Byla A-146-94-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Jonui Rinkevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Gyčiui Šarkai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens J. S. (J. S.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir J. S. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir Prokuroras, ir pareiškėjas) pareiškimu (T 1, b. l. 2-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAV administracija, atsakovas) 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2422 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui J. S.“ (toliau – ir Sprendimas

5Nr. 2.4-01-2422) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,3200 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ( - ) (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus

6Nr. ( - )).

7Paaiškino, kad Sprendimu Nr. 2.4-01-2422 J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisė valdyto nekilnojamojo turto dalį - 1,63 ha žemės ( - ), kuris Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 buvo priskirtas Vilniaus miestui. Sprendime nurodyta, kad J. S. grąžinamas natūra bendras 1,34 ha žemės sklypas žemės ūkio veiklai. Remiantis Sprendimu Nr. 2.4-01-2422 Nekilnojamojo turto registre įregistruota J. S. nuosavybės teisė į 0,3200 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą ( - ) (kadastrinis

8Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )), kuriame yra 0,2500 ha miško žemės. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos (toliau – ir Valstybinė miškotvarkos tarnyba) 2008 m. birželio 28 d. pažymą Nr.16246, 2008 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0806-0040 ir 2008 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktą minėtame žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )) yra 0,18 ha valstybinės reikšmės miško žemės.

9Pareiškėjas teigė, kad priimant Sprendimą Nr. 2.4-01-2422, kuriuo atkurtos J. S. nuosavybės teisės į 0,3200 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ( - ), kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnis ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 ir 13 straipsniai. Pagal minėtas įstatymų normas valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Todėl nuosavybės teisių atkūrimas natūra į miškus, kurie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, negalimas. Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. S. grąžinant natūra 0,3200 ha žemės sklypą ( - ), kuriame yra valstybinės reikšmės miško, naikintina kaip neteisėta, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

10Pareiškėjas pažymėjo, kad kreipdamasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo vadovaujasi Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu. Akcentavo, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

11Pareiškėjas pažymėjo, kad termino, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje, kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, su prašymu nepraleido, nes administracinių teismų praktikoje prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, termino kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsirandą anksčiau. Ginčo atveju pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą Vilniaus apygardos prokuratūra sužinojo 2008 m. liepos 16 d. gavusi Aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 14 d. raštą, kuriuo buvo prašoma kreiptis į teismą dėl galimai neteisėtų VAV administracijos sprendimų atkurti nuosavybės teises į 27 žemės sklypus ( - ), kuriuose yra valstybinės reikšmės miškai, panaikinimo. Tačiau minėtu raštu pateikti duomenys nebuvo pakankamai išsamūs, kad būtų galima iš karto nuspręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, nebuvo pridėtos administracinių aktų, kurių panaikinimą teismine tvarka prašyta inicijuoti, kopijos. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, siekdama surinkti pakankamai duomenų apie galimą viešojo intereso pažeidimą, kreipėsi į VĮ Registrų cento Vilniaus filialą ir VAV administraciją dėl papildomų dokumentų pateikimo, kurie iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo buvo gauti 2008 m. rugpjūčio 4 d., o iš VAV administracijos – 2008 m. rugpjūčio 22 d. Todėl šiuo atveju terminas prokurorui kreiptis su prašymu į teismą ginant viešąjį interesą skaičiuotinas nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. ir jis nėra praleistas.

12Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 160-162) paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“, patvirtino VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 metais parengtą Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projektą (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimas susideda iš etapų (darbų stadijų). VAV administracija vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka (toliau – ir ŽRŽ projektų rengimo tvarka), t. y. Žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų su Vilniaus miškų urėdija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka jai priskirtoje teritorijoje atlieka miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas. Vilniaus miškų urėdija derinant Žemėtvarkos projektą, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas, pastabų nepateikė.Atsižvelgdama į Žemėtvarkos projektu J. S. suformuotus natūra grąžintinus žemės sklypus bei į Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtus žemės sklypo kadastro duomenis, žemės sklypo planą, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentus, VAV administracija priėmė Sprendimą Nr. 2.4-01-2422. Pareiškėjas neginčija minėto žemės sklypo suformavimo dokumentų. Atsakovo nuomone, neįrodžius, jog Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo naikinti šį Sprendimą.

13Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 buvo priimtas atsižvelgiant į 2000 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą Žemėtvarkos projektą, t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2013) įsigaliojimo. Ginčydamas Sprendimą Nr. 2.4-01-2422 pareiškėjas remiasi Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažyma Nr.16246, kurioje nurodoma, kad 0,32 ha ploto žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )) yra 0,18 ha miško, tačiau nenurodo, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra valstybinės reikšmės miško. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnis numato sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimtų pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką panaikinimo ar patikslinimo galimybę administracine tvarka (jeigu tokie pažeidimai nustatomi), tačiau pareiškėjas nepagrįstai į tokią įstatyme numatytą galimybę neatsižvelgė.

14Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su Prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimu sutiko ir prašė pareiškimą tenkinti. Atsiliepime (b. l. 168-170) paaiškino, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruoti Vilniaus miškų urėdijos 556 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 4 bei Vilniaus miškų urėdijos 557 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 14, kurie Nutarimu Nr. 2013 yra priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - ). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažyma Nr. 16246, 2008 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmes schemos fragmentas Nr. P0806-0040 ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. birželio 19 d. aktas Nr.211 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis

15Nr. ( - ), patenka 0,18 ha valstybinės reikšmės miško.

16Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ), nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas 2004 m. balandžio 6 d sprendimu Nr. 2.4-01-2422, t. y. po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje ir Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Todėl teigė, kad Sprendimas Nr. 2.4-01-2422, kuriuo perleidžiamas valstybinės reikšmės miškas privačion nuosavybėn (atkuriant nuosavybės teises) yra neteisėtas. Kadangi VAV administracija, atkurdama nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, todėl Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu, bei turi būti taikoma restitucija natūra valstybinės reikšmės mišką grąžinant Lietuvos valstybei.

17Tretysis suinteresuotas asmuo J. S. (J. S.) su pareiškimu nesutiko ir prašė bylą nutraukti. Atsiliepime (b. 1. 173-177) paaiškino, kad Sprendimu Nr. 2.4-01-2422 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto nekilnojamoji turto dalį - 1,63 ha žemės sklypą, esantį ( - ), teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirta Vilniaus miestui. Skundžiamu sprendimu jam buvo grąžintas natūra bendras 1,34 ha žemės sklypas žemės ūkio veiklai. 2004 m. birželio 25 d. Nekilnojamojo turto registre remiantis Sprendimu Nr. 2.4-01-2422 buvo įregistruota jo nuosavybės teisė į 0,32 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą ( - ) (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )). Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nepagrįstai remiasi 2008 metų dokumentais, nes Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 priimtas 2004 metais. Priešingu atveju, būtų pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas ir jo teisėti lūkesčiai. Pažymėjo, kad Sprendimu Nr. 2.4-01-2422 jam buvo grąžintas natūra bendras 1,34 ha žemės sklypas žemės ūkio veiklai, jis negavo žemės sklypo miškų ūkio veiklai, todėl pareiškėjo teiginys, kad žemės sklype yra 0,18 ha valstybinės reikšmės miško žemės, yra nepagrįstas. Teigė, kad sistemiškai aiškinant ginčijamo Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 priėmimo metu galiojusias įstatymų nuostatas, reglamentuojančias žemės ūkio paskirties bei miško ūkio paskirties žemės disponavimo bei nuosavybės teisių įgyvendinimo tvarką, matyti, kad tik miško ūkio paskirties žemė pagal Žemės įstatymą ir Miškų įstatymą galėjo būti priskirta ar pagal įstatymą laikoma valstybinės reikšmės. Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 priėmimo metu žemės sklypas, į kurį jam atkurtos nuosavybės teisės, buvo žemės ūkio paskirties, o jame įsiterpęs miško plotas nebuvo suformuotas kaip atskiras sklypas, todėl jis negali būti laikomas valstybinės reikšmės mišku, nes pagal galiojusias nuostatas, valstybinės reikšmės mišku pripažintinas tik toks miesto miškas, kuris buvo miško ūkio paskirties žemėje.

18Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas, praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalies panaikinimo, todėl byla turėtų būti nutraukta.Remiantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, terminas apskųsti Sprendimą Nr. 2.4-01-2422 turi būti skaičiuojamas nuo 2004 m. birželio 26 d., nuo tos dienos, kai žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl paskutinė diena paduoti skundą (prašymą) laikytina 2004 m. liepos 25 d. Prokuroras į teismą dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 panaikinimo kreipėsi tik po 4 metų. Įstatyme nustatytų terminų, per kuriuos galima paduoti skundą dėl valstybės institucijų sprendimų ginčijimo, paskirtis - saugoti teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, todėl griežtas įstatyme nustatytų terminų laikymasis bei teisinių santykių stabilumo išlaikymas, kaip ir siekis apsaugoti valstybės interesus, yra vienodai svarbūs viešieji interesai, kurie turi būti derinami tarpusavyje. Prioritetas turėtų būti teikiamas teisiniam stabilumui. Prašymas panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo negali būti vertinamas kaip proporcinga priemonė siekiant apsaugoti valstybinės reikšmės miškus bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą.

19Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,32 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, tačiau pareiškime nurodoma, kad valstybinės reikšmės miško žemė šiame sklype sudaro ne 0,32 ha, bet tik 0,18 ha, t. y. likusioji dalis - 0,14 ha nėra valstybinės reikšmės miškas, o tai reiškia, kad netgi pripažinus, jog jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje yra valstybinės reikšmės miško, negali būti panaikintas visas ginčijamas Sprendimas Nr. 2.4-01-2422, nes nuosavybės teisių atkūrimo į 0,14 ha dydžio žemės sklypo dalį teisėtumas nėra ginčijamas. Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jei Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalis būtų panaikinta, neliktų teisinio pagrindo, kuriuo jis (J. S.), kaip savininkas, valdo ir disponuoja ginčo žemę ir tai trukdytų jam tinkamai įgyvendinti nuosavybės teises.

20II.

21Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu Vilniaus apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą patenkino iš dalies - panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2422 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui J. S.“ dalį, kuria atkurta nuosavybės teisė grąžinant natūra 0,18 ha miško žemės sklypą. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

22Teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsniu, nustatančiu, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Valstybės ar jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis. Kilusio ginčo esmė yra viešojo administravimo subjekto individualaus teisės akto, priimto vykdant viešąjį administravimą (nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą), t. y. VAV administracijos 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalies, teisėtumo patikrinimas. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Atkūrimo įstatymas, Žemės įstatymas, Miškų įstatymas.

23Teismas nustatė, kad VAV administracija, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymu, 2004 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2422 atkūrė J. S. nuosavybės teisę į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1,63 ha žemės, grąžinant natūra 1,34 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, bendrą 0,29 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai) (b. 1. 17, 62). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas tvirtina, kad žemės sklypas (unikalus

24Nr. ( - )), esantis ( - ), kurio plotas 0, 32 ha, žemės ūkio naudmenų plotas 0,07 ha, iš jo ariamos žemės plotas 0,07 ha, miško žemės plotas 0,25 ha, nuosavybės teise priklauso J. S., įregistravimo pagrindas 2004 m. balandžio 6 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-2422 (b. 1. 15-16).

25Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažymos Nr. 16246 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas (b. 1. 10), 2008 m. birželio 28 d. Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento (b. 1. 9) ir Miškų valstybės kadastro duomenų 2008 m. birželio 19 d. patikrinimo akto Nr. 211 (b. 1. 11-13) teismas nustatė, kad ginčo sklype (unikalus Nr. ( - )) yra 0,18 ha miško žemės (b. 1. 10). Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. 1-1304 1 straipsnio

268 punktu Vilniaus miesto savivaldybei priskirta Vaidotų ir Pagirių gyvenamųjų vietovių dalis.

27Teismas nustatė, jog Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2008 m. birželio 28 d. raštu Nr. 643 informavo Aplinkos ministeriją, kad 2008 m. gegužės 28 d. ir 2008 m. birželio 19 d. buvo atliktas Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimas vietoje ir pagal VĮ Registrų centro duomenis nustatyta, kad 27 žemės sklypų nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimu jau po to, kai Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 atitinkamus miškų plotus priskyrė valstybinės reikšmės miškams (b. 1, 8). Aplinkos ministerija 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. (3-4)-D8-6166 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo (b. 1. 6-7). Iš Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. rašto Nr. 12-2-1037 teismas nustatė, kad Nutarimu Nr. 2013 Vilniaus mieste buvo patvirtintas 13,99 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotas pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas.

28Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, išimtinės nuosavybės teise jie priklauso Lietuvos Respublikai. Žemės įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemę, priklausančią Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Teismas akcentavo, kad miestų teritorijoje esantys miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams ir tai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Remdamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis teismas padarė išvadą kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamą administracinį aktą pažeidė Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnį bei Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.

29Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą pagal asmens, valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos pranešimą pasiūlymą pareiškimą skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, taip pat teismų praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ įpareigojo prokuratūrą, ginant viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yrą žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. bei 2006 m. kovo 14 d. nutarimai.

30Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 2 dalį prokuroras turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika pagal kurią tais atvejais, kai prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipiasi į teismą ir prašo panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taikomas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Priešingu atveju būtų sukurtas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose. Prokurorai nepagrįstai įgytų daugiau galimybių ginčyti administracinius aktus, nei kiti asmenys, o tai nesiderintų su administracinių bylų teisenos principais (administracinė byla Nr. AS3-381/2004, Nr. AS11-511/2004, Nr. AS14-477/2004). Sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą, svarbus momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas terminas, nustatymas. Vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje A7-585/2005). Įvertinęs rašytinių įrodymų pateikimo prokuratūrai datas (VAV administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. S18-906, (b. 1. 18), VĮ „Registrų centro“ 2008 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. RA(5.1.32)-29881 (b. 1. 14) ir kt.), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pareiškimo padavimo teismui termino nepraleido, todėl trečiojo suinteresuoto asmens J. S. argumentus dėl praleisto termino atmetė kaip nepagrįstus.

31Ištyręs įrodymus teismas konstatavo, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. Nutarime Nr. 2013 aiškiai įvardinti valstybinės reikšmės miško plotai, esantys Vilniaus mieste, tarp jų ir 0,18 ha miško plotas, patenkantis į J. S. grąžintą žemės sklypą ( - ). Tai patvirtina ir Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštas Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Teismas nustatė, kad VAV administracija, žinodama apie valstybinės reikšmės miškų plotus Vilniaus mieste, neįsigilino į teisės aktų nuostatas, nenuosekliai ir neišsamiai išanalizavo bei vertino dokumentus, susijusius su žemės grąžinimu J. S., todėl priėmė neteisėtą sprendimą dalyje, kuria jam atkūrė nuosavybės teisę į 0,18 ha žemės sklypą, kuris yra pripažintas valstybinės reikšmės mišku.

32Pareiškėjas prašė panaikinti 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4-012422 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra J. S. 0,32 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, tačiau teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad miško plotas sudaro ne 0,32 ha, o 0,18 ha, todėl padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 naikintinas dalyje dėl J. S. gražinto nuosavybėn 0,18 ha miško žemės sklypo, kitoje dalyje šis Sprendimas paliktinas nepakeistu.

33III.

34Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ir tretysis suinteresuotas asmuo J. S. pateikė apeliacinius skundus (T 1, b. l. 205-210, T 2, b. l. 1-4), kuriais prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prokuroro pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Tretysis suinteresuotas asmuo J. S. taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

35Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniame skunde (T 2, b. l. 1-4) teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

361. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino, kad Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 priimtas nenuginčytų ir galiojančių administracinių aktų pagrindu. Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai (žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo ribų paženklinimas vietovėje, kadastro duomenų parengimas ir kt.) tarpusavyje susiję ir sukeliantys teisines pasekmes po jo einančiam nuosavybės teisių atkūrimo etapui bei asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į 2000 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą Žemėtvarkos projektą, kuriuo buvo nustatytos ginčijamo žemės sklypo ribos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Ribų įregistravimo pareiškėjas taip pat neginčija.

372. Ginčijamas žemės sklypas buvo suformuotas (jo ribos nustatytos) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01 patvirtintu Žemėtvarkos projektu iki Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.2013 įsigaliojimo. Taigi administracinė procedūra buvo pradėta iki Nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo ir baigta remiantis iki šio Nutarimo priimtais administraciniais aktais.

383. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią, tačiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip. Žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01, ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas parengtas 2004 m. balandžio 6 d. Teigia, kad teismas nesilaikė nei minėtos įstatymo normos, nei bendrosios taisyklės, pagal kurią teisės normos neturi atgalinio veikimo galios.

394. Teismas, pasisakydamas, kad miškai, priskirti miesto miškams, yra valstybinės reikšmės miškai, neįvertino Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažymoje Nr. 16246 nurodytų duomenų, kad ginčo žemės sklype miesto miškams priskirtas plotas yra 0,03 ha, likęs plotas (0,15 ha) priskiriamas ūkiniams miškams.

405. Teismas sprendime nepasisakė dėl Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje numatytos sprendimų naikinimo galimybės administracine tvarka.

41Tretysis suinteresuotas asmuo J. S. savo apeliacinį skundą (T 1, b. l. 205-210) grindžia šiais argumentais:

421. Pakartojamas atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentas, kad Prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą dėl Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 panaikinimo. Teigiama, kad teismas tik formaliai atsižvelgė į dokumentų pateikimo prokuratūrai datas, neįvertino, kad praėjus neprotingai ilgam terminui nuo skundžiamo akto priėmimo prokuroro kreipimusi į teismą buvo pažeisti protingumo ir teisingumo principai, teisinių santykių stabilumas, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, ir kurio sąžiningumu nėra pagrindo abejoti, teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Remiamasi teismų praktika, kurioje pasisakoma dėl terminų kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007 ir 2008 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.: 3K-7-38/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 ir 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

432. Bylą nagrinėjęs teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, pažeidė įstatymo (teisės akto) negaliojimo atgal principą (lex retro non agit), nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, tačiau galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip. Kadangi ginčijamas administracinis aktas priimtas 2004 metais, materialiniams teisiniams santykiams privalu taikyti tuo metu galiojusius teisės aktus.

443. Atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendimu Nr. 2.4-012422 jis negavo žemės sklypo miškų ūkio veiklai. Sistemiškai aiškinant šio Sprendimo priėmimo metu galiojusias Žemės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias žemės ūkio paskirties bei miško ūkio paskirties žemės disponavimo bei nuosavybės teisių įgyvendinimo tvarką, matyti, kad tik miško ūkio paskirties žemė pagal šį ir Miškų įstatymą galėjo būti priskirta ar pagal įstatymą laikoma valstybinės reikšmės. Tokia išvadą daro remdamasis Miškų įstatymu ir Žemės įstatymo 25 ir 26 straipsniais.

454. Teismas privalėjo įvertinti dviejų interesų - viešo ir privataus - santykį bei pasisakyti dėl jų tarpusavio derinimo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21d. nutarimas). Pažymėjo, jog Konstitucijoje įtvirtintos vertybės pažeidimas nėra vienintelis reikalavimas, kad tam tikras interesas būtų pripažintas viešuoju (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Teismas nepasisakė dėl J. S. privataus intereso, tarsi darydamas prezumpciją, jog asmens individualus interesas visiškai nereikšmingas. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). Teismas iš dalies tenkindamas Prokuroro reikalavimą, neįvertino kylančių padarinių asmeniui - neatsižvelgė į tai, kad apelianto atžvilgiu paneigiamas teisingumo principas, teisėtų lūkesčių apsauga, asmuo, kuris paklūsta teisei bei laikosi įstatymų reikalavimų, kurio sąžiningumu nėra pagrindo abejoti, praranda pasitikėjimą valstybe ir teise. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės - asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas - negali būti priešpriešinamos, todėl šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Apelianto manymu, šie interesai būtų buvę suderinti ir nepanaikinus Sprendimo dalies - viešas interesas gali būti apsaugotas nustatant specialias naudojimo sąlygas ir apribojimus, o specialios miško naudojimo sąlygos J. S. atžvilgiu yra nustatytos. Toks sprendimas atitiktų proporcingumo principą (išlaikoma interesų pusiausvyra, interesai nesupriešinami), protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijus bei būtų teisingas abiejų šalių (valstybės ir privataus asmens) atžvilgiu. Teismas to nevertino.

465. Teismas turėjo įvertinti ir tai , kad ginčas susijęs ne tik su nuosavybės atkūrimu, tačiau ir su savininko teisių suvaržymu. Kadangi bet kokie žmogaus teisių ribojimai privalo būti sprendžiami laikantis imperatyviai Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų reikalavimų, teismas privalėjo į tai atsižvelgti, apribodamas apelianto nuosavybės teisę, nes ginčijamas Sprendimas yra ne tik administracinio pobūdžio aktas, bet kartu ir vienintelis nuosavybės įgijimo pagrindas, kurį panaikinus apribota apelianto valdymo, naudojimo ir disponavimo savo nuosavybe. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad bet kokie nuosavybės teisės apribojimai turi būti teisėti, išplaukti iš įstatymo, skirti visuomenės interesams ginti ir atitikti proporcingumo principą siekiamo tikslo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino nė vieno minėto kriterijaus, neatkreipė dėmesio į tai, kad apeliantas nuosavybės teises atkūrė į žemės sklypą žemės ūkio veiklai, kad nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos praėjo daugiau kaip ketveri metai, neįvertino, kad ginčijamas sprendimas naikintinas tik dėl valstybės institucijų kaltės, todėl ateityje gali kilti žalos atlyginimo iš valstybės klausimas. Tai reiškia, kai dėl tokio sprendimo priėmimo apeliantui perkeliama neigiamų pasekmių šalinimo našta inicijuoti žalos atlyginimo klausimą ir iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kai pagal Atkūrimo įstatymą tokią teisę jam realizuoti būtų nepateisinamai sunku.

47Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė atsiliepimus į apeliacinius skundus (T 2, b. l. 12-15, 16-19), kuriais prašo apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

48Atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens J. S. apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

491. Nesutinka, kad ginčo miškas nėra valstybinės reikšmės miškas. Teigia, kad apeliantas neteisingai aiškina minėtų įstatymų nuostatas, nes nei Žemės įstatymo 25 ir 26 straipsniuose, nei Miškų įstatyme nėra numatyta, kad žemės ūkio paskirties žemėje esantiems miškams netaikomos Miškų įstatymo nuostatos dėl miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams. Todėl tai, kad teisės aktai nedraudžia tam tikrais atvejais formuoti žemės ūkio paskirties sklypų, kuriuose būtų miško žemės (kai sklypai formuojami ne miestuose), ir apeliantui natūra grąžintam ginčo sklypui buvo nustatyta žemės ūkio, o ne miškų ūkio, pagrindinė tikslinė žemės paskirtis, ginčijamo Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 neteisėtumo nešalina. Ginčo miškas, patenkantis į ginčo žemės sklypą yra įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ką patvirtina byloje esantys Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys. Kad ginčijamo Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miško, be minėtų Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktų duomenų taip pat patvirtina byloje esančios nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos dokumentų kopijos bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Ginčo žemės sklypas 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304 buvo priskirtas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai. Pagal Miškų įstatymo (2003 m. gruodžio 30 d. redakcija, įsigaliojusi 2004 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 5 dalį miestų teritorijose esantys miškai yra miestų miškai, o pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos yra papildomai specialiai tokiems priskyrusi. Tą 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas. Byloje nustatyta, kad ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams papildomai buvo priskirtas ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, ir tai buvo padaryta žymiai anksčiau, nei priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. 2.4-01-2422.

502. Nesutinka, kad teismas remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu pažeidė įstatymo atgal negaliojimo principą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis reglamentuoja teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes, tačiau šioje administracinėje byloje teismas rėmėsi ne teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai, o tik Konstitucinio Teismo minėtame nutarime pateiktu Miškų įstatymo normų, nepripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai ir galiojusių nuo pat Miškų įstatymo priėmimo, turinio išaiškinimu.

513. Nesutinka su apelianto argumentais, kad prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Nurodo, kad teismas spręsdamas šį klausimą, vertino kada Prokurorui buvo pateikta medžiaga, kuri yra pakankama spręsti apie viešojo intereso pažeidimą ir tai vertino atsižvelgdamas į teismų praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teigia, kad pagrindo manyti, kad šioje byloje prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą, neduoda ir apelianto nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys (žr.2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-l576/08, 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Pažymi, kad šios nutartys buvo priimtos nagrinėjant administracines bylas, kurių konkrečios faktinės aplinkybės bei reikalavimai iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamų šioje byloje. Tuo tarpu teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2008). Apelianto motyvai, jog prokuroras terminą kreiptis į teismą praleido dėl Aplinkos ministerijos veiksmų (neveikimo), nepagrįsti ir todėl, kad ne Aplinkos ministerija, o atsakovas yra pagrindinė valstybės institucija, atsakinga už nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą bei jo teisėtumą, ir būtent neteisėtą sprendimą priėmusiai VAV administracija, o ne Aplinkos ministerijai, tenka pagrindinė atsakomybė dėl susiklosčiusios situacijos. Be to, nėra pagrindo remtis protingumo, teisingumo, teisinių santykių stabilumo ir apelianto teisėtų lūkesčių principais įrodinėjant, kad Prokuroras šioje byloje praleido terminą kreiptis į teismą. Pažymi, kad teisinėje valstybėje negalima situacija, kai iš neteisės kyla teisė, o šiuo atveju valstybinės reikšmės miškų privati nuosavybė, kurią draudžia Konstitucija ir įstatymai, kaip tik atsirado iš ginčijamo sprendimo. Apeliantas šiuo atveju negali remtis savo sąžiningumu, teisėtais lūkesčiais ar tuo, kad pats esą griežtai laikėsi įstatymų. Įstatymuose (CK 4.96 straipsnis) ir teismų praktikoje įtvirtinta, kad sąžiningu įgijėju yra laikomas tik asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo perdavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008). Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 1.6 straipsnis). Taigi nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantys asmenys (pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą) taip pat turi būti rūpestingi ir atidūs, domėtis šiuo procesu, žinoti teisės aktų reikalavimus, rūpintis jo eigoje priimamų individualių administracinių aktų teisėtumu. Apeliantas ginčo Sprendimo priėmimo metu privalėjo žinoti bei vykdyti įstatymų reikalavimus, draudžiančius įgyti privačion nuosavybėn miestų miškus, todėl šiuo atveju jis negali remtis savo sąžiningumu, protingumo, teisingumo, teisinių santykių stabilumo ar teisėtų lūkesčių principais, nes pats nesiėmė jokių priemonių, kad išvengtų minėtų įstatymų pažeidimų ar juos laiku pašalintų.

524. Pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant analogiškas bylas ir pripažįstant neteisėtais analogiškus apskričių viršininko administracijų sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1733/2005; 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-782/2006; 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-762/2006; 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1679/2008).

53Atsiliepime į atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą pareiškėjas pateikia tokius argumentus:

541. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatos imperatyviai nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir privačion nuosavybėn jų įsigyti negalima net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu. Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 neteisėtas, kadangi jis neatitinka jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms įstatymų normoms. Byloje nustatyta, kad ginčo teritorija apima ir mišką, kuris priskirtinas valstybinės reikšmės miškams. Ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams papildomai buvo priskirtas ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, ir tai buvo padaryta anksčiau, nei buvo priimtas ginčijamas 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 2.4-01-2422. VAV administracijai tai buvo gerai žinoma, nes Nutarimu Nr. 2013 patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai jai buvo pateikti Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037. Prokuroras neprivalėjo ginčyti Žemėtvarkos projekto ir kitų sklypo suformavimo dokumentų, nes konstatuoti ginčijamo Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 neteisėtumą leidžia bei teisinį pagrindą jį naikinti suteikia šio Sprendimo prieštaravimas pirmiau išvardytoms imperatyvioms įstatymų normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, o ne žemėtvarkos projekto ir kitų sklypo suformavimo dokumentų užginčijimo ar panaikinimo faktas.

552. Teismas pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktu Miškų įstatymo normų, nepripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai ir galiojusių nuo pat Miškų įstatymo priėmimo, turinio išaiškinimu.

563. Aplinkybė, kad ginčo žemės sklype miesto miškams priskirtas plotas yra 0,03 ha, o likęs plotas (0,15 ha) priskiriamas ūkiniams miškams, neturi esminės reikšmės sprendžiant bylą ir nepašalina Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 neteisėtumo, nes ji nepaneigia to, kad visas ginčo miškas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo ir yra Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje, taip pat ir to, kad jis buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams pagal Nutarimą Nr. 2013 ir įtrauktas į šiuo Nutarimu patvirtintą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą.

574. Nesutinka su argumentu dėl Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 123 punktas numato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122 punktas numato, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka. Teigia, kad išankstine neteismine tvarka nagrinėjami tik ginčai, atsiradę iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, tuo tarpu dėl ginčų, kilusių po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, kaip ir yra šioje byloje, gali būti tiesiogiai kreipiamasi į teismą. Tai patvirtina ir teismų praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, 2004 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-571/2004, 2007 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-408/2007).

58Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus (T 2, b. l. 21-23), kuriais prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

591. Nesutinka su argumentu, kad neįrodžius, jog ginčijamas Sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Pažymi, kad nuosavybės teisų atkūrimas turi būti vykdomas pagal VAV administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A3-438/2008). Atsakovas pažeidė ginčo Sprendimo priėmimo metu galiojusias imperatyvias teisės aktų normas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnį, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius , Žemės įstatymo 6 straipsnį). Žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčo žemės sklypas nepaneigia fakto, kad Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, t. y. tiek tvirtinant Žemėtvarkos projektą, tiek ir priimant Sprendimą Nr. 2.4-01-2422, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 20 d. buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl taikytina Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtines nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jei jie yra priskirti <...> miestų miškams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Šiame nutarime taip pat pažymėta, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą).

602. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 2004 m. balandžio 6 d., t. y. po Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo, kuriuo ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Todėl Žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus (Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 VAV administracijai buvo pateiktos Nutarimu Nr. 2013 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų schemos). Atsižvelgiant į tai, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas tiesiogiai tretiesiems asmenims (tiems kuriems apskrities viršininko sprendimu atkurtos nuosavybės teisės) nesukuria jokių teisių ir pareigų, mano, kad šiuo atveju valstybės interesą (viešąjį interesą) pažeidė būtent ginčijamas VAV administracijos sprendimas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės.

613. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktu teisės akto normų išaiškinimu teismas rėmėsi pagrįstai.

624. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1733/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-762/2006, 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-782/2006, 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1679/2008).

63Teisėjų kolegija

konstatuoja:

64IV.

65Apeliaciniai skundai netenkinami.

66Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą (ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 6 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. S. grąžinant jam natūra 0,3200 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ( - ) (kadastrinis Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )), kadangi į minėtą plotą įeina 0,18 ha valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, taip pat Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje ne kartą pažymėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

67Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtos aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (Konstitucijos 47 straipsnis). Miškai yra vienas iš gamtoje funkcionuojančių tarpusavyje susijusių aplinkos elementų, vienas iš gamtos išteklių, kuriuo savo reikmėms (turizmui, sportui, poilsiui, kt.) naudojasi visa visuomenė, o ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, taigi dėl miškų išsaugojimo egzistuoja viešasis interesas, kurį nagrinėjamoje byloje ėmėsi ginti pareiškėjas pagal įstatymų jam suteiktą kompetenciją (ABTĮ 56 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Todėl nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, jog pareiškėjas, kuriam įstatymu pavesta ginti viešąjį interesą, kreipėsi į teismą siekdamas apginti pamatinę konstitucinę vertybę. Neabejotina, kad valstybinės reikšmės miškų apsauga ir disponavimo jais teisėtumas yra visos visuomenės, t.y. viešasis interesas.

68Atsižvelgdama į tai, kad vienas iš argumentų, kuriuo apeliantas J. S. grindžia savo apeliacinį skundą, yra tas, jog, apelianto nuomone, pareiškėjas dėl 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2422 apskundimo yra praleidęs įstatymu nustatytą (ABTĮ 33 straipsnis) terminą, nagrinėjamu atveju būtina patikrinti, ar byloje nėra aplinkybių, kurias nustatęs apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti dėl ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų taikymo. Pagal minėtą teisinį reguliavimą, jei paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas nutraukia bylą.

69ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Specialiuoju prokuratūros veiklą reglamentuojančiu įstatymu prokurorams yra suteikti įgaliojimai ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, jei jie turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis), tačiau šis įstatymas terminų nereglamentuoja. Todėl prokurorui kreipiantis dėl viešojo intereso gynimo į administracinį teismą turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia. Ginantis viešąjį interesą prokuroras nėra ginčijamu administraciniu aktu sukurtų teisinių santykių dalyvis. Viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu sukuriamų teisinių santykių dalyviai, iš vienos pusės, yra aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas, iš kitos pusės, atitinkami asmenys, kurių teisėms ir pareigoms šis aktas turi įtakos. Tiesioginiai administracinio akto adresatai, ar kiti subjektai, kurie kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, apie priimtą administracinį aktą, kaip taisyklė, sužino ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytais būdais netrukus po to, kai aktas priimtas, todėl turi galimybę nedelsdami apsispręsti, ar administracinis aktas pažeidžia jų teises, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl savo subjektinių teisių gynimo. Tuo tarpu prokuroras informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą gauna Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka: pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą, arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pirminės informacijos apie viešojo intereso gavimas pats savaime nereiškia, kad viešasis interesas yra pažeistas ir yra pagrindas kreiptis į teismą dėl jo gynimo. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1,2 dalių nuostatas prokurorams suteikti įgaliojimai įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą, kai jie turi pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, t.y. nustačius, asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pažymėtina, kad įstatymu nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą, prokuroras ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis per protingą terminą turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2005 m. rugsėjo 28 d. Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205–230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. byloje Nr. A8 – 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008; 2009 m. vasario 12 d. Nr. A882-65/2009 ir kt).

70Teisėjų kolegija apelianto argumentą, kad termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia nagrinėjamu atveju turėtų būti skaičiuojama nuo 2004 m. birželio 26 d., t.y. nuo tos dienos, kai remiantis atsakovo Sprendimu Nr. 2.4-01-2422 ginčo žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, atmeta kaip nepagrįstą. Įstatymų leidėjas prokurorui nėra pavedęs vykdyti daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrįstumo kontrolės funkciją. Pirmiau minėta, kad prokuroras, kuriam įstatymų leidėjas suteikė teisę ir pareigą ginti viešąjį interesą, informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą gauna vienu iš Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas informaciją (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies prasme) gavo 2008 m. liepos 16 d. (reg. Nr.1-6-2672/7.1-442) iš Aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 14 d. rašto Nr.(3-4)-D8-6166, kuriuo Vilniaus apygardos prokuratūrai buvo pateikta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą atkuriant piliečiams natūra nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškų plotus Vilniaus mieste (27 sklypus, tarp jų sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - )), t.y. į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal įstatymus yra išimtinė valstybės nuosavybė. Apeliantas nepateikė įrodymų ir byloje nenustatyta, kad pareiškėjas pagal įstatymų jam suteiktą kompetenciją apie šioje byloje ginamą viešojo intereso pažeidimą galėjo sužinoti ir sužinojo anksčiau nė iš Aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 14 d. rašto Nr.(3-4)-D8-6166.

71Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir pareiškėjo argumentais, kad Prokuroro pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo nagrinėjamu atveju pateiktas nepraleidus ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino. Iš Aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 14 d. rašto Nr.(3-4)-D8-6166 turinio matyti, kad šiuo raštu ir jo priedais prokuratūrai buvo pateikta informacija apie valstybinės reikšmės miškų plotus dėl Vilniaus miesto teritorijos, kurioje piliečiams natūra atkurtos nuosavybės teisės (nurodyti 27 sklypų kadastro numeriai). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 33 straipsnis), turėjo patikrinti ir pagrįstai tikrino kokius veiksmus atliko prokuroras, gavęs Aplinkos ministerijos pateiktą medžiagą. Byloje nustatyta, kad prokuratūra, remdamasi Aplinkos ministerijos pateikta informacija (medžiaga iš 144 lapų), 2008 m. liepos 21 d., t.y. per tris darbo dienas (medžiagos gavimo diena - 2008 m. liepos 16 d.- buvo trečiadienis) nuo šios informacijos gavimo, pateikė užklausimus VAV administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, prašydama pateikti nuosavybės teisių atkūrimo bylas, ir VĮ Registrų centrui, prašydama pateikti duomenis apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus. Paskutinius dokumentus (nuosavybės teisių atkūrimo bylas, tarp jų 144 lapų bylą dėl J. S. priklausančio sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - )) gavo 2008 m. rugpjūčio 22 d. (reg. Nr.16-3071/537). Neabejotina, kad sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ir nustatant koks gali būti keliamas materialinis teisinis reikalavimas, kai tai yra susiję su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, prokuroras turi susipažinti ne tik su individualiu administraciniu aktu, kuriuo atkurtos nuosavybės, bet ir su visa nuosavybės teisių atkūrimo byla, taip pat su kitais susijusiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju prokuratūra, gavusi pirminę informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą, papildomus dokumentus surinko per protingą terminą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes termino kreiptis į teismą (ABTĮ 33 straipsnis) dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia skaičiuotina nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. Prokuroras pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo pateikė 2008 m. rugpjūčio 29 d., t.y. nepraleidęs įstatymu nustatyto termino. Remdamasis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikyti ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas nagrinėjamu atveju pagrindo nėra.

72Byloje nustatyta, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, Vilniaus miestui priskirta 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1304. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis nustato, kad nuosavybės teisės į <...> miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūros prasme tai reiškia, kad nuosavybės teisės į žemę miestų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (tarp jų – Vilniaus miesto) savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., vykdomos pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti remiamasi neatsižvelgus į kitas šio įstatymo nuostatas, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes - į Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalį ir 13 straipsnį. Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas rengiant Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01. Atsakovo Sprendimas Nr.2.4-01-2422 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę J. S. priimtas 2004 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus beveik 4 metams nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo neatsižvelgus į šio Sprendimo priėmimo metu galiojusias imperatyvias nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į miškus.

73Aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (Konstitucijos 47 straipsnis). Sprendimo Nr.2.4-01-2422 priėmimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalys ir 13 straipsnis (2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr.IX-1157 redakcija) nustatė, kad miškai iš šio iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė); <...> 3) priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Atsakovui priimant skundžiamą 2004 m. balandžio 6 d. sprendimą galiojo su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatų įgyvendinimu susijęs Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013, pagal kurį į Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus patenka ir ginčo teritorija. Į bylą pateikti įrodymai, kad Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr.12-2-1037, t.y. iki skundžiamo sprendimo priėmimo, išsiuntė Vilniaus apskrities viršininko administracijai Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.2013 priedus – valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus ir schemas. Minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos, kurios reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą ir draudžia grąžinti natūra valstybinės reikšmės miškus, bei su šio įstatymo įgyvendinimu susijusio poįstatyminio teisės akto nuostatos, leidžia daryti išvadą, jog esant minėtam teisiniam reguliavimui atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypo dalį ta apimtimi, kiek į ją pateko valstybinės reikšmės miško, ir dėl šios nuosavybės dalies turėjo pasiūlyti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pažymėtina, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.) Atkūrimo įstatymas (6 ir 13 straipsniai) nustatė iš esmės analogišką teisinį reguliavimą, pagal kurį miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

74Pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą mišką arba vandens telkinį, bet ne į didesnį kaip 150 ha ploto, įskaitant kaimo vietovėje esančią žemę. Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažymoje Nr.16246 nurodyta, kad ginčo sklype medžių amžius – 36 metai. Vadinasi nagrinėjamu atveju pagal Atkūrimo įstatyme vartojamas sąvokas ginčo sklypas laikytinas žeme, apaugusia mišku (Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A525-18/2010 sistemiškai aiškindama Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, 5 straipsnio 6 dalies, 12 bei 13 straipsnių nuostatas, išaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris šio įstatymo 4 straipsnyje įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“. Todėl nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius.

75Išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analizė. Nors nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja specialusis Atkūrimo įstatymas, tačiau priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mišką grąžinant jį natūra turi būti sistemiškai vadovaujamasi ir kitais susijusiais įstatymais, pirmiausia aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės aktu - Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (Konstitucijos 47 straipsnis), taip pat Miškų įstatymo nuostatomis, kurios yra susiję su Atkūrimo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Pažymėtina, kad šia linkme praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006, 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

76Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėta, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, buvo įtvirtinta jau pirmojoje Miškų įstatymo redakcijoje (1994 m. lapkričio 22 d. įstatymas Nr.I-671). Teisinis reguliavimas, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai numatytas ir naujos redakcijos Miškų įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) 4 straipsnio 4 dalyje. Šioje įstatymo normoje apibrėžta, jog valstybinės reikšmės miškai – tai: <...>; 2) miestų miškai; <...>; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Remiantis šia Konstitucinio Teismo jurisprudencija darytina išvada, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai pagal įstatymą. Vyriausybės nutarimais tvirtinamos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos yra minėtų Miškų įstatymo nuostatų įgyvendinimo grafinė išraiška. Atsakovui priimant 2004 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2422 galiojo pirmiau aptartos redakcijos (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) Miškų įstatymas ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013, kuriuo ginčo sklypas grafiškai priskirtas valstybinės reikšmės miško plotams (Atkūrimo įstatymo 13 straipsnis).

77Apeliantų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, pažeidė lex retro non agit principą vertina kaip nepagrįstą, kadangi nagrinėjamoje byloje teismas sprendė tik dėl 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2422 teisėtumo ir pagrįstumo ir vadovavosi šio Sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime inter alia pasisakė dėl poįstatyminio teisės akto - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” (t.y. nagrinėjamoje byloje netaikyto teisės akto) teisinio santykio su Miškų įstatymu ir šio poįstatyminio teisės akto teisinės reikšmės teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, kontekste. Pažymėtina, kad atsakovui priimant Sprendimą Nr. 2.4-01-2422 galiojo Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013, pakeitęs 1997 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154.

78Apeliantas VAV administracija pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą bei pareiškėjo pareiškimo nepagrįstumą grindžia aplinkybe esą ginčijamas Sprendimas Nr.2.4-01-2422 priimtas remiantis galiojančiais, nenuginčytais ir pareiškėjo neginčijamais administraciniais aktais, kuriais buvo suformuotas žemės sklypas, o jų nenuginčijus, pasak apelianto, skundžiamas Sprendimas Nr.2.4-01-2422 negali būti pripažintas neteisėtu. Šį apelianto argumentą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą. Spręsdamas konkretų ginčą teismas skundžiamą individualų administracinį aktą vertina laikydamasis Lietuvos teisės aktų hierarchijos principo. Nustačius, kad ginčijamas individualus administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms aukščiausios teisinės galios aktų (įstatymų) nuostatoms, toks aktas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas. Apelianto nurodyti aktai (apskrities viršininko įsakymu patvirtintas Žemėtvarkos projektas ir kt.) pagal teisės aktų hierarchiją yra žemiausio lygio (priimti žemės reformą įgyvendinančio viešojo administravimo subjekto) ir sprendžiant ginčą dėl Sprendimo Nr.2.4-01-2422 pagrįstumo bei teisėtumo jie negali konkuruoti su aukščiausios galios teisės aktais – įstatymais. Pažymėtina ir tai, kad iš apelianto nurodytų aktų nuosavybės teisės piliečiams neatsiranda. Piliečio, pateikusio prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiranda ne nuo žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų privalomųjų procedūrinių dokumentų parengimo, bet nuo institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra (ar kitais Atkūrimo įstatymu nustatytais būdais) priėmimo (Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalys). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-18/2010) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 ir 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010) laikosi pozicijos, kad apskrities viršininko administracijos atliktų administracinių – procedūrinių veiksmų neginčijimas nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo teisėtumo.

79Apelianto VAV administracijos argumentą, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01 patvirtintu Žemėtvarkos projektu, t.y. iki Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.2013 įsigaliojimo, teisėjų kolegija vertina ir atmeta kaip prieštaraujantį pirmiau aptartam teisės aktų hierarchijos principui. Institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis), priimdamos šiuos sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, privalo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas šiuo būdu yra galimas pagal Atkūrimo įstatymą, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12-15 straipsniai). Atkūrimo įstatymo 4,5,6,7,8 straipsniuose reglamentuojant nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą natūra nurodyta, kad nekilnojamasis turtas grąžinamas natūra, išskyrus nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šio įstatymo 12,13,14,15 straipsnius priskirtas valstybės išperkamam. Atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis), privalėjo užtikrinti, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir kitais įstatymais. Tokia pareiga atsakovui kyla ir iš Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Taigi atsakovas pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas 2004 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2422, privalėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypą, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtą Vilniaus miestui, yra galimas pagal Atkūrimo įstatymą ir kitus įstatymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-18/2010, 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146–976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6–184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3–438/2004). Atsakovas, 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01 patvirtinęs žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo suformavo J. S. grąžintiną sklypą, 2004 metais priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo nepaisyti galiojančių aukštesnės teisinės galios teisės aktų pagal kuriuos ginčo sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškui ir privalėjo jais vadovautis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus teisingai nustatė, kad Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalis ta apimtimi, kuria atkuriant trečiajam suinteresuotam asmeniui natūra nuosavybės teises į žemę Vaidotų kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, buvo gražinta 0,18 ha valstybinės reikšmės (miesto) miško, yra neteisėta. Todėl šią Sprendimo dalį panaikino pagrįstai. Kaip matyti iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažymos, pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre duomenis į J. S. 0,32 ha bendro ploto žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )), esantį ( - ), įeina 0,18 ha valstybinės reikšmės miško. Apelianto nurodytas valstybinės reikšmės miško skirstymas į grupes nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingas.

80Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, tarp jų - valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Viešojo administravimo subjektai negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Priešingai, Lietuvos valstybė įstatymais siekia bent iš dalies atkurti teisingumą - atkurti nacionalizacijos metais pažeistas nuosavybės teises ir tam pasirinko ribotą restituciją. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Atsakovo Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalis, kuria trečiajam suinteresuotam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,18 ha valstybinės reikšmės miško, pažeidžia imperatyvias įstatymų nuostatas, pagal kurias valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė (Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnis), jie yra valstybės išperkami ir atkuriant nuosavybės teises negali būti grąžinti natūra (Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniai). Nustačius, kad nuosavybės teisė į atitinkamą objektą nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgyta nuosavybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe; taigi toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Todėl teisėjų kolegija apelianto J. S. argumentus esą Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalies panaikinimas suvaržo jo (savininko) nuosavybės teises, pažeidžia teisingumo, proporcingumo ir kitus teisinius principus, atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo sprendimu panaikinus atsakovo Sprendimo Nr. 2.4-01-2422 dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,18 ha valstybinės reikšmės miško, tretysis suinteresuotas asmuo J. S. dėl panaikintos Sprendimo dalies nepraranda teisės į nuosavybės teisių atkūrimą kitu Atkūrimo įstatyme numatytu būdu.

81Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas taikė teisingai, prirėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens J. S. apeliacinius skundus remiantis juose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

82Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

83Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens J. S. apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

84Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir... 5. Nr. 2.4-01-2422) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra... 6. Nr. ( - )).... 7. Paaiškino, kad Sprendimu Nr. 2.4-01-2422 J. S. buvo atkurtos nuosavybės... 8. Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - )), kuriame yra 0,2500 ha miško žemės. Pagal... 9. Pareiškėjas teigė, kad priimant Sprendimą Nr. 2.4-01-2422, kuriuo atkurtos... 10. Pareiškėjas pažymėjo, kad kreipdamasis į teismą dėl viešojo intereso... 11. Pareiškėjas pažymėjo, kad termino, numatyto Lietuvos Respublikos... 12. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimu... 13. Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2.4-01-2422 buvo priimtas... 14. Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su... 15. Nr. ( - ), patenka 0,18 ha valstybinės reikšmės miško.... 16. Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - ),... 17. Tretysis suinteresuotas asmuo J. S. (J. S.) su pareiškimu nesutiko ir prašė... 18. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas, praleido įstatymo... 19. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimo Nr.... 20. II.... 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu... 22. Teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsniu, nustatančiu, kad administracinis teismas... 23. Teismas nustatė, kad VAV administracija, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymu,... 24. Nr. ( - )), esantis ( - ), kurio plotas 0, 32 ha, žemės ūkio naudmenų... 25. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažymos Nr.... 26. 8 punktu Vilniaus miesto savivaldybei priskirta Vaidotų ir Pagirių... 27. Teismas nustatė, jog Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2008 m. birželio 28 d.... 28. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės... 29. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti... 30. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 2 dalį prokuroras turi bylos... 31. Ištyręs įrodymus teismas konstatavo, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20... 32. Pareiškėjas prašė panaikinti 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr.... 33. III.... 34. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ir tretysis... 35. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniame skunde... 36. 1. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino, kad Sprendimas Nr.... 37. 2. Ginčijamas žemės sklypas buvo suformuotas (jo ribos nustatytos) Vilniaus... 38. 3. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo... 39. 4. Teismas, pasisakydamas, kad miškai, priskirti miesto miškams, yra... 40. 5. Teismas sprendime nepasisakė dėl Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje... 41. Tretysis suinteresuotas asmuo J. S. savo apeliacinį skundą (T 1, b. l.... 42. 1. Pakartojamas atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentas, kad... 43. 2. Bylą nagrinėjęs teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo... 44. 3. Atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendimu Nr. 2.4-012422 jis negavo žemės... 45. 4. Teismas privalėjo įvertinti dviejų interesų - viešo ir privataus -... 46. 5. Teismas turėjo įvertinti ir tai , kad ginčas susijęs ne tik su... 47. Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė atsiliepimus... 48. Atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens J. S. apeliacinį skundą... 49. 1. Nesutinka, kad ginčo miškas nėra valstybinės reikšmės miškas. Teigia,... 50. 2. Nesutinka, kad teismas remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d.... 51. 3. Nesutinka su apelianto argumentais, kad prokuroras praleido terminą... 52. 4. Pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos... 53. Atsiliepime į atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 54. 1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4... 55. 2. Teismas pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d.... 56. 3. Aplinkybė, kad ginčo žemės sklype miesto miškams priskirtas plotas yra... 57. 4. Nesutinka su argumentu dėl Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio... 58. Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 59. 1. Nesutinka su argumentu, kad neįrodžius, jog ginčijamas Sprendimas... 60. 2. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 2004 m. balandžio 6 d., t. y. po... 61. 3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime... 62. 4. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo Lietuvos... 63. Teisėjų kolegija... 64. IV.... 65. Apeliaciniai skundai netenkinami.... 66. Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą (ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis,... 67. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė... 68. Atsižvelgdama į tai, kad vienas iš argumentų, kuriuo apeliantas J. S.... 69. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas... 70. Teisėjų kolegija apelianto argumentą, kad termino kreiptis į teismą dėl... 71. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija sutinka su... 72. Byloje nustatyta, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, Vilniaus miestui... 73. Aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės akte - Lietuvos... 74. Pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos... 75. Išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos... 76. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime... 77. Apeliantų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos... 78. Apeliantas VAV administracija pirmosios instancijos teismo sprendimo... 79. Apelianto VAV administracijos argumentą, kad ginčo žemės sklypas buvo... 80. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra... 81. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 82. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 83. Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo... 84. Nutartis neskundžiama....