Byla 2A-1134/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1072-565/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui S. M. dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo, ir pagal atsakovo S. M. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Transmota“, atstovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos administratorių biuras“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas AB „SEB lizingas“ (toliau tekste ir ieškovas, bankas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 600 000 Lt sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 2 d. iki 2008 m. vasario 11 d. ieškovas ir UAB „Transmota“ sudarė septyniolika finansinio lizingo sutarčių, kurių pagrindu ieškovas įsigijo ir perdavė trečiajam asmeniui naudotis ir valdyti krovinines transporto priemones, o trečiasis asmuo įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka mokėti lizingo įmokas. 2009 m. rugsėjo 28 d. ieškovas ir atsakovas S. M. (tuometinis UAB „Transmota“ savininkas ir direktorius) sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovui solidariai su trečiuoju asmeniu ne didesne kaip 600 000 Lt suma, jei trečiasis asmuo netinkamai vykdys įsipareigojimus pagal lizingo sutartis. 2009 m. lapkričio 4 d. pranešimu „Dėl sutarčių nutraukimo“ ieškovas informavo trečiąjį asmenį, kad jo skola pagal lizingo sutartis yra 3 299875,25 Lt ir nustatė terminą iki 2009 m. lapkričio 13 d. sumokėti 345 280 Lt (100 000 eurų) skolos dalį. Ieškovas nurodė, kad iki nurodyto termino nesumokėjus skolos dalies, lizingo sutartys vienašališkai bus nutrauktos nuo 2009 m. lapkričio 14 d. Trečiasis asmuo iki nurodyto termino skolos dalies nesumokėjo, todėl lizingo sutartys yra nutrauktos nuo 2009 m. lapkričio 14 d. 2010 m. gegužės 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Transmota“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Klaipėdos administratorių biuras“.

7Ieškovo teigimu, 2010 m. rugsėjo 3 d. jis kreipėsi į atsakovą ir pareikalavo iki 2010 m. rugsėjo 13 d. padengti BUAB „Transmota“ įsiskolinimą, t. y. sumokėti 600 000 Lt arba iki nurodytos datos pasiūlyti kitokią susidariusios skolos dengimo tvarką. Atsakovui įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį gera valia nevykdant, ieškovas kreipėsi į teismą.

8Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jo reikalavimų netenkinti. S. M. pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. rugsėjo 28 d. laidavimo sutartį Nr. LSL2008-020033, kaip sudarytą suklydimo, apgaulės ir ekonominio spaudimo įtakoje.

9Atsakovas nurodė, jog 2009 m. kilus ekonominei krizei bendrovė turėjo laikinų finansinių sunkumų, todėl kartu su banko atstovais buvo pasiektas sutarimas, jog bendrovė laikinai (iki 2010 m. sausio mėnesio) mokės bankui po 50 000 eurų įmokas ir šio susitarimo UAB „Transmota“ laikėsi. Finansinio lizingo sutarčių administravimą perėmus ieškovo darbuotojui G. R., jis pasiūlė restruktūrizuoti bendrovę su sąlyga, jog atsakovas, kaip fizinis asmuo, laiduos savo turtu už lizingo gavėją. Kadangi atsakovas siekė išsaugoti įmonę, jis sutiko su siūlymu ir 2009 m. rugsėjo 28 d. sudarė laidavimo sutartį. Nors atsakovas susitarimo sąlygų laikėsi ir laidavimo sutartį sudarė, bankas savo įsipareigojimo – inicijuoti bendrovės restruktūrizavimo procesą, neįvykdė, todėl laikytina, jog ieškovas suklaidino atsakovą ir apgaule privertė pasirašyti laidavimo sutartį. Atsakovo teigimu taip pat buvo panaudotas ekonominis spaudimas sudarant sandorį, kadangi ieškovas neįvertinęs sunkios bendrovės finansinės padėties, vienašališkai pakeitė susitarimo sąlygas ir vietoj 50 000 eurų pareikalavo mokėti 100 000 eurų per mėnesį įmokas, kas įmonei buvo finansiškai sudėtinga, todėl siekiant geresnių sąlygų bendrovei vykdyti sutartimi prisiimtas prievoles buvo sudaryta laidavimo sutartis.

10Ieškovas AB „SEB lizingas“ su priešieškinio reikalavimais bei argumentais nesutiko. Teigė, jog tikroji priežastis, dėl kurios atsakovas sudarė laidavimo sutartį, yra ta, kad ieškovas sutiko laikinai, iki 2009 m. pabaigos, per pusę sumažinti periodines įmokas, kurias trečiasis asmuo privalėjo mokėti ieškovui pagal lizingo sutartis. Kaip papildoma trečiojo asmens įsipareigojimų užtikrinimo priemonė ir buvo sudaryta laidavimo sutartis su atsakovu. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog bankas žadėjo atsakovui inicijuoti bendrovės restruktūrizavimo procesą, neatliko atsakovo atžvilgiu jokių tyčinių veiksmų, nenuslėpė informacijos apie sandorį, priešingai, pats atsakovas, siekdamas išsaugoti įmonę, sudarė laidavimo sandorį. Paneigdamas atsakovo teiginius dėl iš jo pusės neva buvusio ekonominio spaudimo sudaryti sutartį teigia, jog atsakovas niekada nebuvo ekonomiškai priklausomas nuo ieškovo, todėl ieškovas niekaip negalėjo atsakovui daryti ekonominio spaudimo. Atsakovo teiginiai dėl suklydimo taip pat atmestini, kadangi jam, kaip verslininkui, buvo suprantamos sudaromo sandorio prasmė ir jo nevykdymo pasekmės.

11Trečiasis asmuo BUAB „Transmota“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, kadangi trečiojo asmens atstovui nėra žinomos laidavimo sutarties sudarymo aplinkybės.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 600 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 20400 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priešieškinį teismas atmetė.

14Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes sprendė, jog atsakovas laidavimo sutartį sudarė ne dėl ieškovo apgaulės, ekonominio spaudimo ar suklydimo, o turėdamas tikslą restruktūrizuoti trečiojo asmens skolas, tačiau trečiajam asmeniui nevykdant nustatytų sąlygų skolų restruktūrizavimas neįvyko.

15Teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovas įsipareigojo restruktūrizuoti trečiojo asmens skolas, jei trečiasis asmuo iki 2009 m. pabaigos mokės ieškovui per mėnesį po 50 000 eurų, ir atsakovas pateiks ieškovui laidavimą. Teismo įsitikinimu, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog tik esant sąlygų visetui: trečiajam asmeniui mokant žodžiu susitarto dydžio įmokas, gavus atsakovo laidavimą ir įkeitus papildomą turtą, ieškovas svarstys galimybę restruktūrizuoti trečiojo asmens skolas. Dėl trečiojo asmens skolų restruktūrizavimo galimybės su atsakovu buvo tartasi 2009 m. gegužės – birželio mėn., laidavimo sutartis buvo pasirašyta tik 2009 m. rugsėjo 28 d. Per šį laikotarpį atsakovas, būdamas trečiojo asmens vieninteliu akcininku ir administracijos vadovu, turėjo galimybę įvertinti, ar bus įvykdytos visos sąlygos svarstyti trečiojo asmens skolų restruktūrizavimo klausimą, apsvarstyti laidavimo sutarties sudarymo neigiamas pasekmes savo turtinei padėčiai, ir, esant abejonėms dėl tokio sandorio tikslingumo, sandorio atsisakyti. Kadangi byloje nėra įrodymų, kad pasiūlymas atsakovui sudaryti laidavimo sutartį buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, darant atsakovui neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad atsakovas prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartį, teismas priešieškinio reikalavimų netenkino, o ieškinio reikalavimus tenkino pilna apimtimi.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Apeliaciniu skundu atsakovas S. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas, o priešieškinio reikalavimai tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

181. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, kadangi teismas nevertino atsakovo naudai liudijusių liudytojų parodymų, trečiojo asmens mokėjimų išklotinės, sprendimas paremtas išimtinai ieškovo naudai liudijusių asmenų parodymais.

192. Teismo sprendimas atmesti priešieškinį priimtas neįvertinus aplinkybių, jog bankas reikalavo sudaryti sutartį, grasino ekonominiais padariniais, bei sutartis buvo sudaryta atsakovui nenaudingomis sąlygomis.

203. Pagrindinis banko skolininkas yra UAB „Transmota“. Šiai įmonei iškelta bankroto byla, o bankas joje yra pareiškęs reikalavimus, kurie aprėpia ir šioje byloje atsakovui reiškiamus reikalavimus, todėl byla atsakovo atžvilgiu turi būti nutraukta.

21Atsiliepimu į atsakovo S. M. apeliacinį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovui iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

231. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas byloje esančių įrodymų visetu ir teisėtas, todėl pagrindo jo keisti ar naikinti nėra. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas vertino trečiojo asmens mokėjimo išklotines ir sprendė, jog jos įrodo, kad įmonė įmokas mokėjo periodiškai ir nepilnai, todėl įmonė ir jos vadovas turėjo suprasti ir įvertinti tai, jog nevykdant sutarčių bankas bet kada gali nutraukti sutartis.

242. Ieškovo kreditorinio reikalavimo pareiškimas trečiojo asmens, kuris su atsakovu yra bendraskoliai, bankroto byloje neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovui kaip laiduotojui.

25IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.).

27Byloje iš esmės keliamas klausimas dėl laidavimo sutarties, sudarytos tarp AB „SEB lizingas“ ir S. M., galiojimo. Laiduotojas, S. M., siekdamas nuginčyti minėtą sandorį remiasi trimis sandorio negaliojimo pagrindais įtvirtintais CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose, t. y. sandorio sudarymas iš esmės suklydus ir esant apgaulei, ekonominiam spaudimui. Teisėjų kolegija pažymi, jog laidavimo sandorio sudarymo ir galiojimo aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo vertinamos pagal visus apelianto nurodytus sandorių negaliojimo pagrindus, tačiau apeliaciniu skundu siekiama, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aptarti faktai ir aplinkybės būtų vertinami pakartotinai. Apeliacinis procesas skirtas ne pakartotinai įvertinti tuos pačius įrodymus ir šalių išsakytus argumentus, sudarant šalims galimybę dar kartą pasibylinėti, o patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina apeliacinio skundo argumentus, apelianto vertinimu, pagrindžiančius ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumą.

28Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog teismas nevertino ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių, kurios rodo, jog apeliantas sandorį sudarė būdamas apgautas ir suklaidintas dėl sudaromo sandorio tikslo. Apelianto teigimu, jau vien ta aplinkybė, jog apeliantas banko pažadą restruktūrizuoti skolas suprato, kaip banko įsipareigojimą inicijuoti įmonei UAB „Transmota“ restruktūrizavimo bylą, rodo apeliantą buvus apgautą ir suklaidintą.

29Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio (dėl suklydimo) ir CK 1.91 straipsnio (dėl apgaulės) pagrindu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, reikšmingus sandorio sudarymui, detaliai išanalizavo sandorio pasirašymo aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta suklydus ar esant banko apgaulei.

30Pagal CK 1.90 straipsnį šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti esminis. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Pareiga įrodyti, jog suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12 str., 178 str.). Šiuo atveju apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad neteisingai suvokė patį sandorį, jo turinį arba neteisingai išreiškė savo valią. Apeliantas patvirtino, jog sandoris buvo sudarytas siekiant išspręsti jo vadovaujamos įmonės finansinius sunkumus, lėmusius netinkamą prisiimtų kreditorių įsipareigojimų vykdymą (t. 5, b. l. 1-3). Vadinasi, apeliantas neneigia suvokęs sudaromo sandorio prasmę ir galimas pasekmes, kas neleidžia teigti, jog ginčo sandoris buvo sudarytas apeliantui suklydus. Be to, vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, kad ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog laiduotojas buvo įmonės UAB „Transmota“ vadovas (t. 3, b. l. 142-148), o asmuo, užimantis vadovaujančias pareigas ir veikiantis kaip verslininkas, neabejotinai suprato sudaromo sandorio pasekmes ir tikslus. Tuo labiau, bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas jau turėjo patirties bendradarbiaujant su banku ir sudarant sandorius – atsakovas, atstovaudamas įmonę UAB „Transmota“ ir veikdamas jos vardu, su banku pasirašė ne vieną finansinio lizingo sutartį (t. 1, b. l. 36, 56, 75, 100, t. 2, b. l. 36, 71 ir kt.) bendravo su banko darbuotojais dėl jų sąlygų pakeitimų (t. 5, b. l. 21-22), vedė derybas (t. 3, b. l. 199-200). Todėl apeliantui neteigiant ir neįrodinėjant, jog jis neteisingai suvokė patį sandorį, jo turinį arba neteisingai išreiškė savo valią, bei esant įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas buvo pakankamai patyręs sudarant sutartis ir vedant derybas su banku, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas sudarydamas laidavimo sutartį, aiškiai suvokė sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, sandorio esmę ir dalyką, t. y. jog sutartimi įsipareigojo atsakyti kito asmens (UAB „Transmota“) kreditoriui, jeigu įmonė neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Esant išdėstytoms aplinkybėms apelianto teiginiai, jog sandorio sudarymas iš jo pusės įpareigojo banką atlikti tam tikrus įsipareigojimus UAB „Transmota“ atžvilgiu atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi sandorio sudarymo aplinkybės, jo turinys ir prasmė tokios prievolės bankui nenustatė.

31Apelianto teigimu, būtent perspektyva, jog bankas inicijuos įmonės restruktūrizavimo procesą (vėliau apeliantas teigė, jog buvo tartasi dėl įmonės UAB „Transmota“ skolų restruktūrizavimo) ir buvo ta aplinkybė pastūmėjusi apeliantą savo asmeniniu turtu laiduoti už įmonę. Tačiau bankas savo susitarimo nesilaikė, todėl apeliantas jaučiasi apgautas dėl ko ir prašė laidavimo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė pagal šį straipsnį – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį; apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012). Vertinant ar buvo priešingos šalies suklaidinimas ar apgaulė siekiant sudaryti sandorį, turi būti vertinama, ar ieškovas, kaip ginčijamos laidavimo sutarties šalis, atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti apeliantą), dėl kurių apeliantas buvo paskatintas sudaryti sandorį. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios medžiagos nėra pagrindo manyti, jog bankas atliko kokius nors tyčinius veiksmus, slėpė nuo apelianto informaciją tam, jog apeliantas sudarytų ginčijamą sandorį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog būtent apeliantui, kaip UAB „Transmota“ vadovui, buvo žinoma tikroji įmonės finansinė padėtis ir galimybė ateityje vykdyti finansinio lizingo sandoriais prisiimtas prievoles, todėl apeliantas niekieno neįtakojamas galėjo priimti sprendimą dėl laidavimo sandorio sudarymo ir bankas niekaip neteisėtai negalėjo paveikti jo valios.

32Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apelianto akcentuojama aplinkybė, kad apeliantas buvo suklaidintas dėl laidavimo sutarties tikslo – įmonės skolų restruktūrizavimo ar restruktūrizavimo bylos iniciavimo, neįrodžius aplinkybės, jog toks susitarimas buvo pasiektas, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą, ar ginčijamas sandoris buvo sudarytas banko apgaulės ar suklaidinimo įtakoje. Bylos medžiaga ir liudytojų parodymai patvirtina, jog 2009 m. susidūrusi su finansiniais sunkumais įmonė UAB „Transmota“ nebepajėgė laiku ir tinkamai vykdyti finansinio lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, todėl buvo deramasi dėl sutartimi nustatytų mokėjimų grafikų pakeitimo. Banko darbuotojas ginčo sandorio sudarymo metu administravęs UAB „Transmota“ lizingo sutarčių vykdymą, patvirtino, jog kaip viena iš sąlygų, jog būtų galima kreiptis į kredito komitetą dėl įmonės mokėjimo grafikų restruktūrizavimo buvo įmonės savininko laidavimas už įmonės tinkamą prisiimtų prievolių vykdymą 600 000 Lt sumoje. Tačiau be įmonės savininko laidavimo buvo reikalaujama, jog įmonė tinkamai ir laiku mokėtų žodiniu šalių tarpusavio sutarimu sumažintas lizingo įmokas bei papildomai įkeistų turtą. Visų šių sąlygų tinkamas vykdymas sudarė įmonei galimybę prašyti pakeisti mokėjimų grafikus (t. 6, b. l. 39-41). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog bankas neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo apeliantui sudarius laidavimo sutartį restruktūrizuoti įmonės skolas, įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes nepateikta. Apelianto bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikti raštai, neva patvirtinantys banko įsipareigojimų buvimą, teiginių, jog bankas apgavo apeliantą ir nesilaikė savo susitarimo – neįrodo. Pateiktuose raštuose dėstoma išimtinai apelianto pozicija dėl laidavimo sandorio sudarymo, duomenų apie tai, jog bankas su šia pozicija sutiko ar derėjosi, nepateikta (t. 5, b. l. 10, 12, 13). Apeliaciniu skundu apeliantas taip pat nurodo, jog teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nevertino apelianto prašymu apklaustų liudytojų A. S. ir E. J. parodymų, kurie apelianto teigimu, patvirtino, jog bankas buvo įsipareigojęs apeliantui sudarius laidavimo sandorį restruktūrizuoti įmonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, jog minėtų asmenų liudijimai pagrindžia apelianto teiginių dėl banko apgaulės, pagrįstumą. Visų pirma pažymėtina, jog liudytojas E. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad pats tiesiogiai jokiuose susitikimuose su lizingo bendrove nedalyvavo (t. 6, b. l. 38), A. S. taip pat dalyvavo tik pirminiame pokalbyje dėl laidavimo sutarties sudarymo (t. 6, b. l. 37), todėl akivaizdu, jog informacija apie ginčo sandorio sudarymo aplinkybes liudytojams žinoma tik iš kitų asmenų (šiuo atveju paties apelianto) nurodytos informacijos turinio. Kadangi minėti liudytojai patys ginčo sandorių sudaryme nedalyvavo, ar dalyvavo tik pirminėje derybų stadijoje, jų parodymai nepaneigia bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, jog apeliantas sudarė ginčo sandorį suprasdamas, kad sudaryto sandorio tikslas - laiduoti už tinkamą UAB „Transmota“ prisiimtų prievolių įgyvendinimą, ir nesąlygojo banko priešpriešinių įsipareigojimų vykdymo. Paties restruktūrizavimo proceso prigimtis taip pat aiškiai patvirtina, kad jo iniciavimas yra galimas tik juridinio asmens dalyvių susirinkimo ar savininko valiai (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5 str.). Todėl tokie apelianto teiginiai apie galimus banko prisiimtus įsipareigojimus iniciuoti restruktūrizavimo procesą teisiškai nereikšmingi.

33Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, jog teismas nevertino visos byloje esančios įmonės UAB „Transmota“ atliktų mokėjimų vykdant prievoles bankui išklotinės, kuri patvirtina faktą apie su banku buvusius susitarimus, įmonės tinkamą šių susitarimų vykdymą. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog UAB „Transmota“ mokėjimai bankui pirmosios instancijos teisme buvo vertinti, tačiau jie niekaip neįtakojo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriam pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, jog byloje neįrodyta, kad bankas buvo besąlygiškai įsipareigojęs restruktūrizuoti įmonės skolas apeliantui pasirašius laidavimo sandorį ir įmonei mokant sumažintas lizingo įmokas. Be to, kaip patvirtina bylos medžiaga, įmonė nesilaikė žodinio susitarimo dėl sumažintų įmokų mokėjimo, net ir pripažįstant, jog iki 2010 metų sausio mėnesio UAB „Transmota“ turėjo mokėti sumažintas įmokas po 50 000 Eur, byloje esanti mokėjimų pažyma patvirtina, kad iki apelianto nurodyto laikotarpio nebuvo sumokėta 23 369 Eur suma (t. 6, b. l. 72), dėl ko ir buvo nutrauktos lizingo sutartys. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog vienašalio banko sprendimo nutraukti lizingo sutartis teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apelianto nurodomi UAB „Transmota“ mokėjimai plačiau nevertinami.

34Prašydamas pripažinti ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia, apeliantas rėmėsi ir CK 1.91 straipsniu, nurodęs, kad sandorį pasirašyti reikalavo bankas, priešingu atveju grasino nutraukti su įmone sudarytas lizingo sutartis, todėl veikiamas ekonominio spaudimo, apeliantas sutiko jam nenaudingomis sąlygomis sudaryti ginčo sandorį.

35Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išskyrė ir įvertino teismų praktikoje nurodytas sąlygas, kurioms esant sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas dėl ekonominio spaudimo ir padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju jokių įrodymų apie tai, kad bankas reikalavo sudaryti sandorį, grasino ekonominiais padariniais, ar sudarė sandorį ypatingai apeliantui nenaudingomis sąlygomis, nepateikta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir palaiko pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo klausimu tik papildomai pažymi, jog byloje išdėstytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad apeliantas, kaip UAB „Transmota“ savininkas buvo suinteresuotas sandorio sudarymu. Teisėjų kolegija mano, jog atsakovas, pasiūlydamas apeliantui sudaryti laidavimo sutartį, siekė užtikrinti mažesnę suteikto kredito grąžinimo riziką, o apeliantas, sudarydamas laidavimo sutartį, siekė normalizuoti bendrovės, kurios akcininkas jis yra, veiklą. Apeliantas pats pripažįsta, jog 2009 metais įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, sąlygojusiais įmonės negalėjimą tinkamai vykdyti lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų (t. 3, b. l. 180), todėl siekiant išsaugoti įmonę ir buvo sudaryta laidavimo sutartis. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, jog apeliantui buvo žinoma įmonės tikroji finansinė padėtis ir galimybės toliau vykdyti sutartis, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, net ir sudarius laidavimo sutartį, o bankui sutikus laikinai sumažinti įmokų sumą, įmonė nebepajėgė vykdyti sutartinių įsipareigojimų kas lėmė, jog lizingo sutartys 2009 m. lapkričio mėnesį buvo nutrauktos (t. 3, b. l. 149-150, 160). Tai, jog apeliantas neįvertinęs įmonės finansinių galimybių prisiėmė nepamatuotai dideles finansines prievoles, negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas išimtinai apeliantui nenaudingomis sąlygomis, leidžiančiomis teigti, kad yra viena iš sąlygų sandorį CK 1.91 straipsnio tvarka pripažinti negaliojančiu. Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, pasiūlymas sudaryti laidavimo sutartį bendrovės akcininkui, kurios atsiskaitymai su banku pagal kreditavimo sutartis yra sutrikę, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-258/2011). Byloje nenustatyta, kad toks atsakovo darbuotojų pasiūlymas buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais.

36Pažymėtina ir tai, jog, pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-281/2011).Šiuo atveju jau nustatyta, jog apeliantas buvo pakankamai patyrusi sandorių, sudaromų su bankais, šalimi, kas neleidžia daryti prielaidų, jog tokią patirtį turintis asmuo sudarinėtų sandorį sau nepalankiomis sąlygomis.

37Byloje esančių įrodymų visuma, paties apelianto dėstomi teiginiai procesiniuose dokumentuose, sudaro pagrindą manyti, kad jis kaip UAB „Transmota“ akcininkas, buvo suinteresuotas įmonės ūkinės – komercinės veiklos tęstinumu, taip pat veikdamas įmonės vardu ir interesais turėjo pasirūpinti prievolių įvykdymo užtikrinimu įstatyme numatytais būdais, ir pasirinkdamas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą (laidavimą savo turtu) veikė laisva valia. Dėl nurodyto, apelianto teiginiai nesudaro pagrindo vertinti, jog sandoris buvo sudarytas suklydimo, apgaulės ar banko ekonominio spaudimo įtakoje.

38Pripažinus, jog laidavimo sandoris yra galiojantis, teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantui kyla pareiga atlyginti juo prisiimtas prievoles ir priteisė iš apelianto banko naudai 600 000 Lt skolą.

39Apeliantas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi taip pat nesutiko ir teigė, jog bylos dalis dėl skolos iš apelianto priteisimo turi būti nutraukta, kadangi bankas BUAB „Transmota“ bankroto byloje yra pareiškęs reikalavimus, kurie apima ir šioje byloje atsakovui reiškiamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu. Laidavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau egzistuojančių kreditoriaus ir skolininko prievolinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai teisiniai santykiai. Laiduotojas yra asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kito asmens (skolininko) kreditoriui, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o kreditorius įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Vadinasi, esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 str. 2 d.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-61/2011).Pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolių, kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek ir jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju skolininkui neįvykdžius prievolių, kylančių iš šalis siejusios pagrindinės prievolės, bankas turėjo teisę reikalauti, jog prievolę, laidavimo sutarties nustatytose ribose, įvykdytų papildomos prievolės turėtojas – laiduotojas. Šios kreditoriaus teisės neįtakoja ir ta aplinkybė, jog skolininkui UAB „Transmota“ yra iškelta bankroto byla, o kreditoriaus AB „SEB lizingas“ 7 145 032,46 Lt dydžio finansinis reikalavimas yra pripažintas ir patvirtintas (t. 6, b. l. 71). Todėl nustačius, jog pagrindinio skolininko prievolės bankui yra neįvykdytos ir viršija laiduotojo prisiimtas prievoles(apeliantas už BUAB „Transmota“ prievoles bankui laidavo tik 600 000 Lt ribose (t. 3, b. l. 138), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nukreipė reikalavimą į papildomos prievolės turėtoją – laiduotoją (apeliantą).

40Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepažymėjo, kad dėl 600 000 Lt priteistos sumos bankui atlyginimo yra solidariai atsakingas tiek apeliantas, tiek ir BUAB „Transmota“. Teisėjų kolegija pažymi, jog ši apelianto ir trečiojo asmens atsakomybės forma (solidarumas) yra aptarti ginčijamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, o tai, jog ji atskirai nenurodyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtu (CPK 328 str.). Tačiau siekiant pašalinti, bet kokias dviprasmybes ir detaliai apibrėžti apelianto atsakomybės formą (CPK 274, 647 str.), ginčijamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, pažymint, jog atsakovo S. M. atsakomybė kreditoriui AB „SEB lizingas“ 600 000 Lt sumoje yra solidari su BUAB „Transmota“ (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str.).

41Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, išvadas priėmė įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą, nė vieno iš jų neišskyręs ir nesuteikęs prioriteto, apeliacinės instancijos teismui neturint pagrindo joms prieštarauti, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

42Bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi S. M. prašymu 9 500 Lt dydžio žyminio mokesčio už teikiamą apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (t. 6, b. l. 172). Bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjus ir apeliacinio skundo netenkinus iš S. M. valstybės naudai priteistinas 9 500 Lt dydžio žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą (CPK 84 str. 96 str.)

43Ieškovas AB „SEB lizingas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese jo patirtas atstovavimo išlaidas. Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovas pateikė teismui įrodymus apie patirtas 5 514,03 Lt dydžio išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą ir atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas apelianto prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, parengimą (t. 6, b. l. 195-200). Teisėjų kolegija įvertinusi minėtus įrodymus sprendžia, jog prašomos priteisti išlaidos turi būti mažintinos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri nuo 2013 metų sausio mėnesio yra 1 000 Lt. Remiantis Rekomendacijų 8.11 punkto nuostatomis, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikytinas 1,5 dydžio koeficientas, o pagal 8.15 punktą, už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,5 dydžio koeficientas, todėl už atsiliepimų į apeliacinį skundą bei atskirąjį skundą parengimą, atsižvelgus į bylos sudėtingumą ir sprendžiamus klausimus, ieškovo AB „SEB lizingas“ naudai iš apelianto priteistinas ne 5 514,03 Lt, bet 2 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 79 str., 93 str., 98 str.).

44Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

45Apeliacinį skundą atmesti.

46Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

47Papildyti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipą ir nurodyti, jog atsakovo S. M., asmens kodas ( - ) atsakomybė dėl 600 000 Lt sumos ieškovui AB „SEB lizingas“, įmonės kodas 123051535, atlyginimo yra solidari kartu su bankrutavusia uždarąja akcine bendrove „Transmota“, įmonės kodas 164598586.

48Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“, įmonės kodas 123051535, iš apelianto S. M., asmens kodas ( - ) 2 000 Lt (du tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų.

49Priteisti valstybės naudai iš S. M., asmens kodas ( - ) 9 500 Lt (devynis tūkstančius penkis šimtus litų) žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas AB „SEB lizingas“ (toliau tekste ir ieškovas, bankas) kreipėsi... 6. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 2 d. iki 2008 m.... 7. Ieškovo teigimu, 2010 m. rugsėjo 3 d. jis kreipėsi į atsakovą ir... 8. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jo reikalavimų netenkinti. S. M.... 9. Atsakovas nurodė, jog 2009 m. kilus ekonominei krizei bendrovė turėjo... 10. Ieškovas AB „SEB lizingas“ su priešieškinio reikalavimais bei... 11. Trečiasis asmuo BUAB „Transmota“, atstovaujamas bankroto administratoriaus... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino... 14. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes sprendė, jog... 15. Teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovas įsipareigojo... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. Apeliaciniu skundu atsakovas S. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 18. 1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl įrodymų vertinimo... 19. 2. Teismo sprendimas atmesti priešieškinį priimtas neįvertinus aplinkybių,... 20. 3. Pagrindinis banko skolininkas yra UAB „Transmota“. Šiai įmonei... 21. Atsiliepimu į atsakovo S. M. apeliacinį skundą ieškovas AB „SEB... 22. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:... 23. 1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas byloje esančių... 24. 2. Ieškovo kreditorinio reikalavimo pareiškimas trečiojo asmens, kuris su... 25. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 26. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 27. Byloje iš esmės keliamas klausimas dėl laidavimo sutarties, sudarytos tarp... 28. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog... 29. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo... 30. Pagal CK 1.90 straipsnį šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti... 31. Apelianto teigimu, būtent perspektyva, jog bankas inicijuos įmonės... 32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apelianto akcentuojama... 33. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, jog teismas nevertino visos byloje... 34. Prašydamas pripažinti ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia,... 35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išskyrė... 36. Pažymėtina ir tai, jog, pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo... 37. Byloje esančių įrodymų visuma, paties apelianto dėstomi teiginiai... 38. Pripažinus, jog laidavimo sandoris yra galiojantis, teismas pagrįstai... 39. Apeliantas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi taip pat... 40. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas... 41. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 42. Bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 8... 43. Ieškovas AB „SEB lizingas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė... 44. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 45. Apeliacinį skundą atmesti.... 46. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti... 47. Papildyti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo... 48. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“, įmonės kodas... 49. Priteisti valstybės naudai iš S. M., asmens kodas ( - ) 9 500 Lt (devynis...