Byla 3K-3-344/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Giedra“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), Neringos miesto savivaldybei, UAB „Giedra“, dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Karmeda“, UAB „Dinopis“, UAB „MKDS“, UAB SKF „Arkada“, L. M., S. R., V. S., J. R., R. P., S. P., L. S., M. J., R. G., O. D., J. Š., P. N., E. Č., J. N., K. N., M. B., A. M., dėl viešo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų panaikinimo ir žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Šioje byloje keliami administracinių aktų, savivaldybei perduodant juridiniam asmeniui nuosavybės teisę į statinį Kuršių nerijos nacionaliniame parke ir apskrities viršininko administracijai išnuomojant valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka, teisėtumo problema, taip pat pareigos motyvuoti teismo sprendimą, ieškinio senaties termino ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo, įrodymų vertinimo ir apeliacinio skundo ribų peržengimo bei restitucijos taikymo klausimai.

6Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 103 „Dėl UAB „Giedra“ naudojamo žemės sklypo, adresu ( - ), ribų ir ploto patvirtinimo ir adreso suteikimo“ 1, 2 punktus; 2) Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 105 „Dėl Neringos miesto savivaldybės tarybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 054 1 punkto pakeitimo“ ir 1999 m. liepos 22 d. priėmimo-perdavimo aktą; 3) Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. 1929 „Dėl žemės sklypų nuomos Neringos mieste“; 4) Klaipėdos apskrities viršininko ir UAB „Giedra“ 1999 m. lapkričio 23 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį.

7Ieškovas nurodė, kad Neringos miesto savivaldybės valdyba 1999 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 103, kuriuo patvirtino žemės sklypo ( - ) plotą (0,2134 ha) ir ribas pagal 1 priedą bei žemės sklypo naudojimo sąlygas (rekreacijai) pagal 2 priedą. Šio sprendimo pagrindu Klaipėdos apskrities viršininkas 1999 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 1929 leido nuomoti atsakovui UAB ,,Giedra“ valstybinės žemės sklypą ( - ) rekreacinei veiklai. Klaipėdos apskrities viršininkas su UAB „Giedra“ 1999 m. lapkričio 23 d. sudarė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį žemės nuomai iki 2098 m. lapkričio 23 d. Gautoje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. gegužės 13 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis minėtos nuomos sutarties sudarymo metu valstybinės žemės sklype ( - ) buvo pastatas – autobusų stotelė ir kiti statiniai (danga), todėl nuomos sutartyje negalėjo būti įrašyta žemės sklypo naudojimo paskirtis – rekreacijai. Be to, išnuomotas žemės sklypas yra Kuršių nerijos nacionalinio parko, įsteigto Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244, teritorijoje. Kuršių nerijos nacionalinio parko režimas nustatytas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, kuriuo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas); Pervalkos užstatytos zonos perspektyvinio teritorijų naudojimo ir tvarkymo schemoje išnuomotas sklypas įvardytas kaip nauja gyvenamoji teritorija.

8Ieškovas nurodė, kad Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnyba 2006 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 431 informavo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kad Miškų valstybės kadastro duomenimis į minimą žemės sklypą patenka 0,03 ha valstybinės reikšmės miško, o pagal Miškų įstatymo 6 straipsnį valstybinė miško žemė nenuomojama. Taigi 1999 m. lapkričio 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant Miškų įstatymo 6 straipsnį.

9Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypo nuomos atveju svarbu ne tik statinio buvimo faktas ginčo žemės sklype ir jo registracija Nekilnojamojo turto registre, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai, Neringos miesto savivaldybės taryba 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105 ir 1999 m. liepos 22 d. priėmimo-perdavimo aktu perdavusi UAB „Giedra“ susidėvėjusią nulinės balansinės vertės ( - ) autobusų stotelę ir dar iki nuomos sutarties sudarymo sklype ( - ) leidusi pasistatyti žvejo tipo sodybą, negalėjo šio žemės sklypo išnuomoti UAB „Giedra“ be aukciono.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

11Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir pripažino negaliojančiais 1999 m. lapkričio 23 d. sudarytos 0,2134 ha žemės sklypo ( - ) nuomos sutarties dalį dėl išnuomotame žemės sklype esančio 0,03 ha valstybinio miško ir Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 103 1 punktą. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė.

12Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Neringos miesto savivaldybėje 1996 m. rugpjūčio 9 d. įvykusio pasitarimo metu UAB „Giedra“ buvo pavesta atlikti savivaldybės pastatų remonto darbus, už tai perduodant UAB „Giedra“ pastatą ( - )su teise jį nugriauti ir pasistatyti žvejo tipo sodybą. Žemės sklypo perdavimas, nurodant jo naudojimo paskirtį, įteisintas Neringos miesto savivaldybės tarybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 054, leidžiant sklype pasistatyti žvejo tipo sodybą. 1996 m. rugsėjo 17 d. Neringos miesto savivaldybė ir UAB „Giedra“ sudarė remonto darbų rangos sutartį, kurioje buvo įtvirtinti UAB „Giedra“ įsipareigojimas atlikti nustatytus remonto darbus ir savivaldybės įsipareigojimas, atlyginant už atliktus statybos darbus, neatlygintinai perduoti pastatą ( - )leidžiant jį nugriauti, ne mažiau kaip 99 metams valstybinėmis kainomis išnuomoti ne mažesnį kaip 30 arų sklypą Pervalkos gyvenvietėje bei leisti šiame žemės sklype pasistatyti sodybą, būdingą Kuršių nerijos užstatymui. Neringos miesto savivaldybės mero 1996 m. lapkričio 4 d. potvarkiu Nr. 055mp namui ( - )perduoti sudaryta komisija 1996 m. lapkričio 6 d. priėmimo-perdavimo aktu šį pastatą perdavė iš savivaldybės į UAB „Giedra“ balansą. Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105 buvo pakeistas 1996 m. rugsėjo 5 d. Nr. 054 sprendimas, nurodant, kad UAB „Giedra“ perduodama autobusų stotelė ( - )ir leidžiama 2200 kv. m žemės sklype pasistatyti žvejo tipo sodybą, nugriaunant susidėvėjusią nulinės balansinės vertės autobusų stotelę. Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 124 buvo patikslintas 1999 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 105, nurodant, kad pastatas perduotas UAB „Giedra“ nuosavybėn ir kad perduodant pastatą vadovaujamasi savivaldybės ir UAB „Giedra“ 1996 m. rugsėjo 17 d. sudaryta remonto darbų rangos sutartimi, pagal kurią UAB „Giedra“ savo lėšomis atliko dviejų namų stogų remontą, o darbų sąmatinė vertė – 190 000 Lt.

13Teismas sprendė, kad ieškovo prašomas pripažinti negaliojančiu Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 105, kurio pagrindu 1999 m. liepos 22 d. priėmimo-perdavimo aktu atsakovo UAB „Giedra“ nuosavybėn buvo perduotas pastatas – autobusų stotelė, todėl su atsakovu sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, yra tęstinių savivaldybės ir UAB „Giedra“ teisinių santykių padarinys. Teismas sutiko, kad formaliai vertinant faktines aplinkybes kyla abejonių ir dėl pastatui eksploatuoti būtino žemės sklypo nuomos teisėtumo, tačiau pažymėjo, kad vertinant šią situaciją negalima neatsižvelgti į ankstesnių savivaldybės ir UAB „Giedra“ teisinių santykių raidą, savivaldybės prisiimtus įsipareigojimus, UAB „Giedra“ visuomenės interesais atliktus darbus, dešimties metų terminą nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorio sudarymo, per tą laikotarpį UAB „Giedra“ į išnuomotą žemės sklypą įdėtas lėšas bei pasiektą rezultatą. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir saugumas. Dėl to viešojo administravimo subjektas – savivaldybė turėjo įvykdyti Neringos miesto savivaldybės tarybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 054, kitais administraciniais aktais, 1996 m. rugsėjo 17 d. remonto darbų rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus UAB „Giedra“ be aukciono išnuomoti žemės sklypą Pervalkos gyvenvietėje ir leisti šiame žemės sklype pasistatyti sodybą. Tai, kad dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo galimybės suteikti UAB „Giedra“ žemės sklypo ( - )nesudaro pagrindo savivaldybei apskritai atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus.

14Teismo teigimu, žemės tikslinės naudojimo paskirties ir žemės sklypo naudojimo sąlygų sutartyje nurodymas neturi įtakos ginčijamo sandorio galiojimui, todėl Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 1929 ir Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 103 2 punkto teisėtumas negali būti savarankišku šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes šis klausimas bendros kompetencijos teisme gali būti analizuojamas tik ginčijamo civilinio teisinio santykio teisėtumo kontekste. Žemės sklypo naudojimas rekreacijai, o ne naujai gyvenamajai teritorijai, kaip nustatyta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) Pervalkos užstatytos zonos perspektyvinio naudojimo ir tvarkymo schemoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nesirūpinama natūralios aplinkos, atskirų gamtos objektų ir vertingų vietovių apsauga, kad šis turtas netarnauja visuomenei, nenaudojamas efektyviai, neužtikrina visos visuomenės interesų pusiausvyros. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 8 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009, kurioje prokuroras prašė panaikinti Neringos miesto savivaldybės tarybos sprendimą dėl žemės sklypo ( - )detaliojo plano patvirtinimo, savivaldybės administracijos išduotą projektavimo sąlygų sąvadą rekreacinės paskirties pastatų grupei šiame žemės sklype bei Kultūros paveldo departamento išduotus leidimus statybai, konstatavo, kad apleista teritorija ( - )sutvarkyta, UAB „Giedra“ vykdoma veikla užtikrintas racionalesnis vietovės panaudojimas ir nėra pagrindo manyti, kad atsakovų veiksmais buvo pažeistas viešasis interesas.

15Į UAB „Giedra“ išnuomotą žemės sklypą patenka 0,03 ha valstybinio miško. Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Miškų įstatymo (1998 m. birželio 2 d. redakcija) 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė miško žemė nenuomojama, išskyrus vykdant žemės reformą likę neprivatizuoti nedideli, tarp privačių valdų įsiterpę, teritoriškai nepatogūs miškų urėdijoms ir valstybiniams parkams valdyti miško žemės sklypai. Teismas sprendė, kad nesant Miškų įstatymo 6 straipsnyje nustatytų išimčių, 1999 m. lapkričio 23 d. sudarytos 0,2134 ha žemės sklypo ( - )nuomos sutarties dalis, pagal kurią į išnuomotą žemės sklypą patenka valstybinė miško žemė, pripažintina negaliojančia. Kadangi išnuomoto žemės sklypo ribos, į kurias pateko ir 0,03 ha valstybinės reikšmės miško, buvo patvirtintos Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 103 1 punktu (pagal 1 priedą), tai teismas šią administracinio akto dalį pripažino negaliojančia (CPK 26 straipsnio 2 dalis).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 23 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino:

17panaikino: 1) Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 103 „Dėl UAB „Giedra“ naudojamo žemės sklypo, adresu ( - )ribų ir ploto patvirtinimo ir adreso suteikimo“ 1, 2 punktus; 2) Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 105 „Dėl Neringos miesto savivaldybės tarybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 054 1 punkto pakeitimo“; 3) Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. 1929 „Dėl žemės sklypų nuomos Neringos mieste“; 4) Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr.124 1 punktą;

18pripažino negaliojančiais: 1) 1999 m. liepos 22 d. Neringos miesto savivaldybės ir UAB „Giedra“ pasirašytą pastato –( - )autobusų stotelės ( - )priėmimo-perdavimo aktą; 2) Klaipėdos apskrities viršininko ir UAB „Giedra“ 1999 m. lapkričio 23 d. sudarytą 0,2134 ha ploto valstybinės žemės sklypo ( - )nuomos sutartį;

19įpareigojo atsakovą UAB „Giedra“ sumokėti į Neringos miesto savivaldybės biudžetą – 51 055 Lt už neteisėtai įgytą pastatą – autobusų stotelę su priklausiniais( - ).

20Dėl atsakovų UAB „Giedra“ ir Neringos miesto savivaldybės apeliacinių skundų teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl miško, įsiterpusio į žemės sklypą ( - )ir jo (miško) nuomos teisėtumo grindė faktinėmis bylos aplinkybėmis ir Miškų įstatymu, todėl nėra pagrindo teigti, kad sprendimas nemotyvuotas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tai, kad ginčo sklype yra miškas (nors realiai mažesnio ploto (0,01 ha) nei buvo nustatyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (0,03 ha) dėl apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusios naujos faktinės aplinkybės – valstybinių miškų inventorizacijos metu patikslintų duomenų), įrodyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Kuršių nerijos nacionalinio parko miškai išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Toks miškas, kokio ploto jis bebūtų, nenuomojamas, išskyrus Miškų įstatymo 6 straipsnyje nustatytas išimtis, kurios byloje nenustatytos.

21Dėl ieškinio senaties termino teisėjų kolegija nurodė, kad tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008). Nagrinėjamoje byloje prokuroras ieškinį Klaipėdos apygardos teismui padavė 2008 m. liepos 4 d. Medžiagą apie atsakovų sudarytą ginčo sklypo ( - )nuomos sutartį iš Specialiųjų tyrimo tarnybos ieškovas gavo 2008 m. birželio 4 d. ir šių dokumentų tyrimą ir vertinimą atliko per vieną mėnesį. Taigi prokuratūra veikė pakankamai aktyviai ir neuždelsė kreiptis teismą.

22Dėl ieškovo apeliacinio skundo teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovai ginčijamų administracinių aktų ir žemės nuomos sutarties teisėtumą kildina iš Neringos miesto savivaldybės ir UAB ,,Giedra“ 1996 m. rugsėjo 17 d. remonto darbų rangos sutarties, kuria savivaldybė už atliktus remonto darbus įsipareigojo UAB „Giedra“ neatlygintinai perduoti pastatą ( - ) nugriovimui (nustatyti ir kiti įsipareigojimai), ir šis įsipareigojimas įvykdytas. Su pastato ( - ) perdavimu susiję administraciniai aktai ir rangos sutartis nagrinėjamoje byloje neginčijami, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad neturi pagrindo pasisakyti dėl jų teisėtumo.

23Teisėjų kolegija nurodė, kad suplanuota teritorija patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), patvirtintos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, II zoną, skirtą gyvenamosios teritorijos užstatymui. Pagal šią schemą senojo pašto ir autobusų stotelės teritorijoje numatyta pastatyti tris vieno aukšto su mansarda sodybinių (žvejų) namų kopijas bei tradicinės išvaizdos pagalbinius pastatus. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) buvo ir yra galiojantis teisės aktas, privalomas rengiant Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos planavimo detaliuosius planus, o taip pat priimant kitus su tokios specialios teritorijos planavimu susijusius viešojo administravimo aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010). Neringos miesto savivaldybė 1999 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 103 patvirtino atsakovo UAB ,,Giedra“ naudojamo (taip nurodoma sprendime) ( - ) 2134 kv. m žemės sklypo plotą ir ribas bei nustatė šio žemės sklypo naudojimą – rekreacijai. Pagal Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308, 5 punktą nacionalinio parko žemė – išimtinė valstybės nuosavybė, kuri gali būti nuomojama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tokį žemės sklypą galėjo išnuomoti tik apskrities viršininkas. Nuomoti žemę be aukciono galima buvo tik tuo atveju, jei ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (Žemės nuomos įstatymo (1998 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) 7 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nėra atsakovo UAB ,,Giedra“ prašymo išnuomoti sklypą( - ). Ginčijamame sprendime nurodoma, kad atsakovas yra žemės naudotojas, tačiau nepateikta įrodymų apie žemės sklypo suteikimą UAB ,,Giedra“ (Žemės įstatymas, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 27, 32-32.2 punktai). Klaipėdos apskrities viršininko administracijos apeliaciniame skunde teigiama, kad šis žemės sklypas buvo suteiktas Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 103, tačiau tai prieštarauja ginčijamo sprendimo turiniui ir teisės aktų nuostatoms, t. y. tam, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė ir valstybinės žemės fondas, neperduotas valdyti savivaldybėms, jį tvarkyti, atlikti žemės naudojimo valstybinį reguliavimą bei žemės naudojimo valstybinę kontrolę buvo priskirta apskrities viršininkui (1994 m. gruodžio 15 d. Apskrities valdymo įstatymo 5, 10 straipsniai). Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad šiame žemės sklype ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo UAB ,,Giedra“ nuosavybės teise priklausantis ar jo nuomojamas pastatas. Rangos sutartyje, ikisutartiniuose aktuose taip pat nėra duomenų, kad žemės sklypas ( - ) buvo suteiktas atsakovui kaip atlyginimas už šios sutarties pagrindu atliktus darbus. Jei toks faktas ir būtų nustatytas, jis turėtų būti pripažintas neteisėtu, kaip prieštaraujantis imperatyviosioms nurodytų teisės aktų nuostatoms. Kadangi UAB ,,Giedra“ ginčo sklypas ( - ) nebuvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka, sklype nebuvo atsakovui nuosavybės teise priklausančio pastato (šiame sklype buvęs pastatas – autobusų stotelė UAB „Giedra“ perduota tik 1999 m. liepos 22 d. priėmimo-perdavimo aktu, remiantis Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105), tai teisėjų kolegija sprendė, kad UAB ,,Giedra“ nebuvo nurodyto žemės sklypo naudotojas ir savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo suformuoti tokio žemės sklypo, patvirtinti jo ribų, ploto bei sklypo naudojimo sąlygų. Be to, nustatant, kad ginčo sklypas naudotinas rekreacijai, buvo pažeistos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), patvirtintos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, nuostatos.

24Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105 UAB ,,Giedra“ buvo perduotas nusidėvėjęs, nulinės balansinės vertės pastatas – autobusų stotelė ( - )leidžiant jį nugriauti ir pastatyti 2200 kv. m sklype ( - )žvejo tipo sodybą. VĮ Registrų centro duomenimis šis vieno aukšto pastatas sunaikintas. Remiantis nurodytu sprendimu turėjo būti pakeista 1996 m. rugsėjo 17 d. remonto darbų rangos sutartis dėl atlyginimo už atliktus dviejų namų stogų remonto darbus, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Be to, rangos darbai turėjo būti atlikti 1996 m. gruodžio 24 d., ir duomenų, kad sutartis buvo pratęsta, nėra. Byloje nėra duomenų ir apie šių atliktų darbų pagrindą (sutartį), darbų priėmimą ir pan. (CPK 178, 197 straipsniai). Nors Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 124 konstatuojama, kad UAB „Giedra“ pagal rangos sutartį atliko darbų (suremontavo dviejų namų stogus) už 190 000 Lt, nenurodant sutarties įvykdymo laiko, tačiau tokių įrodymų į bylą taip pat nepateikta. Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 124 dalis dėl atliktų darbų vertės nagrinėjamam ginčui neturi įtakos, o spręsti dėl šio sprendimo 1 punkto, kuriuo papildytas Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 105, įrašant, kad ginčo pastatas atsakovui UAB ,,Giedra“ perduodamas „nuosavybės teise“, teisėtumo nėra kliūčių; nustačius imperatyviųjų teisės normų pažeidimus, teismas gali sprendimą pripažinti niekiniu ex officio. Be to, 1996 m. lapkričio 6 d. priėmimo-perdavimo aktu Neringos miesto savivaldybė perdavė UAB „Giedra“ 100 proc. susidėvėjusį namą( - ), t. y. rangos sutartis įvykdyta. Apie šio pastato grąžinimą savivaldybei po ginčijamo sprendimo perduoti pastatą – autobusų stotelę duomenų nepateikta.

25Dėl autobusų stotelės vertės ir jos perdavimo neatlygintinai atsakovo UAB ,,Giedra“ nuosavybėn, teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad šis pastatas būtų įvertintas ir įtrauktas į privatizuotinų objektų sąrašą (1997 m. lapkričio 4 d. Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 1-4, 6, 10-11 straipsniai, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 1427). Ginčijamuose aktuose nurodyta, kad pastatas – autobusų stotelė susidėvėjęs, bevertis. Kokia buvo tikroji pastato būklė jo perdavimo metu, duomenų nepateikta. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų – 1999 m. birželio 30 d. VĮ Registrų centro pastato inventorinių žinių dokumento ir 2000 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria atsakovas UAB ,,Giedra“ pardavė L. M. pastatą – autobusų stotelę su kiemo statiniais, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo pastatas nebuvo visiškai susidėvėjęs ir bevertis. Ginčo pastatas su priklausiniais atsakovui UAB ,,Giedra“ buvo padovanotas, tačiau įstatymais nenustatyta savivaldybei teisė dovanoti savo turtą. Jei pripažinti, kad ginčo pastatas perdavimo UAB ,,Giedra“ metu buvo bevertis, tai jis neegzistavo kaip daiktas ir negalėjo būti nuosavybės teisinių santykių objektu (CK 4.1, 4.2, 4.21, 4.38 straipsniai). Be to, jei pastatas sunykęs, bevertis, tai ginčo sklype, kuriame buvo pastatas, pastato eksploatavimas negalimas. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad UAB ,,Giedra“ siekė atstatyti ginčo pastatą ir jį eksploatuoti pagal paskirtį. Dėl to toks žemės sklypas gali būti panaudotas tik naujai veiklai, ir šiai veiklai įgyti tokį sklypą buvo galima tik išsinuomojant jį aukciono tvarka. Taigi UAB ,,Giedra“ įgijo ir valdo ginčo žemės sklypą neteisėtai (CK 4.23 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendė, kad Neringos miesto savivaldybė ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija pažeidė viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Ginčas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėtas galiojant nagrinėjamoje byloje ginčijamiems administraciniams aktams ir valstybinės žemės nuomos sutarčiai, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas šioje byloje neturi prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas, be pagrindo gindamas privataus asmens interesą, nepagrįstai sureikšmino teisėtų lūkesčių apsaugos principą, ignoravo kitą principą – kad iš neteisės negali atsirasti teisė, ir tuo paneigė ypatingą reikšmę turinčio viešo intereso viršenybę.

26Dėl restitucijos taikymo teisėjų kolegija nurodė, kad reikalavimas dėl žemės sklypo nuomos ir pastato – autobusų stotelės perleidimo UAB ,,Giedra“ sandorių negaliojimo teisinių padarinių nepareikštas, bet teismas dėl to gali spręsti savo iniciatyva (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 2, 3 dalys). Pripažinus niekine valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, nutraukiami nuomos teisiniai santykiai, nuomininkas netenka teisės juo naudotis ir išnyksta pareiga mokėti nuomos mokestį. Iki to momento, kai ginčo nuomos sutartis pripažinta niekine (apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo diena), UAB „Giedra“ naudojosi šiuo žemės (su mišku) sklypu nuomos sutarties pagrindu ir mokėjo sutartą nuomos mokestį, todėl reikalauti grąžinti sumokėtą nuomos mokestį už faktiškai naudotą žemę netikslinga (CK 6.145 straipsnis). Pastatas – autobusų stotelė nugriautas, todėl taikytina restitucija, priteisiant piniginę kompensaciją (CK 6.147 straipsnis). Neteisėtu Neringos miesto savivaldybės tarybos sprendimu atsakovui UAB ,,Giedra“ perduotas turintis vertę nekilnojamasis turtas (pastatas-autobusų stotelė su priklausiniais, nors pastarieji ir nepaminėti ginčijamame sprendime) susidėvėjęs tik 41 proc., Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Klaipėdos filialo įkainotas 51 055 Lt, todėl tokią sumą atsakovas UAB ,,Giedra“ privalo grąžinti atsakovui Neringos miesto savivaldybei.

27III. Kasacinio skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir

28atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

29Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Giedra“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

301. Dėl ieškinio senaties termino. Bylos nagrinėjimo metu visi atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas jokių motyvų, ieškinio senaties termino netaikė ir nenurodė, kokiais motyvais yra atmetami atsakovų išdėstyti argumentai, jog apie ginčijamus sprendimus, žemės nuomos sutartį ieškovas sužinojo vėliausiai 2006 m. kovo 21 d., kai buvo pareikštas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro prašymas administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009, kurioje buvo analizuojami iš esmės tie patys administraciniai aktai, įrodymai apie tas pačias aplinkybes, o prokuroro reikalavimas buvo grindžiamas tais pačiais argumentais. Akivaizdu, kad ieškovas nepateisinamai delsė ginti tariamai pažeistą viešąjį interesą ir pažeidė atsakovų teisėtų lūkesčių, įgytų teisių apsaugos principus, nes į teismą nesikreipė, kai turėjo visus faktinius duomenis. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ir jo praleidimo teisinės pasekmės, nes šis terminas baigėsi 2006 m. balandžio 24 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad teisinio pobūdžio informacijos rinkimas negali turėti įtakos termino kreiptis į teismą pradžiai ir eigai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-662-621/2010). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išaiškinimu administracinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą, bylos Nr. A-146-335/2008, dėl praėjusio nepateisinamai ilgo termino nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, net prokurorui ir nepraleidus vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, šis gali atsisakyti ginti viešąjį interesą. Be to, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, negali būti suteikiama daugiau teisių, nei kitiems ginčo subjektams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. kovo 18 d. sprendimas, Dacia S.R.L. v. Moldova Nr. 3052/04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1790/2008; 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-822-1151/2010; kt.).

312. Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, tai, remiantis įstatymu ir kasacinio teismo praktika (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilnamisa“ v. AB „Šeškinės Širvinta“, bylos Nr. 3K-3-613/2001), pripažintina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl byla turėjo būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pats išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė motyvų, kodėl atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino pradžios 2006 m. kovo 21 d.

323. Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo. Apeliacinės instancijos teismui peržengus apeliacinio skundo ribas buvo pažeista UAB „Giedra“ teisė pasisakyti dėl išspręstų klausimų, teisė į gynybą, pažeistos CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatos, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-94/2011). Teismų instancinė sistema lemia tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs dėl administracinėse bylose suformuoto procesinių staigmenų negalimumo principo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-556-217-07). Apeliacinės instancijos teismas nepranešė šalims iš anksto, kad bus sprendžiami klausimai dėl restitucijos taikymo, autobusų stotelės vertės nustatymo ir Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr.124 1 punkto teisėtumo, todėl UAB „Giedra“ neturėjo galimybės pateikti įrodymų iki pat bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos, teikti paaiškinimų ir kt. Apeliacinės instancijos teismas buvo pasyvus spręsdamas dėl autobusų stotelės vertės, ex officio spręsdamas dėl remonto darbų rangos sutarties įvykdymo.

334. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis nepagrįstai pripažinta negaliojančia dėl formalaus pagrindo – techninės klaidos – 0,01 ha išnuomoto miško ploto, kuris neužstatytas poilsio pastatais, todėl gali būti atlaisvintas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pastato - autobusų stotelės perdavimas atsakovui UAB ,,Giedra“ ir žemės sklypo nuomos sutartis, nėra remonto darbų rangos sutarties pagrindu atsiradusių šalių teisinių santykių tąsa. Pagal byloje esančius duomenis, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino, UAB „Giedra“ niekada nepriklausė pastatas ( - )ir ginčo tarp šalių dėl to nėra. Rangos sutartimi savivaldybė įsipareigojo išnuomoti žemės sklypą, o pastato perdavimas buvo atlygis už pagal rangos sutartį atliktus darbus. Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 103 tinkamai įvykdytas Neringos miesto savivaldybės tarybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 054 ir 1996 m. rugsėjo 17 d. remonto darbų rangos sutartimi prisiimtas įsipareigojimas perduoti atsakovui UAB „Giedra“ nuomos teise žemės sklypą naujų statinių statybai. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nesiaiškino tikrų rangos sutarties šalių ketinimų (CPK 185 straipsnio 1 dalis, CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Tarp šalių nėra ginčo, kad 1996 m. rugsėjo 17 d. remonto darbų rangos sutartis įvykdyta tinkamai 1999 m. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu buvo pasyvus, pritaikė prezumpciją, kad UAB „Giedra“ sutarties nėra įvykdęs tinkamai, nors civilinėje teisėje taikoma šalių sąžiningumo prezumpcija (CK 6.158 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. B. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-488/2010). Byloje nepagrįstai konstatuota, kad perduotas pastatas yra bevertis, nes nei viename iš skundžiamų administracinių aktų tai nenurodyta. Daikto „nusidėvėjimas“ negali būti tapatinimas su „bevertiškumu“. Tai, kad savivaldybei autobusų stotelė buvo nevertinga, nereiškia, jog pastato negalima naudoti pagal paskirtį. Autobusų stotelės vertę turėjo nustatyti apeliacinės instancijos teismas, kuris restitucijos taikymo klausimą sprendė ex officio. Nagrinėjamoje byloje nebuvo akivaizdus faktas, kad ginčijami administraciniai aktai yra niekiniai, todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, negalėjo būti panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; kt.).

345. Dėl restitucijos taikymo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Ginčo sklypo nuomos sutartis neteisėtai pripažintina niekine, todėl restitucija apskritai neturėjo būti taikoma. UAB „Giedra“ daugiau nei 11 metų nuomojosi ginčo sklypą, tinkamai vykdė savo pareigas pagal nuomos sutartį, mokėjo nuomos mokestį, teritorija buvo sutvarkyta ir apželdinta, pastatyti statiniai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad restitucija natūra yra neįmanoma, tačiau nepagrįstai priteisė iš UAB „Giedra“ autobusų stotelės vertę, nes nei viena šalis neįrodinėjo autobusų stotelės vertės (neturėjo galimybės ir tam nebuvo pagrindo – šalių ginčo), o teismas savo iniciatyva įrodymų nerinko. Be to, pastatas nugriautas teisėtai, administracinių aktų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė UAB „Giedra“ mokėto žemės nuomos mokesčio (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

356. Dėl teismo sprendimo res judicata galios ir prejudicinių faktų (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 straipsnis). Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-6-609/2009 pripažino neteisėtais Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro argumentus. Šis teismas nustatė, kad detaliojo planavimo proceso metu padaryti pažeidimai formalūs, nedarantys esminės žalos Kuršių nerijos nacionalinio parko aplinkai ir visuomenės interesams, UAB „Giedra“ vykdoma veikla buvo užtikrintas racionalesnis vietovės panaudojimas, ir nėra pagrindo manyti, jog atsakovų veiksmais buvo pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje negali būti kvestionuojamas įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas, neigiamos įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės, ir tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Švaresta“ v. Vilkaviškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-510/2009).

367. Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Nagrinėjamu atveju administracinių aktų ir valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties neteisėtumas pasireiškia tik technine klaida dėl miško įtraukimo į žemės sklypą, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja proporcingumo ir protingumo principams. Neatsiejami Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir saugumas, kurių neužtikrinus nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Pagal įgytų teisių apsaugos principą asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-10-1074/2005). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu neteisėtai paneigė teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymą, suteikdamas prioritetą viešajam interesui prieš privatų.

37Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo J. Š., sutikdama su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartimi nepriimtas trečiojo asmens L. M. pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kaip paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą (CPK 348 straipsnio 1 dalis).

39Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartimi nepriimtas trečiojo asmens UAB „MKDS“ pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kaip paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą (CPK 348 straipsnio 1 dalis).

40Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. birželio 30 d. nutartimi nepriimtas trečiojo asmens UAB „Karmeda“ pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kaip paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą (CPK 348 straipsnio 1 dalis).

41Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

421. Dėl ieškinio senaties termino. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui ar prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009; kt.). Šioje byloje duomenys, pakankami pažeidimui konstatuoti ir pagrįsti, gauti 2008 m. birželio 4 d., o į teismą su ieškiniu kreiptasi 2008 m. liepos 4 d., todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.127 straipsnio l dalis). Šios ir administracinės bylos Nr. I-6-609/2009 ginčai susiję su tuo pačiu sklypu, tačiau skirtingose bylose ginčijami skirtingi administraciniai aktai. Be to, administracinėje byloje žemės nuomos sandorio sudarymo teisėtumo klausimas nebuvo nagrinėjamas. Teisės aktų pažeidimai, padaryti išnuomojant valstybinės žemės sklypą ( - ) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto išvadoje nustatyti tik 2008 m. gegužės 13 d.

432. Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas galėjo panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą remdamasis aplinkybėmis ir teisės normų pažeidimais, nenurodytais apeliaciniame skunde, nes to reikalavo viešojo intereso apsauga (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Ieškinio reikalavimai susiję su neteisėta valstybinių institucijų ir privačių asmenų veikla Kuršių nerijos nacionaliniame parke, todėl nagrinėjamos bylos atveju viešasis interesas yra konkrečiai apibrėžtas ir turi ypač svarbią visuomeninę reikšmę.

443. Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvų. Teismas teisingai konstatavo, kad, nors išnuomotas realiai ir mažesnis miško plotas, nei buvo nustatyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tai bylos esmės nekeičia, nes Kuršių nerijos nacionalinio parko miškai išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir nenuomojami (Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 2 punktas, 6 straipsnis).

45Dėl savivaldybės įsipareigojimo išnuomoti žemės sklypą pagal 1996 m. rugsėjo 17 d. remonto darbų rangos sutarties 2 punktą ieškovas nurodo, kad ši teisė tuo metu priklausė ne savivaldybei, o apskrities valdytojui (Žemės įstatymo 6 straipsnis). Neringos miesto savivaldybei žemės sklypai ( - ) Vyriausybės sprendimu nebuvo perduoti valdyti. Taigi nurodytas rangos sutarties punktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nes Neringos miesto savivaldybė, neturėdama teisės valdyti valstybinės žemės, taip pat neturėjo teisės įsipareigoti jos išnuomoti. UAB „Giedra“ iki valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo nebuvo žemės sklypo naudotojas, todėl Neringos miesto savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo suformuoti tokio žemės sklypo, patvirtinti jo ribų, ploto bei sklypo naudojimo sąlygų. Perduodant neatlygintinai autobusų stotelę nuosavybėn UAB „Giedra“ buvo pažeistas viešasis interesas, nes toks sandoris akivaizdžiai nenaudingas savivaldybei, o ir įstatymais nebuvo suteikta savivaldybei teisė savo turtą atiduoti ar dovanoti. Pagal byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad autobusų stotelė nebuvo visiškai susidėvėjusi, todėl neturėjo būti perduota neatlygintinai, taip pat tinkamai nustatė UAB „Giedra“ tikruosius ketinimus ir tikslus sudarant sandorius – gauti bet kokį žemės sklypą statyboms Neringoje.

464. Dėl restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus, konstatavo, jog imperatyviosios įstatymų normos buvo pažeistos, todėl restitucija taikyta teisėtai ir pagrįstai (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Pripažinus niekine valstybinės žemės nuomos sutartį, nuomos teisiniai santykiai nutraukiami, nuomininkas netenka teisės naudotis sklypu bei išnyksta jo pareiga mokėti nuomos mokestį. Reikalauti grąžinti sumokėtą nuomos mokestį už faktiškai naudotą žemės sklypą netikslinga (CK 6.145 straipsnis). Kadangi pastato restitucija natūra negalima, tai restitucija vykdytina atlyginant 51 055 Lt autobusų stotelės vertę (CK 6.146, 6.147 straipsniai).

475. Dėl sprendimo res judicata galios ir prejudicinių faktų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad administracinė ir civilinė bylos savo faktinėmis aplinkybėmis visiškai skirtingos. Ginčas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėtas galiojant civilinėje byloje ginčijamiems sprendimams ir valstybinės žemės sklypo nuomos sutarčiai. Teisės aktų pažeidimai, padaryti išnuomojant valstybinės žemės sklypą ( - ) nebuvo nagrinėjami administracinėje byloje. Teismas administracinėje byloje konstatavo, kad detaliojo planavimo proceso metu pažeidimai buvo padaryti, tačiau administracinis teismas juos vertino kaip formalius.

486. Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo 12, 13 punktuose nurodyta Kuršių nerijos reikšmė Lietuvos valstybei ir kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą). Taigi jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimti neatsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintą schemą, negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti schemos sprendiniams. Ginčo sprendimui šioje byloje reikšmės neturi, kad ginčijamų administracinių aktų sprendiniai iš esmės realizuoti ir kad jų pagrindu susiformavo ir ilgą laiką egzistavo neteisėti teisiniai santykiai. Priešingai vertinant padarytus pažeidimus, neteisėti veiksmai sukurtų teises, dėl kurių ne teisės aktų nustatyta tvarka iš esmės kistų saugomos teritorijos apsaugos teisinis režimas. Pirmosios instancijos teismas, gindamas privataus asmens interesą, nepagrįstai sureikšmino teisėtų lūkesčių principą ir ignoravo kitą principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, taip paneigė ypatingą reikšmę turinčio viešojo intereso viršenybę.

49Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

501. Dėl ieškinio senaties termino. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal CK 1.127 straipsnio l dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui ar prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009; kt.). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad duomenys, pakankami pažeidimui konstatuoti ir pagrįsti, prokuratūrai buvo pateikti 2008 m. birželio 4 d., o į teismą su ieškiniu prokuroras kreipėsi 2008 m. liepos 4 d., todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

512. Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Neringos savivaldybė pažeidė viešąjį interesą, todėl teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų pažeidimais, nenurodytais apeliaciniame skunde (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

523. Dėl restitucijos taikymo. Reikalavimą dėl niekinio sandorio negaliojimo teisinių padarinių gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Kai toks reikalavimas nepareikštas, niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus, konstatavo, kad buvo pažeistos imperatyviosios įstatymų normos, todėl laikytina, kad restitucija taikyta teisėtai ir pagrįstai. Teismas teisingai nurodė, kad, pripažinus niekine valstybinės žemės (su 0,01 ha miško plotu) nuomos sutartį, nutraukiami nuomos teisiniai santykiai, nuomininkas netenka teisės juo naudotis ir išnyksta pareiga mokėti nuomos mokestį. Reikalauti grąžinti valstybei sumokėtą nuomos mokestį už faktiškai naudotą žemę taip pat netikslinga. Be to, teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pastatas – autobusų stotelė nugriautas, todėl taikoma restitucija, priteisiant 51 055 Lt kompensaciją (CK 6.147 straipsnis).

535. Dėl sprendimo res judicata galios ir prejudicinių faktų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. I-6-609/2009 faktinės aplinkybės skiriasi. Ginčas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėtas galiojant nagrinėjamoje byloje ginčijamiems administraciniams aktams ir valstybinės žemės sklypo nuomos sutarčiai.

546. Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime akcentavo, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti nurodytos planavimo schemos sprendiniams. Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo Kuršių nerijos svarbą Lietuvos valstybei. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, be pagrindo gindamas privataus asmens interesą, nepagrįstai sureikšmino teisėtų lūkesčių apsaugos principą, ignoravo kitą principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, ir tuo paneigė ypatingą reikšmę turinčio viešojo intereso viršenybę.

55Teisėjų kolegija

konstatuoja:

56IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

57Dėl savivaldybės pastato perdavimo privačion nuosavybėn ir valstybinės žemės sklypo naudojimo bei nuomos teisinių pagrindų

58Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, tai pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies ypač vertingos teritorijos sąvoką, yra konstatavęs, jog ši bendrinė sąvoka lemia tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). 2007 m. birželio 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

59Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr.1-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, siekiant išsaugoti vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus ir etnokultūrinį paveldą, buvo įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 (nutarimo redakcija, galiojusi nuo 1999 m. kovo 25 d. iki 2004 m. birželio 20 d.) patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 1 punkte buvo pabrėžiama, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas vertingiausiam gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti bei tausojamai naudoti. Šių nuostatų 4 punkte nustatyta, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, ir ja remiantis parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių detaliuosius planus, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus. Taigi buvo nustatyta, kad bet kokie sprendiniai turi neprieštarauti Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime spręsdamas, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ paskelbimas atitinka teisės aktų skelbimo reikalavimus, pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose (išleistuose įstatymų leidžiamosios valdžios arba vykdomosios valdžios institucijų) buvo įtvirtinta principinė nuostata, jog Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko schemą (generalinį planą). Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į nurodytą Vyriausybės patvirtintą planavimo schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti šios schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma, ypač žinant, kad tai, jog Lietuvos Valstybė Kuršių nerijos nacionalinį parką traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, kartu būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fides. Priešingu atveju būtų ne tik pažeistas Kuršių nerijos nacionalinio parko, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir nusižengta imperatyviosioms Konstitucijos 53, 54 straipsnių nuostatoms. Kartu Konstitucinio Teismo pažymėta, kad Lietuva turi laikytis ir įsakmių tarptautinių reikalavimų išsaugoti Kuršių neriją ir perduoti ateities kartoms kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos svarbos visuomenei, civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010, nurodė, kad teritorijų planavimą ir statybų procesą Kuršių nerijos nacionaliniame parke reglamentuojančiuose teisės aktuose yra išreikštas viešasis interesas, kad teritorijų planavimas ir statybos būtų vykdomi griežtai laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad būtų derinami visų suinteresuotų asmenų interesai ir įgyvendinami Kuršių nerijos nacionalinio parko paskirčiai nustatyti tikslai.

60Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Giedra“ išnuomotas valstybinės žemės sklypas patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), patvirtintos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, II zoną, skirtą gyvenamosios teritorijos užstatymui. Pagal šią schemą ginčo teritorijoje – senojo pašto ir autobusų stotelės teritorijoje – numatyta pastatyti tris vieno aukšto su mansarda sodybinių (žvejų) namų kopijas ir tradicinės išvaizdos pagalbinius pastatus. Neringos miesto savivaldybės valdyba 1999 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 103 patvirtino atsakovo UAB ,,Giedra“ naudojamo ( - ) 2134 kv. m žemės sklypo plotą ir ribas bei nustatė šio žemės sklypo naudojimo paskirtį – rekreacijai. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodytu sprendimu nustatyta žemės sklypo naudojimo paskirtis – rekreacijai prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniui, jog žemės sklypas ( - ) priskirtinas gyvenamosios teritorijos užstatymui, yra teisėta ir pagrįsta. Kasaciniame skunde keliamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009, kurioje buvo atmestas prokuroro prašymas panaikinti savivaldybės tarybos sprendimą patvirtinti žemės sklypo ( - )detalųjį planą, panaikinti projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimus, res judicata ir prejudicinių faktų klausimas. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti argumentai nepatvirtina nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados klaidingumo. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą ankstesniu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, įsiteisėjus teismo sprendimui, pripažįstami prejudiciniais, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad kitoje civilinėje byloje turi dalyvauti tie patys asmenys, be to, svarbu tai, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas byloje dalyvaujantiems asmenims abiejose bylose, nepaisant to, kokia buvo jų procesinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. A. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; kt.). Visų pirma, skiriasi šioje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009 dalyvaujantys asmenys. Nors abejose bylose yra pasisakoma dėl žemės sklypo naudojimo paskirties, tačiau abejose bylose yra konstatuotas pažeidimas – nustatytos žemės sklypo naudojimo paskirties prieštaravimas Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams. Nustatyto pažeidimo vertinimas atliekamas pagal kompetenciją teismo, nagrinėjančio šalių ginčą (pareikštą prašymą) ir sprendžiančio atitinkamo administracinio akto teisėtumo klausimą. Administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009 Klaipėdos apygardos administracinis teismas sprendė, kad nustatyti pažeidimai nėra pagrindas naikinti žemės sklypo ( - ) detalųjį planą, projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimus. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl konkretaus administracinio akto – Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 103 teisėtumo ir nustatęs, jog šiuo sprendimu buvo pažeistos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos, pagrįstai konstatavo, kad tai yra vienas iš pagrindų panaikinti šį sprendimą, ir kitoje byloje nustatytų faktų prejudicialumo taisyklės nepažeidė.

61Vertinant Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 103 teisėtumą, svarbu pažymėti, kad nors šiuo sprendimu nurodoma, jog UAB „Giedra“ naudoja žemės sklypą ( - ), tačiau byloje nėra pateiktas dokumentas, patvirtinantis bendrovės, kaip nurodyto žemės sklypo ( - ) naudotojos, statusą. Pagal ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojusį Žemės įstatymo (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-939 redakcija) 2 straipsnį žemės naudotojas buvo apibrėžiamas kaip neišnuomotos privačios žemės savininkas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nustatyta tvarka išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota privati žemė. Pagal Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 5 punktą nacionalinio parko žemė – išimtinė valstybės nuosavybė, kuri gali būti nuomojama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Žemės nuomos įstatymo (1998 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybinė žemė, išskyrus atvejus, nustatytus šio straipsnio 2 dalyje, Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojama aukcione asmeniui, kurio pasiūlytas nuomos mokestis yra didžiausias; nuomoti žemę be aukciono galima buvo tik tuo atveju, jeigu valstybinė žemė užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais. Šis teisinis nuomos ne aukciono tvarka pagrindas ir yra aktualus bylos kontekste, todėl kiti tokios nuomos teisiniai pagrindai neminimi. Remiantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. kovo 18 d. iki 2001 m. vasario 24 d.) patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 32 punktu, tais atvejais, kai naudojamus žemės sklypus išnuomoja apskrities viršininkas, asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę išsinuomoti jų naudojamus žemės sklypus be aukciono, rajono arba miesto žemėtvarkos skyriui turėjo pateikti atitinkamus dokumentus, tarp jų – prašymą išnuomoti žemės sklypą, nurodydami pageidaujamą nuomos terminą, sklypo suteikimą ar naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus, pastatų, statinių ir įrenginių, esančių sklype, teisinio registravimo dokumentus ir kt. Minėta, kad byloje nėra pateiktas dokumentas, patvirtinantis žemės sklypo UAB „Giedra“ suteikimą (teisėtą naudojimąsi). Ginčijamo sprendimo priėmimo metu UAB „Giedra“ nebuvo perduota autobusų stotelė (perduota tik 1999 m. liepos 22 d. priėmimo-perdavimo aktu, remiantis Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105; apie jos perdavimo teisėtumą dar bus pasisakyta). Taigi UAB ,,Giedra“ neturėjo žemės sklype bendrovei priklausančių pastatų, nebuvo žemės, reikalingos nuosavybės teise priklausančių pastatų tinkamam eksploatavimui užtikrinti, teisėtas naudotojas, todėl savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo formuoti ginčo žemės sklypo, patvirtinti jo ribų, ploto bei sklypo naudojimo sąlygų (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 33-35 punktai).

62Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105 UAB ,,Giedra“ buvo perduotas pastatas – ( - ) autobusų stotelė ( - ) leidžiant nugriauti susidėvėjusią nulinę balansinę vertę turinčią autobusų stotelę ir pastatyti 2200 kv. m sklype ( - ) žvejo tipo sodybą. Šiame sprendime nurodoma, kad yra keičiamas Neringos miesto savivaldybės tarybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 054 1 punktas, kuriuo UAB „Giedra“ buvo perduotas perkėlimui pastatas ( - ) ir leista savivaldybės skirtame sklype ( - ) pasistatyti žvejo tipo sodybą. Savivaldybės įsipareigojimas perduoti pastatą ( - ) buvo nustatytas su UAB „Giedra“ sudarytos 1996 m. rugsėjo 17 d. remonto darbų rangos sutarties 2 punkte. Pagal byloje esančius duomenis pastatas ( - ) kasatoriui buvo perduotas 1996 m. lapkričio 6 d. priėmimo-pardavimo aktu. Remiantis Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr.124 2 punktu UAB „Giedra“ savo įsipareigojimus pagal nurodytą sutartį yra įvykdžiusi. Nurodyti administraciniai aktai ir rangos sutartis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamos bylos atveju yra svarbu tik tai, ar iš savivaldybei priklausančio, nulinę balansinę vertę turinčio susidėvėjusio statinio, perduodamo UAB „Giedra“ nugriovimui, perleidimo administraciniu aktu UAB „Giedra“ nuosavybėn dovanojimo, atsiskaitymo prievolės už atliktus darbus ar kitais pagrindais, UAB „Giedra“ susiformuoja nuosavybės teisės, ir ar toks nulinę balansinę vertę turinčio susidėvėjusio statinio, perduodamo nugriovimui, perleidimas yra teisinis pagrindas žemės nuomai ne aukciono tvarka. Savivaldybės turtas, vadovaujantis 1997 m. lapkričio 4 d. Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo nuostatomis, galėjo būti tik privatizuojamas, o ne perduodamas neatlygintinai ar būti atsiskaitymo už atliktus rangos darbus priemone. Šiuo gi atveju statinio savininkas – savivaldybė pati pripažino, kad statinys yra bevertis. Byloje esančiame VĮ Registrų centro pažymėjime nurodyta, kad pastatas – autobusų stotelė ir kiemo statiniai sunaikinti. Byloje nepateikta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad perduodamas pastatas buvo įvertintas 51 055 Lt, t. y. kad pastatas turėjo atitinkamą vertę. Tačiau nors nurodytas pastatas bylos duomenimis pats savaime ir buvo bevertis, jo perdavimas UAB „Giedra“ Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105 buvo susietas su leidimu ( - ) pastatyti 2200 kv. m žemės sklype žvejo tipo sodybą. Taip atsakovui UAB „Giedra“ buvo suteikta turtinio pobūdžio teisė, kurią jis realizavo. Tokie Neringos miesto savivaldybės tarybos administraciniai aktai turėjo turėti aiškų teisinį pagrindą. 1999 m. liepos 15 d. sprendimo priėmimo metu galiojusios Viešojo administravimo įstatymo redakcijos 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Aiškaus įstatyminio pagrindo reikalavimas ypač aktualus teisiniuose santykiuose, kuriuose viešojo administravimo subjektas disponuoja viešąja nuosavybe. Tokio pagrindo nenustatyta nei Neringos miesto savivaldybei perduodant atsakovui UAB „Giedra“ autobusų stotelę, nei suteikiant teisę statyti žvejo sodybą. Nenustačiusi jokio teisėto Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 105 priėmimo pagrindo, kasacinio teismo teisėjų kolegija šį savivaldybių administravimo subjekto priimtą administracinį aktą pripažįsta niekiniu, nesukuriančiu teisinių pasekmių.

63Vertinant valstybinės žemės sklypo ( - ) nuomos sutarties teisėtumą pažymėtina, kad Žemės nuomos įstatymo (1998 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) 7 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog nuomoti žemę be aukciono galima, jeigu valstybinė žemė užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais. Gretinant šį įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą su įstatymo nuostatų įgyvendinimui skirtu Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.4, 28 punktuose įtvirtintomis nuostatomis, teigtina, kad ne aukciono tvarka įgyjama teisė į valstybinės žemės nuomą yra nustatyta kaip išimtinė-lengvatinė tiems asmenims, kurie turi nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių, ir tai žemei, kuri reikalinga šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Akivaizdu, kad teisės į išimtinę-lengvatinę valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu įgyvendinimo būtina sąlyga yra tai, kad valstybinės žemės sklypas yra reikalingas esamo statinio eksploatavimui pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Dėl to būtinas teisinis vertinimas, ar žemės sklype buvo vykdoma veikla, susijusi su statinio naudojimu, ar buvo numatoma toliau vystyti šią, ar kitokią veiklą. Nuo to priklauso, ar asmuo turėjo teisę nuomoti žemės sklypą ne aukciono tvarka. Pažymėtina, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos. Dėl to, valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis.

64Nagrinėjamu atveju, minėta, kad Neringos miesto savivaldybės taryba 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105 UAB ,,Giedra“ perdavė nusidėvėjusį, nulinės balansinės vertės pastatą – autobusų stotelę ( - ). Šis bevertis pastatas kasatoriui buvo perduotas griovimui, leidžiant pasistatyti žvejo tipo sodybą. Taigi akivaizdu, kad pastatas buvo perduotas kasatoriui ne šio pastato eksploatacijai pagal paskirtį; kasatorius neturėjo ketinimo atstatyti perduotą pastatą ir vykdyti jo eksploataciją. Tai lemia, kad beverčio pastato perdavimu-priėmimu priešingai teisingumo ir sąžiningumo principams, buvo siekiama sukurti menamas sąlygas įgyti valstybinės žemės nuomos teisę ne aukciono būdu. Bona fides principo nesilaikymą kasacinio teismo teisėjų kolegija įžvelgia tiek Neringos miesto savivaldos institucijų, tiek ir UAB „Giedra“ veiksmuose įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas ginčo teisiniuose santykiuose, todėl toks valstybinės žemės nuomos sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu, kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

65Byloje nustatytas dar vienas valstybinės žemės nuomos sutarties (jos dalies) neteisėtumo pagrindas – kasatoriui yra išnuomota 0,01 ha miško, kuris išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai kaip valstybinės reikšmės miškas, priskirtas Kuršių nerijos nacionaliniam parkui (Miškų įstatymo (1998 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. VIII-759 redakcija) 5 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Miškų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė miško žemė nenuomojama, išskyrus įvardytas išimtis, kurios šioje byloje nenustatytos. Taigi kasatoriui negalėjo būti išnuomota 0,01 ha miško Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Kasatorius sutinka su šia išvada, tačiau nurodo, kad tai negalėjo būti pagrindas pripažinti negaliojančia valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje valstybinės žemės sklypo ( - ) nuomos sutartis pripažinta negaliojančia dėl nutartyje nurodytų teisės aktų pažeidimų formuojant žemės sklypą ir jį išnuomojant kasatoriui, o ne tik dėl kasatoriui neteisėtai išnuomoto 0,01 ha miško, todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

66Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Neringos miesto savivaldybės valdybos 1999 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 103 1, 2 punktais, tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105, 1999 m. liepos 22 d. priėmimo-perdavimo aktu, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 1929 ir 1999 m. lapkričio 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi buvo pažeistas viešasis interesas užtikrinti vertingos vietovės – Kuršių nerijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, taip pat pažeisti šioje nutartyje nurodyti teisės aktai. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustatyti CPK 346 straipsnyje įtvirtinti kasacijos pagrindai naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinti ginčijami administraciniai aktai ir pripažinti negaliojančiais pastato priėmimo-perdavimo aktas bei valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis.

67Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą

68Nagrinėjamoje byloje kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia, ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes teismas nenustatinėjo ieškinio senaties termino pradžios, netaikė šio termino, nemotyvuodamas tokio sprendimo, nors byloje atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties terminą, tai, kasatoriaus nuomone, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

69Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo trimis atvejais: pirma, kai apeliacinės instancijos teismo nustatomi CPK 329 straipsnio 2, 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindai; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės; trečia, jei pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, grąžinama nagrinėti pirmąja instancija bylos dalis dėl neišspręstų reikalavimų, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodytas dar vienas pagrindas – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Taigi apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais. CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu byla gali būti grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ne besąlygiškai, o tik tada, kai padarytų pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo galimybių perduoti bylą nagrinėti iš naujo ribojimas yra grindžiamas būtinumu sumažinti bylos nagrinėjimo trukmę, poreikiu užtikrinti kuo operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš svarbių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką. Ši teisė gali būti įgyvendinama tik užtikrinus, kad byla nuosekliai judės iš žemesnės teisminės instancijos į aukštesnę ir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnės instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2008; kt.).

70Vienas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai apeliacinės instancijos teismas CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu naikina apskųstą sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte: kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

71Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolio A. B. prašymą, bylos Nr. 3K-3-603/2008; kt.). Minėta, kad byloje nustačius, jog padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir šio pažeidimo (jo padarinių) negali ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas, teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

72Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl ieškinio senaties termino. Nagrinėjamoje byloje atsakovai reiškė prašymą taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį šiuo pagrindu atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas netenkino šio atsakovų prašymo, tačiau sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodė tokio sprendimo motyvų, nepasisakė dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, todėl buvo padarytas CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimas, tačiau šis pažeidimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas pagrindu naikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus.

73Visų pirma, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra visiškai nemotyvuotas, nes teismas atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl ginčijamų administracinių aktų ir valstybinės žemės nuomos sutarties teisėtumo, nurodė padarytų išvadų argumentaciją. Dėl to negalima išvada, kad byloje nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas ir kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą panaikinti sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui padarius proceso teisės normos pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, ar dėl šio pažeidimo buvo neteisinga išspręsta byla ir ar šio pažeidimo (jo padarinių) negali ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis), nes, minėta, byla gali būti grąžinama nagrinėti iš naujo tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią – 2008 m. birželio 4 d., kai prokuroras gavo medžiagą apie atsakovų sudarytą valstybinės žemės sklypo ( - ) nuomos sutartį iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, šios medžiagos tyrimą ir vertinimą prokuroras atliko per vieną mėnesį, ieškinį pateikė 2008 m. liepos 4 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, tai, kad sprendime nepasisakė dėl kasatoriaus nurodomos kitos ieškinio senaties termino pradžios datos, nelaikytina pareigos motyvuoti teismo sprendimą pažeidimu, nes, minėta, teismas neturi pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną byloje dalyvaujančio asmens argumentą. Taigi akivaizdu, kad bylą nagrinėję teismai vienodai sprendė, jog ieškinio senaties terminas šioje byloje nepraleistas, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo naikinti sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes nebuvo nustatyta, kad dėl to, jog šis teismas nemotyvavo dėl ieškinio senaties termino, buvo neteisingai išspęsta byla ir kad nustatyto pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame teisme buvo pareikalauta administracinė byla Nr. I-6-609/2009, spręstas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeista kasatoriaus teisė efektyviai pasinaudoti teise į sprendimo peržiūrėjimą aukštesnės instancijos teisme ar kad sprendimas šioje byloje nebuvo tinkamai peržiūrėtas instancine tvarka. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas pirmosios instancijos teismo proceso teisės normos pažeidimas apeliacinės instancijos teismo ištaisytas, todėl nesudaro pagrindo naikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų. Pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normos pažeidimas nelaikytinas kasacijos pagrindu pagal CPK 346 straipsnio nuostatas.

74Dėl ieškinio senaties termino ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo

75Šioje byloje yra pareikšti administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimai – ginčijami administraciniai aktai ir valstybinės žemės nuomos sutartis. Dėl administracinio pobūdžio reikalavimų aktuali Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, pažymėtina, kad yra vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., byla Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje A-261-1502/2009). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335-08). Tačiau teismui nustačius, kad viešąjį interesą ginantis prokuroras, turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335-08).

76Pasisakant dėl ieškinio senaties termino, prokurorui kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą 2008 m. liepos 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-335-08. Teismas nurodė, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atsakyti ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą terminą nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės.

77Nagrinėjamoje byloje, minėta, nustatyta, kad medžiagą apie atsakovų sudarytą valstybinės žemės sklypo ( - ) nuomos sutartį iš Specialiųjų tyrimo tarnybos prokuroras gavo 2008 m. birželio 4 d., šios medžiagos tyrimą ir vertinimą prokuroras atliko per vieną mėnesį, ieškinį teismui padavė 2008 m. liepos 4 d., todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad terminas kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą nebuvo praleistas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįsta kasatoriaus išdėstytą argumentaciją, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje turėjo būti skaičiuojamas nuo 2006 m. kovo 21 d., kai prokuroras pareiškė prašymą administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009. Minėta, kad šioje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009 buvo reiškiami skirtingi reikalavimai. Administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009 buvo sprendžiamas statybų ( - ) teisėtumo klausimas, ginčijamas administracinis aktas dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, projektavimo sąlygų sąvadas, statybos leidimai. Duomenų apie nagrinėjamoje byloje ginčijamus administracinius sprendimus, išskyrus valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009 nepateikta. Iš tiesų, kaip jau minėta, abiejose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl be teisinio pagrindo, t. y. pažeidžiant Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatas, pakeistos žemės sklypo naudojimo paskirties, kuri aptarta tiek žemės sklypo detaliajame plane, tiek ir valstybinės žemės sklypo nuomos sutartyje. Tačiau kiti su nagrinėjama byla susiję klausimai administracinėje byloje nebuvo sprendžiami. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad prokurorui turėjo būti žinoma apie šioje byloje ginčijamus administracinius aktus jau 2006 m. kovo 21 d., kai buvo kreiptasi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo administracinėje byloje Nr. I-6-609/2009.

78Nagrinėjamoje byloje svarbi aplinkybė, kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje. Ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010). Nagrinėjamoje byloje, minėta, viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti Kuršių nerijos unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, kuriai nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Tačiau ir siekis išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą taip pat yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Sprendžiant šį klausimą, kaip jau pirmiau nurodyta, vertintinos priežastys, dėl kurių nesiimta ginti viešąjį interesą per įmanomai trumpiausią terminą po pažeidimo padarymo: viešojo administravimo subjektų veiksmai, juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai, visų administracinių ir civilinių santykių subjektų veiksmų teisėtumas ir sąžiningumas.

79Šioje byloje yra ginčijami Neringos miesto savivaldybės ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priimti administraciniai aktai, pastarosios institucijos su UAB „Giedra“ sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis. Abi šios institucijos byloje nesutiko su prokuroro pareikštais reikalavimais (po Klaipėdos apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmimo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutiko su prokuroro ieškiniu). Pažymėtina, kad įgyvendinant viešąjį interesą valstybinės žemės naudojimo srityje, disponuojant savivaldybei priklausančiu turtu, valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamos valstybės ir savivaldybės institucijos, kurių sprendimus prokuroras prašo panaikinti šioje byloje. Taigi prokuroras šioje byloje gina viešąjį interesą teritoriniam valstybinio administravimo subjektui ir vietos savivaldos institucijoms pagal kompetenciją veikus neteisėtai, pažeidžiant teisingumo ir sąžiningumo principus bei nepaisant imperatyviųjų įstatymo normų reikalavimų. Institucijos, nevykdančios joms paskirtų funkcijų visuomenei itin svarbioje ir unikalioje Kuršių nerijos teritorijoje, yra atsakingos už atsiradusius tokių veiksmų teisinius padarinius. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt. byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos nr. 3K-3-143/2010).

80Vertinant kito administracinių ir civilinių santykių subjekto – UAB „Giedra“ veiksmus perleidžiant savivaldybės turtą šios bendrovės nuosavybėn ir įgyvendinant tariamą teisę į valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka teisingumo ir sąžiningumo aspektais, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad būtina pakartoti kai kuriuos teisinėms išvadoms padaryti reikšmingus faktinius ir teisinius argumentus.

811995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. I-1105 „Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje“ 1 straipsniu buvo nustatyta, kad Kuršių nerijoje draudžiama statyba ir rekonstrukcija, išskyrus gyvenvietes arba leidus Vyriausybei. Ši nuostata buvo perkelta ir į Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 10 punktą, 11 punkte nustatant, kad Kuršių nerijos gyvenviečių detalieji planai, statinių, inžinerinių komunikacijų ir kitų objektų statybos projektai rengiami, derinami ir tvirtinami teritorijų planavimo normų sąvado ir statybos reglamentų nustatyta tvarka; jų sprendiniai neturi prieštarauti nacionalinio parko planavimo schemai. Pagal Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindinių teiginių 12 punktą statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nebuvo numatyta. Neteisėtais, kaip minėta, administraciniais aktais kasatorius įgijo nuosavybėn bevertį pastatą – autobusų stotelę ( - ) iš karto numatant – nugriovimui, tam, kad galėtų pastatyti naujus pastatus rekreacijai, nors, minėta, naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse statyba nebuvo numatyta. Įgijęs bevertį pastatą ir neketindamas naudoti jo pagal paskirtį, kasatorius įgyvendino tariamą teisę į valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka, nustatytą tiems atvejams, kai valstybinės žemės sklypas yra reikalingas esamo statinio eksploatavimui pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nors iš anksto buvo žinoma, kad tame žemės sklype bus statomi nauji rekreacinės paskirties pastatai, taigi nebuvo teisinio pagrindo valstybinės žemės nuomai ne aukciono tvarka. Dėl nurodytų priežasčių kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Giedra“ veiksmai neatitiko teisingumo ir sąžiningumo principų, o tuo pačiu kasatorius prisiėmė padarinių, kylančių dėl imperatyviųjų įstatymo normų reikalavimų nepaisymo, riziką. Tai inter alia lemia ir taisyklės injuria ius non oritur taikymą ir leidžia pripažinti, kad UAB „Giedra“ lūkesčiai nėra teisėti, todėl negali būti ginami.

82Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno sodininkų bendrija ,,Baltasis gandras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-148/2011; kt.). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ši sąlyga nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir tuo pagrindu atmesti prokuroro ieškinio reikalavimus naikinti neteisėtus administracinius aktus bei pripažinti negaliojančia valstybinės žemės nuomos sutartį.

83Dėl nurodytų argumentų daroma išvada, kad teisinis pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje nenustatytas.

84Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

85Kasaciniame skunde keliamas netinkamas įrodymų vertinimo byloje klausimas, dėstomos faktinės aplinkybės, susijusios su rangos sutarties vykdymu, pastato – autobusų stotelės vertės nustatymu.

86Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

87Dėl pastato – autobusų stotelės vertės nustatymo kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų visumos, pateiktos teismo išvados yra prieštaringos. Byloje nustatyta, kad Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 105 UAB ,,Giedra“ buvo perduotas nusidėvėjęs, nulinės balansinės vertės pastatas – autobusų stotelė( - ). Byloje esančiame VĮ Registrų centro pažymėjime nurodyta, kad pastatas – autobusų stotelė ir kiemo statiniai sunaikinti. Minėta, kad byloje nepateikta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad perduodamas pastatas buvo įvertintas 51 055 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pastatas nebuvo visiškai nusidėvėjęs, tuo pačiu sprendė dėl neteisėtos valstybinės žemės sklypo nuomos ne aukciono tvarka, kai tame sklype nėra jį išsinuomoti pageidaujančiam asmeniui priklausančių pastatų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, siekdama pašalinti nurodytą apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvacijos prieštaravimą, sprendžia, kad teismo išvada dėl neteisėtos valstybinės žemės sklypo, kuriame yra sunykęs, bevertis pastatas, nuomos ne aukciono tvarka yra pagrįsta šioje nutartyje nurodytais motyvais, todėl remdamasi byloje esančių įrodymų visuma kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje įrodyta, jog pastatas – autobusų stotelė ( - ) buvo sunykęs ir bevertis, o toks sprendimas turi reikšmės pasisakant dėl restitucijos taikymo šioje byloje (CPK 185 straipsnis).

88Kasatoriaus nurodomi argumentai dėl pastato ( - ) priklausomybės, Neringos miesto savivaldybės ir UAB „Giedra“ 1996 m. rugsėjo 17 d. remonto darbų rangos sutarties susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatinėjimu, tačiau tai pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai. Kasatoriui nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadų, susijusių su rangos sutarties vertinimu ir pastato ( - ) perdavimu, teisėtumu. Be to, minėta, nurodytos aplinkybės nėra susijusios su bylos dalyku – ginčijamais administraciniais aktais ir valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi, todėl nėra teisiškai reikšmingos šios bylos išsprendimui ir kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

89Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo ir restitucijos taikymo

90Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl restitucijos taikymo, nustatytos pastato – autobusų stotelės vertės ir Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr.124 1 punkto panaikinimo, nurodo, kad teismas nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas, pažeidė kasatoriaus teisę apskųsti teismo priimtą sprendimą aukštesnės instancijos teismui.

91CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant šio Kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad CPK 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje nurodytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad visuotinai pripažįstama, jog principas tantum devolutum quantum appellatum nėra absoliutus inter alia dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos – bendrosios taisyklės išimtys paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius ir pan. Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nelemia, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes.

92Nagrinėjamoje byloje, minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 105, kuriuo UAB ,,Giedra“ buvo perduotas nusidėvėjęs, nulinės balansinės vertės pastatas –( - )autobusų stotelė ( - ) yra neteisėtas, ir kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje nurodytais motyvais sutiko su šia teismo išvada. Nustatęs šio administracinio akto neteisėtumą, apeliacinės instancijos teismas panaikino ir Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr.124 1 punktą, kuriuo buvo papildytas Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 105 1 punktas, įrašant žodžius „nuosavybės teise“, taigi papildant prokuroro prašomą panaikinti administracinį aktą nuostata, kad ( - )autobusų stotelė ( - ) UAB „Giedra“ perduodama nuosavybės teise. Kadangi šis papildymas yra pripažinto neteisėtu administracinio akto dalis, tai kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 320 straipsnio 2 dalyje šiam teismui suteikta teise peržengti apeliacinio skundo ribas, tais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas, kurio buvimas šioje byloje yra nustatytas, pagrįstai savo iniciatyva panaikino ir Neringos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr.124 1 punktą, nors toks reikalavimas byloje ir nebuvo reiškiamas.

93Dėl restitucijos taikymo kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; 2003 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos dailininkų sąjunga v. D. V., bylos Nr. 3K-3-531/2003; kt.). Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, taip pat kaip ir sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, turi būti taikomos atitinkamos teisinės pasekmės – restitucija (CK 6.145 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB ,,Diagnostikos poliklinika“, bylos Nr. 3k-3-662/2004). Taigi apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs panaikinti ginčijamus administracinius aktus ir valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, privalėjo spręsti restitucijos taikymo šioje byloje klausimą, nepriklausomai nuo to, kad toks prašymas ieškovo apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl netinkamai byloje įvertintų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė restitucijos taikymo klausimą šioje byloje ir nepagrįstai įpareigojo UAB „Giedra“ sumokėti į Neringos miesto savivaldybės biudžetą 51 055 Lt už neteisėtai įgytą pastatą – autobusų stotelę su priklausiniais( - ). Minėta, kad pagal byloje esančius duomenis šis pastatas buvo nusidėvėjęs, nulinės balansinės vertės, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis netiesioginiais įrodymais, nustatė šio pastato vertę – 51 055 Lt. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo sumokėti nugriauto pastato vertės sumą į savivaldybės biudžetą naikintina, nusprendžiant, kad šioje byloje restitucija netaikytina, nes pastatas – autobusų stotelė su priklausiniais ( - ) buvo bevertis ir sunaikintas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai konstatavus, tampa teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo argumentai dėl turto vertės nustatymo. Taip pat nėra teisinio pagrindo šioje byloje kasatoriui priteisti jo mokėtą žemės nuomos mokestį už išsinuomotą valstybinės žemės sklypą, nes kasatorius faktiškai naudojosi išsinuomotu žemės sklypu (Žemės nuomos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, CK 6.545 straipsnio 1 dalis, 6.553 straipsnio 2 dalis).

94Nurodytais argumentais kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo šioje byloje (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

95Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

96Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 531,79 Lt tokių išlaidų. Kadangi tenkinama dalis kasacinio skundo, tai kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisti 455,79 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

97Šioje byloje tenkinamas kasatoriaus prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo (įpareigojimo sumokėti į Neringos miesto savivaldybės biudžetą 51 055 Lt), t. y. dalis kasacinio skundo. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Visgi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas restitucijos klausimą sprendė savo iniciatyva, ieškovas tokio reikalavimo nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo pareiškęs, todėl iš ieškovo neturėtų būti priteisiamas žyminis mokestis už jo nepareikštų reikalavimų atmetimą (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Atsižvelgiant į šio ginčo specifiką iš valstybės biudžeto kasatoriui grąžintinas jo paduodant kasacinį skundą sumokėtas 1531,65 Lt žyminis mokestis. Nusprendus iš kasatoriaus priteisti 455,79 Lt bylinėjimosi išlaidų šia suma mažinamas grąžintinas iš valstybės biudžeto 1531,65 Lt žyminis mokestis, ir kasatoriui iš valstybės biudžeto grąžintina 1075,86 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą, suma. Be to, CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš UAB „Giedra“ valstybei priteista 1532 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

98Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

99Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. sprendimo dalį, kuria taikant restituciją UAB „Giedra“ įpareigota sumokėti į Neringos miesto savivaldybės biudžetą 51 055 Lt už neteisėtai įgytą pastatą – autobusų stotelę su priklausiniais ( - ) ir dalį, kuria valstybei priteista 1532 (vienas tūkstantis penki šimtai trisdešimt du) Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikinti. Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

100Grąžinti kasatoriui UAB „Giedra“ iš valstybės biudžeto 1075,86 Lt (vieno tūkstančio septyniasdešimt penkių Lt 86 ct) žyminį mokestį, sumokėtą paduodant kasacinį skundą.

101Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.