Byla 2A-18-619/2017
Dėl sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos,

2sekretoriaujant V. Kamašinienei,

3dalyvaujant apeliantui S. V., apelianto atstovei advokatei J. V., trečiųjų asmenų atstovei advokatei I. L.,

4teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka, išnagrinėjo atsakovo S. V. ir trečiųjų asmenų F. I. ir A. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Z. ieškinį atsakovui S. V., tretiems asmenims F. I., A. I., notarei D. Š. dėl sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

5Teisėjų kolegija,

Nustatė

6

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas G. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2015 m. vasario 6 d. sandorį sudarytą dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbitni) pirkimo-pardavimo dėl apgaulės negaliojančiu; taikyti restituciją ir gražinti ieškovui G. Z. priklausantį turtą; dėl ieškovo patirtų dvasinių išgyvenimų priteisti iš atsakovo 1 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo; priteisti ieškovui iš atsakovo palūkanas nuo ieškovo žemės sklypo vertės nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo visiško sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovas nuosavybės teise valdė 2,7300 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą adresu (duomenys neskelbitni). Atsakovas buvo šio žemės sklypo bendrasavininkas, jis turėjo 0,68 ha. 2014 metų rugpjūčio mėnesį, užsidegė ieškovo gyvenamasis namas (duomenys neskelbitni), ko pasekoje dalis namo sudegė, o ieškovas atsidūrė ligoninėje. Ligoninėje ieškovą pradėjęs lankyti atsakovas įkalbėjo ieškovą pas jį gyventi. Kartą atsakovas paprašė ieškovo kaip sklypo bendrasavininkio pas notarą pasirašyti sutikimą leisti parduoti atsakovui priklausančią žemės sklypo dalį kitiems asmenims. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ieškovui priklausęs nekilnojamas turtas 2,7300 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas adresu (duomenys neskelbitni) yra parduotas, t.y. kad atsakovas apgaulės būdu pardavė ieškovui priklausantį turtą. Ieškovo nuomone, atsakovas pasinaudodamas ieškovo sunkia padėtimi, amžiumi (87 m.) ir pasitikėjimu apgaule pardavė ieškovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir pasisavino pinigus.
  3. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas S. V. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo dėstomos aplinkybės neįrodo, kad sandoris būtų sudarytas dėl apgaulės. Pažymėjo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir patvirtintas notarės. Atsakovas ieškovą ginčijamo sandorio sudarymo metu atstovavo pagal teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ieškovo įgaliojimą. Atsakovo atstovavimas ieškovą sudarant ginčijamą sandorį atitiko ieškovo valią ir ieškovo atsakovui įgaliojimu suteiktas teises. Atsakovas ieškovo atžvilgiu nevykdė jokių apgaulės veiksmų, tuo labiau tyčinių. Todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu. Atkreipė dėmesį, jog ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu visą 2015 m. vasario 6 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ginčijamu sandoriu buvo parduotas žemės sklypas, kuris dalinės nuosavybės teise priklausė tiek ieškovui, tiek atsakovui. Ieškovas taip pat neįrodė ginčijamo sandorio šalies – pirkėjo nesąžiningumo, todėl ieškinio reikalavimas dėl restitucijos nėra įrodytas, todėl atmestinas. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 000 EUR neturtinės žalos ieškinyje taip pat neįrodytas.
  4. Tretieji asmenys F. I. ir A. I. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. vasario 6 d. iš įsigijo ginčo žemės sklypą, kuris nuosavybės teise priklausė ieškovui ir atsakovui. Pažymėjo, kad ieškinyje nėra nurodyta dėl kokios konkrečiai sandorio sąlygos suklydo ieškovas, kokiais aktyviais nesąžiningais veiksmais ar neveikimu atsakovas apgavo ieškovą, nepateikti apgaulę patvirtinantys įrodymai. Ieškovo atsakovui išduoto įgaliojimo turinys buvo notarės perskaitytas, išverstas į jam suprantamą rusų kalbą, atliekamo notarinio veiksmo prasmė ir pasekmės išaiškintos. Pats įgaliojimo tekstas ieškovo buvo suprastas dėl turinio, pasekmių ir atitiko tikrąją jo valią ir ketinimus. Pažymėjo, kad ieškovas neginčija 2014 m. rugsėjo 22 d. atsakovui išduoto įgaliojimo ir atsakovui suteiktos teisės veikti ieškovo vardu – parduoti žemės sklypo(duomenys neskelbitni), dalį. Nagrinėjamu atveju, žemės sklypo pirkėjai - tretieji asmenys F. I. ir A. I. yra laikytini sąžiningais nekilnojamojo turto įgijėjais ir valdytojais, kol neįrodyta priešingai.
  5. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo notarė D. Š. prašė ieškinį toje dalyje, jog ieškovas buvo suklaidintas notaro biure tvirtinant įgaliojimą, atmesti, kaip neatitinkantį tikrovės. Paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. į notaro biurą atvyko ieškovas G. Z. ir atsakovas S. V. dėl įgaliojimo parduoti ieškovui priklausančią dalį žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbitni). Notarė, matydama, kad žmogus, norintis išduoti įgaliojimą, yra garbaus amžiaus su juo pabendravo, norėdama išsiaiškinti ar jis supranta savo veiksmus, ar jo yra tokia valia ir noras, ar nėra prievartos. Jis paaiškino, kad viską supranta, yra vienišas, nes vienintelis sūnus miręs, o būstas, kuriame gyveno, sudegė. Paklausus, kur jis ruošiasi gyventi, atsakė - pas V.. Atsakovas, matydamas, kad ji užduoda daug klausimų G. Z., notarei pateikė 2014 m. rugsėjo 16 d. medicinos dokumento išrašą N41, kur gydytojo ranka buvo padarytas įrašas, kad G. Z. yra orientuotas, prieinamas kontaktui, į klausimus atsako prasmingai. Buvo paruoštas įgaliojimas, kurį notarė garsiai su vertimu į rusų kalbą perskaitė ieškovui ir paaiškino įgaliojimo pasekmes. Ieškovas su viskuo sutiko ir išreikšdamas savo valią įgaliojimą pasirašė; tik tuomet ji (notarė) jį patvirtino. Taigi, ieškovas nebuvo suklaidintas, o pasirašė laisva valia. Ji, kaip notarė, neturi jokio suinteresuotumo dėl sklypo pardavimo (sandoris buvo patvirtintas kitame notaro biure).
  1. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
  1. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 30 d. sprendimu ieškovo G. Z. ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino negaliojančia 2015 m. vasario 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr.I2-184,sudarytą dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbitni) pirkimo-pardavimo. Priteisė iš atsakovo S. V. 300 EUR neturtinės žalos ieškovui G. Z.. Iš atsakovo S. V. priteisė F. I. 7240,50 EUR gautus pagal 2015 m. vasario 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Kitoje dalyje ieškinio netenkino. Priteisė iš atsakovo S. V. 541 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovui G. Z.. Priteisė iš atsakovo S. V. 1542,75 EUR bylinėjimosi išlaidų F. I.. Priteisė iš atsakovo S. V. 4,88 EUR pašto išlaidų valstybei.
  2. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir šalių argumentus bei paaiškinimus, konstatavo, jog atsakovas iš anksto ruošėsi paveikti ieškovą taip, kad šis sutiktų surašyti įgaliojimą. Teismas laikė, kad atsakovas nepagrindė ir neįrodė ieškovo laisvos valios sudaryti įgaliojimą ir testamentą. Tai patvirtina įgaliojimo surašymo aplinkybės, kadangi ieškovas turėjo priimti sprendimą per 1-2 dienas, kas yra savo valios primetimas sandorio šaliai susidarius sunkioms aplinkybėms, t.y. ieškovui neturint gyvenamosios vietos ir pagal savo amžių ir asmenines savybes nesugebant adekvačiai įvertinti susiklosčiusios situacijos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sandorio nenaudingumas ieškovui yra akivaizdus. Įgaliotasis asmuo savo nuožiūra galėjo neatlygintinai padovanoti, parduoti už bet kokią kainą, įkeisti be piniginio užstato turtą, kuris objektyviai yra vertingas. Pirmosios instancijos teismas suabejojo, jog teisinės pasekmės ieškovui buvo išaiškintos ir ieškovo suprastos. Notaro paaiškinimus teismas vertino kritiškai, nes jis buvo suinteresuotas, kad atsakovas pas jį sudarinėtų kuo daugiau sandorių.
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog visus veiksmus atsakovas ieškovo atžvilgiu atliko nesąžiningai, dėl to ieškovas buvo priverstas ir suklaidintas pasirašyti sau nenaudingą įgaliojimą 2014 m. rugsėjo 22 d. pas notarą. Atsakovas, neinformavęs ieškovo ir šiam nežinant pardavė pastarojo sklypą trečiajam asmeniui, kuris nebuvo informuotas, kad didesnės dalies turto savininkas žino apie parduodamą turtą, su tuo sutinka ir atsakovas veikia jo vardu, t.y. suklaidino ir trečiąjį asmenį dėl sandorio šalies valios sudaryti sandorį (CK 2.134str.1d.) ir pasisavino sandorio pinigus.
  4. Įvertinęs tai, jog palikus galioti sandorio dalį dėl atsakovo žemės dalies pardavimo trečiajam asmeniui, būtų pažeistos imperatyvios daiktinės teisės normos, reglamentuojančios disponavimą bendrąja nuosavybe esančiu turtu (LR CK 4.75, 4.79 str.), teismas ginčijamą 2015 m. vasario 6 d. sandorį pripažino negaliojančiu visa apimtimi. Atsižvelgdamas į tai, jog šiuo atveju turtą įmanoma gražinti natūra, teismas taikė restituciją.
  5. Įvertinęs bylos aplinkybes ir ieškovo elgesį teisminio nagrinėjimo metu, teismas sprendė, kad ieškovas realiai patyrė dvasinį sukrėtimą dėl atsakovo veiksmų tiek teismo metu, tiek ir iki teisminio bylos nagrinėjimo. Tačiau ieškovas neįrodė, kad dėl to jis buvo paguldytas į ligoninę. Todėl teismas laikė protingu ir teisingu priteisti iš atsakovo ieškovui 300 EUR neturtinės žalos atlyginimo, kurią šis realiai gali sumokėti ieškovui (CK 1.5str.).
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
  1. Apeliaciniu skundu atsakovas S. V. prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Pažymėjo, jog ieškovas ginčijo tik sudarytą pirkimo pardavimo sandorį, tačiau neginčijo 2014 m. rugsėjo 22 d. notarės D. Š. patvirtinto įgaliojimo, kurio pagrindu atsakovas atstovavo ieškovą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė ir vertino minėtą įgaliojimą, o ginčijamo sandorio iš esmės nevertino. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas buvo priverstas ar suklaidintas pasirašyti sau nenaudingą įgaliojimą. Atsakovas ieškovą sudarydamas ginčijamą sandorį atstovavo pagal teisės aktų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. Notarė tvirtinusi įgaliojimą nurodė jo sudarymo aplinkybes, jog ieškovui įgaliojimas buvo perskaitytas ir išverstas jam suprantama kalba. Abejoti notarės paaiškinimais nėra pagrindo. Minėtas įgaliojimas nėra nuginčytas, byloje nėra įrodymų patvirtinančių atsakovo apgaulę sudarant ginčijamą pirkimo pardavimo sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas minėtą sutartį pripažino negaliojančia visai nepagrįstai, nenustatęs jokių apgaulės požymių ir pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
  3. Apeliantas pažymėjo, jog geranoriškai padėjo ieškovui, lankė jį ligoninėje, priėmė gyventi pas save. Kadangi atsakovo gaunama pensija nebuvo didelė, buvo susitarta, kad ieškovas perduos dalį savo turto atsakovui, t.y. ginčijama sutartimi parduotą turtą. O gautos lėšos buvo panaudotos padengti ieškovo pragyvenimo išlaidas. Toks susitarimas atitiko ieškovo valią bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovas nesiekė apgauti ir neapgavo ieškovo. Pažymėjo, jog sveikatos pažyma pateikti notarei buvo gauta moters, pas kurią ieškovas gyveno iki atsikraustant pas atsakovą. Ginčijamas sandoris nebuvo sudarytas skubos tvarka, kai į rūpybos bylą buvo įtraukti ieškovo giminaičiai. Miško pirkimo – pardavimo formalumai užima nemažai laiko. Byloje esantys įrodymai dėl leidimo parduoti mišką į Nacionalinę žemės tarnybą buvo kreiptąsi 2014 m. lapkričio 17 d. Tuo tarpu leidimas buvo gautas tik 2015 m. vasario 5 d. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino visą miško pirkimo – pardavimo sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją. Minėta sutartimi buvo parduotas turtas, kuris dalinės nuosavybės teise priklausė ne tik ieškovui, bet ir atsakovui. Be to ieškovas net neįrodinėjo, o teismas nenustatė trečiųjų asmenų nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį. Todėl net ir pripažinus sandorį negaliojančiu šiuo atveju restitucija nėra galima. Apeliantas taip pat pažymėjo, jog ieškovas reikalavimo dėl 1000 EUR neturtinės žalos priteisimo net neįrodinėjo, todėl pirmosios instancijos teismas ją priteisė nepagrįstai. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai iš atsakovo priteisė trečiųjų asmenų, kurie turėjo tą patį suinteresuotumą bylos baigtimi, bylinėjimosi išlaidas.
  4. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas G. S. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, jog įgaliojimą ieškovas sudarė suprasdamas, kad duoda sutikimą ieškovui priklausantį žemės sklypą parduoti atsakovo nuožiūra. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas buvo apgautas. Ieškovas buvo įbaugintas atsakovo ir tik prasidėjus procesui dėl rūpybos nustatymo įsidrąsino pasakyti giminaičiams, jog nenori gyventi pas atsakovą. Nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovas neįrodė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi ieškovas yra stipriai įskaudintas dėl apgaulingų sandorių, dėl ko negalėdavo nuosekliai dėstyti minčių. Pažymėjo, kad teismui priteisus ne visą reikalaujamą neturtinės žalos dydį, paskirstant bylinėjimosi išlaidas svarbus tik pats faktas, kad šis ieškovo reikalavimas buvo tenkintas.
  5. Atsiliepimu į atsakovo S. V. apeliacinį skundą tretieji asmenys F. I. ir A I. su juo sutiko ir prašė tenkinti nurodytais pagrindais. Sutiko su atsakovo pozicija, jog nesant nuginčytam 2014 m. rugsėjo 22 d. ieškovo išduotam įgaliojimui parduoti ieškovui priklausančią ginčo žemės sklypo dalį, teismas peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas ir neatskleidęs bylos esmės, nepagrįstai sprendė apie tariamus atsakovo apgaulės ir klaidinimo veiksmus. Teismas nevertino, jog atsakovas pripažino, jog neatsiskaitė su ieškovu ir piniginių lėšų už ieškovui priklausančią ginčo žemės sklypo dalį ieškovui neperdavė. Tačiau trečiųjų asmenų nuomone, tokio ieškovo pažeistos teisės yra ginamos remiantis LR CK antros knygos III dalies normomis reglamentuojančiomis atstovavimą, o ne reiškiant nepagrįstus ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nepagrįstai į juos įtraukiant sąžiningus trečiuosius asmenis. Tretieji asmenys taip pat sutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė byloje restituciją, tokiais veiksmais pažeisdamas trečiųjų asmenų interesus bei lūkesčius. Byloje nebuvo įrodinėjama, jog tretieji asmenys būtų atlikę kokius nors apgaulės veiksmus ieškovo atžvilgiu bei nekvestionavo tokių asmenų sąžiningumo įgyjant ginčo žemės sklypą.
  6. Apeliaciniu skundu tretieji asmenys F. I. ir A. I. prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2- 1910-723/2015 ir priimti naują sprendimą – ieškovo G. Z. ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  7. Apeliantų vertinimu, net jei atsakovas ir būtų atlikęs kokius nors nesąžiningus veiksmus ieškovo atžvilgiu, trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai nėra nustatyti. Teismas, nepripažinęs trečiojo asmens F. I. sąžiningu įgijėju ir grąžindamas ginčo žemės sklypą ankstesniems bendrasavininkams, pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo. Sutinkamai su LR CK 4.96 str. 2 d., ginčo žemės sklypas galėtų būti išreikalautas tik konstatavus, jog minėtą žemės sklypą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tačiau tokių duomenų byloje nėra. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2015 m. vasario 6 d. ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris neatitiko ieškovo valios priimta skubotai, neatskleidus bylos esmės ir neįsigilinus į faktinę aplinkybę, jog ieškovas neginčija 2014 m. rugsėjo 22 d. išduoto notarinio įgaliojimo atsakovui, kurio pagrindu atsakovas turėjo teisę parduoti ir ieškovui priklausančią žemės sklypo dalį. Pripažindamas 2015 m. vasario 6 d. ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį negaliojančiu, teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, sprendė, jog ieškovas nebuvo išreiškęs valios parduoti ginčo žemės sklypą, ignoravo aplinkybę apie išduotą ir nenuginčytą notarinės formos įgaliojimą, dėl ko padarė esminį pažeidimą, turėjusį įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui. Nagrinėjamoje situacijoje, 2015 m. vasario 6 d. ginčo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį patvirtinusi notarė I. D. privalėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje. Kadangi byloje nagrinėjamas klausimas dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, kurią notarė I. D. patvirtino kaip sudarytą laisva valia bei atitinkančią viešąją tvarką, pripažinimo negaliojančia, teismas, nesuteikdamas notarei teisės dalyvauti šios bylos nagrinėjime bei pateikti argumentus aktualiais bylos klausimais, nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens materialiųjų teisių ir pareigų (LR CPK 47 str. 1 d.).
  1. Atsiliepimu į trečiųjų asmenų F. I. ir A. I. apeliacinį skundą ieškovas G. Z. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovas nebuvo suklaidintas ir įgaliojimą sudarė suprasdamas, jog ieškovui priklausantis turtas būtų parduodamas atsakovo nuožiūra. Nagrinėjamu atveju atsakovas pasinaudodamas ieškovo amžiumi ir pasitikėjimu apgaule perdavė ieškovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pinigus.
  2. Atsiliepimu į trečiųjų asmenų F. I. ir A. I. apeliacinį skundą, atsakovas S. V. su juo sutiko ir prašė tenkinti bei priteisi bylinėjimosi išlaidas. Pritarė trečiųjų asmenų apeliacinio skundo motyvams. Tačiau atsakovo nuomone, priešingai nei nurodo apeliantai, notarės patvirtinusios sandorį įtraukimas į bylą nebuvo būtinas, todėl nepagrįsti argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo ir trečiųjų asmenų pateiktų apeliacinių skundų ribose.
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl apgaulės pripažinti negaliojančia pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją bei priteisti neturtinę žalą.
  3. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. įgaliojimu, patvirtintu Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. (reg. Nr. 8011), ieškovas G. Z. įgaliojo atsakovą S. V. parduoti už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusią dalį žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbitni). Atsakovas S. V., veikdamas savo vardu ir atstovaudamas ieškovą G. Z. pagal minėtą įgaliojimą, 2015 m. vasario 6 d. su trečiuoju asmeniu F. I., kuris sklypą įsigijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine A. I., sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 44-ojo notaro biuro notarės I. D. (notarinio registro Nr. ID-184), dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbitni) (b.l. 40-48).
  4. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti minėtą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės ir taikyti restituciją bei priteisti neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, faktines aplinkybes ir šalių argumentus sprendė, jog atsakovas iš anksto ruošėsi paveikti ieškovą taip, kad jis sutiktų surašyti įgaliojimą dėl savo turto, kadangi ieškovas sąmoningai to nebūtų padaręs. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino 2015 m. vasario 6 d. sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją bei priteisė iš atsakovo 300 EUR neturtinės žalos atlyginimą ieškovui.
  5. Apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodami tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgdamas į faktą, jog ieškovas ginčija tik žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, vertino ir iš esmės pasisakė tik dėl ieškovo išduoto įgaliojimo ir nenustatęs jokių apgaulės požymių bei trečiųjų asmenų nesąžiningumo sudarant ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei nesant tam teisinio pagrindo pripažino jį negaliojančiu. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių argumentus išsakytus teismo posėdžio metu bei remdamasi kasacinio teismo praktika sutinka su apeliacinių skundų argumentais.

7Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

  1. Pažymėtina, jog ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 str. 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 str. 1 d.). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 30 d. teisėjų kolegijos nutartis c.b. Nr. 3K-3-257/2011). Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys.
  2. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas reikalavo pripažinti 2015 m. vasario 6 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia motyvuodamas tuo, jog jis sudarytas apgaulės įtakoje (CK 1.91 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas tenkino tokį ieškovo reikalavimą iš esmės argumentuodamas tuo, kad atsakovas neįrodė laisvos ieškovo valios sudaryti 2014 m. rugsėjo 22 d. įgaliojimą, kurio ieškovas neginčija ir konstatavo, kad atsakovas nesąžiningai pasinaudodamas susidariusiomis sunkioms aplinkybėmis, t.y. ieškovui neturint gyvenamosios vietos ir pagal savo amžių ir asmenines savybes nesugebant adekvačiai įvertinti susiklosčiusios situacijos, suklaidino pasirašyti sau nenaudingą 2014 m. rugsėjo 22 d. įgaliojimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais.
  3. Pažymėtina, jog pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoriai, turintys valios trūkumų, taip pat sudaryti dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį. Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1008/2001; 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. E. Š., bylos Nr. 3K-3-760/2003; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.). Dėl apgaulės sudarytą sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulės veiksmus atliko kitas sandorio dalyvis ar šiam žinant – kitas asmuo, ir apgaulė lėmė sandorio sudarymą, t. y. nesant apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1008/2001; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-760/2003; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2006; 2007 m. balandžio 3 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2007). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis.
  4. Skundžiamame sprendime, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ginčo sandorio sudarymo aplinkybių apgaulės kontekste, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas veikė pagal teisės aktų reikalavimus atitinkantį ieškovo išduotą ir notaro patvirtintą galiojantį ir nenuginčytą 2014 m. rugsėjo 22 d. įgaliojimą, kuris suteikė teisę atsakovui, atstovaujant ieškovą paduoti ginčo žemės sklypą. Sutiktina su apeliantų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės skundžiamame sprendime pasisakė ir vertino kaip sudarytą dėl apgaulės 2014 m. rugsėjo 22 d. įgaliojimą atsakovui, kurio ieškovas neginčijo ir nereiškė dėl jo jokių reikalavimų, tačiau ginčo sandorį pripažino negaliojančiu iš esmės jo nevertindamas. Svarbu ir tai, jog teismas skundžiamame sprendime nenustatė jokių nesąžiningų trečiųjų asmenų veiksmų sudarant ginčo sandorį kas yra viena iš restitucijos natūra taikymo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konstatuotina jog pirmosios instancijos teismas pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei materialinės teisės normas reglamentuojančias dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu ir restitucijos taikymą, ieškovui neįrodžius reikalavimo pagrįstumo, nesant teisinio pagrindo, pripažino ginčo sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją, todėl yra teisinis pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
  5. Atkreiptinas dėmesys, jog civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Teismas sprendime, nutartyje gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis).
  6. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nustačius, jog sudarant ginčo sandorį ieškovas buvo atstovaujamas atsakovo pagal įgaliojimą, sprendžiant klausimą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu esant valios trūkumų, t.y. dėl apgaulės, būtina taikyti CK 2.133 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgti į atstovo valią sudarant ginčo sandorį. Kaip nustatyta bylos medžiaga, atsakovas ginčo sandorį sudarė atstovaudamas ieškovą pagal įgaliojimą, kuris numatė atsakovui teisę savo parduoti už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra ieškovui nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį apeliantai, minėtas įgaliojimas nėra nuginčytas ir yra galiojantis.
  7. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertinant įrodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu, t.y. dokumentai, šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jų turinys neprieštaringas, iš esmės susijęs su bylos dalyku, ir nėra duomenų, kurie suponuotų šių įrodymų turinio subjektyvumą dėl bylos aplinkybių.
  8. Iš ieškovo pareikšto ieškinio turinio matyti, jog jis prašydamas pripažinti negaliojančiu ginčo sandorį kaip sudarytą dėl apgaulės, iš esmės nenurodė jokių tyčinių atsakovo veiksmų ar neveikimo, kuriais buvo siekiama suklaidinti ieškovą, apsiribojant faktinių aplinkybių nupasakojimu. Be kita ko atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas gindamasis nuo pareikšto ieškinio nurodė, kad išduotas įgaliojimas visiškai atitiko ieškovo valią bei teisingumo protingumo ir sąžiningumo principus, kadangi atsakovas priglaudė ir rūpinosi ieškovu, kadangi nebuvo kas juo pasirūpina ir todėl buvo sutarę, kad perduos dalį savo turto, t.y. ginčo žemės sklypą. Šių aplinkybių ieškovas nepaneigė, priešingai bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas gyveno ir buvo prižiūrimas atsakovo ir jo žmonos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos vertinimu, ieškinyje išdėstytos faktinės tarp šalių susiklosčiusios aplinkybės, jog ieškovas buvo garbaus amžiaus, jo namas sudegė, jis neturėjo kas juo pasirūpina bei kitos nurodytos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčo sandoris sudarytas apgaulės įtakoje. Todėl ieškovui neįrodžius esminių aplinkybių, kurios būtų pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti 2015 m. vasario 6 d. pirkimo pardavimo sandorį negaliojančiu bei tenkinti išvestinius ieškovo reikalavimus.
  9. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas manydamas, kad atsakovas pardavęs jam nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą su juo tinkamai neatsiskaitė turi teisę pareikšti ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo.
  10. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
  11. Nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių, sudarytų per atstovą dėl apgaulės, pripažinimą negaliojančiais (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 5 dalis, 2.133 straipsnio 4 dalis), proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo šių normų aiškinimo, todėl yra teisinis pagrindas sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, jog spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Tenkinus apeliacinius skundus ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bei ieškovo ieškinį atmetus, atsakovo ir trečiųjų asmenų turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš ieškovo.
  2. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 500 EUR bylinėjimosi išlaidų ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Kolegijos vertinimu, šios išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių yra pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovo. Tretieji asmenys iš ieškovo prašo priteisti 1542,75 EUR bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme. Nors prašomos priteisti išlaidos už neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų rekomenduojami maksimalių advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžių, tačiau, kolegijos vertinimu, visos prašomos sumos priteisimas nagrinėjamu atveju būtų nepagrįstas, kadangi išnagrinėta byla nebuvo sudėtinga, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, formuojama nauja teisės praktika, reikalaujanti specialiųjų žinių, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, bei atsižvelgiant į paslaugas teikusio advokato darbo ir laiko sąnaudas yra pagrindas trečiojo asmens prašomą priteisti 1542,75 EUR sumą sumažinti iki 500 EUR.
  3. Apeliantas S. V. apeliacinės instancijos teisme patyrė 61 EUR žyminio mokesčio ir 940 EUR teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos ir neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovo. Apeliantas F. I. apeliacinės instancijos teisme patyrė 31 EUR žyminio mokesčio išlaidų ir 817,50 EUR teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl yra priteistinos iš ieškovo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu kolegija,

Nutarė

9Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo G. Z. ieškinį atsakovui S. V. atmesti.

10Priteisti atsakovui S. V. a.k. ( - ) iš ieškovo G. Z. a.k. ( - ) 1501 EUR bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

11Priteisti trečiajam asmeniui F. I. a.k. ( - ) iš ieškovo G. Z. a.k. ( - ) 1348,50 EUR bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Ryšiai