Byla A-1053-662/2017
Dėl įsakymo panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir grąžinimo į tarnybą

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės, sekretoriaujant Laisvidai Versekienei, dalyvaujant pareiškėjai L. S., pareiškėjos atstovei advokatei Gitanai Gudaitei, atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos atstovui advokatui Haroldui Ivanauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir grąžinimo į tarnybą.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-922 (tolau – ir Įsakymas) ir grąžinti pareiškėją į tarnybą; 2) priteisti iš Administracijos pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš Administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Pareiškėja teismo posėdyje atsisakė reikalavimo priteisti iš Administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir prašė šią bylos dalį nutraukti.
  3. Pareiškėjos teigimu, Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniosios specialistės pareigybės panaikinimas nebuvo realus, todėl atsakovo veiksmais buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir įstatymo jai numatytos garantijos. Pareiškėja paaiškino, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu buvo patvirtinta nauja savivaldybės administracijos struktūra ir nustatytas didžiausias leistinas valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius – 122, kuris anksčiau siekė 125. Neatsižvelgiant į tai, kad naujoji struktūra yra mažesnė tik 3 pareigybėmis, buvo atleisti 24 darbuotojai ir valstybės tarnautojai. Be to, naujoje struktūroje nenumatyta esminių pakeitimų, t. y. tam tikri Administracijos skyriai buvo sujungti, kitų skyrių pakeisti pavadinimai bei įkurtas vienas naujas skyrius bei trys naujos pareigybės. Seniūnijos išliko tokios pačios. Pareiškėjos teigimu, visos funkcijos, kurios priskirtos savivaldybės kompetencijai, liko nepakitusios. Joks pareigybių sąrašas kartu su nauja Administracijos struktūra nebuvo patvirtintas, todėl nebuvo aišku, kaip bus perskirstytos pareigybės, kiek konkrečiai darbuotojų planuojama palikti dirbti, kiek iš jų – atleisti, kaip bus vykdoma darbuotojų atranka. Pareiškėja nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai atitinkama pareigybė panaikinama, būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau, ar jų realiai atsisakoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-247/2010, Nr. A756-346/2011, Nr. A143-1086/2011, Nr. A662-674/2011, Nr. A662-348/2012, Nr. A662-670/2013 ir kt.). Naujoje struktūroje Socialinės paramos ir sveikatos skyrius iš esmės išliko, tik buvo sujungtas su Vaiko teisių apsaugos skyriumi ir tapo Socialinės paramos ir vaiko teisių skyriaus Socialinės paramos poskyriu, tačiau darbuotojų vykdomos funkcijos nepasikeitė. Taigi pareiškėjos vykdytos funkcijos nebuvo panaikintos, jos tiesiog buvo perskirstytos kitiems darbuotojams. Pareiškėjos nuomone, tai įrodo, kad realių struktūrinių pertvarkymų nebuvo atlikta, todėl ir naikinti pareigybės nebuvo pagrindo.
  4. Pareiškėja pažymėjo, kad tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-1966/2012, Nr. A261-212/2014). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, jei laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki jos panaikinimo dienos atsiranda laisva pareigybė. Įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį siūlyti kitas laisvas pareigas, tarnautojui sutikus, paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti. Šios darbdavio pareigos nevykdymas yra pagrindas tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad darbdavys privalo suteikti tarnautojui informaciją apie esamas laisvas pareigas ir pareigas, kurias numatoma įsteigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A261-212/2014). Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas šią pareigą ignoravo ir iki pat pareiškėjos atleidimo dienos nepateikė jokių pasiūlymų dėl kitų pareigybių, nesuteikė informacijos, ar yra kitų laisvų pareigybių, kurias ji galėtų užimti.
  5. Pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovas, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 47 straipsnio nuostatų, neinformavo darbuotojų apie savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo priežastis, planuojamus pokyčius, kaip bus perskirstytos pareigybės, kurie darbuotojai bus atleisti, kokiais kriterijais remiantis kiti bus paliekami dirbti.
  6. Širvintų rajono savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagrindinis Tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, kuriuo patvirtinta nauja Administracijos struktūra ir nustatytas didžiausias leistinas valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius, tikslas buvo optimizuoti administracijoje dirbančių darbuotojų ir valstybės tarnautojų darbo krūvį ir išvengti funkcijų dubliavimo. Atsakovas nesutiko, kad savivaldybės taryba, tvirtindama naują Administracijos struktūrą, turėjo pasisakyti ir dėl pareigybių paskirstymo bei patvirtinti pareigybių sąrašus. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 30 straipsnio 1 dalį, savivaldybės administracijos struktūrą ir didžiausią leistiną pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina administracijos direktorius, taigi tai yra jo diskrecijos teisė. Patvirtinus naują Administracijos struktūrą, iš 14 skyrių likus 11, buvo būtina naikinti dalį pareigybių.
  8. Administracijos struktūrinių pertvarkymų realumą patvirtina sumažėjęs dirbančių asmenų skaičius, buvo įsteigtos tik kelios pareigybės. Atsakovas pažymėjo, kad tokios praktikos, vertinant, ar struktūriniai pertvarkymai yra realūs, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012). Nagrinėjamu atveju buvusio Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus funkcijas perėmė Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius, jo funkcijos buvo išplėstos. Atsakovas nurodė, kad po pertvarkos Socialinės paramos poskyryje A lygio 7 kategorijos specialisto pareigybė liko viena, ji nėra tapati pareiškėjos buvusiai pareigybei. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas negali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).
  9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja atleista laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai apie atleidimą pranešta prieš 4 mėnesius, jai skirta 6 mėnesių išeitinė išmoka. Atsakovas pažymėjo, kad pasiūlyti pareiškėjai užimti kitas pareigas nebuvo galimybės: pareiškėjos atleidimo dieną naujai įsteigtame Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriuje laisvų tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigybių nebuvo, o siūlyti užimti aukštesnės kategorijos pareigybės atsakovas neprivalėjo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad prieš savivaldybei priimant 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą dėl naujos struktūros, viešai apie šį siūlymą bei jo priežastis buvo skelbiama savivaldybės internetiniame puslapyje, apie pareigybės panaikinimą pareiškėja buvo informuota nedelsiant, taigi buvo sudarytos galimybės gauti visą reikalingą informaciją apie vykstančius struktūrinius pakeitimus.
  10. Atsakovo teigimu, pareiškėjos atleidimas iš darbo yra teisėtas, todėl pareiškėjos reikalavimų tenkinti nėra pagrindo. Be to, net ir pripažinus jos atleidimą iš tarnybos neteisėtu, pareiškėjos reikalavimas grąžinti ją į tarnybą negalėtų būti tenkinamas, nes tokia pareigybė šiuo metu neegzistuoja ir grąžinimas būtų objektyviai neįmanomas.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino: panaikino Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 10-922 ir grąžino pareiškėją į Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygio 7 kategorijos) arba lygiavertes valstybės tarnautojo pareigas, įpareigojo Administraciją išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisė pareiškėjai iš Administracijos 950 Eur bylinėjimosi išlaidų; bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš Administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nutraukė.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nauja Administracijos struktūra buvo patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 4 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-103, o naujos pareigybės bei pareigybių aprašymai buvo patvirtinti 2015 m. gruodžio 7 d. Administracijos direktoriaus įsakymais. Teismas sutiko su atsakovu, kad visi Administracijoje atlikti struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingų subjektų. Savivaldybės taryba nėra subjektas, sprendžiantis dėl konkrečių pareigybių steigimo ir panaikinimo, konkretaus jų skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymo, taryba tik tvirtina struktūrą bei maksimalų leistiną pareigybių skaičių, tačiau savivaldybės administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, turi teisę savarankiškai nustatyti, kiek konkrečiai įstaigoje bus valstybės tarnautojų, kiek darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, ir patvirtinti jų sąrašą.
  3. Teismas nustatė, kad Administracijoje skyrių skaičius buvo sumažintas nuo 14 iki 11, perskirstytos padalinių funkcijos, sukurti nauji padaliniai, nėra ginčo dėl to, jog buvo sumažinta pareigybių. Struktūriniai pertvarkymai naikinant dalį pareigybių gali būti ir šiuo atveju yra pateisinami šių struktūrinių pertvarkymų tikslu – optimizuoti administracijos darbą, vykdomas funkcijas paskirstyti vengiant funkcijų dubliavimosi, efektyviau panaudoti žmogiškuosius resursus. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, jog valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas gali pasireikšti tiek visišku atsisakymu tų funkcijų, kurios buvo priskirtos buvusiai pareigybei, tiek jas perskirsčius kitoms pareigybėms, tačiau realiai sumažinus darbuotojų skaičių (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-884/2013, 2014 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1453/2014). Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad, nustačius, jog Administracijos darbuotojų skaičius sumažėjo, faktas, kad buvo naujai įsteigtos kelios pareigybės, esant sumažėjusiam darbuotojų skaičiui ir pareiškėjos eitos pareigybės funkcijų perskirstymui, pats savaime nepaneigia pareiškėjos eitos pareigybės panaikinimo realumo.
  4. Teismas, remdamasis panaikinto Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus nuostatais, sprendė, kad šis skyrius atlieka valstybinių ir kitų išmokų skyrimą ir mokėjimą, administruoja socialinės paramos ir kompensacijų (šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui ir kt.) skaičiavimą ir mokėjimą, socialinės paramos mokiniams teikimą ir kitas su socialine parama susijusias funkcijas. Pagrindinės iki pertvarkymo galiojusios pareiškėjos pareigybės funkcijos buvo tikrinti asmenų dokumentus, testuoti pajamas ir turtą dėl socialinių išmokų skyrimo, registruoti prašymus dėl socialinio pobūdžio išmokų, įvesti duomenis į sistemas. Teismas nustatė, kad naujasis Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius susideda iš dviejų atskirų poskyrių: Vaiko teisių apsaugos ir Socialinės paramos. Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbantiems asmenims nustatyta, be kita ko, vykdyti su vaiko teisių apsauga susijusias funkcijas, todėl, teismo vertinimu, naujai įsteigtam skyriui iš esmės priskirtos platesnės funkcijos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad panaikintame Socialinės paramos ir sveikatos skyriuje dirbo 15 asmenų, o naujai įsteigtame Socialinės paramos poskyryje numatyta 10 pareigybių. Vertindamas Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyryje įsteigtų pareigybių aprašymus, teismas nustatė, kad jas einantis valstybės tarnautojas įgyvendina specialias veiklos sritis – socialinės paramos mokiniams skyrimas, išmokų vaikams, piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims skyrimas ir mokėjimas; vykdo funkcijas, kurių sritis – socialinis darbas ir socialinės paslaugos; vykdo specialios veiklos srities funkcijas, siekiant užtikrinti socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo teisėtumą ir kontrolę; administruoja šalpos išmokų, laidojimo pašalpų, išmokų vaikams teikimą; šių pareigybių kategorija yra aukštesnė nei pareiškėjos. Pareigybės, kuri atitinka pareiškėjos užimtos pareigybės lygį ir kategoriją (B7), aprašyme numatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, be pareiškėjos vykdytų funkcijų, taip pat konsultuoja gyventojus bei institucijas socialinės paramos mokiniams, išmokų vaikams ir kitų socialinio pobūdžio išmokų klausimais, kontroliuoja ir tikrina socialinio darbo organizatorių priimtus prašymus, rengia sprendimus; veiklos sritis – administruoti paramos, išmokų teikimą.
  5. Įvertinęs tai, kad pareiškėjos eitos pareigybės funkcijoms atlikti po šios pareigybės panaikinimo nauja pareigybė nebuvo įsteigta, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos teiginius, jog jos eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta.
  6. Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas darė išvadą, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, Nr. A143-247/2010, Nr. A146-2643/2011). Teismas nurodė, kad aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia laikotarpį, per kurį gali būti įgyvendinama minėta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Įstatymų leidėjas šio laikotarpio pradžią sieja su darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) išreikšta valia (sprendimu (plačiąja prasme) panaikinti atitinkamą pareigybę ateityje, kartu numatydamas pareigą pranešti apie naikinamą pareigybę, o pabaigą – su sprendimo dėl šios pareigybės panaikinimo įsiteisėjimo momentu. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad naujas pareigybių sąrašas ir skyrių bei atskirų pareigybių aprašymai patvirtinti bei jų funkcijos nustatytos tik 2015 m. gruodžio 7 ir 11 dienomis, o įspėjimai apie pareigybės panaikinimą valstybės tarnautojams buvo įteikti iš karto po tarybos sprendimo priėmimo, t. y. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Taigi įspėjus pareiškėją, kad jos pareigybė bus naikinama, sprendimas dėl funkcijų perskirstymo nebuvo priimtas. Dėl to teismas darė išvadą, kad atsakovas, įspėdamas pareiškėją, dar neturėjo informacijos, reikalingos įvertinti, kokios funkcijos yra perteklinės, nereikalingos, koks pareigybių naikinimo realus poreikis, be to, atsakovas negalėjo įvertinti, ar pareiškėja atitinka specialiuosius reikalavimus, numatytus naujai tvirtinamų pareigybių aprašymuose. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas, vykdydamas pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jai įstatymų garantuotą teisę būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, todėl pareiškėjos atleidimas pripažintas neteisėtu.
  7. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjos atleidimas yra neteisėtas, vadovaudamasis Darbo kodekso 300 straipsnio 3–4 dalių nuostatomis, sprendė klausimą dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą. Nesant objektyvių duomenų, rodančių, jog yra Darbo kodekso 300 straipsnyje numatytos priežastys negrąžinti pareiškėjos į tarnybą, teismas konstatavo, jog yra pagrindas pareiškėją grąžinti į eitas arba, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, siekiant nesuvaržyti atsakovo diskrecijos spręsti klausimus, susijusius su įstaigos (institucijos) organizacine struktūra, į lygiavertes pareigas.
  8. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas panaikino Įsakymą ir grąžino pareiškėją į tarnybą, įpareigodamas atsakovą išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2015 m. gruodžio 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
  9. Pareiškėjai teismo posėdyje atsisakius reikalavimo priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas šią bylos dalį nutraukė.
  10. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 950 Eur teismo išlaidų.

8III.

9

  1. Širvintų rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjos visas atsakovo byloje patirtas teismo išlaidas.
  2. Atsakovas nurodo, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nesibaigė, todėl ji turi būti aiškinama kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje (žr., pvz., 2013 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-275/2013). Šios normos pažeidimo konstatavimui nepakanka vien formalaus nustatymo, kad atleistas valstybės tarnautojas nebuvo perkeltas į kitas pareigas, t. y. turi būti nustatyta, kad iš tiesų egzistavo laisvos pareigos, kurios galėjo būti pasiūlytos atleidžiamam tarnautojui. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Atsakovas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog įspėjant pareiškėją nebuvo priimta jokių konkrečių sprendimų dėl naujų pareigybių steigimo, taip paneigiant teisę būti perkeltai į kitas pareigas, tačiau tokio reikalavimo nenumato nei teisės aktai, nei teismų praktika. Atsakovo teigimu, šiuo atveju sprendimas dėl konkrečių būsimų pareigybių įsteigimo nebuvo būtinas, kad valstybės tarnautojams galėtų būti įteikiami įspėjimai apie pareigybių panaikinimą. Priėmus savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą, atsakovui jau buvo žinoma, kad nuo 2015 m. gruodžio 11 d. pradės veikti naujos struktūros ir nesamos pareigybės turės būti naikinamos bei steigiamos naujos pareigybės. Įspėjimo apie pareigybės panaikinimą įteikimas pareiškėjai reiškė ir leido pareiškėjai suprasti, kad praėjus įspėjime numatytam terminui, jei nebus galimybės perkelti ją į kitas pareigas, ji bus atleista iš tarnybos. Analogiško turinio įspėjimai buvo įteikti ir kitiems valstybės tarnautojams. Taigi teigiant, jog iki atleidimo dienos pareigybės nebuvo įsteigtos, atsakovas nebūtų galėjęs pasiūlyti naujų pareigybių ir kitiems tarnautojams, tačiau tai paneigia faktinės aplinkybės. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pareiškėjos faktinio atleidimo iš pareigų bei naujų pareigybių aprašymų patvirtinimo momentus. Nors sprendimas atleisti pareiškėją priimtas 2015 m. gruodžio 7 d., faktinė jos atleidimo iš valstybės tarnybos diena numatyta tik 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. pareiškėja faktiškai nebedirbo ir pareigybė panaikinta nuo 2015 m. gruodžio 11 d., kai įsigaliojo naujai įsteigtos pareigybės. Atsakovas pažymi, kad būtent pareigybių aprašymų, bet ne pareigybių sąrašo patvirtinimas yra reikšmingas įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją. Tai, kad pareigybių aprašymai buvo patvirtinti prieš faktinį pareiškėjos pareigybės panaikinimą bei prieš priimant ginčijamą įsakymą dėl jos atleidimo, įrodo ir 2015 m. gruodžio 7 d. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų numeracija. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas negalėjo pareiškėjai pasiūlyti kitų laisvų pareigų, kurias pareiškėja būtų galėjusi užimti pagal savo išsilavinimą bei kvalifikaciją, pareiškėja teisėtai atleista iš tarnybos.
  3. Atsakovas pažymėjo, kad savivaldybės administracijos direktorius, turėdamas diskrecijos teisę spręsti dėl konkrečių pareigybių steigimo, buvo apribotas savivaldybės tarybos sprendimu numatytų terminų.
  4. Atsakovas papildomai nurodė, kad pareiškėjos turima aukštojo universitetinio sociologijos bakalauro laipsnio mokytojo kvalifikacija neatitiko 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 10-908 patvirtintos Teisės personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo reikalavimų – turėti ne žemesnį kaip aukštąjį neuniversitetinį socialinių mokslų srities, teisės krypties išsilavinimą. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėja negali būti grąžinta į pareigas dėl priežasčių, numatytų Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje, t. y. dėl organizacinių priežasčių, todėl pareiškėjos teisės galėtų būti ginamos priteisiant atitinkamo dydžio kompensaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu pažymima, kad darbovietėje atlikti struktūriniai pertvarkymai gali būti kvalifikuojami kaip organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą. Teismas neturi įgaliojimų vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o tik sprendžia, ar jie realūs, ar nėra fiktyvūs (žr., pvz., 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-929/2011). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareigybė buvo panaikinta realiai, neturėjo pagrindo grąžinti pareiškėjos į panaikintas Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Be to, teismas nevertino, ar pareiškėjos grąžinimas į tarnybą objektyviai įmanomas, ar pareiškėja atitinka kurioms nors šiuo metu laisvoms pareigoms keliamus specialiuosius reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai nesuteikia darbdaviui teisės atleisti darbuotoją iš pareigų tuo pagrindu, kad teismo sprendimu į darbą buvo grąžintas kitas asmuo. Atsakovo nuomone, nurodymas grąžinti pareiškėją į kitas lygiavertes pareigas yra neaiškus ir sudarantis teisinio neapibrėžtumo situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas yra galiojantis, atsakovas negali įsteigti naujų pareigybių, į kurias pareiškėja galėtų būti paskirta. Šiuo atveju visos atsakovui deleguotos funkcijos vykdomos kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, todėl pareiškėjos grąžinimas į pareigas lemtų jos nuolatinę prastovą bei atsakovo nuostolius.
  5. Pareiškėja L. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkanti ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
  6. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, siekdamas įrodyti, jog pareiškėja buvo atleista teisėtai, privalėjo teikti tai patvirtinančius įrodymus, be kita ko, įrodymus, kurie patvirtintų, kad atsakovas neturėjo laisvų pareigų, kurias būtų galėjusi užimti pareiškėja. Naujai sukurtame Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo įsteigta nauja pareigybė, kurios funkcijos identiškos vykdytoms pareiškėjos. Vis dėlto šioms funkcijoms nustatyta ne 7, o 9 kategorija, taip užkertant kelią į šią pareigybę perkelti pareiškėją. Taip atsakovas dirbtinai sukūrė sąlygas, kuriomis buvo siekiama būtent konkrečiam darbuotojui sukliudyti tęsti darbą vykdant tas pačias funkcijas.
  7. Pareiškėja nurodo, kad įspėjimo apie pareigybės panaikinimą įteikimas neleido jai aiškiai suprasti, kad suėjus terminui, nesant galimybės perkelti į kitas pareigas, ji bus atleista. Kaip minėta, visos pareiškėjos vykdytos funkcijos išliko, maksimalus darbuotojų skaičius buvo sumažintas nuo 125 iki 122, įspėjimus apie galimą atleidimą 2015 m. rugpjūčio mėnesį gavo visi darbuotojai, išskyrus vadovybę, iki pat atleidimo nebuvo žinoma, kokios pareigybės bus naikinamos, kokie bus naujos struktūros pareigybių aprašymai ir pan. Pareiškėjos teigimu, nepateikti įrodymai, kurie leistų spręsti, jog 2015 m. gruodžio 7 d. realiai egzistavo ir buvo patvirtinti visų naujų struktūrinių padalinių pareigybių aprašymai. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad baigtinis pareigybių sąrašas patvirtintas tik Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 10-1022. Be to, pagal Administracijos nuostatų 29 punktą pareigybių aprašymus rengia skyrių vadovai, tačiau naujų skyrių vadovai buvo skiriami tik po 2015 m. gruodžio 11 d., kai kurie iki šiol nepriimti. Pareiškėja faktiškai atleista buvo 2015 m. gruodžio 10 d., o naujos pareigybės įsteigtos tik kitą dieną. Pareiškėja pabrėžia, kad tai, jog atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas kitų darbuotojų atžvilgiu, nėra reikšminga ginčo atveju. Neaišku, kodėl atsakovas nesiūlė pareiškėjai užimti Socialinės paramos poskyrio B lygio 7 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybės, ją pasiūlė kitam asmeniui, nors pareiškėja turėjo pirmenybės teisę. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja, vertinant jos patirtį ir kvalifikaciją, negalėjo būti perkelta į naujai įsteigtas pareigybes, į kurias buvo perkelti kiti darbuotojai, ar kad kiti asmenys turėjo pirmenybę ar prioritetą pareiškėjos atžvilgiu. Priešingai, byloje pateikti duomenys įrodo, kad pirmenybės teisę turėjo būtent pareiškėja.
  8. Pareiškėja pažymėjo, kad teismų praktikoje yra konstatuota, jog atsakovas, prisidengdamas struktūriniais pertvarkymais, siekė atleisti savo darbuotojus ir neperkelti jų į kitas pareigas, nes atsakovas laisvai keičia patvirtintą pareigybių sąrašą ir priima naujus žmones vykdyti atleistų asmenų funkcijas (žr., pvz., Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-84-880/2016); be to, atsakovas naujai steigiamoms pareigybėms nepagrįstai nustatinėjo tam tikrus reikalavimus (žr., pvz., Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-82-880/2016).
  9. Pareiškėja nurodė, kad per laiko tarpą nuo įspėjimo apie pareigybės naikinimą iki atleidimo dienos pareiškėjai nebuvo suteikta jokia informacija, susijusi su pareigybės panaikinimu. Iki 2015 m. gruodžio 11 d. nei pareiškėjai, nei kitiems darbuotojams, išskyrus tuos, kuriems buvo pasiūlytos pareigos, nebuvo žinoma, kokios pareigybės bus naikinamos ar steigiamos, kokie bus reikalavimai ir kt. Pareiškėja nebuvo supažindinta su 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymais ar su nuo 2015 m. gruodžio 11 d. steigiamomis pareigybėmis, įsakymai nebuvo skelbiami viešai. Pareiškėjos nuomone, įspėjimas apie pareigybės panaikinimą šiuo atveju nebuvo tinkamas, jam nepateikta būtina informacija, įspėjime nurodytas tik abstraktus vykdomų struktūrinių pertvarkymų faktas. Atsakovas jokių konsultacijų, kaip numatyta Darbo kodekso 1301 straipsnyje, su darbuotojų atstovais nevykdė, apie numatomą atleidimą teritorinei darbo biržai nepranešė. Visa tai turėjo esminės įtakos pareiškėjos atleidimui, nes ji, būdama informuota, būtų galėjusi aktyviau ginti savo pažeistas teises, reikalauti išsamios informacijos ir pati aktyviais veiksmais ją rinkti. Minėtos darbdavio pareigos pažeidimas buvo konstatuotas ir Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimuose (žr., pvz., 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-82-880/2016, 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-84-880/2016). Atsakovas neteisėtai ir nesąžiningai elgėsi ne tik pareiškėjos, bet ir kitų savo darbuotojų, atleidžiamų analogiškomis sąlygomis kaip ir pareiškėja, atžvilgiu.

10Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos L. S., karjeros valstybės tarnautojos, atleidimo iš valstybės tarnybos, struktūrinių pertvarkymų pagrindu panaikinus jos pareigybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas Širvintų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, Administracija), vykdydama pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą, iš esmės paneigė jai įstatymų garantuotą teisę būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, todėl pareiškėjos atleidimas pripažintas neteisėtu.
  3. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog realiai neturėjo galimybės pasiūlyti pareiškėjai kitas pareigas.
  4. Prieš nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pažymėtina, kad byla pagal šį apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai šiame baigiamajame teismo akte remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.
  5. Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad iki atleidimo (2015 m. gruodžio 10 d.) pareiškėja dirbo Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriuje vyresniąja specialiste (lygis – B, kategorija – 7), atsakinga už šalpos išmokų, laidojimo pašalpų ir vaikų išmokų skyrimą ir mokėjimą (I t., b. l. 17–18). 2015 m. rugpjūčio 6 d. įspėjus pareiškėją apie jos pareigybės panaikinimą 2015 m. gruodžio 11 d. dėl struktūrinių pertvarkymų, per įspėjimo laikotarpį jokios kitos pareigos pareiškėjai nebuvo pasiūlytos. Dėl to pareiškėja Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 10-922 (toliau – ir Įsakymas) nuo 2015 m. gruodžio 10 d. buvo atleista iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama).
  6. Dėl struktūrinių pertvarkymų Administracijoje pastebėtina, jog Širvintų rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103 „Dėl didžiausio leistino Širvintų rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičiaus nustatymo ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ buvo nustatytas nuo 2015 m. gruodžio 11 d. didžiausias leistinas Administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičius – 122, taip pat patvirtinta nuo 2015 m. gruodžio 11 d. Administracijos struktūra, kurioje įsteigtas Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius (11 p.), susidedantis iš dviejų poskyrių – Socialinės paramos (11.1 p.) ir Vaiko teisių apsaugos (11.2 p.) (I t., b. l. 10–11).
  7. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (be kita ko) tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).
  8. Didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš savivaldybės biudžeto (išskyrus darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius darbo užmokestį iš Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos Sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų (išskyrus techninės paramos lėšas), pareigybių skaičių savivaldybės institucijose ir įstaigose tvirtina savivaldybės taryba (Valstybės tarnybos įstatymo 8 str. 5 d.). Vietos savivaldos įstatyme savivaldybės administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymas savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu yra priskirtas prie išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos (16 str. 2 d. 10 p.). Tai, jog savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, numatyta ir Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje.
  9. Iš bylos duomenų matyti, kad Tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu pradėta Administracijos struktūros pertvarka lėmė, kad nuo 2015 m. gruodžio 11 d. vietoje buvusių 14 Administracijos skyrių turėjo likti 11 skyrių, juos atitinkamai sujungiant, taip pat sumažinant ir pareigybių (darbo vietų) Administracijoje skaičių (I t., b. l. 12, 15–16). Ankstesniu Tarybos 2008 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 1-28 nuo 2008 m. vasario 1 d. nustatytas didžiausias valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš savivaldybės biudžeto, pareigybių skaičius Administracijoje buvo 125. Taigi Administracijos struktūra nuo 2015 m. gruodžio 11 d. buvo pertvarkyta, įvyko realūs pokyčiai, lėmę kai kurių iki tol veikusių Administracijos struktūrinių padalinių sujungimą ir pareigybių (darbo vietų) Administracijoje skaičiaus sumažėjimą.
  10. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016 Širvintų rajono savivaldybės taryba įpareigota pakeisti 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 „Dėl didžiausio leistino Širvintų rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičiaus nustatymo ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintos Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros 11 punktą ir palikti galioti ankstesnėje Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros redakcijoje nustatytą atskirą savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį – Vaiko teisių apsaugos skyrių. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje byloje nustatė, kad Administracijos struktūriniai pokyčiai, kuriais panaikintas Vaiko teisių apsaugos skyrius, yra neteisėti. Tokia išvada buvo padaryta iš esmės dėl to, jog keisdama struktūrą Taryba nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 patvirtintų Bendrųjų vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatų, pagal kurias Vaiko teisių apsaugos skyrius turi būti steigiamas kaip atskiras savivaldybės administracijos struktūros padalinys (20, 21 p.). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016 įsiteisėjo 2016 m. gegužės 24 d. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra reikšmingi tie Administracijos struktūriniai pakeitimai, kurie yra susiję su pareiškėjos Socialinės paramos ir sveikatos skyriuje eitos pareigybės panaikinimu. Bylos duomenys patvirtina, jog funkcijos, susijusios su socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimu, perduotos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio kompetencijai. Dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016, kuriame nustatytas Vaiko teisių apsaugos poskyrio įsteigimo neteisėtumas, nesudaro pagrindo vertinti, kad tokiu būdu ir Administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyris buvo įsteigtas nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Be to, Socialinės paramos poskyrio įsteigimas nebuvo pastarosios bylos nagrinėjimo dalykas.
  11. Įvertinus byloje esančius duomenis ir susiklosčiusią faktinę situaciją, šiuo atveju byloje nėra pagrindo teigti, kad atlikti Administracijos struktūriniai pokyčiai tiek, kiek jie susiję su Administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio įsteigimu, atlikti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Administracijos struktūroje atliktų pakeitimų neteisėtumo Socialinės paramos poskyrio įsteigimo atžvilgiu ir pažymėjo, kad Administracijoje atlikti struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingų subjektų.
  12. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir sąrašus valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose tvirtina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai. Savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai; jis yra įstaigos vadovas (Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 2 d.). Vietos savivaldos įstatyme taip pat nustatyta, kad pareigybes savivaldybės administracijoje tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (30 str. 1 d.). Savivaldybės administracijos direktorius įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartį, seniūnijų – biudžetinių įstaigų – vadovus – seniūnus, atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo ir savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 8 d. 6 p.).
  13. Vadovaudamasis Tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103, Administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 10-918 nuo 2015 m. gruodžio 11 d. įsteigė Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigybes ir patvirtino pareigybių aprašymus (I t., b. l. 42–43). Patvirtinta 15 pareigybių, iš jų 10 – valstybės tarnautojų ir 5 – pagal darbo sutartis (skyriaus vedėjas (A lygis, 14 kategorija), Socialinės paramos poskyryje – poskyrio vedėjas (A lygis, 10 kategorija), 4 vyriausieji specialistai (A lygis, 9 kategorija), 1 vyresnysis specialistas (B lygis, 7 kategorija) ir 4 darbo organizatoriai, dirbantys pagal darbo sutartis; kitos keturios pareigybės įsteigtos Vaiko teisų apsaugos poskyryje (I t., b. l. 42–43). Palyginus su ankstesne Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus struktūra, Socialinės paramos poskyryje įsteigta 5 pareigybėmis mažiau (I t., b. l. 95), taip pat atitinkamos šio poskyrio funkcijos buvo pavestos atlikti pagal darbo sutartis. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, 2016 m. kovo 31 d. Administracijos direktorius su G. O. sudarė darbo sutartį Nr. 957 Administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio vyresniojo specialisto pareigoms (II t., b. l. 181–182), tokiu būdu pagal darbo sutartį pavesdamas atlikti funkcijas, kurios anksčiau buvo priskirtos valstybės tarnautojo kompetencijai.
  14. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog administracijos direktorius, atlikdamas Valstybės tarnybos įstatymo ir savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas (Valstybės tarnybos įstatymo 8 str. 8 d. 1 p., Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 8 d. 6 p.), turi diskrecijos teisę, neviršijant didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus, organizuoti administracijos darbą ir, tvirtinant pareigybes, atitinkamas funkcijas pavesti atlikti valstybės tarnautojams arba pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog negalima teigti, kad, įgyvendindamas minėtą funkciją [skirti į pareigas ir iš jų atleisti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus ir kitus savivaldybės administracijos darbuotojus], administracijos direktorius yra visiškai nepriklausomas ir nevaržomas teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1775/2008). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir kilusio ginčo pobūdį, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog šiuo atveju yra tikslinga pasisakyti apie valstybės tarnybos paskirtį ir valstybės tarnautojams pagal pareigybės aprašymus pavedamų atlikti funkcijų pobūdį.

13V.

14

  1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje yra pateikta valstybės tarnybos konstitucinė samprata: valstybės tarnyba yra <...> [institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, dirbančių] asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą). Taigi valstybės tarnyba pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją yra siejama su tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai ir šios tarnybos organizavimui keliami specialūs reikalavimai.
  2. Teisės aktas, nustatantis pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus, yra Valstybės tarnybos įstatymas (ginčui aktuali 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.). Šiame įstatyme valstybės tarnyba apibrėžiama kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma (2 str. 1 d.). Įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, matyti, kad valstybės tarnautojų profesinės veiklos santykiai (viešasis administravimas) valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje suprantami kaip tam tikros valstybės valdymo srities politikos įgyvendinimas ar jos įgyvendinimo koordinavimo užtikrinimas, tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklos koordinavimas, finansinių išteklių valdymas, paskirstymas ir jų panaudojimo kontroliavimas, audito atlikimas, teisės aktų, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimų viešojo administravimo srityje priėmimas ir įgyvendinimas, teisės aktų, sutarčių ar programų projektų rengimas ar koordinavimas, išvadų dėl jų teikimas, personalo valdymas arba viešojo administravimo įgaliojimų nepavaldžių asmenų atžvilgiu turėjimas.
  3. Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo veiklą (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 2 d.). Iš šios sąvokos matyti, kad valstybės tarnautojais laikomi ne visi asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, bet tik tie, kurie valstybės ar savivaldybės institucijose atlieka viešojo administravimo veiklą.
  4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas, taip pat savivaldybių institucijas <...>. Viešasis administravimas vykdomas ir (arba) viešosios paslaugos yra teikiamos per tose institucijose dirbančius žmones, priimančius atitinkamus sprendimus. Asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos (išskyrus valstybės pareigūnus, vykdančius funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, taip pat savivaldybių tarybų narius), sudaro valstybės tarnautojų korpusą – valstybės tarnyba yra šių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu: vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas sprendimus priima profesionalūs valstybės tarnautojai (arba jie dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.); valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos, samprata suponuoja ir jos kvalifikuotumo reikalavimą. Minėta valstybės tarnybos paskirtis (būtent garantuoti viešąjį interesą) lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2007 m. kovo 20 d. nutarimą).
  5. Įvertinus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, matyti, jog valstybės tarnybos santykiams yra suteikiamas ypatingas išskirtinumas ir visuotinis reikšmingumas. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog profesinė veikla valstybės tarnyboje pasireiškia viešojo administravimo atlikimu valstybės ar savivaldybės institucijose, bei tai, jog siekiant tinkamai užtikrinti viešojo intereso gynimą valstybės tarnybai yra keliami aukšti reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatinga formavimo tvarka, jų teisinio statuso specifika, taip pat jų ypatinga atsakomybe visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį atitinkanti profesinė veikla (viešasis administravimas) valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje paprastai turi būti pavedama atlikti valstybės tarnautojams.
  6. Svarbu akcentuoti, kad valstybės tarnyboje susiklostantys tarnybos teisiniai santykiai nėra tapatūs susiklostantiems pagal darbo sutartis. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose); valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą).
  7. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju. Minėti reikalavimai turi būti aiškūs ir bendri visiems, kurie siekia atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojančiajam į valstybės tarnybą jie turi būti nustatyti įstatymu ir žinomi iš anksto. Iš tokių bendrųjų reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų paminėtini: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, Konstitucijos ir teisės sistemos pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių katalogą) išmanymas, geras valstybinės kalbos mokėjimas, konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačių interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis siekia) ir kt. Taip pat gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kita (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą).
  8. Įstatymų leidėjas bendrųjų reikalavimų, keliamų kiekvienam priimamam į valstybės tarnybą, sąrašą įtvirtino Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1–4 dalyse. Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išskirti tokie bendrieji priimamiems į valstybės tarnybą asmenims keliami reikalavimai: turėti Lietuvos Respublikos pilietybę (1 p.); mokėti valstybinę lietuvių kalbą (2 p.); būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 65 metų. Reikalavimas būti ne vyresniam kaip 65 metų netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams (3 p.); turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą (4 p.); turėti valstybės tarnautojui privalomų jo veikloje bendrųjų gebėjimų visumą, o vadovaujantys valstybės tarnautojai – taip pat ir privalomų jų veikloje gebėjimų vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai ar jos padaliniui visumą (5 p.).
  9. Konstitucinio Teismo praktikoje pripažįstama, kad gali būti nustatytos ir konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Šių sąlygų nebaigtinį sąrašą įstatymų leidėjas įtvirtino Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo, jeigu iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos pateiktos informacijos apie asmenis, atleistus iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą ar pripažintus padariusiais tarnybinį nusižengimą, už kurį jiems turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, iš asmens, siekiančio valstybės tarnautojo statuso, užpildytos deklaracijos ar kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo padaro išvadą, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų (1 p.); kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas (2 p.); kurio sutuoktinis, partneris (kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka), artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais (3 p.); įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu (4 p.); taip pat kitų įstatymų nustatytais atvejais (6 p.).
  10. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad neturėtų susidaryti tokia situacija, kai įstatymų leidėjui nustačius bendruosius reikalavimus, keliamus kiekvienam priimamam į valstybės tarnybą, taip pat įtvirtinus bendrąsias sąlygas, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą, tokiu būdu atitinkamiems asmenims apribojant galimybę vykdyti Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą valstybės tarnautojų profesinę veiklą (viešąjį administravimą), tokios viešojo administravimo funkcijos asmeniui pavedamos atlikti pagal darbo sutartį, taip išvengiant jo atitikimo patikrinimo bendriesiems įstatyme numatytiems reikalavimams, keliamiems kiekvienam priimamam į valstybės tarnybą.
  11. Kitas svarbus valstybės tarnybos atributas yra valstybės tarnybos sistemos vieningumo kriterijus. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje akcentuoja, kad vienas iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra valstybės tarnybos sistemos vieningumas. <...> Valstybės tarnautojų pareigybių hierarchijos nustatymas ar kitoks klasifikavimas, suskirstymas į kategorijas ar pan. privalo būti vieningas, grindžiamas tais pačiais kriterijais; neleistina, kad atskiros valstybės institucijos ar atskiros valstybės valdžios šakos kiekviena pati sau nusistatytų atskirą valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų sistemą (klasifikaciją), kuri nebūtų grindžiama visai valstybės tarnybai bendrais įstatymu nustatytais kriterijais. Nustatant minėtą vieningą sistemą būtina paisyti valdžių padalijimo principo, suponuojančio inter alia tai, kad visos valstybės valdžios – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė – yra lygios savo valstybiniu statusu. Konkrečios valstybės tarnautojų pareigybės gali būti priskirtos tam tikrai kategorijai (rūšiai) tik pagal šią vieningą sistemą, tačiau tai darant privalu paisyti kiekvienos institucijos ir kiekvienos pareigybės ypatumų, atitinkamų valstybės tarnautojų vykdomų funkcijų ir atsakomybės, kitų veiksnių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą).
  12. Pastebėtina, kad valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, šių pareigybių kategorijas ir lygius nustato Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 8 str. 1 d.). Valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (toliau – ir Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika) (Valstybės tarnybos įstatymo 8 str. 7 d.). Pagal šios metodikos 3 punktą, pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, vadovaudamiesi Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikoje nustatytais reikalavimais, rengia valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo arba kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovas, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima ši institucija, ar jo įgaliotas asmuo, įstaigos struktūrinių padalinių vadovai.
  13. Nagrinėjamu atveju pareiškėja iki atleidimo Administracijoje ėjo Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis, 7 kategorija) karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Panaikinto Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus veiklos nuostatų, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 9-348, 7 punkte nurodytas skyriaus tikslas – organizuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka valstybinių ir kitų išmokų skyrimą ir mokėjimą, administruoti socialinės paramos ir kompensacijų (šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui ir kt.) skaičiavimą ir mokėjimą, socialinės paramos mokiniams teikimą, organizuoti, koordinuoti ir administruoti socialinių paslaugų teikimą, įgyvendinti Širvintų rajone valstybės sveikatos politiką ir atlikti kitas savivaldybės funkcijas, priskirtas skyriaus kompetencijai (I t., b. l. 89–92). Pareiškėjos eitos pareigybės paskirtis – įgyvendinti minėto skyriaus veiklos tikslus, kuriais siekiama Širvintų rajono savivaldybėje užtikrinti šalpos išmokų, laidojimo pašalpos, išmokų vaikams skyrimą ir mokėjimą (I t., b. l. 17–18).
  14. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis; socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas yra priskiriami prie savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų (6 str. 1 d. 12 p., 43 p.). Savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.). Socialinių išmokų ir kompensacijų, išskyrus socialinę pašalpą ir kompensacijas, nustatytas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, skaičiavimas ir mokėjimas yra priskiriamas prie valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 1 d. 9 p.). Valstybinės funkcijos yra valstybės funkcijos, pagal įstatymus perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus; savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę (Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 1 d. 2 p.). Papildomai pažymėtina, jog viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, meras, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje (Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 2 d.).
  15. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjos pagal pareigybę vykdytos funkcijos, susijusios su šalpos išmokų, laidojimo pašalpos, išmokų vaikams skyrimu ir mokėjimu, buvo susijusios su savarankiškųjų savivaldybės ir valstybės perduotų savivaldybėms funkcijų atlikimu. Įvertinus pareiškėjos pareigybės aprašymą bei jame nurodytas valstybės tarnautojo funkcijas (priima, registruoja prašymus dėl šalpos išmokų, laidojimo pašalpos, transporto išlaidų tikslinių kompensacijų, išmokų vaikams ir kitų socialinio pobūdžio išmokų skyrimo (7.2 p.); rengia sprendimus dėl šalpos išmokų, laidojimo pašalpos, išmokų vaikams ir kitų socialinio pobūdžio išmokų skyrimo ir mokėjimo (7.7 p.); atlieka iki 10 proc. paskirtų išmokų vaikams kontrolės procedūras (7.8 p.) ir kt.), neabejotina, jog tokie profesinės veiklos santykiai (viešasis administravimas) savivaldybės institucijoje – Administracijoje – atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus teisinius santykius. Taigi pareiškėja iki atleidimo iš tarnybos Administracijoje vykdė viešojo administravimo funkcijas, kurios, kaip jau minėta anksčiau, paprastai turi būti pavedamos atlikti valstybės tarnautojui.
  16. Aptarus valstybės tarnybos santykių ypatingą išskirtinumą ir visuotinį reikšmingumą, taip pat valstybės tarnybos korpusui keliamus reikalavimus ir valstybės tarnautojams pavedamų funkcijų pobūdį, sugrįžtina prie pareiškėjos pareigybės panaikinimo ir jos atleidimo proceso tyrimo.

15VI.

16

  1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog vertinant struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (žr., pvz., 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4784-492/2016 ir kt.). Taigi nagrinėjant bylą toliau yra reikšminga įvertinti, ar nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės, garantuojamos valstybės tarnybą ir valstybės tarnautojų teises reglamentuojančių teisės normų.
  2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs naujai įsteigtame Socialinės paramos poskyryje įsteigtų pareigybių aprašymus bei tai, kad pareiškėjos eitos pareigybės funkcijų atlikimui po šios pareigybės panaikinimo nauja pareigybė nebuvo įsteigta, atmetė pareiškėjos teiginius, jog jos eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta.
  3. Nors pareiškėja, priėmus jai palankų sprendimą, apeliacinio skundo nepadavė, iš jos atsiliepimo į apeliacinį skundą, taip pat kitų paaiškinimų matyti, jog, jos manymu, jos pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato bylą apeliacine tvarka nagrinėjančio teismo teisę tikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Vadovaudamasi tuo, taip pat proceso operatyvumo ir koncentruotumo principais bei pabrėždama, jog ginčas žmogaus teisių apsaugos ir viešojo intereso požiūriu kyla itin reikšmingoje su asmens atleidimu iš valstybės tarnybos susijusioje srityje, be to, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti reikšmingi su pareiškėjos atleidimu iš valstybės tarnybos susiję duomenys, išplėstinė teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertins ir pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumą.
  4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų vykdymu, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti inter alia tokių valstybės tarnybos principų, kaip įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, karjeros bei tarnybinio bendradarbiavimo (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d.), užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamiems asmenims. Iš tiesų valstybės tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Valstybės tarnybos įstatymo numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 243–263). Viena iš tokių garantijų įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas <...>.
  5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakydamas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies tarpusavio ryšio, yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikytinos tuo atveju, kai naikinama karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė. Tačiau paties pareigybės panaikinimo ši teisės norma nereglamentuoja. Tai reiškia, kad šios normos nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-674/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 ir kt.). Sprendžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012).
  6. Kaip patvirtina bylos duomenys, iki pertvarkos Socialinės paramos ir sveikatos skyriuje buvo 15 pareigybių – 8 valstybės tarnautojai (skyriaus vedėjas (A lygis, 12 kategorija), savivaldybės gydytojas (A lygis, 10 kategorija), 2 vyriausieji specialistai (A lygis, 9 kategorija), 4 vyresnieji specialistai (B lygis, 7 kategorija) ir 7 darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis (I t., b. l. 95). Po pertvarkos Socialinės paramos poskyryje įsteigtos šios pareigybės: poskyrio vedėjas (A lygis, 10 kategorija), 4 vyriausieji specialistai (A lygis, 9 kategorija), 1 vyresnysis specialistas (B lygis, 7 kategorija) ir 4 darbo organizatoriai, dirbantys pagal darbo sutartis. Naujai įsteigtame Socialinės paramos poskyryje toliau darbą tęsė E. P. (perkelta iš B lygio, 7 kategorijos į B lygio, 7 kategorijos pareigybę), A. B. (perkelta iš A lygio 9 kategorijos į A lygio 9 kategorijos pareigybę), I. K. (perkelta iš A lygio 9 kategorijos į A lygio 9 kategorijos pareigybę), o dvi vyriausiųjų specialistų (A lygis, 9 kategorija) pareigybės Socialinės paramos poskyryje liko neužimtos. Taigi po struktūrinių pokyčių Socialinės paramos poskyryje vietoje anksčiau buvusių 4 vyresniųjų specialistų (B lygis, 7 kategorija) ir 2 vyriausiųjų specialistų (A lygis, 9 kategorija) pareigybių buvo įsteigta viena B lygio 7 kategorijos Socialinės paramos poskyrio vyresniojo specialisto pareigybė (I t., b. l. 42–43) bei keturios A lygio 9 kategorijos vyriausiųjų specialistų pareigybės. Sulyginus iki struktūrinių pertvarkymų Socialinės paramos ir sveikatos skyriuje buvusių B lygio 7 kategorijos ir A lygio 9 kategorijos pareigybių aprašymus su po struktūrinių pertvarkymų Socialinės paramos poskyryje įsteigtų B lygio 7 kategorijos ir A lygio 9 kategorijos pareigybių aprašymais, darytinos tokios išvados:
    1. Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas (šias pareigas ėjo A. B., kuri ir po struktūrinių pertvarkymų tęsė tarnybą; V t., b. l. 124–126) po struktūrinių pokyčių buvo pervadintas į Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygis, 9 kategorija) ir papildytas keturiomis valstybės tarnautojo funkcijomis, taip pat kai kuriais specialiaisiais reikalavimais (I t., b. l. 79–81);
    2. Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas (šias pareigas ėjo I. K., kuri ir po struktūrinių pertvarkymų tęsė tarnybą; V t., b. l. 171–172) po struktūrinių pokyčių buvo pervadintas į Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygis, 9 kategorija) ir papildytas viena valstybės tarnautojo funkcija (I t., b. l. 82–85);
    3. Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus B lygio 7 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybės aprašymas (šias pareigas ėjo E. P., kuri ir po struktūrinių pertvarkymų tęsė tarnybą; V t., b. l. 167–169) po struktūrinių pokyčių buvo pervadintas į Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio vyresniojo specialisto pareigybę (B lygis, 7 kategorija), o visa kita iš esmės liko nepakeista (I t., b. l. 60–62);
    4. Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus B lygio 7 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybės aprašymas (šias pareigas ėjo pareiškėja L. S.; I t., b. l. 17–18) po struktūrinių pokyčių buvo pervadintas į Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygis, 9 kategorija) ir papildytas dvejomis valstybės tarnautojo funkcijomis, taip pat kai kuriais specialiaisiais reikalavimais (I t., b. l. 86–88);
    5. Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus B lygio 7 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybės aprašymas (šias pareigas ėjo N. L.; V t., b. l. 112–114) ir B lygio 7 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybės aprašymas (šias pareigas ėjo D. V.; V t., b. l. 164–165) po struktūrinių pokyčių buvo sujungti ir pervadinti į Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygis, 9 kategorija) (I t., b. l. 67–70).
  7. Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, pareiškėjos atliktų funkcijų (administruoti šalpos išmokų, laidojimo pašalpos, išmokų vaikams skyrimą ir mokėjimą) patvirtinus naujas pareigybes nebuvo atsisakyta, jos buvo pavestos Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybei (A lygio 9 kategorija) (I t., b. l. 60–62, 86–88). Kadangi šiai pareigybei suteiktas aukštesnis lygis ir kategorija, atsakovas neturėjo pareigos šią pareigybę pasiūlyti užimti pareiškėjai pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį. Tokiu būdu pareiškėja negalėjo toliau tęsti tarnybos ir vykdyti ankstesnių savo pareigybės funkcijų.
  8. Susiklosčius tokiai faktinei situacijai, yra būtina nustatyti, kas lėmė, jog naujoje Administracijos struktūroje įsteigtai pareiškėjos vykdytas funkcijas perėmusiai pareigybei buvo nustatytas aukštesnis lygis ir kategorija, taip pat, ar šis aukštesnis lygis bei kategorija buvo nustatyti pagrįstai. Tinkamam šių aplinkybių ištyrimui būtina įvertinti, ar Administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 10-918 patvirtintos Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis, 9 kategorija) aprašymas (I t., b. l. 86–88) buvo priimtas laikantis reikalavimų, kuriais vadovaujantis aprašomos ir vertinamos valstybės tarnautojų pareigybės, inter alia Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos.
  9. Pagal Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 4 punktą, rengdamas pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo arba įstaigos struktūrinio padalinio vadovas analizuoja teisės aktuose nustatytus įstaigos ir (arba) įstaigos struktūrinio padalinio uždavinius ir funkcijas. Jeigu valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamos funkcijos ir šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui keliami specialūs reikalavimai, nustatyti teisės aktuose, minėtos funkcijos ir reikalavimai turi būti nurodyti rengiamame valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, o 16 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojų, išskyrus statutinių valstybės tarnautojų, pareigybių lygis ir kategorija nustatoma vadovaujantis šioje metodikoje nustatytais pareigybių vertinimo kriterijais (šios metodikos 3 priedas) ir suvienodintų pareigybių sąrašu. Tos pačios metodikos 5 punkte yra išdėstyti valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo rengimo etapai, o 11 punkte pažymima, kad atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 4, 5 ir 11 punktų reikalavimus, yra konstatavęs, kad valstybės tarnautojų pareigybių aprašymas ir vertinimas nėra vien formalus procesas, kurio rezultatas – valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo parengimas. Valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga visais valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo rengimo etapais analizuoja teisės aktuose nustatytus įstaigos ir (arba) įstaigos struktūrinio padalinio uždavinius ir funkcijas (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2735/2012).
  10. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės tarnautojo pareigybės lygio ir kategorijos pakeitimas nėra vienašališkas įstaigos vadovo sprendimas. Papildant valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą naujomis funkcijomis, turi būti įvertinta pareigybės reikšmė ir jos įtaka įstaigos veiklos rezultatams, patikrinta, ar naujų funkcijų įrašymas turi esminės reikšmės pareigybės lygiui ir kategorijai. Taigi valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo pareigybės lygio ir kategorijos keitimas turi būti pagrįstas struktūrinio padalinio uždaviniais ir funkcijomis, pareigybės turiniu, savarankiškumo, atsakomybės lygiu ir kitais vertinimo kriterijais.
  11. Atsakovo teigimu, pareigybės aprašymų pokyčiai Administracijoje buvo padaryti dėl struktūrinių pertvarkymų, kurie buvo atlikti siekiant optimizuoti Administracijoje dirbančių darbuotojų ir valstybės tarnautojų krūvį, išvengti funkcijų dubliavimo. Atsakovas nurodė, kad po struktūros pakeitimo buvo pasirinktas toks struktūros organizavimo modelis, kuriame didesnė dalis valstybės tarnautojų pareigybių yra A lygio 9 kategorijos, siekiant, kad valstybės tarnautojams tektų panašus darbo krūvis bei atsakomybės lygis. Administracija struktūrą formavo, be kita ko, siekdama efektyviai įgyvendinti įstaigai priskirtas funkcijas, kartu užtikrinant, kad įstaiga galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas.
  12. Kaip jau nustatyta anksčiau, nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjos eitos pareigybės funkcijos yra tapačios Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybei numatytoms funkcijoms (A lygis, 9 kategorija), joms taip pat numatyta ta pati veiklos sritis. Iš atsakovo atlikto pareigybių poreikio vertinimo matyti, kad pareiškėjos atliktos funkcijos tiek, kiek jos buvo susijusios su pareiškėjos pareigybės paskirtimi priimti, registruoti prašymus dėl šalpos išmokų, laidojimo pašalpos, transporto išlaidų tikslinių kompensacijų skyrimo, ankstesnėje Administracijos struktūroje nebuvo dubliuojamos (III t., b. l. 80–83) ir į naująją Administracijos Socialinės paramos poskyrio struktūrą buvo perkeltos visa apimtimi. Tai rodo, jog šios funkcijos yra esminės ir reikšmingos Administracijos veiklai. Tačiau naujos A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme numatytos iš esmės dvi papildomos funkcijos – organizuoti viešuosius pirkimus, vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka, rengti viešųjų pirkimų dokumentus ir sutarčių projektus Poskyrio kompetencijos klausimais ir kontroliuoti jų vykdymą (7.19 p.); atlikti poskyrio vyresniojo specialisto funkcijas jų atostogų, komandiruočių, ligos ir kitais atvejais, kai poskyrio vyresnysis specialistas negali eiti pareigų (7.20 p.), taip pat numatytas atskaitingumas poskyrio vedėjui (I t., b. l. 60–62, 86–88). Nustačius, jog keičiant valstybės tarnautojo pareigybę ji buvo papildyta minėtomis funkcijomis, kaip jau minėta, būtina išsiaiškinti, ar šių naujų funkcijų įrašymas turi esminės reikšmės pareigybės lygiui ir kategorijai.
  13. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl naujai įsteigtai A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybei numatytos papildomos funkcijos, susijusios su poskyrio vyresniojo specialisto pavadavimu, pažymi, kad šiai naujai įsteigtai A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybei pavestos iš esmės panašios funkcijos, kaip ir naujai įsteigtai vyresniojo specialisto (B lygis, 7 kategorija) pareigybei. Tokias panašias funkcijas vykdančio valstybės tarnautojo, kurio pareigybei suteiktas žemesnis lygis ir kategorija, pavadavimas šiuo atveju nevertintina kaip aplinkybė, suteikianti pagrindą nustatyti pareigybei aukštesnį lygį ir kategoriją. Pastebėtina, jog ir pagal pareiškėjos pareigybės aprašymą (B lygis, 7 kategorija) jai galėjo būti pavedami nenuolatinio pobūdžio pavedimai tam, kad būtų pasiekti įstaigos strateginiai tikslai (7.19 p., I t., b. l. 17–18). Antra nauja pareigybės aprašymo funkcija, įrašyta į Socialinės paramos poskyrio A lygio 9 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, yra susijusi su viešųjų pirkimų organizavimu. Tačiau šios papildomos funkcijos įrašymo, sistemiškai įvertinus pareiškėjos pareigybės aprašymo pokyčius, taip pat nėra pagrindo vertinti kaip esminio ir lemiančio aukštesnio lygio ir kategorijos pareigybei nustatymą. Pastebėtina, jog atsakovas nenurodė, kaip ši su viešaisiais pirkimais susijusi funkcija atitinka Socialinės paramos poskyrio uždavinius ir jam įgyvendinti numatytas funkcijas bei kodėl ši funkcija apskritai priskirta šiai pareigybei. Pareiškėja nurodė, kad pagrindines viešųjų pirkimų procedūras vykdo Administracijos Investicijų skyrius, tačiau atsakovas šiuo aspektu nepateikė detalesnių paaiškinimų. Taip pat atsakovas, struktūrinius pokyčius motyvuodamas siekiu valstybės tarnautojams paskirstyti panašų darbo krūvį bei atsakomybės lygį, bylos nagrinėjimo metu nepateikė argumentų, jog viešųjų pirkimų organizavimo funkcija reikšmingai padidina valstybės tarnautojo, einančio šias pareigas, krūvį ir atsakomybę.
  14. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų šiuo atveju negalima spręsti, jog atsakovas, keisdamas pareiškėjos pareigybės aprašymą, analizavo teisės aktuose nustatytus Administracijos struktūrinio padalinio (Socialinės paramos poskyrio) uždavinius ir funkcijas ar pagrindė pareiškėjos pareigybės aprašymo pakeitimą, nustatant aukštesnį pareigybės lygį ir kategoriją, struktūrinio padalinio uždaviniais ir funkcijomis, pareigybės turiniu, savarankiškumo, atsakomybės lygiu ar kitais vertinimo kriterijais. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju naujai įsteigtai pareigybei numatytos papildomos dvi funkcijos nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tokiu būdu šią pareigybę užimančiam valstybės tarnautojui numatomas didesnis darbo krūvis ar atsakomybė, sudarantys pagrindą numatyti šiai pareigybei aukštesnį lygį ir kategoriją. Kiti pareigybės aprašymo pakeitimai, tokie kaip skyriaus pavadinimo pakeitimas ar numatytas atskaitingumas poskyrio vedėjui, taip pat nevertintini kaip esminiai.
  15. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra svarbios ir kitos su pareiškėjos pareigybės panaikinimu susijusios aplinkybės, kurios turi būti vertinamos kompleksiškai. Visų pirma, naują Administracijos struktūroje patvirtintą vyresniojo specialisto pareigybę (B lygis, 7 kategorija) užimančiam valstybės tarnautojui, kurio veiklos sritis – administruoti socialinės paramos mokiniams, išmokų vaikams, piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimą, pareigybės aprašyme (I t., b. l. 60–62) numatytas iš esmės toks pat funkcijų pobūdis, kaip ir naujai įsteigtai vyriausiojo specialisto pareigybei (A lygis, 9 kategorija) dėl šalpos išmokų, laidojimo pašalpos, išmokų vaikams teikimo (ankstesnės pareiškėjos funkcijos). Matyti, jog skiriasi tik administruojamos paramos ir išmokų pobūdis. Iš to galima spręsti, jog atsakovas, keisdamas pareigybių aprašymus, nebuvo nuoseklus. Visų antra, 2016 m. kovo 31 d. Administracijos direktorius su G. O. sudarė darbo sutartį Nr. 957 Administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Socialinės paramos poskyrio vyresniojo specialisto pareigoms (II t., b. l. 181–182). Šių pareigų pareigybės aprašymo funkcijos iš esmės analogiškos pareiškėjos eitos pareigybės funkcijoms. Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį atitinkantys valstybės tarnautojų profesinės veiklos santykiai (viešojo administravimo funkcijos) buvo pavesti vykdyti pagal darbo sutartį, kas nesiderina su šiame procesiniame sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktu išaiškinimu. Atsakovas teigia, kad nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareiškėjos vykdytas funkcijas atliko kiti skyriuje dirbantys valstybės tarnautojai, tačiau atsižvelgiant į išaugusį darbo krūvį, išaugusį paslaugų poreikį ir siekiant operatyviai išspręsti susidariusią padėtį, buvo priimtas darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, atlikti pareiškėjos vykdytas funkcijas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos atliktos pareigybės funkcijos buvo esminės ir reikalingos tinkamam Administracijos veiklos užtikrinimui.
  16. Be to, iš atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, jog 2016 m. birželio 14 d. Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriuje nurodytos tokios pareigybės: skyriaus vedėjas (A lygis, 14 kategorija), Socialinės paramos poskyryje – poskyrio vedėjas (A lygis, 10 kategorija), 2 vyriausieji specialistai (A lygis, 9 kategorija), 2 vyresnieji specialistai (A lygis, 9 kategorija ir 1 pagal darbo sutartį), taip pat 4 darbo organizatoriai, dirbantys pagal darbo sutartis (V t., b. l. 77). Taigi matyti, kad Socialinės paramos poskyryje ginčo nagrinėjimo laikotarpiu apskritai neliko B lygio 7 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybės. Tai rodo, jog Administracija yra linkusi gana dažnai keisti pareigybes ir jų aprašymus.
  17. Tad konstatavus, jog naujai įsteigtai Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybei (A lygis, 9 kategorija), kurios pareigybės aprašymo funkcijos iš esmės tapačios pareiškėjos eitos pareigybės funkcijoms, nepagrįstai numatytas aukštesnis lygis ir kategorija, taip pat kompleksiškai įvertinus kitas anksčiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad atlikus Administracijos struktūrinius pertvarkymus buvo realiai panaikinta Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto pareigybė, kurią užėmė pareiškėja, ir įsteigta nauja pareigybė. Bylos faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pareiškėjos pareigybės panaikinimą vertinti kaip fiktyvų. Nustačius tai, jog aukštesnis pareigybės lygis ir kategorija šiuo atveju naujai įsteigtai Socialinės paramos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybei (A lygis, 9 kategorija), kurios pareigybės aprašymo funkcijos iš esmės tapačios pareiškėjos, buvo suteikta nepagrįstai, taip pat tai, jog tokių pat funkcijų vykdymui anksčiau buvo numatytas žemesnis išsilavinimo reikalavimas, naujoms pareigoms numatytas ne žemesnio kaip aukštojo universitetinio ar jam prilyginto socialinių mokslų studijų srities viešojo administravimo arba socialinio darbo studijų krypties išsilavinimo reikalavimas taip pat negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Išplėstinė teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens teisės likti tarnyboje, o struktūriniai pertvarkymai neturėtų būti naudojami kaip pagrindas atleisti valstybės tarnautojus. Tik toks vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų, teisės aktuose valstybės tarnautojams numatytų garantijų įgyvendinimą.
  18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus, kad jos eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta.
  19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos atleidimą pripažino neteisėtu dėl to, kad atsakovas, vykdydamas pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jai įstatymų garantuotą teisę būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d.).
  20. Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos, panaikinus jo pareigybę struktūrinių pertvarkymų pagrindu, teisėtumo prioritetiniai klausimai paprastai yra susiję su pareigybės panaikinimo realumu, o tyrimas dėl kitų valstybės tarnautojo atleidimo procedūros aspektų, tokių kaip siūlymas užimti kitas pareigas, turėtų būti atliekamas po to. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosekliai tikrinant pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą procedūrą nustatyta, jog pareiškėjos teisės buvo pažeistos fiktyviai panaikinant jos pareigybę, ir šis pagrindas yra pakankamas šiuo atveju Administracijos direktoriaus Įsakymą pripažinti neteisėtu, todėl tolesnis pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros tyrimas nėra būtinas, įskaitant ir aplinkybių, susijusių su pareiškėjos teise būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas ir jos pirmumu likti darbe, vertinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija nutaria, kad atsižvelgus į šiame procesiniame sprendime padarytas išvadas ir nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis keistina, konstatuojant, jog Įsakymas, kuriuo pareiškėja atleista iš pareigų, pripažintinas neteisėtu dėl fiktyvaus pareiškėjos užimtos Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis, 7 kategorija) pareigybės panaikinimo. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimas nevertintinas kaip atsakovo padėties pabloginimas, kadangi, pirmosios instancijos teismui sprendimą iš esmės priėmus pareiškėjos naudai, tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimu galutinis bylos rezultatas nėra pakeičiamas ir jokių papildomų pareigų atsakovui nėra sukuriama.
  21. Konstatavus, jog Administracijos direktoriaus Įsakymas, kuriuo pareiškėja atleista iš pareigų, negali būti laikomas tesėtu ir pagrįstu, toliau pasisakytina dėl neteisėto pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos padarinių.

17VII.

18

  1. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs pareiškėjos atleidimą neteisėtu ir panaikinęs Įsakymą, grąžino pareiškėją į Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis, 7 kategorija) arba lygiavertes valstybės tarnautojo pareigas, vadovaudamasis Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalimi, ir įpareigojo Administraciją išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
  2. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi grąžinti pareiškėją į Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis, 7 kategorija) arba lygiavertes valstybės tarnautojo pareigas ir nurodo, jog tokio struktūrinio padalinio apskritai nėra. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar pareiškėja atitinka pareigybėms Administracijoje keliamus reikalavimus.
  3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016 ir kt.).
  4. Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, jog jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
  5. Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 300 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016). Be to, Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdą, skirtą kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo. Tokia kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus (įskaitant ir valstybės tarnautojus) nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius (nagrinėjamu atveju – viešojo administravimo institucijų vadovus), kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013).
  6. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nurodė reikalavimą grąžinti ją į tarnybą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymėtina, jog Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus, kuriame pareigas ėjo pareiškėja, Administracijos struktūroje nėra, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėja grąžintina į eitas arba lygiavertes pareigas (lygiavertes B kategorijos, 7 lygio karjeros valstybės tarnautojo pareigas). Tokiu sprendimu nesuvaržoma atsakovo diskrecija spręsti klausimus, susijusius su įstaigos (institucijos) organizacine struktūra. Toks vertinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012). Išplėstinė teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė aplinkybių, kad pareiškėja į pirmesnį darbą negali būti grąžinama dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (Darbo kodekso 300 str. 4 d.). Be to, kaip matyti iš Administracijos pateikto Administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-437 patvirtinto Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo (V t., b. l. 74–81), Socialinės paramos poskyryje užimtos 8 pareigybės, nors po pertvarkos Socialinės paramos poskyryje įsteigta 10 pareigybių. Taip pat pastebėtina, jog Taryba 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 1-214 pakeitė savo struktūrą, numatydama Vaikų teisių apsaugos skyrių ir Socialinės paramos skyrių.
  7. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pareiškėjai priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, priteisdamas pagal Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, turi iš šios sumos išskaityti darbuotojo (tarnautojo) gautą išeitinę išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3178/2011, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4135-662/2016). Pastebėtina, jog atleidžiant pareiškėją, jai buvo išmokėta trijų mėnesių iki pareigybės panaikinimo jos gauto vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio nustatyta tvarka (1 287,81 Eur + 853,44 Eur = 2 141,25 Eur (V t., b. l. 51–52). Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant priteistą išmokos už priverstinę pravaikštą sumą išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos (2015 m. gruodžio 11 d.) iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2017 m. vasario 7 d.) imtinai. Iš Administracijos pažymos apie vidutinį darbo užmokestį matyti, kad vidutinis pareiškėjos darbo užmokestis už vieną darbo dieną buvo 33,89 Eur, o už vieną mėnesį – 711,69 Eur (I t., b. l. 117). Taigi pareiškėjai priteistina suma už 1 metus 1 mėnesį ir 19 darbo dienų sudaro 7 754,63 Eur: 711,69 Eur x 13 mėn. + 33,89 Eur x 19 d. d. – 2 141,25 Eur. Be to, pareiškėjai iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis po 33,89 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti šį terminą kitą dieną nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos.
  8. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų įsidarbinusi kitoje darbovietėje (IV t., b. l. 138), dėl to nėra pagrindo mažinti priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

19VIII.

20

  1. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė priteisti iš pareiškėjos visas atsakovo byloje patirtas teismo išlaidas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, o nežymus pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas šiuo atveju nesuponuoja, jog atsakovui turėtų būti priteisiamas teismo išlaidų atlyginimas, dėl to šis jo prašymas netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).
  2. Pareiškėja pateikė prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame detalizuota, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 1–15) parengimą pareiškėja patyrė 300 Eur išlaidų, už 2016 m. rugpjūčio 29 d. paaiškinimų ir papildomų įrodymų teikimą po bylos nagrinėjimo atnaujinimo (IV t., b. l. 134–136) – 150 Eur išlaidų, už 2016 m. rugsėjo 13 d. paaiškinimų ir papildomų įrodymų teikimą (taip pat ir gautų pasikreipus į Valstybės tarnybos departamentą) po atsakovo 2016 m. rugsėjo 9 d. paaiškinimų (V t., b. l. 61–65) – 150 Eur, už 2017 m. sausio 18 d. papildomų paaiškinimų, atsikertant į atsakovo 2016 m. lapkričio 14 d. pateiktus papildomus paaiškinimus ir įrodymus, – 100 Eur, už 2017 m. sausio 18 d. atstovavimą teisme – 50 Eur, iš viso – 750 Eur išlaidų.
  3. Teismo išlaidų atlyginimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 išdėstytos nauja redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos). Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o 44 straipsnio 6 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas.
  4. Pareiškėjai atstovavo advokatė Gitana Gudaitė, kurios įgaliojimus patvirtina 2016 m. sausio 4 d. atstovavimo sutartis (I t, b. l. 24). Patirtas teismo išlaidas (750 Eur) pareiškėja pagrindė 2016 m. birželio 22 d. lėšų pavedimo nurodymu Nr. 894, kurio paskirtis – honoraras už teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, (IV t., b. l. 98) ir 2017 m. sausio 18 d. pinigų priėmimo kvitu (serija LAT, Nr. 880014).
  5. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą paruoštas 2016 m. birželio 22 d., taigi už jį priteistina maksimali suma yra 983,97 Eur (1,3 x 756,9 Eur), o pareiškėja patyrė 300 Eur išlaidas.
  6. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą, už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai taikytinas 0,4 koeficientas. Už 2016 m. rugpjūčio 29 d. paaiškinimų teikimą (IV t., b. l. 134–136) maksimali priteisina suma yra 299,20 Eur (0,4 x 748 Eur), o pareiškėja prašo priteisti 150 Eur. Už 2016 m. rugsėjo 13 d. paaiškinimų teikimą (V t., b. l. 61–65) maksimali priteisina suma taip pat yra 299,20 Eur (0,4 x 748 Eur), o pareiškėja patyrė 150 Eur išlaidų. Už 2017 m. sausio 18 d. papildomų paaiškinimų teikimą maksimali priteisina suma yra 317,32 Eur (0,4 x 793,3 Eur), o pareiškėja patyrė 100 Eur išlaidas.
  7. Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi (IV t., b. l. 122–129) Administracija ir pareiškėja buvo įpareigoti pateikti nurodytą informaciją ir įrodymus. Vadovaudamasi minėta nutartimi, pareiškėja pateikė 2016 m. rugpjūčio 29 d. paaiškinimą (IV t., b. l. 134–136). Tačiau 2016 m. rugsėjo 13 d. paaiškinimą (V t., b. l. 61–65), reaguodama į atsakovo pateiktus paaiškinimus, pareiškėja pateikė savo iniciatyva, todėl atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punktą, taip pat kompleksišką teisinių paslaugų pobūdį, vertintina, jog už pastarųjų paaiškinimų parengimą teismo išlaidos (150 Eur) pareiškėjai neatlygintinos. Atsižvelgus į tai, taip pat įvertinus kitus pareiškėjos atstovės pateiktus procesinius dokumentus, jų turinį ir juose išdėstytus argumentus, tai, jog nagrinėjamas ginčas buvo susijęs su didele faktinių aplinkybių gausa ir didele teisiškai reikšmingų aplinkybių apimtimi, tai, jog pareiškėjos patirtos teismo išlaidos neviršija maksimalių pagal Rekomendacijas priteistinų sumų, spręstina, jog pareiškėjai priteistina jos prašoma už atsiliepimo į apeliacinį skundą (300 Eur) ir dviejų rašytinių paaiškinimų (250 Eur) parengimą patirtų išlaidų suma.
  8. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą nurodytas 0,1 koeficientas. Rekomendacijų 9 punkte nurodyta, jog teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme posėdis vyko 2017 m. sausio 18 d., jis truko nuo 10.12 val. iki 11.37 val., t. y. 1 val. 25 min. Už vieną atstovavimo valandą teisme pagal Rekomendacijų 8.19 punktą priteistina 79,33 Eur (0,1 x 793,3 Eur). Pareiškėja prašo priteisti 50 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą už vienos valandos atstovavimą teisme, pareiškėjai priteistina jos prašoma 50 Eur suma.
  9. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjai priteistina 600 Eur (300 Eur + 250 Eur + 50 Eur) teismo išlaidų atlyginimo suma iš atsakovo Administracijos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1–2 d., 6 d.).

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 ir 3 dalimis, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

22Atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

23Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečią pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:

24„Priteisti pareiškėjai L. S. iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos 7 754,63 Eur (septynis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus šešiasdešimt tris euro centus) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir po 33,89 Eur (trisdešimt tris eurus aštuoniasdešimt devynis euro centus) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos“.

25Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

26Priteisti pareiškėjai L. S. 600 Eur (šešis šimtus eurų) teismo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos.

27Nutartis neskundžiama.