Byla e3K-3-44-969/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, 898-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys – O. Č., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, akcinės bendrovės „Lesto“ ir AB TEO LT.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl savivaldybės administracijos teisės pritarti automobilių aikštelės suprojektavimui ir įrengimui elektros tinklų apsaugos zonoje.
  2. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir inspekcija) prašė teismo pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 8 d. išduotą rašytinį pritarimą projektui įrengti automobilių aikštelę (toliau – ir rašytinis pritarimas); įpareigoti 898-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis ją nugriauti ir sutvarkyti statybvietę; bendrijai neįvykdžius sprendimo nustatytu terminu leisti ieškovei ją nugriauti ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš daugiabučio namo savininkų bendrijos; teismui nustačius, kad ieškinys pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, prašė jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
  3. Ieškovė nurodė, kad jos pareigūnai 2010 m. gegužės 17 d. surašė savavališkos statybos aktą ir 2010 m. birželio 16 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius (nugriauti savavališkai pastatytą automobilių aikštelę žemės sklype Vilniuje, S. Stanevičiaus g. 94). Nurodytu terminu nepašalinus savavališkos statybos padarinių, ji kreipėsi į teismą (civilinė byla Nr. 2-3539-101/2014).
  4. Bendrija 2013 m. rugpjūčio 13 d. pateikė ieškovei statybą leidžiantį dokumentą, kuriuo buvo įteisinta aikštelės statyba, todėl 2013 m. rugpjūčio 13 d. buvo surašytas statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktas, juo konstatuota, kad rašytinis pritarimas parengtas ir išduotas pagal teisės aktų reikalavimus. 2013 m. rugpjūčio 14 d. surašytas reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad įvykdytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Dėl to ieškovė civilinėje byloje Nr. 2-3539-101/2014 atsiėmė ieškinį.
  5. Ieškovė, 2013 m. rugpjūčio 21 d. gavusi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojos skundą, atliko pakartotinį rašytinio pritarimo teisėtumo patikrinimą ir nustatė, kad rašytinis pritarimas parengtas ir išduotas nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos (aikštelė suprojektuota ryšių linijų ir elektros linijų apsaugos zonose, negavus raštiško įmonių, prižiūrinčių šias linijas, leidimo, be to, elektros linijos apsaugos zonoje draudžiama įrengti visų rūšių mašinų aikšteles, sustoti transportui), todėl pripažintinas negaliojančiu. Kadangi automobilių aikštelė yra savavališkas statinys, įrengtas vietoje, kurioje tokia statyba negalima, tai inspekcija prašė išspręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą. Ieškovė manė, kad nepraleido ieškinio senaties termino, bet, teismui manant priešingai, prašė jį atnaujinti atsižvelgiant į tai, kad byloje ginamas viešasis interesas, apie pažeidimą sužinota tik gyventojams pranešus.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas pažymėjo, kad ieškovė rašytinį pritarimą ginčija dviem pagrindais: aikštelė pastatyta vietoje, kurioje statyba negalima, ir rašytinis pritarimas išduotas neturint elektros perdavimo ir ryšių linijų valdytojų sutikimo. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad dėl išduoto rašytinio pritarimo statybai ir faktinio automobilių aikštelės pastatymo bendrovių TEO LT ir „Lesto“ teisės nepažeidžiamos. Išduodant ginčijamą rašytinį pritarimą, šių bendrovių sutikimų nebuvo gauta, bet 2013 m. lapkričio 15 d. 898-oji daugiabučių namų savininkų bendrija ir AB „Lesto“ pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo rekonstruojant, renovuojant ir pan. elektros įrenginius, esančius elektros apsaugos zonoje, kurioje įrengta automobilių aikštelė. AB TEO LT priklausančių ryšių perdavimo linijų aikštelės teritorijoje nėra. Taigi teismas šį pažeidimą pripažino formaliu, nesudarančiu pagrindo naikinti išduotą rašytinį pritarimą.
  3. Teismas nurodė, kad rašytinis pritarimas išduotas 2013 m. rugpjūčio 8 d., o ieškinys pateiktas 2013 m. rugsėjo 23 d., todėl jeigu ne 2013 m. rugpjūčio 8 d., tai rugpjūčio 19 d. ieškovė turėjo žinoti apie atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą rašytinį pritarimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė vykdo statybos valdymo funkcijas, yra atsakinga už Statybos įstatymo ir kitų statybos veiklą reglamentuojančių teisės aktų funkcionavimą, nuo 2010 m. žino apie ginčą dėl aikštelės, todėl sprendė, jog ji turėjo galimybių veikti aktyviai, rūpestingai, apdairiai. Dėl to reikalavimą pripažinti rašytinį pritarimą negaliojančiu teismas atmetė remdamasis praleistu ieškinio senaties terminu.
  4. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino visiškai.
  5. Kolegija nustatė šias aplinkybes: 898-oji daugiabučio namo savininkų bendrija nuomoja 2947 kv. m valstybinės žemės sklypą Vilniuje, S. Stanevičiaus g. 94; šiam sklypui yra nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – elektros linijų apsaugos zona; bendrija nuomojamame žemės sklype įrengė 21 parkavimo vietos automobilių aikštelę pagal parengtą statybos projektą ir siekė ją įteisinti; Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. rugpjūčio 8 d. išdavė rašytinį pritarimą projektui.
  6. Kolegija, vadovaudamasi Vyriausybės nutarimu patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 21.1 punkto nuostatomis, sprendė, kad bendrija neturi teisės nuomojamame valstybinės žemės sklype, kuriame nustatyta elektros linijos apsaugos zona, įrengti automobilių aikštelės. Dėl to Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašytinį pritarimą projektui pripažino negaliojančiu.
  7. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą rašytinį pritarimą projektui ir visą su tuo susijusią medžiagą ieškovė gavo 2013 m. rugsėjo 6 d. Išnagrinėjusi juos, inspekcija 2013 m. rugsėjo 17 d. surašė statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktą, kuriuo konstatavo Vilniaus miesto savivaldybės išduoto pritarimo projektui neatitiktį teisės normų reikalavimams, ir 2013 m. rugsėjo 13 d. pareiškė ieškinį (pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas ieškinio padavimo datą, padarė rašymo apsirikimą – ieškinys paduotas 2013 m. rugsėjo 23 d.). Kadangi ieškinys pareikštas nepraėjus daugiau kaip vienam mėnesiui nuo dienos, kai ieškovė gavo visą su ginčijamu administraciniu teisės aktu susijusią medžiagą, tai kolegija pripažino, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas.
  8. Pažymėjusi, kad automobilių aikštelių statyba elektros linijos apsaugos zonoje draudžiama, todėl statybos projektas, aikštelės statyba ir statybą leidžiantys dokumentai negali būti koreguojami, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog šiuo atveju negali būti taikomos kitos Statybos įstatymo 281 straipsnyje nustatytos neteisėtos statybos padarinių šalinimo alternatyvos. Dėl to įpareigojo atsakovę 898-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti automobilių aikštelę ir sutvarkyti statybvietę. Jeigu bendrija nustatytu terminu neįvykdytų teismo sprendimo, kolegija leido ieškovei nugriauti automobilių aikštelę ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš bendrijos.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą.
  2. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, neatsižvelgė į šių nuostatų tikslą, jų sisteminį ryšį su kitomis to paties teisės akto ir Elektros energetikos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų normomis, nemotyvavo savo sprendimo. Elektros energijos įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas siejamas tik su subjekto, atsakingo už tinkamą ir saugų elektros tinklų eksploatavimą, rašytiniu pritarimu planuojamiems darbams. Šiame įstatyme nenustatyta absoliučių ribojimo atvejų. Dėl to kituose teisės aktuose gali būti nustatyti tik papildomi veiksmai, kuriuos draudžiama atlikti neturint raštiško tinklų operatoriaus sutikimo, bet ne absoliutūs ribojimo atvejai. Jeigu tokio akto norma suformuluota nevienareikšmiškai, ji sistemiškai aiškintina su įstatymo nuostatomis.
    2. Elektros energijos įstatymą įgyvendinančiose Elektros tinklų apsaugos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) pakartotas įstatyme nustatytas draudimas elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško sutikimo statyti, remontuoti ir pan. bet kokius statinius, taip pat nurodyta, jog elektros apsaugos zonose draudžiama statyti automobilių aikšteles. Analogiškas reglamentavimas nustatytas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygose. Pažodinis šių nuostatų aiškinimas sudaro prielaidą teigti, kad Taisyklėse ir Sąlygose nustatytas absoliutus draudimas elektros tinklų apsaugos zonoje įrengti automobilių aikšteles, bet atsižvelgiant į tai, jog Elektros energijos įstatyme tokio nenustatyta, darytina išvada, kad įstatymą įgyvendinančiuose teisės aktuose išplėstas Elektros energijos įstatymo 75 straipsnio 4 dalies reglamentavimas.
    3. Įstatymų leidėjas, įstatyme aiškiai nenustatydamas, kokia veikla elektros tinklų apsaugos zonoje iš viso negalima, paliko diskrecijos teisę elektros tinklų operatoriui kiekvienu atveju spręsti dėl veiklos tam apsaugos zonoje galimumo. Bylos atveju elektros perdavimo linijos yra giliai žemėje, jos neturi įtakos automobilių aikštelės įrengimui, operatorė AB „Lesto“ pritarė vykdomiems statybos darbams; AB TEO LT patvirtino, kad automobilių aikštelės vietoje realiai nėra ryšių perdavimo linijų, todėl pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad vėlesnis rašytinio pritarimo išdavimas daro padarytą pažeidimą formalų.
    4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios momento nustatymo, objektyviai neištyrė visų įrodymų. Byloje nustatyta, kad bendrija 2013 m. rugpjūčio 13 d. pateikė inspekcijai kasatorės rašytinį pritarimą ir parengtą automobilių aikštelės projektą, o ši 2013 m. rugpjūčio 13 d. surašė statybą leidžiančio dokumento parengtino ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktą, kuriame nustatė, jog rašytinis pritarimas parengtas ir išduotas pagal teisės aktų reikalavimus, ir pripažino, jog savavališkos statybos padariniai pašalinti, bei kreipėsi dėl ieškinio kitoje byloje atsiėmimo. Šios aplinkybės neabejotinai įrodė, kad 2013 m. rugpjūčio 13 d. ir rugpjūčio 19 d. inspekcijai buvo žinoma apie rašytinį pritarimą. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas senaties terminą, nepagrįstai neįvertino šių rašytinių įrodymų.
    5. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas termino eigos pradžios momentą, turėjo vadovautis visų byloje surinktų įrodymų visetu, visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas byloje nustatytas aplinkybes, vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle. Iš esmės šis teismas termino eigos pradžios momentą nustatė remdamasis paviene aplinkybe, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. inspekcijai antrą kartą buvo pateiktas rašytinis pritarimas ir susijusi medžiaga. Kasatorės nuomone, negalima situacija, kai ieškovė kelis kartus tikrina to paties rašytinio pritarimo teisėtumą ir tik po kelių patikrinimų nustato, jog jis išduotas neteisėtai, todėl terminas kreiptis į teismą skaičiuojamas nuo paskutinio patikrinimo.
  3. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nurodė netikslią apeliacinės instancijos teismo sprendimo datą).
  4. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatų taikymas tiesiogiai nustatytas Elektros energetikos įstatyme. Kasaciniame skunde neišsamiai nurodomos Elektros energetikos įstatymo nuostatos, netinkamai aiškinamas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų tikslas, todėl daroma nepagrįsta išvada, kad šios sąlygos prieštarauja įstatymui. Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 5 dalies norma blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus (tarp jų – ir Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygos). Žemės įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statybų ar kitokios veiklos projektus, turi būti laikomasi nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose nustatyta, kad elektros linijos apsaugos zonoje be elektros tinklų įmonės raštiško leidimo draudžiama įrengti visų rūšių mašinų aikšteles. Panašiai nurodoma ir Elektros tinklų apsaugos taisyklėse. Aiškinant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų bei Elektros energetikos įstatymo nuostatų ryšį, būtina atsižvelgti į šiomis nuostatomis reguliuojamus santykius ir šiuo reglamentavimu siekiamus tikslus. Ieškovė pažymi, kad specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose nustatytas reglamentavimas nekonkuruoja su įstatymo reglamentavimu.
    2. Ieškinyje nurodytos išsamios aplinkybės, dėl kurių terminas laikytinas nepraleistu. Byloje ginamas viešasis interesas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi bendros nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009). Šiuo atveju pakankamai duomenų apie padarytą pažeidimą buvo surinkta surašius 2013 m. rugsėjo 17 d. statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktą.
    3. Viešojo intereso gynimas leistų prioritetiškai ginti ieškovės teises terminą atnaujinant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju negalima pripažinti, kad ieškovė veikė nesąžiningai ar piktnaudžiavo savo teisėmis.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl galimybės įrengti automobilių aikštelę žemės sklype, kuriame nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (elektros tinklų apsaugos zonoje)

  1. Byloje nustatyta, kad atsakovė 898-oji daugiabučių namų savininkų bendrija nuomoja 2947 kv. m valstybinį žemės sklypą, kuriam nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – elektros ir ryšių linijų apsaugos zona. Ši atsakovė žemės sklypo dalyje, kurioje nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, įrengė automobilių aikštelę. Tokiam statybos projektui kasatorė 2013 m. rugpjūčio 8 d. išdavė rašytinį pritarimą, dėl jo teisėtumo byloje ir kilo ginčas.
  2. Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad be perdavimo sistemos operatoriaus ar skirstomųjų tinklų operatoriaus rašytinio sutikimo elektros energetikos objektų apsaugos zonose draudžiama statyti, rekonstruoti, griauti bet kokius statinius, atlikti įvairius kasybos, krovimo, dugno gilinimo ir kt. darbus, atlikti kitus teisės aktuose numatytus ribojamus darbus ar veiksmus. Šio įstatymo 75 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apsaugos zonų atstumus, jose galiojančias specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, apsaugos zonose ribojamus darbus ir veiksmus, mažiausius leistinus atstumus nuo elektros energetikos objektų iki statinių, žemės ir vandens paviršiaus nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintos energetikos objektų apsaugos taisyklės ir kiti teisės aktai. Įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai nustatyti atvejai (pateikiamas nebaigtinis veikų sąrašas), kada galima elektros energetikos objektų zonoje vykdyti įvardytus veiksmus turint atsakingo už tinkamą ir saugų tinklų eksploatavimą asmens rašytinį pritarimą; draudimai statyti, įrengti elektros tinklų apsaugos zonose tam tikrus statinius tiesiogiai įstatyme neįvardyti, bet šio įstatymo 75 straipsnio 5 dalies norma dėl tokių atvejų reglamentavimo nukreipiama į kitus teisės aktus, t. y. įstatymų leidėjas apsaugos zonoje ribojamus darbus ir veiksmus įpareigojo patvirtinti elektros energetikos objektų apsaugos taisyklėse, kituose teisės aktuose.
  3. Įgyvendinant įstatymų leidėjo Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 5 dalyje nustatytą pavedimą, Elektros tinklų apsaugos taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu, 16 punkte nurodyti veiksmai, kuriuos draudžiama atlikti be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo (iš esmės pakartoti įstatyme nurodyti atvejai). O Taisyklių 19 punkte nurodyti apskritai draudžiami elektros tinklų apsaugos zonose atlikti veiksmai, tokie kaip statyti degalines ir kitokias degalų bei tepalų talpyklas (19.1 punktas); sandėliuoti bet kokias medžiagas, kurti ugnį (19.2. punktas); įrengti sporto, žaidimų aikšteles, stadionus, turgavietes, viešojo transporto sustojimo vietas, visų rūšių mašinų ir mechanizmų stovėjimo aikšteles (19.3. punktas); kt.
  4. Tiek Elektros energetikos įstatymu, tiek jį įgyvendinančiomis Elektros tinklų apsaugos taisyklėmis, be kita ko, siekiama apsaugoti elektros tinklus, užtikrinti tinkamą jų priežiūrą atliekant jų remonto, techninės priežiūros, eksploatavimo, rekonstravimo darbus. Šių teisės aktų nuostatomis reglamentuojami ne tik elektros energetikos sektoriaus subjektų (perdavimo sistemos operatoriaus ar skirstomųjų tinklų operatoriaus) ir privačių subjektų (žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkų ar naudotojų) santykiai, bet ir kitų trečiųjų asmenų teisės, teisėti interesai, visuomenės saugumas.
  5. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatytos Žemės įstatyme, kituose įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose. Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos, statybos ar kitokios veiklos projektus turi būti laikomasi nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (Žemės įstatymo 22 straipsnio 4 dalis). Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 20, 21 punktuose įtvirtintas iš esmės panašus kaip ir Taisyklių 16, 19 punktuose: 20 punkte nurodomi veiksmai, kuriuos draudžiama atlikti elektros linijos apsaugos zonoje be raštiško elektros tinklų įmonės leidimo; 21 punkte – apskritai elektros linijos apsaugos zonoje draudžiami veiksmai, tarp jų ir visų rūšių mašinų ir mechanizmų aikštelių įrengimas (21.1 punktas). Pažymėtina, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 21 punktu taip pat siekiama apsaugoti trečiųjų asmenų interesus, užtikrinti naudojantis daiktu jų saugumą nuo nelaimingų atsitikimų.
  6. Taigi, vertinant ginčijamo statybą leidžiančio dokumento (2013 m. rugpjūčio 8 d. rašytinio pritarimo projektui įrengti automobilių aikštelę elektros apsaugos zonoje) teisėtumą, taikytinos imperatyviosios Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 21.1 punkto ir Taisyklių 19.3 punkto normos. Kadangi pirmiau nurodytose normose besąlygiškai draudžiama elektros apsaugos zonoje statyti visų rūšių mašinų aikšteles, tai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 8 d. rašytinis pritarimas projektui negali būti pripažintas teisėtu ir galiojančiu. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo AB „Lesto“ vykstant ginčams dėl automobilių aikštelės statybos teisėtumo įrengimo raštu pritarė vykdomiems darbams, t. y. 2013 m. lapkričio 15 d. pasirašė susitarimą su 898-ąja daugiabučių namų savininkų bendrija, nepaneigia imperatyviųjų normų taikymo.
  7. Kasatorė teigia, kad Elektros energijos įstatymo 75 straipsnio 4 dalies nuostata „be perdavimo sistemos operatoriaus ar skirstomųjų tinklų operatoriaus rašytinio sutikimo energetikos objektų apsaugos zonose draudžiama statyti, remontuoti, rekonstruoti ar griauti bet kokius statinius, atlikti įvairius kasybos, krovimo ir kt. darbus...“ reiškia, jog įstatyme suteikiama galimybė vykdyti tam tikrą veiklą elektros energetikos objektų zonose ir ji siejama tik su subjekto, atsakingo už tinkamą ir saugų elektros tinklų eksploatavimą, rašytiniu pritarimu planuojamiems darbams; įstatyme nenustatyta tokiose zonose absoliučių veiklos ribojimo atvejų. Dėl to kituose teisės aktuose, tarp jų ir įstatymą įgyvendinančiuose, gali būti nustatyti tik papildomi veiksmai, kuriuos draudžiama atlikti neturint rašytinio tinklų operatoriaus sutikimo. Taigi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų 21.1 punkto nuostata negalima praplėsti Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 4 dalies reglamentavimo.
  8. Teisėjų kolegija kasatorės argumentą dėl Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 4 dalies ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 21.1 punkto normų santykio pripažįsta nepagrįstu. Pirmiau nurodyta, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 5 dalimi įstatymų leidėjas apsaugos zonoje ribojamus darbus ir veiksmus įpareigojo patvirtinti elektros energetikos objektų apsaugos taisyklėse, kituose teisės aktuose. Dėl to nėra pagrindo įstatymą įgyvendinančio teisės akto reglamentavimą pripažinti prieštaraujančiu įstatymo reglamentavimui.
  9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, nustačiusi, jog byloje kilo Elektros energetiko įstatymo 75 straipsnio 4, 5 dalių, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 20.1, 21.1 punktų, Taisyklių 16.1, 19.3 punktų aiškinimo ir taikymo klausimų, 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlė trečiajam asmeniui AB „Lesto“ pateikti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 21.1 punkto ir Taisyklių 19.3 punkto normų vertinimą ir jų taikymo praktiką: ar minėtose teisės normose nurodytus veiksmus galima atlikti esant elektros tinklų įmonės raštiškam leidimui ir (ar) elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimui; jei taip – įvardyti asmenis, jų padalinius ar filialus, galinčius išduoti minėtus leidimus, taip pat atvejus, kada buvo išduoti raštiški leidimai ir sutikimai elektros linijos apsaugos zonose įrengti žaidimų aikšteles, stadionus, visų rūšių mašinų stovėjimo aikšteles; paaiškinti bendrovėje esančią leidimų išdavimo tvarką (jei tokia yra), pagrįsti ją konkrečiais pavyzdžiais, taip pat nurodyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi sprendžiant dėl tokių leidimų išdavimo. Trečiasis asmuo AB „Lesto“ nepateikė pirmiau nurodytų duomenų, neišsakė savo nuomonės dėl šių normų vertinimo ir nepateikė informacijos dėl jų taikymo praktikoje. Tokios informacijos bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo pateikę ir dalyvaujantys asmenys. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad 2013 m. lapkričio 15 d. susitarimas, pasirašytas AB „Lesto“, atstovaujamos bendrovės Vilniaus regiono Tinklo valdymo departamento direktoriaus V. V., ir 898-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos, atstovaujamos jos pirmininko V. P., kuriuo buvo pritarta automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui, yra nuoseklios AB „Lesto“ praktikos dalis. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 4 dalies ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 21.1 punkto santykis turėtų būti aiškinamas taip, kaip nurodoma kasaciniame skunde.
  10. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl statybos darbų žemės sklype, kuriame nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, galimumo atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

13Dėl termino administraciniam sprendimui apskųsti

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 8 d. rašytinis pritarimas yra individualus administracinis aktas. Tokiam savarankiškam administracinio teisinio pobūdžio reikalavimui taikomi administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. R. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2014, ir joje nurodyta praktika).
  2. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) dėl tokio akto paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. J. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-568/2013, ir joje nurodyta praktika; kt.). Dėl to šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.
  3. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. R. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2014; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. J. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-568/2013, ir jose nurodyta praktika).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi bendros nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011, ir joje nurodyta praktika).
  5. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą vykdantis subjektas, gina viešąjį interesą, nes ginčas dėl kasatorės administracinio akto teisėtumo su ja susijęs – statant automobilių aikštelę užtikrinti tinkamą elektros tinklų priežiūrą ir nepertraukiamas elektros energetikos įmonių teikiamas paslaugas pagal Elektros energetikos įstatymą, garantuoti ir apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus.
  6. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą 2013 m. rugpjūčio 8 d. rašytinį pritarimą projektui ir visą su pritarimu susijusią medžiagą ieškovė gavo 2013 m. rugsėjo 6 d. Būtent tik iš 2013 m. rugsėjo 6 d. gauto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento statybos dokumentų skyriaus rašto buvo nustatyta, kad sprendžiant dėl bendrijos prašymo pritarti statinio projektui Vilniaus miesto savivaldybei nebuvo pateikti visi privalomi pateikti dokumentai ir ji statybos teisėtumo nevertino Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 5 dalies, Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16 punkto ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 21 punkto aspektu. Taigi gavusi 2013 m. rugsėjo 6 d. pakankamai duomenų, ieškovė 2013 m. rugsėjo 17 d. surašė statybą leidžiančio dokumento ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktą ir 2013 m. rugsėjo 23 d. padavė ieškinį teismui. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju termino pradžią laikė ne paties administracinio akto gavimo momentą, o pakankamų duomenų apie viešojo intereso skundžiamu administraciniu aktu pažeidimą surinkimo momentą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės veiksmai (nuo administracinio akto gavimo iki nustatymo, kad jis pažeidžia viešąjį interesą) vertintini kaip vientisas procesas, kuris nėra pernelyg užsitęsęs (2013 m. rugpjūčio 13 d. – 2013 m. rugsėjo 6 d.) ir kurio metu ji gavo pakankamai duomenų (visą su ginčijamu administraciniu teisės aktu susijusią medžiagą), kad rašytiniu pritarimu yra pažeistas viešasis interesas. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas termino eigos pradžios momentą nustatė vadovaudamasis visų byloje surinktų įrodymų visetu, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, todėl proceso teisės normų pažeidimas nekonstatuotinas.
  7. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Netenkinus kasacinio skundo, iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteistinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartimi atidėtas žyminis mokestis už paduotą kasacinį skundą. Kasaciniu skundu buvo skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo tenkinti du neturtiniai reikalavimai, skundas paduotas per EPP, todėl iš šios atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 62 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4 dalis, 7 dalis).
  2. Kasacinis teismas patyrė 6,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. vasario 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
  3. Iš viso iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos į valstybės biudžetą priteista 68,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188701240) valstybės naudai 68,72 Eur (šešiasdešimt aštuonis Eur 72 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai