Byla 2A-439-236/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas S. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis jo su atsakove BAB banku SNORAS 2011 m. balandžio 29 d. ir 2011 m. rugsėjo 16 d. sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis, taikyti restituciją ir grąžinti sumokėtą 259 916,11 Lt sumą į asmeninę jo sąskaitą atsakovo banke, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, jog nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. buvo atsakovės klientas, laikė banke du terminuotus indėlius, kurių terminams baigiantis juos vėl pratęsdavo. 2011 m. balandžio 29 d. atvykus į banką jo darbuotoja ėmė įkalbinėti ieškovą pirkti banko leidžiamas obligacijas. Nurodė, kad tai saugus indėlis su garantuotomis geriausiomis palūkanomis. Kadangi palūkanos už terminuotus indėlius tuo metu buvo labai mažos, tai esant tai pačiai rizikai ieškovas pasirinko obligacijas ir tą pačią dieną sudarė pirmąją ginčijamą sutartį. Banko darbuotoja pateikė ieškovui pasirašyti Obligacijų pasirašymo sutartį, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį bei su ja siejamą dokumentą ,,Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai‘‘. Darbuotoja niekaip neįspėjo apie galimas rizikas, neinformavo, kad bankų obligacijos yra neapdraustos. Dokumente ,,Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai‘‘ buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“, šią nuorodą ieškovas suprato kaip saugaus investavimo banke draudiminio patikimumo nuorodą. Pasibaigus kito indėlio terminui 2011 m. rugsėjo 16 d. jis sudarė dar vieną Obligacijų pasirašymo sutartį. Kadangi taip pat buvo pripažintas neprofesionaliu klientu, banko darbuotoja turėjo profesionaliai informuoti ir išaiškinti bei įspėti ieškovą apie galimą riziką, o ne tik informuoti apie patrauklius investavimo aspektus. Nors sutartyje nurodyta, kad ieškovas buvo supažindintas su rizika investuojant ir supranta jų pasekmes, tačiau atsakovė nesupažindino jo su esmine rizika – kad obligacijos nėra neapdraustos. Iš dokumentų matyti, kad informacija pateikta neišsami ir sąmoningai klaidinanti. Ieškovas prašė sandorius pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl suklydimo (CK 1.91 str.) bei atsakovės apgaulės (CK 1.90 str.)

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo dalį trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų.
  2. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas ir atsakovė 2011 m. balandžio 29 d. ir 2011 m. rugsėjo 16 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartis. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 p. ieškovas patvirtino, kad jis susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos). Duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovas savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis FPRĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui. Jau iki ginčijamų sandorių sudarymo ieškovas buvo atsakovės klientas, laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudaręs terminuotojo indėlio sutartis. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leido ieškovą vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.
  3. Teismas pažymėjo, jog nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad prekiaudama obligacijomis AB bankas SNORAS pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.
  4. Teismas konstatavo, jog byloje nebuvo nustatyta aplinkybė, kad atsakovė skatintų savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jos platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovas nurodė, kad Obligacijų pasirašymo sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovės darbuotojams, tačiau ieškovas neneigė, kad jam buvo svarbu didesnės palūkanos. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad atsakovo darbuotojai ieškovui paaiškino, jog jis kaip ir niekuo nerizikuoja, o jis suprato, kad obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovas dėl Obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik 2013 m. liepos mėnesį, atsakovo bankroto proceso metu. Iš bankinių operacijų išrašo matyti, kad ieškovas pasibaigus terminuoto indėlio terminui lėšas buvo atsiėmęs ir tik po kurio laiko atvyko sudaryti ginčo sandorio su grynaisiais pinigais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas iš esmės suklydus ar sudarytas dėl apgaulės.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovas S. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:
    1. BAB bankas SNORAS nagrinėjamų santykių atžvilgiu veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas bet ir kaip investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Šios situacijos negalima vienareikšmiškai vertinti kaip emitento bankroto, o Teisingumo Teismui 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime dėl šio aspekto nepasisakius, teismai privalėjo kreiptis dėl papildomo sprendimo.
    2. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nėra išaiškinta, kad asmenys, sudarydami obligacijų sutartis negalėjo suklysti dėl draudimo apsaugos sąlygų. Tai kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nagrinėjama individualiai. Ieškovas yra senyvo amžiaus, neturi teisinio ar ekonominio išsilavinimo, niekada nėra įgijęs jokių vertybinių popierių ir negalėjo suprasti indėlių ir obligacijų skirtumų, tuo labiau draudimo apsaugos kontekste.
    3. Iš bylos aplinkybių matyti, jog ieškovas, būdamas tinkamai informuotas apie obligacijų draudžiamumo atvejus, nebūtų pasirinkęs šios investavimo priemonės. Už obligacijas mokamos palūkanos nebuvo ženkliai didesnės , nei už indėlius, todėl tai nebuvo esminis ieškovo apsisprendimą nulėmęs veikinys. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodyta klaidinanti frazė, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti.
    4. Banko apgaulė pasireiškė ne tik nutylint reikšmingą informaciją, bet ir pateikiant klaidingą. Bankas žinojo apie indėlių ir investicijų skirtumus, tačiau to ieškovui neatskleidė, priešingai, ne tik atsakovės darbuotojai pateikinėjo klaidingą informaciją, bet taip pat ir tuo metu leistos reklamos. Banko finansinė padėtis buvo sunki dar nuo 2008 m.
  2. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Apeliantas nepagrįstai bando sutapatinti atsakovę kaip emitentą ir kaip obligacijų platintoją, kadangi toks tapatinimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Obligacijos buvo neišpirktos dėl emitento bankroto, o ne dėl obligacijų platintojo veiksmų.
    2. Įstatymų nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu ir vien dėl šios priežasties sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu. Apeliantas turėjo visas galimybes iš karto nesudarinėti Obligacijų sutarties, o galėjo kreiptis į profesionalus dėl konsultacijų, tačiau to nepadarė. Vien jo senyvas amžius neatleidžia jo nuo pareigos pasidomėti sudaromų sandorių esme. Be to, ieškovas pasirašė net dvi Obligacijų sutartis, investavo didelę pinigų sumą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovo apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

13Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

  1. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  2. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas S. J. pateikė teismui naujus įrodymus – Vestminsterio magistratų teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį ir Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimą, tačiau atsiliepime nenurodė, kodėl šie įrodymai teikiami tik dabar. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jie galėjo būti pateikti anksčiau, todėl vadovaujantis CPK 314 straipsniu, minėtus įrodymus atsisakoma priimti.

14Dėl ginčo esmės

  1. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas S. J. ir atsakovė AB bankas SNORAS 2011 m. balandžio 29 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9932316, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (t. 1, b. l. 11-12). Tą pačią dieną jie taip pat sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110429V990010, pagal kurią ieškovas už 149 927,55 Lt įsigijo 1500 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 13). 2011 m. rugsėjo 16 d. ieškovas su atsakove sudarė dar vieną Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110916V990012, pagal kurią ieškovas už 109 988,56 Lt įsigijo 1100 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. spalio 4 d. (t. 1, b.l. 10).
  2. Pateiktu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti minėtas Obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis, kaip sudarytas iš esmės suklydus (CK 1.90 str.) ir sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nurodęs, jog nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo Obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.
  3. Nesutikdamas su šiuo sprendimu ieškovas pateikė apeliacinį skundą, jame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės veiksmus atskleidžiant ieškovui reikšmingą informaciją, netinkamai vertino ieškovo galimybę suklysti, atsižvelgiant į jo amžių bei kitas individualias aplinkybes ir todėl nepagrįstai Obligacijų pasirašymo sutarčių nepripažino negaliojančiomis kaip sudarytų iš esmės suklydus ar sudarytų dėl apgaulės. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, išskyrė kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką).
  5. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės veiksmus atskleidžiant informaciją dėl investuotojų draudimo apsaugos apimties. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas aptarė finansų tarpininkės elgesį pateiktos informacijos nepakankamumo kontekste, informacijos galimo nepakankamumo faktą vertindamas kaip savaime nepatvirtinantį apgaulės ar pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Bylos duomenys rodo, kad ieškovas savo parašu patvirtino ginčijamose sutartyse ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodytus dokumentus gavęs ir su jais susipažinęs. Ir nors juose pateiktą informaciją galima vertinti kaip nepakankamai aiškiai atskleidusią ieškovui aplinkybę, jog obligacijoms draudimo apsauga netaikytina, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčijamų sutarčių sudarymo tokia aplinkybė negalėjo nulemti, jų sudarymą lėmė paties apelianto ekonominiai interesai.
  6. Nors apeliantas nurodė, kad jį suklaidino atsakovės darbuotojo veiksmai, teikiant klaidingą informaciją, kad obligacijos patenka į draudimo objektą, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti apeliantas be savo paaiškinimų jokių įrodymų nepateikė. Rungimosi principo esmė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl apeliantas, nagrinėjamoje byloje pareiškęs ieškinį dėl sandorio negaliojimo, turėjo teisinę pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias kurio nors iš jo nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ieškovo (apelianto) paaiškinimais apie jį suklaidinusius aktyvius atsakovės veiksmus nesivadovavo pagrįstai. Apeliantas, pasirašydamas ginčijamas sutartis, patvirtino, kad yra susipažinęs su įsigyjamų obligacijų Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes (t. 1, b. l. 10, 13). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ (t.1, b. l. 12) apeliantas, be kitų dokumentų, patvirtino gavęs Apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (t. 1, b. l. 103), kurio 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apeliantui pasirašytinai patvirtinus, jog jis, be kitų dokumentų, gavo ir šį aprašymą, būtent jam ir teko pareiga įrodyti, kad nepaisant to, su finansinių priemonių rizikomis jis nebuvo supažindintas (CPK 178 straipsnis). Tokių duomenų byloje nenustatyta.
  7. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jeigu prieš pasirašydamas ginčijamas sutartis apeliantas jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, tai toks suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantas prisiėmė pats dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esminė informacija apie su obligacijomis sietiną riziką apeliantui buvo suteikta. Pagrindo manyti, kad apeliantui būtų buvusi suteikta kitokia, klaidinanti informacija, teisėjų kolegija neturi. Pažymėtina, jog pasibaigus jo banke laikyto indėlio sutarčiai pirmoji Obligacijų pasirašymo sutartis nebuvo sudaryta iš karto, o praėjus pakankamai nemažam laiko tarpui, be to, tarp ieškovo ginčijamų sutarčių sudarymo taip pat buvo pakankamai didelis – daugiau nei keturių mėnesių, laiko tarpas, per kurį ieškovo nuomonė dėl piniginių lėšų investavimo į obligacijas nepasikeitė, nors jis turėjo visas galimybes ne tik pats plačiai apie jas pasidomėti bet ir pasikonsultuoti su šių investicinių priemonių specialistais.
  8. Atsakovo darbuotojų apeliantas buvo priskirtas neprofesionalių investuotojų kategorijai, tačiau pats savarankiškai atsisakė pateikti išsamesnę informaciją apie save tam, kad bankas galėtų pasiūlyti jam konkrečią investicinę priemonę (t. 1, b. l. 49), todėl laikytina, kad apeliantas tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties suvokė arba turėjo suvokti sudaromų sandorių esmę, jau anksčiau buvo sudaręs su banku terminuotojo indėlio sutartis, taigi turėjo ir atitinkamos bendradarbiavimo su juo patirties.
  9. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo sulaukęs garbaus amžiaus, kad neturėjo investavimo į obligacijas patirties ar finansinio išsilavinimo savaime negali paneigti to, kad jis turėjo visas galimybes susipažinti su sudaromų sandorių specifika. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Apeliantas dėl jo įgytos gyvenimiškos patirties kaip tik turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromo sandorio esmę ir įvertinti galimas tokio sandorio rizikas bei teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-178/2016).
  10. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovės veiksmai, kuriais ši tyčia siekė suklaidinti apeliantą (apgaulė) ir paveikti jo valią sudaryti sandorį su atsakove, todėl šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir CK 1.91 straipsnyje nurodytas sandorių negaliojimo pagrindas. Sandorio, kurį apeliantas ginčija, sudarymą lėmė paties apelianto ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, jo didesnis pelningumas nei kitų atsakovės priemonių.
  11. Atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai, jog BAB bankas SNORAS nagrinėjamų santykių atžvilgiu veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas bet ir kaip investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, kadangi šiuo atveju ieškovo nuostoliai atsirado ne dėl jo įsigytų vertybinių popierių praradimo ar perleidimo, o būtent dėl emitento bankroto ir neturi reikšmės aplinkybė, jog šiuo atveju emitentas ir investicinė įmonė sutampa. Tokia pozicija išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.
  12. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  13. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą pripažinti ginčijamas Obligacijų sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai