Byla 2A-1611/2013
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys - V. M., G. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-339-198/2010 pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovams Valstybinei įmonei Anykščių miškų urėdijai, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys - V. M., G. S..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams VĮ „Anykščių miškų urėdija“, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, prašydamas priteisti jam iš atsakovų solidariai 19 080 Lt turtinės žalos atlyginimą, 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir visas bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 35 min. trečiasis asmuo V. M., vairuodamas atsakovui VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį automobilį, Anykščiuose, J. Biliūno ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje sukdamas į kairę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir, nepraleisdamas priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio ieškovo vairuojamo automobilio, su juo susidūrė. Įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovo sveikata (muštinės plėštinės žaizdos veide, daugybiniai veido kaulų lūžiai, akies sumušimas, dešinės akies optinio nervo pažeidimas ir kt.). Anykščių rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu išteisino V. M., kuriam buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 27 d. nuosprendžiu pripažino V. M. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir nubaudė jį 36 MGL (4500 Lt) dydžio bauda bei iš dalies tenkino jo (ieškovo) ieškinį – priteisė iš atsakovo Transporto priemonių draudikų biuro (toliau-Biuras) 783,20 Lt turtinei žalai atlyginti, dėl kitų ieškinio reikalavimų pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl žalos atlyginimo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nuosprendį ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendis buvo panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta, konstatavus, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. priimtas išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, nes V. M. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje požymius. Kadangi eismo įvykis įvyko daugiau kaip prieš penkerius metus, apkaltinamasis nuosprendis V. M. nebegali būti priimtas dėl senaties. Dėl to apeliacinės instancijos teismas bylą nutraukė (BPK 3 str. 2 d. 2 p., BK 95 str.).

6Trečiasis asmuo vairavo VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį automobilį, todėl jis privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl darbuotojo, einančio pareigas, kaltės. Įvykio dieną atsakovui Anykščių miškų urėdijai priklausęs automobilis buvo draustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi draudikas šiuo metu bankrutuoja, žalą privalo atlyginti atsakovas Biuras. Su draudiku sudaryta sutartimi draudikui nustatytos žalos atlyginimo sumos ribos apima visą prašomos priteisti turtinės žalos sumą, o neturtinės žalos atlyginimo ribos draudikui yra 30 000 Lt, todėl, ieškovo nuomone, kitą neturtinės žalos dalį turi atlyginti trečiojo asmens darbdavys (1 t., b.l. 2-13).

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas šioje ir baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatavo, kad trečiojo asmens V. M. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53 ir 199 punktų reikalavimus; ieškovas trečiajam asmeniui G. S. priklausantį automobilį vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, be to, leistiną 50 km/h greitį viršydamas beveik du kartus, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 59, 172 ir 174 punktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad nors tuoj po eismo įvykio automobilių susidūrimo vieta nebuvo nustatyta, bet rašytinių bylos įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, jog tarp trečiojo asmens V. M. veiksmų ir eismo įvykio kilimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas pripažino, kad viena sąlygų eismo įvykio padariniams atsirasti buvo trečiojo asmens V. M. veiksmai, tačiau ieškovui padarytus sužalojimus, jų sunkumą lėmė jo paties neatsakingi veiksmai, veikimas savo rizika. Ieškovo veiksmus – transporto priemonės vairavimą, neturint teisių ir leistiną greitį viršijant du kartus, vertino kaip kaltus veiksmus, dėl kurių jam pačiam atsirado sunkių sveikatos padarinių. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju ieškovo kaltė – ypač didelis neatsargumas, nes paprastai kiekvienas asmuo supranta, jog vairuoti transporto priemonę, neturint vairuotojo pažymėjimo ir du kartus viršijant leistiną greitį, draudžiama. Teismas nepagrįstu laikė ieškovo argumentą, kad jam žala sveikatai atsirado dėl trečiojo asmens padaryto nusikaltimo, nes vien tai, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatos sužalojimo, nereiškia, kad jai kompensuoti pakanka tik nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo fakto – ir tokiais atvejais būtinas visų civilinės atsakomybės sąlygų, neturtinės žalos identifikavimas. Teismas, įvertinęs taip pat ir ieškovo požiūrį į savo sveikatą, konstatavo, kad šis savo sveikata susirūpino tik tada, kai eismo įvykio metu atsirado sunkių sveikatos padarinių, nes jam nei iki eismo įvykio (2003 m. lapkričio 20 d.), nei po jo sveikata nebuvo viena svarbiausių vertybių (2004 m. kovo 10 d. vairavo be teisių ir neblaivus, 2005 m. liepos 12 d. vairavo be teisių, 2007 m. kovo 29 d. vairavo neužsisegęs diržo). Dėl to, teismo įsitikinimu, yra pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti (CK 6.253 str. 5 d.).

9Kadangi eismo įvykio metu galiojusios Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau- TPVCAPDĮ) redakcijos nuostatose nebuvo nustatyta nei draudiko, nei Biuro pareigos atlyginti neturtinę žalą, todėl ieškovo reikalavimą šiuo pagrindu teismas laikė nepagrįstu. Be to, ieškovas, pareikšdamas ieškinį Biurui, praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (1 t., b. l. 173-182).

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovas T. P. (toliau- apeliantas) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 10-20). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. P pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti, o reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmestiismo įvykio priežastimi buvo V. M. Kelių eismo taisyklių reikalavimų nesilaikymas, o ne aplinkybė, jog apeliantas neturėjo teisės vairuoti automobilio ir leistino greičio viršijimas. Būtent V. M. veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga, o ieškovo greičio viršijimas tik turėjo tam tikros nežymios įtakos avarijos pasekmėms - sužalojimo pobūdžiui. Todėl nagrinėjamu atveju tai turi įtakos tik padarytos žalos dydžio nustatymui.
  2. CK 6.283 straipsnio 1 dalis imperatyviai (be išlygų) nustato, kad sveikatos sužalojimo atveju nukentėjusiajam asmeniui turi būti atlyginti visi nuostoliai bei neturtinė žala. Be to, ši teisės norma yra specialioji teisės norma pirmosios instancijos teismo taikytų CK 6.253 straipsnio 5 dalyje, 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės normų atžvilgiu.
  3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apelianto prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžių pagrįstumo.
  4. Ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra pasibaigęs ir tai įrodo šios aplinkybės: aptariamas įvykis įvyko 2003 m. lapkričio 20 d.; ieškinys baudžiamojoje byloje buvo pareikštas 2004 m. rugpjūčio 3 d., pradinius atsakovus nurodant V. M. ir jo darbdavį VĮ Anykščių miškų urėdiją; ieškinys buvo patikslintas 2007 m. kovo 5 d. papildomai nurodant atsakovu ir draudimo įmonę; baudžiamojoje byloje sprendimas nutraukti bylą dėl senaties buvo priimtas 2009 m. liepos 8 d. Taigi, pareiškiant civilinį ieškinį civilinėje byloje 2009 m. lapkričio 9 d. nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas.
  5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas, nepagrįstai nekonstatavo termino praleidimo priežasčių svarbumo ir nepagrįstai pats savo iniciatyva šio termino neatnaujino. Apelianto veiksmai įrodo, jog jis elgėsi atidžiai, rūpestingai, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.).
  6. Apeliantas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų yra atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų pagrindu, o procesinių dokumentų įteikimo išlaidos yra priskiriamos bylinėjimosi išlaidoms (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei (CPK 96 str.).

12p

  1. baudžiamosios bylos nutraukimas nepaneigia asmens nekaltumo prezumpcijos ir apelianto argumentas, kad jam žala sveikatai atsirado dėl trečiojo asmens padaryto nusikaltimo, yra nepagristas. Anot atsakovo, Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartis, kuria teismas nutraukė baudžiamąją bylą, yra reikšminga tik tiek, kiek ji pagrindžia V. M. nekaltumą baudžiamosios teisės kontekste. Kiti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartyje pateikti argumentai ar vertinimai šioje civilinėje byloje netenka reikšmės, kadangi jie buvo svarbūs sprendžiant tik baudžiamosios atsakomybės klausimą. Bet kokie šios teismo nutarties interpretavimai civilinės bylos kontekste turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
  2. tai, jog CK 6.250 straipsnyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatos sužalojimo, nereiškia, jog jos kompensavimui pakanka vien tik paties nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo fakto, nes ir tokiais atvejais būtinas visų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat ir neturtinės žalos, identifikavimas.
  3. Apeliantas nepagrįstai V. M. neteisėtus veiksmus grindžia neva nusikalstamais veiksmais. V. M. kaltumas neįrodytas, todėl, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, laikytina, kad jis nusikalstamų veiksmų nepadarė. Byloje esančių įrodymų pagrindu negalima patvirtinti V. M. neteisėtų veiksmų, kadangi tiksli apelianto ir atsakovo automobilių susidūrimo vieta jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais nebuvo nustatyta ir negalima tvirtinti, kad V. M. tikrai buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Kita vertus, visi byloje esantys duomenys rodo, jog pats apeliantas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nors valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, privalėjo lygiai taip kaip ir V. M. būti rūpestingas bei apdairus.
  4. Apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma specialistų ir ekspertų pateiktas išvadas interpretuoti sau palankia linkme, cituoti tik tas ekspertų išvadas, kurios kalba apie galimai V. M. padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o savo padarytus ir ekspertų nustatytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus nutylėti ir atsieti nuo visos bylos medžiagos. Toks pavienių išvadų aiškinimas yra netikslus, nepagrįstas ir neteisėtas.
  5. Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi baudžiamosios bylos metu iki 2009 m. liepos 8 d. priimtais teismų sprendimais, kadangi baudžiamojoje byloje galutinis sprendimas buvo priimtas būtent 2009 m. liepos 8 d., Panevėžio apygardos teismo nutartimi nutraukiant baudžiamąją bylą.
  1. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendime teisingai vertino ieškovo veiksmus - transporto priemonės vairavimą neturint teisių ir du kartus viršijant leistiną greitį, kaip kaltus veiksmus, dėl kurių jam pačiam atsirado sunkūs padariniai sveikatai. Tokiam T. P. elgesiui teismas teisingai pritaikė CK 6.248 straipsnio 3 dalį ir 6.263 straipsnį. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo, kad V. M. veiksmai galėjo būti tik kaip viena iš padarinių kilimo sąlygų, o pagrindiniai veiksniai, kurie lėmė ieškovui padarytus sužalojimus ir jų sunkumą, yra paties ieškovo neatsakingi veiksmai, jo veikimas savo rizika.
  2. Kadangi teismas visiškai atmetė T. P. reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą, tai aptarti žalos dydžio pagrįstumo klausimą teismui nebeliko jokios prasmės. Kita vertus, ieškovo reikalaujama priteisti žala yra pernelyg didelė. Be to, ieškovas nepateikė turtinės žalos dydį pagrindžiančių įrodymų.
  1. Apeliantas, pareikšdamas ieškinį Biurui, praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris turi būti taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Apie padarytą žalą apeliantas ne tik turėjo sužinoti, bet ir faktiškai sužinojo eismo įvykio dieną, t. y. 2003 m. lapkričio 20 d. Todėl apeliantas, pateikdamas patikslintą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje tik 2007 m. kovo 5 d., praleido ieškinio senaties terminą.
  2. 16 straipsnio 1 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju byloje esančios eismo įvykio kilimo aplinkybės neleidžia teigti, kad yra konstatuota būtina civilinės atsakomybės sąlyga, t. y. V. M. kaltė.
  3. Panevėžio apygardos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį, nes pats apeliantas eismo įvykio metu ir po jo elgėsi itin neatsargiai.
  4. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad CK 6.283 straipsnyje įtvirtinta teisės norma galėtų būti laikoma specialiąja CK 6.282 straipsnyje įtvirtintos teisės normos atžvilgiu. Atsakovo teigimu, yra priešingai, nei teigia apeliantas.
  5. Apeliantas kartu su ieškiniu nepateikė jokių žalos dydį pagrindžiančių įrodymų. Baudžiamojoje byloje pateikti įrodymai nėra pakankami, kad būtų galima daryti prielaidą, jog šios išlaidos buvo susijusios su eismo įvykio metu patirta žala. Eismo įvykio metu galiojusios TPVCAPDĮ nuostatose nebuvo numatyta nei draudiko, nei Biuro pareiga atlyginti neturtinę žalą, todėl apelianto reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

16Byloje kilęs ginčas dėl atsakovų VĮ Anykščių miškų urėdijos ir Biuro civilinės atsakomybės už trečiojo asmens V. M. apeliantui sveikatos sužalojimu padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad viena sąlygų 2003 m. lapkričio 20 d. eismo įvykio padariniams atsirasti buvo trečiojo asmens V. M. veiksmai. Tačiau teismas sprendė, kad apeliantui padarytus sužalojimus, jų sunkumą lėmė jo paties neatsakingi veiksmai, veikimas savo rizika, todėl teismas nusprendė netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, teigdamas, jog jam kaip nukentėjusiajam asmeniui turi būti atlyginti visi nuostoliai bei neturtinė žala.

17Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas iš esmės turi teisę reikalauti žalos atlyginimo. Tokią išvadą jau buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, ši išvada nebuvo skundžiama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje 2013 m. vasario 8 d. nutartimi taip pat konstatavo, jog žalos atsiradimą tiesiogiai lėmė trečiojo asmens V. M. neteisėti veiksmai - jeigu trečiasis asmuo, sankryžoje sukdamas į kairę būtų praleidęs priešinga kryptimi važiuojantį apelianto vairuojamą automobilį, šių dviejų transporto priemonių susidūrimas nebūtų įvykęs, o apelianto didelis neatsargumas nebuvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, šis neatsargumas negali būti vertinamas kaip visiškai atsakomybę šalinanti aplinkybė, tačiau į jį turėtų būti atsižvelgiama nustatant priteistinos žalos dydį. Taigi, teismų sprendimais faktiškai jau yra nustatyta, kad tarp trečiojo V. M. veiksmų, neatitikusių Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ir eismo įvykio kilimo bei dėl jo atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys, t.y. nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais kasacinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartyje pateiktais privalomais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), konstatuoja, kad esant byloje nustatytoms sąlygoms trečiojo asmens V. M., vykdžiusio atsakovo VĮ Anykščių miškų urėdijos darbines funkcijas ir vairavusio šiam priklausiusią transporto priemonę, civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246-6.248 straipsniai) bei nesant pagrindo visiškam atleidimui nuo jos, spręstinas klausimas dėl atlygintinos žalos dydžio, taip pat dėl žalą privalančio atlyginti subjekto.

18Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinys netenkintas, skundžiamas sprendimas naikintinas, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies priimant naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

19Dėl turtinės žalos atlyginimo

20Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, o jeigu negali to padaryti, jų dydį nustato teismas. Taigi, žala nepreziumuojama, jos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jas patyrė.

21Nagrinėjamu atveju apelianto ieškinyje pateiktas reikalavimas atlyginti 19 080 Lt turtinę žalą, kurią sudaro eismo įvykio metu sugadintų drabužių, sveikatos grąžinimui ir priežiūrai skirtos išlaidos bei negautos pajamos dėl užsitęsusių studijų ir vėlesnio įsidarbinimo. Susipažinusi su civiline byla ir prie jos prijungtos baudžiamosios bylos duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, jog apeliantas patyrė tokio dydžio turtinę žalą.

22Apeliantas tvirtina, kad 3 200 Lt suma išleista sveikatos gražinimui (t.y. vitaminams, papildams ir pan.), o 2 940 Lt suma išleista jo priežiūrai (t.y. tėvai vyko į ligoninę, vežė apeliantą į klinikas gydytis, konsultuotis, į sanatoriją ir pan.) ir šias, jo tėvų išleistas sumas, apeliantas jiems grąžino. Tačiau baudžiamojoje byloje esantys kasos kvitai patvirtina, kad kurui ir medikamentams išleista iš viso tik 783,2 Lt (b. b. Nr. 1-2-639/2008 t. 2, b.l. 84-89), nors tokio pobūdžio išlaidoms visi įrodymai (kvitai, sąskaitos ir pan.) nesunkiai surenkami. Tuo tarpu kitas apelianto aukščiau nurodytas išlaidas patvirtinančių įrodymų, t.y. kad tokias išlaidas jo tėvai turėjo ir jis jiems jas yra atlyginęs, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto reikalaujamos priteisti 340 Lt dydžio išlaidos eismo įvykio metu sugadintiems drabužiams atlyginti gali būti vertinamos kaip atitinkančios protingumo kriterijus, nėra pagal dydį aiškiai nepagrįstos, be to, nėra pagrindo abejoti dėl drabužių sugadinimo fakto eismo įvykio metu. Juolab, kad paprastai tokių daiktų kaip rūbų, batų ar kitų daiktų skirtų įprastiniams poreikiams tenkinti įsigijimo dokumentai nėra išsaugomi, todėl reikalavimas pateikti tokius dokumentus neatitiktų protingumo bei teisingumo principų. Taigi, išdėstytos aplinkybės leidžia pripažinti, kad apeliantas įrodė 1 123,20 Lt dydžio nuostolius. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad turtinės žalos atlyginimo suma apeliantui, atsižvelgiant į jo didelį neatsargumą, mažintina iki 700 Lt (CK 6.282 str. 1 d.) Tokią išvadą pagrindžiantys motyvai bus išdėstyti sprendime vėliau, aptariant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

23Apeliantas ieškinyje nurodė, kad likusią 12 600 Lt dydžio turtinės žalos sumą sudaro netiesioginiai jo patirti nuostoliai, t.y. negautos pajamos, kurias sudaro minimali mėnesinė alga laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d. (21 mėnesį), kai dėl sveikatos sužalojimo ir po to sekusio gydymo apeliantas negalėjo tęsti mokslų, dėl ko vėliau pradėjo dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad negautų pajamų dydis nėra įrodytas.

24Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie apelianto prarasto nedarbingumo lygį. Be to, nėra jokių duomenų, kad apeliantas žalos atsiradimo metu turėjo pajamų iš darbo ar kitų santykių, kuriuos prarado dėl patirtų sužalojimų. Apeliantas ir pats nurodo, kad sveikatos sužalojimo metu jis ne dirbo, o studijavo Vilniaus kolegijos Buivydiškių žemės ūkio studijų centre. Be abejo, baudžiamojoje byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, jog apeliantas dėl avarijoje patirtų traumų gydymo metu negalėjo tęsti studijų. Tačiau vien ta aplinkybė, jog dėl gydymosi apeliantas vėliau baigė mokslus ir vėliau įsidarbino, negali būti pagrindu negautoms pajamoms priteisti, nes jo nurodomu nedarbingumo laikotarpiu jis ir būdamas sveikas būtų negavęs su darbo santykiais susijusių pajamų, kadangi tuo metu mokėsi, be to, pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Todėl visuomet yra atsižvelgiama į nukentėjusiojo asmens galimybes gauti tokias pajamas, jo ankstesnes pajamas, taip pat į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų. Taigi, negautų pajamų dydis, kaip ir kitokia dėl sveikatos sužalojimo patirta žala, turi būti įrodytas. Šiuo atveju apeliantas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo realią galimybę tuojau pat po kolegijos baigimo įsidarbinti ir gauti pajamas, todėl šį jo reikalavimą teisėjų kolegija vertina labiau kaip hipotetinį, dėl ko sprendžia, kad jis negali būti tenkinamas.

25Dėl neturtinės žalos atlyginimo

26Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-394/2006; kt.).

27Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir lemiančiais pareigą įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisiniai santykiai lemia būtinybę ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį būtų laikomasi lygiateisiškumo principo, t. y. kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, taip pat proporcingumo principo. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, taip įgyvendindami teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai, CPK 4 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė kvalifikuotina kaip vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį. Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

28Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sužalojimo laipsnį; sužalojimo pobūdį; sveikatos sužalojimo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, turtinius ir neturtinius); sužalojimo būdą; žalos padariusio asmens kaltę; kitas reikšmingas aplinkybes; sąžiningumą, teisingumą ir protingumą. Nagrinėjamu atveju kompensuotinos neturtinės žalos dydžio klausimui spręsti taip pat yra reikšminga ir paties nukentėjusiojo kaltė dėl žalos atsiradimo.

29Šioje byloje nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 20 d. V. M., vairuodamas atsakovui VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį automobilį sankryžoje, sukdamas į kairę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir, nepraleisdamas priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio apelianto vairuojamo automobilio, susidūrė su jo vairuojamu automobiliu. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta apelianto sveikata, padarytos muštinės- plėštinės žaizdos veide, daugybiniai veido kaulų lūžiai, kaukolės pamato priekinių daubų lūžimai, akies sumušimas, dešinės akies optinio nervo pažeidimas. Gydant patirtus sužalojimus, apeliantui buvo atliktos kelios operacijos, po to sekė ilgas reabilitacinis gydymas. Dėl patirtų traumų apeliantas neteko regos kairiąja akimi, jam implantuotas akies obuolio protezas. Fizinės sveikatos sutrikdymas paveikė nukentėjusiojo socialinį gyvenimą: jis turėjo nutraukti mokslus ir išeiti akademinių atostogų, dėl veido traumos pasekmių jaučia psichologinį diskomfortą bendraudamas su aplinkiniais, turėjo pakeisti kai kuriuos laisvalaikio pomėgius. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas dėl eismo įvykio pasekmių neabejotinai patyrė fizinį skausmą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, buitinius nepatogumus.

30Nustatydama neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad V. M. neteisėti veiksmai, lėmę žalos atsiradimą, pasireiškė neatsargia kaltės forma. Tačiau pažymėtina, kad jeigu žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio – tyčios ar didelio neatsargumo – būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Dėl to, nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgta ir į nukentėjusio asmens, prisidėjusio prie žalos atsiradimo, elgesį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad apeliantas, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, ją vairavo viršydamas greitį mieste net 50 km/h. Tokiu būdu pats apeliantas pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nr. 1950, (toliau- KET) 59, 172, 174 punktus, ir tai neabejotinai turėjo įtakos tokio masto žalai kilti (t.y. kad apeliantui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata). Tai suponuoja išvadą, jog apelianto elgesys eismo įvykio metu pripažintinas dideliu neatsargumu, padėjusiu sunkioms pasekmėms kilti - dvigubai viršytas leistinas greitis gyvenvietėje neabejotinai sumažino jo galimybes išvengti eismo įvykio (laiku sustoti, apvažiuoti kliūtį ir pan.) ir turėjo itin reikšmingos įtakos (visuotinai žinoma, kad dideliu greičiu važiuojančios transporto priemonės susidūrimo pasekmės paprastai būna sunkesnės) jo patirtų sužalojimų sunkumui, juolab, kad atsakingo už žalą asmens automobilio greitis buvo nedidelis. Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu negalėjo patvirtinti, jog jis buvo užsisegęs saugos diržą (b. b. Nr. 1-2-639/2008 t. 2, b.l. 146). Taigi, nors trečiojo asmens veiksmai tiesiogiai lėmė eismo įvykį, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi paties apelianto padarytų pažeidimų pobūdį ir jų įtaką šio įvykio pasekmėms kilti, sprendžia, kad apelianto didelis neatsargumas nagrinėjamoje situacijoje prie padarinių masto (sveikatos sužalojimo sunkumo) atsiradimo prisidėjo ženkliai, o galimai netgi labiau negu trečiojo asmens V. M. elgesys.

31Teisėjų kolegija, byloje nustatytų aplinkybių kontekste įvertinusi apeliantui kompensuotinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. jo sveikatos sužalojimo laipsnį, pobūdį, sveikatos sužalojimo turtinius ir neturtinius padarinius, sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens ir paties apelianto kaltę, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, sprendžia, jog sužalojimų sunkumas šiuo atveju negali lemti itin ženklios neturtinės žalos priteisimo, racionali kompensacija apeliantui už patirtą neturtinę žalą neturėtų viršyti 15 000 Lt (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

32Dėl atsakovų atsakomybės ir ieškinio senaties

33Apeliantas ieškiniu turtinę ir neturtinę žalą prašė priteisti solidariai iš atsakovų VĮ Anykščių miškų urėdija ir Biuro. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ nuostatos neįtvirtina transporto priemonės valdytojo ir draudiko solidariosios prievolės. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė kyla iš delikto, draudiko – iš sutarties. Pagal CK 6.254 straipsnio nuostatas draudiko ir draudėjo prievolė atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui taip pat nelaikytina solidariąja, nes transporto priemonės valdytojo atsakomybės prieš nukentėjusįjį apimtis priklauso nuo to, ar draudiko kaip pagrindinio skolininko sutartinis įsipareigojimas išmokėti draudimo išmoką padengia visą nukentėjusio trečiojo asmens patirtą žalą. Teisminėje praktikoje (žr. Teismų praktika Nr. 34, 2011 m.) laikomasi nuostatos, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė yra vykdytina pirmiau nei deliktinė prievolė. Dėl to nukentėjusysis, turėdamas dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias teises, pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo išmokos ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nurodytas materialinis teisinis prievolių santykis turi reikšmės ir nustatant procesinę šalių padėtį teisme nagrinėjant ginčą. Atsakovais tokiose bylose ieškovo pasirinkimu trauktinas draudikas arba draudikas ir transporto priemonės valdytojas. Jei reikalavimas pareikštas tik transporto priemonės valdytojui, teismas pasirengimo nagrinėti bylą metu imasi priemonių, kad procesinė byloje dalyvaujančių asmenų padėtis atitiktų materialinius teisinius ginčo santykius (CPK 230 straipsnis). Paaiškėjus, kad reikalavimas draudikui nėra pareikštas, teismas ieškovo prašymu patraukia draudiką atsakovu (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Jeigu ieškinys pareikštas tik civilinės atsakomybės draudikui, teismas savo iniciatyva turėtų transporto priemonės valdytoją į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Tokia teismo pareiga sietina su dviem tikslais: pirma, siekiama apsaugoti nukentėjusio asmens interesus, nes procese gali paaiškėti, kad draudimo išmoka yra nepakankama patirtai žalai padengti; antra, kaltininko įtraukimas į procesą, net ir patirtai žalai neviršijant draudimo išmokos, svarbus tuo, kad procese draudikui nebūtų kliudoma ginčyti draudėjo civilinės atsakomybės (CPK 266 straipsnis), be to, siekiant proceso koncentruotumo, tikslinga viename procese nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas tiek draudiko, tiek transporto priemonės valdytojo prievolių turiniui ir apimčiai. Ieškovas gali pasirinkti, kokiu procesiniu statusu – atsakovu ar trečiuoju asmeniu, į bylą traukti atsakingą už žalą asmenį.

34Nagrinėjamu atveju V. M., vykdydamas savo darbines funkcijas kaip VĮ Anykščių miškų urėdijos darbuotojas, vairavo šios įmonės automobilį. Todėl šis atsakovas bendrąja prasme atsakingas už savo darbuotojo padarytą žalą (CK 6.264 strapsnio 1, 2 dalys). Kaip matyti iš VĮ Anykščių miškų urėdijos argumentų, jos prievolė atlyginti žalą iš esmės ir nėra kvestionuojama, ginčas yra tik dėl to, ar yra, o jei yra – tai kokiu laipsniu eismo įvykio dalyvių V. M. ir apelianto kaltė. Dėl to šiame sprendime jau yra pasisakyta. VĮ Anykščių miškų urėdijos automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau draudikas yra bankrutavusi įmonė. Eismo įvykio metu galiojusio TPVCAPDĮ (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-399 redakcija) 20 straipsnio 3 dalis nustatė, kad Biuras moka draudimo išmokas tuo atveju, kai draudimo bendrovė tampa nemoki, o pagal to paties įstatymo 20 straipsnio 4 dalį Biuras atlygina nukentėjusiajam asmeniui žalą, kuri neviršija TPVCAPDĮ 13 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, t.y. 30 000 Lt asmeniui ir 30 000 Lt turtui. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į minėtą prioritetinį sutartinės atsakomybės taikymą deliktinės atsakomybės atžvilgiu, žalą turėtų atlyginti Biuras, kuriam tokia pareiga, bankrutuojant sutartiniam draudikui, perkeliama įstatymu.

35Tačiau byloje yra kilęs ginčas dėl ieškinio senaties terminų taikymo. Apeliantas ieškinį VĮ Anykščių miškų urėdijai dėl žalos atlyginimo pateikė nepraleidęs įstatyme numatytų ieškinio senaties terminų. Tuo tarpu Biuro teigimu apeliantas praleido tiek CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 8 d. nutartyje šioje byloje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su apelianto sužinojimu apie tai, kad draudikas nesutinka išmokėti draudimo išmoką, ir tada spręsti dėl ieškinio senaties termino.

36Pagal vyraujančią aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Taigi, tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012; 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013; 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013).

37Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko 2003 m. lapkričio 20 d. Apeliantas ieškinį baudžiamojoje byloje atsakovui VĮ Anykščių miškų urėdija dėl žalos atlyginimo pateikė 2004 m. rugpjūčio 3 d. Tuo tarpu Biuras į baudžiamąją bylą atsakovu įtrauktas tik 2007 m. kovo 13 d. pateikus teismui patikslintą ieškinį. Kaip matyti iš bylos duomenų, kurias patvirtina ir pats apeliantas, jis anksčiau nesikreipė tiesiogiai į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo, šiuo atveju ieškinio pareiškimas yra pirmasis kreipimasis į draudiką. Taigi, šių aplinkybių formalus vertinimas, atsižvelgiant vien tik į konkrečią datą, kurią Biurui kaip draudikui buvo pateiktas ieškinys, leistų manyti, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams Biurui pareikšti buvo suėjęs. Kita vertus, šioje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tada, kai draudikas atsisako išmokėti žalos atlyginimą. Duomenų, kad apeliantas būtų išreiškęs valią atsisakyti reikalavimo VĮ Anykščių miškų urėdijos draudikui, nėra.

38Teisėjų kolegija atmeta Biuro atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl praleisto vienerių metų termino pretenzijoms pareikšti. Eismo įvykio metu galiojusio TPVCAPDĮ (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-399 redakcija) nuostatos pretenzinės tvarkos ir terminų pretenzijoms pareikšti apskritai nenumatė. Pagal tuometinės šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies redakciją nukentėjęs autoavarijoje asmuo pats ar per atstovą per 3 darbo dienas privalėjo raštu pranešti draudikui, apdraudusiam atsakingo už autoavarijos metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, arba šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais per 7 darbo dienas – Biurui apie autoavariją. Be to, eismo įvykio metu galiojusio TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalis nustatė, kad autoavarijoje dalyvavęs vairuotojas privalo per 3 darbo dienas raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie autoavariją, kurioje dalyvavo. Taigi, draudiką apie įvykį turėjo informuoti nebūtinai tik apeliantas, bet ir trečiasis asmuo V. M. arba draudėjas VĮ Anykščių miškų urėdija. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 21 straipsnis, reglamentavęs draudimo išmokų nemokėjimo atvejus, minėtų terminų nesilaikymo kaip savarankiško draudimo išmokos nemokėjimo pagrindo nenumatė. Be to, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 3 dalis nustatė, kad pranešimo apie autoavariją terminas netaikomas, jei autoavarijos dalyviai apie autoavariją pranešti negalėjo dėl sveikatos būklės, kurią patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos pažyma, ar dėl nepaprastų jų aplinkybių (nenugalimos jėgos). Akivaizdu, kad turint galvoje apelianto patirtų sužalojimų pobūdį šių itin trumpų pranešimo apie įvykį terminų laikymosi reikalavimas nebūtų nei objektyviai realus, nei protingas.

39Pagal TPVCAPDĮ 18 straipsnio 3 dalį nukentėjęs autoavarijoje asmuo pats ar per atstovą privalo pateikti draudikui, apdraudusiam atsakingo už autoavarijos metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, arba šio įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais – Biurui prašymą atlyginti žalą ir dokumentus, patvirtinančius, kokia žala jam buvo padaryta dėl įvykusios autoavarijos. Konkretaus termino, per kurį turi būti pateiktas prašymas atlyginti žalą, įstatymas nenustatė. Reikšminga nagrinėjamu atveju ir tai, kad įvykio mechanizmas kaltininko nustatymo prasme apskritai buvo sudėtingas, taigi, ilgą laiką apskritai nebuvo aišku, kas iš eismo dalyvių yra nukentėjusysis, o kas kaltininkas. Be to, kaip minėta, apeliantas įvykio metu buvo sužalotas sunkiai, dėl sužalojimo ilgai buvo gydomas, kas ilgam laikui neabejotinai apsunkino jo teisių tinkamą gynybą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir tuo atveju, jei pripažinti, kad ieškinio senaties terminas Biuro atžvilgiu buvo praleistas, yra pakankamas pagrindas jį atnaujinti vien dėl pastarosios aplinkybės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Juo labiau, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus draudiko ir draudėjo civilinės atsakomybės ypatumus bei teisminę praktiką, teismas, matydamas, kad reikalavimas pareikštas tik už žalą atsakingam asmeniui, baudžiamojoje byloje jau tuomet (pirminio ieškinio pateikimo metu) turėjo imtis priemonių, kad procesinė byloje dalyvaujančių asmenų padėtis atitiktų materialinius teisinius ginčo santykius (CPK 230 straipsnis). Tai reiškia, kad paaiškėjus, jog reikalavimo draudikui nepareikšta, teismas turėjo savo iniciatyva įtraukti draudiką į dalyvauti byloje bent jau trečiuoju asmeniu net ir nesant apelianto prašymo (CPK 47 straipsnis). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo priteisimas iš Biuro apskritai atitiktų civilinės atsakomybės draudimo esmę ir paskirtį, t.y. užtikrinti tiek nukentėjusiojo, tiek draudėjo interesų apgynimą. Priešingu atveju susiklostytų situacija, kad draudėjo rizikos (ne)perkėlimas draudikui yra priklausomas nuo nukentėjusiojo veiksmų (t.y. kam ir kokiais terminais bus pareikštas reikalavimas), nors įvykio metu draudėjas VĮ Anykščių miškų urėdija apsaugą nuo rizikos neabejotinai turėjo ir reikalavimas jam pareikštas tuo metu, kai jis yra dar atsakingas pagal deliktinės atsakomybės taisykles.

40Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas neteko teisės į ieškinio Biurui dėl žalos atlyginimo patenkinimą dėl praleistų terminų.

41Dėl bylinėjimosi išlaidų

42Patenkinus apelianto skundą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos byloje dalyvaujančių asmenų turėtos ir valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Pagal bendrąją taisyklę, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos bylos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, tačiau teismui kartu yra suteikta diskrecijos teisė nukrypti nuo tokių išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 2, 4 d.).

43Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų už suteiktas teisines paslaugas, apeliantas patyrė 2 000 Lt pirmosios instancijos teisme, 2 000 Lt apeliacinėje instancijoje ir 800 Lt už advokato pagalbą surašant kasacinį skundą (1 t., b. l. 61; 2 t., b. l.41-42, 90). Duomenų apie atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

44Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad Biuras turi pareigą atlyginti apelianto patirtą turtinę ir neturtinę žalą, o vien ta aplinkybė, kad byloje pareikštas didesnės apimties reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo teigti, kad dalis ieškinio reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmesta. Tuo tarpu apelianto reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies – 3,6 proc.(iš prašytų 19 080 Lt priteista 700 Lt). Taigi, iš dviejų pareikštų reikalavimų vienas tenkinamas, kitas iš dalies. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui priteistina 53,6 proc. išlaidų už advokatų teisinę pagalbą visų instancijų teismuose – 2 572,80 Lt.

45Taip pat šioje byloje visų instancijų teismai turėjo 119,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (1 t. b. l. 1; 2 t. b. l. 50, 156) Nuo šių bylinėjimosi išlaidų apeliantas nėra atleistas (jis CPK 83 straipsnio 3, 4 punktų pagrindu atleidžiamas tik nuo žyminio mokesčio). Todėl jos paskirstytinos proporcingai atmestų ir tenkintų reikalavimų daliai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

46Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

47Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

48Ieškovo T. P. ieškinį tenkinti iš dalies.

49Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 700 Lt turtinei žalai, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2 572,80 Lt išlaidų už advokato pagalbą ieškovui T. P., ir 660 Lt žyminio mokesčio valstybei.

50Priteisti valstybei iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 63,96 Lt, iš ieškovo T. P. 55,37 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu visų instancijų teismuose.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams... 5. Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 35 min. trečiasis asmuo V.... 6. Trečiasis asmuo vairavo VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovo... 9. Kadangi eismo įvykio metu galiojusios Transporto priemonių savininkų ir... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Apeliaciniu skundu ieškovas T. P. (toliau- apeliantas) prašo panaikinti... 12. p
  1. baudžiamosios bylos nutraukimas nepaneigia asmens... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 15. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje... 16. Byloje kilęs ginčas dėl atsakovų VĮ Anykščių miškų urėdijos ir Biuro... 17. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas iš esmės turi teisę reikalauti... 18. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, kad Panevėžio apygardos teismo 2010... 19. Dėl turtinės žalos atlyginimo... 20. Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos... 21. Nagrinėjamu atveju apelianto ieškinyje pateiktas reikalavimas atlyginti 19... 22. Apeliantas tvirtina, kad 3 200 Lt suma išleista sveikatos gražinimui (t.y.... 23. Apeliantas ieškinyje nurodė, kad likusią 12 600 Lt dydžio turtinės žalos... 24. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie apelianto prarasto nedarbingumo... 25. Dėl neturtinės žalos atlyginimo... 26. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant... 27. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis... 28. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos... 29. Šioje byloje nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 20 d. V. M., vairuodamas... 30. Nustatydama neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai,... 31. Teisėjų kolegija, byloje nustatytų aplinkybių kontekste įvertinusi... 32. Dėl atsakovų atsakomybės ir ieškinio senaties... 33. Apeliantas ieškiniu turtinę ir neturtinę žalą prašė priteisti solidariai... 34. Nagrinėjamu atveju V. M., vykdydamas savo darbines funkcijas kaip VĮ... 35. Tačiau byloje yra kilęs ginčas dėl ieškinio senaties terminų taikymo.... 36. Pagal vyraujančią aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu... 37. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko 2003 m. lapkričio 20 d. Apeliantas... 38. Teisėjų kolegija atmeta Biuro atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus... 39. Pagal TPVCAPDĮ 18 straipsnio 3 dalį nukentėjęs autoavarijoje asmuo pats ar... 40. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu... 41. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 42. Patenkinus apelianto skundą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos... 43. Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų už suteiktas teisines... 44. Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad Biuras turi pareigą atlyginti... 45. Taip pat šioje byloje visų instancijų teismai turėjo 119,33 Lt išlaidų,... 46. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 47. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir... 48. Ieškovo T. P. ieškinį tenkinti iš dalies.... 49. Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų... 50. Priteisti valstybei iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių...