Byla 2A-57-196/2015
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, sprendimo panaikinimo (trečiasis asmuo 47-oji daugiabučio namo savininkų bendrija)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-70-653/2014 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,VILNIAUS ENERGIJA“, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, sprendimo panaikinimo (trečiasis asmuo 47-oji daugiabučio namo savininkų bendrija), ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė A. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir sprendimo panaikinimo atsakovais nurodydama UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija), išvadą byloje teikiančia institucija – Vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – VTAT) (t. 1, b. l. 1 – 15).

4Ieškovė prašė pripažinti, kad ieškovės ir jos butui šilumos energiją ir karštą vandenį tiekiančio atsakovo santykius reglamentuoja karšto vandens ir šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys pagal standartines sąlygas nuo ieškovės buto įsigijimo; įpareigoti atsakovą UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ su ieškove sudaryti tiesioginę ieškovės buto šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį, pagal kurią ieškovė galėtų tiesiogiai atsiskaityti už jos buto šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas; įpareigoti Komisiją tinkamai išnagrinėti ieškovės ieškinį atsakovui UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už ieškovės buto ir viso namo bendro naudojimo patalpų šildymą ir šilumos paskirstymą ieškovės daugiabutyje name nuo 2007 m. iki 2013 m.

5Ieškovė nurodė, kad ginčo komunalinės paslaugos jos butui yra tiekiamos pagal atsakovo ir trečiojo asmens 47 – ojo daugiabučio namo savininkų bendrijos (toliau – DNSB; bendrija) 1994 m. sudarytą sutartį dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo (toliau – Sutartis), tačiau šilumos ir karšto vandens vartojimo teisiniai santykiai yra susiklostę tarp jos ir atsakovo, tuo tarpu tarp atsakovo ir bendrijos yra susiklostę regresiniai teisiniai santykiai ir bendrija šiuo atveju veikia kaip šilumos, karšto vandens tiekėjo įgaliotinis, tarpininkas. Ieškovė, būdama susijusi tiesioginiais vartojimo santykiais su atsakovu, o ne bendrija, neturi pareigos pastarajai mokėti kokių nors sumų, todėl pageidauja pasinaudoti savo teise atsiskaityti su atsakovu tiesiogiai, o ne per atsakovo sutartinį atstovą, tačiau atsakovas atsisako sudaryti sąlygas tiesiogiai atsiskaityti už šilumos paslaugas, taip pat atsisako tinkamai skirstyti šilumos energiją, pateikti sąskaitas. Ieškovė teigė, kad jos reikalavimui sudaryti galimybę tiesiogiai apmokėti atsakovui už teikiamą šilumos energiją ir karštą vandenį neturi reikšmės aplinkybė, kad sutartis dėl šių paslaugų tiekimo formaliai yra sudaryta su bendrija, o šiluminė energija, karštas vanduo tiekiamas ne iki gyventojų būtų, o tik iki namo. Ieškovė pažymėjo, kad bendrija nėra ir negali būti jokių paslaugų, skirtų butų savininkų vartotojų poreikiams tenkinti (elektros energija, šildymas, karštas ir šaltas vanduo, atliekų išvežimas ir pan.) tiekėja ir teikėja, nes Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 3 straipsnio 1 dalis apriboja daugiabučio namo savininkų bendrijos veiklą, leisdama įgyvendinti tik namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendro naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu bei priežiūra. Kadangi šiuo metu galiojantis DNSBĮ draudžia bendrijai teikti paskolas, garantuoti, laiduoti, įkeisti bendrijos turtą ar kitaip užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą, todėl bendrija neturėjo ir neturi teisės sudaryti sutarties dėl ieškovės butui skirtų vartojimo paslaugų arba kitaip užtikrinti ieškovės asmeninių prievolių įvykdymą, įskaitant sutarčių dėl komunalinių paslaugų, skirtų jos butui, sudarymą, nes tai draudžia įstatymas. Ieškovė teigė, kad ginčijama sutartimi, bendrijai negalėjo būti perleista reikalavimo teisė dėl apmokėjimo atsakovui už suteiktas jai paslaugas, nes tokį reikalavimo perleidimą draudžia CK 6.102 straipsnis bei CK 6.101 straipsnyje nustatyti ribojimai. Anot ieškovės, laikytina, kad bendrijai nėra perleista reikalavimo teisė į ieškovės mokėtinas sumas už jai pateiktą šilumos energiją ir karštą vandenį, atsakovas nėra atleistas nuo prievolės tinkamai skirstyti šilumos energiją, išrašyti sąskaitas ir įrengti apskaitos prietaisus, o bendrijos formaliai su atsakovu sudaryta sutartis ieškovės atžvilgiu pripažintina nesąžininga ir negaliojančia, kaip sudaryta asmens, neturinčio tam įgaliojimo bei pažeidžiant vartotojų teises.

6Atsakovas UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (t. 1, b. l. 30 – 38). Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad bendrija nėra tas juridinis asmuo, pagal įstatymą turėjęs teisę visų namo butų savininkų vardu sudaryti įvairius sandorius dėl namo šildymo ir karšto vandens tiekimo, kadangi ginčo sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas kaip tik ir numatė ne tiesioginį buto savininko atsiskaitymą už butui teikiamas paslaugas, bet per tarpininką – namą valdančią/eksploatuojančią įmonę/bendriją. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymas (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) bei jį detalizuojantys teisės aktai taip pat numato galimybę buitiniams šilumos vartotojams sudaryti šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su šilumos tiekėju pagal šalių individualiai aptartas sąlygas per įgaliotą atstovą – valdytoją, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka suteikia valdytojui tokius įgaliojimus. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad ieškovė iš esmės nenurodo, kuo konkrečiai ginčo Sutarties sąlygos, numatančios pareigą atsiskaityti už patiektą šilumos energiją, taip pat kitos Sutarties sąlygos yra nesąžiningos jos, kaip vartotojos, atžvilgiu. Nurodė, kad ieškovė tik bando kvestionuoti bendrijos teisę sudaryti sutartį.

7Atsakovas Komisija atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės reikalavimus atsakovo UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ atžvilgiu spręsti teismo nuožiūra, tuo tarpu reikalavimus Komisijai atmesti (t. 1, b. l. 45 – 47).

8Trečiasis asmuo 47 – oji DNSB atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (t. 1, b. l. 92-94).

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu atmetė ieškovės A. D. ieškinį, priteisė iš ieškovės trečiojo asmens 47-osios DNSB naudai 720 Lt atstovavimo išlaidų, valstybės naudai – 28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t.1, b. l. 184 – 192).

11Teismas nurodė, kad ieškovė 2013 m. liepos 8 d. kreipėsi į Komisiją, skųsdamasi, kad atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ atsisakė sudaryti tiesioginę šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį su buvo savininke (ieškove), prašė pripažinti, kad ieškovės ir šilumos tiekėjos sutartinius vartojimo santykius reglamentuoja tik standartinės šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygos, o ne UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ ir namo bendrijos sudarytos sutarties sąlygos, taip pat prašė ištirti, ar ieškovės name buvo tinkamai skirstoma šilumos energija pagal 4 metodą.

12Dėl reikalavimo pripažinti, kad šalių santykius reglamentuoja karšto vandens ir šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys pagal standartines sąlygas bei reikalavimo įpareigoti atsakovą su ieškove sudaryti tiesioginę šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį teismas sprendė, kad nenustačius akivaizdaus prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, nėra pagrindo ex officio pripažinti negaliojančia 1994 m. lapkričio 29 d. sutartį tarp 47-osios DNSB ir UAB „VILNIAUS ENERGIJA“. Pasak teismo, nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo ar karšto vandens pirkimo – pardavimo sutarčių tam tikrų nesąžiningų sąlygų taikymo, sąlygų pakeitimo ar prievolių vykdymo, o sutarties sąlygos dėl sutarties dalyko, ieškovei sutarties nesąžiningumą grindžiant netinkamu sutarties objektu, t.y. tuo, kad bendrija galėjo sudaryti sandorį tik dėl bendro naudojimo objektų, bet ne dėl paslaugų, teikiamų butui, neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu (CK 6.188 str. 5 d.), tai nurodė ir VTAT 2014-03-10 rašte dėl išvados byloje pateikimo.

13Teismo teigimu, ieškovė prisijungė prie ginčo Sutarties, įsigijusi butą ( - ), už šilumos energiją ir karštą vandenį, tiekiamą šiam butui, atsiskaitydavo nuo 2002 m. iki 2008 m., taigi ieškovė, mokėdama mokesčius per bendriją pagal minėtos Sutarties sąlygas, patvirtino šią Sutartį, todėl neteko teisės ją ginčyti (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.), o byloje nėra duomenų, kad ieškovė nuo buto įsigijimo 2002 m. būtų kėlusi klausimą dėl Sutarties galiojimo; ginčas kilo tik susidarius įsiskolinimui už ieškovės butui paskaičiuotus mokesčius už tiektą šilumą ir karštą vandenį.

14Teismas nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo Sutartis buvo sudaryta neteisėtai; pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, energijos tiekimo įmonės galėjo sudaryti sutartis su daugiabučių namų savininkų bendrijomis; teisę ir pareigą butų savininkų bendrijai, gavus sąskaitą iš paslaugos tiekėjo, apskaičiuoti išlaidas kiekvienam paslaugos vartotojui, suteikė Statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Atsiskaitymų už gyvenamųjų patalpų nuomą ir komunalines bei ryšių paslaugas taisyklių, kurių pagrindu buvo sudaryta Sutartis, 5 ir 6 punktų nuostatos, nustatančios eksploatuojančios įmonės pareigą apskaityti kiekvieno buto savininko mokesčius pagal kiekvieną teikiamą paslaugą, ir paskaičiuoti išlaidas kiekvienam paslaugų vartotojui (butui).

15Teismas sprendė, kad Sutartis nepažeidė Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos, patvirtintos Energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 (toliau – Metodika), 1 punkto nuostatų, kuriomis už šilumos energiją ir karštą vandenį, suvartojamą gyvenamuosiuose namuose, atsiskaitoma pagal tiesiogines tiekėjo sutartis su butų savininkais bei gyvenamųjų patalpų nuomininkais; jei gyvenamųjų namų eksploatacijai ir remontui įsteigtos bendrijos, tai už šilumos energiją, šalims susitarus, atsiskaitoma pagal tiesiogines namo savininko arba gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos (įgalioto asmens) ir tiekėjo sutartis. Be to, teismo teigimu, nepažeista Metodikos 3 punkto nuostata, kuria įtvirtinta bendrijos pareiga atlikti šilumos kiekio paskirstymą butams, visiškai ir laiku apmokėti tiekėjui už visą namo sunaudotą šilumos energijos kiekį pagal įvadinių skaitiklių parodymus.

16Teismas nurodė, kad bendrijos teisė sudaryti sutartį su šilumos tiekėju buvo numatyta Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1300 patvirtintos Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radijo paslaugas tvarkos 2 ir 3 punktuose, taigi Bendrija turėjo teisę sudaryti Sutartį su šilumos tiekėju, rinkti mokesčius už šilumą ir atsiskaityti su šilumos tiekėju.

17Teismas nurodė, kad nenustačius, jog minėta Sutartis yra niekinė, o ieškovei nereikšiant reikalavimų dėl Sutarties nuginčijimo, pakeitimo ar nutraukimo, teismas neturi pagrindo spręsti, jog, galiojant Sutarčiai tarp 47-osios DNSB ir UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, ieškovės ir bendrovės santykius reglamentuoja ne minėta Sutartis, o karšto vandens ir šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys pagal standartines sąlygas nuo ieškovės buto įsigijimo.

18Teismo teigimu, nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad Sutarties sudarymo metu ir šiuo metu buitiniai šilumos vartotojai turi teisę sudaryti šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su šilumos tiekėju per įgaliotą asmenį (šiuo atveju bendrija), deleguojant jam pareigą rinkti iš butų savininkų mokesčius už butuose sunaudotą energiją ir juos pervesti tiekėjams; bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 str. 4 d.); daugiabučio namo savininkų valia atsiskaityti pagal šiuo metu galiojančią sutartį nėra pakeista pagal CK 4.85 straipsnį, Šilumos ūkio įstatymo bei bendrijos įstatų nustatytą tvarką. Be to, teismas nurodė, kad byloje nėra paneigtas atsakovų argumentas, jog išskirti paskaičiavimus tik ieškovei, kuomet visi kiti gyventojai pritaria atsiskaitymams pagal galiojančią sutartį, neįmanoma, nes tokiu atveju būtų iškreipti paskaičiavimai kitiems daugiabučio namo gyventojams.

19Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti reikalavimą įpareigoti atsakovą su ieškove sudaryti tiesioginę ieškovės butų šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį.

20Dėl reikalavimo įpareigoti Komisiją išnagrinėti ieškovės skundą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už ieškovės buto ir viso namo bendro naudojimo patalpų šildymą ir šilumos paskirstymą nuo 2007 m. iki 2013 m. teismas sprendė, kad Komisija yra tinkamas atsakovas dėl šio ieškinio reikalavimo; kad Komisijos kompetencijai priskirta vykdyti ir atlikti tik tokių sutartinių santykių kontrolę ir priežiūrą, kurie susiklosto tarp dviejų energetikos įmonių ir yra reglamentuojami viešosios teisės normomis (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 str.); kadangi bendrija nėra energetikos įmonė, Komisija neturi teisės tikrinti bendrijos veiksmų teisėtumo, atliekant šilumos paskirstymą daugiabutyje, esančiame ( - ), nuo 2007 m. iki 2013 m.

21Teismas pažymėjo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka konkrečiam šilumos vartotojui, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų, CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinus su Komisija; iki metodo pasirinkimo taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

22Teismas nurodė, kad 2010-04-21 47-osios DNSB narių ir namo gyventojų susirinkimo protokolo ir susirinkimo dalyvių sąrašo duomenimis, 47-osios DNSB nariai ir namo gyventojai CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinko 2-ąjį aprūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo taikymą.

23Teismo teigimu, pagal galiojančią sutartį, UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ šilumos kiekio patalpų savininkams neskirsto, todėl Komisija negali tikrinti bendrijos atliktų mokėjimo paskaičiavimo. Be to, minėtas 47-osios DNSB narių ir namo gyventojų susirinkimo nutarimas nėra nuginčytas, todėl yra galiojantis ir privalomas ieškovei, kaip namo bendraturtei, juolab kad ieškovė nepateikė duomenų, kad ėmėsi iniciatyvos įstatymų nustatyta tvarka pakeisti šiuo metu galiojantį daugiabučio namo savininkų sprendimą.

24III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

25Apeliaciniame skunde ieškovė A. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 6 – 20). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, neatskleidė bylos esmės, o tai yra absoliutus CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte sprendimo negaliojimo pagrindas; ištaisyti pirmos instancijos teismo klaidos dėl neatskleistos bylos esmės apeliacinėje instancijoje negalima, dėl to apygardos teismo sprendimas panaikintinas, byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui;
  2. Ieškiniu buvo ginčijamos Sutarties sąlygos, reikalaujant teismo pripažinti, kad ieškovės ir šilumos tiekėjo sutartinius santykius reglamentuoja standartinės sąlygos, todėl teismas privalėjo tirti su tuo susijusius įrodymus;
  3. Teismas nebuvo aktyvus ir nevertino ex officio ginčo Sutarties, kylančios iš vartojimo teisinių santykių, pagal CK 6.188 straipsnyje nurodytus sąžiningumo kriterijus, nors dėl šios sutarties VTAT 2013-10-02 raštu Nr. 4-9476 nurodė, kad dėl identiškos šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties yra priėmusi 2013-04-29 nutarimą Nr. 10-339, kuriuo minėta sutartis pripažinta iš dalies nesąžininga;
  4. Teismas neatskleidė bylos esmės ir išnagrinėjo bylą, negavęs VTAT išvados dėl ginčo Sutarties nesąžiningumo vartotojų atžvilgiu. Tarnyba 2014-03-10 raštu Nr. 4-2356 nurodė, kad negali pateikti išvados, nes tarp šalių nėra ginčo dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, nors ieškovė ieškiniu ją ginčija; taigi tiek teismas, tiek Tarnyba netinkamai įvertino ieškinio dalyką ir pagrindą; Tarnyba privalėjo pateikti tokią išvadą CPK 252 straipsnio 1 dalies pagrindu, o teismas, Tarnybai nedalyvavus bylos nagrinėjime, nesudarė ieškovei galimybių užduoti klausimus Tarnybai; teisingam ginčo išsprendimui būtina išaiškinti fakto klausimus, į bylą įtraukti naujus asmenis, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, siekiant gauti Tarnybos išvadą;
  5. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčo Sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, taigi, yra niekinė ir negaliojanti; ginčui taikė negaliojantį teisės aktą (1995 m. Energetikos ministro įsakymą Nr. 159);
  6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neginčija Sutarties, kadangi ieškovė ginčija šia Sutartimi nustatytą šilumos paskirstymo ir atsiskaitymo tvarką kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms;
  7. Teismas netinkamai kvalifikavo ieškinio faktinį pagrindą ir ieškovės reikalavimą, neatskleidė bylos esmės. Teismas vertino, ar bendrija teisėtai 1994 m. sudarė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį, nors pagal ieškinio reikalavimus teismas turėjo aiškintis, ar ieškovei taikoma šilumos ir karšto vandens paskirstymo ir atsiskaitymo tvarka atitinka imperatyvias teisės normas ir ar nepažeidžia ieškovės, kaip vartotojos, teisių;
  8. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė apie ginčo Sutarties sąlygas nežinojo iki 2013 m., teisminio ginčo su bendrija pradžios, nes iki tol pagrįstai manė, jog jos ir šilumos tiekėjo sutartinius santykius reglamentuoja standartinės sąlygos, o atsiskaitymas vyksta per tarpininką – bendriją, kaip ieškovės namo butų savininkų daugumos įsteigtą prižiūrėtoją;
  9. Teismas neįvertino, kad ginčams dėl šilumos paskirstymo yra privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 34 straipsnio 3 dalį; o jei sprendė, kad tokia tvarka nagrinėjamam ginčui netaikytina, tinkamu atsakovu dėl šilumos paskirstymo turėjo pripažinti UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ ir įpareigoti šilumos teikėją atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2007 iki 2013 m.;
  10. Teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ nebuvo karšto vandens teikėjas ieškovės namui ir neatsižvelgė į tai, kad ginčas tarp ieškovės ir UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-726-577/2014, taigi šioje byloje nustatytos aplinkybės, kad UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ yra karšto vandens tiekėja ieškovės namui, turi prejudicinę galią ginčo šalims ir neturi būti dar kartą įrodinėjama;
  11. Teismas neištyrė visų įrodymų ir neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo, nes sprendime nepasisakė dėl aplinkybių, kad atsakovė faktiškai negavo karšto vandens pašildymui suvartoto energijos kiekio, kuris buvo neteisėtai įtrauktas į buto šildymą.

26Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 48-55). Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

271. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad ieškovė prisijungė prie ginčo Sutarties 2002 m. birželio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu įsigijusi butą, ( - ). Tai, kad butas buvo/yra šildomas centralizuotai iš centralizuotų sistemų ir kad butui buvo tiekiama šilumos energija atsispindi viešame registre ir tai ieškovei buvo žinoma daugiau nei 10 metų, todėl buvo įrodyta, kad ieškovė savo konkliudentiniais veiksmais akceptavo Sutartį ir neteko teisės ją ginčyti.

282. Sutarties sudarymo metu ir po to galiojęs teisinis reglamentavimas leido bendrijai sudaryti sutartis su šilumos tiekėjais dėl šilumos energijos tiekimo, o CK 4. 85 straipsnis numato, kad sprendimai daugiabučiame name priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip.

293. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo apie jos, kaip vartotojos, teisių pažeidimus, tokių jos teiginių nepagrindžia bylos medžiaga. Į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta Tarnyba, kuri 2014-03-10 išvadoje pažymėjo, kad pagal suformuotą ieškinį tarp šalių nėra ginčo dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo ar karšto vandens pirkimo – pardavimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Ieškinys buvo reiškiamas siekiant pripažinti, kad ginčo Sutartis yra niekinė ir nesąžininga ieškovės, kaip vartotojos, atžvilgiu dėl sutarties objekto, nes, anot ieškovės, bendrija negalėjo sudaryti ginčo Sutarties, todėl teisinga Tarnybos pastaba, kad CK 6.188 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai.

304. Apeliaciniu skundu ieškovė nepagrįstai bando išplėsti 2013-08-25 apygardos teismo priimto ir teisminiam nagrinėjimui iš esmės paruošto ieškinio dalyką ir pagrindą, kelia klausimus, kurių, ikiteismine tvarka kreipdamasi į Komisiją, nekėlė, t. y. dėl bendrovės padarytų teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimų. Ieškinyje dėstoma argumentacija, reikalavimai, susiję su metrologine patikra, teisingai palikti nenagrinėtais, nes ieškovė nepasinaudojo jai privaloma ginčų sprendimo ne teisme tvarka, be to šie reikalavimai ir argumentai visai nesusiję su pagal Lietuvos Energetikos įstatymo 34 straipsnį pateiktu ieškiniu.

315. Bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyta, kad tarp ieškovės ir bendrijos Vilniaus miesto apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla, kurioje bendrija reikalauja priteisti iš ieškovės įsiskolinimą pagal bendrijos pateiktus mokėjimo pranešimus. Šioje byloje išvadą teikiančia institucija gali būti patraukta Komisija, kuri teikdama išvadą, pateiktų konkretaus laikotarpio šilumos paskirstymo daugiabučiame teisėtumo vertinimą pagal bendrijos Komisijai pateiktus duomenis. Tuo tarpu bylose dėl skolos priteisimo, jeigu ginčas kilo iš teisinio santykio – sutartinio įsipareigojimo nevykdymo, tokiems ginčams nėra taikoma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Todėl ieškovės skunde nurodomi motyvai, kad Komisijai nenagrinėjus išankstine tvarka nėra įmanomas bendrijos ginčo su skolininke nagrinėjimas, nepagrįsti. Apeliaciniame skunde keliami klausimai, kurie nebuvo Vilniaus apygardos teismo bylos nagrinėjimo bei įrodinėjimo dalykas, todėl apeliacine tvarka nenagrinėjami.

326. Ieškovės prašomos priteisti 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą vertintinos kritiškai, įžvelgtinas piktnaudžiavimas. Ieškovei bylos nagrinėjimo metu kaip socialiai remtinam asmeniui buvo skirtas valstybės garantuojamos pagalbos advokatas. Todėl ieškovės prašymas kartu su valstybės garantuojamo advokato išlaidomis papildomai apmokėti ir bylinėjimosi išlaidas, kurios galimai kilo išskirtinę teisinę pagalbą suteikus ne advokatui ar advokato padėjėjui, o B. M. firmai, yra netenkintinas.

33Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Komisija prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 36 – 39). Nurodo šiuos atsikirtimus ieškovės apeliaciniam skundui:

341. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ atsisako sudaryti tiesiogines šilumos pirkimo – pardavimo sutartis su ieškove ir kitais pastato butų bei kitų patalpų savininkais. Bendrovė sutinka sudaryti tiesiogines šilumos pirkimo – pardavimo sutartis su ieškovės namo butų ir kitų patalpų savininkais, įskaitant ir ieškovę, kai tik tam bus sudarytos sąlygos, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl tiesioginių šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo su bendrove ir atitinkamai DNSB pateiks reikalingus duomenis mokesčims skaičiuoti, todėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas pripažinti bendrovės veiksmus neteisėtais ir įpareigoti sudaryti su ieškove tiesioginę šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį vertintinas kaip nepagrįstas; tai patvirtino ir apygardos teismas skundžiamu sprendimu.

352. Nagrinėjamu atveju bendrovės ir pastato bendrasavininkių tarpusavio santykiai grindžiami ginčo Sutartimi, todėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos ieškovės ir UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ tarpusavio santykiams negali būti taikomos iki tol, kol šiuo metu galiojanti Sutartis nebus nutraukta arba nuginčyta.

363. Tarp DNSB ir bendrovės susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai kyla iš privatinės teisės normų, taigi Komisijos kompetencijai nepriskirta teisė spręsti dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, tai teisingai konstatavo ir apygardos teismas skundžiamame sprendime.

374. Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktais Komisijai nepriskirta spręsti klausimų, susijusių su trečiųjų asmenų, šiuo atveju DNSB, teisėmis ir pareigomis, taip pat vadovaujantis įstatyme įtvirtinta imperatyvia nuostata, jog klausimus dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir negaliojančio sandorio teisinių pasekmių sprendžia teismas bei į tai, kad šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-16593-864/13 (dabar civilinės bylos Nr. 2-17-864/2015), kurioje keliami klausimai dėl atsiskaitymų pagrįstumo pagal Sutartį, Komisija ieškovės reikalavimo pripažinti, kad ieškovės ir bendrovės sutartinius vartojimo santykius nuo buto įsigijimo momento reglamentuoja šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, nevertino.

385. UAB „VILIAUS ENERGIJA“ pagal šiuo metu galiojančią Sutartį butų savininkams šilumos kiekio neskirsto, mokesčių atskiriems butų savininkams neskaičiuoja, už name suvartotą šilumos energijos kiekį atsiskaito DNSB, surenkanti mokesčius iš butų savininkų. Taigi bendrovė neturi duomenų apie šilumos paskirstymą ieškovės name, DNSB Komisijai tokių duomenų nepateikė, nes DNSB, nesant energetikos įmone, tokių duomenų teikimas Komisijai nėra privalomas. Komisija pagrįstai nevertino klausimo, ar 2007 – 2013 m. laikotarpiu suvartota šilumos energija ieškovės name buvo paskirstoma tinkamai, kadangi DNSB nevykdo energetikos veiklos, o Komisijai nėra suteikia įgaliojimų spręsti dėl trečiųjų asmenų, t. y. DNSB veiksmų teisėtumo.

39Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo 47-oji DNSB prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 41 – 47). Atsiliepime nurodo, kad apygardos teismas buvo saistomas ieškovės patikslintame ieškinyje pareikštų reikalavimų; apeliantė byloje neginčijo Sutarties, jokių reikalavimų teisme dėl Sutarties ar kurios nors Sutarties Sąlygos panaikinimo nebuvo pareiškusi; byloje nėra įrodymų, kad apskaita bendrijoje už namo suvartotą šilumos energiją būtų buvusi apskaityta pažeidžiant imperatyvias teisės normas, o metrologijos tarnybos raštas patvirtina, kad apskaita vykdoma pagal metrologiškai patvirtintą įrangą, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Pažymi, kad teismas buvo įpareigojęs apeliantę suformuluoti klausimus Tarnybai, kurios išvados siekė ieškovė, tačiau ji nevykdė šio teismo nurodymo, o teismas neturėjo pagrindo reikalauti iš Tarnybos abstrakčios išvados. Trečiojo asmens teigimu, ieškovės suformuluoti trys ieškinio reikalavimai patys savaime nesuponuoja būtinybės gauti išvadą iš Tarnybos, nes nebuvo pareikšti reikalavimai dėl pačios Sutarties ar jos sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, taigi ir Tarnybos dalyvavimas teismo posėdyje nebebuvo būtinas.

40IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

41Apeliacinis skundas netenkintinas.

42Apeliacijos nagrinėjimo objektas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant apeliacinio skundo faktinius ir teisinius pagrindus, patikrinant absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263, 301, 320, 329 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 329 str. 2, 3 d., 263 str. 1 d.).

43Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės vyksta dėl ieškovės, kaip vartotojos, teisės sudaryti tiesioginę sutartį su jos butui šildymo tiekimo paslaugą teikiančia įmone dėl šios paslaugo tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo.

44Bylos medžiaga nustatyta, kad 1994 m. lapkričio 29 d. tarp 47-osios GNSB (dabartinis pavadinimas 47 – oji DNSB) ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (jo teisių ir pareigų perėmėjas –UAB „VILNIAUS ENERGIJA“) buvo sudaryta Šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo – vartojimo sutartis, kurios pagrindu daugiabučio namo, esančio ( - ), butų gyventojai (vartotojai) įsipareigojo už centralizuotai tiekiamą šilumos energiją su šilumos tiekėju atsiskaityti ne tiesiogiai, o per namo valdytoją – bendriją, kuri surinkusi mokesčius iš gyventojų įsipareigojo pervesti juos šilumos tiekėjui (t. 1, b. l. 99-101); ieškovė 2002-06-28 Dovanojimo sutarties pagrindu įgijo butą, esantį ( - ).

45Ieškovė 2013 m. liepos 8 d. kreipėsi į Komisiją, nurodydama, kad atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ atsisakė su ja sudaryti tiesioginę šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį, prašė pripažinti, kad jos ir šilumos tiekėjo sutartinius vartojimo santykius reglamentuoja tik standartinės šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygos, o ne bendrovės ir namo bendrijos sudarytos Sutarties sąlygos, taip pat prašė ištirti, ar name, ( - ), buvo tinkamai skirstoma šilumos energija pagal 4 metodą.

46Nustatyta, kad Komisija, 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškovės reikalavimą pripažinti UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ veiksmus neteisėtais ir įpareigoti bendrovę sudaryti tiesioginę šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį su ieškove, atmetė, tuo tarpu kitus reikalavimus atsisakė priimti. Dėl tokio Komisijos sprendimo ieškovė kreipėsi į teismą, palaikydama reikalavimus pripažinti, kad jos ir šilumos tiekėjo santykius reglamentuoja karšto vandens ir šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys pagal standartines sąlygas nuo ieškovės buto įsigijimo, įpareigoti bendrovę sudaryti su ja tiesioginę jos buto šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį, pagal kurią būtų galima tiesiogiai atsiskaityti už atsakovo teikiamas paslaugas, taip pat prašė įpareigoti Komisiją tinkamai išnagrinėti reikalavimą UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už jos buto ir viso namo, esančio ( - ), bendro naudojimo patalpų šildymą ir šilumos paskirstymą laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m.

47Nesutikimą su skundžiamu apygardos teismo sprendimu, kuriuo minėti ieškinio reikalavimai buvo atmesti, ieškovė grindžia atskiromis argumentų grupėmis dėl nesąžiningų šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygų, dėl ginčo Sutarties neatitikimo imperatyvioms teisės normoms, dėl šilumos ir karšto vandens tiekėjo ir paskirstymo tvarkos, dėl nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos, dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo bendro naudojimo patalpoms, dėl šilumos tiekėjo įpareigojimo sudaryti viešąją energijos vartojimo sutartį.

48Dėl naujų įrodymų prijungimo

49Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – VTAT raštą Nr. 4-9476 bei 2013 m. balandžio 29 d. dienos nutarimą Nr. 10-339 „Dėl šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo – vartojimo sutarties“ (t. 2, b. l. 24-28). Nors ieškovė nesuformulavo atskiro prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo, kaip tai numato CPK 306 straipsnio 3 dalis, teisėjų kolegija pasisako dėl teisinių prielaidų prijungti prie bylos minėtus dokumentus (314 str.).

50Įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 str. 2 d.), įrodymai, kuriais į ieškinį atsikertama, turi būti pateikti su atsiliepimu (CPK 142 str. 2 d.); esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 str.). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 str.). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).

51Nagrinėjamu atveju matyti, kad įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu skundu, ieškovė teikia pavėluotai: tiek VTAT raštas Nr. 4-9476, tiek nutarimas Nr. 10-339 buvo priimti dar 2013 m. Taigi, akivaizdu, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovei turėjo būti žinoma apie šių įrodymų egzistavimą ir ji turėjo galimybę juos pateikti teismui.

52Kita vertus, spręsdama, ar neegzistuoja kita CPK 314 straipsnyje nurodyta sąlyga – būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau (t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo), teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė 2014-02-06 vykusiame teismo posėdyje prašė prie bylos prijungti Tarnybos 2013 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 10-339, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Apeliantė naujais įrodymais, manytina, siekia įrodyti, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo Sutarties (jos nuostatų) nesąžiningumo, padarė išvadą, visiškai priešingą VTAT 2013 m. balandžio 29 d. nutarimo išvadoms. Teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti bylą, atsižvelgdama į tai, kad apeliantė yra pripažintina vartotoja šioje byloje, kad teismo atsisakymas priimti vėliau pateikiamą, bet galintį turėti bylai įrodomosios reikšmės, įrodymą yra nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013), sprendžia, kad yra pagrindas prijungti prie bylos VTAT raštą Nr. 4-9476 bei 2013 m. balandžio 29 d. dienos nutarimą Nr. 10-339 „Dėl šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo – vartojimo sutarties“ ir jais vadovautis nagrinėjant šią bylą kaip rašytiniu įrodymu (CPK 197-200 str.).

53Dėl apeliacijos ribų

54Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymo nepripažįstama, nes iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).

55Pažymėtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teismo metu pareiškė du procesinius dokumentus – ieškinį bei rašytinius paaiškinimus (t. 1, b. l. 1-15; 111-120). Pastarąjį dokumentą ieškovė pateikė 2014-02-06 vykusio teismo posėdžio metu; jame, be kitų, išdėstė ir argumentus dėl nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos, paskirstymo tvarkos, kuriais iš esmės praplėtė ieškinio dalyką. Nors pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi prijungė prie bylos ieškovės rašytinius paaiškinimus, tačiau pažymėjo, kad ieškinio dalyko pakeitimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, todėl nutarė, kad byla bus nagrinėjama pagal tuos reikalavimus, kurie buvo pareikšti ieškinyje. Nepaisant to, ieškovė apeliaciniame skunde dėsto argumentus dėl name, esančiame ( - ), naudojamos šilumos ir karšto vandens paskirstymo tvarkos, šių paslaugų netinkamos apskaitos, taip pat šilumos paskirstymo metodo netinkamo taikymo namo bendro naudojimo patalpoms, kurie, pagal pareikštą ieškinį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi minėtų skundo argumentų nagrinėjimas reikštų ne tik apeliacinio proceso ribų neteisėtą peržengimą, bet ir rungimosi, dispozityvumo principų pažeidimą (CPK 12, 13 str.).

56Papildomai pažymėtina, kad nors teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė aplinkybes dėl name, esančiame ( - ), nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos, paskirstymo tvarkos, tačiau šiuo pagrindu konkretūs reikalavimai dėl nurodytų aplinkybių nebuvo suformuluoti (CPK 135 str., 141 str. 1 d.). Reikalavimai, susiję su nesutvarkyta šilumos ir karšto vandens apskaita, paskirstymo tvarka nebuvo išnagrinėti ir privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka (Energetikos įstatymo 34 str. 3 d.). Tuo tarpu vartotojo, kaip silpnesnės ginčo šalies, statusas nesuteikia teisės ieškovei reikalavimus grįsti tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos privaloma išankstine ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

57Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai atsisakė ieškovės rašytinius paaiškinimus vertinti kaip pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, kadangi ieškovės pateiktas procesinis dokumentas neatitiko CPK 141 straipsnio reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškovės reikalavimų, argumentų, nesprendė ieškovės procesinių prašymų, kurie nebuvo susiję su byloje pareikštu ieškiniu. Kadangi ieškinio reikalavimai ir ieškinio faktinis pagrindas apeliacinėje instancijoje negali būti plečiami (CPK 312 str.), aptarti apeliacinio skundo argumentai nenagrinėjami.

58Dėl Sutarties pripažinimo niekine

59Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Anot jos, ginčo Sutartis yra niekinė: Sutartį dalyje dėl šilumos tiekimo atskiriems namo, esančio ( - ), butams galėjo sudaryti tik butų savininkai (tame tarpe ir ieškovė), kadangi jie, o ne bendrija yra tiesioginiai šilumos ir karšto vandens naudotojai. Apeliantė nurodo, kad siekdamas pateisinti atsakovo atsisakymą sudaryti su ja tiesioginę sutartį dėl šilumos tiekimo ir bendrijos kvaziteisę skirstyti šilumos energiją privačių butų savininkams, teismas nepagrįstai rėmėsi Energetikos ministro 1995-07-17 įsakymu Nr. 159 patvirtinta Metodika, kurios nuostatos nustojo galioti 2005-10-30, todėl ginčo santykiams laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2014 m. buvo pritaikytas negaliojantis teisės aktas. Apeliantė tvirtina, kad teismas ignoravo tai, jog nuo 2002-07-01 įsigaliojusios Energetikos įstatymo bei nuo 2003-07-01 įgaliojusios Šilumos ūkio įstatymo imperatyvios normos nenumatė, kad bendrija galėtų skirstyti šilumos energiją buitiniams vartotojams savo nuožiūra ir išrašyti jiems sąskaitas.

60Nagrinėjamu atveju nesutiktina su paminėtais apeliacinio skundo argumentais, kadangi jie nepaneigia pagrįstos ir teisingos apygardos teismo išvados, kad ginčo Sutartis nėra niekinė, t. y. prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms.

61Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008 konstatavo, jog bendrija yra viena iš bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų ir jai nebūdinga funkcija rinkti iš butų savininkų mokesčius už jų butuose sunaudotą energiją (toje byloje kalbama apie elektros energiją). Tačiau šiuo atveju ginčo Sutartimi bendrija laisva valia prisiėmė prievolę paskirstyti atsakovo buitiniams vartotojams pateiktą šilumos energiją, surinkti mokesčius iš gyventojų bei pervesti juos šilumos tiekėjui, o tuo metu galioję teisės aktai bendrijai to daryti nedraudė: Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Atsiskaitymų už gyvenamųjų patalpų nuomą ir komunalines bei ryšių paslaugas taisyklių, kurių pagrindu buvo sudaryta Sutartis, 5, 6 punktų nuostatos nustatė eksploatuojančios įmonės pareigą apskaityti kiekvieno buto savininko mokesčius pagal kiekvieną teikiamą paslaugą, ir pareigą paskaičiuoti išlaidas kiekvienam paslaugų vartotojui (butui); Sutartis taip pat nepažeidė ir po Sutarties sudarymo 1995-03-08 įsigaliojusio DNSBĮ nuostatų, minėtos Metodikos nuostatų, numačiusių teisę, esant šalių susitarimui, už gyvenamiesiems namams teikiamą šilumą bei karštą vandenį atsiskaityti ir pagal gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos (įgalioto asmens) ir tiekėjo sutartis (Metodikos 1, 3 p.). Teismo išvada dėl Sutarties neprieštaravimo imperatyvioms teisės normoms nebuvo grindžiama vien Metodikos nuostatomis, todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad būtent šio teisės akto pagrindu pirmosios instancijos teismas patvirtino bendrijos teisę buitinių vartotojų interesais sudaryti sutartis su šilumos tiekėju, skirstyti šilumos energiją butų savininkams. Kaip minėta, aptariamas teisės aktas buvo priimtas jau po ginčo Sutarties sudarymo, tačiau teismui buvo reikšmingas tuo, jog taip pat, kaip ir kiti paminėti tuo metu galioję teisės aktai, numatė galimybę bendrijai sudaryti Sutartį su atsakovu. Tai, kad Metodika neteko galios nuo 2005-10-30, tuo tarpu 2003-07-01 įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo bei nuo 2002-07-01 įsigaliojusios Energetikos įstatymo nuostatos nenumatė, jog bendrija jos narių vardu galėtų sudaryti sutartis dėl šilumos tiekimo buitiniams vartotojams, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo teisiniai santykiai buvo ar tapo niekiniai, t. y. prieštaraujantys imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.). Teisės norma laikytina imperatyvia, jeigu joje yra išreikštas įsakmus reikalavimas arba draudimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008), tuo tarpu apeliantės nurodytos paminėtų įstatymų nuostatos, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui (Šilumos ūkio įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2003-07-01, 12 str. 1, 2 d.), kad Energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip, kad energetikos įmonė perduoda, skirsto, tiekia energiją vartotojam pagal energijos perdavimo, skirstymo ir vartojimo taisykles (Energetikos įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2002-07-01, 12 str. 1, 2 d.), nevertintinos kaip įsakmiai uždraudžiančios atitinkamai daugiabučių namų savininkų bendrijai dalyvauti sutartiniuose santykiuose su šilumos tiekėju atstovaujant jos narių (buitinių vartotojų) interesus.

62Apeliantės teiginių dėl ginčo Sutarties pripažinimo niekine nepatvirtinta ir nuo 2001-10-26 pasikeitusio DNSBĮ 3 straipsnio 1 dalis, numačiusi, kad daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Nei minėtas, nei šiuo metu galiojantis bendrijos teisinis apibrėžimas (DNSBĮ 3 str. 1, 2, 3 d.) nepaneigia bendrijos prisiimtų teisių ir pareigų pagal ginčo Sutartį. Tokią poziciją patvirtinta ir jau minėtas kasacinio teismo išaiškinimas, kad bendrijai nebūdinga funkcija rinkti iš butų savininkų mokesčius už jų butuose sunaudotą energiją (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad tokios funkcijos bendrija imperatyviai negali atlikti. Tuo labiau kad iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, jog bendrija Sutarties pagrindu visą ginčo laikotarpį (daugiau kaip 18 metų) apskaičiuodavo ir rinkdavo mokesčius iš namo gyventojų už jų butuose sunaudotą šilumos energiją, ir atsiskaitinėjo su atsakovu. Tuo tarpu namo gyventojai, tame tarpe ir ieškovė laikotarpiu nuo buto, esančio ( - ), įsigijimo iki 2008 m., vykdė mokėjimus bendrijai už jų butuose sunaudotą šilumos energiją. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sutarčiai buvo pritarta ir ji galiojo nuo jos pasirašymo momento.

63Įvertinus tai, kad ieškovė butą, esantį ( - ), nuosavybės teise įgijo 2002 m., ilgą laiką mokėjo bendrijos paskaičiuotus ir pateiktus mokesčius už jos butui šildyti sunaudotą energiją, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog ji apie Sutartį ir jos sąlygas sužinojo tik 2013 m., t. y. kai prasidėjo teisminis ginčas su bendrija. Apeliantė nurodo iki 2013 m. maniusi, kad jos ir šilumos tiekėjo sutartinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojai standartinės sąlygos, o atsiskaitymas vyksta per tarpininką – bendriją, kaip namo butų savininkų daugumos įsteigtą prižiūrėtoją, tačiau aukščiau nurodyti jos konkliudentiniai veiksmai leidžia daryti priešingą išvadą – apeliantė nuo buto įsigijimo turėjo ir galėjo žinoti apie Sutartį, tuo tarpu ilgą laiką vykdydama atsiskaitymus per bendriją, ji pripažino Sutartį ir sutiko su jos nuostatomis, kurias, kaip matyti iš bylos duomenų, pradėjo ginčyti tik bendrijai iniciavus teisminį procesą apeliantei dėl skolos priteisimo (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-17-864/2015).

64Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog namo, esančio ( - ), butų savininkai (vartotojai) būtų pasirinkę kokį nors Komisijos rekomenduotą taikyti šilumos paskirstymo metodą, tuo tarpu šilumos tiekėjas nevykdė savo prievolės parinkti namui tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą vien tik todėl, kad šilumos metodą parinko bendrija, nors tokios teises bendrijai nesuteikia joks teisės aktas. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie namo, esančio ( - ), butų savininkų pasirinktą Komisijos rekomenduojamą šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.; Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. O3-19 „Dėl Komisijos rekomenduojamų šilumos metodų patvirtinimo“), tačiau šia aplinkybe ir nebuvo grindžiami ieškovės reikalavimai pripažinti, jog šalių santykius reglamentuoja karšto vandens ir šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys pagal standartines sąlygas bei įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove tiesioginę šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį. Tuo tarpu ieškinio reikalavimo įpareigoti Komisiją tinkamai išnagrinėti ieškinį atsakovui dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už ieškovės buto ir viso namo bendro naudojimo patalpų šildymą ir šilumos paskirstymą daugiabutyje nuo 2007 m. iki 2013 m. atžvilgiu aptariamas skundo argumentas nenagrinėtinas, kadangi išeina už šio reikalavimo ribų.

65Trumpai pažymėtina, kad pati apeliantė skunde nurodo, jog šilumos paskirstymo metodas buvo pasirinktas pačios bendrijos, tačiau teigia, kad metodą turėjo parinkti atsakovas, kadangi teisės aktai nesuteikia bendrijai tokios teisės. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, kad šilumos paskirstymo metodą pasirenka patys vartotojai iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų, o iki vartotojų metodo parinkimo taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Taigi, priešingai nei nurodytą įstatymo nuostatą interpretuoja apeliantė, įstatymas neįpareigoja atsakovo parinkti šilumos paskirstymo metodo, tuo tarpu bendrijos, atstovaujančios jos narių – buitinių vartotojų interesus, teisę parinkti tokį metodą numato CK 4. 85 straipsnis.

66Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė bylos esmės, t. y. netinkamai kvalifikavo ieškinio faktinį pagrindą ir reikalavimus, kadangi teismas tik aiškinosi, ar bendrija teisėtai 1994 m. sudarė Sutartį, nors pagal ieškinio reikalavimus teismas turėjo aiškintis, ar ieškovei taikoma šilumos ir karšto vandens paskirstymo ir atsiskaitymo tvarka atitinka imperatyvias teisės normas ir nepažeidžia jos, kaip vartotojos interesų.

67Šių apeliantės argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Tai reiškia, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu. Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V., H. B. G., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009).

68Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimai buvo nagrinėjami 2013-09-25 teismui pareikšto ieškinio apimtyje (t. 1, b. l. 1-15), kuriame jos reikalavimo dėl sutarties pripažinimo niekine bei argumentų dėl Sutarties sąlygų nesąžiningumo esminis pagrindas – netinkamas Sutarties subjektas ir dalykas. Aukščiau nurodytų motyvų pagrindu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtais sprendė nesant akivaizdaus Sutarties prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms. Tuo tarpu procesiškai tinkama forma (CPK 135 str., 141 str. 1 d.) reikalavimai dėl Sutarties pagrindu taikomos šilumos ir karšto vandens paskirstymo ir atsiskaitymo tvarkos atitikimo imperatyvioms teisės normoms, ieškovės, kaip vartotojos, teisių pažeidimo Sutarties sąlygomis dėl taikomos šilumos ir karšto vandens paskirstymo ir atsiskaitymo tvarkos nebuvo suformuluoti. Minėta, kad ieškovės bandymas rašytiniais paaiškinimais praplėsti ieškinio dalyką pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip neatitinkantis proceso normų, todėl teismas ieškovės reikalavimus, jų pagrindą išnagrinėjo pagal byloje pareikštą ieškinį (CPK 12, 13 str.).

69Dėl Sutarties (jos sąlygų) pripažinimo negaliojančia (-omis)

70Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertinio Sutarties sąlygų nesąžiningumo ieškovės, kaip vartojos, atžvilgiu. Apeliantės teigimu, ginčo Sutartis kvalifikuotina kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, todėl teismas ex officio turėjo įvertinti Sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.

71CK 6.188 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2014-06-13, buvo įtvirtintas teisinis vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės mechanizmas: vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas (CK 6.188 str. 1 d.).

72Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių nėra ginčo, jog Sutartis dalyje dėl šilumos tiekimo namo, esančio ( - ), gyventojams, kyla iš vartojimo teisinių santykių. Tačiau tai, kad apygardos teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, taikė tik bendrąsias sutarčių teisės normas, savaime nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

73Nors su vartojimo teisiniais santykiais susijusiose bylose teismas yra aktyvus, tačiau teismo aktyvumo ribas apibrėžia CPK nuostatos. Kaip jau ne kartą buvo paminėta, nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teisme neginčijo atskirų Sutarties sąlygų, nesiekė jų pripažinimo negaliojančiomis ir neteigė, kad atitinkamos sąlygos pažeidžia jos, kaip vartotojos teises, jokiais kitais aspektais, išskyrus argumentus dėl netinkamo Sutarties subjekto ir dalyko, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino ir dėl jų pasisakė. Ieškovė nereiškė reikalavimo Sutarties nuostatas pripažinti negaliojančiomis, todėl apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo jų vertinti pagal CK 6.188 straipsnio reikalavimus. Atskirų Sutarties sąlygų sąžiningumo ieškovės, kaip vartotojos, atžvilgiu klausimas, argumentai dėl Sutartimi nustatytos šilumos ir karšto vandens paskirstymo ir atsiskaitymo tvarkos atitikimo imperatyvioms teisės normoms nebuvo iškelti bylos nagrinėjimo metu, todėl negali būti apeliacijos dalyku (CPK 312 str., 320 str.).

74Svarbu pažymėti ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo sprendžiamas procesinis klausimas dėl trečiojo asmens – DNSB įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu; teismui įpareigojus ieškovę pateikti poziciją šiuo klausimu, ieškovė atsiliepime į šį įpareigojimą prašė netraukti bendrijos į bylą, teigė, jog nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas neturės pasekmių bendrijos teisėms ir pareigoms (t. 1, b. l. 66-68). Kolegijos vertinimu, šie bylos duomenys tik patvirtina išvadą, kad atskiro reikalavimo dėl sutarties ar jos sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nereiškė, kadangi viso proceso metu jai būnant atstovaujamai profesionalių teisininkų ji turėjo ir galėjo suprasti, jog siekis nuginčyti sutartį ar atitinkamas jos sąlygas ir galimas jo patenkinimas sutarties šalies – bendrijos teisėms ir pareigoms turėtų neabejotinos įtakos, t. y. ieškovės pozicija dėl bendrijos įtraukimo į bylą būtų buvusi kitokia.

75Apeliantė argumentą dėl teismo pareigos ex officio vertinti ginčo Sutarties sąlygas sąžiningumo jos, kaip vartotojos, aspektu, grindžia kartu su apeliaciniu skundu pateiktais įrodymais – VTAT 2013-10-02 raštu Nr. 4-9476, kuriame nurodoma apie Tarnybos 2013-04-29 nutarimą Nr. 10-339, kuriuo analogiška šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo – vartojimo sutartis buvo pripažinta iš dalies nesąžininga (t. 2, b. l. 24-28). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos institucijos atliktas tyrimas ir jo rezultatas – pateiktos išvados nėra susijusios su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku. Iš pateikto VTAT 2013-04-29 nutarimo matyti, kad jame konstatuotas tam tikrų Sutarties dėl šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo sąlygų, kurios yra analogiškos ginčo Sutarties sąlygoms, nesąžiningumas vartotojo atžvilgiu, tačiau šios aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku – pripažinti, kad bendrija neturėjo teisės sudaryti ginčo Sutarties dalyje dėl šilumos tiekimo ieškovės butui bei pripažinti, kad ieškovės ir atsakovo UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ teisinius santykius nuo ieškovės buto įsigijimo reglamentuoja Standartinės sąlygos, įpareigoti atsakovą UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ sudaryti tiesioginę sutartį su ieškove dėl šilumos ir karšto vandens jos butui tiekimo, įpareigoti Komisiją tinkamai išnagrinėti skundą UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už ieškovės ir viso namo bendro naudojimo patalpų šildymą ir šilumos paskirstymą nuo 2007 m. iki 2013 m.

76Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė negavęs Tarnybos išvados dėl Sutarties nesąžiningumo vartotojų atžvilgiu, nors tokios išvados pateikimas yra privalomas. Anot apeliantės, VTAT išvadą privalėjo pateikti po įrodymų ištyrimo, o ji turėjo teisę užduoti jos atstovui klausimus.

77Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliantės argumentais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, VTAT byloje pateikė du atsakymus į teismo įpareigojimus pateikti išvadą byloje: 2013-10-09 raštu Nr.4-9704 Tarnyba nurodė, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, todėl nėra aišku, kokią išvadą pagal savo kompetenciją Tarnyba galėtų pateikti; prašė teismo suformuluoti klausimus, kuriais vadovaujantis būtų galima pasisakyti dėl kilusio ginčo (t. 1, b. l. 28); 2014-02-17 pranešime VTAT teismas nurodė, kad, anot ieškovės, ginčo Sutartis yra niekinė ir nesąžininga jos atžvilgiu dėl sutarties objekto, nes Bendrija galėjo sudaryti sutartį tik dėl namo bendro naudojimo objektų šildymo, bet ne dėl paslaugų, teikiamų jos butui; atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas minėtu raštu prašė VTAT pateikti išvadą dėl galimo vartotojos teisių pažeidimo (t. 1, b. l. 140); atsakydama į šį pranešimą, 2014-03-10 raštu Nr. 4-2356 Tarnyba informavo teismą, kad Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos neturi būti vertinamos sąžiningumo požiūriu (CK 6. 188 str. 5 d.), pakartotinai prašė teismo suformuluoti klausimus, kuriais vadovaudamasi ji galėtų pasisakyti dėl kilusio ginčo (t. 1, b. l. 143-144). Taigi pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus ir ieškovės reikalavimų ribose suformulavo klausimą Tarnybai, kuriuo remdamasis ji turėtų pateikti išvadą byloje, tačiau išvados pateikimas šiuo atveju buvo negalimas dėl tuo metu galiojusio CK 6. 188 straipsnio 5 dalies apribojimo. Skundžiamame sprendime teismas sutiko su Tarnybos pozicija, kad sutarties dalyką apibūdinančios sutarties sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu. Tuo tarpu ieškovė bei jos atstovai, kuriems turėjo būti žinoma apie minėtus Tarnybos į bylą pateiktus dokumentus ir juose suformuotus prašymus pateikti klausimus, reikalingus išvadai byloje pateikti (CPK 42 str. 1 d.), buvo pasyvūs ir klausimų Tarnybai pirmosios instancijos teisme nepateikė.

78Pažymėtina, kad CPK 49 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtina teismo teisė, tačiau ne pareiga įtraukti į bylos nagrinėjimą tam tikras institucijas, teikiančias išvadas byloje, todėl atmestinas apeliantės teiginys dėl Tarnybos išvados privalomumo. Taip pat atmestini argumentai dėl proceso pažeidimo teismui nesudarius galimybės teismo posėdyje apklausti išvadą byloje teikiančios institucijos atstovo (CPK 252 str. 1 d.). Byloje nesant pateiktos VTAT išvados, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti šios institucijos atstovą dalyvauti teismo posėdyje.

79Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi (t. 2, b. l. 76-77) pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti motyvuotus paaiškinimus bei kitus duomenis dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio spęsti dėl ginčo Sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir pripažinti Sutartį negaliojančia, kad teismas išnagrinėjo bylą negavęs VTAT išvados bei nesudarė galimybių ieškovei užduoti klausimų VTAT. Taip pat pasiūlė apeliantei nurodyti Sutarties nuostatas, kurios, jos teigimu, neatitinka sąžiningumo kriterijų, bei pateikti klausimus, užduotinus VTAT, susijusius su nagrinėjimo dalyku. 2015-01-26 apeliantė pateikė teismui procesinį dokumentą, kuriame suformavo klausimus Tarnybai, pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymus.

80Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, aukščiau nurodytais motyvais apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ginčo Sutarties bei jos nuostatų pripažinimu negaliojančiomis, t. y. nesąžiningomis ieškovės, kaip vartotojos, atžvilgiu, laiko nesusijusiais su nagrinėjamos bylos dalyku, kolegija nevertina ir nepasisako dėl ieškovės Tarnybai suformuluotų klausimų dėl Sutarties (jos sąlygų) vertinimo nesąžiningumo vartotojams aspektu. Šiuo atveju klausimų Tarnybai vertinimas, galimas kreipimasis į šią instituciją dėl išvados nagrinėjamoje byloje pateikimo, neatitiktų apeliacinio proceso paskirties (CPK 301 str., 314 str., 320 str.).

81Taip pat pažymėtina, kad 2015-01-26 pateiktame procesiniame dokumente (rašytinių paaiškinimų dalyje) apeliantė dėsto argumentus dėl nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos, dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo jos butui bei bendro naudojimo patalpoms, kurie, kaip jau buvo konstatuota, nėra susiję su nagrinėjimos bylos dalyku, todėl negali būti ir apeliacijos dalyku (CPK 312 str., 320 str.). Analogiška išvada darytina ir dėl rašytiniuose paaiškinimuose dėstomų argumentų dėl trečiojo asmens – bendrijos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, nepagrįstumo, neteisėtumo: kadangi šis argumentas nebuvo nurodytas ieškovės apeliaciniame skunde, pildyti skundo pagrindą yra draudžiama (CPK 323 str.).

82Dėl reikalavimo Komisijai išnagrinėti ieškovės skundą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už ieškovės buto ir viso namo bendro naudojimo patalpų šildymą ir šilumos paskirstymą nuo 2007 m. iki 2013 m.

83Skundžiamu sprendimu teismas atmetė ieškinio reikalavimą Komisijai išnagrinėti skundą dėl UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už ieškovės buto ir viso namo bendro naudojimo patalpų šildymą ir šilumos paskirstymą nuo 2007 m. iki 2013 m. Teismas nustatė, kad bendrijos nariai pasirinko 2-ąjį aprūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo taikymą, todėl sprendė, kad atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ nėra karšto vandens tiekėjas namui, esančiam ( - ). Taip pat nurodė, kad pagal ginčo Sutartį atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ neskirsto šilumos kiekio minėto namo gyventojams, tuo tarpu Komisija vykdo energetikos srityje veikiančių subjektų priežiūrą (Energetikos įstatymo 8 str. 9 d. 17 p., 34 str. 3 d.), todėl konstatavo, kad Komisija negali tikrinti bendrijos atliktų mokėjimų paskaičiavimo.

84Nesutikimą su šia apygardos teismo išvada apeliantė grindžia argumentu, kad teismas nevertino jos rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyto prašymo – nusprendus, kad reikalavimui dėl minėto Komisijos įpareigojimo nėra reikalinga ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, nes šis reikalavimas yra neatsiejamai susijęs su kitais ieškinio reikalavimais, tinkamu atsakovu aptariamo reikalavimo ribose laikyti UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ ir įpareigoti jį atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą.

85Nekartodama aukščiau išdėstytų motyvų dėl ieškovės rašytinių paaiškinimų, kaip procesinio dokumento, keičiančio ieškinio dalyką, vertinimo, kolegija atmeta nurodytą skundo argumentą, pažymėdama, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti ieškovės prašymų, pasisakyti dėl rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų argumentų ir reikalavimų, kurie išėjo už teismui pareikšto ieškinio reikalavimų ribų.

86Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ nagrinėjamu atveju nėra karšto vandens tiekėjas patalpoms, esančioms ( - ), taip pat šiose patalpose neskirsto patiektos šilumos energijos. Šias aplinkybes patvirtina minėti bylos duomenys – 2010-04-21 Bendrijos narių ir namo gyventojų susirinkimo protokolas ir susirinkimo dalyvių sąrašas, iš kurio matyti, kad Bendrijos nariai ir namo gyventojai CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinko 2 – ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą – šiluma karštam vandeniui ruošti perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamas vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d.); ginčo Sutarties nuostatos nenustato pareigos bendrovei paskirstyti šilumos kiekį namo gyventojams (t. 1, b. l. 39-41; 99-100). Atsižvelgiant į tai, kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo (Energetikos įstatymo 34 str. 3 d.), tuo tarpu DNSB nėra energetikos įmonė (Energetikos įstatymo 2 str. 5 d., DNSBĮ 4 str. 1 d.), sutiktina su apygardos teismo išvada, kad Komisija pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovės reikalavimą įpareigoti UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ perskaičiuoti mokėjimus už ieškovės buto ir viso namo bendro naudojimo patalpų šildymą ir šilumos paskirstymą nuo 2007 m. iki 2013 m. Kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepaneigia ieškovės – vartotojos galimybės ginti savo galimai pažeistas teises ir pradėti atskirą teisminį procesą dėl jos bute, name taikomų šilumos paskirstymo metodų pagrįstumo bei teisėtumo. Pažymėtina, kad atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-17-864/2015 bendrija yra pareiškusi ieškinį apeliantei dėl skolos pagal bendrijos pateiktus mokėjimo pranešimus priteisimo. Sutiktina su atsakovu, kad minėtoje byloje ieškovei pareiškus priešinius reikalavimus arba ieškovės iniciatyva pradėtoje atskiroje civilinėje byloje dėl aptariamo reikalavimo Komisija galėtų būti įtraukta kaip institucija teikianti išvadą ir galėtų pateikti išvadą dėl konkretaus laikotarpio šilumos paskirstymo daugiabučiame name teisėtumo vertinimo pagal bendrijos pateiktus duomenis (CPK 49 str. 3 d.).

87Apeliantė taip pat nurodo, kad analogiškas ginčas dėl Valstybinės energetikos inspekcijos (toliau – Inspekcija) atsisakymo nagrinėti jos ginčą išankstine tvarka dėl šilumos ir karšto vandens tiekėjos UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ įpareigojimo įrengti karšto vandens skaitiklį jos bute, esančiame ( - ), buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-726-577/2014, kurioje teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi nusprendė patenkinti ieškovės ieškinį ir įpareigoti Inspekciją išnagrinėti minėtą reikalavimą. Nurodo, kad civilinė byla Nr. 2-726-577/2014 buvo išnagrinėta dalyvaujant tiems patiems asmenims – ieškovei ir atsakovui UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, todėl šioje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.

88CPK 182 straipsnio 2 dalis numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Dėl minėtos normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių paprastai turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-484/2006; 2009-04-14 nutartis c. b. Nr.3K-3-180/2009; 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2012-12-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-587/2012).

89Apeliantės nurodytoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-726-577/2014 buvo kvestionuojamas Inspekcijos sprendimas nenagrinėti jos skundo ikiteismine tvarka, kadangi Inspekcija konstatavo, jog analogiškas ieškovės reikalavimas buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3547-864/2014. Apygardos teismas nustatęs, kad minėtos bylos reikalavimai ir ieškovės reikalavimas Inspekcijai įpareigoti UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ jos bute pakeisti sugedusį skaitiklį nėra tapatūs, konstatavo, jog Inspekcija nepagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovės skundą. Nagrinėjamos bylos atveju Komisija atsisakė nagrinėti ieškovės reikalavimo pagrįstumą, nustačiusi, kad šilumos energiją ieškovės butui ir namui paskirsto Bendrija, tuo tarpu Komisijai nėra teisės aktų nustatyta tvarka suteikta įgaliojimų spręsti dėl ne energetikos įmonių veiksmų teisėtumo. Kadangi apeliantės nurodytos ir nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykai skiriasi, skundo argumentai dėl procesinio sprendimo, priimto Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-726-577/2014, prejudicijos šiai bylai taip pat nepripažinti pagrįstais.

90Teisėjų kolegija atsakė į pagrindinius apeliantės argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

91Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

92Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

93Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovai ir trečiasis asmuo įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 98 str. 1 d., 302 str.). Atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ ir trečiasis asmuo Bendrija atsiliepimuose į apeliacinį skundą pareiškė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ nepateikė patirtų išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, tuo tarpu Bendrija tokius įrodymus pateikė tik 2015-06-10 (t. 2, b. l. 162-166), t. y. po bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl šių proceso dalyvių apeliacinėje instancijoje patirtos išlaidos nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

94Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Nutarė

95Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė A. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl... 4. Ieškovė prašė pripažinti, kad ieškovės ir jos butui šilumos energiją... 5. Ieškovė nurodė, kad ginčo komunalinės paslaugos jos butui yra tiekiamos... 6. Atsakovas UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“ atsiliepime į ieškinį prašė jį... 7. Atsakovas Komisija atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės reikalavimus... 8. Trečiasis asmuo 47 – oji DNSB atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu atmetė ieškovės... 11. Teismas nurodė, kad ieškovė 2013 m. liepos 8 d. kreipėsi į Komisiją,... 12. Dėl reikalavimo pripažinti, kad šalių santykius reglamentuoja karšto... 13. Teismo teigimu, ieškovė prisijungė prie ginčo Sutarties, įsigijusi butą (... 14. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo Sutartis buvo sudaryta... 15. Teismas sprendė, kad Sutartis nepažeidė Atsiskaitymo su gyventojais už... 16. Teismas nurodė, kad bendrijos teisė sudaryti sutartį su šilumos tiekėju... 17. Teismas nurodė, kad nenustačius, jog minėta Sutartis yra niekinė, o... 18. Teismo teigimu, nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad Sutarties... 19. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti reikalavimą įpareigoti... 20. Dėl reikalavimo įpareigoti Komisiją išnagrinėti ieškovės skundą dėl... 21. Teismas pažymėjo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį,... 22. Teismas nurodė, kad 2010-04-21 47-osios DNSB narių ir namo gyventojų... 23. Teismo teigimu, pagal galiojančią sutartį, UAB „VILNIAUS ENERGIJA“... 24. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 25. Apeliaciniame skunde ieškovė A. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 26. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas UAB „VILNIAUS... 27. 1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė,... 28. 2. Sutarties sudarymo metu ir po to galiojęs teisinis reglamentavimas leido... 29. 3. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo apie jos, kaip vartotojos,... 30. 4. Apeliaciniu skundu ieškovė nepagrįstai bando išplėsti 2013-08-25... 31. 5. Bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyta, kad tarp ieškovės ir bendrijos... 32. 6. Ieškovės prašomos priteisti 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidos už... 33. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Komisija prašo... 34. 1. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas UAB ,,VILNIAUS ENERGIJA“... 35. 2. Nagrinėjamu atveju bendrovės ir pastato bendrasavininkių tarpusavio... 36. 3. Tarp DNSB ir bendrovės susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai kyla iš... 37. 4. Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktais Komisijai nepriskirta spręsti... 38. 5. UAB „VILIAUS ENERGIJA“ pagal šiuo metu galiojančią Sutartį butų... 39. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo 47-oji DNSB... 40. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 41. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 42. Apeliacijos nagrinėjimo objektas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos... 43. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės vyksta dėl ieškovės, kaip vartotojos,... 44. Bylos medžiaga nustatyta, kad 1994 m. lapkričio 29 d. tarp 47-osios GNSB... 45. Ieškovė 2013 m. liepos 8 d. kreipėsi į Komisiją, nurodydama, kad atsakovas... 46. Nustatyta, kad Komisija, 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškovės... 47. Nesutikimą su skundžiamu apygardos teismo sprendimu, kuriuo minėti ieškinio... 48. Dėl naujų įrodymų prijungimo... 49. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – VTAT raštą Nr.... 50. Įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su... 51. Nagrinėjamu atveju matyti, kad įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu... 52. Kita vertus, spręsdama, ar neegzistuoja kita CPK 314 straipsnyje nurodyta... 53. Dėl apeliacijos ribų... 54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad apeliacinio... 55. Pažymėtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teismo metu pareiškė du... 56. Papildomai pažymėtina, kad nors teismui pateiktuose rašytiniuose... 57. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai atsisakė ieškovės... 58. Dėl Sutarties pripažinimo niekine... 59. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 60. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su paminėtais apeliacinio skundo argumentais,... 61. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje... 62. Apeliantės teiginių dėl ginčo Sutarties pripažinimo niekine nepatvirtinta... 63. Įvertinus tai, kad ieškovė butą, esantį ( - ), nuosavybės teise įgijo... 64. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių,... 65. Trumpai pažymėtina, kad pati apeliantė skunde nurodo, jog šilumos... 66. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė... 67. Šių apeliantės argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal CK 1.78... 68. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimai buvo nagrinėjami 2013-09-25... 69. Dėl Sutarties (jos sąlygų) pripažinimo negaliojančia (-omis)... 70. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, kad pirmosios... 71. CK 6.188 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2014-06-13, buvo įtvirtintas... 72. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių nėra ginčo, jog Sutartis dalyje... 73. Nors su vartojimo teisiniais santykiais susijusiose bylose teismas yra aktyvus,... 74. Svarbu pažymėti ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme... 75. Apeliantė argumentą dėl teismo pareigos ex officio vertinti ginčo Sutarties... 76. Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas... 77. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliantės... 78. Pažymėtina, kad CPK 49 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtina teismo teisė,... 79. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 5 d.... 80. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 81. Taip pat pažymėtina, kad 2015-01-26 pateiktame procesiniame dokumente... 82. Dėl reikalavimo Komisijai išnagrinėti ieškovės skundą dėl įpareigojimo... 83. Skundžiamu sprendimu teismas atmetė ieškinio reikalavimą Komisijai... 84. Nesutikimą su šia apygardos teismo išvada apeliantė grindžia argumentu,... 85. Nekartodama aukščiau išdėstytų motyvų dėl ieškovės rašytinių... 86. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo... 87. Apeliantė taip pat nurodo, kad analogiškas ginčas dėl Valstybinės... 88. CPK 182 straipsnio 2 dalis numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių,... 89. Apeliantės nurodytoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.... 90. Teisėjų kolegija atsakė į pagrindinius apeliantės argumentus. Kiti... 91. Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 92. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 93. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovai ir trečiasis asmuo įgijo... 94. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 95. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti...