Byla e2A-1328-163/2017
Dėl turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. U. ieškinį atsakovams Ž. K. ir A. B., dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo bei pagal atsakovo Ž. K. priešieškinį dėl turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė A. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad tarp atsakovų A. B. ir Ž. K. 2014-05-05 sudaryta nekilnojamojo turto – buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris; taikyti restituciją; nustatyti buto, esančio ( - ), naudojimosi tvarką, pagal kurią ji ir atsakovas Ž. K. bendrai naudojasi prieškambariu, virtuve, vonios ir tualeto kambariu bei rūsiu, ji naudojasi 18 kv. m ploto kambariu su balkonu, atsakovas Ž. K. naudojasi 14 kv. m ploto kambariu, šalys mokesčius už komunalines paslaugas bei kitus mokesčius moka proporcingai jų turto daliai bendrojoje nuosavybėje, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
  2. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-04-29 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies bei pripažino, kad butas su rūsiu, esantis adresu ( - ), jungtinės veiklos pagrindu nuosavybės teise buvo įgytas ieškovės A. U. ir atsakovo Ž. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis; pripažino kad atsakovų Ž. K. ir A. B., 2014-05-05 sudaryta buto su rūsiu, esančio adresu ( - ), pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento; atsakovų Ž. K. ir A. B. 2014-05-05 sudarytam sandoriui dėl buto su rūsiu, esančio adresu ( - ), pirkimo-pardavimo, taikė dvišalę restituciją natūra, atsakovui Ž. K. priteisiant butą su rūsiu, esantį adresu ( - ), o atsakovui A. B. iš atsakovo Ž. K. priteisiant 46 339,20 Eur; priteisė ieškovei A. U. 21 889,06 Eur kompensaciją iš atsakovo Ž. K..
  3. Klaipėdos apygardos teismas 2015-10-23 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015‑04‑29 sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad butas su rūsiu, esantis adresu ( - ), jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis buvo įgytas ieškovės A. U. ir atsakovo Ž. K., paliko nepakeistą; kitas sprendimo dalis panaikino ir bylos dalį dėl naudojimosi tvarkos butu nustatymo, 2014-05-05 sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo perdavė nagrinėti iš naujo.
  4. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-05-30 sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia 2014-05-05 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. B. ir Ž. K.; taikė restituciją ir įpareigojo atsakovą A. B. grąžinti pagal 2014‑05‑05 pirkimo-pardavimo sutartį, jam perduotą nekilnojamąjį turtą - butą, esantį adresu ( - ), atsakovui Ž. K.; nustatė buto, esančio adresu ( - ), naudojimosi tvarką, nustatant, kad ieškovė A. U. naudojasi kambariu, pažymėtu indeksu 42-2 (17,19 kv. m.), atsakovas Ž. K. naudojasi kambariu, pažymėtu indeksu 42-3 (14,12 kv. m.), ieškovė A. U. ir atsakovas Ž. K. bendrai naudojasi koridoriumi, pažymėtu indeksu 42-1 (5,70 kv. m.), spinta, pažymėta indeksu 42-1a (0,32 kv. m.), virtuve, pažymėta indeksu 42-4 (6,44 kv. m.), spinta, pažymėta indeksu 42-4a (0,23 kv. m.), vonia, pažymėta indeksu 42-5 (2,04 kv. m.), tualetu, pažymėtu indeksu 42-6 (1,07 kv. m.), rūsiu; nustatė, kad už butui, esančiam adresu ( - ), teikiamas komunalines paslaugas ieškovė A. U. ir atsakovas Ž. K. prieš trečiuosius asmenis atsako lygiomis dalimis.
  5. Klaipėdos apygardos teismas 2016-12-13 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016‑05‑30 sprendimo dalį dėl 2014 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų Ž. K. ir A. B. dėl buto, esančio ( - ), pripažinimo negaliojančia ir vienašalės restitucijos taikymo paliko nepakeistą; Panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir grąžino bylą dėl šios dalies pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  6. Atsakovas Ž. K. 2017-03-06 pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti, kad ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra 2267/10000 dalys buto, esančio ( - ); atidalinti ieškovės 2267/10000 dalis buto, adresu ( - ), priteisiant ieškovei 7 458,43 Eur kompensaciją; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-04-25 sprendimu atmetė ieškovės A. U. ieškinį dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, o atsakovo Ž. K. priešieškinį tenkino iš dalies. Nustatė, kad ieškovės A. U. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra 3047/10000 dalys buto, esančio ( - ); atidalino ieškovės A. U. 3047/10000 dalis buto, esančio ( - ), priteisiant ieškovei A. U. iš atsakovo Ž. K. 10 024,63 Eur piniginę kompensaciją; priteisė ieškovei A. U. iš atsakovo Ž. K. 4 398,65 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė ieškovei A. U. iš atsakovo A. B. 1 099,66 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovui Ž. K. iš ieškovės A. U. 7 252,55 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo Ž. K. 301,86 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą; priteisė iš atsakovo A. B. 36,98 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą; priteisė iš ieškovės A. U. 31,00 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
  2. Nurodė, kad buto įsigijimui buvo patirtos ne tik tiesioginės išlaidos buto pirkimui, t. y. buto kaina, bet ir papildomos išlaidos, neatsiejamai susijusios su buto įsigijimu. Teismo vertinimu, visos išlaidos, susijusios su buto įsigijimu, įskaitant ir prikimo–pardavimo dokumentų įforminimą, laikytinos šalių išlaidomis nuosavybės teisės įgijimui, todėl padarė išvada, kad šalys (ieškovė ir atsakovas Ž. K.) nekilnojamojo turto – buto, esančio ( - ), įsigijimui patyrė 71 828,38 Eur išlaidų.
  3. Pažymėjo, kad AB SEB bankas 2016-03-17 pažymoje nurodė, kad Ž. K. įvykdė kreditorinį įsipareigojimą 49 358,33 Eur sumai, būtent tokį, kuris buvo suteiktas 2017-07-13 kredito sutartimi Nr. 0450718013485-23, ir pagal minimą kredito sutartį sumokėjo 12 209,81 Eur palūkanų, todėl ieškovės teiginius, jog 12 209,81 Eur suma įtraukta į bankui grąžintos paskolos dydį, atmetė kaip niekuo nepagrįstus.
  4. Teismo vertinimu, bendra nekilnojamojo turto išlaidų suma sudarė 71 828,38 Eur, ieškovės įnašas – 21 889,06 Eur, todėl padarė išvadą, kad ieškovės dalis, susijusi su buto įsigijimu, sudarė 30,47 procento, o atsakovo Ž. K. - 69,53 procento.
  5. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą dėl turto naudojimosi tvarkos nurodė, kad nei viena iš šalių nepateikė pasiūlymų, kokiu būdu būtų galima izoliuoti patalpas pagal šalims tenkančias dalis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog ieškovė nepateikė jokių pasiūlymų dėl kompensacijos už jai teksiančią didesnę turto dalį. Be to, teismas, įvertinęs šalių konfliktinius santykius, darė išvadą, jog šalių naudojimasis bendru turtu būtų neracionalus, keltų prielaidas šalių konfliktinėms situacijoms ateityje, apsunkintų valdymą, naudojimąsi ir disponavimą savo turto dalimis, todėl darė išvadą, kad yra negalimas.
  6. Atkreipė dėmesį, jog ieškovė šiuo metu negyvena Lietuvoje ir neketina grįžti gyventi į Lietuvą, o butas jai reikalingas tik atostogų laikotarpiu, atsižvelgė į tai, kad atsakovas šiuo metu gyvena Lietuvoje, rūpinasi ginčo nekilnojamuoju turtu ir turi galimybę sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją, taip atsižvelgęs į ginčo šalių interesų pusiausvyrą bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją yra pagrįstas ir tenkintinas.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė A. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-04-25 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1485-998/2017 ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovams Ž. K. ir A. B. tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priimti atsakovo pateikto priešieškinio, kadangi tai prieštarauja CPK ir teisiniams principams. Mano, jog teismas priimdamas atsakovo priešieškinį, pažeidė savarankiškumo, klausymo tik įstatymo, šalių lygiateisiškumo procesinius principus.
  2. Apeliantės vertinimu, nėra jokių kliūčių nustatyti ieškovės prašomą naudojimosi tvarką taikant bendraturčių lygių dalių principą, juolab, kad atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl turėtų pajamų iš kurių jis galėjo savarankiškai be ieškovės pagalbos padengti kitas išlaidas, susijusias su bendro buto įsigijimu. Mano, jog atsakovas nepateikė įrodymų dėl banko paskolos skirtos buto remontui paskolos panaudojimo.
  3. Taip pat apeliantė nesutikdama su teismo padarytomis išvadomis nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad paskolos dalis buto remontui t. y. 15 910,80 Eur buvo panaudota pagal paskirtį. Teigia, jog byloje tokių duomenų, patvirtinančių šią išvadą nėra. Apeliantė akcentuoja, kad buto švarinimo, lubų dažymo, buto sienų išklijavimas tapetais ir naujų buto durų pirkimas bei jų įstatymas galėjo kainuoti 1 000,00 Eur, nes visi darbai buvo atliekami savarankiškai, naudojantis geranoriška pagalba (tik buto durys nupirktos ir įstatytos bendrovės).
  4. Apeliantės nuomone pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė apeliantės turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teigia, jog teismo išvada, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta prejudicinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, jog ieškovės įnašas į bendrą jungtinę veiklą sudaro tik 21 889,06 Eur yra neteisinga. Mano, jog prejudicinis faktas reiškia tai, kad ieškovės įnašo dalis jau yra įrodyta minėtai sumai, tad ji negali būti mažesnė, tačiau apeliantės vertinimu tai taip pat nereiškia, kad ieškovės dalis bendrame turte negali būti įrodyta jog yra didesnė.
  5. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimai atsakovams teismo patenkinti beveik visi, išskyrus paskutinįjį. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo didesnės negu atsakovų. Teigia, jog teismui išnagrinėjus bylą ir tik iš dalies patenkinus atsakovo reikalavimą neturi ir negali būti priteista iš ieškovės atsakovo naudai didesnės bylinėjimosi išlaidos negu ieškovės naudai, nes tai ne tik neatitinka, bet ir prieštarauja principams, kuriais tariamai vadovavosi pirmosios instancijos teismas priteisdamas šalims bylinėjimosi išlaidas.
  6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, atsakovas prašo atmesti apeliantės apeliacinį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-04-25 sprendimą civilinėje byloje Nr.e2-1485-998/2017 palikti nepakeistą. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas niekada nepripažino, kad ieškovės ir jo dalys dėl ginčo buto yra lygios, nesutiko dėl turto padalinimo natūra, todėl pateikė priešieškinį dėl turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teigia, jog priešieškinis buvo pateiktas apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl mano, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad priešieškinis buvo pateiktas ne laiku, užvilkino bylos nagrinėjimą ar yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
  7. Atkreipė dėmesį, jog teismas nustatė, kad bendra nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų suma sudarė 71 828,38 Eur. Įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-29 sprendimu konstatuota, jog A. U., kaip partnerės, įnašas į bendrą jungtinę veiklą – buto įsigijimą, buvo 21 889,06 Eur. Teigia, jog šis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-29 sprendimas yra įsiteisėjęs ir šioje byloje turi prejudicinę galią. Atsakovo nuomone apeliantė šių faktų negali ginčyti nagrinėjamoje byloje, todėl skunde išdėstyti argumentai, jog jos įnašas buvo didesnis negu 21 889,06 Eur yra atmestini ir nenagrinėtini.
  8. Atsakovas taip pat nurodė, jog A. U. siekia, kad būtų nustatyta buto naudojimosi tvarka pagal jos pateiktą projektą (apeliantei su vaiku atitenka kambarys su balkonu, o atsakovui – mažesnis). Pažymėjo, kad apeliantė šiuo metu negyvena Lietuvoje ir neketina grįžti gyventi į Lietuvą (tą patvirtino teismo posėdžio metu), todėl atsakovo nuomone, A. U. siūlomas atidalijimo būdas yra neproporcingas ir neatitinkantis bendraturčių interesų pusiausvyros ir nuosavybės teisės apsaugos principų.
  9. Pažymėjo, kad apeliantė ir atsakovas kartu nebegyvena, šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški ir turto valdymas bendru sutarimu yra neįmanomas. Teigia, kad turto atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, taip, kad apeliantė ir atsakovas netrukdomai galėtų naudotis jiems priklausančiu turtu yra negalimas. Mano, jog butą padalinti be neproporcingos žalos jo paskirčiai, yra neįmanoma.
  10. Atsakovas taip pat nurodė, kad priimtu sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismas labai detaliai išaiškino bylinėjimosi išlaidų skaičiavimą bei motyvavo priteistinų išlaidų dydį. Teigia, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą dydį, todėl atsakovo nuomone teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas mažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Atsakovo vertinimu, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą, teismas tinkamai pritaikė teisės normas, itin išsamiai motyvavo sprendimą šioje dalyje, todėl ieškovės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo be kitą ko buvo atidalintas ieškovei ir atsakovui priklausantis butas, esantis ( - ), unikalus Nr. ( - ) teisėtumo ir pagrįstumo.

8Dėl naujų įrodymų pridėjimo

  1. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
  2. Apeliantės atstovas advokatas Žilvinas Levickas 2017-08-24 prašymu dėl naujų įrodymų priėmimo prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus, t. y. antstolės V. Daugirdienės aplinkybių konstatavimo protokolą 2017-07-27 Nr. 0004/17/F-952 su pridedamomis foto nuotraukomis; 2017-08-21 išrašus iš Nekilnojamojo turto registro apie atsakovo Ž. K. įregistruotas teises; 2017-08-21 išrašą iš Gyventojų registro apie atsakovo Ž. K. deklaruotą gyvenamąją vietą bei priteisti iš atsakovo apeliantės turėtas išlaidas 130,00 Eur pagal antstolės Vidos Daugirdienės sąskaitą-faktūrą už 2017-07-27 faktinių aplinkybių konstatavimą. Pažymėtina, jog apeliantės atstovas kartu su prašymu nenurodė visiškai jokių argumentų, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, arba tai, jog šie įrodymai buvo teikiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo prie bylos pridėti apeliantės pateiktus įrodymus, todėl šie įrodymai nepridėtini.

9Dėl atsakovo teisės pateikti priešieškinį

  1. CPK 143 straipsniu, atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį ieškovui, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu, iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau, arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Be to, priešieškinis gali būti priimamas tik jei egzistuoja CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytos priešieškinio priėmimo sąlygos.
  2. Šiuo atveju, apeliaciniu skundu nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priimti atsakovo pateikto priešieškinio, kadangi tai prieštarauja CPK ir teisiniams principams. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. CPK 143 straipsniu, atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį ieškovui, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu, iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau, arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Be to, priešieškinis gali būti priimamas tik jei egzistuoja CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytos priešieškinio priėmimo sąlygos. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog priešieškinis buvo pateiktas apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pateiktas priešieškinis užvilkins bylos nagrinėjimą, priešieškinio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su ieškinio reikalavimais. Šie duomenys rodo, jog byloje nėra teisinio pagrindo nepriimti atsakovo pateikto priešieškinio, todėl teisėjų kolegijos vertinimu apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai priėmė atsakovo pateiktą priešieškinį laikytini nepagrįstais.

10Dėl nagrinėjamo ginčo apimties

  1. Apeliantė A. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad tarp atsakovų A. B. ir Ž. K. 2014-05-05 sudaryta nekilnojamojo turto – buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris; 2) taikyti restituciją; 3) nustatyti buto, esančio ( - ), naudojimosi tvarką, pagal kurią ji ir atsakovas Ž. K. bendrai naudojasi prieškambariu, virtuve, vonios ir tualeto kambariu bei rūsiu, ji naudojasi 18 kv. m ploto kambariu su balkonu, atsakovas Ž. K. naudojasi 14 kv. m ploto kambariu, šalys mokesčius už komunalines paslaugas bei kitus mokesčius moka proporcingai jų turto daliai bendrojoje nuosavybėje; 4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2015-10-23 nutartimi pripažinta, kad butas su rūsiu, esantis ( - ), jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis buvo įgytas ieškovės A. U. ir atsakovo Ž. K.. Taip pat pažymėtina, jog įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2016-12-13 nutartimi pripažino 2014 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytos tarp atsakovų Ž. K. ir A. B. dėl buto, esančio ( - ) negaliojančia ir taikė restituciją.
  2. CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo sprendimo prejudicinė galia, t. y. pagal šios normos nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių paprastai turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-484/2006; 2009-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/20092009-04-14 nutartis c. b. Nr.3K-3-180/2009; 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2012-12-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-587/2012). Šiuo atveju nustatytina, jog įsiteisėjusiomis nutartimis (Klaipėdos apygardos teismo 2015-10-23 nutartimi, Klaipėdos apygardos teismo 2016-12-13 nutartimi) buvo išspręsta dalis ieškinio reikalavimų. Dėl šios priežasties reikalavimai (dėl buto su rūsiu, esančio adresu ( - ), jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis buvo įgytas ieškovės A. U. ir atsakovo Ž. K. bei dėl 2014 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų Ž. K. ir A. B. pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo) yra neginčytinai išspręsti. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai kas nustatyta, daro išvadą, kad šiuo atveju ginčo dalyką sudaro ieškinio reikalavimas dėl buto, esančio ( - ), naudojimosi tvarkos nustatymo bei priešieškinio reikalavimas atidalinti ginčo butą.

11Dėl apeliacinio skundo reikalavimų

  1. Civiliniame kodekse įtvirtinti du skirtingi teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
  2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis).
  3. Be to, ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, kilus ginčui ir sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, kai vienas bendraturtis ar keli iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), ir tik negalint daikto padalyti natūra nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Prioritetas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, įgyvendinant nuosavybės teises, teikiamas todėl, kad taip sudaroma galimybė atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, siekiant palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šilalės rajono apylinkės prokuroras v. L. G., bylos Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Taigi, šiuo atveju sprendžiant, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas labiausiai atitiktų proceso šalių teises ir poreikius, būtina nustatyti, kuris bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą ir nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, o taip pat svarbu nustatyti, ar pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas sudarys sąlygas konfliktinei situacijai šalinti.
  4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė šiuo metu negyvena Lietuvoje ir neketina grįžti gyventi į Lietuvą, o butas jai reikalingas tik atostogų laikotarpiu. Taip pat nustatyta, kad atsakovas šiuo metu gyvena Lietuvoje, rūpinasi ginčo nekilnojamuoju turtu ir turi galimybę sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių yra susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, kadangi per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį (t. y. nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio) šalys niekaip negali taikiai susitarti, kokiu būdu įgyvendins savo nuosavybės teises, todėl atsižvelgus į nustatytus duomenis, faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgus į formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu padarytomis išvadomis, jog atsižvelgiant į ginčo šalių interesų pusiausvyrą bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatuotina, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją šioje situacijoje labiausiai atitiktų proceso šalių interesus, todėl apeliantės argumentas dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo laikytinas nepagrįstu.
  5. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014, kt.). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nėra galimybės atidalinti nekilnojamąjį daiktą – butą natūra, kadangi atidalinus butą natūra, tam, kad juo būtų galima naudotis pagal paskirtį, būtų reikalinga atskirai įvesti kanalizaciją, santechniką, padaryti atskirą įėjimą, todėl toks atidalijimo būdas sukeltų neprotingai dideles išlaidas. Taigi buto padalinimas be akivaizdžios žalos jam padarymo ir be buto bendraturčio – ieškovo teisių suvaržymo, neįmanomas. Tokiu būdu darytina išvada, jog nėra galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą atidalinant ginčo butą, todėl tinkamiausias ir optimaliausias buto atidalijimo būdas yra priskirti butą vienam savininkui, kito savininko dalį kompensuojant pinigais.
  6. Atidalinant ginčo butą bei priteisiant vienam iš bendraturčių piniginę kompensaciją, yra būtina tiksliai nustatyti bendraturčiui priklausančią turto dalį. Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 str.). Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 str.).
  7. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas Ž. K. 2007-07-13 sudarė buto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią butas buvo įsigytas už 41 705,28 Eur (144 000 Lt). Sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį notarinėje kontoroje sumokėtos 238,65 Eur (824 Lt) išlaidos, susijusios su sutarties sudarymu. Nekilnojamojo turto agentūrai sumokėtas 1 650,83 Eur (5 700 Lt) mokestis. Taip pat apeliantė pripažįsta, jog įsigijus ginčo būstą, buvo atliekamas jo remontas, kuriam buvo išleista 1 000 Eur suma, todėl ši suma taip pat įtrauktina į bendrą buto pirkimo sumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios išlaidos yra neatsiejamos siekiant sudaryti buto pirkimo pardavimo sutartį, todėl nustatant proceso šalių turo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, buto kaina pirkimo metu sudarė 44 594,76 Eur.
  8. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, jog šalys (ieškovė ir atsakovas Ž. K.) nekilnojamojo turto – buto, esančio ( - ), įsigijimui patyrė 71 828,38 Eur išlaidų. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą darė atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas, ginčo buto įsigijimui bei remontui 2017-07-13 sudarė kredito sutartį Nr. 0450718013485-23. Šia sutartimi atsakovui buvo suteiktas 49 358,33 Eur kreditas, taip pat už kredito sutarties parengimą buvo sumokėtas 98,47 Eur (340 Lt) mokestis, būsto draudimui sumokėta 54,16 Eur (187 Lt) įmoka bei buvo sumokėta 12 209,81 Eur palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis pažymi, jog atsakovo patirtos išlaidos susijusios su kredito sutartimi Nr. 0450718013485-23 negali būti laikomos išlaidomis ginčo butui įsigyti, kadangi taip būtų pažeistos kito bendraturčio teisės, kuris savo dalį sumokėjo nuosavomis piniginėmis lėšomis. Tai, kad atsakovas, siekdamas įsigyti ginčo butą turėjo sudaryti kredito sutartį bei vykdyti iš šios kredito sutarties kylančias prievoles (mokėti palūkanas, kredito sutarties mokesčius), nesudaro pagrindo dalį šių prievolių vykdymo perkelti ginčo buto bendraturčiui, kuris savo įnašo dalį sumokėjo nuosavomis lėšomis, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo patirtos išlaidos susijusios su kredito sutarties sudarymu nelaikytinos išlaidomis būtinomis butui įsigyti.
  9. Taip pat vertinant ginčo buto įsigijimo kainą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo buto remontui atsakovas išleido 15 910,80 Eur sumą ir šią sumą taip pat įtraukė į bendrą 71 828,38 Eur sumą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju reikėtų sutikti su apeliantės nurodytais argumentais, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog 15 910,80 Eur paskolos dalis buvo panaudota pagal paskirtį, t. y. buto remontui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju, pareigą įrodyti, jog buto remontui buvo išleista 15 910,80 Eur suma, turėjo atsakovas, tačiau jis į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buto remontui buvo išleista būtent tokia pinigų suma. Tai, kad suteikiant paskolą kredito sutartyje buvo nurodyta, jog buto remontui skirtina būtent tokia suma neįrodo, jog visi šie pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį, todėl įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėta suma negali būti laikoma kaip buto įsigijimui išleisti pinigai.
  10. Vertinant apeliantės įnašą į buto pirkimą, pažymėtina, jog įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo sprendimu konstatuota, jog ieškovės, kaip partnerės, įnašas į bendrą jungtinę veiklą – buto įsigijimą, buvo 21 889,06 Eur. Nors apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su teismo nustatyta jos turo dalimi bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tačiau kaip nurodyta šios nutarties 31 punkte, ši turto dalis nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šioje bylos stadijoje nei teismas nei apeliantė neturi teisinio pagrindo kvestionuoti nustatytos turto dalies dydžio. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantės turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudarė 21 889,06 Eur, o apeliacinio skundo argumentai dėl didesnės apeliantės turto dalies bendrame turte laikytini nepagrįstais.
  11. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ginčo butas pirkimo metu buvo įsigytas už 44 594,76 Eur iš kurių apeliantės įnašas sudarė 21 889,06 Eur. Tai reiškia, jog apeliantės įnašas į buto pirkimą sudarė 49 proc. (21 889,06 Eur *100 proc. / 44 594,76 Eur = 49 proc.), o tai yra 4908/10000 dalis.
  12. Atidalijant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą kai vienam bendraturčiui yra priteisiamas visas butas, kitam bendraturčiui kompensuojant jo dalį pinigais, yra būtina teisingai nustatyti kompensacijos dydį. Bylos duomenimis nustatyta, jog bylos nagrinėjimo metu buto rinkos vertė yra 32 900,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės įnašas į bendrą turto dalį sudarė 49 procento, ieškovei nustatytina 49 procento buto dalis bendrojoje nuosavybėje. Taigi, atidalijant ginčo butą bei priteisinat atsakovui visą butą, apeliantei priteistina piniginė kompensacija, atitinkamai jai priklausančiai turto daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tai yra iš atsakovo ieškovei priteistina 16 121,00 Eur (32 900,00 Eur * 49 proc. / 100 proc.) piniginė kompensacija.
  13. Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis visomis bylos aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas spręsdamas dėl apeliantei tenkančio kompensacijos dydžio, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-04-25 sprendimas keistinas, nustatant kitą priteistinos kompensacijos dydį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme
  1. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
  2. Apeliantė A. U. prašo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal advokato Žilvino Levickio 2014-07-01 išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. 9-2014 patyrė 4 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas, pagal advokato Žilvino Levickio 2016‑01-24 išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. 5-2016 patyrė 1 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas, pagal advokato Žilvino Levickio 2017-02-01 išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. 1‑2017 patyrė 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas. Apeliantė nurodė, jog iš viso pirmosios instancijos teisme patyrė 6 800,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.2 punktą, kuris numato, jog už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 2,5 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 771,90 Eur). Šiuo atveju, pagal Rekomendacijose 8. 2 punktą maksimali priteistina suma tiek už ieškinį, tiek už atsiliepimą į priešieškinį yra 1 929,75 Eur. Nors advokatas Žilvinas Levickas atstovaudamas apeliantę pirmosios instancijos teisme parengė ieškinį, atsiliepimą į atsakovo priešieškinį bei kitus prašymus, tačiau atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus maksimalius priteistinus dydžius akivaizdu, jog prašomos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl jos mažintinos. Pažymėtina, jog apeliantė ieškiniu suformulavo 4 reikalavimus. Trys iš keturių reikalavimų buvo patenkinti anksčiau paminėtomis įsiteisėjusiomis Klaipėdos apygardos teismo nutartimis. Be to, šia nutartimi iš dalies tenkinus apeliacinį skundą bei atsižvelgus į tai, jog ankstesnėmis Klaipėdos apygardos teismo nutartimis tenkinti trys iš keturių reikalavimų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje iš viso patenkinta 87,5 procentai ieškinio reikalavimų. Taip pat būtina paminėti, jog pakeitus Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą ir priteisus didesnę kompensaciją nei priešieškiniu prašė atsakovas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsiliepimu į priešieškinį buvo patenkinta 50 procentų atsiliepimo į priešieškinį reikalavimų. Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teise sudarė ne tik ieškinio teismui parengimas bei atstovavimas teismo posėdžio metu, tačiau ieškovė taip pat teikė teismui atsiliepimą į priešieškinį, kitus prašymus, papildomus įrodymus ir kt., vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, taip pat atsižvelgiant, į tai, kad tenkinta 87,5 proc. ieškinio reikalavimų bei atmesta 50 proc. priešieškinio reikalavimų, ieškovei priteistina 5 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme.
  3. Apeliantė taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidų nesusijusių su advokato atstovavimu. Nurodė, kad sumokėjo 384,02 Eur žyminio mokesčio (pagal 2014-09-01 mokėjimą 1 177,00 Lt (355,06 Eur) ir 2014-09-12 padarytą užskaitą 100,00 Lt (28,96 Eur)), 350,00 Eur už dokumentų vertimą, 26,97 Eur pašto išlaidų, 42,07 Eur išlaidų už duomenų paiešką ir 241,96 Eur atstovo kelionės išlaidų. Viso patirta bylinėjimosi išlaidų už 1 045,02 Eur. Pažymėtina, jog visos šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku, todėl atsižvelgiant į tai, jog buvo tenkinta 87,5 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei priteistina 914,39 Eur kitų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 88 str. 1 d. 1p., 10 p., 93 str. 2 d.).
  4. Taip pat pažymėtina, jog apeliantė ieškinį dėl reikalavimo pripažinti, kad 2014-05-05 sudaryta nekilnojamojo turto (buto) pirkimo–pardavimo sutartį tariamu sandoriu pareiškė atsakovams Ž. K. ir A. B.. Tai reiškia, jog bylinėjimosi išlaidos (25 proc.) dėl reikalavimo pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį tariamu solidariai priteistinos iš atsakovų Ž. K. ir A. B.. Likusios bylinėjimosi išlaidos priteitinos iš atsakovo Ž. K.. Taigi, atsižvelgiant į tai kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš atsakovo A. B. priteistina 739,29 Eur (5 914,39 Eur * 12,5 proc. = 739,29 Eur). Iš atsakovo Ž. K. priteistina 5 175,1 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme.
  5. Taip pat atsakovas Ž. K. prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme (civ. b. Nr. 2-1481-792/2015) patyrė 2 015 Eur bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (civ. b. Nr.e2-729-618/2016) patyrė 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (civ. b. Nr. e2-1485-998/2017) patyrė 1 562,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš viso atsakovas patyrė 4 277,00 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad buvo atmesta 12,5 proc. reikalavimų bei į tai, jog priešieškiniu buvo tenkinta 50 proc. reikalavimų (už priešieškinio parengimą ir pateikimą teismui sumokėta 1 000,00 Eur) konstatuoja, jog iš ieškovės atsakovo Ž. K. naudai priteistina 1 034,62 Eur ((4 277,00 Eur * 12,5 proc.) + (1 000,00 Eur *50 proc.)) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
  6. Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovo Ž. K. ieškovės A. U. naudai priteistina 4 140,49 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

12Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.). Apeliantė A. U. prašo priteisti 2 150,00 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme. Apeliantė patvirtindama patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui pateikė 2015-06-05 sąskaitą-faktūrą Nr. 5-2015, kuria už atstovavimą apeliaciniame procese civilinėje byloje Nr. 2-1481-792/2015 sumokėjo 1 000,00 Eur už advokato paslaugas. Taip pat į bylą pateikė 2016-11-23 sąskaitą-faktūrą Nr. 6-2016, kuria už atstovavimą apeliaciniame procese civilinėje byloje Nr. e2A-1454-730/2016 sumokėjo 350,00 Eur už advokato paslaugas. Taip pat į bylą pateikė 2017-05-23 sąskaitą-faktūrą Nr. 3-2017, kuria už atstovavimą apeliaciniame procese šiame civiliniame procese sumokėjo 800,00 Eur už advokato paslaugas. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.10 punktą, kuris numato, jog už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant koeficientą 1,7 bei 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant koeficientą 1,3 užmokesčio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 822,80 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų atstovavimo išlaidų, sprendžia, kad ieškovės prašymas priteisti 2 1500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme mažintinas atsižvelgiant į apeliaciniu skundu patenkintų reikalavimų dydį. Kadangi apeliaciniu skundu tenkinta 50 proc. reikalavimų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 1 075,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Ž. K. prašo priteisti 1 954,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (civ. b. Nr. e2A-1313-524/2015), patyrė 1 454,00 Eur bylinėjimosi išlaidų bei pateikė 2016‑06‑27 mokėjimo nurodymą Nr. 141003 bei 2015-05-28 nurodymą pervesti grynuosius pinigus Nr. 4, kuriais apmokėjo 954,00 Eur žyminio mokesčio. Taip pat pateikė 2016-06-30 sąskaitos išrašą, kuriame nurodyta, jog atsakovas Ž. K. sumokėjo atstovui advokatui E. Karbauskui 500,00 Eur už advokato paslaugas. Taip pat į bylą pateiktas 2017-06-16 mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovas apmokėjo 500,00 Eur už advokato paslaugas. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.10 punktą, 8.11 punktą, į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų atstovavimo išlaidų, sprendžia, kad atsakovo prašymas priteisti 1 954,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme mažintinas atsižvelgiant į netenkinto apeliacinio skundo dalį. Kadangi buvo netenkinta 50 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 977,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).
  3. Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovo Ž. K. ieškovės A. U. naudai priteistina 98,00 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

14Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

15Ieškovės A. U. ieškinį dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo bei atsakovo Ž. K. priešieškinį tenkinti iš dalies.

16Nustatyti, kad ieškovės A. U. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra 4908/10000 dalys buto, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ).

17Atidalinti ieškovės A. U. 4908/10000 dalis buto, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), priteisiant ieškovei A. U. iš atsakovo Ž. K. 16 121,00 Eur piniginę kompensaciją.

18Priteisti ieškovei A. U. iš atsakovo Ž. K. 4 140,49 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

19Priteisti ieškovei A. U. iš atsakovo A. B. 739,29 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

20Priteisti ieškovei A. U. iš atsakovo Ž. K. 98,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.