Byla A-129-520/2016
Dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja J. Č. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, (toliau – ir atsakovas) neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 20 837,06 Lt, susidariusią nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

5Pareiškėja paaiškino, kad yra ( - ) apylinkės teismo teisėja. Pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 3 straipsnį skaičiuojant teisėjų atlyginimą taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis). 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,2, tačiau, pakeitus šio įstatymo priedėlio galiojimą, nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 12,5, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 11,56. Vėliau šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas ir galiojo iki 2013 m. rugsėjo 28 d. Toks teisėjų pareiginės algos koeficientų mažinimo neteisėtumas buvo konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

6Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Šis terminas 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Priėmus šį įstatymą valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Atsakovas teigė, kad šiuo metu to padaryti dar nėra galimybės dėl sunkios valstybinės finansinės padėties, todėl nėra pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Jei pareiškėjos skundas būtų tenkinamas, atsakovas prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjos J. Č. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 6 034,83 Eur neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., sprendimo vykdymą atidėjo iki 2016 biudžetinių metų pirmo ketvirčio pabaigos.

10Teismas sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos teisė gintina taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas – 14,2.

11Teismas nustatė, kad pateikta pažyma apie pareiškėjai taikytą iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusį 14,2 pareiginės algos koeficientą patvirtina, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėta 20 837,06 Lt suma. Pritaikęs Lietuvos banko valdybos 2002 m. vasario 1 d. nutarimu Nr. 15 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 1 d. nutarimu Nr. 157 nuo 2002 m. vasario 2 d. nustatytą oficialų lito perskaičiavimo kursą – 3,4528 Lt už 1 Eur, teismas nusprendė pareiškėjai priteisti 6 034,83 Eur.

12Teismo vertinimu, tai, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, nedaro įtakos bylos baigčiai.

13III.

14Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

15Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai taikė Konstitucijos nuostatas ir netinkamai įvertino aplinkybes. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą terminą įvertinti finansines galimybes ir parengti atitinkamus teisės aktus, taip pat turėjo per šį laiką sudaryti sąlygas atkurti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas nurodo, kad preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 368 mln. iki 527 mln. litų, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo galimybių 2014 metais patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

16Pareiškėja J. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

17Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad buvo pažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai, todėl jos teisė gauti priklausantį darbo užmokestį pagrįstai buvo apginta. Pareiškėja akcentuoja, kad aplinkybės, jog įstatymų leidėjas pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, negali daryti įtakos asmens teisių gynimui teisme. Pareiškėjos manymu, kompensavimo mechanizmo nustatymas gali užsitęsti neapibrėžtą laiką. Teismo sprendimas neturi įtakos šių metų biudžetui, nes jo vykdymas yra atidėtas iki kitų biudžetinių metų pirmo ketvirčio pabaigos.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai J. Č. (teisėjai) ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl taikyto sumažinto pareiginės algos koeficiento, priteisimo.

21Nustatyta, jog pareiškėja Lietuvos Respublikos Prezidento ( - ) dekretu ( - ) buvo paskirta ( - ) apylinkės teismo teisėja ir ginčo laikotarpiu ėjo šias pareigas. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką reglamentuoja Teisėjų atlyginimų įstatymas (Teisėjų atlyginimų įstatymo 1 str.). Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 str. 3 d.).

22Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) apylinkių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas – 14,2. Lietuvos Respublikos Seimo priimtais Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimais nuo 2009 m. gegužės 1 d. šis koeficientas buvo sumažintas iki 12,5, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 11,56. Toks sumažintas koeficientas galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

23Byloje nėra ginčo, kad ( - ) apylinkės teismas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Teisėjų atlyginimų įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., kai pareiškėja ėjo apylinkės teismo teisėjos pareigas, jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

24Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (teisėjos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatų, reglamentuojančių teisėjų pareiginės algos koeficientų dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (6 034,83 Eur) tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

25Atsakovas neginčija aplinkybės, kad nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė pareiškėjai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (6 034,83 Eur), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė jai darbo užmokesčio nepriemoką tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

26Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

27Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

28Vertindama pareiškėjos ir atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

29Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

30Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

31Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek teisėjams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

32Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

33Nors pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad kompensavimo mechanizmo nustatymas gali užsitęsti neapibrėžtą laiką, tačiau Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

34Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – ( - ) apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-61-552/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-552/2016; kt.).

35Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

37Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

38Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

39Pareiškėjos J. Č. skundą atmesti.

40Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja J. Č. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į... 5. Pareiškėja paaiškino, kad yra ( - ) apylinkės teismo teisėja. Pagal... 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 7. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu... 10. Teismas sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu... 11. Teismas nustatė, kad pateikta pažyma apie pareiškėjai taikytą iki 2009 m.... 12. Teismo vertinimu, tai, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs... 13. III.... 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 15. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai taikė... 16. Pareiškėja J. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu... 17. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV.... 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai J. Č. (teisėjai) ginčo... 21. Nustatyta, jog pareiškėja Lietuvos Respublikos Prezidento ( - ) dekretu ( - )... 22. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija galiojusi nuo 2008 m.... 23. Byloje nėra ginčo, kad ( - ) apylinkės teismas, vadovaudamasis tuo metu... 24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs... 25. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m.... 26. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio... 27. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų... 28. Vertindama pareiškėjos ir atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su... 29. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 30. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 31. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos... 32. Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo... 33. Nors pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad... 34. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 35. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 37. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 38. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą... 39. Pareiškėjos J. Č. skundą atmesti.... 40. Sprendimas neskundžiamas....