Byla e2A-109-516/2018
Dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – Lietuvos bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. K. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. K., R. K. ir J. E. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – Lietuvos bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ginčas kilo dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.
  2. Ieškovai pateikė ieškinį, kuriame pareiškė alternatyvius reikalavimus: 1) pripažinti, kad jų atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (toliau – IĮIDĮ) ir priteisti iš atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais; 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos nėra indėliai, kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos litais; 3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko SNORAS obligacijos nėra draustos, pripažinti ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio, nuo jų sudarymo momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją, pripažinti, kad AB bankui SNORAS pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų AB banko SNORAS einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; pripažinus ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais, priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų naudai 5 % dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovai nurodė, kad AB banko SNORAS darbuotojų įkalbėti, pagrįstai manydami, jog obligacijos yra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kad tai yra tokios pat finansinės priemonės kaip ir terminuotasis indėlis, o AB bankas SNORAS yra stabilus ir patikimas bankas, su AB banku SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, kuriomis iš AB banko SNORAS įsigijo obligacijas. Ieškovų teigimu, AB bankui SNORAS perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal IĮDĮ 2 straipsnio 4 dalį, todėl ieškovams iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtų būti priteista draudimo išmoką, siekianti iki 100 000 Eur kiekvienam.
  4. Jeigu teismas manytų kitaip, ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisiant draudimo išmoką iki 22 000 Eur. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga mokėti ieškovams draudimo išmoką be kita ko kyla iš draudimo teisiniuose santykiuose galiojančių teisės principų.
  5. Pareiga VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mokėti draudimo išmoką kyla taip pat ir iš vartotojų teisių apsaugos principų. Visi be išimties ieškovai, kurie su AB banku SNORAS buvo sudarę obligacijų pasirašymo sutartis, turėtų būti pripažįstami indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalių prasme. Jiems pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį turėtų būti pripažįstamas indėlininko teisinis statusas, o pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui SNORAS perduoti pinigai turi būti kvalifikuojami kaip indėliai IĮDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme. Šias sutartis sudariusiems asmenims turėtų būti taikoma lygiai tokia pati draudimo apsauga kaip ir kitų indėlininkų atžvilgiu. Atitinkamai, remiantis IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalimi, AB banko SNORAS obligacijas įsigijusiems asmenims, lygiai taip pat kaip ir kitiems AB banko SNORAS indėlininkams, už AB banko SNORAS neįvykdytus įsipareigojimus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi pareigą išmokėti iki 100 000 Eur dydžio draudimo išmokas.
  6. Iš su ieškovais sudaromų sutarčių sąlygų bei platinamos reklaminės informacijos buvo galima padaryti tik vienintelę išvadą, kad obligacijos yra draustos ir saugios. Tokiu būdu banko klientams buvo sukurtas sėkmingos, saugios ir patikimos investicijos įspūdis bei lūkestis. Todėl tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog ieškovams draudimo apsauga pagal IĮIDĮ nei kaip indėlininkams, nei kaip investuotojams nėra taikoma, ieškovų su AB banku SNORAS sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio ir (ar) 1,91 straipsnio pagrindu, dėl suklydimo arba apgaulės įtakos ir turėtų būti taikoma restitucija, kadangi: ieškovai buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo dėl obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos; ieškovai buvo suklaidinti dėl AB banko SNORAS tikrosios finansinės padėties; pripažinus ieškovų sudarytus sandorius negaliojančiais, šalys turėtų būti grąžintos į status quo ante padėtį, dėl to ieškovų bankui perduotos lėšos turėtų būti kvalifikuojamos banko sąskaitose laikytomis lėšomis, indėliais IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme. Atitinkamai, pripažinus sandorius negaliojančiais, iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtų būti priteista draudimo išmoka, siekianti iki 100 000 Eur. Ieškovai pažymėjo, jog žinodami, kad obligacijos yra nedraustos, jog tai nėra visiškai alternatyvios priemonės terminuotiesiems indėliams ir kad banko finansinė padėtis yra prasta, tokių sandorių nebūtų sudarę. Šiuo atveju, turėdamas visą informaciją apie obligacijas bei tikrąją banko finansinę būklę, tokių sandorių nebūtų sudaręs ir joks kitas protingas ir apdairus neprofesionalus investuotojas.
  7. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime prašė ieškovų ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė neturi pareigos mokėti draudimo išmokos, nes obligacijų pasirašymo sutartys nėra apdraustos nuo emitento nemokumo rizikos ar šių vertybinių popierių nuvertėjimo rizikos pagal IĮIDĮ. Banko obligacijos, dėl kurių šioje byloje kyla ginčas yra skolos vertybiniai popieriai, todėl patenka į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva)

    57 straipsnio 2 dalies bei I priedo 12 punkto numatytas išimtis. Nėra pagrindo pripažinti ieškovų ginčijamas su banku sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis, kadangi ieškovai neįrodo suklydimo ir / ar apgaulės aplinkybių. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjamos atsakovės finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovai negali teigti buvę suklaidinti. Įstatymo (IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies) nežinojimas negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti asmens suklydimą esminiu, nes jo suklydimą realiai sąlygojo ne atsakovės nuslėpta ar netinkamai atskleista informacija, o įstatymo nežinojimas. Ieškovai neįrodė, kad bankas pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio nuostatas.

  8. Bankas nepažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos surinkti informaciją apie ieškovų žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį bei tikslus, kurių jie siekia naudodamiesi investicinėmis paslaugomis, nes ieškovams buvo pateiktos užpildymui klientų anketos (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių forma F-l), kurias ieškovai užpildė arba pasirašytinai atsisakė pateikti duomenis apie save. Laikantis teisės aktų reikalavimų ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatų ieškovai buvo supažindinti su veiksmų, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi siekdama užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka.
  9. Sudarydami sutartis ieškovai nebuvo suklaidinti, ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, todėl sutarčių tekstas negalėjo sąlygoti ieškovų suklydimo. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu bankas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas banko obligacijų ir indėlio sertifikatų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris lėmė ieškovų valią sudaryti sutartis.
  10. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta banko veikla, t.y. ši aplinkybė neegzistavo sutarčių sudarymo metu. Patys ieškovai ieškinyje pripažįsta, kad apie finansinėms priemonėms netaikomą indėlių draudimą sužinojo po bankroto bylos bankui iškėlimo.
  11. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių sąlyga negali būti vertinama kaip klaidinanti, nesąžininga klientų atžvilgiu, melaginga ar pan., nes joje nėra nurodyta, kad obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Vadinasi, ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos išreiškia jų valią; ir ieškovai yra susipažinę su aprašais, prospektais, galutinėmis sąlygomis, rizikos apibendrinimu ir kitais dokumentais. Faktiškai visi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir jame laikė savo santaupas terminuotų indėlių pavidalu, vykdė investicinę veiklą, bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovų pinigines lėšas, nes ieškovai ir taip savo lėšas laikė banke. Byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovės darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus.
  12. Atsakovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) bankas SNORAS atsiliepime prašė ieškovų ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovai siekė investuoti lėšas, tikėdamiesi gauti didesnę piniginę grąžą ir tai jiems buvo neabejotinai suprantama. Sudarydami sutartis ieškovai veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes. Ieškovai buvo tinkamai informuoti tiek apie obligacijų esmę, tiek ir apie egzistuojančią riziką susijusią su banko bankrotu. Ieškovai žinojo apie indėlių draudimo netaikymą obligacijoms, sąmoningai sutiko prisiimti su investavimu į šias finansines priemones susijusią riziką, tikėdamiesi gauti didesnę piniginę grąžą. Ieškovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti apie jų kitokią valią sudarant obligacijų sutartis. Ieškovai nepagrindė ir neįrodė nė vienos iš ieškinyje nurodytų aplinkybių, galinčių pagrįsti obligacijų pasirašymo sutarčių ar indėlio sertifikato įsigijimo sandorių pripažinimą negaliojančiais. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovai sudarydami su banku obligacijų pasirašymo sutartis iš esmės suklydo. Ieškovai neįrodė, jog bankas veikė apgaule bei suklaidino ieškovus, dėl ko šie nesuvokė esminių sudaromų sandorių aplinkybių.
  13. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos bankas vykdė nuolatinę AB banko SNORAS priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo netinkamai vykdytos įstatymo priskirtos jam funkcijos. Lietuvos bankas nėra ginčijamų obligacijų pasirašymo ir indėlių sertifikatų įsigijimo sutarčių šalis, nedalyvavo sutarties šalims sudarant ir vykdant šias sutartis ir neturi informacijos apie banko SNORAS darbuotojų klientams teiktą informaciją ir kitas faktines sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškovų A. K., R. K., J. E. ieškinius atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovų reikalavimas nepagrįstas, nesant pagrindo jų sudarytus sandorius dėl obligacijų prilyginti indėlio sutarčiai, kuriai galioja indėliams IĮIDĮ numatyta apsauga, kai banko bankrotas pripažįstamas draudiminiu įvykiu, patenkinant ieškovų reikalavimus dėl jų kreditorinių reikalavimų bankrutuojančiam bankui SNORAS ne banko bankroto procese, bet pagal specialias draudimo nuostatas. Ieškovų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip aiškinti IĮIDĮ ir Indėlių direktyvos nuostatas, nei jas išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) ir kasacinis teismas, todėl reikalavimas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokų numatytų IĮIDĮ

    621 straipsnio 1 dalyje išmokėjimo taip pat atmestinas.

  3. Teismas darė išvadą, kad ieškovams esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę buvo suteikta, dokumentuose atskleidžiant įgyjamos finansinės priemonės ypatybes, nors ir neišryškinant jos draudimo apimties bei taikymo sąlygų. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Šiuo atveju, teismo vertinimu, lemiamą reikšmę apsisprendimui sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis turėjo ne draudiminės apsaugos aspektas, o aplinkybė, kad obligacijų pasirašymo sutarčių investicinė grąža buvo dvigubai didesnė. Byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotoja būtų įsiūliusi ieškovams obligacijas ar suteikusi klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką. Taigi, nėra pagrindo teigti, ieškovai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų ir / ar apgauti.
  4. Teismo vertinimu, reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovai dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne paaiškėjus faktams apie banko nemokumą ir veiklos sustabdymą, o žymiai vėliau. Aplinkybė, jog ieškovai neturi specialaus išsilavinimo ar kad jie baigė 4 ar 8 klases, teismo vertinimu, taip pat nėra išskirtinai reikšminga, kadangi ieškovai sutarties ir jos priedų net neskaitė, pasikliovė banko darbuotoja, minėto finansinio produkto suvokimui nereikia specialaus išsilavinimo, jis pakankamai pažįstamas ir vidutiniam vartotojui. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką analogiškose bylose, yra pasisakęs, kad kiekvienas pilnametis, 18 metų sulaukęs asmuo turi galimybę atskirti obligaciją nuo indėlio.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovai A. K. ir R. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Obligacijomis buvo pradėta prekiauti tik po 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimo priėmimo. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino Lietuvos banko atstovas, ši finansų rinkų priežiūros institucija nekontroliavo atsakovės BAB banko SNORAS prekybos obligacijomis, nes banko inspektavimo metu, kuomet ir buvo nustatyti pažeidimai, obligacijos dar nebuvo platinamos, o nepraėjus nei metams BAB bankui SNORAS buvo iškelta bankroto byla. Tai patvirtina, kad Lietuvos bankui pritaikius atsakovės BAB banko SNORAS veiklos apribojimus, neleidžiant sudaryti terminuotų indėlių sutarčių didesnėmis nei vidutinės rinkos palūkanomis dėl per didelės rizikos vartotojams, atsakovė pradėjo prekiauti savo vertybiniais popieriais, kad pritrauktų klientų srautus.
    2. Kaip ieškovai nurodė ieškinyje (kartu pateikdami tai patvirtinančius įrodymus), atsakovė BAB bankas SNORAS viešoje erdvėje skleidė informaciją, akcentuodama obligacijų saugumą, investicijų į šias priemones užtikrintinumą ir patrauklumą. Visa ši informacija visuomenei ir potencialiems klientams buvo teikiama nepaisant Lietuvos banko

      72011 m. sausio 18 d. nutarimo turinio, kuris pripažino atsakovės BAB banko SNORAS veiklos trūkumus, teisės normų pažeidimus ir galimų likvidumo problemų grėsmę, neturint pakankamai kapitalo galimiems nuostoliams padengti.

    3. Viešoje erdvėje buvo skelbiama tik atsakovei AB bankui SNORAS palanki informacija, akcentuojant stabilią jos finansinę padėtį ir gerus veiklos rezultatus. Tokia informacija buvo skelbiama iki pat moratoriumo. Tačiau pats atsakovės bankroto faktas patvirtina, kad atsakovė turėjo finansinių sunkumų ir galbūt buvo nemoki kurį laiką prieš jai paskelbiant moratoriumą – vadinasi, viešai platinama informacija apie jos veiklos rezultatus negalėjo atitikti realybės. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimas patvirtina, kad jau tada buvo atliekamas atsakovės BAB banko SNORAS veiklos tyrimas, nes atsakovė jau turėjo ekonominių sunkumų ir veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus.
    4. Kliento aptarnavimo sutarčių, kurias ieškovai pasirašė atvykę į banką, skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 dalyje buvo nurodyta, kad „banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr. E-13-10 pripažįstama, kad neprofesionalus banko klientas šią sutarties formuluotę galėjo būti suprasti tik vienareikšmiškai – kaip patvirtinančią finansinių priemonių draustumą. Banko skyriuose ieškovams buvo prieinamos „Investuotojų atmintinės“, kuriose buvo tvirtinama: „Jūsų pinigai ar vertybiniai popieriai, patikėti finansų maklerio įmonei, turinčiai teisę teikti investicines paslaugas bankui, ar jų filialams, yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymą“
    5. Obligacijų pasirašymo sutartis sudarę ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad šioms finansinėms priemonėms bus taikoma draudiminė apsauga ir kad tai bus saugi investicija. Šios aplinkybės ieškovams turėjo esminės reikšmės, nes nuo to priklausė investicijų saugumas. Apsirikdami dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos, ieškovai iš esmės suklydo ir sudarė jų interesams prieštaraujančias sutartis.
    6. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimo perkėlė ieškovams. Ieškovų įsitikinimu, būtent BAB bankas SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo įrodyti, kad jie savo pareigas vykdė tinkamai ir sąžiningai ir kad neegzistuoja CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai
    7. ESTT prejudiciniame sprendime C-671/13 nurodė, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodomas teiginys, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) išleidęs emitentas draudimo išmoka investuotojams (ieškovams) nepriklauso laikytinas kvestionuotinu, kadangi, jei bankrotas nebūtų laikomas draudiminiu įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali būti mokama draudimo išmoka. Atitinkamai, skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog ieškovams netaikytina draudiminė apsauga kaip investuotojams nei pagal IĮIDĮ, nei pagal Investuotojų draudimo direktyvą, yra nepagrįsta.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
    1. Ieškovai, pasirašydami sutartis, buvo aiškiai informuoti ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio banko galimo nemokumo, tai, kad 2011 metais Lietuvos bankas viešai paskelbė apie banko inspektavimo rezultatus, nepatvirtina buvus banko veiklos trūkumų ar nemokumo nei obligacijų prospekto išleidimo momentu, nei ginčo sutarčių pasirašymo momentu.
    2. Ginčo sutarčių sudarymo metu banko siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo mažesnė nei obligacijų. Apeliantai siekė gauti didesnę naudą, kuri ir buvo jiems esminė obligacijų sutarties pasirašymo sąlyga.
    3. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad lėšos, perduotos pagal obligacijų pasirašymo sutartis, negali būti pripažintos įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu, nepaisant to, kad emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais išaiškinimais rėmėsi.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas SNORAS prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
    1. Byloje nustatyta ir ieškovai to nepaneigė, kad jie aptarnavimo sutarties „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalyje savo parašu patvirtino, jog gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (toliau – Aprašymas) bei kitus šioje sutarties dalyje nurodytus dokumentus. Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas ir galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Pasirašydami obligacijų sutartis, ieškovai taip pat patvirtino ir tai, kad, prieš pasirašydami sutartį, jie susipažino su prospektu ir galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka, bei tai, kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius.
    2. Vien ta aplinkybė, kad ieškovai, sudarydami sandorius su banku, tikėjosi, jog bankas nebankrutuos, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
    3. Sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad būtent asmuo, kuris teigia, kad yra kokios nors aplinkybės, turi įrodyti ir pagrįsti savo poziciją, o ne asmuo, kuris tokių aplinkybių buvimą neigia. Šioje byloje tai reiškia, kad būtent ieškovai, teigiantys, kad sąžiningai suklydo dėl esminių obligacijų sutarčių sąlygų arba buvo banko / jo darbuotojų tyčia suklaidinti, turėjo šiuos teiginius įrodyti.
  4. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos bankas prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
    1. Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime nebuvo vertinti atsakovės BAB banko SNORO veiksmai platinant obligacijas, taip pat nebuvo konstatuota, kad bankas SNORAS yra nemokus.
    2. Ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos ESTT prejudiciniame sprendime

      8C-671/13 ir kasacinio teismo praktikoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais išaiškinimais rėmėsi.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

10Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

  1. Apeliantų įsitikinimu, AB banko SNORAS obligacijas įsigijusiems ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams – pagal Investuotojų draudimo direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką.
  2. Nesutikdama su apeliantų pozicija pirmiau nurodytu aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

    112015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Savo ruožtu aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, kasacinis teismas pripažino, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas SNORAS) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

  3. Apeliantai savo skunde nepateikė argumentų, kodėl šiuo atveju, esant tapačiai situacijai – apeliantų obligacijos nėra prarastos ar perleistos, jos yra ieškovų vertybinių popierių sąskaitose, tačiau yra nuvertėjusios dėl emitento bankroto – turėtų būti nukrypstama nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga ieškovų obligacijoms netaikytina, ne pats interpretavo Investuotojų direktyvos nuostatas, bet vadovavosi šiam ginčui aktualia, pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, savo ruožtu ieškovų skunde išreikštas bendras nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais dėl emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikšmingumo ginčo klausimui, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti išaiškinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiškiomis.
  4. Apeliantai taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016, suformavo naują praktiką bylose dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes nurodytu sprendimu buvo nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, o minėtas sprendimas buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017. Kaip minėta anksčiau, teismų praktika šio pobūdžio bylose yra suformuota, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017, panaikindamas apeliantų nurodytą sprendimą, teismas nemotyvavo, kodėl nukrypsta nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, nors teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).
  5. Atitinkamai, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta anksčiau, sprendžia, kad šios bylos faktinės aplinkybės ir apeliantų argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo nuosekliai formuojamos teismų praktikos, todėl atmestinas ieškovų argumentas, jog jiems draudimo apsauga turėtų būti taikoma jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams

    12(CPK 185 straipsnis).

13Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu

  1. Apeliantai skunde taip pat argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jų argumentų bei įrodymų ir nepagrįstai netaikė CK 1.90 ar 1.91 straipsnių.
  2. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).
  3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).
  4. Taigi, CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo, suklaidinimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovų) esminio suklydimo ar priešingos sandorio šalies tyčinio suklaidinimo (t. y. apgaulės).
  5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutarčių nepripažino negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu, nes sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai sąžiningai klydo, jog jų įsigyjamos finansinės priemonės yra apdraustos kaip indėliai iki 100 000 Eur. Ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad šioms finansinėms priemonėms bus taikoma draudiminė apsauga ir kad tai bus saugi investicija. Šios aplinkybės ieškovams turėjo esminės reikšmės, nes nuo to priklausė investicijų saugumas. Apsirikdami dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos, ieškovai iš esmės suklydo ir sudarė jų interesams prieštaraujančias sutartis.
  6. Analizuodama pirmiau nurodytus apeliantų argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad dėl banko SNORO pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje

    14Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad atsakovė (bankas SNORAS) pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.

  7. Aplinkybių, kad atsakovės darbuotojai ieškovams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė (CPK 178 straipsnis), savo ruožtu vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), lygiai taip pat kaip ir FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų netinkamas vykdymas, teisėjų kolegijos vertinimu, pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo, nes kaip buvo išaiškinta kasacinio teismo pirmiau nurodytoje nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys).
  8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos

    152015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

  9. Nagrinėjamoje byloje sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo pripažinti, jog obligacijų draustumas buvo esminė sutarčių sąlyga apeliantams. Po sutarčių sudarymo iki pat bankroto bylos atsakovei iškėlimo nei vienas iš apeliantų nesikreipė į banką dėl šios sąlygos papildomo išaiškinimo obligacijų draustumo aspektu ir nereiškė jokių pretenzijų dėl ginčo sutarčių nuginčijimo, kaip sudarytų jiems suklydus ir (ar) buvus apgautiems dėl obligacijų draustumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog apeliantai neturi specialaus išsilavinimo ar kad jie baigė 4 ar 8 klases, nėra reikšminga. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nei asmens amžius, nei investavimo patirties neturėjimas, nei kitokios asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Konstatuotina, kad byloje nustatytos aplinkybės nesuponuoja išvados, jog apeliantai galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko (jo darbuotojų) veiksmai, bet pačių apeliantų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, net nepasidomėjus obligacijų draudimo aplinkybe.
  10. Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis iš tikrųjų lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Jeigu apeliantų vienintelis tikslas būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis, kad vėliau atgaus visus padėtus pinigus, ir, kaip kad jie teigia, juos nedomino rizikingesni finansiniai produktai, duodantys didesnę grąžą, pagrįsta manyti, kad jie būtų sudarę (pratęsę) terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jiems nežinomų ir nesuprantamų sandorių, tuo labiau nepasikonsultavus su šios srities specialistais, todėl konstatuotina, kad apeliantai neįrodė teisėto pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas.
  11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutarčių nepripažino negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes byloje yra pakankamai įrodymų, jog atsakovė tyčia siekė suklaidinti ieškovus: obligacijomis buvo pradėta prekiauti tik po 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimo priėmimo; su banko padėtimi susipažinusių asmenų vieši pareiškimai, kad bankas buvo „finansinė piramidė“, veikiantis prieš savo klientų interesus pažeisdamas įstatymus; viešoje erdvėje skleidė informaciją, akcentuodamas obligacijų saugumą, investicijų į šias priemones užtikrintinumą ir patrauklumą; atsakovė iki pat moratoriumo paskelbimo dienos deklaravo savo gerą finansinę padėtį ir tokiu būdu klaidino ieškovus; ieškovai buvo klaidinami banke.
  12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje labai panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis situacijoje jau buvo pasisakyta, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį remiantis suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turi pareigą įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių su jais sudarymo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. dalinė nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis

    16Nr. 2A-3-516/2018), teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamos bylos duomenys nepagrindžia banko nemokumo ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu. Nors apeliantai akcentuoja, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog atsakovė save pristatė kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, tokio savo reikalavimo pagrindo apeliantai neįrodė (CPK 178 straipsnis).

  13. Kaip buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, vien aplinkybė, jog Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu atsakovei taikė tam tikrus ribojimus, dar nereiškia, jog bankas nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus; nors

    172011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ir ši aplinkybė savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi. Vien aplinkybė, kad bankas SNORAS po apeliantų akcentuojamo Lietuvos banko nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016; 2017 m. liepos 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-591-943/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-775-186/2017).

  14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.

18Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo

  1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pirmosios instancijos teismui neteisingai tarp šalių paskirsčius įrodinėjimo pareigą, pažeidus įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai aiškinant bei taikant materialinės teisės normas – pareiga pateikti įrodymus dėl sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo ar neegzistavimo turėjo būti perkelta ne ieškovams, bet atsakovams. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes šis ginčas nesąlygoja nukrypimo nuo bendrųjų įrodinėjimo taisyklių ir rungimosi principo. Rungimosi principo esmė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl apeliantai, nagrinėjamoje byloje pareiškę ieškinį dėl sandorių negaliojimo, o ne atsakovės, turėjo teisinę pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias jų nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimą (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-439-236/2017).
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo teismų praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo naštą šalims paskirstė teisingai, o įrodymų vertinimas byloje teismo buvo grindžiamas įrodymų lygybės principu, nė vieno iš jų nelaikant svaresniu, o motyvuotas išvadas padarė remdamasis įrodymų visuma. Ieškovai apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovai, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

19Dėl procesinės bylos baigties

  1. Vadovaudamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas

    20(CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

22Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai