Byla 3K-7-61/2011

1Remdamiesi CPK 63 straipsnio 2 dalimi, teikiame atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7- 61/2011. Atskirąją nuomonę reiškiame dėl tokių nutarties aspektų: Pagrindinis teisės klausimas šioje byloje, vertinant bylą nagrinėjusių teismų sprendimų teisėtumą, yra susijęs su laidavimo prievolės turinio aiškinimu; šios prievolės solidarumo ir akcesoriškumo aspektais bei laiduotojo atsakomybės ribomis, kai skolininkui iškeliama bankroto byla. Solidarumas teisėje reiškia skolos nedalomumą esant skolininkų daugetui. Solidarumas pirmiausiai atspindi gyvenimo būtinybę apsaugoti kreditoriaus interesus. Solidariosios prievolės nustatomos grynai praktiniais sumetimais, kad kreditorius turėtų garantiją, jog vieno skolininko nemokumas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų mokus bendraskolis. Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku. Pavyzdžiui, kreditorius gali pareikalauti, kad skolininkas užtikrintų prievolės įvykdymą laidavimu, kaip ir yra nagrinėjamos bylos atveju. Laidavimas yra vienas iš prievolės užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Pagal CK 6.81 straipsnį, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tačiau laidavimo atveju laiduotojas netampa bendraskoliu tol, kol neatsiranda skolininko pareigos įvykdyti prievolę ar jos dalį, ir to jis nevykdo. Tokiu atveju skolininkas ir laiduotojas tampa solidariais bendraskoliais. Tokiu atveju, kaip teisingai nurodoma išplėstinės kolegijos nutartyje, laiduotojas nedisponuoja teise, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis) ir kad, esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti kreditorių ir laiduotoją (CK 6. 76 straipsnio 2 dalis). Laidavimo akcesoriškumas reiškia, kad, tik pagrindiniam skolininkui prievolės neįvykdžius, atsiranda laiduotojo solidarioji pareiga. Taigi, laidavimo akcesoriškumas iš esmės reiškia tai, kad kreditoriui yra garantuojamas skolininko vykdytinos prievolės užtikrinimas tuo atveju, jei skolininkas prievolę pažeistų. Laidavimo akcesorinis pobūdis be specialaus susitarimo laidavimo sutartyje negali reikšti galimybės laidavimą modifikuoti taip, kad būtų mažinami laiduotojo prisiimti įsipareigojimai. Laidavimo institutas įgalina kreditorių gauti visišką visų savo reikalavimų patenkinimą (t.y. ir papildomų, tokių kaip palūkanos, netesybos ir pan.) patenkinimą tuo atveju, jei skolininkas pažeidžia savo sutartinę prievolę. Kadangi laiduotojo atsakomybės apimtys yra apibrėžtos kreditorių ir skolininką siejančios prievolės (nebent ji būtų modifikuota laidavimo sutartimi), todėl laiduotojo atsakomybės neveikia vien skolininko asmenį liečiantys veiksniai, tokie kaip fizinio asmens mirtis ar juridinio asmens likvidavimas. Be to, laidavimas ir negalėtų būti sudaromas tokioms prievolėms, kurių įvykdymas neatsiejamas nuo skolininko asmens, užtikrinti. Skolininkui – fiziniam asmeniui mirus, arba juridinį asmenį likvidavus, jeigu tai nesukelia besąlygiškos prievolės pabaigos (CK 6.128 straipsnis), laiduotojas išlieka įsipareigojusiu prievolę įvykdyti už skolininką asmeniu iki visiško prievolės įvykdymo. Juolab laiduotojo atsakomybei neturi įtakos ir nemodifikuoja jos apimčių vien skolininką liečiantys veiksniai, tokie kaip bankrotas ar restrūkturizavimas. Šias procedūras reglamentuojantys specialieji įstatymai yra nukreipti vien į skolininko, bet ne laiduotojo asmenį ir nekeičia tarp kreditoriaus ir skolininko egzistuojančios prievolės sąlygų bei turinio. Bankroto ir (ar) restruktūrizavimo įstatymų nuostatų perkėlimas į laidavimo institutą (kai laiduotojas nebankrutuoja ar nėra restruktūrizuotas) reiškia ne ką kita, o laidavimo instituto paneigimą. Tiesa, laidavimo sutartis gali nustatyti ir kitokią laiduotojo atsakomybę, bet nagrinėjamos bylos atveju konstatuota solidariosios prievolės situacija. Laidavimo apimtį apsprendžia laiduotojo įsipareigojimų apimtis. Laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės prievolės. Tačiau negalima laiduoti už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimas gali būti suvaržytas ir kitokiu būdu. Jei laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Taigi, laidavimo apimtį apibrėžia laiduotojo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį apimtis. Pažymėtina, kad laiduotojas atsako tiek pat, kiek ir skolininkas pagal sutartį (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą, t. y. už skolininko prievolę visa apimtimi, nebent laidavimo sutartis nustatytų kitaip (CK 6.81 straipsnio 1 ir 2 dalys). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo ir kredito gavėjo sudarytos kredito linijos sutartyje, be kita ko, buvo numatyta, kad metinė palūkanų norma – 8,3 procento, o pagal CK 6.37 straipsnį mokėtinos 6 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kredito gavėjo – UAB „Res digna“ prievolių įvykdymo užtikrinimo apimtis buvo užtikrinta laidavimo sutartyje, kurioje nurodyta, kad laiduotojai atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už kredito grąžinimą, palūkanų ir netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą bei kitų kredito sutartyje nustatytų mokėjimų sumokėjimą bankui. Taigi, pagal laidavimo sutarčių 5.1. punktą laiduotojai kredito gavėjui tinkamai nevykdant visų arba dalies prievolių pagal kredito sutartį, įsipareigojo patenkinti banko reikalavimus kredito sutartyje nustatyta tvarka iš laiduotojų. Tačiau išplėstinės kolegijos nutartyje, nepaisant pirmiau nurodytų nuostatų išdėstymo, nepagrįstai konstatuota, kad kasatoriaus (AB „Swedbank“) kredito sutartyje apibrėžtą kredito gavėjo atsakomybę modifikavus teisiškai reikšmingam įvykiui – bankroto bylos „Res – digna“ iškėlimui, nutraukusiam netesybų ir palūkanų skaičiavimą skolininkui, t. y. apribojus šios įmonės prievolės kreditoriui mastą, atitinkamai pakito ir solidariosios bendraskolio laiduotojo prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, mastas, nes laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu nei skolininkas. Išplėstinės kolegijos nutartyje šis teiginys nepagrįstai grindžiamas CK 6.76 straipsniu, 6.78 straipsnio 2 dalimi bei 6.81 straipsnio 2 dalimi), nes šių teisės normų nuostatos yra orientuotos į laidavimo sutartyje numatyto laiduotojo įsipareigojimo apimtis, bet ne į jo atsakomybės sumažinimą dėl to, kad, ištikus skolininką visiško ar dalinio nemokumo faktui, laiduotojas bus atleistas nuo visos ar dalies atsakomybės pagal laidavimo sutartį, nes jo įsipareigojimų kreditoriui minėtas teisiškai reikšmingas faktas nepakeitė – pagal sutartį su kreditoriumi jis liko atsakingas ta apimtimi, kuri numatyta laidavimo sutartyje. Dėl to bylą nagrinėję teismai ir išplėstinė kasacinio teismo teisėjų kolegija nepagrįstai rėmėsi ĮBĮ normomis, kurios taikomos tik bankrutuojančiai įmonei, bet ne kitiems asmenims, laidavusiems už bankrutuojančios įmonės prievoles. Priešingai, vadovaujantis CK 6.8 straipsniu, atsakovai, kaip solidarieji skolininkai, yra atsakingi už trečiojo asmens nemokumą. Tik toks aiškinimas galėtų atitikti laidavimo kaip kreditoriaus interesų apsaugos būdo supratimą, o aiškinant kitaip, laidavimo institutas netektų savo prasmės ir praktinės paskirties bei sudarytų sąlygas nesąžiningiems asmenims piktnaudžiauti šiuo institutu. Ypač tai gali tapti aktualu, priėmus Fizinių asmenų bankroto įstatymą. Išplėstinė kolegija nutartyje, pasisakydama dėl procesinių palūkanų dydžio, taip pat nėra nuosekli. Viena vertus, kolegija konstatuoja, kad laiduotojo įsipareigojimų apimtis pagal laidavimo sutartį yra tokia pati, kaip ir skolininko (tarp jų ir dėl 6 procentų procesinių palūkanų mokėjimo), antra vertus, daro išvadą, kad laidavimo sutartyse nenustatyta didesnės laiduotojų (fizinių asmenų) atsakomybės, nei tai numatyta CK 6.210 straipsnyje. Laiduotojų įsipareigojimas pagal laidavimo sutartį buvo mokėti visas įmokas, kurias turėjo sumokėti skolininkas UAB „Res-digna“, pagal kreditavimo sutartį ir CK 6. 210 straipsnio 2 dalį turėjęs mokėti 6 procentus procesinių palūkanų. CK 6.210 straipsnis išdėstytas dispozityviai, t. y. numato galimybę sutartyje nustatyti kitokius palūkanų dydžius. Todėl darytina išvada, kad laidavimo sutartimis laiduotojai susitarė su kredito davėju mokėti tokio pat, t. y. 6, bet ne 5 procentų, dydžio metines palūkanas. Taigi, atskirąją nuomonę reiškiančių teisėjų požiūriu, išplėstinės teisėjų kolegijos daugumos teisėjų (keturi prieš tris) priimta nutartis prieštarauja įstatyminiam laidavimo ir civilinės atsakomybės civiliniams institutams, iškreipia jų sampratą, esmę ir paskirtį. Kartu tai reiškia netinkamą kasacinio skundo išnagrinėjimą bei šio nagrinėjimo rezultatą. Nenuginčijus nei ieškovą ir trečiąjį asmenį siejančios paskolos sutarties, nei laidavimo kaip tokio, nagrinėjamos bylos atveju tinkamai aiškinant bei taikant materialiąją teisę kasacinis skundas turėjo būti patenkintas visiškai. Remdamiesi išdėstytais argumentais, nesutinkame su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2001. Teisėjai

2Dangutė Ambrasienė

3Česlovas Jokūbauskas

4Sigitas Gurevičius

Proceso dalyviai
Ryšiai