Byla e2A-262-241/2018
Dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo Lietuvos bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. V., V. K., G. V. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-570-232/2017 pagal ieškovių V. V., V. K., G. V. ir R. M. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo Lietuvos bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovės V. V., V. K., G. V. ir R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos:
    1. pripažinti, kad atsakovei AB bankui „Snoras“ jų perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovėms draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais;
    2. tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovių pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui „Snoras“ perduotos piniginės lėšos nėra indėliai, kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovėms draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos litais;
    3. jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovių įsigytos AB banko „Snoras“ obligacijos nėra draustos, pripažinti ieškovių su AB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio, nuo jų sudarymo momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją, pripažinti, kad AB bankui „Snoras“ pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovių perduotos lėšos yra ieškovių AB banko „Snoras“ einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; pripažinus ieškovių su AB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovėms draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais;
    4. priteisti iš atsakovių solidariai ieškovių naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;
    5. priteisti iš atsakovių solidariai ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovės nurodė, kad AB banko „Snoras“ darbuotojų įkalbėtos, pagrįstai manydamos, jog obligacijos yra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kad tai yra tokios pat finansinės priemonės, kaip ir terminuotasis indėlis, o AB bankas „Snoras“ yra stabilus ir patikimas bankas, su AB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, kuriomis iš AB banko „Snoras“ įsigijo obligacijas. AB bankui „Snoras“ perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal IĮDĮ 2 straipsnio 4 dalį, todėl ieškovėms iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtų būti priteista draudimo išmoką, siekianti iki 100 000 Eur kiekvienai.
  3. Jeigu teismas manytų kitaip, ieškovėms draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojoms pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisiant draudimo išmoką iki 22 000 Eur. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga mokėti ieškovėms draudimo išmoką, be kita ko, kyla iš draudimo teisiniuose santykiuose galiojančių teisės principų.
  4. Pareiga VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mokėti draudimo išmoką kyla taip pat ir iš vartotojų teisių apsaugos principų. Ieškovės, kurios su AB banku „Snoras“ buvo sudariusios obligacijų pasirašymo sutartis, turėtų būti pripažįstamos indėlininkėmis IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalių prasme. Joms pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį turėtų būti pripažįstamas indėlininko teisinis statusas, o pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui „Snoras“ perduoti pinigai turi būti kvalifikuojami kaip indėliai IĮDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme. Šias sutartis sudariusiems asmenims turėtų būti taikoma lygiai tokia pati draudimo apsauga, kaip ir kitų indėlininkų atžvilgiu. Remiantis IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalimi, AB banko „Snoras“ obligacijas įsigijusiems asmenims, lygiai taip pat kaip ir kitiems AB banko „Snoras“ indėlininkams, už AB banko „Snoras“ neįvykdytus įsipareigojimus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi pareigą išmokėti iki 100 000 Eur dydžio draudimo išmokas.
  5. Iš su ieškovėmis sudaromų sutarčių sąlygų bei platinamos reklaminės informacijos buvo galima padaryti tik vienintelę išvadą, kad obligacijos yra draustos ir saugios. Tokiu būdu banko klientams buvo sukurtas sėkmingos, saugios ir patikimos investicijos įspūdis bei lūkestis. Todėl tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog ieškovėms draudimo apsauga pagal IĮIDĮ nei kaip indėlininkėms, nei kaip investuotojoms nėra taikoma, ieškovių su AB banku „Snoras“ sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio ir (ar) 1,91 straipsnio pagrindu, dėl suklydimo arba apgaulės įtakos ir turėtų būti taikoma restitucija, kadangi: ieškovės buvo suklaidintos arba sąžiningai suklydo dėl obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos; ieškovės buvo suklaidintos dėl AB banko „Snoras“ tikrosios finansinės padėties; pripažinus ieškovių sudarytus sandorius negaliojančiais, šalys turėtų būti grąžintos į status quo ante padėtį, dėl to ieškovių bankui perduotos lėšos turėtų būti kvalifikuojamos banko sąskaitose laikytomis lėšomis, indėliais IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme. Pripažinus sandorius negaliojančiais, iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtų būti priteista draudimo išmoka, siekianti iki 100 000 Eur. Ieškovės, žinodamos, kad obligacijos yra nedraustos, jog tai nėra visiškai alternatyvios priemonės terminuotiesiems indėliams ir kad banko finansinė padėtis yra prasta, tokių sandorių nebūtų sudariusios. Turėdamas visą informaciją apie obligacijas bei tikrąją banko finansinę būklę, tokių sandorių nebūtų sudaręs joks kitas protingas ir apdairus neprofesionalus investuotojas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovių ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovių po 33,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  2. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovių reikalavimas nepagrįstas, nesant pagrindo jų sudarytus sandorius dėl obligacijų prilyginti indėlio sutarčiai, kuriai galioja indėliams IĮIDĮ numatyta apsauga, kai banko bankrotas pripažįstamas draudiminiu įvykiu, patenkinant ieškovių reikalavimus dėl jų kreditorinių reikalavimų bankrutuojančiam bankui „Snoras“ ne banko bankroto procese, bet pagal specialias draudimo nuostatas. Ieškovių nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip aiškinti IĮIDĮ ir Indėlių direktyvos nuostatas, nei jas išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) ir kasacinis teismas, todėl reikalavimas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokų, numatytų IĮIDĮ 21 straipsnio 1 dalyje, išmokėjimo taip pat atmestinas.
  3. Teismas padarė išvadą, kad ieškovėms esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę buvo suteikta, dokumentuose atskleidžiant įgyjamos finansinės priemonės ypatybes, nors ir neišryškinant jos draudimo apimties bei taikymo sąlygų. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Teismo vertinimu, lemiamą reikšmę apsisprendimui sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis turėjo ne draudiminės apsaugos aspektas, o aplinkybė, kad obligacijų pasirašymo sutarčių investicinė grąža buvo dvigubai didesnė. Byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotoja būtų įsiūliusi ieškovėms obligacijas ar suteikusi klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovės buvo suklaidintos dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgautos.
  4. Teismo vertinimu, reikšminga ir tai, kad ieškovės dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kreipėsi ne paaiškėjus faktams apie banko nemokumą ir veiklos sustabdymą, o žymiai vėliau. Aplinkybė, jog ieškovės neturi specialaus išsilavinimo, teismo vertinimu, taip pat nėra išskirtinai reikšminga, nes ieškovės sutarčių ir jos priedų net neskaitė ar skaitė jas neatidžiai, neįsigilino į konkrečias sutarčių sąlygas, pasikliovė banko darbuotoja, minėto finansinio produkto suvokimui nereikia specialaus išsilavinimo, jis pakankamai pažįstamas ir vidutiniam vartotojui. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką analogiškose bylose, yra pasisakęs, kad kiekvienas pilnametis, 18 metų sulaukęs asmuo, turi galimybę atskirti obligaciją nuo indėlio.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovės V. V., V. K., G. V. ir R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Obligacijomis buvo pradėta prekiauti tik po 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimo priėmimo. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino Lietuvos banko atstovas, ši finansų rinkų priežiūros institucija nekontroliavo atsakovės BAB banko „Snoras“ prekybos obligacijomis, nes banko inspektavimo metu, kuomet ir buvo nustatyti pažeidimai, obligacijos dar nebuvo platinamos, o nepraėjus nei metams BAB bankui „Snoras“ buvo iškelta bankroto byla. Tai patvirtina, kad Lietuvos bankui pritaikius atsakovės BAB banko „Snoras“ veiklos apribojimus, neleidžiant sudaryti terminuotų indėlių sutarčių didesnėmis nei vidutinės rinkos palūkanomis dėl per didelės rizikos vartotojams, atsakovė pradėjo prekiauti savo vertybiniais popieriais, kad pritrauktų klientų srautus.
    2. Kaip ieškovės nurodė ieškinyje (kartu pateikdamos tai patvirtinančius įrodymus), atsakovė BAB bankas „Snoras“ viešoje erdvėje skleidė informaciją, akcentuodama obligacijų saugumą, investicijų į šias priemones užtikrintinumą ir patrauklumą. Visa ši informacija visuomenei ir potencialiems klientams buvo teikiama nepaisant Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimo turinio, kuris pripažino atsakovės BAB banko „Snoras“ veiklos trūkumus, teisės normų pažeidimus ir galimų likvidumo problemų grėsmę, neturint pakankamai kapitalo galimiems nuostoliams padengti.
    3. Viešoje erdvėje buvo skelbiama tik atsakovei AB bankui „Snoras“ palanki informacija, akcentuojant stabilią jos finansinę padėtį ir gerus veiklos rezultatus. Tokia informacija buvo skelbiama iki pat moratoriumo. Tačiau pats atsakovės bankroto faktas patvirtina, kad atsakovė turėjo finansinių sunkumų ir galbūt buvo nemoki kurį laiką prieš jai paskelbiant moratoriumą – vadinasi, viešai platinama informacija apie jos veiklos rezultatus negalėjo atitikti realybės. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimas patvirtina, kad jau tada buvo atliekamas atsakovės BAB banko „Snoras“ veiklos tyrimas, nes atsakovė jau turėjo ekonominių sunkumų ir veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus.
    4. Kliento aptarnavimo sutarčių, kurias ieškovės pasirašė atvykusios į banką, skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 dalyje buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr. E-13-10 pripažįstama, kad neprofesionalus banko klientas šią sutarties formuluotę galėjo suprasti tik vienareikšmiškai – kaip patvirtinančią finansinių priemonių draustumą. Banko skyriuose ieškovėms buvo prieinamos „Investuotojų atmintinės“, kuriose buvo tvirtinama: „Jūsų pinigai ar vertybiniai popieriai, patikėti finansų maklerio įmonei, turinčiai teisę teikti investicines paslaugas bankui, ar jų filialams, yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymą“.
    5. Obligacijų pasirašymo sutartis sudariusios ieškovės pagrįstai tikėjosi, kad šioms finansinėms priemonėms bus taikoma draudiminė apsauga ir kad tai bus saugi investicija. Šios aplinkybės ieškovėms turėjo esminės reikšmės, nes nuo to priklausė investicijų saugumas. Apsirikdamos dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos, ieškovės iš esmės suklydo ir sudarė jų interesams prieštaraujančias sutartis.
    6. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo perkėlė ieškovėms. Būtent BAB bankas „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo įrodyti, kad jos savo pareigas vykdė tinkamai ir sąžiningai ir kad neegzistuoja CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai.
    7. ESTT prejudiciniame sprendime C-671/13 nurodė, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nei viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodomas teiginys, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) išleidęs emitentas draudimo išmoka investuotojams (ieškovėms) nepriklauso laikytinas kvestionuotinu, nes, jei bankrotas nebūtų laikomas draudiminiu įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali būti mokama draudimo išmoka. Skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog ieškovėms netaikytina draudiminė apsauga kaip investuotojoms nei pagal IĮIDĮ, nei pagal Investuotojų draudimo direktyvą, yra nepagrįsta.
  2. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo atmesti ieškovių apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovės, pasirašydamos sutartis, buvo aiškiai informuotos ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio banko galimo nemokumo. Tai, kad 2011 m. Lietuvos bankas viešai paskelbė apie banko inspektavimo rezultatus, nepatvirtina buvus banko veiklos trūkumų ar nemokumo nei obligacijų prospekto išleidimo momentu, nei ginčo sutarčių pasirašymo momentu.
    2. Ginčo sutarčių sudarymo metu banko siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo mažesnė nei obligacijų. Apeliantės siekė gauti didesnę naudą, kuri ir buvo joms esminė obligacijų sutarčių pasirašymo sąlyga.
    3. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad lėšos, perduotos pagal obligacijų pasirašymo sutartis, negali būti pripažintos įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu, nepaisant to, kad emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais išaiškinimais rėmėsi.
  3. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo atmesti ieškovių apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Byloje nustatyta ir ieškovės to nepaneigė, kad jos aptarnavimo sutarties „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalyje savo parašu patvirtino, jog gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (toliau – Aprašymas) bei kitus šioje sutarties dalyje nurodytus dokumentus. Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas ir galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Pasirašydamos obligacijų sutartis, ieškovės taip pat patvirtino ir tai, kad, prieš pasirašydamos sutartį, jos susipažino su prospektu ir galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka, bei tai, kad buvo supažindintos su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius.
    2. Vien ta aplinkybė, kad ieškovės, sudarydamos sandorius su banku, tikėjosi, jog bankas nebankrutuos, nėra pakankama pripažinti, kad jos buvo suklaidintos dėl sandorio esmės.
    3. Asmuo, kuris teigia, kad yra kokios nors aplinkybės, turi įrodyti ir pagrįsti savo poziciją, o ne asmuo, kuris tokių aplinkybių buvimą neigia. Būtent ieškovės, teigiančios, kad sąžiningai suklydo dėl esminių obligacijų sutarčių sąlygų arba buvo banko/jo darbuotojų tyčia suklaidintos, turėjo šiuos teiginius įrodyti.
  4. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas prašo atmesti ieškovių apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime nebuvo vertinti atsakovės BAB banko „Snoras“ veiksmai platinant obligacijas, taip pat nebuvo konstatuota, kad AB bankas „Snoras“ yra nemokus.
    2. Ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos ESTT prejudiciniame sprendime C‑671/13 ir kasacinio teismo praktikoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais išaiškinimais rėmėsi.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

12Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

  1. Apeliančių įsitikinimu, AB banko „Snoras“ obligacijas įsigijusioms ieškovėms draudimo apsauga turėtų būti taikoma, jeigu ne kaip indėlininkėms, tai bent kaip investuotojoms – pagal Investuotojų draudimo direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką.
  2. Nesutikdama su apeliančių pozicija pirmiau nurodytu aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Savo ruožtu aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, kasacinis teismas pripažino, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  3. Apeliantės savo skunde nepateikė argumentų, kodėl šiuo atveju, esant tapačiai situacijai – apeliančių obligacijos nėra prarastos ar perleistos, jos yra ieškovių vertybinių popierių sąskaitose, tačiau yra nuvertėjusios dėl emitento bankroto – turėtų būti nukrypstama nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga ieškovių obligacijoms netaikytina, ne pats interpretavo Investuotojų direktyvos nuostatas, bet vadovavosi šiam ginčui aktualia, pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, savo ruožtu ieškovių skunde išreikštas bendras nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais dėl emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikšmingumo ginčo klausimui, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti išaiškinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiškiomis.
  4. Apeliantės taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016, suformavo naują praktiką bylose dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes nurodytu sprendimu buvo nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, o minėtas sprendimas buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017. Kaip minėta anksčiau, teismų praktika šio pobūdžio bylose yra suformuota, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017, panaikindamas apeliančių nurodytą sprendimą, teismas nemotyvavo, kodėl nukrypsta nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, nors teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).
  5. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta anksčiau, sprendžia, kad šios bylos faktinės aplinkybės ir apeliančių argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo nuosekliai formuojamos teismų praktikos, todėl atmestinas ieškovių argumentas, jog joms draudimo apsauga turėtų būti taikoma, jeigu ne kaip indėlininkėms, tai bent kaip investuotojoms (CPK 185 straipsnis).

13Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais

  1. Apeliantės skunde taip pat argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jų argumentų bei įrodymų ir nepagrįstai netaikė CK 1.90 ar 1.91 straipsnių.
  2. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).
  3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).
  4. Taigi, CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo, suklaidinimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovių) esminio suklydimo ar priešingos sandorio šalies tyčinio suklaidinimo (t. y. apgaulės).
  5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutarčių nepripažino negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu, nes sudarydamos obligacijų pasirašymo sutartis ieškovės sąžiningai klydo, jog jų įsigyjamos finansinės priemonės yra apdraustos kaip indėliai iki 100 000 Eur. Ieškovės pagrįstai tikėjosi, kad šioms finansinėms priemonėms bus taikoma draudiminė apsauga ir kad tai bus saugi investicija. Šios aplinkybės ieškovėms turėjo esminės reikšmės, nes nuo to priklausė investicijų saugumas. Apsirikdamos dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos, ieškovės iš esmės suklydo ir sudarė jų interesams prieštaraujančias sutartis.
  6. Analizuodama pirmiau nurodytus apeliančių argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad dėl AB banko „Snoras“ pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovės galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad atsakovė (AB bankas „Snoras“) pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
  7. Aplinkybių, kad atsakovės darbuotojai ieškovėms nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantės neįrodė (CPK 178 straipsnis), savo ruožtu vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), lygiai taip pat kaip ir Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio reikalavimų netinkamas vykdymas, teisėjų kolegijos vertinimu, pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo, nes kaip buvo išaiškinta kasacinio teismo pirmiau nurodytoje nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko, ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys).
  8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovėms turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  9. Nagrinėjamoje byloje sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo pripažinti, jog obligacijų draustumas buvo esminė sutarčių sąlyga apeliantėms. Po sutarčių sudarymo iki pat bankroto bylos atsakovei iškėlimo nei viena iš apeliančių nesikreipė į banką dėl šios sąlygos papildomo išaiškinimo obligacijų draustumo aspektu ir nereiškė jokių pretenzijų dėl ginčo sutarčių nuginčijimo, kaip sudarytų joms suklydus ir (ar) buvus apgautoms dėl obligacijų draustumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog apeliantės neturi specialaus išsilavinimo, nėra reikšminga. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nei asmens amžius, nei investavimo patirties neturėjimas, nei kitokios asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Konstatuotina, kad byloje nustatytos aplinkybės nesuponuoja išvados, jog apeliantės galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko (jo darbuotojų) veiksmai, bet pačių apeliančių nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, net nepasidomėjus obligacijų draudimo aplinkybe.
  10. Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliančių apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis iš tikrųjų lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Jeigu apeliančių vienintelis tikslas būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis, kad vėliau atgaus visus padėtus pinigus, ir, kaip kad jos teigia, jų nedomino rizikingesni finansiniai produktai, duodantys didesnę grąžą, pagrįsta manyti, kad jos būtų sudariusios (pratęsusios) terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių joms nežinomų ir nesuprantamų sandorių, tuo labiau nepasikonsultavus su šios srities specialistais, todėl konstatuotina, kad apeliantės neįrodė teisėto pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas.
  11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutarčių nepripažino negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes byloje yra pakankamai įrodymų, jog atsakovė tyčia siekė suklaidinti ieškoves: obligacijomis buvo pradėta prekiauti tik po 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimo priėmimo; su banko padėtimi susipažinusių asmenų vieši pareiškimai, kad bankas buvo „finansinė piramidė“, veikiantis prieš savo klientų interesus pažeisdamas įstatymus; viešoje erdvėje skleidė informaciją, akcentuodamas obligacijų saugumą, investicijų į šias priemones užtikrintinumą ir patrauklumą; atsakovė iki pat moratoriumo paskelbimo dienos deklaravo savo gerą finansinę padėtį ir tokiu būdu klaidino ieškoves; ieškovės buvo klaidinamos banke.
  12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje labai panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis situacijoje jau buvo pasisakyta, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį remiantis suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turi pareigą įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių su jais sudarymo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. dalinė nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis Nr. 2A-3-516/2018), teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamos bylos duomenys nepagrindžia banko nemokumo ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu. Nors apeliantės akcentuoja, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog atsakovė save pristatė kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, tokio savo reikalavimo pagrindo apeliantės neįrodė (CPK 178 straipsnis).
  13. Kaip buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, vien aplinkybė, jog Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu atsakovei taikė tam tikrus ribojimus, dar nereiškia, jog bankas nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus; nors 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ir ši aplinkybė savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi. Vien aplinkybė, kad AB bankas „Snoras“ po apeliančių akcentuojamo Lietuvos banko nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016; 2017 m. liepos 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-591-943/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-775-186/2017).
  14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.

14Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo

  1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pirmosios instancijos teismui neteisingai tarp šalių paskirsčius įrodinėjimo pareigą, pažeidus įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai aiškinant bei taikant materialinės teisės normas – pareiga pateikti įrodymus dėl sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo ar neegzistavimo turėjo būti perkelta ne ieškovėms, bet atsakovėms. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes šis ginčas nesąlygoja nukrypimo nuo bendrųjų įrodinėjimo taisyklių ir rungimosi principo. Rungimosi principo esmė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl apeliantės, nagrinėjamoje byloje pareiškusios ieškinį dėl sandorių negaliojimo, o ne atsakovės, turėjo teisinę pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias jų nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-439-236/2017).
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo teismų praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo naštą šalims paskirstė teisingai, o įrodymų vertinimas byloje teismo buvo grindžiamas įrodymų lygybės principu, nė vieno iš jų nelaikant svaresniu, o motyvuotas išvadas padarė remdamasis įrodymų visuma. Ieškovės apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdamos su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovės, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–177, 185 straipsniai).

15Dėl procesinės bylos baigties

  1. Vadovaudamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai