Byla e2A-724-459/2018
Dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko, Žydrūno Bertašiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Smiltelė“ dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas K. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovę per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmontuoti laistymo sistemos siurblinės bokšto konstrukciją (lyną), esančią ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ); 2) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis ( - ), kuriame pastatytas ieškovui priklausantis gyvenamasis namas. Nurodė, kad šalia ieškovo sklypo pastatytas laistymo sistemos siurblinės bokštas, priklausantis atsakovei, kuris viešuose registruose nėra įregistruotas. Nurodė, kad atlikus ir surašius 2016 m. liepos 21 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą buvo pradėti bokšto remonto ir sutvirtinimo darbai. Šiuo metu bokštas iš skirtingų pusių yra sutvirtintas specialiomis metalinėmis konstrukcijomis – lynais, iš kurių vienas yra įrengtas ieškovo žemės sklype. Nurodė, kad žemės sklype esantis bokšto lynas suvaržo jo teisę laisvai ir savo nuožiūra naudotis minėtu sklypu, naudoti jį pagal tikslinę jo paskirtį – atlikti žemės ūkio darbus. Nurodė, kad bokšto sutvirtinimo lynai buvo sumontuoti savavališkai, be žemės sklypo savininko – ieškovo sutikimo, su juo nederinus, neprašius jo pritarimo. Nurodė, kad į atsakovę buvo kreiptasi su pretenzija dėl nuosavybės teisių pažeidimo, kuria buvo prašyta pašalinti pažeidimus, susijusius su ieškovo nuosavybės teisių varžymu. Nurodė, kad bokštui yra nustatyta apsaugos zona, tačiau tai nesuteikia tretiesiems asmenims pagrindo be ieškovo sutikimo jo valdomame sklype atlikti darbus – įrengti konstrukcijas (lynus). Nurodė, kad konstrukcijos (lynai) nėra pašalintos iki šiol, o tai pažeidžia ieškovo nuosavybės teises.
  2. Atsakovė sodininkų bendrija (toliau – SB) „Smiltelė“ nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ankstesniam ieškovo sklypo savininkui J. B. buvo leista privatizuoti papildomą žemės plotą, kuriame buvo ir vandens bokšto apsaugos zona. Ankstesnis savininkas pasirašytinai buvo supažindintas su vandentiekio apsaugos zona, jos eksploatavimo taisyklėmis, kartu patvirtino, kad pretenzijų neturės. Nurodė, kad atsakovė neturėjo pareigos suderinti konstrukcijų įrengimą su ieškovu, kadangi tai buvo suderinta su buvusiu sklypo savininku. Pažymėjo, kad jokių darbų ieškovui priklausančiame sklype atsakovė neatliko, kadangi ieškovo minimos konstrukcijos – lynai buvo įrengtos iki ieškovui įsigyjant sklypą. Nurodė, kad pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą apsaugos zona praplėsta nuo 15 m. iki 30 m. Teigia, kad ieškovas nenurodė, kokių darbų žemės sklype negali atlikti, kokiu konkrečiu būdu jo teisės yra apribotos. Nurodė, kad ieškovo siekis nugriauti bokštą, pašalinus jį sutvirtinančias konstrukcijas, yra priešingas bendrijos narių interesams vandens bokštą išsaugoti.
  3. Trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad civilinė byla nėra susijusi su trečiojo asmens teisėmis ir pareigomis.

5II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

6

  1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimu ieškovo K. P. ieškinys atmestas. Teismo motyvai:
    1. Nurodė, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą pašalinti nuosavybės teisės pažeidimus, įrodė, kad yra žemės sklypo savininkas, tačiau, teismo vertinimu, neįrodė, kad jo sklype esantis lynas (viena iš bokštą laikančių konstrukcijų) pažeidžia jo nuosavybės teises.
    2. Teismas prie tokios išvados priėjo įvertinęs liudytojų parodymus, byloje pateiktus įrodymus ir faktą, kad ieškovas, įsigydamas žemės sklypą sodininkų bendrijoje, matė jo perkamame žemės sklype esančią bokštą laikančią konstrukciją (lyną) ir apie ją žinojo, jokių pretenzijų pardavėjui dėl to nereiškė.
    3. Nurodė, kad ieškovo pasirašytos Vandentiekio apsaugos zonos ir jos eksploatavimo taisyklės bei 2011 m. rugsėjo 26 d. sutartis nėra sutikimai jo sklype įrengti konstrukcijas, tačiau tai yra ieškovo įsipareigojimas jau įrengtus inžinerinius tinklus prižiūrėti, jais rūpintis.
    4. Pažymėjo, kad ankstesnysis žemės sklypo savininkas taip pat buvo pasirašytinai supažindintas su šiomis taisyklėmis, su jomis sutiko ir jokių pretenzijų nereiškė.
    5. Nurodė, kad ankstesniojo žemės sklypo savininko privatizacijos būdu įgytas papildomos žemės plotas, sumažinant bokšto apsaugos zoną, taip įgyjant papildomos žemės, sukėlė buvusiam savininkui tam tikras pareigas, t. y. rūpintis ir prižiūrėti inžinerinius tinklus – bokštą ir jo dalis (konstrukcijas). Šios pareigos kaip naujam žemės sklypo savininkui perėjo ir ieškovui.
    6. Nurodė, kad byloje pateikti patikrinimo, apžiūros aktai neleidžia teismui padaryti išvados, kad vandens bokšto negalima naudoti ar kad jis keltų realų pavojų aplinkiniams.
    7. Pažymėjo, kad atsakovė, lynais sutvirtinusi bokštą, siekia ieškovo reikalaujamo tikslo – saugumo, jog bokštas negriūtų. Nors ieškovas nereiškia reikalavimo nugriauti vandens bokštą, tačiau jei prašymas pašalinti vieną iš bokštą laikančių konstrukcijų (lyną) būtų patenkintas, tolesni veiksmai gali pakenkti bokšto stabilumui bei aplinkinių saugumui.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovas K. P. (toliau – apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė įrengė lyną – vandens bokštą laikančią konstrukciją ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype teisėtai, suderinusi su ankstesniu gretimo sklypo savininku, iš kurio vėliau apeliantas įgijo žemės sklypą, kad ieškovui 2011 metais perkant žemės sklypą ši konstrukcija (lynas) jau buvo įgyjamame žemės sklype ir ieškovas jokių pretenzijų pardavėjui dėl to nereiškė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės tokio paties pobūdžio byloje, pasisakydamas dėl žemės sklypo savininko teisių pažeidimo, yra išaiškinęs, jog pasisakant dėl negatorinio reikalavimo svarbiausia nustatyti pirmiau nurodytą aplinkybę – ar ieškovo nurodomais veiksmais jo nuosavybės teisės pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86 2014).
    2. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ištirti ir įvertinti, ar atsakovės veiksmai privačiame žemės sklype, įrengiant konstrukciją, buvo teisėti, ir šias išvadas pagrįsti atitinkamu teisiniu reglamentavimu ir konkrečiais įrodymais, tačiau tai nebuvo padaryta.
    3. Apeliantas sutinka, kad jo žemės sklypo dalyje yra nustatyta apsaugos zona, ir šių aplinkybių neginčija, tačiau atkreipia dėmesį, kad apsaugos zonos numato tik tam tikrus ribojimus žemės sklypų savininkams vykdyti ar atlikti tam tikrus darbus tose žemės sklypo dalyse, kuriose nustatytos vandentiekio apsaugos zonos. Ir priešingai, nei įstatymas, nei kiti teisės aktai ar administracinis aktas, kuriuo nustatyta vandentiekio apsaugos zona, nenumato teisės (įgalinimų) tretiesiems asmeninis (atsakovei) gretimuose privačiuose žemės sklypuose, kuriuose iš dalies nustatytos apsaugos zonos, savavališkai statyti statinius, įrengti konstrukcijas ar kitus įrenginius, be žemės sklypo savininko sutikimo naudotis tuo žemės sklypu (jo dalimi), prieš savininko valią atlikti bet kokius kitus nuolatinio pobūdžio darbus, kurie trukdytų savininkui savo nuožiūra įgyvendinti nuosavybės teises į jam priklausantį turtą.
    4. Nurodo, kad vandens bokšto konstrukcijos, kurių viena yra apelianto žemės sklype, buvo įrengtos 2011 m., todėl aktualus tuo metu galiojantis apsaugos zonų teisinis reglamentavimas. 1992-05-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško sąlygų 199 punkte (tuo metu galiojusios aktualios redakcijos: nuo 2010-08-18 iki 2011-06-11; nuo 2011-06-11 iki 2011-07-16 ir nuo 2011-07-16 iki 2012-06-07) (toliau – Sąlygos) buvo numatyta, kokius darbus galima atlikti vandentiekio apsaugos zonose. Sąlygų 199.1 p. numatyta, kad vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklus ir įrenginius eksploatuojančios įmonės nustato sąlygas, kurių laikantis nurodytųjų tinklų ir įrenginių apsaugos zonose galima statyti statinius ir įrenginius. Tuo metu galiojusiose Sąlygų nuostatose buvo numatyti konkretūs reikalavimai, norint apsaugos zonose atlikti tam tikrus darbus. Nepaisant to, minėtų Sąlygų nebuvo laikomasi. Šiuo atveju vandens bokštas teisės aktų nustatyta tvarka neįregistruotas, jis kaip statinys teisiškai neegzistuoja, įmonė, kuri būtų atsakinga ir administruotų šį statinį, niekada nebuvo paskirta, dėl to nebuvo numatytos sąlygos, leidžiančios atsakovei apelianto privačiame žemės sklype statyti įrenginius – vandens bokšto konstrukciją (lyną).
    5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su vandens bokšto konstrukcijų (įskaitant esančios ieškovo žemės sklype) ir su paties vandens bokšto įrengimu bei statymu, netyrė ir nevertino, ar jie pastatyti pagal teisės aktų keliamus reikalavimus ir juos atitinka. CK 4.103 str. 1 d. numatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti draudžiama.
    6. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl išvados pateikimo byloje dėl statinio – bokšto statybos teisėtumo ir pagrįstumo.
    7. Nurodo, kad vandens bokštas teisės aktų nustatyta tvarka neįregistruotas, teisės į jį neišviešintos. Vandens bokšto konstrukcijos įrengtos nesilaikant tipiniame projekte numatytų reikalavimų (projekte konstrukcijos nenumatytos). Žemės formavimo projektuose ir planuose vandens bokšto konstrukcijų įrengimas nenumatytas. Bokšto konstrukcijų, kokios jos yra dabar, įrengimo darbai buvo vykdyti 2011 m., o konstrukcijų įrengimas nebuvo derintas su visais gretimų žemės sklypų savininkais, nebuvo numatyti jokie konstrukcijų įrengimo projektai ar sąlygos, dėl to tiek vandens bokštas, tiek ir jo dalys – konstrukcijos įrengti pažeidžiant statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus CK 4.103 str. prasme.
    8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes, pažeidė CPK 185 str. įtvirtintą principą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė neteisingą ir neteisėtą teismo sprendimą.
  2. Atsakovė SB „Smiltelė“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Nurodo, kad SB „Smiltelė“ nei ieškovui priklausančiame sklype, nei prieš tai buvusio savininko J. B. sklype jokių darbų niekada neatliko ir jokių konstrukcijų neįrenginėjo. Apie 1985 m. statant vandens bokštą už sodo bendrijos teritorijos ribų, buvo kartu įrengtos ir penkios atotampos (konstrukcijos), suvirintos iš statybinės armatūros strypų per įtempiklius, kurios pritvirtintos prie atsvarų, įkastų į žemę. Liudytojų parodymai patvirtinta, kad prie bokšto esančių sklypų savininkai patys savo iniciatyva ir medžiagomis organizavosi talką ir atnaujino bokštą laikančias konstrukcijas, nekeisdami jų padėties.
    2. Nurodo, kad ieškovo siekis, kad bokštas nugriūtų, pašalinus jį sutvirtinančias konstrukcijas, yra priešingas sodininkų bendrijos narių interesams vandens bokštą išsaugoti ir juo naudotis, kaip ir buvo nubalsuota 2016 m. spalio 8 d. sodininkų bendrijos visuotiniame susirinkime.
    3. Nurodo, kad vandens bokštas yra valstybei priklausančiame žemės sklype, kurį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba. SB „Smiltelė“ nėra vandens bokšto savininkė bei neturi dokumentų, kurie gali būti reikšmingi vandens bokšto teisinei registracijai, tokių dokumentų neturi ir Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrius.
    4. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. 184, STR 1.01.07:2002 nesudėtingiems inžineriniams statiniams, į kuriuos patenka ir vandens bokštas (nesudėtingi inžineriniai statiniai ne aukštesni kaip 15 metrų, STR 1.01.07:2002, 1.01.07:2010), taikomos šios Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų išimtys: 12.1 p. neprivalomas statinio projektas; 12.7. p. neatliekami: statinio kadastriniai matavimai ir statinio registravimas Nekilnojamojo turto registre.
    5. Nurodo, kad pagal SB „Smiltelė“ 2005-10-08 ir 2005-10-25 valdybos protokolus buvusiam žemės sklypo savininkui J. B. (iš kurio ieškovas 2011-09-28 įsigijo sklypą) buvo leista privatizuoti papildomą žemės plotą, kuriame yra vandens bokštas ir jo apsaugos zona ne mažiau kaip 15 metrų spinduliu nuo išorinės vandens bokšto sienelės. Vandens bokštą laikanti konstrukcija – lynas ir jo tvirtinimo atrama pateko į papildomai privatizuojamą vandens bokšto apsaugos zonoje esantį žemės sklypą. Ankstesnis žemės sklypo savininkas J. B. buvo supažindintas su vandentiekio bokšto apsaugos zona ir eksploatavimo taisyklėmis bei keliamais reikalavimais, sutikimą su jais patvirtino savo parašu, pasirašydamas įsipareigojimo sutartį.
    6. Nurodo, kad inžinerinių tinklų ir kitų statinių atestuotas specialistas G. S. 2016-07-18 apžiūrėjo vandens bokštą ir konstatavo, kad vandens bokšto apsaugos zona (15 metrų) yra nepakankama dėl šalia suformuotų sklypų, dėl vandens bokšto eksploatavimo būtina iš apsaugos zonos pašalinti nereikalingus daiktus, atotampų suvirinimo siūles ir bokšto tvirtinimo prie pagrindo detales nudažyti antikoroziniais dažais, sutvarkyti gelžbetoninę dalį, kas patvirtina, kad konstrukcija reikalinga siekiant išsaugoti vandens bokšto vertikalų stabilumą.
    7. Pažymi, kad ieškovas nenurodo, kokių žemės ūkio darbų jis negali atlikti ir kokiu konkrečiai būdu yra apribotos jo teisės, pamiršta, kad yra supažindintas su vandens bokšto apsaugos zonoje keliamais reikalavimais ir yra pasirašęs su bendrija 2011-09-26 įsipareigojimų sutartį.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  3. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

12Faktinės bylos aplinkybės

  1. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui K. P. nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosavybės teise priklauso 0,0779 ha žemės sklypas su jame esančiu pastatu – gyvenamuoju namu, adresu ( - ) (Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. K1AK-6974 pagrindu) (I t., b. l. 5–8). 2011 m. rugsėjo 26 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta sutartis, kurios pagrindu ieškovas įsipareigoja vykyti bendrijos įstatus, vidaus taisykles, bendrijos narių visuotinių susirinkimų, valdybos nutarimus, tvarkyti ir prižiūrėti bendro naudojimo objektus, inžinerinius tinklus, kelius, žaliąsias ir gretimas teritorijas, laiku mokėti nario mokesčius ir kt. (I t., b. l. 80). Taip pat ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemių ir miško naudojimo sąlygų“ – vandentiekio apsaugos zonos ir jos eksploatavimo taisyklėmis. Taisyklėse nustatyta, kad vandentiekio apsaugos zona – 15 m nuo išorinių sienelių, joje nustatyti draudimai ir apribojimai bei leidimai, su kuriais ieškovas sutiko (I t., b. l. 81). Iš 2007 m. birželio 7 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymo Nr. 4-3243-(1.3) dėl žemės sklypo dalies pardavimo (kadastrinis Nr. ( - )) J. B., adresas ( - ), SB „Smiltelė“, nustatyta, kad J. B. buvo parduota žemės sklypo 131/779 dalis (tai sudaro 0,0131 ha iš bendro 0,0779 ha ploto) sklypo Nr. 201 (I t., b. l. 11–12). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 9.1 punktu nustatytos specialiosios XLIXV Vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos 2007 m. birželio 7 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymo Nr. 4-3243-(1.3) pagrindu (I t., b. l. 7). Nustatyta, kad J. B. pasirašė, kad susipažino su Vandentiekio apsaugos zonos ir jos eksploatavimo taisyklėmis, su jomis sutiko, be to, sutiko su sklypo Nr. 201 ribomis (I t., b. l. 48). Iš 2016 m. liepos 21 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus statinio (-ių) techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. TP17-131 nustatyta, kad buvo patikrinta vandens bokšto, esančio ( - ), priežiūra, tikrinimo metu statinio projektas nepateiktas, statinio pasas nepateiktas, konstatuota, kad esminių vandens bokšto defektų neužfiksuota, statinio būklė patenkintina, statinys naudojamas pagal paskirtį, nuolatiniai stebėjimai atliekami, kasmetinės statinio apžiūros neatliekamos, bokštas neįregistruotas. Kartu nustatyti antraeiliai defektai – sutrupėjusi gelžbetonio pamatų viršutinės dalies apdaila, kurią reikia sutvarkyti, taip pat pareikalauta bokštą įregistruoti bei atlikti kasmetinę vandens bokšto apžiūrą (I t., b. l. 14). Iš 2016 m. liepos 18 d. SB „Smiltelė“ vandentiekio bokšto apžiūros akto, kurį sudarė ekspertas G. S., nustatyta, kad bokštas pastatytas 1985 metais pagal tipinį projektą, padarytos išvados: bokšto apsaugos zona nepakankama dėl šalia suformuotų sklypų; apsaugos zonoje sandėliuojamos statybinės atliekos, akmenys; metalinės konstrukcijos paveiktos korozijos, tačiau neviršija kritinės ribos, kiaurymių nėra; sumontuotos penkios papildomos atotampos su įtempimais bokšto stabilumui užtikrinti, kurios nenumatytos projekte; armatūros atodangų betoniniame pamate nematyti; elektros spinta neatitinka reikalavimų; bokštas patenkinamos būklės, nurodyti reikalingi atlikti remonto darbai (I t., b. l. 38). Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus atsakymo atsakovei nustatyta, kad J. B. pagal 2005 m. spalio 8 d. ir 2005 m. spalio 25 d. valdybos protokolus buvo leista privatizuoti papildomą žemės plotą, kartu J. B. buvo supažindintas su vandentiekio apsaugos zona ir eksploatavimo taisyklėmis, sutikimą su jomis patvirtino savo parašu, todėl 2006 m. kovo 7 d. buvo išduotas leidimas rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. 5544/0008:201) formavimo ir pertvarkymo projektą dėl papildomo ploto prijungimo. Nurodė, kad dokumentų, kurie būtų reikšmingi įteisinant vandens bokšto teisinę registraciją, nėra (I t., b. l. 32–34).

13Dėl apeliacinio skundo argumentų

  1. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas pareikšdamas negatorinį ieškinį turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Dėl to, kad ieškovas yra žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), savininkas, ginčo byloje nėra, tačiau ieškovas neįrodė savo, kaip žemės sklypo savininko, nuosavybės teisių pažeidimo.
  2. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė įrengė lyną – vandens bokštą laikančią konstrukciją ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype teisėtai, suderinusi su ankstesniu gretimo sklypo savininku, iš kurio vėliau apeliantas įgijo žemės sklypą, kad ieškovui 2011 metais perkant žemės sklypą ši konstrukcija (lynas) jau buvo įgyjamame žemės sklype ir ieškovas jokių pretenzijų pardavėjui dėl to nereiškė. Vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi teigdamas, kad iš esmės tokio paties pobūdžio byloje, pasisakant dėl žemės sklypo savininko teisių pažeidimo, yra išaiškinta, jog pasisakant dėl negatorinio reikalavimo svarbiausia nustatyti pirmiau nurodytą aplinkybę – ar ieškovo nurodomais veiksmais jo nuosavybės teisės pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2014).
  3. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apelianto argumentu, kadangi yra nepagrįstai vadovaujamasi kasacinio teismo nutartimi, kurioje ratio decidendi (faktinės aplinkybės) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamų šioje byloje. Minimoje kasacinio teismo nutartyje ieškovas prašė pripažinti neteisėtu atsakovui – valstybinės žemės nuomininkui – išduotą statybos leidimą, uždrausti eksploatuoti pastatytus kuro degalinę, kolonėles ir rezervuarus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad žemės sklypo savininkas turi teisę negatoriniu ieškiniu reikalauti, kad kaimyniniuose žemės sklypuose nebūtų statomi nauji statiniai, perstatomi, rekonstruojami ir netgi išsaugomi nepakeisti esantys statiniai, jeigu galima padaryti įtikinamą prielaidą, kad tai padarys neigiamą neleistiną poveikį jo žemės sklypui ar jo žemės sklype esantys pastatai neteks stabilumo (CK 4.99 str.). Kadangi esant degalinei, teisės aktuose nustatyti veiklos apribojimai tam tikru atstumu aplink degalinę dėl saugumo priežasčių yra taikomi, tai ieškovas, kaip kaimyninio žemės sklypo savininkas ir neteisėtai suvaržytų daiktinių teisių turėtojas, turi teisę jas ginti tiek negatoriniu reikalavimu, tiek reikalaudamas atlyginti padarytą žalą. Kadangi nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2014 nustatytos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės, o liudytojų parodymais nustatyta, kad 2011 m. bendrijos sodininkai savo iniciatyva susirinkę į talką patys sutvirtino vandens bokšto laikančiąsias konstrukcijas, rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ankstesnis sklypo savininkas J. B. pasirašė, kad sutinka su vandentiekio apsaugos zonos ir jos eksploatavimo taisyklėmis, pretenzijų nereiškė, o visi vandens bokšto remonto darbai ir sutvirtinimai buvo atlikti dar iki ieškovui įgyjant nuosavybės teises į žemės sklypą, šis apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu.
  4. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ištirti ir įvertinti, ar atsakovės veiksmai privačiame žemės sklype įrengiant vandens bokštą laikančią konstrukciją – lyną buvo teisėti, ir šias išvadas pagrįsti atitinkamu teisiniu reglamentavimu ir konkrečiais įrodymais, tačiau tai nebuvo padaryta. Su tokiu apelianto argumentu nesutiktina, kadangi įvertinus bylos rašytinę medžiagą ir išklausius teismo posėdžių įrašus, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovas, 2011 metais įsigydamas žemės sklypą sodininkų bendrijoje, matė jo perkamame žemės sklype esančią bokštą laikančią konstrukciją (lyną) ir apie ją žinojo, tačiau jokių pretenzijų pardavėjui dėl to nereiškė. Atsakovė jokių veiksmų ieškovui jau esant žemės sklypo savininku neatliko. Taip pat ieškovas pasirašytai susipažino su Vandentiekio apsaugos zonos ir jos eksploatavimo taisyklėmis bei pasirašė 2011 m. rugsėjo 26 d. sutartį, įsipareigojo jau įrengtus inžinerinius tinklus (vandens bokštą ir jį laikančią konstrukciją – lyną) prižiūrėti bei jais rūpintis. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo ir tai, kad ankstesnis žemės sklypo savininkas taip pat buvo pasirašytinai supažindintas su šiomis taisyklėmis, su jomis sutiko ir jokių pretenzijų nereiškė. Kadangi ankstesniojo žemės sklypo savininko privatizacijos būdu įgytas papildomos žemės plotas, sumažinant bokšto apsaugos zoną, sukėlė buvusiam savininkui tam tikras pareigas, t. y. rūpintis ir prižiūrėti inžinerinius tinklus – vandens bokštą ir jo dalis (konstrukcijas), šios pareigos kaip naujam žemės sklypo savininkui perėjo ir ieškovui. Todėl apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, neištyrė ir neįvertino atsakovės veiksmų, laikytinas nepagrįstu.
  5. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad nors ieškovo žemės sklypo dalyje ir yra nustatyta apsaugos zona, numatanti tam tikrus ribojimus žemės sklypų savininkams vykdyti ar atlikti tam tikrus darbus tose žemės sklypo dalyse, kuriose nustatytos vandentiekio apsaugos zonos, tačiau atsakovei nenumatyta teisė statyti statinius, įrengti konstrukcijas ar kitus įrenginius, be žemės sklypo savininko sutikimo naudotis tuo žemės sklypu (jo dalimi), prieš savininko valią atlikti bet kokius kitus nuolatinio pobūdžio darbus, kurie trukdytų savininkui savo nuožiūra įgyvendinti nuosavybės teises į jam priklausantį turtą.
  6. Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad vandens bokštas pastatytas dar 1985 m. už sodo bendrijos teritorijos ribų, 1991 m. suformuoti žemės sklypai sodų bendrijoje aplink vandens bokštą, ankstesniam sklypo savininkui J. B. pagal SB „Smiltelė“ 2005-10-08 ir 2005-10-25 valdybos protokolus buvo leista privatizuoti papildomą žemės plotą, kuriame yra vandens bokšto apsaugos zona ne mažiau kaip 15 metrų spinduliu nuo išorinės vandens bokšto sienelės. Vandens bokštą laikanti konstrukcija – lynas ir jo tvirtinimo atrama pateko į papildomai privatizuojamą vandens bokšto apsaugos zonoje esantį žemės sklypą. Ankstesnis sklypo savininkas buvo supažindintas su vandentiekio bokšto apsaugos zona ir eksploatavimo taisyklėmis bei keliamais reikalavimais, sutikimą su jais patvirtino savo parašu, pasirašydamas įsipareigojimo sutartį. Tiek vandens bokštas, tiek jį laikančios konstrukcijos buvo įrengtos dar iki apeliantui įsigyjant žemės sklypą nuosavybės teisėmis. Kaip minėta anksčiau, apeliantas matė jo perkamame žemės sklype esančią vandens bokštą laikančią konstrukciją (lyną) ir apie ją žinojo, tačiau jokių pretenzijų pardavėjui dėl to nereiškė. Taip pat pasirašytinai susipažino su Vandentiekio apsaugos zonos ir jos eksploatavimo taisyklėmis bei pasirašė 2011 m. rugsėjo 26 d. sutartį, įsipareigojo jau įrengtus inžinerinius tinklus (vandens bokštą ir jį laikančią konstrukciją – lyną) prižiūrėti bei jais rūpintis, o atsakovė jokių veiksmų apeliantui jau esant žemės sklypo savininku neatliko. Todėl apelianto argumentai, kad atsakovė prieš savininko valią statė statinius, įrengė konstrukcijas, kitus įrenginius ar atliko bet kokius kitus veiksmus apeliantui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, laikytini nepagrįstais, kadangi visi veiksmai buvo suderinti su ankstesniu savininku ir jokie veiksmai nebuvo atliekami apeliantui jau tapus žemės sklypo savininku.
  7. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su vandens bokšto konstrukcijų (įskaitant esančios ieškovo žemės sklype) ir su paties vandens bokšto įrengimu bei statymu, netyrė ir nevertino, ar jie pastatyti pagal teisės aktų keliamus reikalavimus ir juos atitinka, nes CK 4.103 str. 1 d. numatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti draudžiama. Apeliantas pažymi, kad aktualus 2011 m. galiojantis apsaugos zonų teisinis reglamentavimas (kai buvo įrengtos vandens bokštą laikančios konstrukcijos) 1992-05-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 343 dėl patvirtintų specialiųjų žemės ir miško sąlygų, kur 199 punkte buvo numatyta, kokius darbus galima atlikti vandentiekio apsaugos zonose. Sąlygų 199.1 p. numatyta, kad vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklus ir įrenginius eksploatuojančios įmonės nustato sąlygas, kurių laikantis nurodytųjų tinklų ir įrenginių apsaugos zonose galima statyti statinius ir įrenginius, tačiau šių sąlygų nebuvo laikomasi.
  8. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog vandentiekio bokštas pastatytas 1985 metais. Tuo tarpu Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą, įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d., todėl negali būti taikomos. Byloje nėra pateikta duomenų, jog vandentiekio bokštas pastatytas pažeidžiant jo statybos metu, t. y. 1985 m., galiojusių teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į anksčiausiai įsigaliojusias teisės normas, nustatytas 2002 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 184 „Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ patvirtinimo“, vandens bokštui, kaip nesudėtingam inžineriniam statiniui, neviršijančiam 15 metrų aukščio, buvo taikomos šios Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų išimtys: 12.1 punkte nustatyta, kad yra neprivalomas statinio projektas, nereikalingi privalomieji statinio projekto rengimo dokumentai, neprivaloma skirti statinio projekto vadovą; 12.7 punkte nustatyta, kad neatliekami: statinio kadastriniai matavimai, statinio pripažinimas tinkamu naudoti ir statinio registravimas Nekilnojamojo turto registre. Tokios galiojusios įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad 1985 m. vandens bokštas pastatytas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Vandens bokšto statybai nebuvo privalomas statinio projektas ar jo teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre. Iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“ yra išvedamas lex retro non agit principas (įstatymas atgal negalioja). Jis taip pat siejamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, vienu iš jį sudarančių elementų – teisinio saugumo reikalavimu. Taigi lex retro non agit yra konstitucinis principas, kuris kaip bendrasis teisės principas taikomas visose teisės sistemos posistemėse. Reikalavimo, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, neatitinkantis reglamentavimas civilinių, administracinių ar kitų teisinių santykių srityje pažeistų teisinės valstybės principą ir būtų priešingas Konstitucijai. Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Todėl ir apelianto argumentai, kuriuos grindžia teisės aktais, įsigaliojusiais jau po vandens bokšto statybos pabaigos, laikytini nepagrįsti.
  9. Apeliantas grindžia savo argumentus teisės aktais, kuriuose numatyta, kad vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklus ir įrenginius eksploatuojančios įmonės nustato sąlygas, kurių laikantis nurodytųjų tinklų ir įrenginių apsaugos zonose galima statyti statinius ir įrenginius, bet šias sąlygas atsakovė pažeidė. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad šios Sąlygos negalėjo būti pažeistos, nes jos niekada nebuvo nustatytos, kadangi vandens bokšto statybos metu teisės aktai nereikalavo nei inžinerinį statinį privalomai prižiūrinčios įmonės buvimo, nei šios įmonės nustatytų sąlygų buvimo. Pažymėtina ir tai, kad vandens bokštą laikančios konstrukcijos – lynai įrengti 2011 m., jų funkcija buvo ir yra sutvirtinti jau egzistuojantį inžinerinį statinį, užtikrinti šio statinio saugumą ir priežiūrą, kuris, kaip jau buvo nustatyta, pastatytas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų. Svarbu ir tai, kad su šiomis taisyklėmis – tvarkyti ir prižiūrėti bendro naudojimo objektus ir inžinerinius įrenginius – apeliantas sutiko pasirašydamas su atsakove 2011-09-26 sutartį, susipažino su vandentiekio apsaugos zonos ir jos eksploatavimo taisyklėmis pasirašydamas, kad pretenzijų dėl patirtų nepatogumų ar nuostolių remontuojant ar demontuojant šiuos įrenginius nepateiks.
  10. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl išvados pateikimo byloje dėl statinio – bokšto statybos teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi nagrinėjamoje byloje teismas savo iniciatyva neturėjo rinkti įrodymų. Apeliantas pats savo iniciatyva pareiškė ieškinį, jam byloje atstovavo advokatas, todėl jis turėjo visas galimybes pateikti teismui jo ieškinį pagrindžiančius įrodymus, teikti prašymus, kad juos išreikalautų pirmosios instancijos teismas.
  11. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
  12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis teisėjų kolegija remiasi šioje byloje, darydama išvadas apie ieškovo nurodytų aplinkybių dėl nuosavybės teisių pažeidimo pagrįstumą įrodymų visumos įvertinimo pagrindu.
  13. Visų rašytinių įrodymų visumos vertinimo pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nustatytas ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, nuosavybės teisių pažeidimas. Vien tai, jog ieškovas deklaratyviai nurodo, jog yra suvaržoma jo teisė laisvai naudotis žemės sklypu pagal paskirtį, ir dėl to prašoma pašalinti vandens bokšto laikančiąją konstrukciją – lyną, neįvardijant konkrečiai, kokių žemės ūkio darbų savo sklype ieškovas negali atlikti, kaip konkrečiai vandens bokšto laikančioji konstrukcija – lynas pažeidžia jo, kaip žemės sklypo savininko, nuosavybės teises, neįrodo esant nuosavybės teisės pažeidimą.
  14. Pažymėtina, kad vandens bokštas yra skirtas viešajam interesui – bendrijos sodų sklypų laistymui ir drėkinimui, juo naudojasi virš 200 sklypų savininkų – užtikrinti, nes vandens tiekimas iš bokšto tenkina sodų bendrijos narių reikmes bei atlieka tikslinę vandens bokšto funkciją. Savininkas turi teisę laisvai ir nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę tik nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų, turi teisę ginti savo kaip žemės sklypo savininko teises ir interesus, tačiau taip pat privalo užtikrinti kitų asmenų interesus. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pašalinus lyną, vandens bokštas gali prarasti stabilumą ir nugriūti, dėl to galbūt būtų padaryta žala tiek aplinkiniams žemės sklypų savininkams, tiek galbūt ir pačiam ieškovui bei visai sodininkų bendrijai, nes nebeliktų vandens tiekimo iš bokšto.
  15. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

14Dėl bylos procesinės baigties

  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, išklausiusi teismo posėdžių įrašus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

15Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 700,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintinos protingomis, pagrįstomis ir atmetus ieškovo apeliacinį skundą priteistina iš ieškovo atsakovės naudai 700,00 EUR bylinėjimosi išlaidų.

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš ieškovo K. P., a. k. ( - ) adresas ( - ), atsakovei sodininkų bendrijai „Smiltelė“, j. a. k. ( - ), buveinės adresas ( - ), 700,00 EUR (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai