, šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis yra pavojingas visuomenei, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Be to, skiriant bausmes, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BK 41 ir 54 straipsnio nuostatos, nebuvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio nuostatomis (yra nustatyta viena R. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, jis charakterizuojamas neigiamai, dėl savo veiksmų nesigaili, kaltės faktiškai nepripažino, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu niekino nukentėjusiąją). Esant šioms aplinkybėms, E. M. nurodo, kad R. K. buvo paskirtos per švelnios bausmės.

36Apeliantas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria R. K. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį. Atstovas nurodo, kad byloje yra duomenų, jog sužalotai J. M. ir jos dukrai Kamilei išeinant iš namų, R. K. neleido pasiimti rankinės, sakydamas „rytoj ateisit ir pasiimsit“. Tai, kad nuteistasis pagrobė nukentėjusiosios rankinę, kurioje buvo 2011 m. sausio 7 d. padaryto nusikaltimo įrankis – peilis, asmeniniai daiktai ir dokumentai, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nuosekliai patvirtino nukentėjusioji J. M. bei liudytoja K. K. . Šią aplinkybę, E. M. teigimu, netiesiogiai pripažino ir R. K. , sutikdamas su pareikšto civilinio ieškinio dalimi dėl turtinės žalos atlyginimo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad atsimena, jog J. M. atėjo su rankine, ją padėjo virtuvėje ant stalo. Išeidama į parduotuvę ji rankinę pasiėmė su savimi. Ar iš parduotuvės ji grįžo turėdama rankinę, jis nežino, nes nesidomėjo. Per visą tą laiką jis rankinės nelietė (b. l. 26, t. 2). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. K. , neleisdamas nukentėjusiajai susisiekti su dukra, paėmė jos (nukentėjusiosios) mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau kažkodėl pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad tokiu būdu minėtą telefoną nuteistasis iš J. M. pavogė. E. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai išteisindamas R. K. dėl minėtų kaltinimų, neatsižvelgė, kad nusikaltimo metu J. M. buvo praradusi sąmonę, todėl tuo metu nuteistasis galėjo paslėpti jos rankinę bei neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji ir jos dukra nerado minėtos rankinės dėl streso bei noro kuo greičiau pabėgti iš nusikaltimo vietos.

37Atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.283 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu susijusius klausimus. Jis nurodo, kad jeigu asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. E. M. nuomone, nuostolius šiuo atveju sudaro su gydymu, papildomu maitinimusi, vaistų įsigijimu bei priežiūra susijusios išlaidos. Be to, R. K. sukėlė nukentėjusiosioms ir fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Apeliantas pažymi, kad šie ypatingi dvasiniai išgyvenimai nukentėjusiosioms atsirado tik dėl nuteistojo nusikalstamų veikų, todėl pastarasis privalo atlyginti padarytą ir neturtinę žalą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad sprendžiant su neturtinės žalos atlyginimu susijusius klausimus, turėtų būti atsižvelgta į nusikalstamų veikų pobūdį (padaryti trys nesunkūs, apysunkis ir sunkus nusikaltimai), nusikalstamų veikų pasekmes (pavyzdžiui, sunkus sveikatos sutrikdymas), padarytos turtinės žalos dydį, taip pat į susiklosčiusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio bylose.

38Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų atstovo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

39Apeliaciniai skundai atmetami.

40Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

41Kolegija nenustatė duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo apeliaciniame skunde išsakytą teiginį apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad šis apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas atmetė visus jo prašymus. 2011-06-10 teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas patenkino nuteistojo gynėjos ir nuteistojo prašymą apklausti liudytojus V. K. ir I. S. , tuo pačiu nepalaikė prokuroro bei nukentėjusiosios pozicijos, kurioje šie proceso dalyviai prašė minėtų liudytojų neapklausti (b. l. 155, t. 3). Tai, kad buvo atmesti kiti R. K. prašymai, negali būti laikoma teismo šališkumo įrodymu, kadangi prašymo atmetimas, kaip yra nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/ 2009 nereiškia kasatoriaus teisės į gynybą suvaržymo, teismas nėra įstatymo įpareigotas tenkinti visus proceso dalyvių prašymus. Tokia pozicija išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2006.

42Kaip aplinkybę, paneigiančią prielaidas apie teismo šališkumą, teisėjų kolegija laiko ir tai, kad pirmosios instancijos teismas R. K. išteisino dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, taip pat ir tai, kad iš jo buvo priteisti mažesnio dydžio civiliniai ieškiniai, negu buvo prašoma nukentėjusiųjų. Teisėjų kolegija taip pat neturi jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiųjų atstovas, kuris, kaip teigiama apeliaciniame skunde, yra buvęs aukštas pareigūnas, turėjo kokią nors įtaką priimtam skundžiamam nuosprendžiui. Pažymėtina, kad šis asmuo į apeliacinės instancijos teismo posėdį net neatvyko.

43Neigdamas kaltę dėl to, kad 2011-01-06-07 pavartojo fizinį smurtą ir J. M. bei R. K. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė joms sveikatą nuteistasis R. K. teigia, kad nukentėjusiosios J. M. parodymai melagingi, ji nori iš bylos turėti turtinės naudos bei išnaudoja mažametę jų dukrą. Tokie argumentai nėra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino nukentėjusiosios J. M. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir motyvuotai konstatavo, kodėl šiuos parodymus laiko nuosekliais, patikimais ir jais remiasi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Visiškai įtikinamas ir nukentėjusiosios paaiškinimas, kad apie 2011-01-06-07 nuteistojo smurto veiksmus prieš ją bei dukrą ji policijai pranešė tik po kelių dienų, kai išėjusi gyventi pas tėvus, pasijuto saugiau. Nukentėjusiosios J. M. parodymus atitinka ir specialistų išvados Nr. G 208/11 (01), Nr. G209/11(01), iš kurių matyti, kad nežymūs sveikatos sutrikdymai abiems nukentėjusiosioms buvo padaryti tuo pačiu laiku, t. y. 2011 m. sausio 6-7 d. laikotarpiu. Specialisto išvadose nurodytas galimas sužalojimo būdas – J. M. kūno paveikimas trimis trauminiais poveikiais paveikus ribotą bei mažą kontaktinį paviršių turinčiu daiktu, taip pat R. K. sužalojimas paveikus bukabriauniu kontaktuojančiu paviršiumi, taip pat atitinka nukentėjusiosios J. M. parodymus apie tai, kaip ji ir dukra buvo sužalotos nuteistojo ir duoda pagrindą remtis jos parodymais (b. l. 26-27-32-33, t. 1). Šie įrodymai įtikinamai paneigia nuteistojo aiškinimą, kad 2011-01-06-07 jis jokių smurto veiksmų nei prieš dukrą, nei prieš sugyventinę neatliko. Šios nuteistojo veikos kvalifikuotos tinkamai kaip Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje (pagal nukentėjusios mažametystės požymį) numatyti nusikaltimai. Nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusioji melavo atsakinėdama į teisėjos klausimus, atmestini kaip deklaratyvūs bei kaip prieštaraujantys jau aptartiems įrodymams bei jų vertinimui. Tai, kad R. K. išteisintas dėl nukentėjusiosios J. M. rankinės ir asmens dokumento pagrobimo taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltumo padarius Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarytų nusikaltimų, kadangi nukentėjusioji neparodė apie tai, kad R. K. pagrobė jos rankinę ir dokumentus, o tik išdėstė aplinkybes, kurios leido įtarti, kad tai padarė jis, nors tai vėliau ir nepasitvirtino. Nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde išdėstytu teiginiu, kad R. K. savo dukrą sužalojo veikdamas tiesiogine tyčia. Išvadą, kad tai buvo netiesioginė tyčia, pirmosios instancijos teismas padarė išanalizavęs įvykio situaciją, o ne tik remdamasis įvykio nemačiusių liudytojų parodymais, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Ši pirmosios instancijos teismo išvada teisinga. Tiesioginė tyčia konstatuojama tada, kai kaltininkas suvokia pavojingą savo veikos pobūdį, nori taip veikti ir siekia padarinių. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. K. ne siekė sužaloti dukrą ir sukelti jai fizinį skausmą, o tik savo veiksmais sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, taigi veikė netiesiogine tyčia.

44Nuteistojo veika padarius sunkų sveikatos sutrikdymą J. M. taip pat įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais bei tinkamai įvertintais ne tik pačios nukentėjusiosios, bet ir juos atitinkančiais bei patvirtinančiais liudytojų V. B. , D. M. , K. K. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 333/11(01) (b. l. 70-72, t. 1). Ir ši veika kvalifikuota tinkamai. Nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, kad nuosprendyje nenurodyta tyčios forma sunkiai sutrikdant J. M. sveikatą. Iš nuosprendžio matyti, kad veika kvalifikuota kaip tyčinis nusikaltimas. Atsižvelgiant į tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmęs J. M. kūno sužalojimas padarytas peiliu, konstatuojama, kad šiuo atveju R. K. veikė turėdamas tiesioginę tyčią.

45Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija, kad nukentėjusioji J. M. buvo jo šeimos narys. Tačiau iš bylos aplinkybių: bendro vaiko buvimo, nors ir nenuolatinio, bet gana dažno buvimo kartu ar bendravimo, rūpinimosi bendru vaiku (net ir 2011-01-19, kai buvo padarytas nusikaltimas, nuteistasis ir J. M. kalbėjosi „apie bendrą mūsų gyvenimą, apie vaikus“ – tai matyti iš paties nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme- b. l. 148, t. 3) galima teigti, kad nusikaltimas, kurį 2011-01-19 padarė R. K. , buvo nukreiptas prieš šeimos narį – sugyventinę. Todėl to ši jo veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikaltimas. Nors nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde ir užsimenama, kad R. K. galimai norėjo nužudyti J. M. , tokie kaltinimai jam nepareikšti ir nenagrinėjami, nes Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o prašymo skunduose pripažinti R. K. kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti, nėra.

46Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad byloje nepakanka duomenų, kurie įrodytų, kad R. K. pagrobė nukentėjusiosios J. M. daiktus ir dokumentus. R. K. neneigė, kad J. M. į butą galimai atsinešė savo rankinę, tačiau tvirtina, kad šios rankinės nepasisavino. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo įrodymus dėl šių kaltinimų ir pagrįstai pripažino, kad jokie įrodymai nepatvirtina, kad R. K. būtų paėmęs ar slėpęs nukentėjusiosios rankinę su daiktais ir dokumentais. Pačios nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad rankinė galėjo dingti bute, kuriame buvo R. K. , yra tik prielaida, kad šis galėjo tą rankinę pasisavinti. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad priešingai negu teigiama nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde, nei J. M. , nei bute buvusi jos dukra K. K. nematė ir netvirtino, kad R. K. paėmė ar paslėpė rankinę. Tuo pačiu R. K. kaltės įrodymu nėra ir liudytojo V. B. parodymai, kad J. M. jam „kažką minėjo, kad jis (kalbama apie R. K. ) paėmė jos rankinę su dokumentais ir telefoną. Kadangi pati J. M. neparodė tai mačiusi, akivaizdu, kad minėtam liudytojui ji to kategoriškai negalėjo sakyti, tai matyti ir iš jo parodymuose pavartoto išsireiškimo „kažką minėjo“ (b. l. 112, t. 1, 151-152, t. 3). Nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde akcentuotas nuteistojo pasakymas prieš joms išeinant iš buto, kad rankinę galės pasiimti, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nereiškia, jog R. K. tyčia neieškojo ir nepadavė rankinės, siekdamas ją pasisavinti. Tai, kad R. K. sutiko su civilinio ieškinio dalimi dėl turtinės žalos atlyginimo, nėra jo kaltės dėl rankinės vagystės pripažinimas, nes savo poziciją dėl šio kaltinimo R. K. aiškiai išdėstė pareikšdamas, kad nei daiktų, nei dokumentų nevogė, o pareigą atlyginti žalą susiejo su sveikatos sutrikdymo pasekmių šalinimu, o ne su daiktų dingimu (b. l. 158, t. 3). Tai, kad R. K. paėmęs nukentėjusiosios telefoną sulaužė jame buvusią SIM kortelę, taip pat nevertintina kaip vagystė, nes šiuos veiksmus jis atliko siekdamas neleisti J. M. paskambinti, o įrodymų, kad jis siekė pasisavinti telefoną ir tai padarė, nėra. Todėl naikinti nuosprendžio dalį, kuria R. K. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo.

47Nėra pagrindo keisti nuosprendį ir dėl paskirtų bausmių dydžio. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tiek šiame įstatyme, tiek ir teismų praktikoje konstatuojama, kad atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių santykis nėra priskiriamas prie svarbiausių aplinkybių, nulemiančių bausmę, todėl tai, kad yra viena sunkinanti, o nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neduoda pagrindo laikyti, kad R. K. turėjo būti nubaustas sankcijos vidurkiui lygia ar už jį griežtesne bausme.

48Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų, pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes pakankamai atsižvelgė. Nuteistajam paskirtos sankcijos ribų neperžengiančios bausmės, pačios bausmės nei rūšimi, nei dydžiu nėra nei per griežtos, nei per švelnios. Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Nuteistajam paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri nulėmė ir galutinę bausmę, yra 2 metais žemesnė už sankcijos vidurkį bei 3 metais didesnė už minimalią bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis buvo neteistas, neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio, turėjusio įtakos nusikalstamos veikos padarymui, į kitus pirmosios instancijos teismo motyvus, konstatuojama, kad nuteistajam paskirta bausmė nėra nei per švelni, nei per griežta. Tai pasakytina ir apie bausmes, paskirtas už Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje numatytus nusikaltimus. Tai, kad R. K. nesigaili, neprisipažino kaltu, nesukuria jam atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nėra ir jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, bes tokios aplinkybės Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnyje nenumatytos. Nors pirmosios instancijos teismas tarp motyvų ir nenurodė, tačiau pripažįstant R. K. paskirtą bausmę ne per švelnia, atsižvelgtina ir į tai, kad J. M. padarytas sveikatos sutrikdymas buvo sėkmingai gydomas, tai matyti iš teisės medicinos specialisto išvados (b. l. 170-172, t. 1). Tarp bausmės skyrimo motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir nukentėjusiosios J. M. gyvenimo būdą, sudariusį sąlygas pasekmėms kilti. Nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde išreikštas prašymas nuorodą apie tai pašalinti netenkintinas, kadangi tokia aplinkybė nustatyta tiek nuteistojo, tiek liudytojų V. K. , I. S. parodymais, to nepaneigia ir informacija iš Vilniaus m. Savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus, kuris buvo gavęs R. K. pranešimą apie netinkamą J. M. elgesį, tačiau ji ne kartą kviečiama dėl nežinomų priežasčių į minėtą skyrių neatvyko (b. l. 139-147, t. 1). Iš pačios nukentėjusiosios J. M. parodymų matyti, kad tiek 2011-01-06, tiek ir 2011-01-19 ji nuo R. K. nusikalstamų veiksmų nukentėjo būdama neblaivi (b. l. 149-151, t. 3).

49Nėra pagrindų keisti nuosprendžio ir dėl civilinių ieškinių išsprendimo. Nukentėjusiajai J. M. iš nuteistojo R. K. už padarytus sveikatos sutrikdymus priteistas 25 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, nustatė, kad J. M. neabejotinai patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Tačiau atsižvelgė ir į nukentėjusiosios pasirinktą gyvenimo būdą bei į tai, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ilgalaikes patirtos neturtinės žalos pasekmes. Todėl prašomos neturtinės žalos atlyginimas buvo pagrįstai sumažintas. Su tokiu neturtinės žalos dydžiu sutinka ir apeliacines instancijos teismas. Kitai nukentėjusiajai – R. K. priteistas 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, kuris, atsižvelgiant į tai, kad jai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat nėra per mažas ir neteisingas. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką už sunkų bei nežymų sveikatos sutrikdymą taip pat priteisiamos panašios ar net mažesnės sumos kaip ir skundžiamame nuosprendyje: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje 2K-409/2009 paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo už padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam priteistas 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimas; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-524/2010 paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo iš nuteistojo vienam nukentėjusiajam už padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą priteistas 25 000 litų neturtinės žalos atlyginimas, o kitam nukentėjusiajam už padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą – 3000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir turtinės žalos atlyginimo J. M. bei atlyginimo Valstybinei ligonių kasai už J. M. gydymą klausimus, kurie apeliaciniuose skunduose nėra ginčijami.

50Dėl nurodytų motyvų abu apeliaciniai skundai netenkinami.

51Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies

521 punktu,

Nutarė

53nuteistojo R. K. ir nukentėjusiųjų J. M. ir R. K. įgalioto atstovo E. M. apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos... 4. - pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme... 5. - pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės... 6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2... 7. Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme ir suėmime išbūtas... 8. Iš nuteistojo R. K. nukentėjusiajai J. M. priteistas 300 litų ir 48 centų... 9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –... 10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, J. M.... 11. Skundžiamu nuosprendžiu R. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK... 12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 13. R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 6 d. 18 val. iki... 14. Po to, 2011 m. sausio 19 d. apie 17 val. R. K. , būdamas apsvaigęs nuo... 15. Be to, R. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. sausio 19 d. 17 val. – 21 val.... 16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepakanka objektyvių... 17. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m.... 18. Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už... 19. Nuteistasis neigia skriaudęs savo mažametę dukrą, tačiau pirmosios... 20. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Vilniaus apygardos teismo teisėja buvo... 21. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo... 22. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad su nukentėjusiąja J. M. seniai nebeveda... 23. Nukentėjusiųjų J. M. ir R. K. įgaliotas atstovas E. M. apeliaciniame skunde... 24. - pripažinti R. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį... 25. - pripažinti R. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies... 26. - pripažinti R. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį... 27. - paskirtas bausmes subendrinti ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę;... 28. - patenkinti nukentėjusiosios J. M. civilinį ieškinį ir priteisti jai iš... 29. - priteisti iš R. K. nukentėjusiajai R. K. 20 000 litų neturtinės žalos... 30. Atstovas nurodo, kad smurtinius R. K. veiksmus 2011 m. sausio 19 d. lėmė tai,... 31. E. M. teigia manantis, kad jei įvykio vakarą į namus nebūtų atėjusi... 32. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą... 33. Apelianto nuomone, skiriant nuteistajam bausmę, nebuvo įvertintos arba... 34. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 35. Atstovo teigimu, R. K. neigiamai charakterizuoja tai, jog jis, būdamas jaunas,... 36. Apeliantas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio... 37. Atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –... 38. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė... 39. Apeliaciniai skundai atmetami.... 40. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei... 41. Kolegija nenustatė duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo apeliaciniame... 42. Kaip aplinkybę, paneigiančią prielaidas apie teismo šališkumą, teisėjų... 43. Neigdamas kaltę dėl to, kad 2011-01-06-07 pavartojo fizinį smurtą ir J. M.... 44. Nuteistojo veika padarius sunkų sveikatos sutrikdymą J. M. taip pat įrodyta... 45. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija, kad nukentėjusioji J. M. buvo jo... 46. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad byloje... 47. Nėra pagrindo keisti nuosprendį ir dėl paskirtų bausmių dydžio. Lietuvos... 48. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų, pirmosios... 49. Nėra pagrindų keisti nuosprendžio ir dėl civilinių ieškinių... 50. Dėl nurodytų motyvų abu apeliaciniai skundai netenkinami.... 51. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 52. 1 punktu,... 53. nuteistojo R. K. ir nukentėjusiųjų J. M. ir R. K. įgalioto atstovo E. M....