Byla e3K-3-394-684/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Andžej Maciejevski,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doka Lietuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doka Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Būstuva“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Doka Lietuva“ ir atsakovui SIA „Baltic builder“ Lietuvos filialui (pagal Juridinių asmenų registro duomenis – „Baltic builder“ filialas) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių per atstovą sudaryto sandorio pasekmes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.133 straipsnio 2 dalis), taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių sprendimo panaikinimą pirmosios instancijos teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Būstuva“ 129 011,81 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė neįvykdė savo prievolės sudaryti pagrindines butų pirkimo–pardavimo sutartis pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. šalių sudarytas preliminariąsias dviejų butų pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis bei vykdydama 2008 m. rugpjūčio 4 d. trišalę sutartį ieškovė atsakovei už parduodamus du butus sumokėjo visą kainą, todėl atsakovė, neįvykdžiusi prievolės, privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Ieškinį ieškovė prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
  4. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 21 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.
  5. Teismas iš rašytinių įrodymų nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 4 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašyta Preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 46, kurios 1.1 punkte atsakovė įsipareigojo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl 55,52 kv. m ploto buto (duomenys neskelbtini) pardavimo ieškovei. Šalių sutarta parduodamo buto kaina buvo 253 448 Lt (73 403,61 Eur). Sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad atsakovė 253 448 Lt ieškovės įmoką įskaitė pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. trišalę sutartį Nr. 08/0804 iki 2008 m. rugpjūčio 10 dienos. 2008 m. rugpjūčio 4 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašyta kita Preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 48, kurios 1.1 punkte atsakovė įsipareigojo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl 42,06 kv. m ploto buto (duomenys neskelbtini) pardavimo ieškovei. Šalių sutarta parduodamo buto kaina buvo 192 004 Lt (55 608,20 Eur). Sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad atsakovė 192 004 Lt ieškovės įmoką įskaitė pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. trišalę sutartį Nr. 08/0804 iki 2008 m. rugpjūčio 10 d. Pagal Sutarčių 5.18 punktą pagrindinė butų pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta pardavėjos pareikalavimu, namo baigtumui esant ne mažesniam kaip 80 proc. Trišalės sutarties 4 punkte nurodyta, kad atsakovė sumoka ieškovei 445 452 Lt skolą nekilnojamuoju turtu sudarydama su ieškove preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis. Trišalės sutarties 6 punkte nurodyta, kad po preliminariųjų butų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo iki 2008 m. rugpjūčio 10 d. butų kaina įskaitoma kaip šiame susitarime nurodytos skolos padengimas ir pasirašomas tarpusavio skolų suderinimo aktas.
  6. Byloje buvo pateiktas 2008 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų aktas bei 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės pranešimas dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal Trišalę sutartį, iš jo teismas nustatė, kad atsakovė įskaitė ieškovei 445 452 Lt pagal preliminariąsias sutartis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ieškovė buvo įvykdžiusi preliminariųjų sutarčių 4.1 punkto reikalavimus ir sumokėjo atsakovei 445 452 Lt (253 448 Lt ir 192 004 Lt) butų įmokas. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo teismas nustatė, kad atsakovė atitinkamai 2013 m. gruodžio 23 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. sudarė dviejų butų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis su T. M. ir R. G. bei N. G.. Teismo vertinimu, šis įrodymas patvirtino, kad atsakovė nesudarė su ieškove pagrindinių ginčo butų pirkimo–pardavimo sutarčių. Ieškovė savo patirtus nuostolius dėl atsakovės nesudarytų ginčo butų pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių prilygino jos atsakovei sumokėtoms buto įmokoms pagal Sutarčių 4.1 punktą.
  7. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagrindinės ginčo butų pirkimo–pardavimo sutartys atsakovės su ieškove nebuvo sudarytos, pripažino, kad įmokas už ginčo butus pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis atsakovė buvo gavusi be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (CK 6.237 straipsnis).
  8. Atsakovė pateikė prieštaravimus prašydama preliminarų teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nesutikimą su preliminariu teismo sprendimu atsakovė grindė tuo, kad preliminariosios butų pirkimo–pardavimo sutartys ir trišalė sutartis nesukelia ieškovei jokių teisių ir pareigų. Nurodytas sutartis UAB „Doka Lietuva“ direktorius sudarė su UAB „Būstuva“ atstovaujančiuoju direktoriumi A. P., kuris nebuvo atsakovės administracijos vadovas – generalinis direktorius. A. P. niekada nebuvo suteikti įgaliojimai sudaryti tokio turinio sandorius, taigi ieškovės nurodyti sandoriai UAB „Būstuva“ vardu buvo sudaryti tokių įgaliojimų neturinčio asmens. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorius, turėjo įsitikinti, kad juos sudaro su tinkamus įgaliojimus turinčiu kitos šalies atstovu, pasidomėti, ar jiems sudaryti nereikalingas UAB „Būstuva“ valdybos sprendimas. Atsakovė akcentavo, kad UAB „Doka Lietuva“ realiai nemokėjo pinigų pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis. Pabrėžė, kad 2009 metais buvo iškelta ir 2015 metais baigta UAB „Būstuva“ restruktūrizavimo byla, kurioje ieškovės finansinis reikalavimas atsakovei nebuvo pareikštas. Tai, atsakovės nuomone, patvirtina aplinkybę, jog ieškovė nelaikė atsakovės savo skolininke. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė ieškinį pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos (nuostolių) atlyginimo.
  9. Ieškovė atsiliepime į atsakovės prieštaravimus nurodė, kad atsakovei UAB „Būstuva“ atstovavęs direktorius A. P. sudarant preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis ir trišalę sutartį turėjo atsakovės antspaudą, kuriuo sandoriai buvo patvirtinti, preliminariosios sutartys buvo pasirašytos pagal atsakovės parengtas ir jos nuolatinėje veikloje naudojamas (tipines) sutartis. Be to, analogiško turinio preliminariosios, o vėliau ir pagrindinės sutartys buvo sudaromos ir su kitais asmenimis. Preliminariosiose sutartyse buvo įtvirtinta nuostata, jog sutartys sudarytos turint tam būtinus įgaliojimus. Ieškovė akcentavo, kad sudarytas sutartis atsakovė patvirtino. Ieškovės teigimu, apie preliminariosiose sutartyse nurodyto turto perleidimą tretiesiems asmenims ji sužinojusi tik 2015 m. rugsėjo 23 d., kai gavo šią aplinkybę patvirtinančius Nekilnojamojo turto registro išrašus.
  10. Atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, kuriame prašė šalių sudarytas preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis bei trišalę sutartį pripažinti negaliojančiomis ir priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priešieškinį grindė tuo, kad ginčijami sandoriai atsakovės vardu buvo sudaryti neįgalioto asmens A. P.. Nurodė, kad pagal bendrovės (atsakovės) įstatus jai atstovavo generalinis direktorius. A. P. nebuvo UAB „Būstuva“ vadovas – generalinis direktorius. UAB „Būstuva“ įstatinio kapitalo dydis sudarė 510 000 Lt (147 706,20 Eur), o ginčijamų sandorių vertė (suma) viršijo bendrovės 1/20 įstatinio kapitalo dalį, todėl netgi atitinkamo įgaliojimo A. P. išdavimas nebūtų buvęs pakankamas pagrindas sudaryti ginčijamus sandorius. Ieškovės elgesys sudarant sandorį su tokios teisės neturinčiu kito asmens atstovu laikytinas neprotingu. Atsakovė neigė atlikusi veiksmus, sąlygojusius ginčijamų sandorių patvirtinimą.
  11. Ieškovė su atsakovės priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai – A. P. darbo sutartis, direktoriaus pareiginė instrukcija, kurioje nurodyta, jog direktorius turi teisę išduoti įgaliojimus, sudaryti civilinius bei teisinius sandorius, atstovauti ir kt., patvirtina, kad nurodytas asmuo turėjo teisę sudaryti ginčijamus sandorius. Ieškovė akcentavo aplinkybę, jog šalių pasirašytas 2008 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų aktas ir 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės pranešimas dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį liudija apie šalių veiksmus patvirtinant sandorius. Šios aplinkybės taip pat patvirtino, kad atsakovei ginčijamų sutarčių sudarymas buvo žinomas, o A. P., turėdamas tinkamus įgaliojimus ir bendrovės antspaudą, sudarė teisėtus ir bendrovės veikloje tipinius sandorius.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. galutiniu sprendimu šio teismo 2015 m. spalio 21 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, atsakovės UAB „Būstuva“ priešieškinį atmetė, iš atsakovės UAB „Būstuva“ priteisė ieškovės UAB „Doka Lietuva“ naudai 1250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į preliminariosios sutarties sudarymo santykių teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą teismų praktikoje, pažymėjo, jog netinkamai vykdžiusi šios rūšies sutartį šalis privalo atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, nustatė, kad trišalės sutarties 6 punkte nurodyta, jog po preliminariųjų butų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo iki 2008 m. rugpjūčio 10 d. butų kaina įskaitoma kaip šiame susitarime nurodytos skolos padengimas ir pasirašomas tarpusavio skolų suderinimo aktas. Taigi padarė išvadą, kad šalių 2008 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų aktas bei 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės pranešimas dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį patvirtino, jog ieškovė įvykdė preliminariųjų sutarčių sąlygą sumokėti butų vertės įmokas, bet atsakovė preliminariosiose sutartyse nurodytus butus pardavė tretiesiems asmenims, taigi neįvykdė įsipareigojimo sudaryti su ieškove pagrindines butų pirkimo–pardavimo sutartis. Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė, be pagrindo atsisakiusi sudaryti pagrindines sutartis, privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
  3. Spręsdamas dėl atsakovės priešieškinyje suformuluotų reikalavimų pripažinti negaliojančiomis šalių sudarytas sutartis, pirmosios instancijos teismas akcentavo šiam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, pagal kurį tuo atveju, jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisinius padarinius atstovaujamajam, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Pažymėjo, kad įgaliojimai atstovui gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime, bet jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia. Tokio elgesio požymiais laikytini atvejai, kai asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu.
  4. Teismo vertinimu, bylos rašytiniai įrodymai – darbo sutartis, direktoriaus pareiginė instrukcija – akivaizdžiai patvirtino, kad A. P. buvo suteikta teisė ir jis turėjo įgaliojimus sudaryti ginčijamus sandorius. Teismo įsitikinimu, 2008 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas bei 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės pranešimas dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį patvirtina, kad atsakovė UAB „Būstuva“ įskaitė ieškovei 445 452 Lt (129 011,81 Eur) sumą pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis bei sumažino savo įsipareigojimus įskaitydama SIA „Baltic builder“ filialo skolą 445 900,63 Lt (129 011,81 Eur) suma. Teismas iš šių aplinkybių sprendė, kad atsakovei buvo žinomos jos prievolės pagal ginčijamus sandorius nuo sandorių sudarymo datos, todėl jie atsakovei yra privalomi. Spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė apie preliminariosiose sutartyse nurodyto turto perleidimą tretiesiems asmenims sužinojo 2015 m. rugsėjo 23 d., kai gavo išrašus iš Nekilnojamojo turto registro. Remdamasis tuo teismas padarė išvadą, jog sutrumpintas (trejų metų) ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. galutinį sprendimą ir priėmė naują sprendimą – Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. preliminarų sprendimą panaikino, ieškovės UAB „Doka Lietuva“ ieškinį atmetė, atsakovės UAB „Būstuva“ priešieškinį tenkino – pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento UAB „Būstuva“, UAB „Doka Lietuva“ ir SIA „Baltic builder“ Lietuvos filialo 2008 m. rugpjūčio 4 d. sudarytą trišalę sutartį Nr. 08/0804, UAB „Būstuva“ ir UAB „Doka Lietuva“ 2008 m. rugpjūčio 4 d. sudarytas preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 46 ir Nr. 48, priteisė iš ieškovės UAB „Doka Lietuva“ 5916,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovei UAB „Būstuva“.
  6. Kolegija nurodė, kad sudarant ginčijamus sandorius A. P. nebuvo UAB „Būstuva“ valdymo organas. Bylos duomenys patvirtino, kad A. P. bendrovėje dirbo nuo 2007 m. liepos 20 d. UAB „Būstuva“ ir A. P. sudarytos darbo sutarties 1.2 punkte nurodyta „komercijos direktorius, įmonių vadovai, pavaduotojai“. 2007 m. rugsėjo 3 d. pakeitus darbo sutartį, darbuotojas perkeltas į direktoriaus pareigas. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas UAB „Būstuva“ generalinis direktorius paaiškino, kad sudarant ginčijamus sandorius bendrovėje buvo ne vienas direktoriaus pareigas einantis darbuotojas, tačiau įmonės valdymo organo funkcijas vykdė tik generalinis direktorius. Pažymėjo, kad direktoriaus pareigybė iš esmės atitiko generalinio direktoriaus pavaduotojo tam tikroje veiklos srityje pareigybę. Nors A. P. darbo sutartimi priimtas dirbti direktoriumi, tačiau jis realiai vykdė įmonės direktoriaus statybai funkcijas. Šią aplinkybę patvirtino teismo posėdyje apklaustas pats A. P.. Aplinkybę, jog jam buvo pavesta užtikrinti statybos proceso priežiūrą, ieškoti subrangovų, vesti su jais derybas, patvirtino E. G. ir A. P. apklausos duomenys. Byloje neneigta aplinkybė, jog, A. P. sudarant UAB „Būstuva“ vardu ginčijamus sandorius, šios bendrovės vadovas – generalinis direktorius E. G. – nebuvo priėmęs sprendimo dėl ginčijamų sandorių, kurių vertė smarkiai viršijo pirmiau nurodytą bendrovės įstatinio kapitalo ir prisiimamų prievolių santykį (1/20 dalis kapitalo), sudarymo. Preliminariųjų sutarčių sudarymas negalėjo būti prilyginamas turto perleidimui Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nustatytų ribojimų prasme, juolab kad bylos duomenys patvirtino, jog tokias sutartis sudarydavo ne tik bendrovės generalinis direktorius, bet ir kitas darbuotojas, kuriam buvo priskirta tokia funkcija. Tokią išvadą dėl sutartis pasirašiusio asmens funkcijų apimties kolegija padarė ir iš įsiteisėjusio Kauno miesto aplinkybės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-442-288/2011.
  7. Byloje nustatytos aplinkybės leido kolegijai manyti, kad ieškovė neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų išaiškintos tikrosios A. P. įgaliojimų ribos. Vien tai, kad pasirašytos sutartys buvo patvirtintos bendrovės (atsakovės) antspaudu, šiai aplinkybei nustatyti nebuvo pakankamos. Ieškovės atstovas negalėjo patvirtinti aplinkybės, jog prieš ginčijamų sandorių sudarymą ieškovė patikrino viešus duomenis, reikšmingus nustatant UAB „Būstuva“ valdymo organo tapatybę, įstatinio kapitalo dydį (kas reikšminga taikant ABĮ 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtinus ribojimus). Pažymėtina, jog nustatyta, kad ieškovės vadovas buvo asmeniškai pažįstamas su atsakovės UAB „Būstuva“ generaliniu direktoriumi. Dėl to, vertinant ieškovės elgesį pagal protingumo kriterijų, akivaizdu, jog jos vardu sutartį pasirašančiam asmeniui turėjo kilti klausimas, kodėl sutartį sudarė ne UAB „Būstuva“ valdymo organas – generalinis direktorius, o kitas asmuo. Būtent tokiu atveju ieškovė turėjo pareikalauti tinkamai pagrįsti sutartis pasirašančio asmens įgaliojimų tikrumą ir ribas.
  8. Kolegija neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad 2008 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas ir 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės vardu surašytas pranešimas dėl įsipareigojimų pagal trišalę sutartį įvykdymo patvirtino pritarimą ginčijamiems sandoriams. Pritarimą neįgalioto ar įgaliojimus viršijusio asmens sandoriams turi pareikšti tokius sandorius (kurių negalėjo sudaryti kitas asmuo) galėjęs sudaryti asmuo – aptariamu atveju UAB „Būstuva“ generalinis direktorius. Šiuo atveju tiek skolų suderinimo aktą, tiek pranešimą dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį pasirašė bendrovės buhalterė. Ir nors pagal galiojantį teisinį reguliavimą bendrovės valdymo organas (nagrinėjamu atveju – generalinis direktorius) buvo atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, tačiau byloje nebuvo objektyvių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, jog tiek ginčijamų sandorių sudarymas, tiek dokumentai, kuriais ieškovė grindė kitos šalies pritarimą sandoriams, UAB „Būstuva“ valdymo organui buvo žinomi.
  9. Kolegija konstatavo, kad A. P., nors ir buvo atsakovės UAB „Būstuva“ atstovas, ginčijamą trišalę sutartį ir preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis (pastarąsias – kaip trišalės sutarties sąlygų vykdymo būdą) sudarė neturėdamas tam būtinų įgaliojimų, o atsakovė ginčijamų sandorių nepatvirtino ir jiems nepritarė. Ši aplinkybė lemia, kad ginčijami sandoriai atsakovei nesukėlė padarinių. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijami ir jų negaliojimą reglamentuoja CK 1.92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovo įgaliojimus apribojo įstatymas arba sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis). Kolegija sprendė, kad buvo pagrindai atmesti ieškinį dėl nuostolių, kurių atsiradimas kildinamas iš preliminariųjų sutarčių neįvykdymo, ir pripažinti negaliojančiomis 2008 m. rugpjūčio 4 d. trišalę sutartį ir 2008 m. rugpjūčio 4 d. preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis nuo jų sudarymo momento (CK 1.92 straipsnis), nes ginčijami sandoriai atsakovei nebuvo privalomi. Be to, neįrodytas ir jų įvykdymas, todėl negaliojančiais pripažintų sandorių negaliojimo pasekmių taikymo klausimas neiškilo.
  10. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčams taikytinas sutrumpintas trejų metų terminas, tik skirtingai sprendė dėl termino eigos pradžios momento. Ieškovė apie tai, jog atsakovė nevykdo ir nevykdys įsipareigojimų pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis, turėjo suvokti dar 2009 metų rugsėjo mėnesį, o nuo 2011 m. spalio 29 d. neliko net hipotetinės galimybės, jog pagrindinės sutartys galėtų būti sudarytos preliminariosiose sutartyse nurodytais terminais. Nors ieškovė dar 2009 metų rugsėjo mėnesį turėjo suprasti, kad atsakovė įsipareigojimų neįvykdys, kolegija ieškinio senaties termino pradžios eigos momentu laikė vėliausią terminą (2011 m. spalio 29 d.), kada neliko net teisinio pagrindo manyti, jog pagrindinės sutartys bus sudarytos. Tuo pagrindu buvo padaryta išvada, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. ieškovės ieškinys buvo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytą ieškinio senaties terminą.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. galutinį sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. preliminarų sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės UAB „Būstuva“ direktoriaus A. P. ir ieškovės sudarytų 2008 m. rugpjūčio 4 d. trišalės sutarties ir 2008 m. rugpjūčio 4 d. preliminariųjų butų pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias per atstovą sudarytų sandorių pasekmes, t. y. teismas iš esmės apsiribojo CK 2.133 straipsnio 6 dalies taikymu ir konstatavo sandorių negaliojimą, remdamasis vien ta aplinkybe, kad atsakovė jų nepatvirtino. Tuo tarpu nagrinėjimo dalykas turėjo būti ir CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalyse nurodytos aplinkybės, t. y. atsakovei pareiškus, kad ji nepatvirtina sandorių, teismai turėjo vertinti ieškovės argumentus, jog ji pagrįstai manė, kad atsakovės atstovas direktorius veikė atsakovės vardu kaip tinkamas atstovas, bei nežinojo ir neturėjo žinoti, kad šis viršijo savo įgaliojimus.
    2. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi atsakovės UAB „Būstuva“ generalinio direktoriaus E. G. parodymais, šis nurodė asmeniškai dalyvaudavęs derybose bei sudarant tokio sudėtingumo ir reikšmės įmonės veiklai sandorius, taip pat nurodė asmeniškai dalyvavęs derybose dėl kito sandorio su UAB „Doka Lietuva“, kurios vardu veikė direktorius V. B.. UAB „Būstuva“ generalinis direktorius teigė asmeniškai pažinojęs tuometinį ieškovės UAB „Doka Lietuva“ vadovą. Tačiau šie E. G. parodymai nepagrįsti jokia kita bylos medžiaga, o V. B. pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. Be to, 2008 m. rugpjūčio 4 d. preliminariąsias buto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 46 ir Nr. 48 kartu su V. B. pasirašė ieškovės darbuotojas kreditų valdymo vadybininkas V. S., galintis paliudyti, kaip atsakovės direktorius A. P. atskleidė savo atstovavimo faktą. Pirmosios instancijos teismas šių asmenų nekvietė liudyti.
    3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės generalinio direktoriaus E. G. perduotų atstovavimo teisių apimties atsakovės darbuotojui direktoriui A. P., netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atstovo teisę sudaryti atstovaujamojo vardu tokius sandorius, kuriuos atstovaujamasis gali sudaryti pats (CK 2.134 straipsnio 3 dalis), taip pat pažeidė principą, kad niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi. Vertinant UAB „.Būstuva“ direktoriaus A. P. veiksmus, jo teisių ir pareigų sudarant ginčijamus sandorius negalima atsieti nuo atsakovės UAB „Būstuva“ vadovo generalinio direktoriaus E. G. turimų teisių ar įgaliojimų, per kuriuos vykdomas bendrovės veiklos organizavimas ir įgyvendinami šios bendrovės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2011). A. P. nebuvo atsakovės valdymo organas, jis veikė atstovavimo pagrindu, neviršydamas jam atsakovės UAB „Būstuva“ vadovo suteiktų teisių, kurios nebuvo viršytos. Atsakovės vadovas generalinis direktorius E. G. perdavė A. P. tiek teisių, kiek pats turėjo, t. y. sudaryti bendrovės sandorius, todėl A. P., pasirašydamas ginčo sutartis, veikė atsakovės vardu neviršydamas jam suteiktų teisių (CK 2.133 straipsnio 1 dalis).
    4. Apeliacinės instancijos teismas nevertino viso atsakovės UAB „Būstuva“ direktoriaus pareiginės instrukcijos turinio, o apsiribojo tik 73 punktu, tačiau instrukcijos 3 punkte „Pareigybės tikslas: įmonės veiklos koordinavimas, vystymas, pelno siekimas“, taip pat 13, 15, 20, 21, 22, 29, 34 punktuose yra apibrėžtos direktoriaus pareigos sudarant visų rūšių bendrovės sandorius, o 46 ir 49 punktuose nurodyta, kad direktorius turi teisę sudaryti naudingas įmonei rangos, subrangos, paslaugų teikimo sutartis su visomis įmonėmis, organizacijomis ir disponuoti įmonės resursais, kaip tai reglamentuoja įmonės akcininkai, įstatymai, įmonės įstatai, pareiginės instrukcijos, kiti norminiai aktai. Akivaizdu, kad šios suteiktos A. P. teisės įgaliojo jį kaip atstovą atsakovės vardu sudaryti ginčo sandorius, kurie buvo tuo metu naudingi atsakovei, nes leido įgyvendinti jos tikslą – plėtoti jos statomus objektus.
    5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tik apeliacinėje instancijoje pateiktais dokumentais ir spręsdamas dėl 2008 m. rugpjūčio 4 d. trišalės sutarties negaliojimo, kurioje buvo aiškiai suformuluota šalių valia dėl skolos perkėlimo, kad atsakovo SIA „Baltic builder“ Lietuvos filialo skolą ieškovei (kreditorei) sumokės naujasis skolininkas – atsakovė UAB „Būstuva“, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, draudžiančias skolą perėmusiam skolininkui atsikirsti kreditoriui, motyvuojant pradinio skolininko ir naujojo skolininko santykiais (CK 6.119 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas ieškovės argumentus, esą nebuvo pagrindo vertinti skolos perkėlimo aplinkybių, pripažino nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas šiai aplinkybei pagrįsti rėmėsi neleistina įrodinėjimo priemone – atsakovės UAB „Būstuva“ pateiktu dokumentu, t. y. SIA „Baltic builder“ filialo ūkinių operacijų suvestine, kuria remtis nebuvo pagrindo, nes šis įrodymas neatitiko įrodinėjimo priemonių leistinumo pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį.
    6. Teismas turėjo vertinti paties A. P. subjektyviąją sandorių sudarymo valią, ar jis turėjo rimtą pagrindą manyti, kad jis ginčijamus sandorius sudaro kaip tinkamas atstovas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Tai byloje nebuvo paneigta. Šiuo atveju, jeigu A. P., tikėtina, elgėsi sąžiningai, pagal jam suteiktus ir žinomus įgaliojimus, tai nebuvo galima daryti išvados, kad ieškovei nebuvo žinoma apie jo turimas teises ir kad ji buvo nesąžininga. Be to, atsakovės direktorius A. P., kuris pagal UAB „Būstuva“ direktoriaus pareiginę instrukciją turėjo galią veikti bendrovės vardu ir sudaryti sandorius, atstovauti bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis, 2008 m. rugpjūčio 4 d. preliminariųjų butų pirkimo–pardavimo sutarčių 12.1 punkte bendrovės UAB „Būstuva“ vardu deklaravo, kad yra visi būtini leidimai, sutikimai, patvirtinimai ir įgaliojimai sudaryti minėtą sutartį ir kad jis neviršijo savo kompetencijos sudarant sutartis. Tai irgi suteikė rimtą pagrindą ieškovei manyti apie atstovo turimus tinkamus įgaliojimus.
    7. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ginčijamų sandorių naudingumo atsakovei, jos tikslų (CK 2.34 straipsnio 3 dalis), nesprendė, ar šis sandoris atitiko atsakovės interesus sudarant ginčo sutartis. Pagal sutarties laisvės principą CK 1.82 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl kitos šalies nesąžiningumo reikėjo aiškinti ir taikyti siaurai, t. y. nustatant, ar kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad juridinis asmuo neturėjo teisės sudaryti tokį sandorį. Be to, juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aplinkybę, kad atsakovės generalinis direktorius nežinojo apie sudarytus sandorius ir jų nepatvirtino, rėmėsi tik E. G. asmeniniais paaiškinimais byloje, nors pagal bylos medžiagą akivaizdu, kad UAB „Būstuva“ veiklos organizavimas buvo perduotas A. P.. Šiai aplinkybei pagrįsti ieškovė byloje prašė teismo kviesti liudyti buvusią UAB „Būstuva“ vyr. buhalterę R. J., kuri pasirašė 2008 m. rugpjūčio 4 d. pranešimą dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį, ir UAB „Būstuva“ vyr. buhalterę G. G., kuri pasirašė 2008 m. rugpjūčio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Atsakovės generalinis direktorius E. G. 2016 m. sausio 12 d. pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl liudytojų iškvietimo, kuriame nurodė, kad nesutinka su šių liudytojų iškvietimu, nes tai užvilkins bylos nagrinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas netenkino šio ieškovės prašymo. Taigi, akivaizdu, kad šių asmenų liudijimas dėl ginčijamų sandorių žinojimo generaliniam direktoriui E. G. galėjo būti nenaudingas.
    8. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai sprendė dėl ieškinio senaties termino taikymo, taikydamas sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį. Atsakovė UAB „Būstuva“ neperdavė ieškovei turto, kurį buvo įsipareigojusi perduoti pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. atsakovės gauti pinigai yra be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (CK 6.237 straipsnis), todėl ginčui turėjo būti taikomas bendrasis dešimties metų senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2012). Nuo ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą nepraėjo dešimt metų, nes pačios ginčo sutartys buvo sudarytos 2008 m. rugpjūčio 4 d., o ieškinys paduotas 2015 m. rugsėjo 25 d.
    9. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas atsakovės UAB „Būstuva“ skolos dydį atsakovui SIA „Baltic builder“ Lietuvos filialui, nesirėmė būtinosiomis įrodinėjimo priemonėmis, netinkamai taikė įrodinėjimo priemonių leistinumą reglamentuojančias teisės normas (CPK 177 straipsnio 3 dalis), nesivadovavo 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą. Nors apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovės UAB „Būstuva“ kartu su apeliaciniu skundu pateikta SIA „Baltic builder“ filialo ūkinių operacijų suvestinė patvirtino, jog atsakovė UAB „Būstuva“ buvo skolinga SIA „Baltic builder“ Lietuvos filialui iki ginčijamų sandorių sudarymo, jis pritarė atsakovės teiginiui, jog ji neturėjo pagrįstos priežasties perimti kelis kartus didesnę SIA „Baltic builder“ Lietuvos filialo prievolę, tačiau buvo paneigta apeliacinio proceso paskirtis patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi įrodymais, neištirtais teismo posėdyje, taip pažeisdamas įstatymų nustatytą įrodymų rinkimo ir tyrimo tvarką, bei tokius duomenis laikė faktiniais duomenimis (CPK 260 straipsnis, 263 straipsnio 2 dalis).
    10. Apeliacinės instancijos teismas nesigilino į nagrinėjamų įrodymų turinį ir juos neteisingai kvalifikavo. Ieškovės į bylą pateiktas 2008 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų aktas, kurį pasirašė atsakovės vyr. buhalterė G. G., bei 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės pranešimas dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį, kurį pasirašė vyr. buhalterė R. J., patvirtino, kad atsakovė UAB „Būstuva“ įskaitė ieškovei 445 452 Lt (129 011,81 Eur) pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 46 ir Nr. 48, taip pat pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. trišalę sutartį Nr. 08/0804 ir 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės pranešimą dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį UAB „Būstuva“ sumažino savo įsipareigojimus. Kadangi SIA „Baltic Builder“ filialas perėmė 445 900,63 Lt (129 011,81 Eur) skolą, už tai ginčo preliminariosiomis sutartimis įsipareigojo šią skolą sumokėti perleisdama du atsakovės UAB „Būstuva“ statomus butus. Kol ieškovė negavo atitinkamo ekvivalento (dviejų butų) iš atsakovės už nurodytą skolą, tol atsakovė UAB „Būstuva“ liko skolinga ieškovei, todėl vyr. buhalterė G. G. 2008 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų akte patvirtino atsakovės UAB „Būstuva“ 445 452,63 Lt (129 011,81 Eur) skolą pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. trišalę sutartį.
    11. Apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Pagal CK 2.133 straipsnio 8 dalį A. P. turėtų atsakyti kaip ginčijamus sandorius sudaręs asmuo, todėl apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas sukels teisines pasekmes ginčijamus sandorius sudariusiam A. P., nes jo veiksmų vertinimas gali turėti reikšmės dėl atgręžtinio reikalavimo teisės priteisti ieškovei patirtų nuostolių atlyginimą (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 360 straipsnis).
    12. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo priemones ir šalių įrodinėjimo pareigas, ir tai sudarė prielaidas netaikyti CK 2.133 straipsnio 9 dalies. Šalims pasirašant ginčo sutartis, ieškovė neturėjo pagrindo manyti, jog atsakovės vardu veikiantis UAB „Būstuva“ darbuotojas – direktorius A. P. – neįgaliotas atstovauti atsakovei. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovė buvo įgaliojusi A. P. atstovauti jai sudarant ginčijamus sandorius, surašant skolų suderinimo aktus su atsakovės vyr. finansininkėmis ir kitus veiksmus, ir tai patvirtina, kad ieškovė turėjo pagrindą manyti, jog sudarė susitarimus su atsakovės atstovu, turinčiu tokius įgaliojimus.
    13. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2011; 2007 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2006 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2016 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016).
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi ne tik CK 2.133 straipsnio 6 dalimi, bet taip pat išsamiai įvertino šalių elgesį sudarant ginčijamus sandorius bei įvertino realias ieškovės galimybes įvertinti A. P. įgaliojimų apimtį. Teismas, vertindamas ginčijamų sandorių teisėtumą pagal CK 2.133 straipsnio 9 dalies dispoziciją, taip pat įvertino ieškovės elgesį sandorių sudarymo metu, ar asmuo patikrino kitos šalies atstovo įgaliojimus, ar turėjo pagrindą abejoti deklaruojamų įgaliojimų tikrumu ir ribomis, ar sandorių sudarymo metu kilo abejonių dėl atstovo įgaliojimų, kokių veiksmų ieškovė ėmėsi abejonėms pašalinti. Ieškovė nepasidomėjo, ar A. P. turėjo tinkamus įgaliojimus sudaryti ginčijamus sandorius, ir neįsitikino jam suteiktų įgaliojimų apimtimi, nepaprašė pateikti įgaliojimą patvirtinančio dokumento, kaip to reikalaujama CK 2.143 straipsnyje.
    2. Kadangi ieškovė ir anksčiau buvo sudariusi sandorių su generalinio direktoriaus E. G. atstovaujama atsakove, tai ji žinojo, kad A. P. nebuvo atsakovės vadovas. Sistemiškai vertinant pareiginės instrukcijos nuostatas, A. P. išduoti įgaliojimus ir sudaryti civilinius bei teisinius sandorius galėjo tik neviršydamas jam suteiktų teisių (kompetencijų). Iš A. P. pareiginės instrukcijos nuostatų matyti, kad direktorius vadovavo statybos procesams, t. y. užtikrino statybos procesų įvykdymą laiku, todėl jis galėjo sudaryti tik medžiagų ir paslaugų pirkimo sandorius, neturėjo teisės vienasmeniškai sudaryti sandorius, kurių vertė viršija 1/20 įmonės įstatinio kapitalo vertės. Be to, pats A. P. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ginčijamų sandorių sudarymas nebuvo priskiriamas jo funkcijoms.
    3. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės pakankamos, kad būtų galima daryti išvadą, jog ieškovė žinojo, kad A. P. įgaliojimų sudaryti ginčijamus sandorius neturėjo, todėl ieškovės elgesys laikytinas nesąžiningu. Be to, ieškovės veiksmai po ginčijamų sandorių sudarymo suponuoja išvadą, kad pastaroji neturėjo ketinimų sudaryti pagrindines sutartis.
    4. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės veiksmus bei elgesį atsakovės restruktūrizavimo proceso metu, pagrįstai sprendė, kad ieškovė apie atsakovės įsipareigojimų nevykdymą pagal preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis turėjo suvokti dar 2009 metų rugsėjį. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, todėl taikytinas ne bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, o sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.
    5. Sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, atsakovė nematė pagrindo, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, o ieškovės nurodytos nutartys nėra aktualios nagrinėjamam ginčui.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių per atstovą sudaryto sandorio pasekmes (CK 2.133 straipsnio 2 dalies), aiškinimo ir taikymo

  1. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl sandorio, sudaryto per atstovą, galiojimo. Pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalį asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Taigi, kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų), atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).
  2. Atstovui suteiktų teisių apimtis, kaip ir atstovavimo faktas, gali būti aiškiai išreikšti – nustatyti įgaliojime (kai atstovaujama sandorio pagrindu), kituose atstovavimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose (kai atstovaujama įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu) arba numanomi iš konkrečių aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.) (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Abiem šiais atvejais sandoriai, sudaryti per atstovą, sukuria teisines pasekmes atstovaujamajam.
  3. CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalyse įtvirtinta išimtis, kai atstovas neturi realių įgaliojimų arba juos viršija, bet toks sandoris sukuria pareigas atstovaujamajam. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.133 straipsnio 9 dalies reguliavimą, yra pažymėjęs, kad atstovavimo santykiai tam tikromis sąlygomis gali atsirasti ne tik tada, kai atstovui suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo vardu, bet ir kai atstovas veikia, tokių teisių neturėdamas ar jas viršydamas. Teisės doktrinoje tokie santykiai, kai trečiasis asmuo turi rimtą pagrindą manyti sudarąs sandorį su kito asmens atstovu, turinčiu teisę veikti jo vardu, nors iš tiesų tas asmuo tokios teisės neturi, vadinami tariamu atstovavimu. CK 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Tariamas atstovavimas yra bendrosios taisyklės, kad atstovaujamajam teisinių padarinių sukelia tik įgalioto ir įgaliojimų neviršijusio atstovo atlikti veiksmai, išimtis, kuri grindžiama atstovaujamojo elgesio aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).
  4. Atstovaujamasis gali nuginčyti viršijusio įgaliojimus atstovo sudarytą sandorį ne visais atvejais, kai atstovas viršija savo įgaliojimus, bet tik tada, jei atstovaujamasis nedavė rimto pagrindo tikėti, kad atstovas įgaliojimus turi ir kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo įgaliojimus. Kasacinio teismo praktikoje ši taisyklė išvestina iš CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalių, pagal kurias atstovaujamasis yra saistomas atstovo sudaryto sandorio, jei įrodomos tariamo atstovavimo sąlygos. CK 2.133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, jog jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Nurodyto straipsnio 9 dalyje reglamentuojama, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Taigi, jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, pagrįstai tikėjo, kad atstovas veikia tinkamai įgaliotas dėl atstovaujamojo veiksmų, toks sandoris galios, nors įgaliojimai ir buvo viršyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017, 66 punktas).
  5. Nagrinėjamoje byloje atsakovė teigė, kad bendrovės darbuotojui A. P. bendrovės vadovas nebuvo suteikęs realių įgaliojimų sudaryti ginčijamus sandorius. Tokiu atveju turėjo būti vertinama, ar nebuvo tariamo atstovavimo atvejo. Sprendžiant dėl tariamo atstovavimo aplinkybės svarbu nustatyti, tik ar atstovaujamasis savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu (CK 2.133 straipsnio 2 dalis), ir ar kita sandorio šalis turėjo rimtą pagrindą manyti sudaranti sandorį su kito asmens atstovu, turinčiu teisę veikti jo vardu (CK 2.133 straipsnio 9 dalis), o ne tai, ar realūs įgaliojimai buvo suteikti.
  6. Nagrinėjamoje byloje sandorius sudaręs asmuo A. P. ėjo UAB „Būstuva“ direktoriaus pareigas, jis disponavo įmonės antspaudu, UAB „Būstuva“ vadovas buvo išdavęs jam rašytinį įgaliojimą sudaryti teisinius sandorius. Be to, iš pateiktos į bylą A. P. 2007 m. liepos 20 d. darbo sutarties su atsakove ir 2007 m. lapkričio 28 d. direktoriaus pareiginės instrukcijos nustatyta, kad direktorius turėjo teisę išduoti įgaliojimus, sudaryti civilinius bei teisinius sandorius, atstovauti ir kt. Šiuos įgaliojimus direktoriui A. P. suteikė UAB „Būstuva“ generalinis direktorius, todėl teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atstovaujamojo veiksmai išduodant plataus turinio rašytinį įgaliojimą direktoriui su neribota teise sudaryti teisinius sandorius leidžia teigti, kad tretieji asmenys galėjo pagrįstai spręsti, jog UAB „Būstuva“ darbuotojas buvo įgaliotas sudaryti minėtus sandorius.
  7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino, jog, tenkinant priešieškinį, sandoriai negalėjo būti nuginčyti ir negalėjo būti priteistas nuostolių atlyginimas, o apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino bendrovės vadovo teisės įgalioti darbuotojus ribas. Ginčui aktualios ABĮ 37 straipsnio redakcijos 8 dalyje nurodyta, kad bendrovės vadovas šio Įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus sandorius gali sudaryti, kai yra bendrovės valdybos sprendimas šiuos sandorius sudaryti, arba vienvaldiškai, kai bendrovėje valdyba nesudaroma. Apeliacinės instancijos teismas aiškino, kad kai valdyba nesudaroma, jos kompetencijai priskirtus sprendimus dėl prievolių, kurių balansinė vertė didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, gali priimti tik bendrovės vadovas, todėl įgaliojimas sudaryti sandorį, kurio vertė didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, negalioja. Tačiau, kaip teisingai pažymėta kasaciniame skunde, nors tik bendrovės vadovas sprendžia, ar tokius sandorius apskritai sudaryti, tai neriboja jo teisės įgalioti darbuotojus minėtus sandorius pasirašyti bendrovės vardu, tačiau už sandorius, kurie priklauso vadovo kompetencijai, bendrovei lieka atsakingas pats vadovas.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar ieškovė turėjo rimtą pagrindą manyti, kad ginčijami sandoriai sudaromi su tinkamu atstovu, vertino, ar ieškovė elgėsi rūpestingai taikant aukščiausius rūpestingumo standartus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, kaip bet kuris civilinių santykių dalyvis, privalėjo elgtis rūpestingai sudarydama ginčijamus sandorius, tačiau byloje nenustatyta faktų, kurie leistų spręsti, jog UAB „Doka“ nebuvo rūpestinga; priešingai, byloje nustatyta, kad UAB „Būstuva“ atstovas turėjo bendrovės generalinio direktoriaus išduotą rašytinį įgaliojimą, leidžiantį A. P. sudaryti sandorius bendrovės vardu be apribojimų. Toks elgesys atitiko rūpestingo civilinių santykių dalyvio standartą.
  9. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad buvo įrodyta ir tinkamai nustatyta tariamo atstovavimo aplinkybė, sandorio patvirtinimas papildomai nenustatytinas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2011; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-611/2016 22 punktą), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje 2008 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas bei 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės pranešimas dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį įrodo, kad atsakovė UAB „Būstuva“ ginčijamus sandorius iš dalies įvykdė – įskaitė ieškovei 445 452 Lt (129 011,81 Eur) pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis bei sumažino savo įsipareigojimus „SIA Baltic builder“ Lietuvos filialo skolą 445 900,63 Lt (129 011,81 Eur) suma. Dėl to pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir šias nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad atsakovei buvo žinomos jos prievolės pagal ginčijamus sandorius nuo jų sudarymo datos, todėl jie privalomi atsakovei.
  10. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sandorį patvirtinti turėjo pats bendrovės vadovas, o nenustačius aplinkybės, kad bendrovės vadovas šiuos sandorius patvirtino, konstatavo, kad sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant ABĮ 34 straipsnio 4 dalyje nustatytus ribojimus. CK įtvirtinta, kad tam, jog nuginčijamas CK 1.92 straipsnio pagrindu sandoris galiotų, jis turi būti patvirtintas atstovaujamojo. Kada sandorį sudaro juridinis asmuo, sprendžiant, ar sandoris patvirtintas jį visiškai ar iš dalies įvykdant, vertinami objektyvūs juridinio asmens veiksmai sandorio vykdymo aspektu. Juridinis asmuo veikia, įgyja teises ir pareigas ne tik per bendrovės vadovą, bet ir per kitus atsakingus darbuotojus pagal jų kompetenciją. Vertinant iš sandorį su įmone sudariusio asmens perspektyvos, UAB „Būstuva“ ginčo sandorius vykdė, nes pateikė pranešimą dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal trišalę sutartį, pasirašytą už tokias procedūras įmonėje atsakingo asmens (vyr. buhalterės). Ar vadovas subjektyviai apie šį konkretų įskaitymą žinojo, nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga, nes rizika dėl vadovo nežinojimo ar darbuotojų nerūpestingo veikimo tenka UAB „Būstuva“.

13Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių sprendimo panaikinimą, pirmosios instancijos teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), aiškinimo ir taikymo

  1. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.
  2. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis).
  3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinių suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat 2017 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017 25 punktą).
  4. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių turinį konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų pasikeitimo, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos tokių asmenų teisinei padėčiai, t. y. nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl A. P. teisių, pareigų ar teisinio statuso. Dėl to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių, pareigų ar teisinio statuso (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl to pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto.

14Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, aiškinimo ir taikymo

  1. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).
  3. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016 35 punktą; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 24–26 punktus; ir kt.).
  5. Nagrinėjamu atveju teismai skirtingai sprendė dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo, kai iš VĮ Registrų centro 2015 m. rugsėjo 23 d. gavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, iš kurių matyti, kad atsakovė atitinkamai 2013 m. gruodžio 23 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. sudarė butų Nr. 46 ir 48 (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis ne su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą turėjo suvokti 2009 metų rugsėjo mėnesį, o nuo 2011 m. spalio 29 d. neliko net hipotetinės galimybės, jog pagrindinės sutartys galėtų būti sudarytos preliminariosiose sutartyse nurodytais terminais, t. y. ieškovė dar 2009 metų rusėjo mėnesį turėjo suprasti, kad atsakovė įsipareigojimų neįvykdys.
  6. Teisėjų kolegija nurodo, kad, kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, ieškinio senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes, kad atsakovė 2013 m. gruodžio 23 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. sudarė butų Nr. 46 ir 48 (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis ne su ieškove, o su kitais pirkėjais, į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2015 m. rugsėjo 23 d. gavusi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas bylai aplinkybes, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).
  7. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias per atstovą sudaryto sandorio pasekmes (CK 2.133 straipsnio 2 dalis), todėl šio teismo priimtas procesinis sprendimas naikintinas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
  2. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė laikytina bylą pralaimėjusia šalimi, todėl neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Kasacinį skundą patenkinus, ieškovei priteistinas iš atsakovės kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 1836 Eur už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnis). Ieškovė taip pat pateikė duomenis (2017 m. kovo 20 d. sąskaitą, mokėjimo nurodymą) apie 700 Eur išlaidų advokato pagalbai sumokėti už kasacinio skundo parengimą pagal 2015 m. balandžio 14 d. profesinių paslaugų sutartį. Ieškovė už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą taip pat turėjo 450 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovės (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11, 8.12 punktai, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
  4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 7,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą.

18Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Doka Lietuva“ (j. a. k. 300042618) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ (j. a. k. 135127452) 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

19Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Doka Lietuva“ (j. a. k. 300042618) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ (j. a. k. 135127452) 2536 (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

20Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ (j. a. k. 135127452) 7,80 Eur (septynis Eur 80 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai