Byla e2A-883-560/2017
Dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo UADBB „MAI Baltic“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Baltic Solutions Transport“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Ars Shipping“ ieškinį atsakovei UAB „Baltic Solutions Transport“ dėl skolos priteisimo ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, bei atsakovės UAB „Baltic Solutions Transport“ priešieškinį ieškovei UAB „Ars Shipping“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo UADBB „MAI Baltic“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė UAB „Ars Shipping“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovės UAB „Baltic Solutions Transport“ atliktą įskaitymą ieškovės atžvilgiu negaliojančiu, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 2 800,00 Eur skolą, 105,68 Eur palūkanų, 8,4 procentus metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-10-28 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis Nr. 3362-1, kuria ieškovė įsipareigojo krovinį pervežti sutarta tvarka ir terminais, o atsakovė – sumokėti už pervežimo paslaugas. Sutarties 1.2 punkte nustatyta, jog atsakovė įsipareigoja organizuoti pakrovimo-iškrovimo darbus. Atsakovei pakrovus krovinį transporto priemonė atvyko į sekančią pakrovimo vietą, kur ieškovė pakrovė dar vieną krovinį, kurį turėjo pristatyti kitam gavėjui. Po pakrovimo buvo uždėta muitinės plomba, kuri nuimta išmuitinus krovinį ir pristačius jį gavėjui. 2014-11-07 apie 14.00 val. buvo atliktas patikrinimas ar plomba nepažeista, po muitinės procedūrų, krovinys buvo pristatytas į krovinio iškrovimo vietą, kur plomba buvo nuimta. Iškrovimo metu pastebėta, kad kelios paletės pažeistos, dėžės iškritusios. Gavėjo atstovas atliko krovinio iškrovimo darbus, krovinį priėmė ir pasirašė važtaraštyje. Jokių pretenzijų nei raštu, nei žodžiu dėl krovinio trūkumo nepareiškė ir važtaraštyje nieko nepažymėjo. 2014-11-08 priekaba buvo užplombuota ir ieškovės transporto priemonė išvyko į sekančia iškrovimo vietą. 2014-11-08 apie 18.00 val. vairuotojui paskambino gavėjo atstovas ir pareiškė reklamaciją (pretenziją) dėl krovinio trūkumo. 2014-11-11 ieškovė gavo atsakovės pretenziją, kurioje buvo nurodyta, jog 2014-11-07 atidarius mašiną buvo pastebėta, kad 3 paletės yra akivaizdžiai pažeistos, dėžės iškritusios. 2014-11-08 buvo užfiksuotas prekių trūkumas. Prekių trūkumo aktas buvo sudarytas 2014-11-10, dėl to atsakovė patyrė nuostolių, kurie sudaro 8 606,49 Eur. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės pretenzija, 2014-11-26 pateikė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą Serija ARS-S Nr. 003037, kurią atsakovė buvo įsipareigojusi apmokėti, o 2014-11-27 pateikė atsakymą į pretenziją, kuriame nurodė, kad nesutinka su pretenzija. Atsakovei neatsiskaičius, ieškovė 2015-01-15 kreipėsi į atsakovę su pretenzija, kuria pareikalavo iki 2015-01-25 sumokėti 2 800,00 Eur įsiskolinimą bei 8,4 procentų dydžio metines palūkanas. 2015-01-22 ieškovė gavo atsakovės atsakymą, kuriuo ši atsisakė tenkinti pretenziją ir atlikusi įskaitymą, pareikalavo atlyginti 5 806,50 Eur patirtus nuostolius dėl neva vežimo metu padarytos žalos. Ieškovė, nesutikdama atsakovės pozicija, 2015-02-18 pateikė atsakymą, jog atsakovės pozicija yra nepagrįsta.
  2. Atsakovė UAB „Baltic Solutions Transport“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad įskaitymas buvo teisėtas, todėl prievolė sumokėti vežimo užmokestį yra pasibaigusi. Įskaitymo metu, 2015-01-22, šalys neabejotinai turėjo abipusių ir priešpriešinių, vienarūšių reikalavimų viena šalis reikalavo vežimo užmokesčio sumokėjimo, kita – nuostolių atlyginimo. Reikalavimai buvo galiojantys, vykdytini ir apibrėžti – abiejų reikalavimų sumos aiškios.
  3. Atsakovė UAB „Baltic Solutions Transport“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti žalą pagal sutartį, pagal kurią susidarė ieškinyje nurodyta vežimo užmokesčio skola. Nurodė, kad atsakovės krovinys neužėmė viso puspriekabės ploto, todėl pakrovimo vietoje transporto priemonė su kroviniu nebuvo užplombuota. Priimdama krovinį, ieškovė nepadarė jokių išlygų dėl krovinio trūkumo ar apgadinimų, todėl preziumuojama, kad vežimui buvo perduotos 22 paletės krovinio be jokių pažeidimų. Transporto priemonė su kroviniu į paskirties vietą atvyko 2014-11-07, atidarius krovinių sekciją, buvo pastebėta netinkama krovinio būklė – išvirtusios, netvarkingos dėžės. Apie tai nedelsiant žodžiu buvo informuotas ieškovės vairuotojas ir kroviniui dar esant transporto priemonėje buvo padarytos nuotraukos. Vadovaujantis CMR konvencijos 30 straipsniu, tai, kad važtaraštyje nebuvo padarytas įrašas dėl krovinio trūkumo jokios reikšmės neturi – CMR konvencija leidžia ir pripažįsta tiek žodines, tiek rašytines reklamacijas. Ieškovė pristatymo vietoje jokių veiksmų nesiėmė – priešingai, išvyko nesulaukusi krovinio skaičiavimo rezultatų. Be to, vairuotojas pateikė gavėjui tikrovės neatitinkančią informaciją, jog krovinys tokioje būklėje buvo pakrautas atsakovės sandėlyje. Pakrovimo vietoje važtaraštyje apie netinkamą krovinio būklę nebuvo pažymėta. Nepranešdama apie krovinio trūkumą iš iškrovimo vietos, ieškovė pažeidė sutarties Nr. 3362-1 2.5 punktą. 2014-11-11 atsakovė ieškovei pateikė pretenziją. Tolesnis šalių susirašinėjimas dėl šios pretenzijos tenkinimo vyko raštu. 2014-11-10 krovinio gavėjo TOO „Elita“ pretenzijoje nurodytą nuostolių sumą, 8 606,5 Eur, atsakovė krovinio gavėjui atlygino tarpusavio užskaitų būdu.
  4. Ieškovė UAB „Ars Shipping“ pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės vilkikui atvykus į muitinės terminalą Uralske, transporto priemonė ir krovinys buvo pateiktas muitinės kontrolei. Jokių nei plombos, nei plombavimo troso pažeidimų nebuvo nustatyta, jokių pažeidimų nenustatė ir krovinio gavėjas. Tai reiškia, jog krovinio gabenimo metu joks fizinis poveikis jam nebuvo daromas. Išvirtusios kelios dėžės buvo pastebėtos tik įpusėjus krovinio iškrovimui, o ne iškarto atidarius vilkiko puspriekabę. Krovinį iškraunant, gavėjo atstovas jokių pretenzijų dėl krovinio trūkumo nei raštu, nei žodžiu nepateikė. Pretenzija apie krovinio dalies trūkumą buvo pareikšta tik tuomet, kai vilkiko vairuotojas buvo bevykstąs į kitą išsikrovimo vietą ir objektyviai nebegalėjo įvertinti krovinio. Aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtina ieškovės vairuotojo – V. S. parodymai.
  5. Trečiasis asmuo UADBB „MAI Baltic“ atsiliepimų į ieškinį ir priešieškinį nepatiekė.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-07-15 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino atsakovės UAB „Baltic Solutions Transport“ atliktą įskaitymą (2015-01-22) ieškovės UAB „Ars Shipping“ atžvilgiu negaliojančiu, priteisė ieškovei UAB „Ars Shipping“ iš atsakovės UAB „Baltic Solutions Transport“ 2 800,00 Eur skolą, 105,68 Eur palūkanų, 8,4 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (2 905,68 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme (2015-04-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 516,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priešieškinį atmetė.
  2. Teismas pažymėjo, jog remiantis sutarties 1.2 punktu atsakovė įsipareigojo organizuoti pakrovimo-iškrovimo darbus bei pateikti krovinio pervežimui reikalingus dokumentus. Tiek atsakovei, tiek ieškovei pakrovus savo krovinius į krovininio automobilio priekabą, buvo atliktos visos muitinės procedūros ir priekaba užplombuota, o atidaryta tik pristačius krovinį gavėjui. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, jog yra tikėtina, kad krovinio trūkumas negalėjo atsirasti tol, kol nebuvo atidaryta krovininio automobilio priekaba. Krovininiam automobiliui atvykus į muitinės terminalą Uralsko mieste, plomba buvo patikrinta, jokių jos pažeidimų nenustatyta. Atlikus krovinio išmuitinimo procedūras krovinys buvo pristatytas gavėjui, kur užplombuota priekaba buvo atidaryta atsakovės atstovo. Taip pat nustatyta, kad atsakovė krovinio iškrovimo metu nepareiškė jokių nei žodinių, nei rašytinių pretenzijų dėl krovinio trūkumo. Krovininio automobilio priekabą atidarė ir krovinį iškrovė atsakovės atstovai, kurie turėjo visas galimybes įvertinti krovinį. Nepaisant to, krovinys buvo suskaičiuotas ieškovės atstovui išvykus į kitą išsikrovimo vietą, todėl teismas sprendė, kad remiantis šiomis aplinkybėmis, ieškovė gali būti atleista nuo atsakomybės dėl dalies krovinio praradimo.
  3. Atsakovės atstovas, jei jam būtų kilę abejonių dėl krovinio kiekio, privalėjo nepriimti krovinio tol, kol jis nebuvo patikrintas ir suskaičiuotas, tačiau jį priėmė visą ir nedalyvaujant ieškovės atstovui suskaičiavo tik tuomet, kai krovinys jau buvo krovinio gavėjo žinioje ir dispozicijoje. Pristačius krovinį buvo užfiksuotos kelios išvirtusios dėžės, o tai nesukelia jokio pagrindo teigti apie dalies krovinio paradimą. Remdamasis tuo, kad pakrovimo, iškrovimo darbus organizavo pati atsakovė, teismas laikė, kad vežėjas remiantis CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčiu atleidžiamas nuo atsakomybės už išvirtusį krovinį dėl ypatingos rizikos, t. y. kad krovinį pakrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo vardu.
  4. Krovinio iškrovimo metu dalyvavo ir važtaraštyje pasirašė gavėjo atstovas, kuris jokių krovinio trūkumų ar žalos važtaraštyje nenurodė. Krovinys laikomas atiduotu, kai gavėjas pasirašo važtaraštyje, taigi nuo šio momento krovinio gavėjui perėjo atsakomybė už daikto praradimą, trūkumą ar sužalojimą, todėl, atitinkamai, ši atsakomybė negali būti taikoma ieškovei (CMR 17 straipsnio 1 punktas).
  5. Atsakovė teigia, kad krovinio trūkumas galėjo atsirasti ir nepažeidus plombos, tačiau tai tik atsakovės nepatvirtinta įrodymais versija. Teismas nesutiko su atsakovės teiginiais, jog jei krovinys atvyko pas gavėją tokioje būklėje, vadinasi, prieiga prie krovinio buvo galima vežimo metu ir tai jau yra ieškovės atsakomybės dalykas. Be to, kaip nurodė ieškovė, išvirtusios kelios dėžės buvo pastebėtos tik įpusėjus krovinio iškrovimui, krovinį iškraunant dalyvavo krovinio gavėjo atstovas vardu V., kuris jokių pretenzijų dėl krovinio nepateikė, o pretenzija apie krovinio dalies trūkumą buvo pareikšta tik tuomet, kai vilkiko vairuotojas buvo bevykstąs į kitą išsikrovimo vietą. Atsakovė neįrodė, jog ieškovė atliko neteisėtus veiksmus – prarado dalį krovinio ir kad dalis krovinio dingo, dėl ko ieškovė negali būti atsakinga už dalies krovinio praradimą. Kadangi nėra sąlygų, būtinų ieškovės atsakomybei kilti, atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovės nuostolių, atsiradusių ne dėl ieškovės kaltės, atlyginimo. Dėl šios priežasties atsakovės priešieškinį teismas atmetė.
  6. Tam, kad galėtų įvykti skolos įskaitymas, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų. Atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymo ieškovės atžvilgiu, kadangi ieškovė nėra atsakinga už minėtą neva dalies krovinio praradimą.
  7. Atsakovė pagal sutartį įsipareigojo už ieškovės suteiktas pervežimo paslaugas sumokėti per 30 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos-faktūros ir važtaraščio su krovinio gavimo data ir gavėjo vardu, pavarde, parašu originalų gavimo. 2014-11-26 ieškovė pateikė PVM sąskaitą-faktūrą, taip pat atsakovei buvo pateikti ir kiti pagal sutartį reikalaujami dokumentai. Teismui konstatavus ieškovės atleidimą nuo atsakomybės už krovinio praradimą, trūkumą ar sugadinimą bei atsakovei už krovinio vežimą nesumokėjus pagal 2014-11-26 PVM sąskaitą-faktūrą, teismas sprendė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 2 800,00 Eur bei priteisė šią sumą iš atsakovės ieškovės naudai.

    7

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovė UAB „Baltic Solutions Transport“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2016-07-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį – tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas netinkamai identifikavo ginčo esmę, dėl to pritaikė netinkamas teisės normas. Civilinės atsakomybės taikymui reikalinga nustatyti skolininko kaltę, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį bei padarytos žalos faktą bei dydį. Šioje byloje teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nagrinėjo ne šiuos klausimus, o vežėjo atleidimo nuo atsakomybės, esant ypatingoms CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c) papunktyje numatytoms aplinkybėms, klausimą.
  2. Pagal CMR Konvencijos 30 straipsnį teismas, visų pirma turėjo nustatyti, ar dalies krovinio trūkumas laikytinas akivaizdžiu, ar neakivaizdžiu. Šio klausimo teismas nenagrinėjo.
  3. Dalies krovinio trūkumas nebuvo akivaizdus – tam reikėjo ne tik suskaičiuoti gautų palečių kiekį, nurodytą CMR važtaraštyje, bet ir sutikrinti gautų prekių asortimentą su krovinį lydėjusiais „invoisais“, todėl nedelsiant po to, kai trūkumas buvo nustatytas, ieškovei buvo pateikta rašytinė reklamacija – pretenzija (2014-11-11), nepraleidžiant CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Tai iš dalies pripažino ir teismas.
  4. Atsakovė, susipažinusi su notarine tvarka tvirtintais liudytojo parodymais, reiškė prašymą apklausti vairuotoją teismo posėdyje, tačiau teismas prašymą tenkino formaliai. Notarine tvarka patvirtinti liudytojo parodymai būtų galimas įrodymas tik išimtiniais atvejais, ko šioje byloje nenustatyta. Tai, kad liudytojas yra Baltarusijos pilietis, nėra išimtinė aplinkybė. Byloje esant prieštaringiems įrodymams, ir nesant jokių įrodymų, patvirtinančių liudytojo negalėjimą atvykti į teismo posėdį, teismas neturėjo pagrindo vertinti šių parodymų, arba vertinti juos kritiškai ir pasisakyti dėl priešingų įrodymų atmetimo pagrindų. Teismas nepasisakė dėl krovinio gavėjo, esančio Kazachstane, rašto.
  5. Įrodymų visuma rodo, kad iškrovimo metu vairuotojas buvo informuotas apie netinkamą krovinio būklę – ieškovė neginčija išvirtusių palečių fotografavimo, krovinio gavėjas patvirtino, kad vairuotojas žodžiu apie netinkamą krovinio būklę buvo informuotas, tokio išvirtimo vairuotojas negalėjo nepastebėti, todėl turi būti sprendžiama, kad žodinis bendro pobūdžio pranešimas apie krovinio netinkamą būklę vairuotojui buvo pateiktas. Teismas supainiojo reklamacijos ir pretenzijos sąvokas. CMR konvencijos 30 straipsnyje minimos pretenzijos nėra tos, kuriose turėtų būti nurodytas nuostolių ir žalos dydis bei pridedami įrodantys dokumentai, kaip yra pretenzijų, reiškiamų 32 straipsnio atveju. 30 straipsnio reklamacijos (pretenzijos) yra bendro pobūdžio pranešimas vežėjui apie atvežto krovinio defektus.
  6. Kasacinis teismas pasisakė, kad „reklamacijos, numatytos 30 straipsnio 1 dalyje, tikslas – kuriuo nors būdu suteikti vežėjui informaciją apie akivaizdžius trūkumus, kad vežėjas galėtų tuoj pat imtis neatidėliotinų veiksmų žalos dydžiui, jos pobūdžiui ir susidarymo mechanizmui nustatyti“, tačiau ieškovė jokių aktyvių veiksmų nesiėmė.
  7. CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalis nustato tik krovinio būklės jo perdavimo metu prezumpciją, kuri yra paneigiama. Faktą, jog dalis krovinio buvo prarasta vežimo metu, įrodo: 1) krovinio pakrovimo ir pristatymo nuotraukos, 2) krovinys buvo pristatytas darbo dienos pabaigoje, todėl sandėlio darbo laiko gavėjas nebeturėjo galimybės detaliai perskaičiuoti krovinio. Skaičiavimas atliktas 2014-11-08, surašytas aktas, apie tai telefonu informuotas vairuotojas, kuris į pakrovimo vietą negrįžo. Pretenzija pareikšta 2014-11-11, 3) ieškovė nėra užfiksavusi krovinio būklės prieš plombavimą Lietuvoje. Plombavimui pateikiama pakrauta transporto priemonė, plombuojantis pareigūnas neturi galimybės patikrinti krovinio būklės transporto priemonės viduryje, tokia pati situacija – nuimant plombą, todėl pažeidimas galėjo atsirasti ir iki plombavimo, 4) krovinio gavėjas patvirtino, kad iškrovimo metu jis žodžiu vairuotoją informavo apie netinkamą krovinio būklę; 5) ieškovė vengė vairuotojo apklausos teismo posėdyje.
  8. Krovinio iškrovimo procesas galėtų būti tinkamas pagrindas atleisti vežėją nuo atsakomybės tokiais atvejais, kai pats iškrovimo procesas sąlygojo žalą. Šiuo konkrečiu atveju, iškrovimo metu žala neatsirado, todėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c) papunkčiu nėra pagrindo vadovautis.
  9. Kadangi ieškovė pasitelkė kitą vežėją, t. y. UAB „ARS transport“, į bylą ši vežėja turėjo būti traukiama trečiuoju asmeniu. Atsakovė reiškė tokį prašymą, tačiau teismas jį atmetė, o priimdamas sprendimą, pasisakė dėl UAB „ARS transport“ teisių ir pareigų.
  10. Ieškovė UAB „Ars Shipping“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas aiškiai konstatavo, jog daro išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, o kadangi nėra sąlygų, būtinų ieškovės atsakomybei kilti, atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovės nuostolių, atsiradusių ne dėl ieškovo kaltės, atlyginimo. Taigi, teismas, nenustatęs vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, teisingai sprendė, jog tokiu atveju civilinė atsakomybė negalima.
  11. Teismo išvada, kad nėra neteisėtų veiksmų, yra pagrįsta, kadangi, pirma, 2015-10-28 vilkikas su pakrautais kroviniais nuvyko į muitinę, kur vilkikas su puspriekabe ir joje buvusiais kroviniais pasverti, kadangi vilkiko puspriekabėje buvę kroviniai, atitiko krovinių dokumentus, puspriekabė buvo užplombuota. Vilkikui atvykus į muitinės terminalą Uralsko mieste, jokių nei plombos, nei plombavimo troso pažeidimų nebuvo nustatyta. 2015-11-07 iškrovimo vietoje dalyvaujant krovinio gavėjui TOO „Elita“, nustatyta, kad krovinio plomba nėra pažeista. Tai patvirtina, jog nepaisant aplinkybės, kad atsakovės krovinys buvo gabenamas kartu su kitu kroviniu, nei ieškovė, nei vilkiko vairuotojas objektyviai neturėjo galimybės daryti įtakos pačiam kroviniui, t. y. jo kiekiui, kadangi į muitinę puspriekabė atvyko su visu atsakovės kroviniu, kur jis buvo užplombuotas ir nepažeista plomba nuimta tik iškrovimo vietoje pas krovinio gavėją.
  12. Antra, teismas, padarė teisingą išvadą, kad atsakovė krovinio iškrovimo metu nepareiškė jokių pretenzijų dėl krovinio trūkumo, kai krovininio automobilio priekabą atidarė ir krovinį iškrovė atsakovės atstovai, kurie turėjo visas galimybes įvertinti krovinį, tačiau krovinys buvo suskaičiuotas ieškovės atstovui išvykus į kitą išsikrovimo vietą. Iš tokios išvados seka, jog teismas krovinio kiekio trūkumą laikė akivaizdžiu. Todėl nepagrįstas yra atsakovės teiginys, jog šio klausimo teismas nenagrinėjo. Ši išvada yra pagrįsta. Iš 2015-11-10 pažymos apie siuntos pristatymą matyti, kad krovinio gavėjas deklaruoja pasigedęs ne prekių vienetų, o tam tikros rūšies prekių komplektų ir/ar dėžių, kas patvirtina, jog toks trūkumas yra „matomas ir be išpakavimo“, o tai reiškia yra akivaizdus, todėl galėjo ir turėjo būti nustatomas iš karto. Ir pati atsakovė ginčo nagrinėjimo pradžioje laikėsi pozicijos, kad krovinio trūkumas buvo akivaizdus.
  13. Trečia, teismas nesupainiojo reklamacijos ir pretenzijos sąvokų. Teismas vartojo sąvoką pretenzija, kadangi tokia sąvoka vartojama CMR konvencijos 30 straipsnio lietuviškame tekste, bei padarė teisingą išvadą, kad iškrovimo metu nei žodinė, nei rašytinė reklamacija (pretenzija) dėl krovinio trūkumo pareikšta nebuvo. Pastebėta, kad kelios dėžės yra išvirtusios, tik įpusėjus krovinio iškrovimui. Krovinio gavėjo atstovas jokių pretenzijų dėl krovinio nei raštu, nei žodžiu nepateikė. Reklamacija dėl krovinio dalies trūkumo buvo pareikšta ieškovui tik kitą dieną, t. y. tuomet, kai vilkiko vairuotojas buvo bevykstąs į kitą išsikrovimo vietą ir objektyviai nebegalėjo įvertinti krovinio. Šis aplinkybes patvirtina ieškovės vairuotojo parodymai, kuriais teismas pagrįstai vadovavosi, kadangi jį apklausti teismo posėdyje buvo per daug sudėtinga, nes liudytojas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, ir nors jo darbdavys yra Lietuvos įmonė, dėl savo darbo pobūdžio liudytojas praktiškai nebūna Lietuvoje.
  14. Ketvirta, kadangi krovinio iškrovimo metu ieškovei nebuvo pareikšta reklamacija, ji neteko galimybės tuoj pat imtis neatidėliotinų veiksmų galimai žalai nustatyti. Jei ieškovės vairuotojui atsakovė būtų pareiškusi bet kokias pretenzijas dėl galimo krovinio trūkumo, vairuotojas nebūtų išvykęs iš iškrovimo vietos ir būtų reikalavęs krovinį perskaičiuoti jam dalyvaujant. Todėl ieškovė negali sutikti su atsakovės teiginiais, neva ieškovė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir nebendradarbiavo su atsakove, kadangi tokia galimybė iš ieškovės buvo atimta.
  15. Penkta, kadangi krovinio gavėjas priėmė krovinį ir nei jis, nei atsakovė nepareiškė ieškovei reklamacijos dėl tariamo krovinio trūkumo, vadovaujantis CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalimi, įsigaliojo prezumpcija dėl tinkamos krovinio būklės jo pristatymo metu. Apeliaciniame skunde nurodytos prielaidos ir samprotavimai jokiu būdu nepaneigia šios prezumpcijos.
  16. Kadangi krovinio gavėjas CMR važtaraštyje pažymėjo, jog priėmė visą krovinį, todėl ieškovės kaltės prezumpcija išnyko nuo to momento, kai buvo perduotas krovinys ir padarytas toks įrašas CMR važtaraštyje. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė turi būti atleista nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c papunktį, kadangi krovinio trūkumas galėjo atsirasti dėl ypatingos rizikos, t. y. kad krovinį iškrovė atsakovo nurodytas krovinio gavėjas.
  17. Teismas nepasisakė dėl UAB „ARS Transport“ teisių ir pareigų. Be to, faktinės vežėjos įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu neatitiktų proceso operatyvumo ir koncentruotumo.
  18. Trečiasis asmuo UADBB „MAI Baltic“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas atmetamas.

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai iš esmės nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014-10-28 tarp šalių buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis Nr. 3362-1. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo krovinį pervežti sutarta tvarka ir terminais, o atsakovė – sumokėti už pervežimo paslaugas. Sutarties 1.2 punkte šalys susitarė, jog atsakovė įsipareigoja organizuoti pakrovimo-iškrovimo darbus. Po krovinio pakrovimo buvo uždėta muitinės plomba Nr. S574380, tai užfiksuota TIR knygelėje. Plomba buvo uždėta muitinės pareigūno išvykstant ir nuimta išmuitinus krovinį ir pristačius jį gavėjui. 2014-11-07 apie 14.00 val. buvo atliktas patikrinimas ar plomba nepažeista, po muitinės procedūrų, krovinys buvo pristatytas į krovinio iškrovimo vietą. Čia plomba buvo nufotografuota ir nuimta. Iškrovimo metu pastebėta, kad kelios paletės pažeistos, dėžės iškritusios. Gavėjo atstovas atliko krovinio iškrovimo darbus, krovinį priėmė ir pasirašė važtaraštyje. Jokių pretenzijų nei raštu, nei žodžiu dėl krovinio trūkumo nepareiškė ir važtaraštyje nieko nepažymėjo.
  4. 2014-11-08 ieškovės vairuotojui paskambino gavėjo atstovas ir pareiškė reklamaciją (pretenziją) dėl krovinio trūkumo, tuo metu ieškovės vairuotojas vyko į kitą iškrovimo vietą. 2014-11-11 ieškovė gavo atsakovės pretenziją, kurioje buvo nurodyta, jog 2014-11-07 vakare, Uralske išmuitinus krovinį ir atidarius mašiną buvo pastebėta, kad 3 paletės yra akivaizdžiai pažeistos, dėžės iškritusios. 2014-11-08 buvo užfiksuotas prekių trūkumas. Prekių trūkumo aktas buvo sudarytas 2014-11-10, nurodyta, jog dėl to atsakovė patyrė nuostolių, kurie sudaro 8 606,49 Eur. Ieškovė, nesutikdama su pretenzijoje pateikiamais reikalavimais, 2014-11-26 pateikė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą Serija ARS-S Nr. 003037, kurią pagal sutarties sąlygas atsakovė įsipareigojo apmokėti per 30 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos-faktūros ir važtaraščio su krovinio gavimo data ir gavėjo vardu, pavarde, parašu originalų gavimo, o 2014-11-27 – atsakymą į atsakovės pretenziją, kurioje nurodė, kad nesutinka su ja. Atsakovei neatsiskaičius, ieškovė 2015-01-15 kreipėsi į atsakovę su pretenzija, kuria pareikalavo iki 2015-01-25 sumokėti 2 800,00 Eur įsiskolinimą už suteiktas pervežimo paslaugas bei 8,4 procentų dydžio metines palūkanas. 2015-01-22 ieškovė gavo atsakovės atsakymą į pretenziją, kuriuo atsisakė tenkinti pretenziją ir atlikusi įskaitymą pareikalavo atlyginti 5 806,50 Eur patirtus nuostolius. Ieškovė, nesutikdama su atsakyme pateikta atsakovės pozicija, 2015-02-18 pateikė atsakymą, jog atsakovės pozicija yra nepagrįsta.

12Dėl atsakomybės už krovinio dalies praradimą

  1. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo ginčo esmę, dėl to pritaikė netinkamas materialinės teisės normas – nagrinėjo ne ieškovės civilinės atsakomybės, o vežėjo atleidimo nuo atsakomybės, esant ypatingoms CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c) papunktyje numatytoms aplinkybėms, klausimą. Teisėjų kolegija su šiuo ir jį detalizuojančiais atsakovės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovei, nurodžiusiai, kad teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, jog daro išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė atliko neteisėtus veiksmus – prarado dalį krovinio ir kad dalis krovinio dingo, dėl ko ieškovė negali būti atsakinga už dalies krovinio praradimą. Kadangi nėra sąlygų, būtinų ieškovės atsakomybei kilti, atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovės nuostolių, atsiradusių ne dėl ieškovo kaltės, atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie teiginiai, eksplicitiškai išdėstyti skundžiamame sprendime, kaip teisingai nurodo ieškovė, yra pagrindu konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, sprendė, jog tokiu atveju civilinė atsakomybė negalima, kas savaime pagrindžia aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ieškovės civilinės atsakomybės klausimą. Remdamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija atsakovės argumentus, susijusius su netinkamu ginčo esmės identifikavimu, atmeta.
  2. Atsakovė nurodo, jog CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta krovinio būklės jo perdavimo metu prezumpcija nagrinėjamu atveju netaikytina, nes atsakovė, laikydamasi minėto konvencijos straipsnio, tinkamai informavo ieškovę apie krovinio dalies praradimą, ką nepagrįstai ignoravo pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais atsakovės argumentais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CRM konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento. Taigi, viena prielaidų vežėjo kaltei preziumuoti ir jo atsakomybei taikyti turi būti nustatytas faktas, kad krovinys sugadintas vežimo metu, t. y. nuo jo priėmimo vežti iki perdavimo gavėjui momento. Vežimo metu įvykusiam krovinio apgadinimui ar trūkumui užfiksuoti CMR konvencijos 30 straipsnio 1–2 dalyje nustatyta reklamacijų pateikimo tvarka, kuri priklauso nuo krovinio trūkumų akivaizdumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lietuviškame CMR konvencijos 30 straipsnio tekste vartojamas „pretenzijos“ terminas, tačiau šiame straipsnyje kalbama apie informacinio pobūdžio reklamacijas. Pagal CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalį, jei gavėjas priimta krovinį neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai, manoma, jog gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nustatyta važtaraštyje; akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti reiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu arba, jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, ne vėliau kaip per septynias darbo dienas po krovinio priėmimo (neįskaitant sekmadienių ir šventinių dienų). Tuo atveju, kai krovinio nuostoliai ar sugadinimas išoriškai neakivaizdūs, pretenzijos turi būti reiškiamos raštu. Taigi, jeigu neakivaizdžių nuostolių ar krovinio sugadinimo atveju gavėjas, priėmęs krovinį drauge su vežėju, nepateikė jam reklamacijų per septynias dienas po krovinio priėmimo (neįskaitant sekmadienių ir šventės dienų), laikoma, kad jis priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje. Tokiu atveju įsigalioja CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija dėl tinkamos krovinio būklės jo pristatymo metu. Krovinio priėmimas, kai gavėjas kartu su vežėju tinkamai nepatikrina priimtų prekių būklės arba nepareiškia pretenzijų, kaip to reikalaujama CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje, yra prima facie įrodymas, kad prekių siunta gauta tokia, kokia nurodyta važtaraštyje, tačiau gavėjas ar kitas prekėmis suinteresuotas asmuo gali jį nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2014).
  3. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju taip pat yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).
  4. Remdamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nesutinka su atsakovės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar dalies krovinio trūkumas laikytinas akivaizdžiu, ar ne. Priešingai, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, jog iš skundžiamame procesiniame sprendime išdėstytų pirmosios instancijos teismo motyvų galima pagrįstai spręsti, jog pirmosios instancijos teismas krovinio kiekio trūkumą laikė akivaizdžiu, reklamacija dėl kurio turėjo būti padaroma nedelsiant. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad kiekvienas procesinio sprendimo aspektas nėra išsamiai ir preciziškai atspindėtas procesinio sprendimo tekste, savaime nėra pagrindu konstatuoti tokio sprendimo ydingumą. Procesinis sprendimas turi būti vertinamas ne paviršutiniškai, prioritetą teikiant pažodinei jo teksto reikšmei, o koncentruojantis į sprendimo esmę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju skundžiamo procesinio sprendimo turinys suponuoja, kad minėtas aspektas yra tirtas ir vertintas, todėl su tuo susijusius atsakovės argumentus atmeta.
  5. Atsakovės vertinimu, dalies krovinio trūkumas nebuvo akivaizdus. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad krovinio gavėjo sudarytas prekių priėmimo aktas patvirtina, jog deklaruojama, kad trūksta ne kelių vienetų prekių, o reikšmingos jų apimties. Ne mažiau svarbu, kad pati atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, jog dalies krovinio trūkumas yra akivaizdus (tokia pozicija yra išdėstyta atsiliepime į ieškinį). Tai patvirtina ir į bylą pateiktos pristatyto krovinio nuotraukos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytos aplinkybės yra pakankamu pagrindu konstatuoti dalies krovinio trūkumo akivaizdumą bei atsakovės argumentus, kuriais siekiama suformuoti priešingą teismo įsitikinimą, atmesti, kaip nepagrįstus.
  6. Kaip minėta, vadovaujantis CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalimi, akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti reiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu. Atsakovės teigimu, tokia pretenzija (reklamacija) buvo pareikšta. Teisėjų kolegija su šiuo ir susijusiais atsakovės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš bylos duomenų, vadovaujantis tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, galima spręsti tik tai, kad krovinio priėmimo metu ieškovės atstovui buvo žinoma apie iškraunant krovinį pastebėtą dėžių išvirtimą, tačiau spręsti, kad krovinio priėmimo metu buvo pareikšta pretenzija (reklamacija) dėl krovinio dalies trūkumo pagrindo nėra, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokia pretenzija (reklamacija) buvo pateikta kitą dieną, kuo remiantis, darytina išvada, kad terminas pretenzijai (reklamacijai) pareikšti šiuo atveju buvo praleistas. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta skirstoma pagal bendrąją taisyklę (CPK 178 straipsnis) – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė aplinkybės, jog pretenzija (reklamacija) dėl akivaizdaus krovinio dalies trūkumo buvo pareikšta laiku, neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog notarine tvarka patvirtinti liudytojo parodymai buvo vertinami kitų į bylą pateiktų įrodymų kontekste, pagrindo atsisakyti juos vertinti teisėjų kolegija nenustatė, o tai, kad pirmosios instancijos teismas eksplicitiškai skundžiamame sprendime nepasisakė dėl krovinio gavėjo rašto, nereiškia, kad jis nebuvo tirtas ir vertintas. Apibendrindama pastaruosius motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo, jam sprendžiant dėl to, ar buvo pareikšta pretenzija (reklamacija) dėl akivaizdaus krovinio dalies trūkumo CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, padarytų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimų nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodo, jog tai, kad nagrinėjamame kontekste pirmosios instancijos teismas vartojo pretenzijos, o ne reklamacijos terminą, neimplikuoja fakto, kad teismas neteisingai interpretavo CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalies turinį, o iš skundžiamo sprendimo matyti, kad konvencijos nuostatų turinys yra suvoktas tinkamai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atsakovės argumentus, susijusius su pretenzijų (reklamacijų) pagal CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalį pateikimu, atmeta ir konstatuoja, kad tai yra pagrindu spręsti, jog yra įsigaliojusi CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta krovinio būklės prezumpcija.
  7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors nagrinėjamu atveju galioja CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija kaip teisingai nurodo atsakovė, ši prezumpcija yra paneigiama. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ir/ar netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, kurie patvirtina, kad dalis krovinio buvo prarasta vežimo metu, kas yra pagrindu ieškovei taikyti civilinę atsakomybę už krovinio dalies praradimą. Teisėjų kolegija su šiuo ir jį detalizuojančiais bei susijusiais atsakovės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įvertinus į bylą pateiktus duomenis, yra pagrindas labiau tikėti, kad krovinio dalis jo vežimo metu nebuvo prarasta, kadangi važtaraštis ir muitinėse išduoti dokumentai patvirtina, jog pirminei muitinei patikrai buvo pristatytas tokio svorio atsakovės krovinys, kokio svorio (10 447,21 kg) jis buvo perduotas pagal važtaraštį, muitinėje jis buvo užplombuotas ir nepažeista plomba nuimta tik iškrovimo vietoje pas krovinio gavėją. Šių aplinkybių atsakovė nepaneigė, o aplinkybės, kuriomis ji grindžia savo poziciją nesudaro pagrindo manyti, jog krovinio dalis buvo prarasta vežimo metu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjant šį klausimą pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų nenustatė bei konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyręs į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, pagrįstai sprendė, jog CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija paneigta nėra, kas sąlygoja, jog atsakomybės už krovinio dalies praradimą taikymas ieškovės atžvilgiu nėra galimas.

13Dėl faktinės vežėjos įtraukimo trečiuoju asmeniu

  1. Atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu UAB „ARS transport“, kuri yra faktinė vežėja, o priimdamas sprendimą pasisakė dėl jos teisių ir pareigų – atsakomybės už krovinio praradimą, todėl sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformulavęs tam tikras nuostatas dėl teismo pareigos įtraukti į bylą trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, ir jų neįtraukimo į bylą procesinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-159/2007, 2008-04-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-265/2008). Minėtos nuostatos yra aktualios nagrinėjamoje byloje. Pirma, materialusis trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, dalyvavimo byloje pagrindas – jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi; nors šie asmenys nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, jog išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva. Antra, CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą; aptartos įstatyminės nuostatos reiškia ir tai, kad, kvalifikuodamas ginčo materialius teisinius santykius, teismas turi įvertinti ir tuos teisinius ryšius, kurie ginčo šalis sieja su kitais asmenimis bei materialiosios teisės normas, kuriose nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Trečia, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokių įstatymo nustatytų teisinių pasekmių teismo sprendimas jam sukėlė.
  2. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, atsakovė neįrodė pirmosios instancijos teismo sprendimo tiesioginės įtakos UAB „ARS transport“ teisėms ar pareigoms. Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas būtų konstatavęs, kad dalis krovinio buvo prarasta, kai jis buvo faktinės vežėjos dispozicijoje, ieškovė, atlyginusi nuostolius atsakovei, pagal CMR konvencijos 37 straipsnio nuostatas būtų įgijusi teisę regreso tvarka išsiieškoti nuostolių atlyginimą iš to vežėjo, kurio žinioje krovinys buvo prarastas, t. y. UAB „ARS transport“, kas būtų pagrindu konstatuoti, jog skundžiamas sprendimas turi įtakos neįtrauktos į bylą faktinės vežėjos teisinei padėčiai. Tuo tarpu šiuo atveju – ieškinį tenkinus, priešieškinį atmetus bei konstatavus, kad yra neįrodyta, jog krovinio dalis prarasta jai esant faktinės vežėjos dispozicijoje, skundžiamas sprendimas nedaro jokios įtakos faktinės vežėjos teisėms ir/ar pareigoms bei teisinei padėčiai per se. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas atsakovės argumentus dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo nagrinėjamoje byloje atmeta.
  3. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
  4. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas ieškovės naudai, atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atmetamas, o ieškovės – tenkinamas, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiant 968,00 Eur.

15Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Nutarė

16Atsakovės UAB „Baltic Solutions Transport“ apeliacinį skundą atmesti.

17Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš atsakovės UAB „Baltic Solutions Transport“ ieškovės UAB „Ars Shipping“ naudai 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai