Byla e2-458-330/2017
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria D. S. įmonės bankroto byloje (bylos Nr. eB2-426-280/2016) patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. S. ir R. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria D. S. įmonės bankroto byloje (bylos Nr. eB2-426-280/2016) patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi D. S. įmonei iškėlė bankroto bylą. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartimis patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir Valstybinė mokesčių inspekcija) prašė D. S. įmonės bankroto byloje patvirtinti jos 26 938,19 Eur finansinį reikalavimą. Kreditorė nurodė nustačiusi, kad į patvirtintą įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą neįtrauktos įmonės savininko D. S. 12 410,49 Eur dydžio ir įmonės savininko sutuoktinės R. S. 14 527,70 Eur dydžio mokestinės nepriemokos.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi D. S. įmonės bankroto byloje patvirtino kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos 26 938,19 Eur finansinį reikalavimą.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą buvo nustatyta, jog D. S. įmonė nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. nevykdė įmonės savininko ir jo sutuoktinės apskaitomų prievolių Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių biudžetams. Akcentavo, kad įmonės bankroto administratorius pareikšto finansinio reikalavimo neginčija.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde pareiškėjai D. S. ir R. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį. Pareiškėjai atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, jog dėl D. S. ir R. S. mokestinės nepriemokos yra iškilęs mokestinis ginčas, kurį šiuo metu nagrinėja teismai.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą D. S. įmonės bankroto administratorius prašo pareiškėjų atskirojo skundo pagrįstumo ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties teisėtumo klausimus spręsti teismo nuožiūra. Bankroto administratorius nurodė, kad administracinio ginčo nagrinėjimas (jeigu dar nėra pasibaigęs) galėtų sudaryti pagrindą sustabdyti finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūrą. Tokių duomenų bankroto administratorius nurodė neturįs.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prašo D. S. ir R. S. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad mokestiniai ginčai jau baigti nagrinėti.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria D. S. įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).

6Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Suinteresuotas asmuo (kreditorė) Valstybinė mokesčių inspekcija kartu su atsiliepimu į pareiškėjų atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 2016 m. sausio 11 d. raginimo kopiją, 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto kopiją. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, suinteresuoto asmens naujai pateiktus dokumentus, neatsiejamai susijusius su jo procesinio dokumento argumentais, priima ir vertina nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Pateikti nauji įrodymai kartu su kreditorės procesiniu dokumentu (su kuriuo jie ir pateikti) buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.

7Dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo

  1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) reglamentuojamo įmonės bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų ( ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis). Teismas neįpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, jis gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).
  3. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius. Nepaisant administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
  4. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei byloje galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais; ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).
  5. Teisėjų kolegija, apeliantų atskirojo skundo argumentų kontekste pakartotinai įvertinusi bylos nagrinėjimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs ginčo finansinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
  6. Iš bylos duomenų nustatyta, kad suinteresuotas asmuo Valstybinės mokesčių inspekcija D. S. įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikė prašymą patvirtinti 26 938,19 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad finansinį reikalavimą sudaro įmonės savininko D. S. 12 410,49 Eur dydžio ir R. S. 14 527,70 Eur dydžio įsiskolinimai Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių biudžetams. Įmonės bankroto administratorius nepareiškė prieštaravimų dėl šio Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismui apskųstąja nutartimi patvirtinus Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą, apeliantai pateikė atskirąjį skundą, kuris grindžiamas iš esmės vienu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad dėl D. S. ir R. S. mokestinės nepriemokos yra iškilęs mokestinis ginčas, kurį šiuo metu nagrinėja teismai.
  7. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų atskirojo skundo argumentu. Kolegija pažymi, jog vien mokestinio ginčo faktas, nesant kitų finansinio reikalavimo pagrįstumą paneigiančių objektyvių duomenų, nesudaro prielaidų netvirtinti finansinio reikalavimo. Kita vertus, pagal informaciją iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO konstatuotina, kad atskirajame skunde nurodytos abejonės dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo pagrįstumo nepasitvirtino.
  8. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Panevėžio apskrities VMI), atlikusi apeliantės R. S. 2010 m. spalio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) mokestinį patikrinimą, nustatė, kad apeliantė nurodytu laikotarpiu turėjo nedeklaruotų, nepagrįstų ir neapmokestintų pajamų. 2014 m. balandžio 25 d. patikrinimo akte konstatuota, kad minėtos tikrinamojo laikotarpio pajamos turėjo būti apmokestintos GPM. Tuo pagrindu pareiškėjai apskaičiuota 30 675 Lt (8 884,09 Eur) papildomai į biudžetą mokėtino GPM. Panevėžio apskrities VMI 2014 m. birželio 20 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 30 675 Lt (8 884,09 Eur) GPM, 9 125,53 Lt (2 642,94 Eur) GPM delspinigių ir 3 068 Lt (888,55 Eur) GPM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu patvirtino Panevėžio apskrities VMI 2014 m. birželio 20 d. sprendimą. Išnagrinėjusi R. S. skundą Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) priėmė sprendimą patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo nurodymus. R. S. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir mokesčių administratoriaus nurodymus į valstybės biudžetą sumokėti mokestinę nepriemoką. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5571-561/2015 R. S. skundą atmetė. 2016 m. sausio 22 d. nutartimi teismas atsisakė priimti jos apeliacinį skundą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog, priešingai nei nurodyta atskirajame skunde, mokestinis ginčas dėl apeliantės R. S. mokestinės nepriemokos baigtas dar iki bankroto bylos D. S. įmonei iškėlimo. Tai lemia išvadą, kad atskirojo skundo argumentas R. S. atžvilgiu nepasitvirtino.
  9. Iš bylos ir Lietuvos informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Panevėžio apskrities VMI, atlikusi apelianto D. S. 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM mokestinį patikrinimą, nustatė, kad nurodytu laikotarpiu jis turėjo nedeklaruotų, nepagrįstų ir neapmokestintų pajamų. Panevėžio apskrities VMI konstatavo, kad minėtos tikrinamojo laikotarpio pajamos turėjo būti apmokestintos GPM, todėl 2014 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktu apskaičiavo 30 676 Lt (8 884,38 Eur) papildomai į biudžetą mokėtino GPM. Panevėžio apskrities VMI 2014 m. birželio 20 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktą bei nurodė apeliantui sumokėti į biudžetą 30 676 Lt (8 884,38 Eur) GPM, 9 107,11 Lt (2 637,60 Eur) GPM delspinigių ir 3 068 Lt (888,55 Eur) GPM baudą. D. S. Panevėžio apskrities VMI sprendimą apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau skundas buvo atmestas ir patvirtintas Panevėžio apskrities VMI 2014 m. birželio 20 d. sprendimas. Mokestinių ginčų komisija 2014 m. lapkričio 18 d. spendimu D. S. skundo netenkino ir patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodymą sumokėti GPM ir šio mokesčio baudos bei delspinigių sumas. D. S. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą, Panevėžio apskrities VMI 2014 m. birželio 20 d. sprendimą ir nurodymus į valstybės biudžetą sumokėti mokestinę nepriemoką. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5572-629/2015 D. S. skundą atmetė. D. S., nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 atmetė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, konstatuoja, kad mokestinis ginčas dėl D. S. mokestinės nepriemokos baigtas. Nors apskųstosios nutarties priėmimo metu galutinis procesinis sprendimas mokestinio ginčo byloje dar nebuvo priimtas ir paskelbtas, ši aplinkybė šiuo metu nėra reikšminga ir aktuali, kadangi apeliacinio proceso metu apeliantų akcentuotas trūkumas išnyko – mokestinio ginčo byloje buvo priimtas ir paskelbtas galutinis procesinis sprendimas. Kita vertus, kolegijos jau pažymėta (nutarties 16 punktas), jog vien dėl mokestinio ginčo fakto, nepateikus objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytos ir apskaičiuotos mokestinės nepriemokos pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijamo finansinio reikalavimo šioje dalyje netvirtinti.
  10. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai