Byla e2A-255-823/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. P. ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Logistika“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-196-345/2017 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei BUAB „Baltic Logistika“ dėl prievolės pripažinimo tinkamai įvykdyta ir atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ priešieškinį dėl Trišalio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, atsakovai pagal priešieškinį – V. P. ir D. S. (D. S.), tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, F. K. (F. K.),

Nustatė

2

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. P. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos 73 113,39 Eur piniginę prievolę BUAB „Baltic Logistika“ pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-380-345/2015 visiškai ir tinkamai įvykdyta.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015 iš dalies tenkino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) netiesioginį ieškinį ir priteisė BUAB „Baltic Logistika“ naudai iš V. P. 73 113,39 Eur (252 445,91 Lt) sumą. Kadangi ieškovei finansiškai įsipareigojęs buvo D. S., buvo nuspręsta sudaryti atskirą susitarimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo įvykdymo tvarkos ir piniginių lėšų pervedimo tarp V. P., UAB „Baltic Logistika“ ir D. S..
3. 2015 m. vasario 10 d. Trišaliu susitarimu ieškovės skolininkas D. S. atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ sutikimu ir nurodymu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu iš ieškovės atsakovei BUAB „Baltic Logistika“ priteistą sumą už ieškovę V. P. įsipareigojo sumokėti BUAB „Baltic Logistika“ kreditorei KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, taip iš dalies įvykdant BUAB „Baltic Logistika“ įsipareigojimus pagal 2012 m. liepos 19 d. su KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarytą Paskolos sutartį Nr. 12-00257 LTL (toliau – ir Paskolos sutartis). Vykdydamas Trišalį susitarimą, 2015 m. kovo 20 d. mokėjimo pavedimu D. S. pervedė 95 000 Eur sumą į KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiskaitomąją sąskaitą. Iš 95 000 Eur sumos 73 113,39 Eur buvo skirti ieškovės įsipareigojimų dengimui pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą, o likusi suma skirta avanso sumokėjimui už atliekamus darbus.
4. Trečiajam asmeniui D. S. sumokėjus 73 113,39 Eur sumą už ieškovę pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą, ieškovės prievolė atsakovei BUAB „Baltic Logistika“ buvo tinkamai įvykdyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50, 6.123 straipsniai). Šią aplinkybę 2015 m. kovo 24 d. raštu patvirtino ir atsakovė BUAB „Baltic Logistika“. Nepaisant to, BUAB „Baltic Logistika“ bankroto administratorė UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“ kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Tokius savo veiksmus bankroto administratorė paaiškino tuo, kad bankroto byla UAB „Baltic Logistika“ buvo iškelta 2015 m. vasario 20 d., todėl ieškovė, norėjusi įvykdyti teismo sprendimą, turėjo kreiptis į bankroto administratorę, kad ši nurodytų sąskaitą, į kurią turėtų būti pervesta teismo priteista suma. BUAB „Baltic Logistika“ bankroto administratorė, kreipdamasi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, neinformavo teismo apie ieškovės atsakovės naudai sumokėtas pinigines lėšas, todėl 2015 m. lapkričio 11 d. teismas išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-380-340/2015 dėl 73 113,39 Eur skolos išieškojimo iš V. P. atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ naudai.
5. Ieškovė pažymėjo, kad Trišalis susitarimas buvo sudarytas dar iki nutarties, kuria nuspręsta atsakovei iškelti bankroto bylą, priėmimo. Nutartis dėl bankroto bylos BUAB „Baltic Logistika“ iškėlimo įsiteisėjo 2015 m. gegužės 14 d., todėl netgi tuo metu, kai pinigai buvo faktiškai sumokėti (2015 m. kovo 20 d.), bankroto administratorė neveikė kaip BUAB „Baltic Logistika“ atstovė. Tiek Trišalio susitarimo sudarymo metu, tiek piniginių lėšų pervedimo metu teisėtas atsakovės valdymo organas buvo įmonės direktorius F. K., kuris ir nurodė ieškovei, į kokią sąskaitą ieškovė turi pervesti teismo sprendimu priteistą sumą. Ieškovė negali būti laikoma atsakinga už buvusio BUAB „Baltic Logistika“ vadovo veiksmus nurodant ieškovei, kur turi būti pervesta teismo priteista suma.
6. Trečiasis asmuo F. K. su ieškiniu sutiko. Paaiškino, kad 2015 m. vasario pradžioje į jį kreipėsi ieškovė, prašydama nurodyti banko sąskaitą, į kurią turėtų būti pervesta teismo priteista suma. Trečiasis asmuo, kaip UAB „Baltic Logistika“ direktorius ir vienintelis akcininkas, nurodė, kad ieškovė teismo priteistą sumą pervestų į KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sąskaitą, tokiu būdu grąžindama dalį UAB „Baltic Logistika“ suteiktos paskolos pagal Paskolos sutartį, kadangi bendrovei suteikta paskola buvo labai didelė, skolos grąžinimo terminas buvo pradelstas ir skaičiuojami dideli delspinigiai. Ieškovė papildomai paaiškino, kad teismo priteistą sumą perves ne ji pati, o jos parduodamo nekilnojamojo turto pirkėjas. Esant tokioms aplinkybėms buvo pasirašytas Trišalis susitarimas, o 2015 m. kovo 20 d. pavedimu D. S. pervedė į KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sąskaitą 95 000 Eur sumą. Atsižvelgdamas į ieškovės prašymą, trečiasis asmuo 2015 m. kovo 24 d. raštu patvirtino, kad ieškovės prievolė pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą yra tinkamai įvykdyta.
7. Atsakovė BUAB „Baltic Logistika“ su ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti Trišalį susitarimą negaliojančiu CK 1.80 ir 1.86 straipsnių pagrindu, skirti ieškovei 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos priteisiant atsakovei BUAB „Baltic Logistika“.
8. Atsakovė nurodė, kad Trišalis susitarimas yra fiktyvus sandoris, kuriuo nebuvo siekiama sukurti jokių teisinių pasekmių. Ieškovė mokėjimus KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atliko ne vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą, o kaip įkaito davėja, kadangi KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ buvo įkeistas ieškovei priklausantis turtas ir KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ kitaip nedavė sutikimo šio turto perleidimui. Ieškovė dar 2014 m. atliko visas administracines procedūras, kad galėtų parduoti KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ įkeistą turtą (pastatą ir žemę) D. S.. KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratorės UAB „Verslo konsultantai“ sutikimas perleisti turtą ir atsisakyti hipotekos buvo duotas tik su sąlyga, kad pardavus šį turtą KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ bus pervesta ne mažesnė kaip 101 367,01 Eur suma. Šią sąlygą ieškovė turėjo įvykdyti nepriklausomai nuo to, ar Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu iš jos būtų priteista 73 113,39 Eur suma UAB „Baltic Logistika“ naudai, ar nebūtų. Ši sąlyga turėjo būti vykdoma iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Pirkėjas D. S. 95 000 Eur sumą pervedė KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir tai buvo pagrindas panaikinti jo įsigytam turtui hipoteką.
9. Atsakovė pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas tuo metu, kai D. S. atliko ginčo mokėjimą, nebuvo įsiteisėjęs, ieškovė jį buvo apskundusi apeliacine tvarka. Jei ieškovė, kaip ji pati teigia, būtų įvykdžiusi neįsiteisėjusį teismo sprendimą iki apeliacinio proceso pabaigos, apeliacinis procesas būtų buvęs nutrauktas, tačiau tai neįvyko. Trišaliu susitarimu buvo siekiama tik sudaryti vaizdą, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas yra įvykdytas, nors iš tiesų ieškovė įvykdė savo, kaip įkaito davėjos, prievolę, nesusijusią su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu.
10. Atsakovė taip pat nurodė, kad informacija apie UAB „Baltic Logistika“ inicijuotą bankroto procesą yra vieša, todėl visi asmenys turi galimybę ją sužinoti. Ši informacija buvo žinoma ir Trišalio susitarimo šalims, o ypač UAB „Baltic Logistika“ vadovui F. K., kuris pats inicijavo bankroto procesą, bei buvusiai įmonės vadovei V. P.. Pagal CK įtvirtintą imperatyvią atsiskaitymo tvarką, VMI prie LR FM Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu patvirtintas reikalavimas yra aukštesnės eilės, palyginus su hipotekos kreditoriaus reikalavimu, nes hipotekos kreditorius pirmenybę turi tik į iš įkeisto turto išieškotas lėšas. UAB „Baltic Logistika“ buvo skolinga ir VMI prie LR FM, todėl, pagal CK įtvirtintą imperatyvią tvarką, atsakovė pirmiausia turėjo atsiskaityti su VMI prie LR FM, o tik vėliau su kitais kreditoriais. Trišaliu susitarimu buvo keičiama ši tvarka, todėl šis susitarimas pripažintinas negaliojančiu tiek dėl jo fiktyvumo, tiek ir dėl imperatyvių normų pažeidimo.
11. Atsakovės vertinimu, ieškovės pareikštas ieškinys dėl teismo sprendimo pripažinimo įvykdytu, jos daugkartiniai prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti vykdymo procesą, yra piktnaudžiavimas teise. Ieškovė savo teisėms apginti nesiėmė jokių priemonių vykdomojoje byloje, neginčijo antstolio patvarkymo dėl vykdomojo rašto priėmimo vykdyti, ir tik tuomet, kai prasidėjo išieškojimas, nesilaikydama proceso teisės normų, pateikė aiškiai nepagrįstą ieškinį dėl teismo sprendimo pripažinimo įvykdytu, todėl ieškovei turėtų būti skiriama bauda.
12. Atsakovas pagal priešieškinį D. S. prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad Trišalis susitarimas negali būti pripažintas tariamu sandoriu, kadangi jis buvo realiai įvykdytas. Šalys, sudarydamos Trišalį susitarimą, pakeitė KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ skolininkę UAB „Baltic Logistika“ naujuoju skolininku D. S.. Novacija (pradinio skolininko pakeitimas naujuoju skolininku) galima ir be pradinio skolininko sutikimo. Trišalis susitarimas taip pat neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kadangi šiuo susitarimu nebuvo atliekamas atsiskaitymas su kreditoriumi. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu buvo sukurtas UAB „Baltic Logistika“, o ne VMI prie LR FM, kreditorinis reikalavimas.
13. Trečiasis asmuo VMI prie LR FM su priešieškiniu sutiko, o ieškovės ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-616-370/2015 jau įvertino ieškovės argumentus dėl jos atliktų mokėjimų KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“. Ieškovė turėjo dvi prievoles: vieną kaip įkaito davėja KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, kitą – pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015. Ieškovės aiškinimas, kad ji yra įvykdžiusi antrąją prievolę, yra piktnaudžiavimas teise, klaidinantis teismą ir stabdantis priverstinio teismo sprendimo vykdymo procesą.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu atmetė ieškovės V. P. ieškinį ir atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ priešieškinį, priteisė iš atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ 726 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens D. S. naudai, skyrė ieškovei V. P. 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kurios 50 procentų, t. y. 2 896 Eur, priteisė atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ naudai.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankrutavusi KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. VTK-0814 sutiko, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas, įkeistas už UAB „Baltic Logistika“ prievolę pagal Paskolos sutartį, būtų parduotas ir įkeistas paskesne hipoteka su sąlyga, kad suma, ne mažesnė kaip 101 367,01 Eur, bus pervesta į KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiskaitomąją sąskaitą UAB „Baltic Logistika“ daliniam prievolės pagal Paskolos sutartį dengimui. Atlikus šiuos veiksmus, KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ įsipareigojo atsisakyti nurodyto ieškovės turto hipotekos ir pateikti sutartinės hipotekos lakštą išregistravimui. Nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2016 m. kovo 21 d. ieškovė vykdė prievoles KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, nes kredito įstaigai buvo įkeistas jos asmeninis turtas. Nurodyti duomenys, teismo vertinimu, patvirtina, kad D. S. atliktas mokėjimas KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ yra ne Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo įvykdymas, o KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sąlygos ieškovei, kaip įkeisto turto savininkei, vykdymas.
16. Teismas taip pat nustatė, kad pagal 2015 m. vasario 12 d. Pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir D. S., 4.1.2 punktą, ieškovės parduodamo turto kainos dalį, lygią 95 000 Eur, pirkėjas D. S. per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos įsipareigojo pervesti į KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiskaitomąją sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad ši suma skirta UAB „Baltic Logistika“ daliniam prievolės pagal 2012 m. liepos 19 d. Paskolos sutartį Nr. 12-00257 LTL vykdymui. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad D. S. sumokėta 95 000 Eur suma ar jos dalis nebuvo skirta ieškovės įsipareigojimų dengimui pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą, o buvo turto kainos dalies sumokėjimas pagal su ieškove sudarytą Pirkimo – pardavimo sutartį.
17. Teismo vertinimu, vien buvusio UAB „Baltic Logistika“ direktoriaus pripažinimas, kad ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal teismo priimtą sprendimą, yra nepakankamas ieškovės reikalavimui pagrįsti, kadangi kiti byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės reikalavimų nepagrįstumą. Trečiojo asmens F. K. teismui pateiktus rašytinius įrodymus (2015 m. kovo 24 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. 03/01, 2015 m. balandžio 7 d. kreditorių sąrašą ir 2015 m. vasario 26 d. debitorių sąrašą) teismas vertino kritiškai, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu, kuriuo F. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, konstatuota, jog F. K., būdamas UAB „Baltic Logistika“ vadovu, neišsaugojo įmonės buhalterinių apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d.
18. Teismas pripažino pagrįstais atsakovės teiginius, kad ieškovės procesinė pozicija šioje byloje neatitinka jos procesinės pozicijos civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015. Nors ieškovė šioje byloje teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą įvykdė 2015 m. kovo 20 d., kai D. S. mokėjimo pavedimu KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ pervedė 95 000 Eur sumą, nesutikdama su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo motyvais, ieškovė vis vien teikė apeliacinį skundą, kurį apeliacinės instancijos teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi atmetė. Aplinkybių, kad yra įvykdžiusi skundžiamą sprendimą ir sumokėjusi priteistą skolą, ieškovė apeliacinės instancijos teismui nenurodė. Be to, ieškovei 2015 m. teisme ginčijant antstolio veiksmus išieškant skolą pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas nėra įvykdytas. Ši nutartis yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinę galią bylos šalims.
19. Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, patvirtinančių Trišalio susitarimo fiktyvumą. Priešingai, teismas nustatė, kad D. S. tinkamai įvykdė Trišalio susitarimo sąlygą dėl pinigų pervedimo, todėl, teismo vertinimu, susitarimas atitiko tikrąją šalių valią ir sukėlė šalims teisines pasekmes. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo Trišalio susitarimo pripažinti niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu reikalavimą į ieškovę įgijo UAB „Baltic Logistika“, o ne VMI prie LR FM, todėl Trišaliu susitarimu CK 6.9301 straipsnio reguliuojamas atsiskaitymo eiliškumas nebuvo pažeistas.
20. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovė, teigdama apie teismo sprendimo įvykdymą ir reikšdama naują ieškinį ginčo teisenos tvarka, o ne spręsdama šį klausimą vykdymo procese ypatingosios teisenos tvarka, taikė netinkamus savo teisių gynimo būdus, be to, savo ieškinį ieškovė grindė tais pačiais argumentais, kuriuos teikė kitose bylose, ir dėl kurių nepagrįstumo jau yra pasisakyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Tokius ieškovės veiksmus teismas įvertino kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sudarantį pagrindą ieškovei skirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnyje numatytą nuobaudą.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

21. Ieškovė V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti; panaikinti ieškovei skirtą 5 792 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į įrodymų visetą, įrodymus tyrė atsietai nuo bylos esmės. Skundžiamame sprendime dėl daugelio ieškovės ieškinyje bei teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių teismas apskritai nepasisakė, byloje esančius įrodymus vertino su išankstine nuostata, kad atsakovės įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį dengimui pervesta 95 000 Eur dydžio suma nebuvo susijusi su ieškovės įsipareigojimų pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą vykdymu.
2. Ieškovė neturėjo ir neturi nei sutartinės, nei įstatymu nustatytos prievolės dengti kreditą už atsakovę KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“. Skolinius įsipareigojimus KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ turi tik atsakovė. Aplinkybė, kad ieškovės turtas yra įkeistas KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, nereiškia, kad ieškovė, kaip įkaito davėja, turi pareigą vykdyti atsakovės kreditinius įsipareigojimus. Nepaisant to, kad ieškovės turtas buvo įkeistas atsakovės naudai, ieškovė negalėjo spręsti dėl atsakovės paskolos dengimo tvarkos ir būdo.
3. Dėl 95 000 Eur sumos pervedimo KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą nusprendė ne ieškovė, o atsakovės direktorius F. K.. Ieškovė negali būti atsakinga už atsakovės direktoriaus veiksmus nurodant, kur pervesti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu priteistus pinigus. Ieškovė neturėjo pasirinkimo teisės, kur ir kieno naudai pervesti pinigus, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu 73 113,39 Eur suma buvo priteista atsakovei, o ne VMI prie LR FM.
4. Trišalis susitarimas buvo sudarytas anksčiau nei Pirkimo – pardavimo sutartis ir būtent Trišaliame susitarime buvo nurodyta sąlyga dėl 95 000 Eur sumos pervedimo į KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiskaitomąją sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant, jog mokėjimas skirtas iš dalies padengti UAB „Baltic Logistika“ skolą pagal Paskolos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. S. atliktas mokėjimas nebuvo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo vykdymas, o buvo atliktas pagal Pirkimo – pardavimo sutartį, yra nepagrįsta. Tiek D. S. atliktas mokėjimas, tiek Pirkimo – pardavimo sutartis, įgyvendina Trišaliame susitarime nurodytas sąlygas.
5. Pirmosios instancijos teismo sprendimai atmesti ieškinį bei nepripažinti Trišalio susitarimo negaliojančiu vienas kitam prieštarauja. Trišalio susitarimo sudarymo tikslas ir esmė buvo nustatyti pervedamų už perkamą nekilnojamąjį turtą pinigų paskirtį, tuo pačiu susitariant, kad tai padarius Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas bus tinkamai įvykdytas. Pripažinęs Trišalį susitarimą galiojančiu, teismas turėjo tenkinti ieškinio reikalavimus.
6. Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015 nesprendė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo įvykdymo klausimo. Ieškovė pasinaudojo savo teise pateikti apeliacinį skundą, o tai, kad prievolė atsakovei buvo įvykdyta, nesukelia ieškovei pareigos inicijuoti apeliacinio proceso nutraukimą. Geruoju įvykdydama sprendimą, ieškovė siekė išvengti vykdymo išlaidų, o apeliacinio skundo patenkinimo atveju ieškovė būtų įgijusi reikalavimo teisę į atsakovę. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo įvykdymas pagal Trišalį susitarimą priklausė ne nuo ieškovės, o nuo D. S., kuris turėjo pervesti pinigines lėšas, valios, o Trišalio susitarimo 2 straipsnyje numatyta būtent atsakovės pareiga pranešti teismui, antstoliui ir kitiems suinteresuotiems asmenims apie teismo sprendimo įvykdymą.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 25 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. nutartys turi prejudicinę galią šioje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas nurodytose nutartyse nesprendė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo įvykdymo klausimo, paminėtomis nutartimis buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi tik nurodė, kad pagal vykdomosios bylos medžiagą negalima teigti, jog teismo sprendimas yra įvykdytas.
8. Ieškinio padavimas negali būti laikomas ieškovės nesąžiningumu, net jei jis teismo ir buvo pripažintas nepagrįstu. Ieškovė tiki savo teisių pažeidimu ir nuoširdžiai siekia jas apginti, todėl baudos ieškovei skyrimas šiuo atveju prilygsta sankcijai už ieškinio padavimą kaip tokį. Pats pirmosios instancijos teismas, ieškovės prašymu taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ieškinį vertino kaip preliminariai pagrįstą. Be to, teismas šioje byloje atmetė atsakovės priešieškinį. Kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 25 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. nutartys buvo priimtos sprendžiant visiškai kitokio pobūdžio klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl ieškovės kitose bylose nurodytų analogiškų argumentų taip pat yra nepagrįsti.
22. Atsakovė BUAB ,,Baltic Logistika“ atsiliepimu į ieškovės V. P. apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje esančių įrodymų visuma paneigia ieškovės argumentus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. teismo sprendimo įvykdymo. Šis sprendimas nebuvo įvykdytas atlikus mokėjimą KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, nes tuo metu sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, ieškovė buvo inicijavusi apeliacinį procesą, pats D. S. nurodė, kad jis mokėjo už perkamą nekilnojamąjį turtą ir tikslo vykdyti ieškovės teismo sprendimą jis neturėjo. Mokėjimas buvo atliktas vykdant Pirkimo – pardavimo sutarties ir KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ duoto sutikimo sąlygas, todėl apie įvykdymo faktą ir nebuvo informuoti teismai bei antstolis.
2. Ieškovės argumentai, kad ne nuo jos, o nuo pirkėjo D. S. valios priklausė kur bus pervesti pinigai, prieštarauja paties D. S. bylos nagrinėjimo metu išsakytai pozicijai, kad jo vienintelis tikslas buvo įsigyti turtą ir už jį atsiskaityti. Jis neturėjo jokio tikslo ir intereso vykdyti su juo nesusijusio ir neįsiteisėjusio teismo sprendimo.
3. Atsakovė sutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atmesti ir ieškinio, ir priešieškinio, kadangi tokios teismo išvados prieštarauja viena kitai. Atsakovė yra pateikusi apeliacinį skundą, kuriuo ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį atmesti priešieškinį.
4. Dėl ieškovės inicijuojamų nepagrįstų procesų dvejus metus neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo. Šioje byloje pareikštą ieškinį ieškovė pateikė nesilaikydama teismingumo taisyklių, ieškinyje buvo nurodytas atsakovės adresas toks pats, koks yra pačios ieškovės adresas, o bankroto administratorės adresas nurodytas klaidingai, nors ieškovei yra žinoma, kad bankroto administratorė veiklą vykdo adresu ( - ). Apie inicijuotą ginčą bankroto administratorę informavo kreditorė ir trečiasis asmuo VMI prie LR FM. Ieškovės teismams teikti prašymai bei skundai patvirtina, kad ieškovė siekia kiek įmanoma ilgiau vilkinti procesą, todėl pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės veiksmus pagrįstai įvertino kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir skyrė ieškovei baudą.
23. Trečiasis asmuo VMI prie LR FM atsiliepimu į ieškovės V. P. apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, 95 000 Eur suma, pervesta KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, nebuvo skirta ieškovės įsipareigojimų dengimui pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą, o buvo turto kainos dalies sumokėjimas pagal ieškovės ir trečiojo asmens D. S. sudarytą Pirkimo – pardavimo sutartį.
2. Ieškovės argumentą, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas yra įvykdytas, paneigia mokėjimo nurodyme aiškiai nurodyta mokėjimo paskirtis, t. y. kad mokama už UAB „Baltic Logistika“ pagal Paskolos sutartį, be to, nesutampa teismo priteista 73 113,39 Eur suma ir pagal Pirkimo – pardavimo sutartį sumokėta 95 000 Eur suma.
24. Trečiasis asmuo D. S. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo dėl skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad jis buvo suinteresuotas įgyti ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įkeistas KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, todėl turto perleidimui buvo reikalingas KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sutikimas. Šiuo tikslu tiek Trišaliu susitarimu, tiek Pirkimo – pardavimo sutartimi buvo susitarta, kokia tvarka bus vykdomas atsiskaitymas už įgytą nekilnojamąjį turtą. Trečiasis asmuo šią Trišalio susitarimo sąlygą tinkamai įvykdė. Trišalio susitarimo 2 punktas reguliuoja ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykius, su trečiuoju asmeniu šis punktas nėra susijęs, į Trišalį susitarimą jis buvo įtrauktas ieškovės iniciatyva. Trečiasis asmuo tiesiog atsiskaitė su turto pardavėja jai priimtina tvarka, todėl, nepriklausomai nuo to, ar Trišalis susitarimas bus pripažintas negaliojančiu, ar ne, trečiajam asmeniui dėl to negali kilti jokių neigiamų padarinių.
25. Atsakovė BUAB „Baltic Logistika“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta netenkinti atsakovės priešieškinio ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, iš naujo paskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Iš Trišalio susitarimo matyti, kad juo buvo susitarta ne tik dėl D. S. lėšų pervedimo, bet ir dėl to, kad, atlikus Trišalio susitarimo 1 straipsnyje nurodytus veiksmus, bus laikoma, jog V. P. prievolė pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą atsakovės atžvilgiu yra visiškai ir tinkamai įvykdyta. Apie V. P. prievolės įvykdymą atsakovė įsipareigojo pranešti Vilniaus apygardos teismui, antstoliui ir kitiems suinteresuotiems asmenims (Trišalio susitarimo 2 straipsnis). Aplinkybė, kad Trišalis susitarimas yra iš kelių punktų ir esminę reikšmę bei ryšį su pareikštu ieškinio reikalavimu turi 2 Trišalio susitarimo straipsnis, kurį ir ginčija atsakovė, buvo aptariama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Neteisingai nustęs priešieškiniu ginčijamo Trišalio susitarimo sąlygas ir nurodęs, kad buvo susitarta tik dėl atsiskaitymo pagal Pirkimo – pardavimo sutartį, bet ne dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo vykdymo, teismas nepagrįstai sprendė, kad Trišalis susitarimas buvo faktiškai įvykdytas ir nėra fiktyvus sandoris, o susitarime numatyta atsiskaitymo tvarka nepažeidė atsakovės kreditorių interesų.
2. Atsakovė ginčijo Trišalį susitarimą atsižvelgdama į tai, kad byloje esantys įrodymai paneigia faktą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nurodė, kad ieškovė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu priteistos skolos BUAB „Baltic Logistika“ nesumokėjo, tačiau kartu nurodė, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, patvirtinančių Trišalio susitarimo fiktyvumą. Tokios ginčijamo teismo sprendimo išvados prieštarauja viena kitai. Teismas, iš byloje esančių dokumentų visumos nustatęs, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas nebuvo įvykdytas, negalėjo palikti galioti Trišalio susitarimo 2 straipsnio, kuriame nurodoma, kad minėtas teismo sprendimas yra laikomas įvykdytu. Atmesdamas ieškinio reikalavimus, teismas turėjo tenkinti priešieškinio reikalavimą, nes priešieškiniu ir buvo ginčijamas Trišalio susitarimo 2 straipsnyje nurodytas sandoris dėl neva įvykdyto teismo sprendimo.
3. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad Trišaliu susitarimu nebuvo pažeista atsiskaitymo su UAB „Baltic Logistika“ kreditoriais tvarka. KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, kaip hipotekos kreditorė, turėjo pirmumo teisę tik į lėšas, gautas pardavus už UAB „Baltic Logistika“ prievoles įkeistą turtą, tačiau ji neturėjo jokios pirmumo teisės į lėšas, gautas V. P. įvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą. Pagal šį sprendimą gautos lėšos turėjo būti skirstomos pagal CK 6.9301 straipsnyje numatytas eiles, o įmonei iškėlus bankroto bylą, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nuostatas. V. P. įvykdžius teismo sprendimą, lėšos negalėjo būti skiriamos KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, o turėjo atitekti ankstesnės eilės kreditoriams.
4. Teismo posėdžio metu, nagrinėjant Trišalio susitarimo teisėtumo klausimą, atsakovas pagal priešieškinį D. S. nurodė, kad Trišalio susitarimo 1 straipsnį jis yra įvykdęs, o 2 straipsnis nėra su juo susijęs, todėl sutiko su šio susitarimo pripažinimu negaliojančiu iš dalies ir patikslino savo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės V. P.. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas D. S. iš atsakovės BUAB „Baltic Logistika“, peržengė reikalavimų ribas.
26. Trečiasis asmuo VMI prie LR FM atsiliepimu į atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ apeliacinį skundą prašo atsakovės skundą tenkinti. Nurodo, kad palaiko visus atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
27. Trečiasis asmuo D. S. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą sutinka su skundo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dėl kitų atsakovės reikalavimų pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra. Pažymi, kad, pagal CK 6.226 straipsnio 1 dalį, vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, todėl, atsakovei iš esmės ginčijant tik Trišalio susitarimo 2 punktą, šio punkto pripažinimas negaliojančiu nekeičia fakto, kad pats Trišalis susitarimas yra galiojantis ir įvykdytas. Kadangi Trišalio susitarimo 2 punktas nėra susijęs su trečiuoju asmeniu, kaip pagrįstai pažymi atsakovė, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu trečiasis asmuo sutiko su šio punkto pripažinimu negaliojančiu ir patikslino savo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas šias išlaidas priteisti iš ieškovės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias išlaidas priteisė iš atsakovės.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl prievolės pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą pripažinimo įvykdyta ir atsakovės priešieškinys dėl Trišalio susitarimo, kuriuo buvo aptarta ieškovės prievolės, kurią prašoma pripažinti įvykdyta, vykdymo tvarka pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

3Dėl faktinių bylos aplinkybių

29. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015 iš dalies tenkino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) netiesioginį ieškinį ir priteisė BUAB „Baltic Logistika“ iš V. P. 73 113,39 Eur (252 445,91 Lt) sumą. Ieškovė dėl šio teismo sprendimo 2015 m. vasario 23 d. pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-616-370/2015). 2015 m. lapkričio 11 d. VMI prie LR FM prašymu buvo išduotas vykdomasis raštas, priverstinio sprendimo vykdymo veiksmai pradėti 2015 m. gruodžio 14 d. antstolio patvarkymu Nr. S2-59387.
30. 2015 m. gruodžio 1 d. ieškovė kreipėsi į civilinę bylą Nr. 2-380-340/2015 nagrinėjusį teismą su prašymu panaikinti jos atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Prašyme ieškovė nurodė, kad 2015 m. vasario 10 d. buvo sudarytas Trišalis susitarimas, kurį įvykdžius ieškovės prievolė pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą pasibaigė. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi šį klausimą grąžino iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (civilinė byla Nr. 2-590-407/2016).
31. Iš naujo išnagrinėjęs minėtą klausimą, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą. Teismas nustatė, kad D. S. pavedimas KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ buvo atliktas jau po to, kai V. P. 2014 m. rugpjūčio 20 d. Susitarimu dėl paskolos perkėlimo buvo perėmusi prievolę grąžinti UAB „Baltic Logistika“ suteiktą 2 291 023,99 Lt paskolą KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“. Teismas nurodė, kad, perkėlus skolą, UAB „Baltic Logistika“ nebeturėjo įsipareigojimų KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ pagal 2012 m. liepos 19 d. Paskolos sutartį, šiuos įsipareigojimus turėjo V. P., todėl D. S. mokėjimas pagal 2012 m. liepos 19 d. Paskolos sutartį buvo atliktas vykdant ne BUAB „Baltic Logistika“, o pačios V. P. įsipareigojimus ir negali būti pripažintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo įvykdymu. Ši nutartis apeliacine tvarka skundžiama nebuvo.
32. 2016 m. kovo 30 d. ieškovė pateikė teismui prašymą sustabdyti vykdymo veiksmus, t. y. turto pardavimą iš varžytynių vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/02626 pagal 2015 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-380-340/2015 dėl skolos iš ieškovės išieškojimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė sprendęs, kad ieškovė kartu su prašymu nepateikė įrodymų, jog skundžia ar ginčija tam tikrus antstolio veiksmus, kurių pagrindu buvo galimai atlikti neteisėti veiksmai jos atžvilgiu (civilinė byla Nr. 2-380-340/2015).
33. Ieškovė 2016 m. birželio 30 d. pakartotinai kreipėsi į civilinę bylą Nr. 2-380-340/2015 nagrinėjusį teismą, prašydama panaikinti jos atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Prašyme ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi atmesdamas ieškovės prašymą, rėmėsi klaidinga informacija, kadangi 2014 m. rugpjūčio 20 d. Susitarimas dėl paskolos perkėlimo neįsigaliojo, kreditorei nedavus sutikimo skolos perkėlimui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 4 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovės pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ieškovė dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kartu prašydama apeliacinės instancijos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/02626 pagal 2015 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-380-340/2015.
34. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2016 m. liepos 25 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad CPK nuostatos įtvirtina ribotą pagrindų teismui stabdyti vykdymo veiksmus taikant laikinąsias apsaugos priemones sąrašą, o draudimas vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl to, kad tarp pareiškėjos ir asmens, kurio naudai turi būti įvykdytas teismo sprendimas, kilo ginčas dėl tinkamo prievolės pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą įvykdymo, prieštarautų teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principui ir bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (civilinė byla Nr. 2-1597-943/2016).
35. Išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nutarties, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-1597-943/2016). Atmesdamas ieškovės atskirąjį skundą Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad apeliantė teigia įvykdžiusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą 2015 m. kovo 20 d., tačiau bylos duomenys patvirtina, kad priverstinio sprendimo vykdymo veiksmai pradėti 2015 m. gruodžio 14 d. antstolio patvarkymu Nr. S2-59387. Prasidėjus priverstinio vykdymo veiksmams, laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos tik gavus patvirtinimą iš antstolio apie visišką teismo sprendimo įvykdymą ir vykdomosios bylos užbaigimą, tuo tarpu apeliantės pateikta medžiaga iš vykdomosios bylos Nr. 0240/15/02626, kurioje priverstinai vykdomas apygardos teismo sprendimas, leidžia teismui vienareikšmiškai spręsti, jog sprendimas nėra įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, manydama, jog yra tinkamai įvykdžiusi teismo sprendimą, apeliantė teismo sprendimo įvykdymą patvirtinančius dokumentus gali pateikti priverstinį vykdymą vykdančiam antstoliui, pastarojo prašyti užbaigti vykdomąją bylą ir pranešti viešojo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pakartotinius tapačius ieškovės prašymus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones teismas galėtų vertinti kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejį ir už jį bausti įstatyme nustatyta tvarka.
36. 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu nagrinėjamoje byloje. Savo reikalavimus ieškovė grindžia jau paminėtu, atsakovės šioje byloje ginčijamu, 2015 m. vasario 10 d. Trišaliu susitarimu, kurio 1 straipsniu šalys susitarė, jog D. S. mokėjimo nurodymu perves 95 000 Eur sumą į susitarime nurodytą KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sąskaitą daliniam atsakovės įsipareigojimų pagal 2012 m. liepos 19 d. Paskolos sutartį dengimui; mokėjimo nurodymas turi būti atliktas ne vėliau kaip iki 2015 m. kovo 31 d. Trišalio susitarimo 2 straipsniu šalys susitarė, kad atlikus susitarimo 1 straipsnyje nurodytus veiksmus ieškovės prievolė atsakovei pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą bus laikoma visiškai ir tinkamai įvykdyta, o atsakovė įsipareigojo apie ieškovės prievolės įvykdymą pranešti Vilniaus apygardos teismui, antstoliui ir kitiems suinteresuotiems asmenims.
37. 2015 m. vasario 12 d. ieškovė ir trečiasis asmuo D. S. sudarė nekilnojamųjų daiktų Pirkimo – pardavimo sutartį, kurios 4.1.2 punktu susitarė, kad parduodamų daiktų kainos dalį – 95 000 Eur, pirkėjas (D. S.) per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo perves į nurodytą KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sąskaitą, mokėjimo paskirtį nurodant – daliniam UAB „Baltic Logistika“ prievolės pagal 2012 m. liepos 19 d. Paskolos sutartį dengimui. Trečiasis asmuo D. S. mokėjimą su nurodyta mokėjimo paskirtimi atliko 2015 m. kovo 20 d., dėl to ginčo tarp bylos šalių nėra. Šalys taip pat neginčija, kad dalinis mokėjimas KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ buvo numatytas kaip privaloma sąlyga ieškovei priklausančio įkeisto nekilnojamojo turto perleidimui KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2015 m. sausio 12 d. sutikime Nr. VTK-0814.
38. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovei BUAB „Baltic Logistika“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi, nutartis įsiteisėjo 2015 m. gegužės 14 d. Į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo kreipėsi atsakovės vadovas F. K., pareiškimas teismui pateiktas 2014 m. gruodžio 29 d. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat matyti, kad pirmą sykį bankroto byla atsakovei buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi, tačiau ši nutartis paties pirmosios instancijos teismo buvo panaikinta 2015 m. vasario 3 d., tenkinant atsakovės vadovo paduotą atskirąjį skundą, grindžiamą nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo neva pasikeitusiomis aplinkybėmis, dėl kurių atsakovė laikytina mokia bendrove.
39. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, remiantis atsakovės 2014 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, konstatuota, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai (skolos) ženkliai viršija visą atsakovės turimo turto vertę, atsakovė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą patvirtino ir bylą pagal atsakovės vadovo atskirąjį skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2-925-241/2015).

4Dėl Trišalio susitarimo esmės ir sąlygų

40. Prieš pradėdama analizuoti šioje byloje ginčijamo Trišalio susitarimo nuostatas, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors atsakovė, be kita ko, akcentavo aplinkybes, susijusias su tuo, jog ieškovė 2015 m. vasario 10 d. Trišaliu susitarimu pradėjo remtis tik tada, kai atsakovės bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo ir apie šį susitarimą net neužsiminė 2015 m. vasario 23 d. pateiktame apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo (šiuos atsakovės argumentus reikšmingais pripažino ir ginčijamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas), nagrinėjamoje byloje nebuvo teigiama ir įrodinėjama, kad į bylą pateiktas 2015 m. vasario 10 d. Trišalis susitarimas galimai yra suklastotas ir surašytas atgaline data. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Trišalį susitarimą analizuoja ir vertina kaip pasirašytą jame nurodytą dieną.
41. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Faktiniai šalių veiksmai aiškintini, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai, nei teigia atsakovė, priežastys, paskatinusios šalis sudaryti trišalį susitarimą, neturi būti identiškos, tačiau šio sandorio sudarymas turi atitikti kiekvienos iš susitarimo šalių su šio susitarimo sudarymu siejamus tikslus.
42. Kolegija sutinka su proceso šalių teiginiais, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, susijusios su Trišalio susitarimo galiojimu ir vykdymu, yra prieštaringos ir iš esmės viena kitą paneigiančios. Iš į bylą pateikto Trišalio susitarimo matyti, kad jį sudaro dvi dalys: pirmuoju šio susitarimo straipsniu prisiimtas trečiojo asmens įsipareigojimas pervesti 95 000 Eur sumą į susitarime nurodytą KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sąskaitą daliniam atsakovės įsipareigojimų pagal 2012 m. liepos 19 d. Paskolos sutartį dengimui ir antruoju šio susitarimo straipsniu aptartas ieškovės piniginės prievolės atsakovei vykdymo būdas. Trečiojo asmens D. S. atliktą mokėjimą pripažinęs tinkamu Trišalio susitarimo 1 straipsnio įvykdymu, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl tokiu atveju galiojančia, tačiau neįvykdyta, pripažįsta antrąją Trišalio susitarimo dalį dėl ieškovės prievolės atsakovei pasibaigimo, nors ieškovės prievolės atsakovei pasibaigimas Trišaliame susitarime aiškiai susietas tik su atitinkamo D. S. mokėjimo atlikimu, nekeliant jokių papildomų sąlygų ir nereikalaujant jokių papildomų veiksmų atlikimo. Kolegijos vertinimu, tokį pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaringumą lėmė neteisingas Trišalio susitarimo esmės ir sudarymo tikslo aiškinimas.
43. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad trečiojo asmens D. S. dalyvavimas Trišaliame susitarime buvo nulemtas jo siekio įsigyti ieškovės parduodamą, KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ įkeistą, nekilnojamąjį turtą. Siekį šį turtą parduoti turėjo ir ieškovė. Byloje taip pat nustatyta, kad šiems ketinimams realizuoti buvo būtina iš dalies padengti atsakovės skolą įkaito turėtojai, kadangi priešingu atveju įkaito turėtoja nedavė sutikimo įkeisto turto perleidimui ir paskesniam įkeitimui. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, trečiojo asmens D. S. atliktas mokėjimas buvo susijęs su pirkimo – pardavimo teisiniais santykiais tarp ieškovės ir trečiojo asmens ir buvo neišvengiamas trečiajam asmeniui siekiant įgyti ieškovės parduodamą turtą. Tačiau ši išvada, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nereiškia, jog Trišaliu susitarimu buvo siekiama tik šio, vienintelio, tikslo.
44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Trišalio susitarimo 1 straipsnyje numatytiems veiksmams iš esmės nebuvo reikalingas trečiosios šios susitarimo šalies – UAB „Baltic Logistika“, dalyvavimas, o ieškovės ir trečiojo asmens ketinimams, susijusiems su nekilnojamojo turto pardavimu, būtų pakakę tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos Pirkimo – pardavimo sutarties 4.1.2 punkte įtvirtintos sąlygos. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.44 straipsnio 1 dalį prievolė (šiuo atveju trečiojo asmens piniginė prievolė pagal pirkimo – pardavimo sutartį) laikoma tinkamai įvykdyta, jei ji įvykdoma kreditoriaus nurodytam asmeniui (ieškovės pageidavimu – KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“), o CK 6.50 straipsnis iš esmės suteikia teisę trečiajam asmeniui (ieškovei) įvykdyti prievolę už skolininką (atsakovę), juolab atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju klausimas buvo susijęs su ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu (CK 6.51 straipsnis).
45. Atsižvelgdama į šalių sudaryto susitarimo pobūdį (trišalis) ir nutarties 44 punkte išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindinis Trišalio susitarimo sudarymo tikslas buvo susitarti, kokiu būdu bus vykdoma ieškovės prievolė atsakovei, o šio susitarimo esmė buvo įtvirtinta 2 šio susitarimo straipsnyje, pagal kurį atsakovė sutiko, kad ieškovės piniginę prievolę pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą jai įvykdytų trečiasis asmuo, susitarimo 1 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. sumokėdamas atitinkamą sumą už ieškovę ne pačiai atsakovei, o atsakovės kreditorei. Be 2 susitarimo straipsnio, kurį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė nereikšmingu, Trišalis susitarimas iš esmės netenka savo esmės ir paskirties.

5Dėl Trišalio susitarimo pripažinimo tariamu sandoriu

46. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
47. Šios nutarties 40 punkte jau buvo pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodinėjo, jog į bylą pateiktas 2015 m. vasario 10 d. Trišalis susitarimas galimai yra suklastotas dokumentas, surašytas jau po trečiojo asmens D. S. 2015 m. kovo 20 d. mokėjimo atlikimo, todėl kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paminėtas mokėjimas reiškia, be kita ko, ir Trišalio susitarimo įvykdymą. Šios išvados nepaneigia atsakovės argumentai, kad toks mokėjimas trečiojo asmens, siekiančio įgyti ieškovės nekilnojamąjį turtą, turėjo būti atliktas nepriklausomai nuo Trišalio susitarimo egzistavimo, kadangi Trišalio susitarimo esmė, kaip aptarta šios nutarties 45 punkte, ir buvo susieti trečiojo asmens atliekamą mokėjimą su ieškovės prievolės pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą tinkamu įvykdymu. Dėl šios priežasties, pripažinus įvykdytu Trišalio susitarimo 1 straipsnį, laikytinas įvykdytu ir šio susitarimo 2 straipsnis, kadangi, kaip jau minėta, šio straipsnio įvykdymui jokių papildomų veiksmų nebuvo reikalaujama.
48. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad trečiasis asmuo, sudarydamas Trišalį susitarimą, neturėjo jokio savarankiško intereso, susijusio su ieškovės prievolės pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą vykdymu, o siekė tik atsiskaityti už perkamą nekilnojamąjį turtą, taip pat nepagrindžia Trišalio susitarimo tariamumo, kadangi, kaip jau minėta, priežastys, paskatinusios šalis sudaryti trišalį susitarimą, neturi būti identiškos, o ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl jų tarpusavio prievolių vykdymo trečiojo asmens interesui, susijusiam su Trišalio susitarimo sudarymu (nekilnojamojo turto įgyjimui), neprieštarauja.
49. Kolegija iš esmės pritaria atsakovės argumentams, susijusiems su ieškovės veiksmų, ginčijant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą ir kartu jį vykdant, nelaukiant apeliacinio proceso pabaigos, bei apeliaciniame skunde nenurodant jokių aplinkybių, susijusių su teismo sprendimo įvykdymu, nenuoseklumu ir nelogiškumu, tačiau, atsakovei šioje byloje neįrodinėjant 2015 m. vasario 10 d. Trišalio susitarimo suklastojimo, ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, taip pat nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl Trišalio susitarimo tariamumo. Nors, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, šalių elgesys po sandorio sudarymo tam tikrais atvejais gali būti reikšmingas sprendžiant dėl sandorio tariamumo, šiuo atveju Trišalio susitarimo nuostatos nereikalavo jokių papildomų veiksmų atlikimo iš ieškovės, o trečiasis asmuo, kaip nustatyta byloje, atliko veiksmus, vykdydamas Trišalį susitarimą. Pažymėtina, kad įstatymai nedraudžia asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas teismo sprendimas, sprendimu nustatytą prievolę įvykdyti anksčiau, nei teismo sprendimas įsiteisės ir taps priverstinai vykdytinu.
50. Kolegija taip pat nesutinka su atsakovės teiginiais, kad Trišalio susitarimo tariamumą patvirtina ta aplinkybė, jog trečiojo asmens KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai atliktu mokėjimu neva buvo vykdoma savarankiška ieškovės, kaip įkaito davėjos, prievolė. Ieškovė pagrįstai pažymi, kad įkaito davėjas neturi pareigos savo lėšomis dengti pagrindinio skolininko skolos, o tuo atveju, jei tai yra padaroma, įkaito davėjas įgyja atitinkamo dydžio regreso teisę į pagrindinį skolininką. Taigi, ta aplinkybė, kad ieškovė, siekdama jai priklausančio įkeisto turto pardavimo, buvo priversta atlikti tam tikrus mokėjimus KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, nereiškia, jog šiais mokėjimais buvo vykdoma pačios ieškovės, o ne atsakovės, kaip pagrindinės KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ skolininkės, prievolė.
51. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pripažinti Trišalį susitarimą niekiniu pagal CK 1.86 straipsnį remiantis byloje esančiais įrodymais nėra pagrindo.

6Dėl Trišalio susitarimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir atsakovės kreditorių interesams

52. Priešieškiniu atsakovė taip pat įrodinėjo, kad ginčijamas Trišalis susitarimas prieštarauja imperatyvioms CK 6.9301 straipsnio nuostatoms, nustatančioms atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, bei pažeidžia atsakovės, kaip bankrutuojančios bendrovės, kreditorių interesus, todėl turėtų būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį. Šį atsakovės priešieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina kaip alternatyvų reikalavimą, kadangi, priešingai nei savo procesiniuose dokumentuose nurodo atsakovė, sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu tiek CK 1.86 straipsnio, tiek CK 1.80 straipsnio pagrindu, atsižvelgiant į tai, jog tariamas, t. y. jokių teisinių pasekmių nesukėlęs, sandoris, negali pažeisti įstatymuose įtvirtintų imperatyvų ir atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo.
53. Teismų praktikoje pažymėta, kad CK 6.9301 straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia spręsti, jog įstatymų leidėjas expressis verbis (lot. tiesiogiai) nustato pareigą skolininkui atsiskaitymus atlikti šioje teisės normoje nustatyta eile, kas suponuoja išvadą apie šios normos imperatyvų pobūdį ir jos privalomumą. Be to, šios teisės normos imperatyvumui CK 1.80 straipsnio taikymo aspektu pripažinti svarbūs yra ir įstatymo leidėjo ketinimai nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais socialiai jautriais kreditoriais, inicijuoja bankrotą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-537-464/2017).
54. Savo išvadą dėl Trišalio susitarimo neprieštaravimo teisės normoms, nustatančioms atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, pirmosios instancijos teismas pagrindė išimtinai tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu reikalavimo teisę į ieškovę įgijo UAB „Baltic Logistika“, o ne VMI prie LR FM, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Trišaliu susitarimu negalėjo būti pažeistas atsiskaitymo su šia kreditore eiliškumas. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada, kolegijos vertinimu, padaryta tinkamai neįsigilinus į Trišalio susitarimo esmę ir jo sukeliamas teisines pasekmes.
55. Kaip jau minėta, Trišalio susitarimo tikslas buvo susitarti, kokiu būdu bus vykdoma ieškovės piniginė prievolė atsakovei, t. y. šiuo susitarimu atsakovė nurodė savo debitorei (ieškovei) jos naudai priteistą pinigų sumą sumokėti ne jai, o tiesiogiai atsakovės kreditorei KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“. Tokiu būdu visa atsakovės naudai teismo sprendimu priteista suma, kuri, ją sumokėjus atsakovei, galėjo ir turėjo būti panaudota kitų atsakovės kreditorių, įskaitant VMI prie LR FM ir galimai kitus pirmesnės eilės kreditorius, reikalavimams tenkinti, atsakovės valia buvo nukreipta atsiskaitymui su tik viena iš atsakovės kreditorių, neturinčia atsiskaitymo su ja pirmumo teisės.
56. Šios nutarties 38 – 39 punkte aptartos faktinės aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad Trišalio susitarimo sudarymo metu atsakovė buvo nemoki ir neturėjo galimybių atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Be to, ši aplinkybė buvo ar turėjo būti žinoma tiek atsakovės vadovui, pasirašiusiam Trišalį susitarimą atsakovės vardu, kadangi jis pats dar 2014 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tiek ieškovei, kaip buvusiai atsakovės vadovei, kurios turtas buvo įkeistas atsakovės prievolių pagal su KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarytą Paskolos sutartį, užtikrinimui. Tuo tarpu trečiojo asmens žinojimas ar nežinojimas apie atsakovės turtinę padėtį šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas, kadangi Trišalio susitarimo 2 straipsnis jokių savarankiškų teisių ar pareigų trečiajam asmeniui nesukūrė. Be to, kaip pagrįstai nurodo trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinius skundus, Trišalio susitarimo pripažinimas negaliojančiu neturi jokios įtakos jo teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi tokia pat kaip Trišaliame susitarime numatyta atsiskaitymo už perkamą nekilnojamąjį turtą tvarka buvo įtvirtinta ir tarp jo ir ieškovės sudarytoje Pirkimo – pardavimo sutartyje, kuri šioje byloje nėra ginčijama.
57. Kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad Trišaliu susitarimu atsiskaitymų eiliškumas negalėjo būti pažeistas dėl to, jog Trišaliu susitarimu nebuvo vykdomas pats atsiskaitymas. Tai, kad atitinkama pinigų suma KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ trečiojo asmens buvo sumokėta vėliau, nepaneigia fakto, jog jau Trišalio susitarimo sudarymo metu buvo priimtas sprendimas visą atsakovės iš ieškovės gautiną sumą panaudoti būtent prievolei KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ vykdyti. Nesant Trišalio susitarimo, atsakovė būtų turėjusi teisę į visą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu iš ieškovės jai priteistą sumą, kurią būtų panaudojusi pirmesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti, o ieškovė, įvykdžiusi mokėjimus KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ iš parduodamo turto vertės pagal su trečiuoju asmeniu sudarytą Pirkimo – pardavimo sutartį, įgytų regreso teisę atsakovei, kuri galėtų būti realizuojama tik ĮBĮ nustatyta tvarka, atsižvelgiant į atsakovės teisinį statusą. Taigi, atsakovės kreditorių interesus ir atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą pažeidė ne trečiojo asmens atliktas mokėjimas, o būtent Trišalio susitarimo 2 straipsnio nuostata, šį mokėjimą pripažįstanti tinkamu ieškovės prievolės pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą įvykdymu.
58. Nors įstatyme įtvirtintam imperatyvui, numatančiam atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, prieštarauja ir atsakovės kreditorių interesus pažeidžia tik Trišalio susitarimo 2 straipsnio nuostatos, kaip jau minėta šios nutarties 45 punkte, būtent šis straipsnis išreiškė Trišalio susitarimo esmę – jo neįtraukus į Trišalį susitarimą būtų paneigtas pats Trišalio susitarimo sudarymo tikslas, todėl negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį pripažintinas visas Trišalis susitarimas (CK 1.96 straipsnis).
59. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti Trišalį susitarimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti priešieškinio reikalavimai, panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, atsakovės priešieškinį tenkinant.

7Dėl ieškinio reikalavimo

60. Kaip jau buvo minėta, ieškovė šioje byloje pareikštu ieškinio reikalavimu siekia pripažinti pasibaigusia prievolę pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuris yra vykdomas priverstinai CPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą išnagrinėjo iš esmės ir ginčijamu sprendimu jį atmetė. Kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu.
61. Priverstinį teismo sprendimų vykdymą reglamentuojančios CPK nuostatos aiškiai nustato, kokiu būdu turėtų būti sprendžiami klausimai, susiję su prievolės, kurios priverstinio vykdymo procesas yra pradėtas, įvykdymu. Pirma, pagal CPK 651 straipsnio 1 dalį, antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, turi patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, o pagal CPK 629 straipsnio 1 dalies 9 punktą tuo atveju, jei vykdomasis dokumentas neteisėtai priimtas vykdyti, vykdomoji byla turi būti nutraukta. Taigi, vykdymo proceso metu paaiškėjus, kad priverstinai vykdoma prievolė vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti metu buvo įvykdyta, vykdomoji byla turi būti nutraukta kaip pradėta neteisėtai. Antra, pagal CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktą, visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą vykdomoji byla turi būti užbaigta. Visus klausimus, susijusius su vykdymo proceso pradžia ir jo pabaiga, sprendžia sprendimą vykdantis antstolis, kurio veiklos teisėtumą pagal CPK 594 straipsnį kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, teisėjas.
62. CPK įtvirtina privalomą ikiteisminę ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarką: skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui, skundą antstolis turi išnagrinėti ir priimti atitinkamą patvarkymą patenkinti skundą arba atsisakyti patenkinti skundą; jeigu antstolis patvarkymu atsisako patenkinti skundą, jis turi skundą kartu su vykdomąja byla persiųsti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2013).
63. Kadangi ieškovė šioje byloje pareikštu ieškiniu įrodinėja, kad jos prievolė pagal priverstinai vykdomą teismo sprendimą pasibaigė dar iki vykdomojo rašto priėmimo vykdyti, jos pareikštas ieškinys reiškia ne ką kitą, kaip nesutikimą su vykdymo proceso teisėtumu. Proceso įstatymams nustačius specialią procesinę tvarką, kuria turi būti ginčijami sprendimą vykdančio antstolio procesiniai veiksmai, įskaitant vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti teisėtumą ir vykdomosios bylos neužbaigimą, darytina išvada, kad tokio pobūdžio reikalavimas, kurį nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškovė, negalėjo būti teismo priimtas nagrinėti kaip savarankiškas reikalavimas ieškinio teisenos tvarka. Pažymėtina, kad į šią aplinkybę buvo atkreiptas dėmesys tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1597-943/2016, kuria ieškovei išaiškinta, jog manydama, kad yra tinkamai įvykdžiusi teismo sprendimą, ieškovė teismo sprendimo įvykdymą patvirtinančius dokumentus gali pateikti priverstinį vykdymą vykdančiam antstoliui ir pastarojo prašyti užbaigti vykdomąją bylą, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-459-516/2017, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas ieškovės reikalavimams šioje byloje užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavus preliminarų ieškovės ieškinio nepagrįstumą būtent dėl procesinės antstolio veiksmų ginčijimo tvarkos nesilaikymo.
64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad netinkamą ieškovės teisių gynimo būdo pasirinkimą iš esmės pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl baudos ieškovei skyrimo, tačiau, nepaisant to, dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo teismas pasisakė iš esmės, ieškinį atmesdamas. Toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas neatitinka CPK nuostatų, pagal kurias ieškovės ieškinį turėjo būti atsisakyta priimti kaip paduotą nesilaikant privalomos išankstinės neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos (CPK 137 straipsnio 3 punktas), o šiai aplinkybei paaiškėjus jau po ieškinio priėmimo, ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
65. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija panaikina ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas ir ieškovės ieškinį palieka nenagrinėtu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

8Dėl baudos ieškovei skyrimo

66. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu paskirdamas jai baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, pagal kurią procesinės teisės įgyvendinimas piktnaudžiavimu gali būti laikomas tik išimtiniais atvejais. Kolegija iš esmės sutinka su šiais apeliantės argumentais.
67. Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, bauda ieškovei buvo paskirta dėl to, kad ji, reikšdama naują ieškinį ginčo teisenos tvarka, o ne spręsdama šį klausimą vykdymo procese, taikė netinkamus savo teisių gynimo būdus. Tačiau procesinė pareiga sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą patikrinti, ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygos, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, o ieškovė negali būti laikoma atsakinga už procesinės teismo pareigos užtikrinti proceso teisėtumą netinkamą vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1597-943/2016, kuria ieškovei išaiškinta jos teisių gynimo procesinė tvarka, buvo priimta jau po to, kai ieškovės ieškinys šioje byloje buvo pateiktas teismui (2016 m. lapkričio 22 d.), taigi nėra pagrindo spręsti jog ieškovė, kreipdamasi su ieškiniu šioje byloje, turėjo suvokti, jog renkasi akivaizdžiai procesiškai netinkamą savo teisių gynimo būdą.
68. Kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis šiuo atveju liudija jos rėmimasis tapačiais argumentais, kuriuos ieškovė buvo nurodžiusi teismui sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir panaikinimo. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartimi, nei šio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1597-943/2016 nebuvo pasisakyta dėl Trišalio susitarimo vykdymo ar jo galiojimo, o tik buvo atkreiptas dėmesys į procesinę tvarką, kuria turėtų būti sprendžiamas ieškovės įrodinėjamas klausimas. Iš šių procesinių sprendimų turinio nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai jau buvo pripažinę nepagrįstais ieškovės argumentus, susijusius su jos prievolės pasibaigimu.
69. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose vardijamų kitų ieškovės veiksmų, neva taip pat liudijančių jos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog nurodyti veiksmai nebuvo pagrindas, kuriuo remdamasis teismas skyrė ieškovei baudą. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors byloje dalyvaujančio asmens procesinis elgesys kitose, susijusiose bylose gali būti reikšmingas kaip papildomas argumentas teismui sprendžiant dėl šio asmens piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, bauda pagal CPK 95 straipsnį teismo gali būti skiriama tik už piktnaudžiavimo veiksmus, atliktus konkrečios civilinės bylos (šiuo atveju – nagrinėjamos bylos) procese.
70. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei skirta bauda, panaikina.

71. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, keičiamas ir juo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi atsakovės priešieškinys tenkinamas, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos, todėl teisėjų kolegija detaliau neanalizuos atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš jos pagrįstumu, kaip nebetekusių teisinės reikšmės.
72. Ieškovės ieškinį palikus nenagrinėtą, ieškovei grąžinami 62 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kitos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Taip pat neatlyginamos atsakovo pagal priešieškinį D. S. turėtos bylinėjimosi išlaidos, kadangi priešieškinys apeliacinės instancijos teismo sprendimu tenkinamas.
73. Tenkinus priešieškinį, atsakovės naudai priteistinos jos pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1 350 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad priešieškinys teismo buvo tenkintas dėl priežasčių, tiesiogiai nesusijusių su D. S. veiksmais, konstatuojant, kad įstatyme įtvirtintiems imperatyvams prieštarauja ir atsakovės kreditorių teises pažeidžia tik Trišalio susitarimo 2 straipsnis, kuriame aptarta ieškovės prievolės vykdymo atsakovei tvarka, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir visas atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti atsakovei iš ieškovės V. P. (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
74. Atsakovei iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikus jos apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, šios išlaidos atsakovei iš antrosios šalies – ieškovės, nepriteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos taip pat nepriteistinos, kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškovės apeliacinis skundas iš esmės yra atmestas – tenkinta tik ieškovės apeliacinio skundo dalis, susijusi su procesinio pobūdžio reikalavimu dėl baudos panaikinimo. Taip pat neatlyginamos atsakovo pagal priešieškinį D. S. turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, kadangi priešieškinys apeliacinės instancijos teismo sprendimu tenkinamas.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės V. P. ieškinys, panaikinti ir ieškovės V. P. ieškinį palikti nenagrinėtą.

11Grąžinti ieškovei V. P. 62 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio. Išaiškinti ieškovei, kad žyminį mokestį, remdamasi teismo nutartimi, grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ priešieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti. Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2015 m. vasario 10 d. Trišalį susitarimą, sudarytą tarp V. P., D. S. ir UAB „Baltic Logistika“.

13Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei V. P. skirta bauda.

14Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, nurodant, kad iš ieškovės V. P. priteisiama 1 350 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės BUAB „Baltic Logistika“ naudai, o ieškovės V. P. ir atsakovo pagal priešieškinį D. S. bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.